|
<< Atgal
| 
|
VILDA TAMOŠAITYTĖ |
| N o v e l ė s |
V i l d a T a m o š a i t y
t ė g. 1985 m. Vingininkų kaime, Šilalės rajone. Nuo 2004 m. Klaipėdos
universitete studijuoja anglų filologiją. Mėnrašty Metai jos kūryba spausdinama
pirmą kartą.
Jai
Mirta
Aš čia
Ragana
Į viršų
Jai
Vasaros vakaras. Drėgnos ir vėsios oro bangos
tarytum dvi rankos, šilta ir šalta, braukia per veidą. Iš kanalų kyla lipnus ir
dusinantis rūkas, girdisi, kaip šniokščia užtvanka, kurią prieš porą savaičių
pradėjo statyti bebrai. Rytoj jos nebebus atvažiuos vyriškis keista pavarde
Giltinavičius ir nušaus ponus bebrus, jų bebrienes ir bebriukus.
Aš sėdžiu tarp jos ir jo. Ji apkabinus mane per
pečius ir pati šiek tiek palinkusi į mano pusę. Jos basos kojos nuleistos ant ką tik
į vežimą sukrautų rasotų dobilų. Aš sustingusi spoksau, kaip iš po Juodikės
kanopų laksto gelsvos žiežirbos. Juodikės viena akis balta, ja ji nieko nemato, jis
sakė, kad todėl ji ir yra pikta, visiems kanda, ypač vaikams. Aš žinau, kaip
kandžiojasi arkliai įsikanda ir iš visų jėgų purto. Jis rūko Primą, man
graužia akis ir gerklę. Danguj lyg jo cigaretės galeliai žybsi du raudoni
šviesuliukai. Jis aiškina, kad tai specialios šviesos, rodančios lėktuvams kelią,
kad jie nenukristų. Ji taip pat to nežinojo, ir mes abi užvertusios galvas spoksom į
tas baisias raudonas akis. Bet jis irgi nežino, kad šviesytės ten visai ne
lėktuvams, nežinau kam, bet ne lėktuvams. Jis tik nori mus apgauti, kad nėra nieko, ko
jis nežinotų. Bet yra, jis nepažįsta manęs ir jos.
Per pradrėkstas kelnes jaučiu jo kūno šilumą. Ji
kitokia nei jos, kurios šilumos aš jau nebejaučiu, nes tai kartu ir mano šiluma. Mes
važiuojame namo. Jis nusviedžia į tamsią rasotą žolę tą šlykščią nuorūką,
man gerklę vis dar graužia. Vadžios atleistos kumelė ir pati žino kelią, nes
kelias namo tėra vienas, ir namai vieni, viena ir ji. Jaučiu, kaip tarpupirščiuose
džiūsta purvas, jis bjauriai trupa. Stengiuosi nejudėti, nekvėpuoti. Aš vis dar
nejudu, man vis dar graužia gerklę...
Rašau apie praeitį, nes dabarties nematau ir
nejaučiu. Kažin, ar galėsiu rytoj papasakoti, ką veikiau šiandien, jei nė dabar
nežinau, ką veikiu? O gal iš tiesų dabartis pro mane tarsi vanduo praplaukia, aš
laukiu, kada pakils toji kita banga, bet vanduo vis teka ir teka. Ar ji jau buvo? Ar čia
vis dar prieš akis tas neaiškus kraupus rūkas? Mano vaikystė pralėkė sausumoj, kur
viskas apčiuopiama, nenusakomai, bet kartu pažįstamai kvepia, kur viskas labai ryšku,
tiesiog akina, kur daiktai grublėti ir juokingi... Todėl ir prisimenu, o dabarties
ne. Bet ją vienintelę jaučiu dabar, kaip ir vakar. Aš privalau apie ją parašyti. Aš
ilgai negalėjau rašyti, ji man neleido, savo kūnu ir jausmais manyje padarė didelę
užtvanką, aš pati leidau jai padaryti. Apie jį aš jau rašiau daug kartų. Apie jį
lengva rašyti, nes aš jo nekenčiu. Mano neapykanta, atskiesta keliais nusmurgusiais,
apsiblaususiais prisiminimais, tiesiog neišsemiama. Koktu, bet tas suskis man yra tikrų
tikriausias įkvėpimo šaltinis. Dėl to, kad jis yra, aš galiu paverkti ir gailėtis
savęs. O štai apie ją rašyti nesugebu. Aš net nedrįstu jai duoti vardo. Ji mano
gyvenimas, mano pačios dalis, apie kurią nedrįstu nei kalbėti, nei galvoti. Tai purvo
duobė, iš kurios aš išsiropščiau, kuria aš mitau, vis dar mintu. Ji kelia man
apmaudą ir nenusakomą neapykantą. Ši daug stipresnė už tą, kurią jaučiu jam, nors
jis mane skaudino, o ji mane gynė ir leidosi kandžiojama. Nėra šiam pasauly
liūdnesnio balso už jos, nėra padaro, kantresnio nei ji. Jos išvis nėra, nes ji
tai juk aš. Kažkada mus rišusi virvutė, padėjusi man nepasiklysti, rasti kelią namo,
dabar mane smaugia. Aš negaliu virvutės nugraužti kaip laukinė kalė, nes aš ne
laukinė, ji mane prisijaukino, prisirišo, aš negaliu būti laukinė. O ji laukinė. Jos
nėra, mūsų abiejų nėra; žinoti, kad esam mes abi, kad esam dvi skirtingos ji,
yra skausminga (aš alergiška skausmui). Manęs nėra, nenoriu būti ir nenoriu žinot...
Aš apsimetu negyva, ji apsimeta, kad aš negyva, mes abi apsimetam, kad mes dar gyvos. Ji
mano priežastis, mano absoliučiai bešaknis skausmas. Kai tu numirsi, aš
neteksiu proto, kai tu numirsi aš gyvensiu...
Man sakė, kad vėjas draskė namo vijoklius, o jų
šakos daužėsi į langą. Bet aš su siaubu jaučiau, kad ne. Jie visi žinojo, kad ne,
išskyrus mane... Aš tik jaučiau.
Aš guliu tamsoj, nebesulaikau, atrodo, iš paties
mano dugno besiveržiančio inkštimo, siaubo, ašarų pliūpsnio. Jis uždususiu balsu
sušvokščia, kad nutilčiau, ji ramina jį. Širdis, regis, tuoj išlėks iš
krūtinės.
Ji atsisėdusi prie krosnies skuta bulves. Girdžiu,
kaip jis kieme kasa per naktį prisnigtą sniegą. Virtuvė paskendusi garuose, jiems
išeiti paliktos šiek tiek pravertos laukujės durys, šalta. Aš patyliukais sėlinu jai
įkandin. Monotoniški skustuko brūkštelėjimai, šnypščiantys puodai, zirziantis
radijas užgožia mano širdies dunksėjimą. Man kaista skrandis, sukasi galva
pakeliu akis ir lyg per miglą stebiu jos kūną. Ar jai neskauda? Aš jos
nekenčiu. Kam ji leidosi?! Noriu jai išrėkti, kokia ji šlykšti. Jis man nerūpi, tai
ji, kurios aš nekenčiu. Jis vienaip ir kitaip gyvulys. Bet ji, ji neapgynė savęs
manęs... Jis įeina vidun ir prie krosnies paverčia snieginų malkų krūvą. Aš tyliai
nusliūkinu į drėgną kamputį, kur stovi mano žaislų spintelė. O, kad būčiau kaip
tas mažas guminis ir purvinas kūlverstukas, įsilipčiau į spintelę ir miegočiau savo
pirštinėj...
Kai jis parsivelka apkibęs pjuvenom ir girtas, aš
tyliai triumfuoju ji miegos su manim. Aš jau negirdžiu, kaip ji šalia manęs tamsoj
tyliai verkia, man jos negaila, dabar žinos, kad jis šlykštynė, kad jis turi mirti,
kad mes turim gyventi tik dviese... Bet kai ji grįžta pas jį, aš naktim tarsi
vaiduoklis stoviu prie jų lovos, galiu valandų valandas be garso verkdama ją kviesti.
Jis vėl ant manęs rėkia, o ji mane apkabina. Dabar galiu verkti garsiai.
Ar ji silpna, kad visą savo gyvenimą naktim lakstė
tarp mūsų lovų, ar stipri, kad pasiryžo kęsti mūsų abiejų pažeminimus?
Reikia slapstytis... Mano pusseserė lyžteli du savo
pirštus ir prideda man prie skruosto. Tai taip saldu, man dilgčioja pilvą, aš noriu
meilės, meilės pašiūrėj, prigrūstoj visokio šlamšto. Kai nieks nemato, aš
atsitupiu prie mažos vištų iškastos ir ką tik prilytos pelkutės. Liečiu jos
šventą vandenį ir meldžiu didžiulės... tikriausiai meilės. Ji vis dar tebeturi
begalę vardų. Kas tai buvo tada nebepamenu, kas tai yra dabar dar nežinau.
Aš pabundu, vos pradėję švisti. Ji verkia. Bet
aš negirdžiu, tik išsigandus klausausi, kaip teka šalta sausio saulė. Aš nebemoku
gailėtis, mane tik pykina, kūnas tarsi paralyžiuotas, o protas rėkia, kad kuo
greičiau dingčiau iš čia, palikčiau ją, nusikamavusią, nusiverkusią, sutrikusią,
vienišą, palikčiau mirti baimėj ir nevilty, žinančią, kad dar niekad negyveno, o
štai jau ir mirtis ant slenksčio...
Aš pasakiau, kad jau noriu eiti į mokyklą viena.
Ji sustingo tau manęs gėda... Karštis man degina veidą ne...
Jaučiu, kaip viskas aplinkui šniokščia, ūžia, sukasi, tarytum būčiau uragano
centre, o priešais mane stovi ji. Aš jos nematau, aš jau nieko nebematau, tik jaučiu
skausmą gerklėj man ne gėda...
Ji gimė tam, kad ją skaudintų, o jis likimo
jai siųsta rykštė. Kai jis mirs, pati save plaks. Aš savojo Jis dar neradau, bet kai
rasiu, iškart užmušiu... Mes kartai beviltiškai kalbam apie beviltiškus dalykus.
Visiškai apsinuoginam, viena kitą atsargiai liečiam, bet kai tik atsimerkiam, staiga
susigėstam, ir apima begalinis nuovargis. Einam toliau. Kojos sunkiai mina atidrėkusį
sausio sniegą, tarsi lavoną nešam sunkų šulinio rentinį. Kelias nelygus, namai toli.
Ji sako, kad nenori grįžti į namus, kurių nėra. Mes sustojam, atsisėdam ant
supuvusio rentinio. Pro purvinai žalią kaklajuostę matosi jos trumpi berniukiški
plaukučiai. Anksčiau ji turėjo ilgus plaukus. Bet juos nusikirpo, negailestingai
nurėžė, kad nebūtų tuo, kas yra, kad po žeme lengviau atgultų.
Nuo skerdyklų skardiniais stogais atsklinda galvijų
baubimas. Laikas... Mes pakylam ir einam toliau. Skerdienos smarvė, sklindanti nuo
ką tik krauju patręštos pievos, man primena... Aš pagalvoju: jei ji numirtų, aš
nebūčiau šalia, ji tarsi sužeistas gyvulys įlįstų kur nors į kampą ir tyliai,
tyliai, viena... Netgi ne aš ją rasčiau, man praneštų telefonu, naktį, arba tuomet,
kai būčiau visai laiminga. Tikriausiai paskambintų mano sesuo, ir aš, aišku,
nepatikėčiau. Mano vienintelė reakcija, kurią galiu įsivaizduoti, būtų juokas
siaubingas, traukulinis. Paskui laidotuvės, žmonės, jis. Aš neverkčiau, greičiau
nusikąsčiau liežuvį, nei praliečiau dėl jos bent vieną ašarą. Pravirkčiau tik po
daugelio metų, kai vidus jau seniai būtų išpuvęs, kai nė kalbėti nebemokėčiau,
kai, kaip ir ji, niekam neberūpėčiau...
Mes lenktyniaudamos bėgam miškingu skardžiu
aukštyn. Ten jau žydi rapsai ir laukinės avietės. O didžiulis klevas mums pramynęs
tamsų kelią... Laikas namo...
Į viršų
Mirta
Ji labai skaudžiai žnaibosi. Kai bandau nuo jos
pabėgti visada paveja. Ji savo mažyčiais tarsi čiuptuvai pirštukais įsitveria į
mano kūną. Man bjauru. Kartą ji mane pasigavo, surišo ir uždarė į močiutės
spintą. Ten dvokė kačių šlapimu, pelėsiais ir močiutės muiliukais (ji juos
kolekcionavo). Aš neverkiau, bijojau, kad neateitų ta laukinė ir kartu su manim
neužsidarytų spintoj. Ji mane liestų, aš bijočiau verkti ir niekas nežinotų, kur
aš...
Mama iš palėpės parnešė didelį mėlyną
kamuolį, sutepė sumuštinių su daktariška dešra ir agurku. Mirta važiavo kartu. Upė
negili, bet akmenuota. Mes rankom susikabinusios palengva bridom pasroviui, aukštos
smilgos metė ant mūsų pašiauštų galvų banguojančius šešėlius. Upės pakrašty
buvo maža salelė. Vanduo ties ja nejudėjo. Staiga pajutau, kad nejaučiu žemės po
kojom ir panirau. Kūnas įsmuko į kažkokius dumblus. Kai pagaliau atsistojau, balzganom
akim mačiau tik raudoną Mirtos maudymosi kostiumėlį. Ji be garso juokais leipo.
Kodėl nepadėjai... išveblenau vos sulaikydama ašaras. Maniau, kad tu
juokauji... Tarp dantų girgždėjo smėlis, kūnas dvokė dumblu. Aš nusisukau neva
nusiskinti kelių smilgų. Drebėjo rankos. Aš girdėjau, kaip ji nuo to juoko pradėjo
žagsėti...
Kelias spindėjo tarsi veidrodinis. Nuo pakelės
medžių palengva krito šerkšnas. Buvo siaubingai šalta. Ties mano burna ant
kaklajuostės susidarė baltas šerkšno krūmelis. Mes ėjom tylėdamos. Jaučiau, kad
kažkas ne taip. Staiga ji sustoja, paprašo, kad palaukčiau, ir nubėga už krūmo. Kai
prieinam sušalusį tvenkinį, ji neina su manim čiuožinėti. Kažkas ne taip. Mano
batai nečiuožia, ledas grublėtas. Šalta. Ji vis į mane keistai spokso. Sukorusios
ilgą kelią, tylėdamos pasukam namų link. Man pikta, juk tai ji mane ištempė tokią
šaltą sausio dieną iš namų. Aš bandau kažką sapalioti, bet nevykusiai. Man jau
prasidėjo... Apsimetu, kad nesuvokiu kas. Bet mes tarsi kalės užuodžiam viena kitos
kraują aš viską puikiai suprantu, tačiau tai manęs nenuramina. Ji mane erzina,
man atrodo, kad ji tai padarė tyčia. Jaučiu, kaip subraška mūsų nesveika draugystė
lyg nuo šalčio poškančios tvoros. Mane pradeda pykinti. Daugiau nebekalbam.
Atminty staiga iškyla lovoj gulinčios mano sesers vaizdas. Jos beveik nematyti, tik
kupstas po balta antklode. Ji iš skausmo pradeda ant manęs šaukti, bet aš vis tiek
negaliu nuo jos nuleisti akių, kol galiausiai manęs iš kambario neišvaro mama.
Tebejaučiu spirito kvapą. Mes irgi jau nebe visai seserys, mes kraujuojančios
kalės.
Mirta laukiasi antro vaiko, o aš ne. Aš bijau
vaikų; tavo vaikas reiškia, kad tu jau pati ne vaikas. O ji tokia smulkutė,
sudžiūvus, vis dar panaši į vaiką. Bet akys pamišėlės, neturinčios amžiaus,
rujojančios kalės, kurios niekada šalin nenuvarysi, kad ir kiek ją muštum. Aš
pažįstu jos tėvą. Aš jo labai bijodavau. Kartą, kai jis dar egzistavo šiame
pasauly, ji atbėgo pas mus šaukdama neaiškius padrikus žodžius. Iš jų daržinės
sklido jos motinos riksmas: Jėzau... žmonės... padėkit... Vaikams nederėtų
slapta tėvų sekti, o tėvai neturėtų kartis kidkiniais raiščiais daržinėse.
Ji vis dar jo ieško. Ji jo siaubingai geidžia.
Ji man sakė, kad jai skaudėjo. Kai aš jos
klausiausi, virpėjau iš susijaudinimo, netgi dabar mano fantazijos tebėra paveiktos jos
pasakojimo. Jos vyrai, kaip ir jos tėvas, bepročiai, jie ją išnaudoja, ji vis dar
teberėkia ant jų tuo pačiu isterišku balsu, kokiu ir jos motina, kai ji per ilgai
negrįždavo į namus, ją šaukdavo. Jie visi suluošinti tiek dvasiškai, tiek
fiziškai. Gyvenimo valkatos, kaip ir ji. Nesuprasti ir pasmerkti, kaip ir ji.
Mirta buvo mano draugė. Geriausia draugė, kokią
tik esu turėjusi ar bent įsivaizdavusi. Ji mane tiek daug kartų pažemino, kad ir pati
įtikėjau, jog esu to verta. Kartą ji baisiai įsiutusi, bet ir begaliniai švelniai
sudavė sušalusia pirštine man per veidą. Aš vos susilaikiau nepravirkusi. Aš jos
nekenčiau, bet jaučiau ir nesveiką malonumą. Jos pamišęs protas valdė mus abi.
Jos berniukas labai gražus. Mano mama iškepė
blynų su razinom, bet jis tarsi laukinis žvėriukas, bijodamas, kad kas neatimtų,
beveik nekramtydamas prarijo juos dar karštus. Jo akys mėlynos, ir kai jis į tave
žiūri, jauti, kad (nors jo kūnas stovi) jis kažkur skrenda ir kaip raganius tave
žvilgsniu skraidina į beprotybę. Aš Mirtai jau seniai nebežiūriu į akis. Prisimenu
tik, kad jos rudos. Kaip ir plaukai. Jos lūpos apvalios, tarsi du vyšniukai. Pati
mažutė, visai dar vaikas.
Aš jos labai bijau. Buvo jau tamsus vakaras. Aš
slidinėdama ėjau kelio pakraščiu namo. Staiga prieš save išvydau du besiartinančius
siluetus. Tai buvo moterys. Jos juokėsi. Buvo tamsu, aš jų veidų nemačiau. Kai buvom
nuo jų vos per žingsnį, jos nutilo. Širdy nuščiuvau ir aš. Nepakėliau galvos,
išsigandau, nes nujaučiau, kad viena moteris buvo Mirta. Nors man jos gaila, bet aš jos
vis dar bijau taip, kaip bijoma vaiduoklių: niekad nežinai, ką jie sugeba ir ką gali
tau padaryti, yra absoliučiai nenuspėjami ir, atrodo, visada ištroškę keršto.
Ji man sakė, kad jis mane myli. Aš, nutirpusi iš
džiaugsmo, ja tikėjau. Mes sėdėjom ant krūvos neseniai išpjautų, dar sakais
kvepiančių lentų. Virš mūsų galvų dūzgė slyvos medis. Jis turi tavo
nuotrauką... Dieve, kaip aš ja tikėjau. Po poros savaičių aš pakraupusi
stebėjau, kaip ji, tarsi mažas zuikis, bėga nuo jo per pievą. Jis, netekęs kantrybės
dėl jos nebylių skambučių, norėjo ją pasigauti ir primušti. Po dviejų valandų,
apsukusi porą ratų aplink kaimą, ji slapta atbėgo pas mane. Uždususi juokėsi ir
entuziastingai kūrė keršto planus. Ji diktavo, aš rašiau. Man buvo gėda, kai
mačiau, kaip begėdiškai kilnojasi jos krūtinė, kaip blizga jos rudos akys. Prakeikta
luošė, ji suluošino ir mane. Ji ištepė ir mane. Ji privertė kartu su ja šliaužti
tuo mėšlu. Daug kartų darėm tai, apie ką vien pagalvojus degdavo skruostai. Aš
nekenčiau mūsų abiejų.
Jos nėra. Ji neegzistuoja kaip ir jos miręs tėvas,
kaip ir tas kraujo krešuliukas, kuriuo ji atsikratė prieš porą metų. Aš pati ją
palydėjau. Kai viskas buvo baigta, mes atsisėdom prie užšalusio tvenkinio. Mišioms
skambino varpai. Ji, išbalusi, sukniubo ant suolelio ir išsitraukė pakelį cigarečių.
Man buvo keista, kai ji pradėjo teisintis, kodėl rūko, tai, atrodė, tapo didesnės
reikšmės įvykiu nei jos vizitas pas daktarą. Tyliai pašnekėjom apie kažkokius
niekus, ji nusipirko didelį maišą kaulų savo dviem išbadėjusiems šunims, ir mes
patraukėm namo. Dvi kraujuojančios kalės namo.
Į viršų
Aš čia
Nagi pažiūrėk į mane, pažiūrėk į mane...
Čia, aš čia... Matai? Aš irgi į tave žiūriu, žiūriu tiek ilgai, kad jau paskaudo
akys. Tu kaip ta ryški šviesa, blykstelinti tarsi iš niekur ir pamažu tirpstanti
tamsoj. Aš čia. Ką man daryti? Verkti? Ką nors pasakyti? Dabar aš nusišypsosiu, o tu
galvosi, kad man juokingas tavo pasakojimas. Aš palinksėsiu tu manysi, kad tavęs
aš klausausi, kad aš suprantu tave, pritariu... Ar aš viską darau teisingai? Dabar aš
atsistosiu, lėtai ir tyliai, tu net nepajusi. Manęs jau nebebus, o tu ir nežinosi, jog
aš čia buvau.
Ar tu žinojai, kad aš moku šokti? Taip, ir netgi
visai neblogai. Man patinka muzika, man patinki ir tu... Ne, ne, su tavim aš nešoksiu,
niekada. Aš nemoku šokti su kitais, tik viena. Man muzika atstoja tave. Nesijuok...
Tavo rankos labai švelnios. Man patinka, kai tu
skaudžiai suspaudi man riešus tarsi du riešutėlius ir susierzinęs bandai įveikti jų
pasipriešinimą. Net ašaros ištrykšta. Ir tada aš pradedu siaubingai juoktis. O tu
nesupranti kodėl, tad dar labiau įsiunti. Mano riešai... Aš bejėgiškai bandau
ištrūkti ir negaliu liautis juoktis...
Jei tau ne gėda, aš norėčiau pabučiuoti tau
kaktą. Leisk man, aš nubrauksiu tuos pamišusius tavo plaukus nuo šviesios kaktos.
Leisk man pabučiuoti mėnulį. Aš noriu suknežinti tavo mielą galvą tarsi rėkiantį
mažą vaiką. Jis karščiuoja ir dega.
Man labai karšta. Kankina troškulys, man sunku
kalbėti. Nesikalbam, gerai? Gali duot stiklinę vandens... Tau nekaršta? Ne? Taip,
tikriausiai aš sergu, sunkiai sergu, man degina plaučius ir vidurius nuo pat gimimo, tik
aš to niekam nesakydavau. Ne, neskauda, tik labai karšta. Siaubingai. Praverk langą,
labai prašau... Ne, aš plaukti nemoku. Bijau... Kartą jis mane bandė mokyti, liepė
nieko nebijoti ir judinti rankas bei kojas. Jis turėjo mane laikyti, bet paleido kaip
šunytį. Smegau į dugną kaip akmuo. Mane išvadino baile varle. Paduok man...
Aš mačiau, kad ateina lietus. Oras, visa gamta,
laukdavo jo, lyg sustingo. Aš bėgau per pievą. Žinai, per tą, kuri įstrigusi tarp
dviejų miškų. Aš bėgau, dusdama kvailai juokiausi. Man buvo baisu. Mačiau, kaip iš
tolo man mojuoja mama, liepia grįžti. Aš trumpam sustoju, širdis vis dar daužosi kaip
išprotėjusi. Temsta. Aš girdžiu palengva mane lenkiančių karvių alsavimą. Viskas
taip ryšku ir aišku, kad, atrodo, ir miškas ošia tik man. Aš nebegaliu atmerkti
akių. Iš tamsaus, pritvinkusio dangaus lietus prapliumpa nežemiška šviesa ir
kurtinamu triukšmu.
Man karšta. Aš noriu tik gurkšnelio vandens. Gal
galėtum atnešti stiklinę vandens? Gerai, tiek to, aš pati.... Ne, jau gerai. Ne, ne,
man jau nebekaršta. Uždaryk langą sušalsi...
Į viršų
Ragana
Jos namų palangės nukrautos įvairiais gėlių
vazonais. Veidrodis, jo stalelio stalčiukai prigrūsti mažyčių nuotraukyčių su
mažais, seniai mirusiais žmogeliais. Stalčiukai prikimšti mirusių žmonių ir senų
laikraščių. Nuo kiaulėms verdamo jovalo palubiais ritasi balti bulvėmis kvepiantys
garai. Ji, tokia mažutė, sėdi dūmuose tarsi laumė rūke ir spokso į melsvą krosnį
kaip į balzganą ūkanotą rytą. Ji retkarčiais sukrenkščia ir apsilaižo lūpas, lyg
ruoštųsi kažką pasakyti, bet nesako. Ant krosnies kosti juodas nusipenėjęs katinas
sulaužyta uodega. Pernai senolė jį uždarė į klėtį ir paliko porai dienų su tuntu
šlykščių žiurkių. Kai pravėrė duris, katinas apdraskytom ausim išlėkė iš
dvėsena ir supelijusiais grūdais pridvisusios klėties ir porą savaičių neparėjo
namo. Ji ruošėsi vėl jį uždaryti. Ir katinas tai jautė. Ji nepaleisdavo jo iš savo
rankų. Jį apkerėjo. Sena baisi ragana. Ji nesąmoningai pažvelgia į katiną, paskui
atsisuka į langą. Pro langą į ją žvelgia tamsa. Ji regi tik blausų savo vaiduoklį.
Ji sėdi suakmenėjusi tarsi sraigė, įlindusi į savo kiautą. Ji vėl sukrenkščia,
apsilaižo, nuryja ankstyvų pusryčių seiles ir vaistų kartumą. Senolė lėtai
stojasi, pusiau sulinkusi ji sustingsta palengva pradeda tekėti klampus jos
prakeiktas kraujas. Atitirpsta šiluma. Ji paima į rankas savo gaurais paspringusį
katiną ir išneša į tamsų prieangį. Užgieda gaidys. Lauke pasigirsta indų
barškėjimas jaunoji moteris jau atsikėlė. Senolė stovėdama tarpdury spokso į
ją. Katinas trinasi jai aplink kojas, kad ši susimiltų ir įleistų jį atgal į vidų.
Lauke pašalęs ankstyvo pavasario rytas.
Ji kauliniais traškančiais pirštais įsitveria jai
į gerklę. Ji dar jaučia suglebusio kūno siaubingą virpėjimą, karštą pulsavimą ir
agoniją. Ji vis dar šilta. Kraujas palengva varva ant pašalusios žemės. Ji, baigusi
savo nebylią maldą, staiga lyg atsibunda ir lėtais, bet tvirtais judesiais pradeda
pešti šlapias plunksnas.
Senoji stovi rami, nejudėdama. Jos stiklinis
žvilgsnis įsmeigtas į jaunosios nugarą. Ji raitosi aplink tą rąstą tarsi kirmėlė,
gašli kirmėlė. Ranka slysteli, ir pjūklas, nuplėšdamas gabalą nago, įsminga
moteriai į nykštį. Ji greit čiumpa už kraujuojančio piršto ir lėtai priklaupia.
Užspaudusi žaizdą tyliai ilsisi ir bando nuryti salsvą skausmo skonį. Senolė
tebestovi jai už nugaros šiek tiek pakreipusi galvą, primerkusi akis. Kam kiši
nagus, jei vis tiek nieko nesupranti... Žodžiai tarsi iš žemės išsisunkia
tyliai, ramiai. Senė nepajudina lūpų, jos lyg sustingusios. Moteris giliai kvėpuodama
atsistoja. Jos veidas išbalęs. Ji pasuka trobos link. Senoji eina įkandin kraujo
lašelių taku. Lašeliai jai primena spanguoles.
Virtuvė pilna saulės, bet čia vis tiek šalta.
Senoji tyliai atsisėda kamputy, lyg višta susipurena savo plunksnas ir, šildoma saulės
spindulių, snūsta. Ji lėtai praveria burną, kvepia orą į dulkinus, subliūškusius
plaučius. Ji vis dar prasižiojus, tarsi ruoštųsi kažką pasakyti. Bet nieko nesako,
tik siurbia orą. Jaunoji moteris vis dar išbalusi jaučia nuo jos sklindantį senų
daiktų, blynų, karštų kapotų bulvių kvapą. Kraujas nepaliauja tekėjęs. Senoji
apsilaižo savo plonas lūpas...
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|
