TEKSTAI.LT
<< Atgal

Romas Daugirdas "Punktyras", eilėraščiai ir beveik eilėraščiai

GRĮŽTAMASIS RYŠYS
DŪRIS
LAUŽAS MIŠKE
PLAUKAI
SAKRALINĖ RETORIKA
ERKĖS AURA
KLAUSIMAS
KRAITIS
ODĖ KARVEI
PUNKTYRAS
GELEŽINIS ŠUO

Į viršų

GRĮŽTAMASIS RYŠYS

     Šis žmogus lyg skėčiu užkliudo mane savo kažkieno beveik užlipdytom ausim kaip nebyliom telefonų ragelių pusėm ir kaltai šypsosi ir tik aš girdžiu liūdną pypsėjimą nesamoj telefono ragelio pusėj lyg tai būtų įrašyta į magnetofono juostelę ir to girdėjimo sklidinos mano ausys ir skrandis ir širdis ir nebegirdžiu choro dainų slėnyje
     bet jis mina kairės kojos pėdą į vidų - tuoj spirs į tuščią konservų dėžutę ir ji pralėks priešui tarp kojų tiesiai į vartus ir nebebus tarp žemės ir ausų šimto mylių džiunglių kalnų ir upių su piranijom ir tuoj jis supras kad aš suprantu ir nesamas ragelis supypsės dar liūdniau ir nepadės net riešutų kramtymas jų baltymų darnios molekulių grandinės neapgins nuo chaotiško pasaulio tekėjimo į vidų neateis geranoris nesuraišios visko gražiai ir nepaleis bėgiais nustatytu greičiu ir intervalais
     todėl skubu toliau ir lyg plunksna kažkas pakutena nosį tikrai žinau tai ne pigus odekolonas kurį iš bėdos galima panaudoti ir kitaip - eina nekaltas dievio ėriukas palaidais plaukais be ragelių bet megztu pilku paltu ir nuostaba veide (kodėl jūs nematot manęs?) kad galima lyg į nosinę nusišnypšti į svarbiausią jai krikščionišką tiesą ir nieko ir neprasiveria žemė ir apaugę velniai lyg metalurgai nepasiima niekadėjo į savo elektrines krosnis perlydyti į baltus pienių pūkus
     dar kiti ant veidų neša plakatus kur nupiešti nulis ar špyga tarsi vežtų smėlį ant pelkių ir ežerų - vien pliažai -
     išsimaudyti galima ir vonioj ir tai iškalbinga
     aš kitur aš toli nuo šio miesto einu gatve lyg pusiau užlipdytom akim ir niekaip neįspirčiau tuščios konservų dėžutės į vartus ir ne tik todėl kad batai nauji tiesiog geriausiai matau net ne iš bokšto ir ne iš apačios bet savo mieste na gal dar priemiesčiuos - prisiliečiu prie likimo draugų autobuse ir turbūt persiduoda (į abi puses)

Į viršų

DŪRIS

Nusišypso likimas
lyg butelis saulėj
lyg šampanas
putoja
mažybinės priesagos
ir nuo kūno
atplyšta vaikystė
lyg sukalkėjusi
uodega

dūžta stiklas
lyg tikslas
savo formą
praranda religija
ir blusom
prapliupęs dangus
iš sapno ištraukia
kelrodę žvaigždę
kad finalas
nekeltų iliuzijų

Į viršų

LAUŽAS MIŠKE

     Dar klaidžiai pažvelgsiu ir kažkiek atitirpsiu dar sėdėsiu prie laužo ugnies kur rangos ir kyla barokiški moterų kūnai ir vienuolių gobtuvai ir uodegikauliai
     laužas skylę išdegins galvoj (ravėt nebereiks) lyg stepę biblijiniams spektakliams ar orgijoms lyg poligoną prasukti dar kartą pasaulio kūrimo filmuką
     ir tik bulvės žarijose krakmolu prilipę prie žemės į meditacijas svorio įlies trukdys pasileist į dausas
     ir gulėsiu laužavietės vietoj žarijas pastūmęs į šoną vilko akys tamsoj neleis pasiklysti nueit tiktai tiek kad galėtum sugrįžti
     ir išskėsiu apdujęs pirštus lyg kedenčiau purią mažėjančią šilumą ir vilkui parodysiu kelią iš medžiotojų apsiausto miško
     ir užkasiu atsarginį drabužį ir keistą balansą kai visko po lygiai nuo visko gali atsispirt tačiau nieko nėra į ką atsitrenkti galėtum sustabdyti lakstantį žvilgsnį lyg nevaldomą aitvarą lyg raides iš žodžių pabėgusias - molį tiems kas nepavargsta perrašinėti savo šešėlio
     ir neišeisiu iš miško be vienišo medžio laukymėj be garmančio krioklio be žuvies šokančios iš vandens

Į viršų

PLAUKAI

     Smegenų vingiai tarsi Guliverio plaukai
     kiekvienas prisegtas (storas - prikaltas) prie namų stulpų aikščių medžių gyvulių ir t.t. nors jie seniai atplyšo ir laikosi prie mūsų tik pojūčiais ir suvokimu ir yra tik degtukai statant ir perstatant per etikos ir estetikos filtrus perleistus abstrakčius pernykščius lapus
     (lygiai kaip įvairūs rašytiniai tekstai beveik niekad neliečiantys mąstymo)
     kurie primena viską ir nieką ir yra labai toli nuo šilto pieno bangų išplautų jaustukų audroj      sustingusio lapo kuris ramina krūpčiojančius dvasios žirgus
     bet arti geometrijos pvz. tiesės
     todėl kartais plaukai išsitiesia ir atsistoja
     13 būdų įrodyta - tai atsitinka tada kai mintis nuteka iki pat plauko galo (gromuluodama savyje judėjimo aksiomas)
     ir visiškai atsiduoda vaikiškam norui mirti stovėdama
     ir sukyla prieš vėją pučiantį visada iš tos pačios pusės
     (stovinčius plaukus visada maloniau kirpti)

Į viršų

SAKRALINĖ RETORIKA

Lyg bizonai
šuoliavom apžergę lazdas
kaito galvos
lyg nuorūkos
pleišėjant stogui
iš saulės dėmių
ir nieks
neišgelbėjo mūsų

apsodinom mėnulį
prostitutėm
ir žemuogėm
kryžiais kilom
į dangų naktim
ir nepelnėm
išganymo

po taisyklių
viduramžių skliautais
išimtį kišom
tarp durų
lyg penį
ir nebuvom
palaiminti

Į viršų

ERKĖS AURA

iki metro nuo erkės - konkreti erkė su rūšiniais požymiais,
                                  pvz. encefalitinė
nuo 1 metro iki 100 - erkė nuskandinta semantiniam lauke;
kilometrų                    į tą lauką neis arba eis nenoriai
                                  šaltinis nekalta mergaitė svajonė
                                  daugiavaikė motina; jei perimetras
                                  papuoštas mušamaisiais ir trimitais
                                  gali užklysti girtas darbininkas
                                  nuogas inteligentas visi kas mokosi
                                  galvoti be pirštinių
per 100 kilometrų - metafizinis erkės laukas; jame
                                  nuskandinta ne erkė bet jos idėja todėl
                                  gali išsiauginti sparnus ir net skristi
                                  ir apskritai tapti gulbe jei naujas
                                  - izmas pasirinks erkę kertiniu
                                  akmeniu; laukas draugiškas
                                  daugumai nežinomas ir sąmoningai
                                  lankomas tik tos srities gurmanų
P.S. kai erkė apsigyvena žmoguje ji praranda visus laukus ir be jokių spekuliacijų padeda išsivaduoti nuo grubaus materialumo

Į viršų

KLAUSIMAS

Ar galima išlikt
savim
jei šlapinies
per lietų?

Į viršų

KRAITIS

Sandėliuke atrado septynis žaislus

  1. aušra - horizontinė portatyvinė labai patogi - ir į kalnus ir į pelkes ir pas įtartiną moterį kuriai aušros nerūpi nes ji šviečia pati bet pralaimi pralaimi nes aušros ciklas yra pastovesnis
  2. maldaknygė - jos skaityti nereikia - tai talismanas - padeda iš dviejų nelaimių išsirinkti didesnę
  3. pušies viršūnė spintoj išauginta
  4. diktofonas kur įrašytas kalbėjimas žalias ir mėlynas lyg pasiskolintas iš oranžerijos
  5. vadovėlis kaip šalį paverst tualetu be aparteido (vyrams ir moterims)
  6. dresiruotas sliekas išmokytas gyventi žemės paviršiuj
  7. alus pavasariu atskiestas

    Šiais žaislais jis užlopė savo gyvenimą ir nakties varža atskyrė nuo monotoniškos
    upės tėkmės ir net pamilo aprioriškai kaip niekam nereikalingą tiesą

Į viršų

ODĖ KARVEI

     Taip knieti pašarus prasme pagardinti nes ginčijasi du - ji atimta ar pralošta
     ant stogo ji ar auga kartu su žydinčiais paparčiais
     tegu per mikrofoną tai išdėsto aiškiai nes tiktai tylą skaldo rankom lyg žvėrį melsvą erzintų tiktai istorikui kalbėti leidžia kuris rakandų savo surišti nepajėgia todėl skaičiuoja ir skaičiuoja ir negalią mistifikuoja - vaikystėje vampyras (iki lemtingo karvės spyrio) buvo dievo karvute
     ir nuo tada jo akys daug pasako nes jos iškalbingesnės nei avies ar ožkos (karvės - ne)
     (kai krito draugas iš metalinio stulpo nes veržėsi į viršų lygumų šaly - jo akys buvo lygiai tokios pačios)
     kai dangus įdumba jį išlaiko karvė
     ji nejuda
     nes ji
     supranta

Į viršų

PUNKTYRAS

                       F.F.
     Turbūt reikėjo pasimest tarp parko paviljono ir cementinio dramblio kad vietos nerastum vėjų hierarchijoj kad išgirstum kaip inkščia tas metas kai buvome nusikalstamai nemirtingi savo kūnais užklodami žemę be lapų ir sniego
     negalėjom užbaigt nes nebuvo pradžios vien punktyras paskanintas išmalda vien liūdnai išsituštinę paukščiai ant užuovėjų barikadų ant atodūsių linksmai išreikštų vien skaičiuotė kur išeina visi ir slepias už akių vokų
     bet išgaudė su meškere kaip nuskalpuotus naujagimius dar mažus įviliojo į inkilus ir paliko už lango lyg fikusus
     taip sunku prisimint ar buvome vakar ar tie išsilakstę fragmentai dar sugrįš į mistinį tašką dar kartą viską prarasti

Į viršų

GELEŽINIS ŠUO

                         Vilniui

I
Tik po tiltu budėt
šalia užblokuotos vilnies
kur nieks nepavogs
paplavų gintarinių karolių

senvagės žvirgždas
be skausmo
atims nekaltybę
ir išmokys
nerodyt žaizdų

viskas ten
už svetimo lango
kur iškrypėlis rodo
prarasto laiko
likutį

šiapus miestas
pasišviesinęs odą
kaip negras

bet jau lekia
godūs balandžiai
jie prakala tinką
ir miestą užlieja
tamsa

II
Šis miestas
keičia lytį
po išvaržos
ir kaskart išsiveržia
iš spąstų
ilgametės giedros

smėlio perkoštas kauksmas
klajoja tarp upės
ir kapinių
gatvių kryžiai
leidžias į vandenį

čia duženas
geria vaikai
ir nužengia iškart
į senatvę

kiek poetų bučiavo
šilkinį baroko apynasrį
bet išmoko
tik viena -
išeit

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt