R i m a n t a s  J u o d v a l k i s  gimė 1940 m. Kaune. Televizijos ir kino operatorius. Nuo 1957 m. dirbo LTSR radijo ir televizijos komitete, 1974–1993 m. – Lietuvos kino studijoje. Nufilmavo 15 TV ir kino filmų („Tadas Blinda“, rež. B. Bratkauskas; „Vasara baigiasi rudenį“, rež. G. Lukšas; „Kelionė į Tadž Mahalą“, „Amžinoji šviesa“, rež. A. Puipa ir kt.). Rašyti pradėjo jaunystėje, tačiau pirmą knygą išleido jau išėjęs į pensiją.
         Mėnraštis „Metai“ jo kūrybos spausdina pirmą kartą.

       Autoriaus žodis
       Sulaužytas pieštukas
       Trakų 16
       Tarpmiestinis telefonas
       Variacijos Patriarchų tvenkinių tema

Į viršų

       A u t o r i a u s  ž o d i s

       „Kiekvienas žmogus, kas jis bebūtų, jei yra nuveikęs ką šaunaus ar bent ką panašaus į šaunumą, turėtų būdamas doras ir teisingas, pats savo ranka aprašyti savo gyvenimą. Bet nedera imtis tokio gražaus sumanymo, nesulaukus keturiasdešimt metų amžiaus“ („Benvenuto Čelinio gyvenimas“. Vilnius, Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1961. Vertė E. Viskanta.
       Benvenutas Čelinis (Benvenuto Cellini, 1500–1571) – pinigų kalėjas, juvelyras, skulptorius, būdamas penkiasdešimt aštuonerių, parašė 600 puslapių knygą apie savo gyvenimą).
       Kadangi perkopiau šešiasdešimt, įžengiau į beždžionės amžių, manau, jog ir aš turiu teisę apie savo gyvenimą papasakoti. Štai kodėl.
       Pirma. Esu įtrauktas į nykstančių padarų Raudonąją knygą (Visuotinės lietuviškosios enciklopedijos IX tomą).
       Antra. Prieš dešimt metų prašydamas valstybės stipendijos pažadėjau: „Esu gyvas lavonas... Kadangi su kamera dirbti nebegaliu, draugai ir kolegos siūlo tą mano keturiasdešimties metų lietuviško kino ir televizijos pažinimą aprašyti. Pabandysiu, jei jie man padės.“
       Trečia. Valstybė, miestas, žmogus identifikuojamas, kai yra paminimas rašytiniuose šaltiniuose. Jūsų tarnas paminėtas bent keturiuose. Ilgametis LTSR televizijos ir radijo komiteto pirmininkas Jonas Januitis rašė, kad filmuoti „Tado Blindos“ režisierius Balys Bratkauskas pasikvietė mane iš niekur. Tiesiog pasikvietė. Režisierės Galinos Dauguvietytės biografas rašo, jog aš – mergininkas. Rašytojas Rimantas Šavelis knygoje apie Paulių Širvį sako atvirkščiai – aš esąs vos ne puritonas. Buvęs Akademinio dramos teatro direktorius dramaturgas Pranas Treinys dėsto, kad filmuodamas filmą, kurio aš nefilmavau, pagrobiau velnio nuotaką.
       Gerbiamieji, leiskit galiausiai man pačiam susigaudyti, kas esu. Neteiskit manęs už rašinio formą ir stilistiką. Ji duobėta, kaip ir mano gyvenimas, tokia ir turi būti.
       „Jūsų malonybė sakote, jog šis paprastas pasakojimas apie mano gyvenimą jums labiau patinka šiuo grynu pavidalu, negu kad jis būtų ištaisytas bei išdailintas kitų, nes tada atrodytų ne toks teisingas...“ (B. Cellini. Florencija, 1559 m. gegužės 22 d.).

Į viršų

       Sulaužytas pieštukas

       Šiaip taip įkalbėjai senelą nueiti pas kunigą kleboną. Lauke švietė saulė, tačiau pūtė žvarbus rudenis vėjas ir tu likai laukti bažnytėlėje. Senela per šventorių pasuko į zakristiją. Būdama perdėm religinga sakydavo, kad Prisikėlimo bažnyčia – antrieji tavo namai. Čia tu krikštytas, čia ėjai prie pirmosios komunijos. Nors bažnyčioje nebuvo nė vieno žmogaus ir sėdėjai paskutiniame suole, buvo jauku. Saulės spinduliai lyg nešė šilumą į šventųjų gyvenimą, pavaizduotą spalvotais stiklo gabalėliais. Atsimušę į blizgančias grindis, spinduliai piešė neapsakomai gražias spalvotas mozaikas. Raudoni, geltoni, mėlyni, žali kvadratėliai, apskritimai, braudamiesi pro kvapnius kodylo dūmus, tarsi bangavo. Tu matei save su šventiniais raudonais klapčiuko drabužiais patarnaujantį kunigui, lengvu rankos judesiu skambinantį sidabriniais varpeliais. Matei nuostabos ir pavydo ištemptus bendraamžių veidus. Bažnyčioje nuskambėjęs trinktelėjusių zakristijos durų aidas privertė atsimerkti. Tu vietoj savęs prie altoriaus išvydai išeiginiu smetonišku paltu apsivilkusią, paskui kleboną krypuojančią senelą. Abu kluptelėjo, persižegnojo ir pasuko prie tavęs.
       – A, tai čia tavo Ramutis, – sako klebonas senelai, bet žiūri į tave. – Ar tik ne jis per pirmosios komunijos ceremoniją atsiklaupė mergaičių pusėje?
       Tavo žandai ir ausys blykstelėjo smarkiau nei pats raudoniausias vitražo stikliukas.
       Tai pastebėjęs klebonas sako:
       – Niekis, visko gyvenime pasitaiko.
       Tu jau nebenori būti klapčiuku. Nori kuo greičiau iš čia bėgti. Juolab kad klebonas tęsia:
       – Žinai, Ramuti, į klapčiukus jau užsirašę per šešiasdešimt vaikų. Nežinau, kada ateis tavo eilė. Gal jau naujoje Prisikėlimo bažnyčioje... Ten reikės daugiau patarnautojų...
       Tu jau nebegirdi kunigo. Tempi senelą už rankovės. Ši ramina:
       – Nusipirksim tavo mėgstamiausių baronkėlių. Tų mažų.
       Sukramčius vieną kitą riestainiuką, vėl įsižiebia viltis.
       – Senela, kodėl nepasakojai apie kitą Prisikėlimo bažnyčią? Kodėl ši bloga?
       Jauti, kad senela kažkaip keistai spaudžia tau ranką.
       – Ir ši medinukė nebloga. Bet pats matai, žmonės čia jau nebesutelpa. Prieš daugelį metų ir buvo nuspręsta statyti naują. Dešimt kartų didesnę. Raudonų plytų. Kiekvienas parapijietis paaukojo po vieną plytą.
       – O kada ją baigs statyti?
       Senela dar smarkiau spaudžia tau ranką.
       – Gal kada ir baigs, – numykia ji. – Gal tu ir sulauksi.
       – Senela!
       – Ko?
       Matai, kad ji daugiau kalbėti nebenori.
       – Senela, o kiek plytų paaukojo mūsų šeima?
       Atsakė senela tik prie pat namų. Matyt, visą kelią skaičiavo, o tu galvojai, kad meldžiasi.
       – Septyniolika, – pasakė ji.
       – Senela, – netiki savo ausimis, – senela, bet mes tik dviese!
       Tiesa, dar teta Emilija su vyru ir vaikais... Tai jau septynios plytos. O dar dešimt?
       – Senela, aš noriu matyti naują Prisikėlimo bažnyčią, – kategoriškai pareiški.
       – Prie progos, prie progos. Parodysiu būtinai.
       Proga pasitaikė netrukus. Iš Sibiro grįžo ,,vieni kaulai“. Taip apibūdino senela savo tikrą sūnų Juozą. Tu irgi tokį liesą žmogų vargu ar buvai matęs. Senela pasakodavo apie dėdę Juozą kaip aukštą, tvirto sudėjimo žmogų. Sportininką. Buvusį Kauno stadiono (ir Kauno halės?) direktorių. O čia – ,,vieni kaulai“. Džiovininkas. Girdėjai, suaugę sakė: ,,Jei jau rusai iš Sibiro išvarė, tai ir čia nieko gero nelauk.“ Giminaičiai užsirūstino ant jo žmonos lenkės, išnuomavusios jam atskirą kambarį Žemaičių gatvėje. Kad neužkrėstų džiova vienturčio sūnaus Algirdo. Pusbrolis Algirdas gimė už tave metais vėliau.
       Dėdė Juozas jau nesikėlė iš patalo, ir senela eidama lankyti pasiėmė tave. Ji nebijojo ,,atviros džiovos“. Tau rūpėjo paklausti, kas ta ,,atvira džiova“. Ar yra ir ,,uždara džiova“? Jei taip, tai kodėl jos neuždaro kaip durų. Tačiau nutylėjai. Svarbiau buvo matyti, ar jau eina į pabaigą Prisikėlimo bažnyčios statyba. Šį kartą senela žadėjo nuvesti, nes ji toje pačioje Žemaičių gatvėje, tik kitoje pusėje.
       Dėdės Juozo sveikata ,,su kiekviena diena“ ėjo blogyn.
       Tau rūpėjo tos septyniolika plytų. Galų gale senelai įkyrėjo tavo zirzimas. Senela ėjo pirma, tu – iš paskos. Leidotės siauru Žemaičių gatvės šaligatviu. Vėl kilote į kalną. Gerai žiemą su rogutėmis vaikams, kurie čia gyvena, galvojai tu. Senela sustojo. Turbūt atsipūsti. Bet ne. Ji ranka parodė už Savanorių sankryžos virš namų iškilusį raudoną bokštą. Oho! Dvigubai aukštesnis nei Šv. Antano bažnyčios! Senela, nors tai nebuvo jūsų parapija, dažnai ten nuvesdavo. Šalia gyveno jos Basanavičius. Tau patikdavo tos kelionės. Pamatei husarų kareivines. Įdomiausia būdavo eiti pro paslaptingas žydų kapines, kurių aukšta pilka mūrinė tvora tęsėsi beveik iki Šv. Antano. Svarbiausia, kad tvoroje buvo gal šimtas degtukų dėžutės didumo skylučių, pro kurias matėsi daugybė akmeninių antkapių. Vieni stovėjo, kiti buvo pavirtę šalia tvoros. Ant tų, kurių neperaugo žolės, matėsi žydiški užrašai ir Dovydo žvaigždės. Ir nė vieno žmogaus. Tyla. Kitas pasaulis. Visa tai gaubė paslaptis. Tu šokinėdavai nuo vienos skylės prie kitos. Gal dar ką pamatysi. Senela nekantraudavo, bardavo, kartodavo vis tą patį:
       – Ir ką gi tu ten pamatei? Mūsų gi laukia.
       Taip. Šv. Antano bažnyčios šventoriuje mūsų laukdavo senelos ,,kavalierius“ Basanavičius...
       Kuo arčiau ėjote, tuo Prisikėlimo bažnyčios bokštas kėlė tavo akis vis aukščiau ir aukščiau į dangų. Priėjus visai arti, tau suskausta sprandas. Bet negali atitraukti akių. Atrodo, raudonas bokštas tuoj pat užkliudys tamsius rudeninius debesis. O aukštis! Jeigu visą mūsų gatvelę pastatytum stačiai… Ne, vienos būtų maža. Dvi. Pradeda svaigti galva. Senela stukteli tau į nugarą.
       – Ramuti, atsipeikėk.
       Tu, žinoma, atsipeikėji ir klausi:
       – Senela, parodyk, kurios plytos mūsų.
       Senela patraukia pečiais. Jos ranka kyla nuo apačios į viršų.
       – Gal šitos, gal šitos... Ne, turbūt viršuje. Mes aukojome vėliausiai.
       Tu galvoji, kaip ji įžiūri plytas viršuje? Ji gi neprimato. Juolab kad ir akinių neužsidėjo.
       – Senela.
       – Ko?
       – Kodėl bažnyčios durys užkaltos skersinėm lentom?
       Naktį man viskas apsiverčia aukštyn kojom. Debesys tampa jūra, o bažnyčios bokštas milžiniška raudona bure. Į laivą eina ir eina begalinė vokiečių belaisvių kolona. Rusų kareiviai traukia iš burių plytas ir mėto į vokiečius. Tu ant sulenktos rankos lyg malkas laikai šešiolika plytų. Brauniesi tarp belaisvių ir kareivių. Niekaip nerandi septynioliktos, ant kurios turi būti užrašyta jūsų šeimos pavardė. Tavo kairė ranka nebeišlaiko plytų svorio, prarandi pusiausvyrą, krenti į vandenį...
       Įtempęs ausis girdi, kaip senela priemenėje puoduku brazdina kibiro dugną. Vandens kibire nėra. Susigėsti. Pamiršai vakare pasemti iš šulinio. Senela šlepsi į savo lovą. Nesigula, bet sėdasi į vidurį. Žinai, kad šiąnakt ji nemiegos. Netrukus tyloje pasigirsta rožančiaus barškėjimas.
       Rytą sužinojot – mirė dėdė Juozas.
       Po laidotuvių praėjo gal savaitė, tačiau rūpestis iš senelos veido neišnyko. Ji vaikščiodavo po namus iš kampo į kampą, be jokio reikalo. Gal dvigubai dažniau melsdavosi. Vieną dieną ji tau sako:
       – Nubėk pas Milią. Pasakyk, kai apsikuops, tegul ateina. Ir dar pasakyk, kad pokalbis bus rimtas ir ilgas. Supratai?
       – Taip. Ilgai kalbėsit ant keturių ausų.
       Darbas lengvas. Senela eitų valandą, o tu šmaukšt pro tvoros skylę ir jau esi pas tetą Emiliją. Grįžęs ant virtuvės stalo pasidedi piešimo sąsiuvinį. Jame per visą lapą jau nupiešta Prisikėlimo bažnyčia su visu bokštu. Paėmęs vietoj liniuotės kitą sąsiuvinį, per bokštą ir bažnyčią brėži linijas. Tarp linijų – horizontalius brūkšnelius. Kuo ne tikrų plytų bažnyčia? Spalvotų pieštukų neturėjai. Nusprendei septyniolika plytų iškirpti iš raudono popieriaus. Raudono namuose neradai, tad ir šviesiai rudas tiks. Dabar reikia palaukti, kol senela išeis melžti ožkos. Po to, kai su jos brangiausiomis ir vienintelėmis ,,zingerio“ žirklėmis atsikirpai vielos, tau uždrausta žirkles ir paliesti. O tau jų dabar mirk gyvenk reikia.
       Netrukus atėjo teta Emilija. Senela liepė tau su visais popieriais eiti iš virtuvės į kambarį. Jos kalbėsis dviese.
       Įsižeidęs atkerti:
       – Tai ką – mano ausys svetimos?
       – Pasakiau: išeik ir uždaryk duris.
       Nenorom pasiimi nuo cerata apdengto stalo piešimo sąsiuvinį, iškirptas plytas. Išeini, bet durų iki galo neuždarai. Jei uždarysi – negirdėsi paslapčių, o jeigu paliksi duris praviras, tau šią nuodėmę reikės išpažinti klausykloje kunigui. O jeigu neatleis? Atleis, atleis. Jūsų kunigas geras. Gal tik poterių lieps daugiau sukalbėti.
       Senela pradeda šneką:
       – Ale tu matai, Miliot, kas darosi. Nespėjo Juozas žemėn atgulti, o jau namą atėmė. Per didelis mat. Nejaugi dabar ateis ir mano, ir tavo eilė?
       – Mama, nacionalizacijai mūsų namai per maži. Juozo buvo dviejų aukštų. Kone didžiausias visoje Molėtų gatvėje.
       – O Ramučio namas?
       Ramučio – tai tavo tėvo namas, stovintis per šimtą metrų nuo senelos. Tame pačiame kieme. Štai matosi pro langą. Bet ką reiškia na… na... naliozacija – nesupranti. Užsirašai žodį ant popieriaus skiautelės. Senela vėl kalba:
       – Dieve, Dieve! Prakeikti burliokai, bolševikai. Petrapilyje viską iš mūsų atėmė, dabar atėjo ir į Lietuvą. O pameni, kaip mes eidavom į savo ,,Buločnaja“ ryte tuščiomis rankomis, o vakare grįždavom pilna pintine pinigų nešinos? Atėmė ir ,,Buločnaja“, ir ,,Pračečnaja“, ir didžiulius mūrinius namus... Atims ir čia viską. Tokia jau bolševikų priedermė...
       Senela braukia ašarą. Žinojai, kad ir tavo tėvas, ir teta Emilija – visi keturi senelos vaikai – gimė Petrograde ar Petrapilyje. Senela pasakojo, po revoliucijos grįžo į Lietuvą basi. Pasakojo ir apie baudžiavos laikus – po vieno sukilimo rusų valdžia senelių ir tėvų namus Zarasuose sudegino, senelis pabėgo į Petrapilį, apsukrus buvo, tapo antros gildijos pirkliu, prasigyveno. Dabar senelos šnekų apie tai nebesiklausei, dėliojai iškirptas iš popieriaus septyniolika plytų į bažnyčios pamatus, sienas, bokštą. Kokia laisvė! Nori dedi čia, nori – ten...
       Tačiau tu vėl išgirsti kažką nauja. Įtempi ausis.
       – Tu nepyk, bet aš nusprendžiau taip: savo namą paliksiu Juozo vaikui. Jis su ta lenke liko plikas. Tu namelį turi. O Stepas grįš – gyvens su Ramučiu savo name. Visus mokesčius jo vardu tvarkingai moku. Spintoje, kad žinotum, didžiojoje spintoje, po tretininkės vienuolės rūbais, kuriais mane aprengsit, guli visi kvitai ir dokumentai.
       – Mama, bene mirti susiruošei?
       – Ką gali žinoti...
       – O Ramutį, kur jį dėti?
       – Paimsi tu. Kur trys vaikai, ten ir ketvirtam vietos atsiras.
       Teta Emilija (matyt, jai savo vaikų užtenka) prieštarauja:
       – Ramučio motinos sesuo prisiekė, kad augins jį kaip savo. Be to, jie – bevaikiai.
       Kaip tu stumdai plytas, taip stumdo ir tave! Greitu judesiu nubrauki „plytas“ nuo stalo.
       Pradedi gailėti savęs. Akys prisipildo ašarų. Vaizdas piešinyje išsikreipia, pasidaro neryškus, o bažnyčios bokštas ima svirti į dešinę pusę. Jūsų šeimos plytos jo jau nebelaiko. Griebi pieštuką, įnirtingai subraukai visą lapą kryžiais. Tavo vienintelio ir jau trumpo pieštuko šerdis lūžta. Garsiai nusikeiki. Rusiškai.

Į viršų

       Trakų 16

       Polutarkė pradėjo leistis nuo Parodų kalno. Staiga atsisukai į miestą, kuris, tik sekundei atsivėręs savo didybe ir grožiu, pradėjo grimzti. Klūpai kėbule įsikibęs medinių bortų. Štai ir Soboro kryžių nebesimato. Mašina pasuko kairėn ir dar kartą kairėn. Pro tave lėkė trijų, keturių ir net penkių aukštų mūriniai įvairių atspalvių namai. Polutarkė, privažiavusi Vytauto parko vartus, pasuko dešinėn – į vešliais kaštonais apaugusią Trakų gatvę. Ties šešioliktu namu sustojo ir nutilo. Jos variklio burzgimą pakeitė kažkur netoliese leidžiama plokštelė. Garsiakalbis plėšė: „Choroši vesnoj v sadu cvetočki, eščio luče devočki vesnoj...“ Tokia daina tave pasitiko buvusi Amerikos ambasadoriaus rezidencija, dabar – Rašytojų organizacijos Kauno skyrius. Nesinori išlipti. Nesvarbu, kad keliai nubrozdinti iki kraujo, norėjosi važiuoti ir važiuoti. Pirmą kartą sėdėjai ne vežime, o tikrų tikriausioje mašinoje. Deja, viskam yra pabaiga. Eini pro aukštus, gražiais ornamentais papuoštus metalinius tvoros vartelius, kyli marmuriniais laiptais, praveri paradines duris. Nedidelis fojė, kairėje – tamsaus medžio siena, dvivėrės durys, išpuoštos šlifuoto stiklo kvadratukais. Pailgame kambaryje stovi milžiniškas rašomasis stalas, apskleistas popieriais. Telefonas. Galinė siena užkrauta iki lubų knygomis. Šalia staliukas, rašomoji mašinėlė, kurią pamatai pirmą kartą. Dešiniau, tiesiai prieš paradinį įėjimą, vėl dvivėrės durys su stiklais. Už jų – didelė pusapvalė salė su daugybe siaurų pailgų langų. Juodas fortepijonas. Sukamoji kėdutė. Palei sienas – kėdės. Prie durų kaba telefonas. Vietinis ryšys su kiekvienu kambariu, virtuve. Visur krištoliniai šviestuvai, bra. Atsargiai kaip gandras žengi it veidrodis blizgančiu, vašku kvepiančiu parketu. Atvėręs nuo grindų iki viršaus smulkiu variniu tinkleliu aptemptas antrąsias duris, išeini į terasą. Į apačią palei salės ovalą veda mūriniai laiptai. Ir į kairę, ir į dešinę. Priekyje – didelis, kiek apleistas sodas. Matai slyvas, kriaušes. Kairiame sodo kampe žmogaus ūgio kanapių kupstas. Po išsikerojusia obelim, tarp krūmų, prie savadarbio stalo palinkęs sėdi žmogus. Už sodo vartelių – dviejų aukštų, plokščiu stogu ambasadoriaus vairuotojo tinkuotas mūrinis namelis. Antras aukštas gyvenamas, o apačioje – garažai. Dabar juose supiltos anglys, bet iki karo čia stovėjo fordai, rolsroisai. Dar toliau, jau už Amerikos ambasadoriaus teritorijos, matyti neseniai lyg Pylipas iš kanapių iškilęs aukštas pajuodęs kaminas su stogeliu. Iš jo vertėsi juodi dūmai, kurių aitrus kvapas priminė gruzdintų gilių kavą. Kairėje pusėje, už kaimynų sodelio obelų, bolavo į dangų įsmigęs minaretas su jaunu mėnuliu viršūnėje. Dabar patefonas plėšė kitą dainą: „Na poziciju devuška provožala boica...“ Teta, mamos sesuo, veda į antrą aukštą. Rodo savo kambarį, paskui – tavo. Oho! Gyvensi vienas gal aštuoniolikos kvadratinių metrų kambaryje su balkonu! Trečias kambarys skirtas svečiams. Ir dar didelė vonia, kurioje galėjo sutilpti keturi tokie kaip tu. Čia tau ne senelos kubilas! O iš blizgančių čiaupų bėgo karštas ir šaltas vanduo.
       Kodėl taip smulkiai pasakoji? Todėl, kad iš Kopūstų gatvelės atvykusiam Trakų 16 kambariai padarė neišdildomą įspūdį. Pamatei, kad taip gyveno „buržujai kapitalistai“.
       Viena tavo pareigų – parnešti paštą. Kiekvieną dieną ant raštinės didžiojo stalo kairėj pusėj dėdavai siuntinėlius su knygomis iš Vilniaus leidyklų, dešinėje – laiškus, vidury – laikraščius. Kartą atėjo banderolė, įdėta į didelį geltonos spalvos iki tol nematytą voką. Ir užrašas ant jo – nesuprantama kalba. Neši savo globėjai. Ši bijo atplėšti. Laukia vyro. Dėdė atsargiai dviem pirštais, lyg tai būtų kažkas nešvankaus, pavartė geltoną voką, apžiūrėjo.
       – Reikia nunešti ten, kur reikia, – griežtai pasakė.
       – Bet čia tik madų žurnalas iš Švedijos, – tarė teta, ji mokėjo vokiečių kalbą, truputį ir anglų.
       Įkiši savo trigrašį:
       – O kur reikia nunešti? Čia parašyta: Trakų 16, Kaunas, Lithuania. Aš gi ne pirmokas. Skaityti moku.
       Dėdė pakelia balsą. Kreipiasi į tave vienu iš dviejų jo mėgstamų vardų:
       – Durniau, tylėk! Tavęs niekas neklausia.
       Teta pradeda verkti. Nesupranti kodėl. Ar kad pavadino tave durnium, ar kad gaila žurnalo.
       Pagaliau randamas kompromisas. Dėdė leidžia atplėšti geltoną voką, bet, peržiūrėjus žurnalą, tuojau pat vėl užklijuoti ir padėti ant rašomojo stalo. Paskui tegul sprendžia protingesni. Taigi rašytojai. Tau sako: prasižiosi – būsi išpertas.
       Rašytojai žiūrėjo, žiūrėjo ir kažkuris „nužiūrėjo“ – vokas dingo.
       Tavo, dešimtmečio, akimis visi užeinantieji buvo ne rašytojai, bet poetai. Nė vienas neatnešė prozos knygos. Vis eiles ir eiles. Iš juodraščių už atitinkamą atlyginimą jas perspausdindavo teta. Jas visas perskaitydavai. Nusprendei: rašyti eiles nėra taip sunku. Eilutėje trys, penki žodžiai. Ketureilis, trys punkteliai, ir darbas baigtas. Vieną dieną parašai pirmą savo eilėraštį. Parodai tetai. Ši apstulbsta. Ne dėl eilėraščio genialumo. Jis atspausdintas jos mašinėle! Visų mūsų maitintoja! Senelos brangiausias turtas – ožka. Tetos – CONTINENTALIS.
       – Aš tau sakiau nė pirštu neliesti mašinėlės! Ir kada tu išmokai spausdinti? – antrą sakinį sako jau ramiau.
       Nori atsakyti, jog tada, kai ji sėdi Konrado kavinėje, bet tyli.
       Poetai kai kada (o kartais ir ne kai kada) susirinkdavo išgerti terasoje po čėrkelę. Kartą, kai visi jau buvo įkaitę, teta prisiminė tave, pakvietė ir liepė atsinešti savo šedevrą. Atsistojęs prieš teismą, įsijautęs deklamuoji. Minties svarbą pabrėži rankų gestais ir veido mimika. Aplodismentų nesulauki, bet vienas poetas sako:
       – Kodėl tau nepasiuntus šio eilėraščio į pionierių laikraštį?
       Jei anksčiau eidavai šiaip „atnešti pašto“, tai dabar kantriai kiekvieną dieną laukdavai laiškininko. Dar laiptinėje perversdavai „Lietuvos pionieriaus“ lapus, o tavo eilėraščio kaip nėra, taip nėra.
       Netikėtai pirmą kartą gyvenime gauni tau adresuotą laišką. Nepaprastą. Ant firminio redakcijos voko – tavo pavardė! Numetęs ant stalo kitą spaudą, bėgi laiptais į pastogę, kur buvai įsirengęs slėptuvę. Nuo jaudulio – karšta. Atidarai trikampį stoglangį. Į pastogę įsiveržia „choroši v sodu cvetočki…“ Užtrenki langelį. Įgriso. Nuo ryto iki vakaro traukia tą patį ir tą patį. Bepročiai. Surandi peiliuką, atsargiai atplėši voką. Išlankstai popieriaus lapą. Skaitai (matyt, standartinį) tekstą: „…tavo eilės labai gražios, bet gal geriau parašyk mums apie savo klasės pionierių organizacijos gražius darbus…“ Rodai laišką tetai. Teta rodo laišką dėdei. Dėdė rodo laišką terasoje sėdinčiam vienam iš poetų. Šis pavartė popierių ir sako:
       – Eilėraščių tūkstančius gaunam. Iš kur man žinoti, kad čia jo, – rodo į tave pirštu. – Būčiau išspausdinęs.
       Paskui sužinojau, kalbėjo pats „Lietuvos pionieriaus“ vyriausiasis redaktorius! Kad ir kaip buvo, tavo, kaip poeto, karjera baigėsi dar neprasidėjusi. Prisiekei gyvenime neskaityti šio redaktoriaus leidžiamo laikraščio.
       Dabar dėmesį sutelki į sode sėdintį žmogų. Teta paaiškina, kad tai ponas Edvardas (taip jinai jį vadindavo) Viskanta, žinomas vertėjas. Moka vokiečių, prancūzų, italų, rusų kalbas. Į galvą nesutelpa. Kaip žmogus gali mokėti tiek daug kalbų? Paskui pakraipai galvą. Tu rusiškai irgi moki geriau už tetą Marytę.
       Sode galėjai gerai apžiūrėti tą poliglotą (tavo žodynas pasipildė nauju žodžiu). Iš už serbentų krūmo matėsi jo galva. Tamsūs plaukai, švariai nuskustas veidas. Raginiai akiniai. Savadarbis stalas. Ant jo – vienuolika storų knygų. Suskaičiavai tiksliai. Šalia rašalo buteliuko gulėjo gintarinis plunksnakotis, o rašė, tavo nuostabai, mokykliniu, tokiu kaip tavo, vamzdeliniu. Prisimenat? Vamzdelis, į vieną galą įkišame plunksną, į kitą – trumpą paišelį, kaip tada sakydavome.
       Vertėjas, matyt, jaučia, kad yra sekamas. Ištiesia į tavo pusę ranką, lanksto smilių, suprask, prieik. Nedrąsiai lendi iš kanapių, prisiartini.
       – Kuo tu vardu?
       – Rimantas.
       Viskanta klausia dar garsiau. Tu taip garsiai kartoji vardą, kad perrėki net dainą „Na poziciju devuška provožala boica...“
       Tada vertėjas išsitraukia iš abiejų ausų vatos gumulus.
       – Perkūnas griebtų tas cvetočkas ir pozicijų devuškas...
       – Jūs visas tas vienuolika knygų perskaitėt?
       Jis šypsosi.
       – Ne, čia tik pusė žodynų. Ką verčiu? Ogi grafo Tolstojaus „Karą ir taiką“, – ir parodo tris tomus, ant viršelių – rusiškos raidės.
       Atverčia pirmą tomą. Rodo grafo Tolstojaus nuotrauką. Tu žiūri į žmogų ilga barzda. Pakeli akis į poliglotą. Pamanai, jog ir jam išaugs tokia barzda, kol išvers ir perrašys ranka. Tu žinojai, kiek laiko trunka perrašyti vieną sąsiuvinio puslapį. Atsipeikėji.
       – O! Apie karą! Labai įdomu?
       – Įdomu, bet ne vien apie karą.
       Ir Viskanta pradeda, kaip tau pasirodo, su didžiule meile, glaustai pasakoti knygos turinį.
       „…Beversdamas taip susigyvenau su jos herojais, kad sykiu su mieląja Nataša džiaugiausi ir sielvartavau, smerkiau karjeristą Borisą ir savanaudį Bergą, širdau ant senojo kunigaikščio Bolkonskio, taip despotiškai besielgiančio su savo spindulingųjų akių dukterim Marija…“ (Tarybų Lietuvos rašytojai. Vaga, 1977).
       Kunigaikštis, pirmas Natašos balius tau nė motais, tačiau bijai pertraukti pasakotoją. Tau rūpi valdovai, karaliai, carai, imperatoriai. Dar tiksliau – karas tarp jų.
       Kaip visada, pačiu įdomiausiu momentu, Viskantą gelbsti teta.
       – Jei dar pamatysiu, kad trukdai ponui Edvardui dirbti, nuplėšysiu ausis.
       Atsiprašai. Tikrai apie tai nepagalvojai. Guli po rudenine slyva ir galvoji. Jeigu įžiūrėsi tarp lapų dar kabančią slyvą – ponas Edvardas pats pakvies. Slyvos seniai nubiro. Jeigu ir liko viena kita – atskirk jas, kad gudrus, nuo tokių pat gelsvų lapų. Reikėdavo valandą, o gal ir dvi spoksoti. Ponas Edvardas suprato mane. Norėdavo slyvų. Dėdavai dvi, tris prisirpusias geltonas slyvas ant jo stalo. Nesvarbu, kiek jų būtų, jis slyvas padalydavo pusiau ir toliau pasakodavo. Pradėjai vis atidžiau įsiklausyti į pasakojimą. Pradėjai suprasti, kad ne vien apie karą aprašymai įdomūs...
       Baigėsi penkiasdešimtieji. Artėjo žiema. Ponas Edvardas įsikraustė į savo kuklų andainykščio vairuotojo butelį pažadėjęs pavasarį papasakoti epopėjos „Karas ir taika“ pabaigą. Versti liko gal penkiasdešimt puslapių. Žiemą ant jo stalo po obelimi šeimininkavo raudonos sniegenos. Ant šakų vietoj slyvų – geltonos zylės. Teta gimimo dienos proga ruošė tau staigmeną. Pagal prieškarinį receptą iškepė nedidelį tortą – Napoleoną.
       – Kodėl taip keistai pavadintas tortas? Kodėl ne Kunigaikštis Bolkonskis? – laižydamas pirštus klausi. Tokio skanumyno gyvenime neragavęs.
       – Receptas prancūziškas… – kiek abejodama sako geroji teta.
       Artėjant pavasariui jos akyse įžvelgi nerimą. Tu girdėjai suaugusiųjų kalbų nuotrupas. Kažkoks Karolis Vairas pretenduoja į jūsų pilaitę. Ruošiasi daryti rokiruotę. Pats atsikels čia, Lazdynų Pelėdai atiduos savo palocius, o jūs keliausit į senutės butą.
       Tai įvyko obelims nužydėjus, nors patefonas nuo geležinkelininkų ligoninės pusės dar plėšė „choroši vesnoj v sadu cvetočki...“ Tuoj ir ponas Edvardas grįš prie stalo po sena obelim.
       – Negrįš, negrįš į sodą ponas Edvardas. Jis prieš kelias dienas išvažiavo tobulintis rusų kalbos… – liūdnai sako tau teta.
       – Kaip – išvažiavo! Jis man žadėjo papasakoti knygos pabaigą. Apie imperatorius Aleksandrą ir Napoleoną! – protestuoji tu, bet niekas neklauso. Ragina greičiau krauti į polutarkę daiktus. Sutrikęs klausi: – Kurgi mes važiuojam?
       – Į Italiją, – šaiposi dėdė. – Į Italiją.

       1951 m. birželio 26 d. Kauno Srities Teismas apkaltino mane pagal RSFSR BK 58 – 10 str. II d. ir nubaudė 25 metams laisvės atėmimo su pilietinių teisių aprėžimu 5 metams ir su turto konfiskacija.
       1954 m. gruodžio 16 d. LTSR Aukščiausiojo Teismo Prezidiumas laisvės atėmimo terminą sumažino ligi dešimties metų… (E. Viskantos pareiškimo faksimilė. „Nemunas“, 1989, Nr. 3. Šalia spausdinamas stalinizmo laikais teistų, ištremtų septyniasdešimties rašytojų ir vertėjų sąrašas.)

 
       1983

       Šurmulys nutilo. Lieki vienas minareto aikštelėje. Atsisėdi ant kino kameros dėžės. Apačioje vėjas šiaušia miesto parko medžių viršūnes. Akimis ieškai aukštos senos liepos, pagal kurią vaikystėje atsekdavai vietą, kur buvo palaidota tavo mama, senelis, pusbrolis.
       Šiurpas perbėga nugara prisiminus artimiausių žmonių ekshumaciją. Ir dėl ko visa tai vyko? Vėlinės, Vasario 16. Prie Nežinomojo kario paminklo tomis naktimis degdavo žvakutės. Degdavo ir prie menamo Dariaus ir Girėno memorialo. Šalia Lietuvos lakūnų lėktuvo gražiai išrikiuotų propelerių. Patriotų areštai nepadėdavo. Priimamas lengviausias sprendimas: miesto kapines sulyginti su žeme. Įsteigti kultūros ir poilsio parką. Giminaičiai gali išsikasti (valstybės sąskaita) savo artimųjų palaikus ir perlaidoti kitur. Savo nuožiūra.
       Dvi alkoholiu pasmirdusios bobos (atsiprašai moterų) beda kastuvus į minkštą juodžemį. Šalia kapo didėja žemių krūva. Štai karsto dangtis. Moterys braukia nuo jo žemę. Viena išlipa iš duobės ir numeta porininkei dideles gumines pirštines. Dangtis plyšta lengvai, lyg būtų ne medinis, o iš šlapių nendrių stagarų. Pasimato kaulai. Plėšia toliau – kaukolė ir… stebuklas: gražūs banguoti kaštoniniai laiko nepaliesti mamos plaukai, sudūlėjusios baltos šilkinės vestuvinės suknelės liekanos ir sidabriniai aukštakulniai bateliai! Girtos bobos, apsimovusios rankas nešvariomis guminėmis pirštinėmis, kelia mamos įsčias, kuriose atsiradai tu. Pasaulio pabaiga. Ir nieko negali pakeisti. Tik nusisukti. Nukreipi akis į šalia gulintį medinį kryžių. 1908–1944. III. 13. Tau buvo ketveri. Mama, kaip atsitiko, kad aš jau beveik vyresnis už tave? Tokia Dievo valia...
       Liepi ištuštinti karstą iki šapelio. Moteris iš duobės žiūri į tave užtinusiomis akimis kaip į „liaudies priešą“. Tengi nieko nėra, sako ji. Tu supranti, ką ji turi galvoje. Kai giminaičių nėra šalia, galima į kišenę įsikišti ir vestuvinį žiedą ar auksines dantų karūnėles. Bet tu ieškai ne aukso, o baronkėlių ir saldainių, kuriuos per laidotuves dėjai mamai į karstą. Manei, kad ji miega. Tai gerai prisimeni. O gal senela vėliau pasakojo...
       Pagaliau moterys užvožia gal metro ilgumo baltų lentų karstelį, gulintį prie tavo kojų, ir eina kasti senelio, ilgamečio Prezidentūros durininko, taip pat pusbrolio, kritusio nuo kamuolinio žaibo, palaikų. Su šiais žmonėmis tu apsilenkei. Jie mirė prieš tavo gimimą.
       Minareto apačioje, ant suoliuko, porelė valgo ledus. Tu nusipurtai. Pasisuki į šiaurę ir pamatai vietą, kur praleidai kelerius gražiausius vaikystės metus. Iš čia tavo Trakų 16 pilaitė – kaip ant delno.
       Nusileidi nuo Haufo pasakų minareto ir eini į savo vaikystę.
       Medžiai lyg ir tie patys, tik gatvė jau nebe Trakų, o Petro Cvirkos*. Ir geležinių vartelių rankena ne žalvarinė, o kažkokia aliumininė, lyg iš kitos operos. Pats namas nepasikeitęs, tik kai kur nuo sienų nubyrėjęs tinkas. Smulkmena. Užlipi marmuriniais laiptais. Durys praviros, lyg kviestų užeiti. Užeini. Pusapvalėje salėje remontas. Žvelgi į kairę, lyg kažko trūksta. Nebėra juodos medinės sienos ir durų su Venecijos stiklais. Pastebi kampe rašomąją mašinėlę. CONTINENTAL! Ja atspausdinai pirmą ir paskutinį savo eilėraštį! Susigraudini ir eini toliau. Nebėra kambariuose ant sienų juodų, raudonų telefonų. Kuo toliau eini, tuo daugiau „nebėra“. Baldų, paveikslų, krištolinių šviestuvų, parketo, fortepijono… net varinių tinklelių nuo musių languose, balkono duryse. Nebėra ir marmurinės vonios, kurioje mokeisi plaukti. Nebėra, nebėra kaip po dar vieno karo.
       – Ko jūs čia ieškote? – klausia jaunesnis už tave vyrukas.
       – Atsiprašau, durys buvo praviros. Neiškenčiau, užėjau. Aš penkiasdešimtaisiais čia gyvenau.
       – O, – apsidžiaugia vyrukas, – aš inžinierius, prižiūriu remontą.
       Stovim vonios kambaryje. Inžinierius klausia:
       – Ar nepasakysit, kas buvo čia?
       – Bidė.
       – Kas? Kas?
       – Bidė, – matai, kad tarybinis inžinierius apie tokį daiktą pirmą kartą girdi. Tačiau yra geranoriškas ir nori žinoti. Gal valandą klausinėja, kas kur buvo.
       Dabar jau tu klausi:
       – Kas čia buvo prieš remontą, kad sienos taip nutepliotos?
       – Vaikų darželis.
       – O dar anksčiau?
       – Kažkoks NKVD generolas gyveno.
       – O dar anksčiau?
       – Gyveno rašytojas. Kalba, kad generolas jį ir iškrapštė.
       Taip jam ir reikia, negraži mintis šmėsteli tavo galvoje.
       – Dabar vėl kažkoks ponas gyvens, – priduria inžinierius.
       Išeinate į terasą. Prisiminimų sodas toks mažytis. Kaip delnas. Gal dėl to, kad iškirsti medžiai, krūmai. Serbentų vietoje – sūpuoklės, kanapių – smėlio dėžės. Tavo draugo pono Edvardo stalelio ir obels vietoje stovi nublukusia spalva dažyta gal dviejų metrų aukščio iš geležies lakštų grubiai suvirinta raketa. Nebėra tavo vaikystės sodo...
       – Inžinieriau, ar galiu kaip suvenyrą pasiimti sulūžusią rašomąją mašinėlę?

Į viršų

       Tarpmiestinis telefonas

       Pro Kauno komjaunimo pirmos berniukų vidurinės mokyklos šeštos C klasės langą iš suolo, kuriame sėdėjai, buvo matyti du viršutiniai – trečio ir ketvirto aukšto – didžiuliai lenkti langai. Tie patys, kuriuos senelos artelės narys, nuskurdėlis buvęs pašto viršininkas Jonas parvežė prieš karą iš „Francūzijos“. Kai gyvenai pas senelą, apie Centrinį Kauno paštą girdėjai tik iš pasakojimų, dabar jis tapo tavo gyvenimo „zona“. O žiemą, galima sakyti, antrais šiltais namais.
       Palipęs trisdešimt laiptelių, atsidurdavai didžiuliame vestibiulyje. Čia pat prie įėjimo kairėje pusėje buvo durys į tarpmiestinio ryšio salę, toliau prie sienos – ilgas prekystalis, lentynos, ant kurių būdavo sukrautos smulkesnės prekės, aukštai, kad jūs, berniūkščiai, nenukniauktumėt pionierių, spaliukų ar komjaunimo ženklelių. Cigaretės, šukos, pieštukai, siūlai ir kiti daiktai buvo dedami tik už pardavėjos nugaros. Arčiausiai buvo išdėliotos knygos, daugiausia – draugo Stalino raštai, gulėjo krūva šiandieninių „Kauno tiesos“ ir „Tiesos“ laikraščių, vakarykščiai ir senesni „Pravdos“ numeriai.
       Iš vestibiulio pro ketverias dideles duris galėjote patekti į „Operacijų salę“, tačiau ten jums buvo neįdomu. Mūsų masalas buvo keturios būdelės ir telefonai automatai. Per ilgąją pertrauką atbėgdavote ieškoti pamestų dvikapeikių – monetų „kentalos“ lošimui. Kaip lošdavome? Ant žemės statomas bankas. Kiek vaikų lošia, tiek monetų. Apačioje penkios kapeikos, ant jų – trikapeikės, dvikapeikės ir viena kapeika. Kiekvienas turėjo savo „kentalą“ penkių, šešių centimetrų skersmens, iš švino. Ją ir mėtydavote iš penkių metrų. Jei pataikydavai – bankas tavo. Tačiau pataikyti ne taip lengva, tad, kas numesdavo „kentalą“ arčiausiai banko, tas mušdavo ja monetas. Moneta apsivertė – tavo. Kas švininės „kentalos“ neturėdavo, taikydavo į banką sidabriniu medaliu su tanku „Za otvagu“ arba geltonu „Naše delo pravoe – my pobedim“ su Stalino bareljefu. Dažniausiai ir Staliną, ir tanką numušdavo savadarbė „kentala“.
       Ateidavote į paštą vakare, kai „Operacijos salė“ ir spaudos kioskas būdavo uždaryti, niekas jūsų nesekdavo nepatikliais žvilgsniais. Ramiai peiliuku krapštydavote iš telefonų automatų per dieną pripildytų dėtuvių dvikapeikes. Kartais iškrapštydavote net po dvidešimt. Apžiūrėdavote grindų plyšelius aplink spaudos kioską. Ir ten rasdavote užkritusių monetų. Vėlai vakare, apie vienuoliktą, jus išvarydavo lauk. Tačiau vienas ar kitas vaikas, pabėgęs iš namų, pasislėpdavo tarp kiosko vidinių spintų, ramiai ir šiltai pernakvodavo.
       Vasarą, kai būdavo tvanku, plačiai atverdavo „tarpmiestinės“ duris į vestibiulį. Kažkodėl langai būdavo aklinai užkalti. Tada tu, atsirėmęs į sieną, klausydavaisi tarpmiestinių pokalbių operatorių balsų, kurie liedavosi per garsiakalbius: „Klaipėda – šestaja kabina, Panevėžys – četviortaja kabina, Šeduva – vtoraja kabina...“ Arba: „Kas užsakė Krasnojarską? Su lespromchozu ryšio nėra. Piliete Kupriene, ar lauksite? Jakutskas – ketvirta, Vorkuta – pirma kabina.“ Tu niekaip negalėjai suprasti, kodėl žmones kalbėti su Lietuvos miestais kviesdavo rusiškai, o į pokalbius su Rusija – lietuviškai. Ryšys būdavo blogas, būdelėse žmonės rėkdavo, kad net gatvėje buvo girdėti. „...dali dve komnaty? Zdorovo. Babka s dedom na verandu… sakai, kad pas jus tamsu?! Gal tu sergi... Kaune šviečia saulė...“
       Reiktų paskambinti Antaniokui į Siberiją. Būtų įdomu kalbėti – ten naktis, o čia diena. Arba atvirkščiai. Reikės prašyti tetą, kad leistų aplankyti pusbrolį Algimantą. Jis tikrai žinos Antanioko adresą ir telefono numerį.
       Netrukus pasitaikė proga aplankyti Algimantą ir tetą Milią.
       Žiūrim – pašte naujovė. Rytą spaudos kiosko pardavėja, išsidėliojusi savo turtą, ištraukė iš spintos Kauno miesto telefonų stoties 1952 metų knygą su abonentų sąrašu. Knygą, pervertą grandinėle, pakabino prie pirmos telefonų būdelės ir prirakino spynele. Tokios mažos spynelės dar nebuvai matęs, atrakinti ją vinute – vienas juokas. Tik turtas niekam nereikalingas. Būtų čia Pilyponio knyga... Tačiau per savaitę prirakintąją nučiupinėjo visa „centralka“.Taip vadinosi jūsų, aplink paštą gyvenančių vaikinų, grupuotė. Pavartei telefonų abonentų knygą ir tu. Buvai lyg šlapiu maišu trenktas. Į tavo tėvų namą, kuriame gimei, įvedė telefoną! Kopūstų 1... 29–17, odų dirbtuvė, Stalino rajono pramkombinatas! Vaikinai netiki. Muravos kaime – telefonas? Tai kažkokia klaida. Tu pradedi abejoti. Dabar jau tikrai išsiprašysi aplankyti tetą Milią, pusbrolį. Į namo vidų, žinoma, tavęs neįleis, bet pamatysi, ar yra telefono stulpai.
       – Jokių stulpų, jokių telefonų! – piktai rėkė dėdė. – Nori, kad mus supūdytų?
       Kas ir kodėl turi mus supūdyti – nepasakė, tik iš visų jėgų užtrenkė duris.
       – Rimuti, – prabilo teta, – kam tau reikia žinoti, ar yra tame name telefonas? Senelos jau nebėra...
       Tu nustebęs žiūrėjai į tetą Marytę. Niekaip nesupratai, nuo kada tavo tėvo ir mamos, taip pat ir tetos namas pavirto „tuo namu“. Kai tik kalba užeidavo apie „tą“ naują tėvų namą, teta vis kažką reikšmingai nutylėdavo.
       – Turiu draugams įrodyti, kad į mūsų namą įvedė telefoną.
       – Ir kaip tu jiems įrodysi?
       – Įsitikinsiu savo akimis ir duosiu jiems garbės žodį.
       Teta nustebo.
       – Užteks tavo „garbės žodžio“?
       – Be abejo, – turėjai dar vieną slaptą mintį, bet nutylėjai.
       – Na jei jūsų tokia tvarka, – ironiškai šypsodama tarė teta, – tai reikalas rimtas.
       Sekmadienio rytą, dėdei nematant, teta suskaičiavo reikiamą kiekį kapeikų autobusui.
       – Prižadėk, kad važiuosi, – žiūrėdama tiesiai tau į akis sako teta. Ne dėl to, kad tuos pinigus gali sutaupyti, bet, jei eisi pėsčias ilgiausia Kauno gatve per kelis miesto rajonus, gali gauti lupti nuo tokių pačių vaikėzų kaip ir tu.
       – Gerai jau, gerai. Važiuosiu autobusu ir grįšiu su šviesa.
       Kaunas iš tiesų buvo padalytas į reikšmingų žmonių ir prasčiokų gyvenamąsias zonas. Laisvės alėja, atsiprašai, Stalino prospektu važinėdavo net du nauji autobusai. Durys pačios atsidarydavo ir užsidarydavo. Stebuklas, ar ne? O kur dar ant stogų du nikeliu blizgantys trimitai? O štai Raudonosios armijos prospektu (pažiūri į lentelę, prikaltą prie namo, dėl visa pikta, kad nesuklystum ir nepasakytum „Savanorių prospektu“) važiavo seni pilkšvai žali prieškariniai vokiški autobusai su ilgom nosim, ant kurių buvo užrašyta: DYZEL ar DIZEL. Utenos ir Kipro Petrausko gatvių sankryžoje „Dyzel“ ar „Dizel“ suko į kairę, į kliniką, o tau reikėjo tiesiai – iki tetos Milios namo, iki Savanorių prospekto 259. Taip, taip, ten lentelių dar nepakeitė. Utenos stotelėj reikėdavo persėsti į sunkvežimį „Molotovką“ brezentu dengtu kėbulu. Matyt, savanoriečiai, būdami trečiarūšiai gyventojai, nenusipelnė geresnio autobuso. Jame visuomet būdavo ankšta, nes konduktorė, gumelėmis prisiraišiojusi prie pirštų bilietų ritinėlius, užimdavo pusę „autobuso“.
       Stotelėje stoviniavo gal šeši žmonės. Pamanei, autobuso sekmadienį lauksiu ilgai ir nuobodžiai. Pažvelgei į kaimynės balkoną. Langai uždaryti. Matyt, išėjo prie sinagogos (ji buvo čia pat, Ožeškienės gatvėje) sutikti gyvo išlikusio giminaičio. Ir kišenvagių nesimato. Šiandien visi turguje. Jūsų namas vienu galu rėmėsi į Stalino prospektą ir buvo pažymėtas 84 numeriu, kitu – į Raudonosios armijos prospektą. Keistai atrodė Laisvės alėjos 86 namas. Jo liko tik pusė. Kita dalis nupjauta kaip peiliu. Ant išlikusios vidinės sienos per visus keturis aukštus matėsi, kur virtuvės, kur miegamojo būta. Spalvos kitokios.
       Šiokiomis, darbo dienomis, kai autobusai perpildyti, kišenvagiai išlipdavo iš gražių Stalino prospekto autobusų ir eidavo į jūsų namo laiptinę. Čia išimdavo pinigus, išmesdavo tuščias pinigines ir, išėję kiemu pro arką, lyg niekur nieko laukdavo kito autobuso ir kitos aukos jau Raudonosios stotelėje, kur dabar tu stypinėjai. Iš matymo ne vieną kišenvagį pažinojai, norėjai „pamokyti“, bet jie – vyresni ir stambesni už tave. „Pamokyti“ norėjai ne dėl to, kad negerbei jų amato, bet už tai, kad jūsų laiptinėje ar kieme numesdavo pinigines su dokumentais. Gal tie dokumentai žmonėms galėjo išgelbėti gyvybę? Kodėl tu turėjai juos rankioti ir nešioti į artimiausią pašto dėžutę?
       Kai važiuodavai šiokią dieną, kaip silkių prikimštame autobuse dusdavai. Dabar sėdėjai kaip ponas odinėje, nesvarbu, kad suplyšusioje, sėdynėje.
       Pro tetos Milios, pusbrolio Algimanto 259 namą raudonarmiečiai, apsiginklavę šautuvais, automatais, su šunimis varydavo šimtus vokiečių belaisvių. Tai va nuo tos vietos ir reikėjo pradėti pervardyti gatvę. O dabar ten dar vis Savanorių prospektas, kai prie dabartinių tavo namų, kur keli vokietukai vedė į Slabodkės getą pulką žydų, – jau Raudonosios armijos prospektas.
       Pro autobuso langą lėtai judėjo pažįstami vaizdai. „Centralkos“ teritorija šioje gatvėje baigiasi prie raudonos, ne tavo tikėjimo bažnyčios. Joje – milicininkų ir enkavėdistų sporto salė. Vakarais gulėdavote ant skardžio – aukščiau masyvaus gelžbetoninio bažnyčios kryžiaus – ir klausydavotės trankios šokių muzikos.
       Darbo dieną atkalnėje autobuso vairuotojas visada perjungdavo bėgį. Iš antro į pirmą. Tačiau šiandien sekmadienis, pustuštis autobusas galėjo įvažiuoti į kalną ir antru bėgiu. Bet po kurio laiko „sadelnikas“ (taip vadinote autobusus) pavargo, greitis lėtėjo. Žiūrėjai į vairuotoją: kada gi jis pasigailės variklio ir įjungs pirmą bėgį. Štai ranka jau ant ilgos svirties, panašios į gulsčią Z raidę su juodu bumbulu. Iš garso supranti, jog „šoferis pergazavo“ ir staiga nuspaudė sankabą. Vairuotojas stūmė Z raidę į viršų, į pirmos pavaros padėtį. Įvyko neįtikėtinas dalykas! Pavarų svirtis nulūžo ir lyg ledo ritulio lazda liko vairuotojo rankoje. Autobusas stabtelėjo ir po kelių sekundžių pradėjo riedėti atbulas. Iš pradžių žmonės susižvalgė, laukė, ką darys vairuotojas. Iš jo veido išraiškos ir prakaito ant kaktos galima buvo suprasti, kad stabdyti mašinos jis nebegali. Autobusas įgavo pagreitį. Pirmieji iš jo iššoko du vyrai, sėdėję netoli durų. Įkandin jų – pora, matyt, vyras ir žmona. Avių bandos jausmo vedama iššoko lauk ir konduktorė. Išsitiesė ant šaligatvio. Autobuso variklis jau nebedirbo ir girdėjai, kaip ant grindinio pabiro kapeikos. Paskui konduktorę ruošeisi šokti ir tu. Tačiau kraupioje tyloje išgirdai vairuotoją rėkiant:
       – Neleisk vaiko!..
       Jis iš visų jėgų suko vairą į dešinę.
       Pajutai, kad tave stumia moteris su vaiku ant rankų. Spėjai juos apglėbti.
       Autobusas užpakaliu trenkėsi į medinį elektros stulpą. Šis lūžo. Nuo smūgio neišlaikėt pusiausvyros ir visi trys atsidūrėte ant žalios žolės. Tuo metu autobuso galas atsirėmė į šlaitą ir sustojo. Nuo tavęs nusirito moteris ir verkiantis vaikas, kurį vairuotojas, iššokęs iš jau sustojusio autobuso, kėlė nuo žemės. Jis barėsi:
       – Moterie, kur tavo protas. Matai, žmonės, kurie sėdėjo ir laikėsi už turėklų, net nepajuto, kas atsitiko.
       – Ten šlaitas – žemyn. Bijojau...
       Moteris apžiūrėjo savo vaikelį, paskui pamatė kraują ant tavo kaktos ir pradėjo verkti. Dar neatsigavusi nuo „nervų sukrėtimo“, nosine pradėjo valyti čia tavo kraują, čia savo ašaras.
       – Moterie, dėkok Dievui ir šitam berniokui, kad likot gyvi, kad autobusas spėjo pervažiuoti šaligatvį ir jūs atsidūrėt ant žolės.
       Moteris tave apkabino ir pabučiavo. Minia, supusi autobusą, pradėjo skirstytis. Tu apsidairei. Čia pat Saulės gimnazija. Tolėliau – autobusų stotelė. Tačiau tu autobusu nebevažiuosi. Tegul visi mato – Savanorių prospektu žygiuoja didvyris, išgelbėjęs nuo pražūties motiną ir vaiką. Paspjaudei į delną, šlapinai „grifką“, sukai ją į šoną, kad neužstotų kaktoje prakirstos žaizdos. Visas Žaliakalnis turi ją matyti.
       Nuo Saulės gimnazijos iki tetos Milios – lygiai du trečdaliai kelio. Nužingsniavęs dar trečdalį, pajutai galvos skausmą, ėmė pykinti. Tačiau tu išdidžiai žingsniavai pirmyn. Netrukus silpnumas pakirto kojas. Atsisėdai prie tvoros pailsėti. Netoli „zavodo“, nes matei ant namo dar smetonišką lentelę su užrašu „Savanorių pr.“. Netrukus raidės pradėjo plaukti. Tu sakai:
       – Senela, nebark. Aš tuoj, tik truputį pailsėsiu. Nepyk. Šiandien man svetimi žmonės pasakė ne tik „Ačiū!“, bet ir pabučiavo. Senela, pamelžk ožką ir atnešk pieno į naują namą. Aš sėdėsiu prie telefono, lauksiu skambučio.
       Tu girdi Laisvės alėjos autobuso nikeliuotų trimitų garsą. Pakeli ragelį. Girdi skardų tarpmiestinės stoties telefonistės balsą:
       – Alio! Kabarovskas. Kabarovskas! Kalbėkite su Vokietija. Alio, alio! Ar girdite mane? Jungiu pabėgėlių stovyklą...
       Balsas toks aiškus, tarsi pašnekovė stovėtų už kelių žingsnių:
       – Toks tokį greitai susiranda. Net ir patvoryje.
       Vyriškas žemas balsas atsako:
       – Kvaila tu boba, užsidėk akinius. Koks gi čia girtuoklis? Pažiūrėk, vaikas trumpom kelnėm.

Į viršų

       Variacijos Patriarchų tvenkinių tema

       Įrašas užrašų knygelėje lakoniškas: „1962 lapkričio 18 – sekmadienis. Kunigaikštytė Viazenskaja Anastasija Lvovna. Patriarchų tvenkiniai.“ Tačiau istorija – ilga ir gluminanti.
       Su ta mergina susipažinai lygiai prieš dvi savaites, sekmadienį važiuodamas iš Chimkų elektriniu traukiniu. Laikrodis rodė apie penkias vakaro ir vagone dar buvo laisvų sėdimų vietų. Įsivaizdavai, kas čia dėsis po kelių valandų, kai pasipils dačnikai. Sėdėjai vagono priekyje. Iki Baltarusijos stoties buvo likę gal dvi trys stotelės, nes traukinys nėrė tai tarp „chruščiovkų“, tai virš jų viadukais. Ir tada ji prisėdo šalia. Gražus veidas atrodė įkaitęs, gal dėl to ji skubiai nusivilko didelę vyrišką striukę, pakišo ją po mediniu suolu ir paleido plaukus. Gal tau tik pasirodė, bet tai ji darė nenatūraliai, skubėdama. Kai grabaliojo sagą, drebėjo rankos. Ir kodėl striukę padėjo ant grindų, dar koja paspyrė po suolu, kai šalia buvo vietos?
       Paskui mergina atsiduso ir pasisukusi į tave paklausė:
       – Kokia kita stotelė?
       Iš kur tu gali žinoti. Tu važiuoji iki galutinės Baltarusijos stoties.
       Mergina palingavo galvą („iš kur tu gali žinoti“) ir linksmai paklausė:
       – Kareivėli, ar negali liepti električkai važiuoti greičiau?
       – Galiu padaryti, kad judėtų lėčiau. Malonu važiuoti su tokia gražia mergaite. Kur taip skubate?
       Mergina žvilgtelėjo per petį. Po to prisiglaudė ir tau į ausį sušnibždėjo:
       – Važiuoju zuikiu, o kontrolieriai – antrame vagone, už nugaros.
       A! Mergina pakeitė išvaizdą, kad nepažintų kontrolieriai.
       – Aš karys ir tave apginsiu, – pompastiškai sakai. – Mano vardas Romanas, o tavo?
       – Anastasija, močiutės garbei, šiaip – Anuška.
       Tau pasirodė, jog vardas nešiuolaikinis, dvelkia naftalinu. Tačiau mergina šiuolaikinė. Žodis po žodžio, ir tu jau paskyrei jai pasimatymą. Patiko tau rusų merginos. Niekada nesimaivydavo (kaip lietuvaitės). Patinki – patinki. Nepatinki – nepatinki. Visada tiesiai pasakys, kad turi kitą berną arba kad tu tavim ne pakeliui.
       Tas lapkričio aštuonioliktos sekmadienis klostėsi nepaprastai gerai. Kaip ir tikėjaisi, gavai leidimą (uvolnitel'naja) visai dienai išeiti į miestą. Kaip ir įprasta kariuomenėje, sudėliojai valandom dienotvarkę. Rytą kartu su dar penkiais tokiais pat pasinaudojote nemokamu kvietimu į Puškino muziejų, į impresionistų parodą (paveikslai – iš fondų). Pačiu laiku, nes ką tik perskaitei Jonuko Marcinkevičiaus atsiųstą Moemo „Mėnulį ir skatiką“. Tavo kareiviukams didesnį įspūdį padarė antikinės skulptūros, ypač moterų.
       Vėliau pas likimo draugą, maskviškį, buvusį mokslo populiarinimo kino studijos operatoriaus asistentą, dabar tarnaujantį kariuomenėje tose pačiose Černyševskije kazarmy, valgėte karališkus naminius pietus. Nors gyveno Bol'šaja Ordynkos gatvėje, tik dvi autobuso stotelės nuo kareivinių, Vadimą per aštuonis mėnesius išleido pirmą kartą. Ta proga mama išvirė burokėlių sriubos, pagardintos grietine (!), vaišino geltonom keptom (o ne išbalusiom virtom) bulvėm, piršto storumo apkepta daktariška dešra! Ir dar įpylė po stiklinę žigulinio alaus.
       Tu vis dirsčiojai į laikrodį. Nors iki pasimatymo liko geros dvi valandos, padėkojai nenusakomo liesumo Vadiko motinai ir susiruošei eiti. Paprašei batų šepečio. Ilgai šveitei juchtinių batų aulus. Tikrai laiminga diena. Burtais laimėjai aulinius šiandienai. Tai vienintelė jūsų, šešių kareivių, batų pora, skirta tik pasimatymams. Kokie gi šokiai su iškrypusiais, toną sveriančiais kerzais?
       Vadimas popieriuje nubraižė planą, kaip važiuoti troleibusu, nes metro ir kareiviams reikėjo mokėti penkias kapeikas.
       – Jeigu važiuosi troleibusu, – vakar telefonu aiškino Anuška, – išlipsi stotelėje Malaja Bronnajos gatvėje, paeisi ja ir už poros šimtų metrų prasidės Patriaršije prudy. Mano namas – kampinis.
       – Supratau, ožkos skersgatvy, pamerkęs kojas į tvenkinį, lygiai šeštą valandą po karo lauksiu, – juokavai tu, o širdyje džiaugeisi, kad neapgavo. Užrašė teisingą namų telefono numerį. Be to, vieta, kurioje ji gyveno, skambėjo iškilmingai – Patriarchų tvenkiniai.
       Troleibusas kratė tave, kartu ir smegenis. Vis tikslinai popietės biudžetą. O biudžetas velniškai didelis. Pusės mėnesio atlyginimas. Gaudavai tris rublius aštuoniasdešimt kapeikų. Šiandienai skirti net du rubliai. Kaip supratai, ji gyvena netoli Gorkio gatvės. Jūs pasuksit ja į dešinę, Maniežo link. Iš pradžių užeisite į kokią nors kavinę, kur nereikia nusirengti – nereikės rūbininkui duoti arbatpinigių. Tu užsakysi jai ledų ir limonado (30+10 = 40 kp), sau stiklinę barmatuchos – 60 kapeikų (barmatucha – rusiškas rašalo sinonimas). Po valandos jau būsite Manieže (įėjimas – 50 kp X 2 = 1 rublis). Kelias valandas pašoksit, vėliau skersgatviais, kur mažiau žmonių ir šviesos, palydėsi Aną iki Patriarchų tvenkinių. Ten pasiglamžysit, pasibučiuosit. O gal ji pakvies į namus...
       Po triukšmingo Sadovoje kolco Patriarchų tvenkiniai tau pasirodė lyg kokia oazė dykumoje. Tarp akmeninių penkiaaukščių namų visą kvartalą užėmusios alėjos, tvenkinys skleidė ramybę. Triukšmavo tik laukinės antys, nardydamos po dar neužšalusį vandens lopinėlį.
       Iki pasimatymo liko valanda. Anuška nepasakė, kuriame name gyvena. Dešinysis kampinis statytas šiais laikais. Geltonų plytų su erdviomis lodžijomis ir balkonais. Apačioje stovėjo kelios juodos volgos. Nejaugi Ana kilusi iš ponų? – pamanei tu. Kairysis – senas, statytas dar caro laikais. Tu įsitaisei šalia ažūrinės tvenkinį juosiančios ketaus tvorelės, išsitraukei „meter kurim – dva brasaem“, taip vadinote papirosus Belamor kanal, prisidegei ir ėmei stebėti abu kampinius namus. Iš seno namo išbėgo vienas kitą stumdydami du paaugliai. Iš naujo – jauna šeima su pagyvenusiu vairuotoju, kuris nuolankiai padėjo įsėsti moteriškei su vaiku į mašiną. Į seną namą įėjo jauna moteris. Po minutės duryse pasirodė galvą apsivyniojusi stora skara bobutė. Į naują įlingavo, matyt, gerai pakaušę du vyrai. Nuobodybė. Žiūri į laikrodį. Praėjo tik dešimt minučių. Apsisuki, pradedi žiopsoti į besimurkdančias antis. Stebiesi, jos tokios pat kaip ir Lietuvoje. Atsisėdi ant apversto suolelio.
       Tavo akys užkliuvo už kita tvenkinio puse einančios bobutės. Virš tvorelės matei tik jos skarą ir pečius. Ir atsitiko keistas dalykas. Bobutės galva dingo. Tave net šiurpas suėmė. Negi ji paslydo ir pargriuvo? Staiga vėl pasirodė, pradėjo judėti į tą pusę, iš kurios atėjo. Jau norėjai nusigręžti, kai bobutės galva vėl dingo. Po sekundės ji atsirado ir vėl pradėjo judėti. Dabar vėl priešinga kryptimi. Tai pasikartojo gal keturis kartus, kol moteris pasiekė Patriarchų tvenkinių kampą. Dabar ji dings skersgatvyje. Gaila, tu taip ir nesupratai, kodėl taip keistai ji ėjo. Tačiau bobutė pasuko į dešinę ir vaikščiojo pirmyn atgal kita tvenkinio alėja. Šioje gal dviejų šimtų metrų atkarpoje ji pasislėpė tris kartus, tris kartus ėjo pirmyn ir du kartus atgal. Tai truko gal penkiolika minučių. Mintyse pradėjai bobutę raginti: „...greičiau, greičiau, dink skersgatvyje...“ Tu norėjai mesti žvilgsnį į Anuškos namą. Tačiau bobutė tave pakerėjo. Negalėjai atitraukti akių. Keisčiausia, kad moteris nenuėjo ir į gretimą skersgatvį, bet vėl pasuko į dešinę, tavęs link. Štai pasirodė alėjos gale, pasilenkė, padėjo ant žemės du krepšius, atsistojo ir nuėjo atgal. Vėl dingo už ažūrinės tvorelės. Netrukus išniro alėjos gale dar dviem nešuliais nešina. Ji aplenkė du savo krepšius, pastatytus ant žemės, ir lėtai vilko kojas link tavęs. Dabar matei ją visu ūgiu, jeigu šią nuo naštos sulinkusią bobutę galėjai apibūdint turint ir ūgį. Ji paėjėjo gal šimtą metrų, pasilenkė, pastatė krepšius ant žemės, apsisuko ir grįžo pasiimti alėjos gale paliktų krepšelių. Štai kur šuo pakastas! Bobutė keturių krepšių negalėjo panešti. Matyt, per sunkūs. Nešė du, paskui grįždavo prie dviejų paliktų, panešėdavo į priekį, vėl grįždavo kitų dviejų, nešdavo juos į priekį... Tau pagailo senutės. Žengei jai padėti. Priėjai prie krepšelių ir jau pasilenkei paimti, kai iš tolo išgirdai močiutės perspėjimą:
       – Jeigu nori pavogti mano daiktus, žinok, nieko vertingo nerasi. Ką turėjau – jau praeityje.
       Tu pasijutai nejaukiai.
       – Močiute, argi aš panašus į vagį? Aš – kareivis. Noriu tau tik padėti. Duokš du krepšius.
       Močiutė pastatė krepšius ant žemės. Skvarbiu žvilgsniu pažiūrėjo į tave iš viršaus. Taip, taip, iš viršaus, nors buvo sulinkusi ir nesiekė tau nė pečių. Mat jos žvilgsnis buvo labai valdingas.
       – Kažkada mus saugojo kareiviai. Čia, mieste. Kaime dvarą saugojo kazokai. Tie tai buvo proidochos, girtuokliai. O tu, kareivėli, kad toks geras, padėk. Pasimelsiu už tave.
       Tavo manymu, visi keturi ryšuliai svėrė ne daugiau kaip penkis šešis kilogramus. Tau – vieni juokai. Du – į vieną ranką, du – į kitą.
       – Močiute, kur eisime?
       – Į vienuolyną, į vienuolyną, į tą, kur šalia cerkvės. Virš cerkvės durų ant baltos drobulės išpaišyta Kristaus galva. Su erškėtrožių vainiku. Tu aukštas, iš tolo pamatysi.
       Nors Maskvą pažinojai dar prastai, matei cerkvių, cerkvelių visuose rajonuose. Gal ir čia kur nors netoliese yra. Močiutė be ryšulių žengė gan energingai. Tavo skolinti išeiginiai auliniai batai žlegsėdami brido per sniego ir vandens pliurzą paskui jos veltinius, įkištus į aukštus kaliošus.
       Tokius vailokėlius ir kaliošiukus ir tu nešiojai vaikystėje. Staiga močiutė sustojo, atsisuko:
       – Ko tyli, ko neklausinėji?
       – O ko aš turiu klausti?
       – Na, pavyzdžiui, kas aš tokia. Kodėl išėjau iš namų.
       – Kariuomenėje mane išmokė klausyti, o ne klausinėti.
       – Tai ir klausyk.
       Močiutė vėl atsuko nugarą ir, kažką bumbėdama sau po nosim, paspartino žingsnį. Paskui ji prakalbo garsiau ir aiškiau.
       – Kaip tau patiktų, jei tavo anūkė per dienas ubagautų električkose ir prašytų išmaldos savo, girdi, senelio laidotuvėms? – lyg tavęs, lyg savęs klausė močiutė ir pati sau atsakė: – Aš sėdėjau vagono pradžioje nugara į ją. Vagone buvo gal dvidešimt žmonių. Kiekvienam ji dėstė tą patį. O aš? – klausė savęs močiutė. – Ar aš galėjau apsirikti, jog mane ruošiasi laidoti, kai Anuška tai pasakė dvidešimt kartų? Ir kaip man toliau su ja gyventi? Atsigimė į motiną. Jos motina, mano tikra duktė Liza, Lizaveta, už tokias pat nuodėmes prieš penkiolika metų pateko po tramvajum.
       Močiutė smulkmeniškai papasakojo Lizos istoriją. Ji kalbėjo taip įdomiai, kad net nepastebėjai – jūs jau sukat antrą ar trečią ratą aplink Patriarchų tvenkinius. Ji atsisuko ir paklausė:
       – Kareivėli, ar dar nematai Jėzaus Kristaus?
       Išgirdusi neigiamą atsakymą, vėl pradėjo eiti.
       – Liza, Lizaveta, ubagaudavo su Anuška ant rankų. Retas keleivis pagailėdavo verkiančiam vaikeliui kelių kapeikų. Juolab kad motina jiems pasakodavo tik dabar grįžusi iš Stalino lagerių. Neturinti kuo maitinti vaikelio. Kai milicija ją sugaudavo Jaroslavlio linijose, ji persikeldavo į Baltarusijos stoties električkas. Sugaudavo ten – į Pavelecko linijas. Ir šitaip metų metus. Tikimybė pakliūti tiems patiems milicininkams buvo nulinė.
       Jau vidurdienį ji būdavo girta. Tada vaiką už atitinkamą atlyginimą paskolindavo kitoms valkataujančiosioms. O aš lakstydavau iš traukinio į traukinį ieškodama anūkės. Maža kas galėdavo jai atsitikti. Dievui nepatiko tokie Anastasijos darbai.
       Močiutė pasakodama painiojo dukrą su anūke, Lizą su Ana, bet pasakojimas nuo to nepasidarė blogesnis. Tu žingsniavai paskui močiutę, išsižiojęs klauseisi tragiškos jos gyvenimo istorijos. O ji vis pasakojo ir pasakojo. Jautei, jog ji seniai niekam nebuvo atvėrusi širdies. Neturėjo kam išsipasakoti, išlieti savo skausmo. Dabar pasitaikei tu, nepažįstamas žmogus, kuris net neturi kam išduoti jos paslapčių.
       Atsipeikėjęs pastebėjai, jog jau sutemo ir dega gatvės žibintai. Priėjęs prie pirmo, pažvelgei į laikrodį. O Dieve! Jau po septynių...
       Stabtelėjo ir senutė.
       – Temsta, – lyg grįžusi iš kito pasaulio pasakė ji. – Pasistiebk, gal jau matosi cerkvė, Kristaus galva virš durų?
       – Močiute, čia nėra jokios cerkvės, nėra jokios drobulės su Kristaus galva, mes jau valandą einame ratu aplink Patriarchų tvenkinius.
       Senutė nepatenkintu balsu išrėžė:
       – Žmogus visą gyvenimą eina ratu. – Kiek patylėjusi, prakalbo ramiau. – Štai, apeini ratą ir grįžti prie dukters. Apeini ratą – grįžti prie anūkės. Bolševikai ištrėmė mus į Sibirą – žiūrėk mes vėl namie... Savo name. Tiesa, prieš susidorojimą gyvenome dvylikos kambarių bute, visame aukšte, o kai grįžom, apsigyvenom tame pačiame name, tame pačiame trečio aukšto bute su dar aštuoniomis šeimomis. Dvylika kambarių, devynios šeimos ir tik vienas tualetas!
       Sutemus pradėjo spausti šaltukas. Po tavo auliniais batais dabar jau traškėjo ploni ledukai. Jie trūkinėjo į mažas šukes, kaip senės gyvenimas. Iš pradžių sutrikęs manei, jog ji – kvanktelėjusi. Tačiau ji pasakojo apie Uralą, Sibirą taip įdomiai ir taip įtaigiai, kad kojos pačios vilkosi paskui ją. Tu pasakojimą apie dukrą, anūkę gali pakartoti, bet apie Rusią, kaip ji sakė, Rusios gamtos grožį, žmones – niekada. Nebent savo akimis pamatytum. Senutė paaiškino, kad ji ot rodu yra kunigaikštytė Anastasija Lvovna Viazenskaja. Čia, prie Patriarchų tvenkinių, prie Malaja Bronnajos, turėjo tik vieną namą, o Sankt Peterburge – tris su pagrindiniais vartais į Fontankę, į Obuchovo prospektą ir į Sennajos aikštę. Kelis kartus paminėjo revoliuciją, kurią padarė jų šeimos draugas Aleksandras Fiodorovičius, Saša Kerenskis. Įdomiausia, kad pasakodama apie jai skausmingą tremtį, nacionalizacijas nė karto nesudejavo, neliejo pykčio ar pagiežos ant bolševikų.
       Laikas negailestingai lėkė į priekį. Jau pusė dešimtos.
       – Močiute, – klausi, – tau reikia eiti ar važiuoti?
       – Sakiau, kad abi elgetaudavo električkoje.
       Vėl apsimeti kvailiu.
       – O iš kokios geležinkelio stoties reikia važiuoti?
       Senutė apsidairė.
       – Kad nematau nė vienos. O reikia iš Trijų Kryžių aikštės.
       – Močiute, jūs turite galvoje trijų geležinkelio stočių aikštę? Kazanskij, Jaroslavskij ir Leningradskij?
       Matyt, senutės atmintis šiek tiek prašviesėjo.
       – Kazanskij, Kazanskij. Kareiviuk, aš jau pavargau. Prisėsiu. O tu stovėk. Kai pamatysi Kristaus galvą, nupieštą ant drobulės, sakyk. Tada eisim toliau.
       Staiga tau šovė geniali mintis.
       – Močiute, jūs pasėdėkit, pailsėkit. Aš nubėgsiu paieškoti taksi.
       – Prie taksisto nedrįsk manęs vadinti močiute. Aš – Anastasija Lvovna Viazenskaja. Supratai? Dabar bėk. Aš truputį pasnausiu.
       Tu nenorėjai nuo jos pabėgti. Sąžinė neleistų šaltą naktį ant suolelio palikti žmogaus. Kad ir kas jis būtų. Manei, gal stotyje ją apšvies Apvaizda, parodys kelią, kur toliau važiuoti. Blogiausiu atveju stotyje naktį bent nesušals...
       Tu bėgi skersgatviu į Sadovoje kolco. Po gero pusvalandžio vienas taksi sustojo.
       – Ar nuvešit mane ir močiutę į Kazanskij vokzal?
       – Sėsk. Pinigai į priekį. Šiandien sekmadienio vakaras, supranti? Visokių sukčių pilna. Kur važiuosi?
       – Kazanskij, Kazanskij.
       – Kaip iš kareivėlio – du rubliai.
       Kiši ranką į kitelio kišenę. Paduodi taksistui du metalinius rublius. Įvairuojat į stotelę Patriaršije prudy. Tavo nuostabai, suoliukas, ant kurio palikai močiutę su ryšulėliais, tuščias! Negali būti! Liepi vairuotojui lėtai važiuoti pirmyn, pasukti į dešinę, vėl į dešinę. Apvažiuojat aplink tvenkinius. Močiutės nėra. Liepi taksistui apsukti dar vieną ratą. Tuščia. Taip vėlai nebėra nei vaikų, nei praeivių. Kvaila mintis šauna į galvą. Gal močiutė kokiu nors būdu perlipo tvorelę, maitina antis. Išlipi iš taksi. Eini į alėją. Girdi taksisto burbėjimą.
       – Tu ką, kareivėli, girtas? Ieškai panelės? Pabėgo? Žinok, už tuos du rublius jau pasivažinėjai.
       Išgirdai, kaip trinktelėjo mašinos durelės. Žibintai apšvietė Malaja Bronnajos namų drožinėtas medines duris ir taksi dingo skersgatvyje.
       Valandėlę stovėjai apstulbęs. Anastasija, Anastasija, sutrumpintai išeitų Ana, Anuška! Ar tik ne iš električkos! Tu dar pagalvojai, jos vardas senoviškas. Apsidairai. Pamatai, ko ieškai. Net neuždaręs būdelės durų skubiai surenki numerį.
       – Anuška? Anuška prieš savaitę išvažiavo pas savo močiutę į bogadel'nią, – sako švelnus moteriškas balsas.
       – Klausykit, gerbiamoji, aš vakar skambinau šiuo numeriu, kalbėjau su Anuška. O jūs sakot, kad išvažiavo prieš savaitę...
       Pyp, pyp... Numetė ragelį.
       Žlegteli ant to paties suoliuko, kur palikai kunigaikštytę.
       Kristaus nėra.
       Merginos nėra.
       Senutės nėra.
       Taksisto nėra.
       Dviejų savaičių atlyginimo nėra.
       Viskas pasirodo netikra. Tikra tik tai, jog dabar po dvidešimt trečios valandos. Jeigu sugaus patruliai, dešimt parų areštinės garantuotos.

       Serpuchovskajos aikštėje su Aleksandru Grigorjevičiumi Kovalevskiu įlipote į 10 troleibusą. Sėdimos vietos užimtos. Stovėjote gale, šnekučiavotės. Pravažiavus Krymo tiltą, į troleibusą įvirto jaunuolių grupė. Aleksandras Grigorjevičius, minios nešamas, atsidūrė troleibuso priekyje. Tu žiūrėjai į jį, laukei ženklo, kada reikės išlipti.
       Tavo pakeleivis gimė Kryme. Būdamas dar visai jaunas, ragavo parako. Skeveldra kliudė stuburą. Dar iki karo komunalkėje gavo kambarį, į kurį dabar ir važiavote aplaistyti eilinio diplomo. Tiesa, jei nežinote, Aleksandras Grigorjevičius – Maskvos priešlėktuvinės gynybos apygardos Karininkų namų kino studijos viršininkas. Taigi ir tavo. Formaliai.
       Po dešimties penkiolikos minučių Aleksandras Grigorjevičius mosteli ranka ir rodo į duris. Išlipate. Tavo draugas suka iš Sadovoje kolco į skersgatvį (skersgatvis Maskvoje – gan plati gatvė). Pakeli akis. Lentelėje užrašyta Malaja Bronnaja. Dingojasi, jog šią gatvę pažįsti, esi čia buvęs. Gatvė baigėsi, prasidėjo didelis skveras su tvenkiniu ir alėjomis aplink jį. Savo palydovo klausi:
       – Ar tik čia ne Patriaršije prudy?
       – Esi čia buvęs, kad klausi?
       Tu tyli. Negi sakysi, jog buvai atėjęs čia į pasimatymą ir pana užtaisė tau dinamo. Nors praėjo beveik metai, negali pamiršti tos istorijos. Negali išsiaiškinti, ar Anuška tave, ar tu ją apgavai.
       Tu visiškai suglumai, kai Aleksandras Grigorjevičius pastūmė kampinio namo laiptinės duris. Iš čia turėjo išeiti Anuška. Įlipote į liftą.
       – Aleksandrai Grigorjevičiau, gal žinote, kam prieš revoliuciją priklausė šis namas? – kai išlipote iš lifto trečiame aukšte, vėl paklausei: – Gal žinote, kas gyveno čia, trečiame aukšte? – kai įėjote į butą, klausei dar kvailiau. – Kiek jūsų komunalkėje tualetų?
       Aleksandras Grigorjevičius, iškėlęs rankas su raktais, atsisuka ir nustebęs sako:
       – Romanai, dar gramo neparagavai, o tu jau ieškai tualetų. Gal ir buvo kada keli. Dabar čia trijuose kambariuose gyvena trys šeimos. Viena virtuvė ir viena vonia su tualetu.
       Įėjote į tamsų koridorių.
       – Matai koridoriaus gale sieną? Kažkada jos nebuvo. Ten gal dar penki kambariai. Gal dar penkios šeimos. O kadaise visame bute gyveno tik namo šeimininkai, gal grafai, gal kunigaikščiai. Kas dabar žino...
       – Aš žinau. Aš su kunigaikštyte kalbėjausi. Anastasija Lvovna Viazenskaja. Ji gyvena čia, už šios pačios sienos.
       Pašnekovas, rakindamas savo kambario duris, vėl atsisuka į tave.
       – Tu ką – tikrai išgėręs? Nors ką gali žinot. Gal ten ir tas tualetas, kurio tu ieškai. Beje, kaip pastebėjai, mano laiptinė antra. O tie, kurie gyvena už sienos, įeina per pirmą. Ten yra ir „juodasis“ išėjimas į kiemą.
       Tamsiame koridoriuje sklido jaudulį keliantis kvapas. Pagaliau kambario durys atsidarė. Tavo manymu, – tai buvo dešimties žingsnių rankovė, atsiremianti į langą. Tarp lango ir sienos tilpo spinta. Kambarys apstatytas asketiškai. Apvalus stalas, pora kėdžių, senamadiška spinta. Griozdas. Šalia spintos stovėjo dar vienas stačiakampis stalelis, kuris buvo tau ligi bambos ir apkrautas dviem stirtom pageltusių senų laikraščių. Dar metalinė lova su keturiais bumbulais ant galų. Trys – tamsūs, apsinešę laiko dulkėmis, ketvirtasis – blizgantis. Į siaurą kambarį tiesiog nebuvo galima įeiti neužkliudžius paltu ar švarku to bumbulo. Todėl jis ir blizgėjo. Ir viskas, beje, dar senoviškas abažūras palubėje.
       – Dairaisi? Pirmą kartą komunalkėj? Kodėl toks siauras kambarys? Ogi kiek ponų didžiajam kambaryje buvo langų, tiek dabar komunalkėj kambarių.
       Štai iš kur disproporcija!
       – Man atidavė šį kambarį su visais baldais, – tęsė šeimininkas.
       Ant apvalaus stalo šalia butelaičio padėjo šlapios dešros, batono riekelių. Kuklu, pamanei.
       – Ateik čia, – pakvietė tave prie lango šeimininkas. – Jeigu domina kažkokia kunigaikštytė ir senovė, kai išgersim, paklausinėk jo, – parodė žmogų, sėdintį gretimo kambario balkone. – Jis čia dvidešimtaisiais tvarką darė. Buvo šio namo darbininkų komiteto pirmininkas. Dėl to mes gerame bute gyvenam. Tik trys šeimos. Samuilas pasirūpino ir savimi. Gyvena vienas gal trisdešimties kvadratinių metrų – dvigubai, ne, trigubai didesniame – kambaryje. Tik va vargšas – gerti nebegali.
       Samuilas. Žydas. Štai iš kur tas nuo vaikystės pažįstamas kvapas! Ir dar ilgas, tamsus kaip „Italijos“ viešbučio koridorius!
       Butelaičiui per greitai senkant, Aleksandras Grigorjevičius susigraudino. Prisiminė, kai jis pats buvo kareiviu. Kadangi tu tikai jam į sūnus, liepė vadinti jį dėde Saša. Galiausiai visiškai nustebino tave.
       – Suprantu, ką reiškia laisvė. Žinau, Romanai, kad turi civilinius drabužius ir žinau, kad neturi kur persirengti. Valiai pas mane. 10 troleibusu. Jei būsi išgėręs ar pražiopsosi stotelę, važiuok toliau ir vėl atsidursi čia. Dešimtas troleibusas suka ratu, ratu...
       Jau kitą šeštadienį su ryšulėliu rankose sėdėjai ant suolelio prie Patriarchų tvenkinių. Ant to paties suolelio, nuo kurio su visais krepšiais dingo senutė. Staiga toptelėjo mintis: ir tu dabar netrukus dingsi; į „konspiracinį“ butą įeisi kareivis, o išeisi...
       Iš už kampo pasirodė Aleksandras Grigorjevičius. Rankoje jis nešėsi avoską, su kuria kaip ir visi maskviečiai niekada nesiskirdavo. Avoska – tai toks tinklelis, kuris kišenėje neužimdavo daug vietos. A vos' reiškė – gal kur nors ką nors išmes. Suprask: parduotuvėse – batus, bulgariškų žirnelių, odekolono „Trojnoj“ (trejos devynerios?). Dabar tinklelyje buvo dienos maisto davinys. Butelis kefyro, keturi šimtai gramų daktariškos dešros ir maskvietiškas batonas.
       Iškraustęs pirkinius, Aleksandras Grigorjevičius sako:
       – Reikia pakabų ant durų tavo drabužiams. Patraukiam staliuką su laikraščiais į šoną.
       Stebuklas! Už staliuko ir senų laikraščių krūvos buvo paslėptas „altorius“. Tu aną kartą net nepastebėjai gražių, dirbtinėmis vynuogėmis inkrustuotų paauksuotais rėmais durų. Na gipsinės vynuogės buvo aptrupėjusios, aukso spalva nublukus. Tačiau natūralaus dydžio Kristaus galva su erškėčių vainiku puikiai derėjo prie išpuoštų durų, kurios vedė į Samuilo kambarį. Tiesa, pro jas apie keturiasdešimt metų neįėjo neišėjo joks žmogus. Jos buvo užkaltos. Tavo akys ilgam įsmigo į Kristaus akis. Jos buvo įtaigios, tarsi gyvos... Ar ne šios Kristaus galvos, nupieštos ant drobės, kabančios kažkur virš durų, ieškojo senutė Anastasija Lvovna Viazenskaja? Tu pasisuki į senį.
       – Taip, čia mano ikonostasas, – lyg prasikaltęs sako jis.
       Apie Kristų – gal dešimt įrėmintų fotografijų.
       – Aleksandrai Grigorjevičiau, iš kur jūs tą piešinį gavote?
       Aleksandras Grigorjevičius atsiduso, nukabino nuo sienos nuotrauką, kurioje buvo nufotografuota jo žmona ir vaikas. Rankove nušluostė nuo stiklo ir rėmelio dulkes, pabučiavo.
       – Tai buvo labai seniai. Trisdešimt septintaisiais. Aš su žmona mokiausi Rabfake. Žmona laukėsi. Gimus sūnui, pradėjau uždarbiauti „Mosfilme“. Masuotėse. Tada valdžia ir davė šį kambarį. Žmona vis prašė pasilikti bendrabutyje, nes šiame kambaryje gyvenusį žmogų represavo. Gal ir nušovė. Žodžiu, žmogus dingo. Žmona buvo prietaringa, bet Rabfako bendrabutyje šeimų su vaikais nelaikė.
       Kartą ėjau namo nuo Tverės bulvaro pusės ir stipriai koją nikstelėjau. Skausmas suėmė net kelį. Šiaip taip nušlubčiojau iki Patriarchų tvenkinių, matau savo namą, savo langą, bet negaliu pajudėti. Nežinau, kiek prasėdėjau ant suoliuko, žiūrėjau į vieną tašką. Staiga tas taškas pradėjo šviesti, blizgėti kaip saulės zuikutis. Lyg kažkas man siųstų ženklą. Saulė dingo už debesies, o spindulys vandenyje liko. Pasidarė neramu: kas ten yra? Prislinkau prie vandens ir pamačiau popieriaus skiautę. Turėjau viena koja įbristi į vandenį, kad lazdele ją pasiekčiau. (Lazdelę davė režisieriaus padėjėjas, kad įsijausčiau į naują vaidmenį. Matyt, nevykusiai įsijaučiau.) Šiaip taip ištraukiau gal ketvirtadalį žurnalo puslapio. Apatinėje skiautės dalyje buvo likusi tik Kristaus galva, o viršutinėje – gal itališkas, gal prancūziškas tekstas. Supratau tik, jog rašoma apie Kristų ir Pontijų pilotą, nes tuos vardus žinojau. Daugiau nieko.
       Apsidairiau. Tais laikais skaityti užsienietišką žurnalą... Niekam neįrodysi, jog nemoki svetimos kalbos.
       Vėl atsisėdęs ant suoliuko, nuplėšiau teksto likučius. Kristaus galvos atvaizdą padėjau ant kelio ir pradėjau glostyti, kad išdžiūtų. Įsivaizduok, popierėlis dar neišdžiūvo, o kelį nustojo skaudėti. Ir patrypčiojau, ir pritūpiau, ir pašokinėjau. Skausmo lyg nebūta. Nors aš nelabai tikintis (kaip visi – kai niekas nemato), parsinešęs namo atvaizdą perpiešiau ir pakabinau čia, kur ir dabar kaba.
       – Nežinojau, kad jūs taip gerai piešiat...
       – Rabfake buvo piešimo pamokos.
       – Dabar galvoju, ar ne tos galvos ieškojo Anastasija Lvovna, – nedrąsiai, tarsi tikrindamas, ar Aleksandras Grigorjevičius nepradės juoktis, pradėjai pasakoti kunigaikštytės Anastasijos Lvovnos Viazenskajos istoriją.
       Tavo klausytojas ilgai galvojo, paskui tarė:
       – Mes visi ieškom to paties. Ir jeigu tiki, tai rasi. Prieglaudą, palaimą, meilę... Tuo įsitikinau ne kartą, – Aleksandras Grigorjevičius nukabino kitą nuotrauką. Čia su juo dar du jaunuoliai. Visi apsirengę baltagvardiečių uniformomis.
       – Kai mes į šį namą atsikėlėm, tapom didžiausiais kaimyno priešais, – Aleksandras Grigorjevičius parodė į Samuilo pusę – jis pretendavo ir į šį kambarį. Ir žinai, ką padarė? Pavogė šią mano nuotrauką ir nusiuntė į Lubianką. Iš karto prisistatė komisaras su dviem kareiviais. Komisaras kišo man po nosim nuotrauką ir rėkė: „Tu! Tu! O kas tie dar du? Kur gyvena, kur dirba? Prakeikti baltieji. Ištempsiu į dienos šviesą visus kontras. Niekur nepasislėpsit!“ Vienas kareivis išvertė spintą, kitas – lovą. Su ordinu ant krūtinės komisaras, pamatęs, kad jo pavaldiniai nusisukę, atsigręžė į duris, ant kurių kabojo šis paveikslas, ir tris kartus nusilenkęs persižegnojo. Paskui įsakė baigti kratą. Aš supratau, Kristus vėl man padėjo. Ant žemės gulėjo iš albumo išverstos dešimtys fotografijų... Ko ten nebuvo: ir baltagvardiečių, ir kolčiakininkų. Iš visų filmų, kuriuose dalyvavau masuotėse. Taigi mane išlaikė Lubiankoje keturias dienas, kol išsiaiškino visų nuotraukose esančių asmenybes. Jei ne Kristaus paveikslas, komisaras būtų surinkęs nuo žemės ir kitas nuotraukas. O tada būt mane išlaikę dešimt, gal ir dvidešimt metų...
       Įdomi istorija, pamanei. Pažiūrėjai į laikrodį, į grubias keturbriaunes senovines vinis, sukaltas virš paauksuotų rėmų. Šiandien persirengti neteks.
       Po kelių savaičių, šeštadienį, kaip ant sparnų lėkei į dešimto troleibuso stotelę. Paskyrei panai pasimatymą. Šį kartą Aleksandras Grigorjevičius buvo namie. Pasiūlė išgerti arbatos. Tu, kabindamas ant durų savo gimnastiorkę, stumtelėjai rėmelį su nuotrauka. Šis nukrito, garsiai trinktelėjo į grindis, kadaise vadintas parketu. Pradėjai atsiprašinėti. Susėdote prie stalo. Keistai jauteisi su baltais marškiniais, kaklaraiščiu ir sunkiais kareiviškais batais. Aleksandras Grigorjevičius, kaip anądien, nušluostė rankove stiklą.
       – Tai aš. Trisdešimt septintaisiais Michailo Romo filme „Lenin v oktiabre“ vaidinau... Kerenskį.
       Tu nustebai.
       – Kerenskį? Tą bobutės kunigaikštytės draugą? Ji sakė, jog Saša Kerenskis padarė revoliuciją. Bet mus visą laiką moko, kad Leninas.
       Aleksandras Grigorjevičius iš pradžių pridėjo pirštą prie lūpų, paskui parodė į duris, ant kurių kabėjo Kristaus atvaizdas.
       – Kerenskis padarė revoliuciją vasario mėnesį. Tapo Rusijos ministru pirmininku. Tik nespėjo įvesti tvarkos. Tuo pasinaudojo bolševikai ir spalio mėnesį paėmė valdžią į savo rankas. Kerenskis dar kartą įtikino paveikslo su Nukryžiuotuoju galia.
       – Kaip? – nustebęs klausi.
       – Gerai atrodai civiliniais drabužiais, – senis iš spintos ištraukė kelis rublius. – Dabar ir degtinę gali laisvai pirkti. Nubėk į parduotuvę, papasakosiu apie Kerenskį.
       Vėl pažvelgi į laikrodį. Laiko dar yra. O ir gramas – ne pro šalį.
       Aleksandras Grigorjevičius ilgai pasakoja apie „Mosfilmą“, tarybinį kino klasiką Michailą Romą ir kitus. Klausai išsižiojęs, bet vis žvilgčioji į savo Poliotą.
       – Buvo trisdešimt devintieji. Ir štai po dvejų metų, kai baigiau filmuotis tame v oktiabre, vėl gaunu šaukimą į Lubianką. Visą naktį galvojau, ko jiems iš manęs reikia. Juk trisdešimt devinti metai. Praplėšęs švarko pamušalą, įsiuvau paveiksliuką su Nukryžiuotuoju. Kelis kartus jau gelbėjo, galvoju...
       Šį kartą nuvedė ne į rūsį, ne į tardymo kambarį, bet į trečią aukštą. Pastatė prie oda apmuštų durų. „Stovėk ir lauk. Pakvies“, – pasakė atlydėjęs karininkas ir dingo.
       Stoviu. Jau ir prašvito, jau ir diena prabėgo. Pradėjo temti, o aš vis dar stoviu. Koridorius – kilometrinis. Kėdės ar suoliuko nėr. Kojas gelia. Ėmiau ir atsisėdau ant grindų. Tuoj pat iš kito galo atbėgo sargybinis, griebė už rankos. Sidet' nepoloženo. Ir dabar atsidarė tos nelemtos durys, išėjo praplikęs žmogus. „V čiom delo?“ – klausia.
       Man rodo – užeik. Kol aš pirštų galais, bijodamas ištepti blizgantį lyg veidrodis parketą, pasiekiau didžiulio kambario vidurį, žmogelis jau sėdėjo paskendęs krėsle už didžiulio ąžuolinio stalo. Ant žalios gelumbės gulėjo mano dokumentai, kuriuos jis dabar ir pradėjo studijuoti.
       „Tu vaidinai Kerenskį? Mačiau, mačiau. Geras filmas. Tikroviškai atspindi proletarinę revoliuciją. O ar tu žinai, kad Kerenskis po revoliucijos pabėgo į Paryžių? Jūs susirašinėjat?“
       Jaučiu, kad mano kelnės drėksta. „Ne. Iš kur man jį pažinti.“ – „Kaip ne? O čia kas?“ – ir padeda prieš mane atviruką su Eifelio bokštu. Žmogelis pakelia balsą: „Skaityk, skaityk! Čia tau.“
       Žiūriu ir netikiu savo akimis. Ponui A. G. Kovalevskiui. Malaja Bronnaja 31/13– 24, Maskva. Toliau tekstas: Gerbiamasis Aleksandrai Grigorjevičiau, Paryžiuje rodė sovietinį filmą, kur Jūs vaidinate Visos Rusios Laikinosios Vyriausybės ministrą pirmininką... Kerenskį. Jūsų vaidyba pranoko mano lūkesčius. Siunčiu lauktuvių. Būsite Paryžiuje – kviečiu arbatos. Dėkoju... Kerenskis.
       Perskaitęs padėjau atviruką ant gelumbės, rankas priglaudžiau prie kelnių siūlių ir stoviu. „Ko tyli? Ką darysim?“ – klausia žmogelis. Nors ir mažo ūgio, bet jėgą turėjo milžinišką. Žinojau, mano likimas – šio neūžaugos rankose. Staiga pajutau, jog kairė ranka, prispausta prie siūlės, pradėjo kaisti. Kūno stingulį pakeitė jaudulys. Aš apsimetu kvailiu ir sakau: „Tie baltagvardiečiai susenę visai kvanktelėjo. Tegul pasižiūri į save veidrodyje. Drauge karininke, ar aš panašus į tą beždžionę Kerenskį, kurio karikatūros spausdinamos Pravdoje. Tfu!“
       Po šių mano žodžių neūžauga pradėjo kvatotis. „Pasirašyk. Ar nori pasižiūrėti siuntinį?“ Žinoma, norėjau, bet laukiau, kad greičiau viskas baigtųsi. „Nereikia man to siuntinio.“ – „Tai pasirašyk po daiktų aprašymu, kad juos gavai. Raštą nusiųsiu į Paryžių.“ Aš greitai permečiau akimis sąrašą. Marškiniai, kostiumas, dar kažkokie daiktai. Bet svarbiausia – balti brezentiniai batai! Tuo metu – Maskvos mados viršūnė.
       Karininkas paspaudė mygtuką. Po minutės atlėkė sargybinis. Neūžauga surinko nuo žalios gelumbės mano dokumentus, padavė kareiviui. „Palydėk jį į gatvę.“
       Tu žvilgtelėjai į laikrodį. Aleksandras Grigorjevičius pagavo tavo žvilgsnį.
       – Nukankinau savo pasakojimais. Na vis tiek išgerkime, kad gavau siuntinį. Kad prieš dvidešimt metų buvau geras artistas.
       Išgeriat. Senis vėl kelia stikliuką.
       – Dabar išgeriam už tai, kad negavau siuntinio, bet likau gyvas!
       Išgeri su nauju savo draugu kaip lygus su lygiu. Tačiau tu žiūri į jį ir stebiesi. Įvykiai, apie kuriuos draugas pasakojo, vyko lygiai metai prieš tavo gimimą.
       Pabudai nuo girgždančio garsiakalbio balso, kuris pranešė, kad kita stotelė – Malaja Bronnaja. Pašoki. Kaip – Malaja Bronnaja? Troleibuso vairuotojas tave ramina:
       – Taip, kareivėli, tu čia įsėdai, bet taip skaniai snaudei, kad nedrįsau žadinti. Štai ir apvažiavom ratu visą Sadovoje kolco. Matyt, gera pana papuolė, kad taip nuvargino, – pamerkė akį vairuotojas. – Gali snausti toliau, pasakyk, kur išlipsi, būtinai prižadinsiu...
       Kartą sekmadienį susiruošei į kino instituto (VGIK'o) bendrabutį aplankyti būsimųjų kolegų tautiečių. Kažkurio gimimo diena. Virs žuvienę. Persirengei konspiraciniame bute ir jau susiruošei eiti. Tarpduryje pasitikrinai, ar pasiėmei užrašus su kambarių numeriais. Ištrauki iš gimnastiorkos kišenės raštelį. Taip. „Baronas Alg. 214 k. Digimas Arvyd. 218 k. Nuo parodos (VDNCHA) T– 14. Dvi stot.“ Ant vinies kabini drabužį. Šis uždengia Kristų. Atsisuki, klausiamai žiūri į Aleksandrą Grigorjevičių. Jis rankos mostais ramina:
       – Viskas gerai. Anksčiau – už laikraščių, dabar – už drabužių. Toliau nuo piktų akių.
       – Aleksandrai Grigorjevičiau, prašau, parodykit man originalą. Tą skiautę, išgriebtą iš Patriarchų tvenkinio.
       Pamatei, kaip staiga pasikeitė senio veidas. Pasijutai tarsi jo žaizdą pakrapštęs. Aleksandras Grigorjevičius taip ir žlegtelėjo ant savo geležinės lovos.
       – Negaliu, Roma, negaliu. Nebėra stebuklingo originalo. Kaip ir mano sūnaus. Man buvo tiek metų, kiek tau dabar. Žmona, kaip sakiau, prietaringa. Įsiuvo paveikslėlį į tokią pačią kaip tavo gimnastiorką. Aš norėjau jį palikti namuose, kad saugotų sūnų, ją. Tačiau argi perkalbėsi moterį?
       Aleksandras Grigorjevičius susiėmė rankomis galvą. Ilgai tylėjo.
       – Atsiprašau. Nekalbėkit, jei skauda, – kvailai myki.
       – Romanai, tu mane užvedei... Nubėk į parduotuvę...
       Ištrauki butelaitį, skirtą kolegos lietuvio gimtadieniui.
       – Jau keturiasdešimt penktaisiais, kažkur Lenkijoj, prie Vyslos, įsegė man į nugarą sviedinio skeveldrą. Atsipeikėjau karo ligoninėje, įrengtoje kažkur mokykloje. Prieš akis, prisimenu, kabėjo du didžiuliai žemės pusrutuliai. Pirmiausia paprašiau ne vandens, ne duonos. Paprašiau atnešti palaidinę – norėjau pabučiuoti Kristų.
       Aleksandras Grigorjevičius žvelgė per mano petį į tamsią kambario sieną. Jis iškart išgėrė du stikliukus.
       Seselė atnešė man gražiai išskalbtus drabužius. Gimnastiorką greitai išverčiu į kitą pusę, peiliu atardau žmonos prisiūtą medžiagos gabalėlį. Ir ką aš pamatau? Suskalbtą popieriaus skiautelę. Ir skiautele nepavadinsi. O po mėnesio gaunu iš Maskvos laišką, kad mirė sūnelis... Kodėl jis, o ne aš? Kodėl, klausiau žmonos...
       Aleksandras Grigorjevičius vėl ilgai tylėjo.
       – Keturiasdešimt šeštaisiais, kai mane demobilizavo, mirė ir žmona. Džiaugsmas ir sielvartas eina greta. Tada aš cerkvėje pašventinau tą paveikslėlio kopiją, kurią tu matai.
       Laikrodis rodė dešimtą valandą vakaro. Sudiev, žemiečiai.
       Laikrodis rodė pusę antros nakties, kai mane pažadino vairuotoja. Ir vėl tuščias troleibusas.
       – Kareivėli, pradedi sukti antrą ratą. Ar ne laikas į kareivines?
       Pažiūri pro langą. Kitoje Sadovoje kolco pusėje matosi Aleksandro Grigorjevičiaus Malaja Bronnaja...
       Barzdotas žmogus pažadėjo plikiui savo plaukus, jei šis sunaikins prakeiktą imperializmą. Ta proga garnizono vadai susigriebė, kad turi šešis kareivius Karininkų namuose ir reikia patikrinti jų kovinę parengtį. Tik kaip? Nusprendė pasiųsti budėti. Trys – vieną parą, trys – kitą. Šešias paras. O tu ateinantį sekmadienį paskyrei pasimatymą. Tavo budėjimas turėjo baigtis kaip tik prieš šventadienio pusryčius.
       Per naktį bluosto nesudėjęs, dešimtu troleibusu brauki iki konspiracinio buto. Persirengi – ir vėl į dešimtą trijų geležinkelio stočių aikštėje. Vienoje pusėje Kazanskij vokzal, į kurį ruošėsi kunigaikštytė Anastasija Lvovna. Sėdėdamas troleibuse galvojai apie senutę, ieškojusios durų, virš kurių kabo drobulė su nupiešta Kristaus galva. Šiluma ir supimas migdė. Pabudai, kai ruporas skelbė Metro Taganskaja. Iš pradžių nesusiorientavai, kur randiesi. Žvilgtelėjai į laikrodį. Iki pasimatymo liko penkiolika minučių. Seniai turėjai išlipti. Smegenys dirbo neapsakomu greičiu. Jei išlipsi, pereisi gatvę, tai truks dešimt penkiolika minučių. Jei sėsi į dešimtą ir važiuosi atgal iki pasimatymo vietos – sugaiši valandą. Važiuosi ratu – užtruksi taip pat valandą. Taksi pinigų neturėjai.
       – Ko toks ankstyvas? – nustebęs paklausė Aleksandras Grigorjevičius. – Iš tavo nuotaikos matyti, kad su pana nekokie reikalai.
       Tu nusiauni batus, nusivelki krakmolytu kalnieriumi marškinius, kuriuos skalbdavai po parodos paliktoje amerikietiškoje skalbykloje, ir kabini ant keturbriaunio vinies. Kristus pasislepia, matyti tik juodas rėmelis dešinėje.
       – Keistas tas jūsų ikonostasas. Stalinas ir Kristus nelabai dera.
       – Gerai, kad tu ne Chruščiovas. Apkaltintum, jog aš – stalinietis. Atidžiau įsižiūrėk į nuotrauką, – šypsosi senasis draugas.
       Nukabini nuo durų rėmelį. Apverti. „Mosfilm“.
       – Niekada nesakėt, kad vaidinot Staliną.
       – Aš ir nevaidinau. Aš buvau dubleris. Staliną turėjo teisę vaidinti tik Miša, Michailas Georgijevičius Gelovanis. Filmuojant filmą „Caricyno gynyba“ jis susirgo. Filmavimo grupėje kilo panika. Jau ir premjeros diena buvo paskirta. Miša prisiminė filmą „Leninas spalyje“, kuriame kartu vaidinome, ir pasiūlė mane dubleriu. Kol jis sirgo, filmavo batalines scenas, bendrus planus, visur – mano nugara. Ką galima suvaidinti nugara? Pats įdomumas prasidėjo po filmavimo.
       Stalinas, jeigu jam patikdavo filmas, rengdavo priėmimus Kremliuje. Taigi dėl manęs kino studijoje prasidėjo tikras pragaras. Vežti mane į Kremlių ar ne? O premjerose Kremliuje aktoriai turėdavo būti apsirengę tais pačiais drabužiais kaip ir filme. Kadangi filmas Stalinui patiko, nusprendė ir mane vežti. Tik perspėjo, kad per banketą galiu valgyti ir gerti kiek noriu, bet neduok Dieve, jei ką nors įsidėčiau į kišenę...
       Georgijaus salėje išrikiavo visą aktorių grupę. Pirmas rikiuotėje Stalinas – žinoma, Michailas Gelovanis. Antras Stalinas – Aleksandras Kovalevskis, aš.
       Ir štai įžengia trečias Stalinas – Josifas Džiugašvilis. Jis prieina prie mūsų, ilgai skvarbiu žvilgsniu tyrinėja veidus. Paskui atsisuka į jį lydinčią svitą ir klausia: „O kodėl du Stalinai?“ Nuo palydos atsiskiria studijos direktorius ir kažką pasako Stalinui į ausį. Po dviejų dienų, mano ir mano šeimos nelaimei, aš atsiduriu Vakarų fronte, – baigė pasakojimą Aleksandras Grigorjevičius.
       – O ar paveiksliuką, paveiksliuką buvote pasiėmęs?
       Senasis draugas skėstelėjo rankomis.
       – Romanai, ėjau ne į Lubianką, bet į Kremlių… – papurtė galvą. – Ką bereiškia tos šimtametės istorijos. Pakalbėkim apie šiandieną. Dėstyk.
       Ką aš galiu dėstyti?
       – Važiuoju pas jus – pravažiuoju. Pas paną vėluoju. Rytines rikiuotes kareivinėse pramiegu. Autobusais vis ratu, ratu suku. Kaip ta kunigaikštytė aplink Patriarchų tvenkinius.
       Čia mane senasis draugas savo saliamoniška išmintim pritrenkė:
       – O tu nelipk į dešimtą. Važiuok troleibusu B. Šis irgi Sadovoje kolco ratu važiuoja.

 
       * „Jo [P. Cvirkos – R. J.] rūpesčiu buvo gauti Kaune buv. milijonieriaus Vailokaičio rūmai rašytojų organizacijos centrui ir rašytojų klubui.“ Jonas Šimkus. „Tarybų Lietuvos rašytojai“, 1967.
       A. Polis, daug metų dirbęs žurnale „Statyba ir architektūra“, domėjęsis Lietuvos Respublikos ambasadoriais užsienyje ir užsienio ambasadomis Lietuvoje, palaiko mano Trakų 16 versiją.
       Kad ir kaip būtų, pateiktai mano vaikystės vizijai tai neturi reikšmės. (Aut. past.) (Atgal>>>)

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt