FELIKSAS MAČIANSKAS

       L. Didžiulienės-Žmonos gyvenimo intencijos
 

Milda Telksnytė, Vygandas Račkaitis. KAIP LAŠAS MARIOSE... – Vilnius: Petro ofsetas, 2004. – 212 p.

       Psichologinių būsenų kontrapunktai yra esminis Mildos Telksnytės ir Vygando Račkaičio biografinės apybraižos apie pirmosios lietuvių moters prozininkės, varpininkės, knygnešių rėmėjos ir švietėjos, Liudvikos Didžiulienės-Žmonos gyvenimą privalumas. Ne vienam autoriui, rašiusiam apie XIX a. pab.–XX a. pr. iškiliausius menininkus ar visuomenės veikėjus, magėdavo dokumentinius pasakojimus pagražinti, pagyvinti literatūriniais intarpais, intymesnėmis detalėmis, laiškų, prisiminimų ištraukėlėmis, bet visa tai sunkiai derėdavo prie analitinio akademinių monografijų teksto. Sėkmingų bandymų aptinkame Adolfo Sprindžio knygose „Povilas Višinskis“ (1978), „Žemaitė“ (1986), Vytauto Merkio studijoje „Simonas Daukantas“ (1991) bei Juliaus Būtėno biografinėse apybraižose „Vincas Kudirka“ (1988) ir „Gyvenusi kitiems“ (1993) – apie Feliciją Bortkevičienę. Be tiesioginių nuorodų į šaltinius pamėgino išsiversti rašytojas Laimonas Inis, kurdamas dokumentinę apybraižą apie Julių Janonį (1985). Fantazijos autoriui nestigo, tačiau jis dažnokai pereidavo į publicistinę retoriką. Bene sėmingiausiai per visų pavojų rifus išvinguriavo M. Telksnytė ir V. Račkaitis 1986 m. knygoje apie J. Biliūną „Į aukštą kalną“, kur pavyko organiškai sulydyti autentiką ir meninę išmonę.
       Panašios stilistikos autoriai stengėsi laikytis ir naujoje apybraižoje „Kaip lašas mariose…“ Jie nuosekliai remiasi šaltiniais, meistriškai įsijaučia į vaizduojamų personažų psichologines būsenas, elgsenos bei kalbėsenos subtilybes. Susitapatinimas su pagrindiniais kūrinio veikėjais padeda apsisaugoti nuo publicistinių intarpų, kurie yra dažna beletrizuotų apybraižų „liga“. Tačiau yra ir rizikos – apybraižininkams gresia reverso situacija, kai veikiančiojo asmens ir pasakotojo vaidmenys sukeičiami, dingsta riba tarp išmonės ir fakto.
       Tuos pavojus nujautė ir būsimos knygos autoriai. Įkopę „Į aukštą kalną“ kartu su J. Biliūnu, jie neskubėjo nerti į „marių“ gelmes su L. Didžiuliene ir dar beveik aštuonerius metus kapstėsi po įvairiausius archyvus, studijavo amžininkų prisiminimus, periodikos publikacijas, analizavo ir spaudai rengė rašytojos kūrybinį palikimą („Raštų“ dvitomis, 1996, 1998). Per tą laiką apsispręsta, kad naujoji apybraiža nepretenduos į monografinę studiją ar kūrybos analizę. „Norėjome, kad ši knyga būtų priimtina plačiajai visuomenei“, – rašoma leidinio įžangoje ir pabrėžiama, jog stengtasi nenutolti nuo šaltinių, neprasikalsti tiesai, faktų logikai (p. 6).
       Savo pažadus autoriai tesėjo. Jiems pavyko atsisakyti tradicinio epiškumo ir sukurti originalią kompoziciją. Pasakojimo apie Žmonos gyvenimą nevaržo biografinis laikas. Apybraiža pradedama vaizdu, kai po devynerių metų, praleistų Kryme, Liudvika grįžta į Griežionėles, o baigiama veikėjos atsisveikinimu su pasauliu tuose pačiuose namuose, vos praslinkus porai vasarų. Kiti gyvenimo epizodai perteikiami vidinio monologo forma, kurie iš Žmonos atminties veržiasi spontaniškai, be logiškai pagrįstų priežasčių. Šie vidinio balso proveržiai, organiškai susiję su rašytojos gyvenimo intencijomis, ryškiausiomis kūrybos, visuomeninės veiklos, šeimos bendravimo akimirkomis, yra emocionaliai įtaigūs, nes pasakotojos vaidmenį dažniausiai įgyja pati veikėja. Dėl tokios meninės raiškos biografinė apybraiža tapo dinamiška ir lengvai skaitoma.
       L. Didžiulienė-Žmona skaitytojams pirmiausia pristatoma kaip dvasinga, už viską pasaulyje labiausiai mylinti savo vaikus ir vaikaičius motina. Tiesa, knygos pradžioje jos paveikslas šiek tiek egzaltuotas, tačiau įsimenantis ir intriguojantis. Štai Liudvika stovi aukščiausioje sodo vietoje ir laukia saulėtekio. „Taip jau buvo įpratusi. Šita akimirka jai buvo šventa. Pagaliau viršum debesio pasirodė saulės kraštas, o štai ir ji visa lyg ostija kunigo rankose per šventų Mišių pakylėjimą. Liudvika meldėsi. Ne lūpomis, ne žodžiais, o tik širdimi, keldama savo mintis kartu su saule ir tarsi apglėbdama visus savo vaikus, visus artimuosius. <…> Slegia, drasko širdį Vandos laiškai. Tokia neviltis juose, tokia beprošvaistė. Dieve, suteik jai stiprybės. <…> Vaikai... Du palaidojo. Aštuonetą jų užaugino. Dabar jie kaip išdraskyto lizdo paukščiai. Nėra dienos, nėra valandos, kad apie juos negalvotų, nesirūpintų jų likimu. Įmanytų, visus akmenėlius surinktų nuo jų gyvenimo kelio“ (p. 7). Aukštais idealais buvo persmelktas visas apybraižos veikėjos gyvenimas. Po baudžiavos panaikinimo, ypač prasidėjus 1863 metų sukilimui, jos tėvelio namuose rinkdavosi vyrai ir drąsiai kalbėdavo apie tėvynės laisvę, žmonių „liuosybę, šventą vierą, brangiąją Lietuvą“ (p. 67). Patriotizmo jausmus dar labiau sustiprino drąsieji knygnešiai, tėtuko polinkis kraštotyrai, jo užrašinėjamos dainos, pasakos, mokslo ir švietimo aukštinimas. Liudvikai Nitaitei tik keturiolika, bet ji ne tik uoliai mokosi, lavinasi, o ir rimtai galvoja apie šeimą: tekėsianti tik už lietuvio ir turėsianti nemažai vaikų – „Nors dešimtį. Ir visi jie bus tikri lietuviai“ (p. 140). Tetulės „sudurninta“, kad nieko neišmano apie vaikų gimdymo paslaptis, ji kuo rūpestingiausiai išstudijavo knygą „Patarimai motinoms“, mokėsi šeimininkauti, austi, megzti, siuvinėti. Vėliau žiniomis, kaip suvartoti Dievo dovanas, pasidalijo su Lietuvos moterimis spaudos puslapiuose ir parengė knygą „Lietuvos gaspadynė“, sulaukusią net kelių laidų.
       Sukurti pirmąjį eilėraštį ją įkvėpė poeto A. Vienažindžio rankraščiais plitusios eilės. Sekdama „Pasakyk, miela panele...“ Liudvika parašė atsakymą – „Bernužėli dobilėli...“ Tekstas pakliuvo į klebono Jono Katelės rankas ir sulaukė teigiamo atsiliepimo, paraginimo rašyti (p. 141–142). Tai buvęs lemtingas padrąsinimas. Pomėgis knygoms, potraukis kurti, kaip ir neslepiamas noras ištekėti tik už lietuvio, suvedė ją su Stanislovu Didžiuliu. Koks buvęs sutuoktinių gyvenimas, autoriai per daug nesigilina. Tačiau apybraižoje įrašoma mįslinga eilutė: „Kas dėl lietuviškų knygų, spaudos – tai jiedu sutarė“. O dėl ko ir kodėl nesutarė? Neaišku. Neaišku, ir kas išsklaidė Liudvikos abejones dėl būsimo vyro. Galime numanyti, kad knygos autoriai be reikalo nepasinaudojo intriguojančiu siužetu. Bet tuomet reikėjo vengti ir užuominų apie S. Didžiulio bajoriškas užmačias („bajorų ainis“) ir Liudvikos toleranciją („viską atleido“), nes neatskleistos užuominos apybraižos meninės ir dokumentinės vertės tikrai nepadidina.
       Žmonos portretas piešiamas su meile ir pagarba. Septyniolikmetė Liudvika žavi: „Gražūs, vešlūs plaukai, didelės akys, švelnūs veido bruožai, liekna...“ (p. 146). Ori, savimi pasitikinti ji išliko ir išauginusi vaikus, sulaukusi vaikaičių: „Aukšta, stotinga, aukštyn sušukuotais ir į kuodą susuktais plaukais, kurių dar nepalietė šarma. Veido bruožai švelnūs, bet kartu ir valingi. Akys žvalios, žvilgsnyje ryžtas ir graudulys“ (p. 9). Nors liūdna senatvės sulaukus, tačiau „ką padarysi, reikia – reikia tesėti Vaižgantui duotą pažadą; skubinti prisiminimų rašymą...“
       Suranda autoriai šiltesnių, spalvingesnių potėpių ir kitų moterų portretams, ypač dukrų, kurias L. Didžiulienė vienodai mylėjo ir gerbė, nors ne visos jos buvo vienodai laimingos. Nepeikiamos ir marčios. O Serafima anytos lūpomis net ir gerokai pagarbstoma: „Gera žmona, gera motina“ (p. 40–41). Bet šiuose žodžiuose, matyt, slypi tam tikro moteriško solidarumo dalis. Esama šaltinių (kurių autoriai nemini), bylojančių, kad Antano ir Serafimos šeimyniniai santykiai, jiems pabėgus iš Sibiro į Krokuvą, nebuvo idealūs – dargi daugiau, šeima kybojo ties skyrybų praraja. L. Didžiulienės požiūris į dukros Vandos pirmąjį vyrą Vincą Mickevičių-Kapsuką grindžiamas ne šaltiniais, o emocijomis: „Jautė jos, motinos, širdis, jautė tai ir tėvas, kad jų dukra, susiejusi gyvenimą su tuo vaikinu, nebus laiminga“ (p. 11). Gyvenime viskas klostėsi kur kas sudėtingiau: Vandai Didžiulytei nepasisekė ne tik su Vincu, bet ir su Jurgiu. Atrodo, kad knygos autorių „širdys nejautė“, jog visuomet verta remtis tik patikrintais šaltiniais.
       Gaila, jog prityrusiems apybraižos meistrams retkarčiais pakenkė ir politikavimo pagunda. Kas tada atsitinka, geriausiai pamatome epizode, kai Liudvika pasodinama prie senų laikraščių, kad autoriai nukeltų skaitytoją į 1905-uosius ir supažindintų su Žmonos straipsneliu „Patėmijimas“, kuriame išdėstyti jos samprotavimai dėl nerimą keliančių idėjų (p. 52). Jų esmė tokia – socialdemokratai šūkalioja apie laisvę ir lygybę: „Tai jau tamsumo vaisiai. Tokiu keliu eidami sukluptume...“ Autoriai teigia, jog „sunkų akmenį tada metė Liudvika Didžiulienė į socialdemokratų daržą“ ir klausia, ar „susimąstė perskaitęs tas mintis nors vienas iš to meto socdemų veikėjų“. Tikrai ne. Ir štai kodėl. „Patėmijimo“ autorė kalba apie 1905 m. socialdemokratus, tačiau laikraštis „Lietuva“, kuriame buvo paskelbtas tas straipsnelis, pradėtas leisti tik nuo 1919 m. Išeitų, kad šauta į žvirblį, o pataikyta į Dievo langus... Laimė, tokių epizodų yra nedaug ir jie nesudarko darnios kūrinio visumos, nes autoriams dažniausiai pasiseka organiškai suausti beletristinį pasakojimą su dokumentiniais prisiminimais. Tarsi kino filme regime, kaip Liudvika rengiasi į rašytojos Gabrielės Petkevičaitės-Bitės atsisveikinimo su Panevėžiu vakarą. Mąsto apie sveikinimo kalbą ir čia pat rūpinasi, kaip apsirengs, kaip gražiau pasipuoš. Kokia ji nušvitusi, laiminga, tarsi pusšimčiu metų atjaunėjusi, kai užsirašo pirmąjį sveikinimo sakinį: „Sveika, Bite! Mūsų Numylėtoji Bite!“ (p. 57–60). O ko vertas epizodas, kai Liudvika sužino, kad svečiuosna atvažiuosiąs J. Tumas-Vaižgantas! Nors ji smarkiai pasiligojusi, bet keliasi, ruošia vaišes, puošiasi (p. 194–197). Ir įvyksta stebuklas: ji ne tik smagiai pabendrauja su svečiu, bet jo paraginta vėl skuba rašyti... Įspūdingi ir susitikimų su Žemaite, J. Basanavičiumi, J. Jablonskiu, kitais žymiais to meto rašytojais bei kultūrininkais aprašymai. Įtaigiai perteikti Žmonos prisiminimai apie jos pasiaukojamą darbą Mintaujoje (p. 159), džiovininkų sanatorijoje Kryme (p. 79), jai kaimiečių reiškiamą pagarbą – Petrienės padovanotas žemuoges (p. 179).
       Juk neatsitiktinai ant L. Didžiulienės-Žmonos paminklo įrašyti tokie žodžiai – viso jos gyvenimo credo: „Džiaugiuosi, kuomet galiu nors vienam žmogui ašaras nušluostyti! Tai nedaug, tai kaip lašas mariose... Bet jeigu kiekvienas nušluostytų ašaras nors vienam varguoliui – tai jau būtų daug lengviau gyventi...“

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt