TEKSTAI.LT
<< Atgal
 
 
SVARSTYMAI

 
       Tarp žemiškų eilėraščių
       ir poetiškų romanų

       2 0 0 4 - ų j ų   k n y g o s

 
       Rašytojus ir literatūros kritikus pakvietėme apmąstyti pernai išleistas knygas, jų literatūrinę vertę ir bendrųjų tendencijų ženklus. Pateikėme keletą konkretesnių klausimų:

       1. Kurias iš pernai pasirodžiusių knygų išsirinkote ir atsivertėte pirmiausiai? Kas labiausiai įtraukė, suteikė skaitymo malonumą, atradimo pojūtį, kas apvylė? Prie kokių kūrinių ilgiausiai apsistojote mintimis dėl jų poveikio ar dėl to, kad juose išryškėjo kokios nors naujos literatūros raidos tendencijos, laiko riboženkliai?

       2. Kokia naujojo lietuvių romano literatūrinė vertė? Atrodo, kad pastaruoju metu šis klausimas vėl atsidūrė svarstymų centre. Mūsų literatūros kritikoje dėl to ima atsirasti ir senokai nematytų polemikos apraiškų. Ką šiuo požiūriu manote apie 2004-ųjų romanus? Ar visus juos dar galima įvertinti pagal aiškesnius žanro kriterijus, o gal romanas šiais laikais yra bet koks ilgas literatūros tekstas, paantraštėje pavadintas romanu?

       3. Ar iš pernykščių poezijos knygų kuri nors nustebino gaivia, negirdėta intonacija, autoriaus stilistikos atsinaujinimu? Kasmet vis labiau aiškėja, kad dabartinėje mūsų poezijoje įsivyrauja daiktiškoji, buitiškoji, ironiškoji, kūniškoji, žemiškoji kalbėsena. Bet ar šis poezijos posūkis į kasdienišką konkretybę pernelyg nesusiaurina jos vaizduotės lauko? Jau ne sykį kartotas šis klausimas: kur ir kodėl ima slėptis lyrika?

       4. Regis, iki šiol literatūros laukuos gyviausiai augęs naujas daigas – autobiografinė „dabarties momento“ esė – jau subrendo kaip pripažintas žanras su savo taisyklėmis. Pagrindiniai naujosios eseistikos autoriai išleido savo rinktines. Kyla klausimas – kur toliau? Ką, žvelgiant į rinktinėse sukauptą visumą, šis staigus esė augimas pasiekė, kokie šio žanro trūkumai, ko jis dar galėtų siekti, kokia kryptimi plėtotis?

       5. Pernai išleista palyginti daug memuaristikos knygų, biografinių apybraižų, laiškų rinkinių. Mūsų laike tarsi naujai išryškinamos kai kurios kultūrai svarbios asmenybės – monsinjoras K. Vasiliauskas, rašytojai K. Boruta ir P. Širvys, pianistė A. Dvarionaitė, grafikas S. Krasauskas. Ar šio pobūdžio knygos kuo nors užkliudė, pasirodė aktualios, kaip jas vertinate?

       6. Literatūra Lietuvoje leidžiama gausiai, daugybėje leidyklų, todėl dažnai ne viena knyga lieka nepastebėta ir atrodo, kad bet koks leidybos naujienų sąrašas – neišsamus. Literatūrinė spauda spėja paminėti, o juolab recenzuoti anaiptol ne viską. Gal būta vertingų literatūros knygų, pavyzdžiui, išleistų mažesnėse leidyklose, kurios nesulaukė dėmesio?

 
       JŪRATĖ SPRINDYTĖ
       EUGENIJUS ALIŠANKA
       VALENTINAS SVENTICKAS
       AUDINGA PELURITYTĖ
       SIGITAS GEDA
       LORETA JAKONYTĖ
       MARIJUS ŠIDLAUSKAS

Į viršų

       JŪRATĖ SPRINDYTĖ

       Būtų prabanga išsirinkti ir pirmiausia atsiversti tas knygas, kurias nori. Paprastai jas skaitai priešokiais, pagal pasirodymo chronologiją, pagal pasiūlymus ir poreikius (recenzuoti, dalyvauti pristatymuose, siūlyti nominacijoms). Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto žmonės skaitymo vajų išgyvena gruodžio–sausio mėnesiais prieš kasmet organizuojamą knygų aptarimą ir tradicinius jų dvyliktuko rinkimus (kriterijus – kūrybiškumas). Ar per vienerius metus atsitinka bent keli svarbūs literatūros įvykiai, kuriuos iškart, be didesnės laiko distancijos, galima atpažinti? Manau, taip. Visas keblumas, kad daugeliui kritikų ir skaitytojų iš sąmonės yra išmušti atpažinimo pagrindai, nes šiandienos estetiką lemiantis postmodernus būvis nušlavė vertybinius matmenis. Pagal dominuojantį kultūros diskursą dabar madinga apie viską kalbėti niveliuotai. Kritikai, kurios prigimtis yra vertinti, nelieka į ką remtis. Kaip remsies į tai, kas teoriškai postuluojama kaip nebeįmanomas dalykas? Kritikos bejėgystę didina ir nebeaprėpiamos knygų VISUMOS. Grįžęs iš koncerto žmogus neima daužyt būgno, o perskaitęs knygą, regis, priešingai – pats ima rašyti.
       Vis dėlto literatūroje skirti maistinguosius elementus nuo pjuvenų būtina, bet kas nėra ragavęs tikro maisto, to negali padaryti. Eklektika dabar – su pliuso ženklu. Koliažai, mozaikos, visokie „pliuralizmai“ ir nestruktūruoti paistalai apie viską ir bet ką kotiruojami kaip niekad. Sovietmečiu buvo tokia erzacinė kava iš miežių „Družba“, klaikiai neskani, kaip ir didžioji dalis dabartinės populiariosios literatūros. Bet juk skonio niekas nebepasiilgsta, nekalbant apie gerą ar rafinuotą skonį. Kaip ir talento. Būdai, kuriais medžiojamas skaitytojas, tampa vis banalesni. Kaip sako R. Musilis, gryna banalybė visuomet žmogiškesnė už naują atradimą. (Bet vėlgi, jei nepriimtina ir neįdomu, ar žaidimams galiu taikyt savo egzistencinius kriterijus?) Nekalbėsiu apie knygas, kur autoriai nepakyla virš utilitaraus kalbos vaidmens ir gąsdina tekstų prasčiokiškumu. Jaučiu simpatiją knygoms, kurias sieja nebemadinga gylio kultūra (prasmė, egzistenciniai dalykai, paslaptis, estetinis jausmas) ir žanro formos pojūtis. Jos neįprastos, skvarbios, nepatogios, o vietoj taip garbinamo skaitymo malonumo siūlo dėmesio įtampą, jausmų sumaištį, mąstymo vargą (vienas pagrindinių popkultūros bruožų, priešingai, yra lengvas tapatinimasis, nereikalaujantis jokių pastangų). Literatūros įvykiu laikau baigtą spausdinti P. Dirgėlos keturtomį romanų ciklą „Karalystė. Žemės keleivių epas“. Pernai išleistoje epiloginėje dalyje „Alibi knygos“ analizuojama, koks ilgas ir miglotas valstybingumo kelias, kokia priklausoma tapo nepriklausomybė, ir kaip, į šipulius dūžtant tautiniams mitams, visi pasirūpino gražučius alibi sąžinės ir padorumo stokai pridengti. O žemės keleivio – kiekvieno mūsų – dalia nei kuo pridengiama, nei išsižadama.
       Kadangi esu neabejinga novelistikai, pasidžiaugsiu, kad pernai išėjo kelios geros šio žanro knygos. Tai klasikinio kirpimo, minties ir formos požiūriu nugludinti rinkiniai – S. T. Kondroto „Meilė pagal Juozapą“ ir I. Mero „Stotelė vidukelėj“; iš dalies prie jų pritampa ir J. Melniko „Rojalio kambarys“ bei G. Kanovičiaus „Našlių kelionės“ (gaila, kad neskaičiau naujų M. Sluckio apsakymų). Didesnėje G. Kanovičiaus apysakoje paprastumu ir šiluma stebina močiutės ir vaikaičio santykiai. Žydų vertybės ir prioritetai: patriotizmas, šeima ir solidarumas. Sukluskime – mūsų visuomenėje tai labiausiai desakralizuojami dalykai.
       Romano žanru rašytojas gali giliai įsiskverbti į esamybės klodus, parodyti, kad jie yra mįslingi, o žmogus arba atsilaiko prieš sociumo ir savo psichikos slėgį, arba ne. Romanų parašoma daug, jie skaitomi ir linksniuojami, bet netampa dideliais atradimais net paties rašytojo biografijoje. Poetų ir mažosios prozos kūrėjų masinė – kaip paukščių ar žuvų – migracija į romano žanrą, deja, neatrodo organiška, nes užprogramuota ne gamtos, o rinkos. R. Šerelytės „Vardas tamsoje“ suaižėja į gražias, jai būdingas noveles, kaip ir S. Parulskio „Doriforės“ skyreliai dezintegruojasi į atskiras esė, ypač pirmoje romano pusėje. Nesutikčiau su E. N. Bukeliene, „Šiaurės Atėnuose“ recenzavusia „Doriforę“, kad tai – „intelektualiausias lietuvių romanas“ (visų laikų?). Taip, S. Parulskis išmano antikos mitologiją, pažįsta visuomenės kultūrines orientacijas, rašo turtingu išlavintu stiliumi, bet ar erudicija ir intelektualumas yra visai tapatūs dalykai? (Kokiu intelektualumo koeficientu reikėtų įvertinti V. Martinkaus „Metuose“ spausdintą opusą – amplifikaciją „Akių apgaulė, arba Kaip išmokti piešti sapną“?) V. Bubnio „Tas ryto laukimas“ – didaktinis skaitymėlis liaudžiai, turbūt derintas prie spaudos atgavimo šimtmečio minėjimo. J. Šikšnelio romanas „Apšlakstytas isopu“ perkrautas, suveltas ir neprilygsta debiutiniam „Kryžiau žalio medžio“. Geram romanui būtina strateginė koncepcija – reikia turėti ką pasakyti ne tik apie vieno veikėjo, bet apie visos visuomenės būklę. Esmingai naujo šioje srityje nelabai kas atrandama, dažniausiai tai kūrybinga senų ir naujų formų kombinacija. Kraštutinė jos forma – H. Kunčiaus „Gaidžių milžinkapis“, kur autorius sukuria ir sunaikina „broilerių kultūrą“, suplaktą iš visų įmanomų kultūrų metastazių ir maišalynės. H. Kunčiaus rašymo principai – rimtai literatūrai tarsi nederantys. Iškyla ir itin kontroversiškų dalykų, kaip antai kanibalizmo epizodas, beje, vaikų akivaizdoj (kalnų tautelė suvalgo ant laužo iškeptą savo žynį). Siurrealizmas, sujauktos hierarchijos, begalinės inversijos, totalinė parodija ima pabosti, nors šis kūrinys išradingiau sukonstruotas. H. Kunčių įsivaizduoju lyg laukinį čiabuvį, šokinėjantį aplink padorią klasiką ir iš jos aruodų semiantį medžiagą nesibaigiantiems perdirbiniams. Suinteresuotai tai daro ir M. Ivaškevičius. Pjesėje „Madagaskaras“ jis nacionalinius mitus aižo ir dekonstruoja daug gailestingiau nei H. Kunčius (su meile tarpukario žmonių maksimalizmui ir išlaikydamas krikščioniškųjų vertybių akistatą). Veiksmas supinamas apie geografo, keliautojo ir geopolitiko K. Pakšto, kūrinyje apdairiai pavadinto Pokštu, svajonę iškeldinti Lietuvą į saugesnį pasaulio kampą, kur nebebūtų agresyvių kaimynų ir nuolatinio karo pavojaus. „Autoriaus įžanginis žodis“ kalba apie keistą nostalgiją tiems praėjusiems laikams, kurių atmosferą jis simpatiškai atkuria ir nepiktai pašiepia, ir toks vaizdavimo būdas labiau graudus nei juokingas. „Madagaskaras“ yra tikras XX a. tautinių idėjų ir mitų lobynas: „veidu į jūrą“ (K. Pakštas), „veidu į debesis“ (S. Darius ir S. Girėnas), „veidu į meną ir estetizmą“ (J. A. Herbačiauskas), Rytų ir Vakarų sintezė (S. Šalkauskis), pranašiškos „televizionieriaus“ vizijos (O. Milašius), Vilniaus vadavimas, krepšiasvydis kaip religija, ūkinė trumparegystė („tragedinis nepramatymas pjauti ariamą jautį“) ir t. t. Svarbiausiu trečiojo XX a. dešimtmečio uždaviniu K. Pakštas laikė tautos kultūros kėlimą, kuris pjesėje pavaizduotas kaip išrankiojimas „iš palovių užmestos lietuvybės“ ir jos „kokybiniai-vertikalinė“ ūgio kryptis. M. Ivaškevičius sukuria smagią naujakalbę, vykusiai stilizuodamas tarpukario intelektualinius ir kasdieninius diskursus.
       Eseistas – irgi tautybė, sako M. Ivaškevičius. Panašu, kad eseistika pasiekė savo piką, kurį reprezentuoja A. Andriuškevičiaus, G. Radvilavičiūtės, G. Adomaitytės, J. Ivanauskaitės, R. Rastausko rinktinės. Moterų prozai etapinė knyga – G. Radvilavičiūtės „Suplanuotos akimirkos“. Tai kitoks kalbėjimas: meninės informacijos gausu net viename sakinyje, labai daug moters gyvenimo, jos jutimų, jos pasaulio konkretikos. Knyga protinga ir ironiška. G. Radvilavičiūtė įasmenina kasdienybę, atveria moteriško pasaulio skirtingumą ir visa tai sulydo su rimtosios kultūros intertekstais. Deja, regiu eseistikos saulėlydį. Autentiškiausi eseistai jau sulaukė epigonų bangos, nes ir patys ima kartotis. Nebent esė galėtų įgyti naują pagreitį toldama nuo dabartinės novelinės formos į laisvesnio, mažiau beletrizuoto mąstymo erdvę.
       Kad fikcija skaitytojams įgrysta, rodo vis didėjanti biografinės, dokumentinės prozos paklausa. Pernai šio tipo knygų tiesiog užderėjo. R. Šavelio atsiminimai apie P. Širvį ir L. Tapino pasakojimai apie penkis rašytojus knygoje „Prarasto laiko nebūna“ perskaitomi vienu ypu. Simptomiška, kad jau prasideda normali sovietmečio refleksija. Informatyvus prisiminimų apie K. Borutą leidinys.
       Kodėl slepiasi lyrika? Nejauku suįžūlėjusiame pasaulyje. Ji tampa proziška, žemiška, kūniška, kad užsimaskuotų. Bet kaip tik lyrika galėtų nujausti, kaip surinkti į visumą fragmentuotą žmogų, kaip jį suklijuoti ir grįžti prie Dekalogo. Įsidėmėjau išsiskiriantį D. Čepauskaitės balsą rinkinyje „Nereikia tikriausiai būtina“, šiltą H. A. Čigriejaus intonaciją ir ypač pastebimą M. Martinaičio iššūkį įprastai savo poetikai.
       Pabaigai Pokšto sentencija: „Tik gili sėbrystė su kokybiškom knygom išaria razumo vagą mūsų smegenyse“ („Madagaskaras“, p. 23).

Į viršų

       EUGENIJUS ALIŠANKA

       Turbūt aktualiausias klausimas būtų, „kurias iš pernai pasirodžiusių knygų atsivertėte paskiausiai, ką dar spėjote iš jų perskaityti?“ Prasidėję 2005-ieji ir ypač Vilniaus knygų mugė pažėrė į rinką naują šūsnį knygų, kurios – vienos dėl pavardžių, kitos dėl sėkmingos kai kurių leidyklų reklamos – norom nenorom, nustumia „senienas“ į nesugrąžinamą laiką, t. y. nebeskaitomą. Ir tik profesinis interesas retsykiais dar gali prikelti iš praeities vieną kitą „senelį“, dažnai net nebesitikint skaitymo malonumo. Deja, tai tampa neišvengiama kultūros, šiuo atveju leidybos, perprodukcijos pasekmė. Nemažai knygų greitai iškrenta iš kultūrinės apyvartos – vienos pelnytai, kitos dėl nepakankamos kultūrinės refleksijos. Skaitau negaudydamas dar dažais kvepiančių knygų, tačiau ir nelaukdamas, kol jos įgaus išlaikyto vyno skonį. Tai, kas domino iš 2004-ųjų aruodo, ar atrodė, kad reikia perskaityti, daugmaž suspėjau iki metų pabaigos, vieną kitą knygą perkeldamas į šiuos metus. Bendras įspūdis liko nekoks, sakyčiau, kad 2004-ieji nebuvo itin derlingi. Daugiau tekstų skaičiau pusiau prisiversdamas (profesinis mazochizmas) negu mėgaudamasis pagrindine gija iki paskutinio puslapio. Nedaug rasčiau kūrinių, apie kuriuos galėčiau pasakyti jaunystės bičiulio žodžiais: „Štai knyga, kurią norėčiau parašyti“. Tarp tokių paminėčiau (su didesnėmis ar mažesnėmis išlygomis) G. Radvilavičiūtės „Suplanuotas akimirkas“, M. Ivaškevičiaus „Madagaskarą“, A. Andriuškevičiaus „Rašymą dūmais“, M. Martinaičio „K. B. įtariamas“, gal dar D. Petrošiaus pirmąją knygą „iš tvermės D“, D. Zelčiūtės „Atgal į vandenį“, D. Čepauskaitės „Nereikia tikriausiai būtina“. Norėčiau tikėti, kad tokių knygų dar liko tarp tų, kurių neskaičiau... Kaip tik paminėtuose tekstuose randu kūrybiško tradicijos brendimo ar atsinaujinimo ženklų. Nuvylė R. Šerelytės „Vardas tamsoje“, S. Parulskio „Doriforė“, L. Gutausko „In fine“, S. T. Kondroto „Meilė pagal Juozapą“ (nauji apsakymai). Ne todėl, kad tai būtų prasčiausios metų knygos, toli gražu ne. Tiesiog iš šių autorių daugiau tikėtasi, o kam daugiau duota, iš tų daugiau ir reikalaujama. Visi jie yra parašę geresnių kūrinių. Kita vertus, nemažai buvo knygų, kurias perskaičius liko įspūdis – ne blogesnė negu ankstesnės, bet nieko naujo. Arba – pastebimi atsinaujinančios kalbos ir pasaulėvaizdžio ženklai, bet nieko gero...
       Lietuvių romanistikoje iš tiesų vyksta intensyviausi procesai, tai tarsi verdančio vandens puodas, kuriame pasirodo vis daugiau burbuliukų, tačiau puodas didžiulis, tad iki virimo dar toli. Vieni burbulai liudija naujas kokybes, kiti sprogsta vienadieniais purslais, treti plaukioja aukštyn žemyn su pažadais. Tačiau akivaizdu, kad nė vienas iš jų negali tapti romano literatūrinės vertės ar juo labiau struktūros etalonu. Ir tai, man regis, yra stiprioji šiandienos romano pusė. Nes jo uždavinys – ne atlikti struktūrinius ar kompozicinius reikalavimus, bet kurti istorijas, kurios atspindėtų šiandienos pasaulį, jo prieštaravimus, kalbos, vaizduotės ir mąstymo pokyčius. Galimi įvairiausi romano modeliai, kad ir kaip literatūrologai vargtų su definicijomis. Galima pateikti įvairių receptų – jau ne vieną esam girdėję, pavyzdžiui, geram euroromanui, tačiau pagrindinis šio žanro reikalavimas turi būti pasakojimas. Gal net nebūtinai ilgas, nes, sakykim, plačiai išgarsinto prancūzų rašytojo Maxence'o Fermine'o kūrinys „Sniegas“ trumpumu turbūt lenkia visus iki šiolei Lietuvoje parašytus romanus. Jo netgi nedrįsčiau pavadinti romanu – tai tik pasaka suaugusiems, bet vis dėlto pasakojimas. Pagaliau „romano“ iškaba šiandien yra vienas iš svarbiausių leidėjų rūpesčių. Tebūnie, kas ciesoriaus, ciesoriui. Tačiau lietuvių romanas ne tik klausosi „Europos balso“ ar turtingų leidėjų. Neretai jis natūraliai tampa toks, kokio tikisi šiuolaikinis skaitytojas. Regis, aiškėja pagrindinė prozos ir poezijos takoskyra – eilėraštis dar gali būti rašomas sau, romanas, deja, rašomas skaitytojui. Užtenka pažvelgti į kai kurias 2004-ųjų naujienas. Ir S. Parulskio, ir R. Šerelytės, ir J. Kunčino („Pjūti fjūūt! arba Netiesų dvaras“) knygos turi detektyvinės istorijos bruožų. Detektyvinis pamušalas palengvina siuvinėjimo darbus, priešingu atveju kūriniams gresia subyrėti į psichologinius, eseistinius ir buitinius rankdarbius, tebūnie ir profesionalius. Visiškai kita kryptis, kuri šiandien dažnai ir nepasižymi ypatingu profesionalumu arba netgi sąmoningai ignoruoja tą profesionalumo sampratą, kurią siekia įtvirtinti literatūrinis elitas – „realistiniai“ romanai, mėginantys žodžiu išplėšti tikro gyvenimo gabalus. Čia jau nebetoli iki memuarų ar eseistikos... Paminėsiu tik porą, kurie net nepateko į šio aptarimo literatūros sąrašus, nors knygas išleido didžiosios Vilniaus leidyklos, ir jos buvo pristatytos VI Vilniaus mugėje – J. Stučinskaitės „Ačiū, gyvenu gerai“ („Baltos lankos“) ir N. Pečiūros „Vilniaus kiber poema“ („Tyto alba“). Tokios „klaidos“ gal ir liudija norą apginti „aukštąjį“ meną nuo „žemojo“, tačiau jau senokai postmodernizmo teoretikai yra įvardiję šių sferų susiliejimą kaip šiandienos kultūros signum. Todėl ignoruoti tokią literatūrą reiškia ignoruoti mūsų literatūros ateitį – dabar tai tik maži burbuliukai, kurie vienaip ar kitaip išaugs ar susijungs su didesniais. Juo labiau, kad elitiniai autoriai su malonumu išsižada savo elitiškumo. Dar kitoks hierarchijų supainiojimo, tiksliau, sintezės, variantas būtų H. Kunčiaus romanas „Gaidžių milžinkapis“, kurį pavadinčiau vis dar žadančiu, vis dar neišsipildančiu. Per metus nepasirodė nė vieno ryškaus romano, nors burbuliavimo procesas vertas dėmesio.
       Nesakyčiau, kad poezijai 2004-ieji buvo didelių atradimų metai, tačiau kai kurios knygos pasirodė gana gaivios, jeigu ne apskritai šiuolaikinės poezijos horizonte, tai bent jau pačių autorių kūrybos kontekste.
       Tarp tokių paminėčiau M. Martinaičio rinkinį, kuris patraukė savo teminiu ir struktūriniu vientisumu. Mitas yra amžinas, tačiau ir jam būdinga atsinaujinti bent jau forma. M. Martinaitis atnaujina savo mitą, suteikdamas jam šiuolaikinės poetikos bruožų. Ir šis bandymas tampa knyga, o tai poezijoje gana reta – dažniausiai turime reikalų su eilėraščių rinkiniu. Netikėta pasirodė ir naujausia D. Čepauskaitės poezija, sužavinti psichologinės įtampos ir gyvos ironijos dvikova, kurią laimi subtilumas. Vis dar vartinėju D. Zelčiūtės knygą – geras ir retas pavyzdys, kaip rinktinė padeda atsiskleisti mažiau pažįstamiems autoriams, ypač tiems, kurie leido kūrybą ne sostinėje. Naujai skambanti poezija, nors ir ne visi tekstai suvaldyti. Prie geresnių, dėmesį patraukusių rinkinių priskirčiau ir G. Grajausko „Naujausių laikų istoriją“, kuriai, regis, vis dėlto pakenkė autoriaus atsipalaidavimas, tebūnie ir konceptualus. Norėčiau dar paminėti V. P. Bložės „Prieš išskrendant tau ir man“, K. Platelio „Palimpsestus“. Ir įspūdingą, daug žadantį (nors ir neišvengusį jau girdėtų melodijų) D. Petrošiaus debiutą. Bendras įspūdis – poezija iš tiesų proziškėja, ne veltui poetai bėga į romano rojų, kur viskas galima (?). Nesutikčiau, kad žemiškėjimas, kūniškėjimas ar ironiškėjimas siaurina jos vaizduotės lauką. Šiandien tai jos stiprioji pusė, gal kada nors poezija vėl atsigręš į lyriką, bet ji jau niekad nebus P. Širvio, S. Nėries ar Maironio lyrika. Poezija yra kalba, kuri kinta kartu su mumis.
       Nežinau, ar dar kur nors esė žanras šiandien susilaukia tokio kūrėjų ir vertintojų dėmesio kaip Lietuvoje. Sakykim, lenkai tvirtina, kad esė bumas juos aplankė prieš keletą dešimtmečių. Matyt, anksčiau ar vėliau ateina noras išsikalbėti, išsipasakoti, ypač kai surandi klausytojų. Tai bene asmeniškiausias rašymo būdas. Anksčiau šį poreikį atlikdavo laiškai, beje, retai kada pretendavę į viešumą, pagaliau dienoraščiai, kurie vis rečiau lieka „užrašais sau“. Jau W. Gombrowiczius ciniškai ar tiesiog realistiškai savo užrašus vadino dienoraščiais, kuriuos reguliariai skelbė periodikoje, užuot testamentu pareikalavęs paskelbti juos po mirties. Jeigu jis būtų gyvenęs Lietuvoje šiandien, be abejonės, savo tekstus būtų vadinęs esė. Iš tikrųjų esė net nelaikyčiau žanru – tai greičiau teritorija tarp įvairių įprastų rašymo būdų. Talpus tarpas, kuriame skleidžiasi žmogaus pastanga suteikti vertę (nes rašymas jau yra vertės teikimas) savo asmeninėms patirtims, būsenoms, mintims. Tarpas, kuris atsirado tarp kelių ar daugiau formų: apsakymo, laiško, dienoraščio, akademinio (filosofinio, kultūrologinio, menotyrinio) straipsnio, recenzijos etc. Esė klesti, nes tradiciniai rašymo būdai yra pernelyg sustabarėję, sunkiai laužo savo taisykles, nenoriai įsileidžia kitų žanrų patirtis. Ir čia bene didžiausias esė nuopelnas – ji tampa tarpininku, laidininku, priverčiančiu keistis ir kitus žanrus. Romane stiprėja eseistinis aspektas, recenzijos virsta esė, eilėraščiuose gausėja eseistinių išpažinčių.
       Bet kokie spėliojimai apie ateitį – šiuo atveju apie esė perspektyvas, – visada yra kiek naivūs. Jau dabar galima įžvelgti kelias slidžias vietas jos kelyje. G. Radvilavičiūtė savo puikioje rinktinėje iš dalies vieną įvardijo: „Anksčiau norėjosi rašyti apie egzistencinius dalykus. Visatos gausmą. <...>. O dabar kažkokias vienadienes nesąmones paistau“. To dar negalima pasakyti apie praėjusiais metais ir anksčiau išleistas esė rinktines, bet tokių ženklų esama, sakykim, – „Šiaurės Atėnų“ esė kalvėje. Asmeninių dalykų sureikšminimas ir eksplikavimas gresia ir ekshibicionizmo apraiškomis. Esė – realybės šou? Nemanau, kad tai mus greitai ištiks, bet kol kas šiuos tekstus dažnai įdomiau skaityti negu poeziją ar prozą. Realybės ilgesys.
       Realybės ilgesio kontekste tampa svarbūs memuarai, biografinės apybraižos, laiškai. Pernelyg didelis atotrūkis tarp viešojo ir asmeninio gyvenimo natūraliai sukelia norą pažvelgti „pro rakto skylutę“. Tokį poreikį sėkmingai tenkina dienraščiai ir jų priedai, „Langai“ ir kiti šou. Memuaristinė ir biografinė literatūra atliepia labiau išlavėjusius poreikius, svarbių asmenybių gyvenimo pažinimas padeda plačiau suvokti jų kūrybą (nors kai kurių teorijų požiūriu svarbus tik tekstas) bei išsklaidyti nusistovėjusius mitus, kurie atsiranda iš nežinojimo ar edukacijos tendencingumo. Kaip ir esė atveju, šiandien tampa svarbūs tarpai – tarp kūrinio ir kūrėjo, tarp epochos ir kūrėjo epopėjų, tarp mano ir kito gyvenimo. Deja, iš minėtų knygų į mano rankas kol kas pateko tik viena – R. Šavelio prisiminimai apie P. Širvį.
       Iš tiesų, per metus knygų išleidžiama tiek, kad net prisiekęs skaitytojas ar kritikas nepajėgtų visų perskaityti, netgi lietuvių autorių. To tikriausiai ir nereikia siekti, tačiau akivaizdu, kad bet koks bandymas aprėpti ar apibendrinti situaciją yra dalinis, kartais tiesiog tendencingas. Tendencingas yra ir skaitytojas – dažniausiai jo nedomina sąrašai, jį „užkabina“ jau pažįstami ar žinomi autoriai, reklama arba kritika. Žinomų rašytojų kūriniai skaitomi net tuo atveju, jeigu jie išleido ne pačią geriausią knygą – tam jie ir žinomi. Reklamą šiandien moka padaryti tik viena kita leidykla, ir tai tik Vilniuje. Kritikos situacija dar beviltiškesnė – dažnai recenzija yra grynai asmeninių įspūdžių kratinys (eseistikos įtaka?) arba jos išvis nėra. Tad skaitytojas tampa tendencingas ne vien dėl savo kaltės. Apie kritiką jau daug kalbėta, nors, regis, gan tuščiai. Čia norėčiau atkreipti dėmesį į kitą priežastį, dėl kurios nemažai knygų nesulaukia dėmesio, ypač tos, kurios išleidžiamos provincijoje ar mažose leidyklose. Trumpai kalbant – leidyklos neatlieka savo darbo iki galo. Šiandieninė rinkos situacija liudija, kad neužtenka knygos išleisti (to kartais užtenka autoriui). Pirmiausia ji turi pasiekti knygynus (deja, Vilniaus knygynų nepasiekia išties nemaža provincijoje išleistų tekstų dalis, pavyzdžiui, neblogų knygų išleidžiančios „Nemuno“ leidyklos naujienos). Antra, o tai kartais ir svarbiau, knygos turi pasiekti literatūrinius savaitraščius ir žurnalus, kai kuriuos dienraščius, universitetų literatūros katedras, Lietuvių literatūros institutą etc. Kitaip sakant, tas vietas, kur jos gali sulaukti dėmesio – recenzijų, aptarimų, paminėjimų, kur jos gali būti įtrauktos į kultūrinę apyvartą. Literatūrologai stengiasi per metus išleistas knygas surankioti, aptarti, įvertinti, sudaryti geriausiųjų dešimtuką, bet ne visas randa. Ei, leidėjai, jau XXI amžius! „Literatūros ir meno“ redakcijoje naujausių knygų lentyna tuščia. Ar ne todėl ir kritikos puslapis čia kartais apytuštis? (Vienas pavyzdys – „DuMont“, viena žinomiausių Vokietijos leidyklų, jau rengdama knygą apie 200 egzempliorių planuoja išsiuntinėti literatūros leidiniams, kritikams, įvairiausioms literatūrinėms institucijoms.) Atlikdamos savo darbą iki galo, Lietuvos leidyklos padėtų ir rašytojams, ir sau. Tuomet ir „Šindlerio sąrašai“ būtų išsamesni, būtų mažiau apeitųjų.

Į viršų

       VALENTINAS SVENTICKAS

       1. Dirbu Lietuvos rašytojų sąjungos leidykloje. Taigi pirmiausia, anksčiau nei daugelis kitų, atsiverčiau didžiosios dalies pernai išėjusių (na taip, ir neišėjusių) poezijos knygų rankraščius. Prozos – irgi žiupsnelį.
       Paprastai apvilia eiliavimai, kuriuose poetas multiplikuoja ankstesnį save ir „bendrą pakankamą lygį“. Kaip banalybė atrodo dirbtiniai „atsinaujinimai“, pasilankstymai atseit naujam standartui. Inercija ir banalybė – tai raganėlės, sakančios, kad talentas nėra tikras arba laikinai pasiligojo.
       Kalbos meilė yra nykstanti. Daugiau nesakysiu – reikėtų vardyti nesmagias konkretybes, paprasčiausias klaidas.
       Skaitytojus labai trikdo didelis prastų knygų srautas. Kalbu čia ne apie klasikinę grafomaniją, kalbu apie su literatūra nesusijusių žmonių parašytą lektūrą, išleistą jų pačių arba geradarių lėšomis. Atrodo tos knygos įvairiai – yra mėgėjiškai išleistų, yra ir gražiai išspausdintų. Jų kūrėjai dažnai rimti, nelengvo gyvenimo žmonės, tą gyvenimą užsibrėžę įprasminti ar įamžinti literatūros žodžiu. Bet literatūra čia šmėsteli labai retai. Tokių raštų autoriai kritiško vertinimo paprastai negirdi arba nepriima. Ekonomikos profesorius, kurio rankraščiai poezija nė nekvepia, oriai sako: betgi aš kalbu apie Tėvynės meilę, kalbu ne „bile kitoniškai“, pasisakau prieš jaunimo bėgimą iš Lietuvos, raginu mokytis, dirbti, dorai gyventi; skaitė draugai, giminaičiai, deklamavau vestuvėse – visi giria ir ploja.
       Tai – socialinis reiškinys. Nulemtas okupacijos, tremčių, cenzūros, aplinkybių sustabdytos saviugdos, paveiktas laisvėj atsivėrusių galimybių. „Dabar ir aš, dabar jau pasakysiu!“ Norėčiau suprasti tuos žmones, sakyti, kad jie beveik nekalti. Beveik, nes mūsų literatūros visumos vaizdą abėcėlinis mėgėjiškumas vis dėlto aptaško. Sujaukia paprastų skaitytojų sąmonę ir vertybių pajautimą. Sudrumsčia net ir profesionalo savivoką: aš bent rašyti išmokęs, tai jau tikrai išleis… Vienas šio sąmyšio ženklų būtų prozininkai, panūdę prabilti eilėmis. Įmanoma, kodėl gi ne, jei savy nuslopini nepatogią abejonę „ar turiu poeto talentą“.
       Nežinau, ką daryti su naiviu, bet piktu ir kartais gniuždančiu klausimu: per amžius tiek yra parašyta geros literatūros – skaitom, domimės, analizuojam, apibrėžiame vertybes; regis, nejau sunku būtų palyginti savo žodžių taką su jau nueitais gražiais keliais ir takeliais. Kas užgožia šitą palyginimą? Turbūt „Aš“.
       Užtrukau nusivylimų nuošalėj. Taigi tik paminėsiu knygas, kurias skaičiau kaip literatūrą, plukdžiusią mintis į bendresnius apmąstymus ir žadinusią asmeniškus potyrius. Tai K. Vasiliausko laiškai knygoje „Iki švytėjimo“ (stulbinantis motyvas laiškuose iš lagerio: čia yra visos sąlygos žmogiškumui atsiskleisti), išraiškinga mentaliteto ir kalbos orkestruotė M. Ivaškevičiaus pjesėje „Madagaskaras“ (kartu su R. Tuminu jis gal nuskaidrins niaurų mūsų žiūrėjimą į praeitį), socialines permainas lydinčio netikrumo atvaizdas M. Martinaičio knygoje „K. B. įtariamas“ (rimtos intencijos čia supintos su nuotaikinga „kriminaline poezija“), meno ir menininkų poetinė reabilitacija L. Gutausko knygoje „In fine“ (ji parodo, kaip svarbu šiam rašytojui mintyse nuolat bendrauti su kūrybos žmonėmis, kaip tai dosnu ir tikra), šviesos grąžinimas S. Nėries literatūrinio palikimo refleksijai (V. Daujotytės monografija).
       Redaktoriaus darbo pobūdis, dalyvavimas literatūros vakaruose, pokalbiuose gausina „privalomai“ perskaitytų knygų kiekį ir atima laiką norimoms knygoms skaityti. Žiūrėdamas į išleistų knygų sąrašą, graužiuosi, kad nedaug esu paskaitęs „neprivalomai“.
       2. Neketinu vaidinti, kad daug išmanau apie prozos žanrus. Prisipažinta kompetencijos stoka savaip išlaisvina. Klasikinis žanrų (taigi ir romano) supratimas man ne tik mielas, bet ir teoriškai atrodo svarbus, taikytinas. Stalas: aha, tai keturios kojos, ant jų tvirta lenta. Ant stalo romanas: aha, jame bus kas nors papasakota nuo a iki z. „Kas nors“ gali būti žmogaus likimas, idėjos ar gyvenimo linija, reiškinio (situacijos) plėtotė, kartais tam pakanka vienos dienos nuo ryto iki vakaro.
       Žanras apriboja. Apsiribojimas yra akumuliuojantis.
       S. Parulskio „Trys sekundės dangaus“ yra romanas. Jo „Doriforė“ (A. Bučys pakėlė mestą ietį, taigi priėmė iššūkį) – kitokio žanro tekstų prifarširuotas romanas. Teiginius apie žanrą reikia sakyti ramiai. Jie nėra svarbiausias vertinimas. „Doriforėje“ esama intensyvios kalbos, įspūdingų gaivalo ir išminties lydinių, puikių epizodų, sąlygiškumo skrydžių. Tačiau šis kūrinys nėra taip suveržtas kaip S. Parulskio eilėraščiai. „Skeveldrinis“ pobūdis, konjunktūros kvepalai (šiuo atveju nesitikėti) romano nepagerina. Jį recenzavusi E. Bukelienė, lipindama intelektualiausio romano ženklą, galėjo prisiminti bent V. Mykolaitį-Putiną. Paikindami dar galinčius augti geresnės literatūros neparūpinsime.
       Kiti rimtos kalbos verti romanai (iš skaitytų) – J. Kunčino „Pjūti fjūūt! arba Netiesų dvaras“, P. Dirgėlos „Alibi knygos“, R. Šerelytės „Vardas tamsoje“. Labai gaila J. Kunčino, – paskutiniame romane jis ėjo nauju keliu ir su didele kūrybine įtampa. Kol kas negaila P. Dirgėlos – viliuosi, jog kada nors bus pamatyta, kad „Karalystė“ Europos kontekste yra unikali. Apmaudu, kad prozos vertintojai nepastebi V. Janavičiaus knygos (Lietuvoje jo kūryba – naujiena).
       3. Pritariu tezinei klausimo daliai. Kur pasislepia lyrika? Ten, už klausime paminėtos kalbėsenos. Ir (bent kol kas) dėl to neverta nerimauti. Skaitant G. Grajausko „Naujausių laikų istoriją“ derėtų net pasidžiaugti. Žemiškumų ir konkretybių pertekliaus lietuvių lyrikos lobyne nėra. Kodėl slepiasi? Gal tai natūralaus atsinaujinimo proceso empirinis tarpsnis. Ir dar. Grynosios lyrikos kalba, išvydusi save kompiuterio ekrane (sakau tiesiogiai ir metaforiškai), susidrovi. Nieko, praeis. Be to, parašys ką nors nauja, pavyzdžiui, J. Strielkūnas, D. Kajokas, A. Bernotas, Just. Marcinkevičius...
       Kas atsinaujino? M. Martinaitis. Kitimų matyti D. Čepauskaitės, G. Bleizgio rinkiniuose. Man pernykštis atradimas yra E. Karnauskaitė („Iš smilčių“). Stiprias knygas išleido K. Platelis, H. A. Čigriejus, A. Balbierius. Geras ir D. Petrošiaus debiutas.
       4. Eseistiką perskaitau spaudoje. Ten jos vieta, dažniausiai pakankama. Malonu skaityti.
       Bet darosi šiek tiek nemalonu, kad mūsų dabartinė eseistika, gražiai ūgtelėjusi, pradėjo gėrėtis savimi, sustojo. Kritika šitam pasigėrėjimui patarnauja.
       Bėdos bent dvi. Ėjimas pažeme. Ir nereikšmingos gražbylystės.
       Aukščiau kartais „patraukia“ S. Parulskis ir S. Geda – perskaitęs visą puslapį jo kasdieninių dienoraščių „Šiaurės Atėnuose“, vis randi kokį vieną kitą žybtelėjimą. Konceptualios visuomeninės įžvalgos šukę.
       Plėtotės kryptis? Nuodugniai kalbėti apie šiandieninio gyvenimo svarbiausius reiškinius (kaip įspūdingą pavyzdį nurodyčiau M. Martinaičio tekstą „Elitas ir uniforminė kultūra“, išspausdintą pernykščio „Nemuno“ paskutiniame numeryje ir prasmegusį švenčių klegesy). Empirikos paveikslėliai gali likti toms ir tiems, kurie nepajėgia nardyti esmių upėje.
       Reikėtų gal išskirti eseistiką, kalbančią apie kultūrą, meno reiškinius. Šiame „vidaus kambarėlyje“ literatūros žmogui yra jauku. Eseistika su intelektu, subtilumais, išmintingom graudokom šypsenom – tarsi gera kava su cukrum.
       5. Autentika brangsta ir vis dar yra trokštama. Duok tikra, užuot paistęs!
       Biografinis ir autobiografinis tikrumas (jis, beje, atsiveria visuose žanruose) vertintinas kaip laisvės dovana: anais laikais jis būdavo dozuotas, pridengtas, imituotas (padangstymų, tiesą sakant, tebėra ir bus, bet jau ne dėl kontrolės). Autentiški paliudijimai (ką tu vienas žinai) turi išliekamosios vertės, atsivėrimų žavesio, intymumo (gyvenime tai deficitas). Tai – paironizuokime – kapitalistinės literatūros realija: autentika juk nuosavybė.
       Labai patiko R. Šavelio knyga apie P. Širvį („Geriu žalią tylą“). R. Šavelis idealiai apsiriboja – remiasi tik savuoju bendravimu su poetu. Ir to pakanka, kad P. Širvio asmenybė iškiltų. Pasakoja natūralia, tekančia, gražia kalba. Nesmagias tiesas pasako korektiškai. Kyla įspūdis, kad šitą knygą jam būtinai reikėjo parašyti. P. Širvys R. Šavelio vestuvėse – šie puslapiai vieni gražiausių pernykštėje literatūroje.
       Liko atminty R. Vanago pasakojimai apie anykštėnus ir V. Landsbergio Kačerginės paveikslėliai.
       Turiu šiek tiek vilties, kad biografiniai pasakojimai apie patogias ir nepatogias asmenybes subalansuos požiūrį į pasibaigusį XX amžių ir jame gyvenusius žmones. Nauji politikai, vertindami praeitį, kartais šneka tokius niekus, kad klausimas „tai kaip ta tauta staiga prisikėlė?“ juos turėtų pribaigti. Betgi nepribaigs.

Į viršų

       AUDINGA PELURITYTĖ

       1, 6. Jeigu visos pernai išėjusios knygos būtų pasirodžiusios vienu metu, būtų nelengva išsirinkti, tačiau jos visos juda nenumatytomis laiko trajektorijomis, todėl renkuosi, ką leidžia rinktis knygynas. Vis dėlto visko perskaityti nesitikiu, tik mėginu susiorientuoti. Nors knygų – jūros, pasirinkimo galimybės, deja, yra ribotos; atrodo, kad, ko gero, mes skaitome vien vilnietišką produkciją. Kauno knygos, vadinasi, ir Klaipėdos, ir Šiaulių, mus pasiekia atsitiktinai, dovanėlių arba dalykinių siuntinukų pavidalu. Galbūt ir Vilniaus knygos tik labai ribotai pasiekia kitus miestus bei Lietuvos provinciją. Ir tikriausiai tai – tik didelės problemos viršūnė. Literatūrai būtinas natūralios komunikacijos laukas. Kas tik gyvas, ir jau kiek prakutęs, stengiasi savo knygeles publikuoti sostinėje, tačiau kitų regionų kultūros gyvybė dėl to tik silpnėja. Užuot kartais kaltinę literatūros spaudą bei kritikus, turėtume susirūpinti jos vadyba bei leidyklų rinkodara. Aukos ir pasiaukojimo sindromas, kuris kankina literatūrologus jau antrą dešimtmetį, kiek sumažėtų tinkamai sutvarkius kai kuriuos ekonominius spaudos platinimo mechanizmus.
       Vis dėlto 2004-aisiais literatūrai būta palankių gerų naujienų. Debiutavo keletas įdomių poetų ir prozininkų: D. Petrošius, E. Striogaitė, S. Kondratavičius, A. Fomina. Prozininkė J. Ivanauskaitė išleido poezijos knygą, regis, ir B. Jonuškaitė (neteko vartyti). R. Šerelytė, vis atkakliau skaitanti eilėraščius Rašytojų sąjungos klube, taip pat leidžia tikėtis eilėraščių rinkinio. Beje, J. Ivanauskaitės eilėraščių knyga visais atžvilgiais buvo netikėta. Net tik minimalistine, meditacine eilėraščių struktūra, bet ir žodžio koncentracija. B. Jonuškaitė ir R. Šerelytė, rašančios iš esmės poetinę prozą, žanrų ribas peržengia labiau prognozuojamais žingsniais, tačiau J. Ivanauskaitės eilėraščiuose taupus žodis bei vaizdo plastika ypač paveikūs. Trikdė nebent keisti rytietiški terminai, kurie ausyse ūžė lyg paslaptingi mantrų garsai. Bet kadangi mano tikrovėje nefunkcionuoja kai kurie šių terminų, kodėl turėčiau tikėti magiška jų galia? Patiko eilėraštis „Viskas jau išbandyta...“: „Viskas jau išbandyta / daugiau nebeturiu / ką patirti / šešių pasaulių valdove / Laiko viešpatie / leisk man išnykti“. Patiko įtaigumu, kurį sukūrė religinė nuotaika, ir tuo, kad padaryta beveik viskas, kad patikėčiau jo turiniu, nors ir nepatikėjau. Religinės patirties tapimas estetiniu potyriu lieka netikėtas.
       Nustebino, nors ir nebe pirmą kartą, M. Ivaškevičiaus „Madagaskaras“. Nepamenu, kada skaitydama dramos veikalą būčiau pamiršusi „žalią“, į vaidmenis dar neįkūnytą jos formą, ir taip lengvai įsivaizduočiau veiksmą. Mielai skaityčiau ir dar.
       Naujų įspūdžių sukėlė L. Gutausko „In fine“, M. Martinaičio „K. B. įtariamas“, D. Čepauskaitės „Nereikia tikriausiai būtina“, V. V. Landsbergio „Lunatikų dainos“. Tai, ko tikėjausi ar galėjau numanyti, radau K. Platelio „Palimpsestuose“ ir D. Zelčiūtės „Atgal į vandenį“. D. Zelčiūtės „Lapkričio pratimėliai“ (2003) buvo kur kas netikėtesni, nors gal netikėtumas ir neturi būti svarbiausias kūrybos tikslas.
       Džiaugiuosi Lietuvos rašytojų sąjungos išleista S. T. Kondroto apsakymų knyga „Meilė pagal Juozapą“, kuri vėl leido pajusti geros prozos skonį.
       2. Geros kūrybos vertę tikrina laikas, tačiau mūsų pastangos ką nors vertinti nėra visai beprasmiškos, jeigu leidžia pasitikrinti orientyrus ir nuostatas. Polemika lietuvių literatūrinėje spaudoje būtų labai reikalinga, bet A. Bučio, A. Jurgutienės, J. Baranovos bei V. Kukulo apsikeitimas skirtingomis nuomonėmis iš tiesų nėra tikra polemika, nes jie visi vadovaujasi skirtingais kriterijais. Azarto kupinas A. Bučio atsiliepimas manęs, deja, „nepagauna“ dėl vienos svarbios priežasties – jis pernelyg ištęstas ir stokoja pagrįstų argumentų. Nuomonę „patinka-nepatinka“ išsakyti galima buvo ir trumpiau, visa kita reikalauja motyvacijos. Tačiau apmąstymai apie lietuvių romano vertę apskritai varo neviltį, nes nuolat verčia pageidauti to, ko mūsų literatūrai iš esmės trūksta. O gal pageidaujame to, kas jai niekad nepriklausė? Tikriausiai šią stoką galima pavadinti pažadėto, bet taip ir nepradėto pasakojimo bei gražios lietuvių kalbos kompleksais. Įtariu, kad paprasčiausiai gerai papasakoti kokią nors istoriją lietuvių rašytojui neatrodo jo vertas uždavinys. Lietuvių autoriai verčiau griebiasi kokių nors gudrybių: veda patiklų skaitytoją asociacijų takais ir takeliais, dažnai pamesdami bendrą pasakojimo kryptį, arba pradeda taip mėgautis neišmatuojamomis lietuvių kalbos galimybėmis, kad lingvistinis eksperimentas tampa pagrindinis ir vienintelis kūrybinės ekstazės tikslas. Bet juk siužetas yra vienas įdomiausių pasaulio pažinimo būdų, tad kodėl ši pažinimo galimybė lietuvių literatūroje dažniausiai paliekama mėgėjams?
       Prieš porą metų su V. Gasiliūnu esame nutarę, kad tam, jog lietuvių proza atgytų, tereikėtų, remiantis klasikine romano struktūra, pasakoti modernias šiuolaikinio žmogaus istorijas (profesinė ir visokia kitokia konkurencija, skyrybos, antros ir trečios santuokos, planuoti ir neplanuoti vaikai ir pan.). Vis dar galėčiau pasirašyti po šia nuomone. Šiuolaikinis lietuvių romanas turėtų bent kažką byloti apie mano patirtį. Tačiau beveik nebyloja, todėl turiu skaityti prisiversdama. Iki šiol pasakojamos kaimiškos, bernelių nuo žagrės ir panašios istorijos arba pinamos neįtikimos pseudointelektualinės mistifikacijos. Lietuvių proza vis dar neišėjo iš kaimo, kurio jaunesnioji, juo labiau dabartinių vaikų karta nebepažįsta, o miesto žiburių horizonte vis dar nesimato. O gal į jį net nemėginama patekti? Atrodo, kad kaimą lietuvių prozinėje savimonėje laiko apsupęs kažkoks užkeiktas miškas, painios džiunglės, amžinoji pokario praeitis. Kartą iškėlęs koją iš trobelės, lietuvių prozos herojus visiems laikams atsiduria tarpinėje zonoje ir, užuot laimingai nugalėjęs slibiną ir laimėjęs pusę karalystės, tetrokšta susitikti su savo praeities vaiduokliais (vyresnioji karta), o traumuotą dabartį vis drąsiau kompensuoja erotinėmis fantazijomis apie pusę karalaitės (jaunesnioji karta).
       2004 m. romano žanro požiūriu neatsirado nieko naujo, kartojosi tos pačios problemos. Literatūros naujienas seka vienišiai ir akademiniai atsiskyrėliai, o savo atsiliepimus skelbia mažai kieno skaitomoje spaudoje, tad jei prie jų prisegtume grafą „visiškai slaptai“, tai būtų teisybė. Regis, literatūros pasaulis tampa vis labiau paralelus realiam, tad net ir geriausių norų turėdami literatai nepajėgia šių dviejų nesusisiekiančių realybių suartinti. Išimtys labai retos. Vienintelis lietuvių romanui derantis kriterijus, vis dar žymintis teksto kokybę, yra lietuviams būdinga poetinė proza, kurios gražių apraiškų dar galime rasti. Grįždama prie S. T. Kondroto, galėčiau pasakyti, kad „Žalčio žvilgsnis“ estetiniu požiūriu yra bene geriausiai pavykusio lietuvių romano išsilaisvinimo iš poetinės prozos pavyzdys. Arba nedėsningas nuokrypis. Čia jau iš kurios pusės pažiūrėsi. R. Šerelytės praėjusiais metais išleistas detektyvas „Vardas tamsoje“ vis dar yra labai poetiškas. Gerų prozos pamokų mums yra davę rašytojai I. Meras bei G. Kanovičius, bet ar mes laikome juos lietuvių literatūros kūrėjais ne tik retoriškai? Būtų geriau, jei laikytume. Iš 2004 m. romanų negalėčiau išskirti lyderio, gal netikėtesnis pasirodė tik H. Kunčiaus „Gaidžių milžinkapis“.
       3. Būtent poezijos daiktiškėjimas ir buitiškėjimas šiuolaikinėje lietuvių literatūroje man labai patinka. Pradedant M. Martinaičiu, L. Gutausku, N. Miliauskaite, o baigiant... Ir tai nesibaigia. Regis, iš romantinio patoso akligatvio lietuvių poezija rado išeitį. Prasiplėtė pasaulio suvokimas, paįvairėjo poetikos registras. Jaunųjų knygose daugybė perspektyvų – vienoks R. Kmita, kitoks R. Stankevičius, bet jie įdomūs būdami skirtingi. Pernykštėse poetų knygose ši tendencija dominuoja – ypač D. Zelčiūtės ir K. Platelio rinkiniuose, bet tai netrikdo, atvirkščiai, leidžia pasitikėti. Egzaltuota jausmų kalba yra nuvarginusi lietuvių poeziją. Niekaip nesutikčiau, kad lyrika slepiasi. Lyrika pradeda eksploatuoti prozos žanrą, įvaldo pasakojimą ir kalba mums apie tai, ko lietuvių proza, net ir labai lyriška, vis dar neįstengia pasakyti.
       4. Esė – labai perspektyvus lietuvių literatūros žanras, nes mūsų rašytojas visada yra pasirengęs padaryti bet ką, padainuoti, pafilosofuoti, pasvajoti, kad tik nereikėtų ko nors pasakoti. Kita vertus, intelektualus santykis su pasauliu, virtęs estetiškai motyvuota vaizdų kalba A. Andriuškevičiaus rinktinėje „Rašymas dūmais“ gali būti vertintinas kaip tam tikras įveiktas etapas. Tačiau kadangi žanro požiūriu esė nėra labai apibrėžtas, todėl kokybiškai keistis turi neaprėpiamą daugybę galimybių. Vis dėlto iš visų šiam žanrui atstovaujančių knygų mieliausia pasirodė G. Radvilavičiūtės „Suplanuotos akimirkos“. Ir greičiausiai dėl kur kas mažiau afišuojamo subjektyvumo, kuriuo A. Andriuškevičius net mėgaujasi. G. Radvilavičiūtės „aš“ nusėda į pamatines teksto struktūras, tampa principu, bet ne objektu. Galbūt todėl jos tekstai atrodo švariau sužaisti pagal modernaus esė žanro taisykles.
       5. Šiuo metu memuarinė literatūra, ypač pokarį bei sovietmetį aprašantys tekstai, dažniausiai kliaunasi vien faktų istorija, kuri, perfiltruota per individo pasaulėjautą, patiria įvairiausių iškraipymų. Jei kas ir turi vilties, kad šios istorijos bus klasifikuojamos ir kaupiamos, nenoriu jos atimti, bet nėra joks nuopelnas rašyti literatūrą dūlantiems archyvams. Kas juos iškels į dienos šviesą? Juk visi turi savo gyvenimus, kurie laikui bėgant taip pat virsta istorijomis. Visų žmogiškųjų dramų nei išvardysi, nei suskaičiuosi, nebent kas nors sugebėtų šitoms istorijoms suteikti universalų lygmenį bei estetinę motyvaciją. Ypač ši motyvacija aktuali, kai kalbama apie meno žmones. Knyga apie S. Krasauską atitinka tokius pageidavimus.

Į viršų

       SIGITAS GEDA

       „Metų“ klausimai užklupo mane jau po knygų mugės, vasario viduryje. Laiko pamąstymams malonus klausėjas irgi skyrė ganėtinai – iki kovo vidurio, pats mėnraštis su vienokiais ar kitokiais atsakymais pasirodys gražų pavasarį… Rašau tuos žodžius su visais apgailestavimais, pirmiausia, žinoma, tuos gailesčius taikau, kreipiu į save patį – 2005-ųjų leidiniai (dėl minėtosios mugės) spėjo užgriūti mane, nustumdami pernykštę „produkciją“, užguldami ją, slėgdami nauju svoriu. Pavyzdžiui, beveik nieko negaliu pasakyti apie J. Apučio (bibliografijoje pagal abėcėlę jo pavardė pačioje pradžioje) „Noveles“. Iš paties autoriaus teko išgirsti, jog tai knyga, sudaryta iš jo ankstesnių kūrinių, skirta mokykloms. Ją užstojo mugės dienomis gauta dovanų storulė rinktinė „Vieškelyje džipai“ (512 puslapių). Juozas ir savo prierašuose, ir kalbomis skatina skaityti ją „visą“, t. y. ir senas, ir naujas noveles, nes senose, t. y. anksčiau rašytose, esama įvairių intarpų bei papildų. Kai kurias – ne tik skaityti, bet ir lyginti anuosius tekstus su dabartiniais. Beveik laikiausi „instrukcijos“, tai atėmė daug laiko, bet patyriau ir gražaus ar smagaus džiaugsmo. Literatūroje kaip ir gyvenime: jeigu ilgai nesirodai, tai ilgainiui, o gal ir labai greitai esi žmogus „nurašomas“, t. y. priskiriamas kažin kokiems mistiniams laikams. Ir dar bent jau trys knygos užmetė savo „tinklą“ ant 2004-ųjų rašmenų. Tai (pagal tą pačią abėcėlę) R. Granausko „Kenotafas“, A. Marčėno „Pasauliai“, S. Parulskio „Doriforė“.
       Mano atmintyje dar knibždėjo kitų S. Parulskio knygų kipšiukai: ir bibliografijoje minima poezijos rinktinė „Marmurinis šuo“, išėjusi 2004-aisiais, ir bene 2002 m. išleistas esė rinkinys „Nuogi drabužiai“. Pridurčiau dar A. Andriuškevičiaus esė rinktinę „Rašymas dūmais“ ir G. Radvilavičiūtės „Suplanuotas akimirkas“…
       Didžiąją eseistikos dalį skaičiau savaitraščiuos, tebesižaviu ir – neturiu jokių priekaištų. Tarp jos įterpčiau ir L. Tapino prisiminimų knygą „Prarasto laiko nebūna“, sulaukusią papildomos laidos. Kaltas esmi: tikriausiai dėl to, kad joje rašoma apie žmones, su kuriais teko beveik sykiu ar vienais kitais metais prasilenkiant susitikti tame pačiame universitete. Mūsų jaunystės beveik anekdotinis pasakojimas apie vieną „klasiką“, neva tas, vos nusipirkęs laikraštį, ieško savo pavardės, pasirodo ne toks juokingas. Man buvo įdomu, kaip „anuos laikus“ matė ir mato kitas žmogus. Dėl tos, o ir dar daugelio priežasčių itin gerai vertinčiau beveik visas prisiminimų knygas (net ir tas, kurių neturiu…). Andai esu išgyręs P. Palilionio knygą „Svajojęs gražų gyvenimą“ (apmatai Juozo Grušo portretui), mat radau čia labai daug žinių apie laikmetį (kai kas peikia tą žodį), paskambinau ir pasakiau, jog „privertei mane pergalvoti daugybę detalių, įvykių, situacijų, sugrįžti atgal kokia 40 metų…“
       Laiškai, dienoraščiai, prisiminimai, – jeigu ir ne visa tiesa, tai bent jos dalis didžiulei laiko mozaikai. Paliudijimai, medžiaga gilesniam istorijos supratimui. Žodžiu, vanduo iš atminties šulinio.
       Čia gal ir būtų proga apibendrinti: kūriniai, kur tikrovė konstruojama, gal jau kiek pabodę, gal jų pernelyg daug išversta iš kitų kalbų. Žmonės norėtų savos realybės atspindžio. Kitaip sakant, kas gi čia dėjosi per paskutinius penkiasdešimt metų. F. Dostojevskio žodžiais, „perprasti gyvenimo mįslę“ (iš knygos „Užrašai iš mirusiųjų namų“).
       Turiu prisipažinti, kad beveik neįstengiu skaityti komercinės ar su komerciniu prieskoniu – tegu ir neblogos – literatūros, nors suprantu (o ir pats kartais norėčiau parašyti knygą, kuri „duotų pelno“) „Erškėčių paukščių“ autorę. Ji pati, šmėstelėjusi vilniškėje knygų mugėje, sakėsi nei šio romano, nei serialo pagal romaną nevertinanti, parašiusi daug geresnių…
       Smagiai perskaičiau T. Četrausko romaną „Tarsi gyventa“ ir jau amžinatilsį J. Kunčino „Pjūti fjūūt! arba Netiesų dvaras“. Ko bijau? Tikriausiai mano padidintas dėmesys ar domesys šiems autoriams turi tą pačią priežastį: žmogus pasiduodi smalsumui, autoriai savi, nugyventi metai – tie patys… Maždaug:
       – Na, na pažiūrėsim, ką tu čia pamelavai…
       Ir skaitytojo, ir rašytojo akiratis, mano galva, ribotas. Dažnai mums arčiau tai, kas sukurta mūsų pačių generacijos, prieš tai ėjusios vienos kitos kartos, na dar poros po to… Dar viena bėda. Regis, M. Martinaitis pirmas prabilo, kad rašytojai knygas skaito savaip, t. y. tiria, šniukštinėja, ieško, prie ko prikibti. Mūsų patiriamas skaitymo džiaugsmas ar malonumas yra kitoks. Ranką prie širdies pridėjęs rašytojas dar turėtų prisipažinti, jog labai gerą kūrinį, naują, atradimų pilną eilėraštį ar eilėraščių rinkinį skaitant nesvetimas ir pobjauris pavydo jausmas. Nesu visiškai laisvas nuo šio jausmo. Paguoda ta, kad ir ne vienas mano kolega prisipažino išgyvenęs kažką panašaus.
       Manau, jog tokio jausmo neturi tikrieji literatūros tyrinėtojai, dėstytojai ar profesoriai, perpratę naujausius metodus. Geresnis ar blogesnis metodas – vis vien įduoda žmogui į rankas šiokį tokį „matą“. Kolegų rašymas yra spontaniškas, nenuoseklus, to rašymo privalumai – tikra ar tariama „tiesa“. Galbūt ji turi vertės tada, jeigu sutampa su kitų pastebėjimais, rimtomis įžvalgomis. Vėlgi: kiti bodisi ir tais metodais, ir visomis universitetinėmis įžvalgomis, o mažiausiai reikėtų tikėti komplimentais ar kai kurių leidėjų vertinimais. Bėda, kad nuo savo laiko ydų, mugių, leidėjų, vertėjų reklamos etc. retam pavyksta pasprukti.
       Studijuodamas viena akimi prozos, dramaturgijos (vos vienas M. Ivaškevičiaus „Madagaskaras“!), poezijos sąrašą, bijau nieko naujo nepasakysiąs apie autorius, kurie yra sulaukę rimtų studijų, įvairiapusio įvertinimo (P. Dirgėla, J. Ivanauskaitė, J. Mikelinskas, L. Gutauskas, S. Jonauskas, A. Puišytė). Džiaugiuosi, kad kažin kokiu būdu prie lietuvių literatūros medžio vis labiau prilimpa svetur gyvenantys G. Kanovičius ir I. Meras (kaip kad neseniai visai iš naujo atradome S. T. Kondrotą).
       Ranka nekyla, kaip sakoma, girti ar peikti tų, kurių neperskaičiau, kaži koks nelabai doras nutylėjimas būtų, jeigu neprisipažinčiau, jog man įstrigo ir D. Petrošiaus „iš tvermės D“ (pirmoji eilių knyga), ir D. Zelčiūtės „Atgal į vandenį“, ir J. Jackevičiaus „Ugnies šešėliai“ (vasario mugėje jau pristatinėjome jo rinktinę lietuvių ir anglų kalba „Geltonas vabzdys“).
       P. S. Galop prisiminiau, jog iš pat pradžių buvo klausiama apie naujojo lietuvių romano vertę, apie patį romaną kaip žanrą, apie „žemėjančią poezijos kalbėseną“. Man atrodo, kad talentingiausieji tik jiems žinomu būdu, kiekvienas savaip „išsisuka“ šiose situacijose. Svarbiausia, kad laimi beveik nepagaunama savastis, lakioji kūrybos substancija, sučiuptos ir užfiksuotos akimirkos, tiesa kaip liūdnas ir trapus žmogaus gyvenimas.

Į viršų

       LORETA JAKONYTĖ

       „Metų“ redakcijos pasiūlyti 2004-ųjų knygų aptarimo orientyrai liudija, kad pernykštis literatūros procesas buvo itin daugiabalsis: polemiką įskėlę romanai, gana gausi poezija, kelios esė rinktinės, sutirštėjusi memuaristika, stiprus dramos kūrinys. Kadangi literatūra radikaliai nesikeičia kalendorinių metų ritmu, o veikiau lėtai tempia bent kelerių metų tendencijų šleifą, „laiko riboženklių“ atpažinimas iš vienerių metų produkcijos yra labai reliatyvus (kaip ir iliuziška viltis kasmet sulaukti itin literatūriškai brandžių kūrinių). Vertinimo akcentus dažniausiai lemia subjektyvus skaitymo malonumas.
       1. Kelių šimtų pernykščių knygų sraute lengva pasiduoti jau pažįstamų, ankstesniais kūriniais sudominusių autorių pavardžių įtaigai – jų knygos pirmiausia ir atsiverčiamos. Antai intrigavo po didelės pertraukos pluoštą naujų tekstų publikavę S. T. Kondrotas (novelių rinkinys „Meilė pagal Juozapą“) ir I. Meras (apsakymų knyga „Stotelė vidukelėj“), tačiau jiedu, tegu ir meistriškai teberašydami įprasta savo stilistika, didesnės skaitymo nuostabos nesukėlė. Kur kas daugiau mėgavimosi kūrybiškais naujų literatūros plotų, kalbėsenos intonacijų ieškojimais suteikia M. Ivaškevičiaus pjesė „Madagaskaras“. Ši knyga 2004-aisiais buvo viena įdomiausių, galbūt jau laikytina jei ne lietuvių dramos riboženkliu, tai bent posūkio signalu. M. Ivaškevičius nebijo pasirinkti problemiškų mūsų kultūros istorijos tarpsnių, tautos ir valstybės gyvenimo epizodų ir pajėgia gana originaliai juos perinterpretuoti literatūriniu tekstu, „užkabinti“ gilesnių dalykų ir tuo pat metu nenugrimzti į sunkiasvorę retoriką. Panašiai pastangomis įveikti savo paties kūrybinio braižo inerciją intriguoja naujausias M. Martinaičio eilėraščių rinkinys „K. B. įtariamas“. Kitų autorių sužadinti stiprios literatūros lūkesčiai lieka apvilti. Skaitant ima atrodyti, jog naujausiuose grožiniuose tekstuose susidomėta temomis ir idėjomis, jau iškalbėtomis (netgi tų pačių autorių) kitais diskursais – teoriniu, eseistiniu ar publicistiniu. Pavyzdžiui, itin padažnėjo rašytojo profesijos, rašymo, leidybos peripetijų motyvų. Ar daug smalsumo gali sužadinti įrašas poezijos knygoje, kad „istorijos nėra. Yra tik istorijos“ (G. Grajausko „Naujausių laikų istorija: vadovėlis pradedantiesiems“)? Tai nekeltų nuobodulio, jei greta išrašytų dalykų atsirastų papildančių ar priešingų teiginių.
       2. Ir literatūrinė vertė, ir žanro kriterijai – kintantys dydžiai. Ypač žanro samprata yra antrinė klasifikacinė kategorija, kuri lemia auditorijos lūkesčius, tačiau nėra griežta ir privaloma rašytojams. Tekstų, pateikiamų su romano etikete, neatitikimas tam tikru laikotarpiu nusistovėjusiems kriterijams neatrodo išskirtinė literatūros bėda (juolab kad žanrų apibrėžtys yra nuolatinių diskusijų objektas). Kai kurie romanai, kone „tobulai“ atitinkantys žanro kanoną, turi nemažiau literatūrinių seklumų (pradedant schemiškais sentimentaliais ar nuotykiniais popliteratūros romanais, baigiant įprastais realistiniais psichologiniais pasakojimais, – o tokių pakanka tarp kelių dešimčių pernykščių knygų, pavyzdžiui, lėkštai iliustratyvus V. Bubnio „Tas ryto laukimas“, tradicinis E. Liegutės „Baltoji moteris“, J. Šikšnelio duobėtas, nors vietomis įtaigus, „apribų romanas“ „Apšlakstytas isopu“). Didesnė bėda yra literatūrinio žodžio kokybės, motyvuotos struktūros, originalesnio ir nuoseklesnio pasaulėvaizdžio, kūrybingesnio santykio su kalba stygius. Antai skaitant labiausiai kritikos linksniuotus romanus (S. Parulskio „Doriforę“, R. Šerelytės „Vardą tamsoje“) neapleidžia pastarųjų „darymo“, skubos pojūtis, autoriaus koncepcijos (net jei tai būtų visiška žanrinio kanono priešybė) trūkumas. Dangstymasis neapibrėžtumą įteisinančiomis postmodernistinio romano teorijomis ar anotacijomis apie euroromaną menkai gelbsti siekiant išlaikyti skaitytojo dėmesį. Dalis šių knygų įdomios kaip naratyvo eksperimentai, netikėtos intertekstinių sąsajų sampynos, žaisminga kultūros figūrų dėlionė, kaip humanistinės pasaulėžiūros ir „politinio korektiškumo“ nuostatų provokacijos (pvz., H. Kunčiaus „Gaidžių milžinkapis“), vitališkas vaizduotės demonstravimas (J. Skablauskaitės „Septyniadangė erdvė“), tačiau puikūs atskiri fragmentai taip ir lieka pabiri, nesuauga į kūrinį (o kur dar nereikalingų žodžių svoris…).
       3. Praėjusių metų poezijoje galima išgirsti „gaivesnių“ eilučių, aptikti netikėtų metaforos blyksnių, tačiau sunku įvardyti eilėraščių knygą, išsiskiriančią ryškiu nauju balsu. Greičiau priešingai, pernykštė poezija atrodo stipriausia kaip tik tradicinėmis intonacijomis, įprastomis autoriams temomis ir poetika – tai K. Platelio „Palimpsestai“, po dešimtmečio pertraukos eilėraščius išleidusio H. A. Čigriejaus „Vieversiui ir kraujažolei“, iš dalies A. Balbieriaus „Strazdo anatomija“; įdomus L. Gutausko sumanymas išleisti epitafijos žanro sutelktinę „In fine“. Vyraujanti kasdienės konkretikos, buitinės ironijos kalbėsena nekliudo geriausių eilėraščių išgaubti iki universalesnių matmenų (pvz., D. Čepauskaitės rinkinyje „Nereikia tikriausiai būtina“). Kita vertus, tokio tipo poezija taip pat jau turi tam tikrą suformavusi branduolį ir ima kartotis. Antai literatūriškai „tvarkingas“, parašytas gerai išmanant amatą, bet tą patį varijuojantis G. Grajausko rinkinys nedaro tokio stipraus įspūdžio kaip jo ankstesnės knygos.
       4. Esė branda ir reikšmė literatūriniame procese buvo akivaizdžios jau kelerius pastaruosius metus, kai periodikoje pasirodė didžiuma 2004 m. atskiromis knygomis išleistų tekstų. Rinktinės tik dar kartą sutelkčiau paliudijo žanro plėtotę, palyginti įvairią retoriką: G. Radvilavičiūtės „Suplanuotų akimirkų“ (savi)ironiškos moterys, A. Andriuškevičiaus estetizuotos patirtys ir įsižiūrėjimai į kultūrą knygoje „Rašymas dūmais“, G. Adomaitytės „lyriškai išpažintinis“ „Šokis ant stalo“. Viena iš tolesnio esė gyvybingumo gijų galėtų būti intensyvesnės pastangos įveikti egocentrizmo trauką, analitiškesni, intelektualesni nūdienos žmogaus egzistencijos apmąstymai, jaučiant ne tik savo , bet ir daugiau bei įvairesnių kitų. Šitai ypač pageidautina turint galvoje pernai spaudoje publikuotus tekstus: vien individualia patirtimi grįsta ir tik ją reflektuojanti eseistika jau ima kartotis, kasdienybę filtruojančios įžvalgos ima panašėti, niveliuojasi individualių eseistų požiūriai, temos, stilistika.
       5. Tarp 2004 m. išleistų knygų šviežiai atrodo memuaristika (prie klausime minėtųjų pridėčiau L. Tapino „Prarasto laiko nebūna“). Šio pobūdžio leidiniai intriguoja ne tik nauja faktografija, reikšmingų asmenybių biografijos ir veikimo kultūroje liudijimais, bet ir jų autorių laikysena, santykiu su pasakojama medžiaga, savo amžininkų, kartos ir gyvento laiko literatūrinio įvaizdžio kūrimu. Kadangi nemaža atsiminimų dalis susijusi su antrąja XX a. puse, išleistos knygos tampa dokumentine medžiaga analizuojant tai, kaip posovietinis žmogus peržiūri savo sovietinę patirtį (kartais nesusilaikydamas nuo mitologizuojančio žvilgsnio). Be to, pernykščiai leidiniai įdomūs ir specifiškesniu literatūriniu aspektu – kaip memuarinio pasakojimo strategijų, knygos sudarymo variacijos (individualūs ir kolektyviniai, tariamai objektyvūs ir atvirai subjektyvūs, monologiniai ir dialoginiai, beletrizuoti memuarai).
       6. Lietuvos literatūrinė spauda nėra tokia atidi, o kritikų ratas toks gausus, kad aprėptų visas išeinančias knygas – gal tik diferencijuotos skaitytojų grupės pajėgios pastebėti mėgstamų autorių ar žanrų literatūrines naujienas. Vis dėlto norėtųsi atkreipti dėmesį, jog pašnekesiuose apie naujausias knygas dažnai apeinama ne tik dalis regioninių leidinių, bet ir kitas svarbus literatūros sluoksnis – knygos, adresuotos jaunesnei auditorijai. O lietuvių vaikų literatūra pastaraisiais metais atrodo gerokai pagyvėjusi, pasižyminti temų, erdvėlaikio, veikėjų, stilistikos įvairove. 2004 m. gerus kūrinius vaikams išleido net keli populiarūs „suaugusiųjų“ literatūros autoriai: S. Geda, A. Marčėnas, B. Vilimaitė, J. Ivanauskaitė, V. V. Landsbergis.

Į viršų

       MARIJUS ŠIDLAUSKAS

       1. Kiekviena iš naujai pasirodančių knygų atsineša senąją, skaitytojui iš anksčiau žinomą autoriaus aurą. Apie debiutuojančius taip pat būname šį tą girdėję, skaitę (turiu galvoje literatūra besidominčius skaitytojus). Taigi kiekvienas turime ar bent nujaučiame tam tikras vertinimo koordinates, savitą „lūkesčių horizontą“, kaip pasakytų H. R. Jaussas. Kuo daugiau perskaitytų knygų sutampa su šio išankstinio horizonto linija, tuo daraisi išrankesnis, laukdamas „anomalijų“. Negalėčiau pasakyti, kad mano praėjusių metų skaitymo akiratį raižė kometos ir meteoritai, ir gal ne vien todėl, kad didžiuma bibliografiniame sąraše nurodytų knygų liko neperskaitytos. Skaitymo malonumai – saikingi, maždaug pasitvirtino nuojauta: to ir reikėjo laukti. Gal dėl to, kad skaitymo malonumus programiškai vėsino žiūrėjimo ir girdėjimo nemalonumai.
       Kelios tendencijos matosi plika akimi. Leidybos rinka vis labiau pakerta literatūros tapatybę, iškeldama vidutinių gabumų autorius. Vis dažniau ima nesutapti literatūrinis talentas ir įgyjamas kultūrinis autoritetas. Nacionalinė premija pamažėle virsta socialinio stimuliavimo-kompensavimo priemone, o ne tautą telkiančiu kultūriniu aktu. Nacionalinė žiniasklaida ir toliau apie kultūrą raportuoja valdiška greitakalbe, nors esama ir priešingų pastangų – visų pirma Lietuvos radijo „Klasikos“ programa. Pagirtino žiniasklaidos dalyvavimo literatūros procese pavyzdys – V. Gasiliūno radijo laida „Literatūros akiračiai“. Profesionali, išradinga ir sykiu nestandartinė, asmeniškai kuriama. Jos vedėjas – smalsus ir ištvermingas, moka prakalbinti nenuslopindamas pašnekovo, vienodai dėmesingas garbiam klasikui ir besiplunksnuojančiam maištininkui, spėja perskaityti „karščiausius“ tekstus, aplankyti knygų pristatymus, muges, konferencijas ir šitaip reflektuoti mūsų literatūros raidą ne prasčiau nei kolektyviniuose aptarimuose.
       2. Romano, kaip ir bet kurio žanro, kriterijai ką nors reiškia tik sutapę su talento ir asmenybės turiniu. Struktūrinis romano laisvumas nebūtų bėda, jeigu jis neišvirstų į būtiškąjį atsipalaidavimą, kai žaidimas virsta atsainiu žnaibymusi, o humoras – nelabai juokingas (H. Kunčius). Modernaus romano galimybės dėl sovietmečio traumų liko neišnaudotos, ir tegu jas bala, nes jų vaikydamiesi imame kompleksuoti. Postmodernios galimybės, kai jas ilgokai demonstruoji, taip pat gali pavirsti profesiniu kompleksu. Romanas, šiaip ar taip, socialiausias žanras, tačiau mūsiškiams romanistikos pirmeiviams, regis, rūpi ne rimta socialinė kritika, o pamesto savęs ieškojimas ar gaudynės. Talentingas poetas ir eseistas S. Parulskis „Doriforėje“ nori pergudrauti save kaip socialinę būtybę, ir tas ištęstas žaidimas baigiasi nerezultatyviomis lygiosiomis, nepaisant kelių literatūrinių lavonų. Potekstėse trokštama patirti gyvenimą kaip svarbų ir reikšmingą, o tekstas visomis keturiomis tam priešinasi, net pakoketuodamas (šiaip jau kritikai, jeigu jie ne S. Parulskio mylimo Literatūros instituto bendradarbiai, pradeda nuo teksto). Arba: tekste metafizinis nesusitaikymas su būtimi, potekstėje – fizinis nesusitvarkymas su buitimi, nors tu ką. Gyvenimas kaip organinių trąšų paieškos? Kodėl ne, entuziastų netrūko visais laikais. Bet kai tokia šūdranka tampa madinga literatūrine ideologija, besigiminiuojančia su viešojo gyvenimo kvapais bei vaizdais, norisi išeiti grynan oran ir skaityti ne naująjį lietuvių romaną, o tarkim, Sigito P. išverstą M. Gasparovo knygą apie antikos kultūrą.
       3. Iš poezijos knygų netikėta laikytina (įtariu, ir pačiam autoriui) M. Martinaičio „K. B. įtariamas“. Savita, asmeniška intencija išsiskiria L. Gutausko paskyrimai „In fine“ – gal bus tvirtesni už varį... Reikšminga S. Jonausko rinktinė „Žolės balsas“, pačiu pavadinimu permušanti ne vieną eiliuojantį triukšmadarį. Diogeniškai skvarbus, tuščiai nelojantis ir saikingai besikandžiojantis S. Parulskio „Marmurinis šuo“. Ramia branda gyvai alsuoja K. Platelio „Palimpsestai“. Dar vieną stiprią poezijos knygą (šalia vidutinio stiprumo romano) išleido G. Grajauskas. Joje nemaža šiurkštoko, „nukultūrinto“ savo tapatybės čiuopimo, naujojo socialumo įžvalgų ir, kaip visada, sveiko paironizavimo: „Jei jau kartą nesi geras žmogus, / tai gali būt mandagus kiek tik lenda“. Poetas moka tiesiog „nukosėti“ vaizdus iš natūros, ir še tau eilėraštis (pvz., „Bukinistas“), kurį gali skaityti ir kaip egzistencinę studiją, ir kaip socialinę kroniką – pagal savo susidėvėjimo laipsnį. Kaip save atrandanti autorė trečiąja knyga įsitvirtina D. Čepauskaitė, kritikų ne itin pastebima poetė iš Dievo dovanos. Eilėraščiai jai tiesiog atsitinka, tačiau ne liejasi, bet veržiasi, įveikdami juose pačiuose glūdintį pasipriešinimą ir, tarsi gėdydamiesi savo literatūriškumo, čaižo save žemojo stiliaus kirčiais, lipa ant nuospaudų šiurkščiu puantu. Sprangi patirties duonelė suraikoma tiksliomis metrinėmis porcijomis, ritmo ir rimo pojūtis „užvedantis“, stichiškas ir gilus. Girdisi geros eiliavimo mokyklos (nuo M. Cvetajevos iki A. A. Jonyno) aidai. Neigimo retorika – poetiškai vaisinga, kylanti ne iš pozos, bet iš lytimo gyvenimo nervo. Esama moteriško (bet ne feministinio) mazochizmo, bet jis kontroliuojamas ir gal vyriškesnis už intelekto ištiktų vyrų pozas.
       Kur ir kodėl ima slėptis lyrika? Nebedainingas, suplokštėjęs pasaulis (ir vidinis), plėšri naudos (o ne prasmės) civilizacija. Dėl to bandžiau moralizuoti 2004-ųjų „Poezijos pavasario“ almanache. Ačiū Dievui, dar ne visa muzikuojanti lyrika pasislėpė – skaitykite D. Čepauskaitę. D. Petrošius dar nemuzikuoja, bet pamuzikuos.
       4. Esė bumą, kaip teisingai L. Donskio laidoje sakė neįvertintas šio žanro kelių skynėjas R. Rastauskas, pirmiausia reikėtų sieti su atsivėrusiomis laisvosios spaudos galimybėmis, o ne su asmeniniu genialumu. Dėl agresyvokos ekspansijos pats žanras nekaltas, mes patys, nekritiškai aikčiodami, nesąmoningai (arba net labai sąmoningai) lengvinome laisvąsias raiškas ir diskursus. Išmokėme daug narcizų reikštis, bet ne reikšti. Sugurinome recenziją, aplamdėme šonus apsakymui, išstūmėme polemiką. O ir gyvieji klasikai, regis, dažniau šmaikštauja negu (esmingai) maištauja.
       5. Biografinės, memuarinės literatūros baruose išlieka pagunda balzamuotis, beatifikuotis. Žmogus, kuris asmeninius laiškus rašo per kalkę, truputį įtartinas. Šito, regis, nesuspėjo daryti L. Tapino „Prarasto laiko nebūna“ herojai A. Masionis, V. Marcinkevičius, B. Radzevičius, V. Kuzmickas, L. Jacinevičius, J. Kazlauskas. Gyva medžiaga parašysimai tragiškajai literatūros ir kultūros istorijai.
       6. Nepastebėtų knygų pastebimai daugėja. Jei gera, anksčiau ar vėliau vis tiek išnirs. Blogiau, kai pastebim, išgiriam, premijuojam, o nustebti nėra kam.

Parengė MINDAUGAS KVIETKAUSKAS

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt