JURGIS KUNČINAS

       Apsakymai iš knygos „LABA DIENA, PONE ENRIKE!“

       Malonusis Skaitytojau!

         Šion knygon sukrauti apsakymai rašyti prieš dešimtį ir daugiau metų. Aplinkybės panorėjo, kad jie ilgus metus noktų leidykloje, vėliau dar keliautų iš vienos spaustuvės į kitą. Todėl „Ponas Enrikė“ pasirodo tik šiemet... Nenorėčiau, kad apsakymai būtų skaitomi kaipo „naujausioji kūryba“, nors neišsižadu nė vieno, tuolab savo galvosenos. Matydamas šio rinkinio duobes, tikiuosi, jei ne atlaidumo, tai bent geranoriškumo. Todėl pažymėjau datas.

         Vildamasis nuovokaus supratimo
                                                                JURGIS KUNČINAS

       Via Baltica
       Vandentiekio bokštas
       „Venecijos liūtas“
       „Rotonda“
       Lietuviškoji Pieta
       Niekieno namai

Į viršų

       VIA BALTICA

       Grįžęs iš Girtuoklių kalėjimo – ima mat kartais kas ir pavadina taip įstaigą, kur puolusiam žmogui suteikiama „socialinė pagalba“, aš irgi nutariau pradėt gyvenimą iš naujo – dirbti kokį naudingą žmonėms darbelį, tvarkingai mokėt alimentus, o jei jau ir svaigintis, piktnaudžiauti, tai tik su kokiu mirtinu biču, niekam nematant ir negirdint, kad joks ilgaliežuvis neturėtų malonumo pranešti apie tai visa reginčiai narkologinei tarnybai arba tik ir laukiančiam tokių žinių įgaliotiniui. Šitas tai visuomet pačiu nelaiku išdygsta it Pilypas iš kanapių, ir jei neturi po ranka atliekamos dešimtinės ar butelio – vėl sveikas dingęs! O iš kur, tiesą sakant, tuos „atliekamus“ turėsi?
       Iš pradžių visi tokie kaip aš audžia mintį – gana kvailių, dabartės tai jau laksiu kaip žmogus! Kol blaivūs dar, kol dar tik ruošiasi tai daryti. Et, užmiršta visi tokie svarbiausią auksinę taisyklę – niekad negrįžti, bent iš pradžių, į tą pačią skylę, kur buvai „supakuotas“, t.y. sugautas kaip valkataujantis šuo, uždarytas ir etapu ar atskirai išvežtas į GDP. Šitą santrumpą mano nelaimės draugas Vacys Bakas, aludaris ir poetas, kitados iššifravo taip: „Gėrei, dabar palauk!“ Palaukia ten vyrai metus, palaukia net du ir dar daugiau, o paskui, deja, tuojau pat susiieško kuo gilesnį liūną, neria į jį stačia galva ir nė netrokšta, kad kas iš ten ištrauktų – gera ir ten, liūne: smegenėlės zvimbia ir jokių rūpesčių, išskyrus vieną, – ką čia padarius, kad jos nenustotų zvimbusios, nes kitaip ir galą gausi! Ot ir padaro – nukniaukia toks porą butelių alaus ar vyno ir vėlei tupia į GDP, jei ne dar blogiau.
       Bet aš, grįžęs iš ten (sakau ,,grįžęs“, nors grįžau tik į tą patį miestą), du metus sukausi visai neprastai. Žinoma, vienoj kurioj tarnybėlėj ilgai neužsibūdavau, visad mėgau įvairovę, permainas, likimo posūkius bei smūgius, kad ir labai vienodus. Dirbau kroviku daržovių bazėj, triūsiau skirstomajam žuvies šaldytuve, per šalčius buvau visai neblogai įsitaisęs saugoti vieno pono apšildomą sodnamį – sergėjau jo nejudamus turtus ir kaliau dėžes būsimajam derliui. Pavasarį užsiverbavau elektros skaitiklių tikrintoju senamiestyje. Elektros vagišiai kartais netgi dosniai atsilygindavo man už savo suktybes, juk visas machinacijas su skaitikliais aš kiaurai permačiau, pats buvau tą elektrą vogęs. Dar dirbau duobkasiu (nepritapau prie kolektyvo!), šiukšliavežės vairuotojo pagalbininku, statybos darbininku, kol viskas pagaliau įgriso iki kaulų čiulpų – spjoviau ir išvažiaviau į Baltarusiją. Bet po pusmečio ir tenykščiai pyragai apkarto. Užtat grįžus tėvynėn Lietuvon, iškart užkvipo dvokiančiais dūmais – mano buvus pati, vienos ministerijos bufeto barmene, į tą laiką jau buvo paskelbusi plačias mano asmens paieškas. Kartu su milicininkais ir sekliais ji buvo apsilankiusi visose jai žinomose lindynėse ir pusiau lindynėse ir vis skundėsi valdžiai ir žmonėms, kad jiedu su Antuku (mūsų šešiamečiu sūneliu) mirštą badu ir abu vaikštą kiaurais bateliais. Taip kalbėdama, matyt, apsibarstydavo galvą pelenais ir nusismaukdavo nuo pirštelių visą auksą. Bet ką čia – tiesa vis tiek jos, o ir valstybės pusėje. Įgaliotiniai ir emisarai atrado mane pas Eduardą Stefanovičių, Armijos Krajovos veteraną, batsiuvį ir girtuoklį profesionalą. Surado, aišku, tykiai begėriojant, įsakė išsiblaivyt ir prisistatyt į „nuovadą“, antraip prastai tau bus, pasakė jau nepažįstamas įgaliotinis ir atėmė pasą. Tai kas, kad Ecka bandė mane užtart, kliuvo ir jam. Maniau, kad jau šakės, bet beveik netirtančiom rankom pasirašiau pasižadėjimą, kad ,,dvidešimties dienų bėgyje“ įsidarbinsiu ir dirbsiu visuomenei naudingą darbą, na o jeigu ne, tai jau... tai jau!
       „Nuovadoj“, net keista, patikėjo, kad griūdamas bėgsiu dirbt į statybas, kur amžinai stinga žmonių, ir atidavė pasą! Didžiai man palengvėjo vėl išėjus į tyrą orą. Tad, sukaupęs drąsą, nukiūtinau pas tokį neva dailininką, geresnių laikų pažįstamą, ir gan nesunkiai užsidirbau „penkų“. Penkrublę gavau iškrovęs dvokiančią traktoriaus priekabą, pilną cementinių maišiukų ir papuvusių lentgalių – mano geradarys gamino antkapius. Tiktai kai baigiau krauti, „šefas“ įpylė ir stiklą ,,džingazo“, įteikė tą pinigą, leido apsipraust, įpylė antrą ir didžiadvasiškai patarė maut kuo toliau iš šitų vietų – pasą, girdi, tai turi! Kol suras, kolei ką... Cha, gera jam, turčiui, šitaip šnekėt! Ir jis moka alimentus, ir dar kokius, bet galvos dėl to nesuka – pinigo turi daugiau nei proto, o buvusi pačiutė ne duobę jam kasa (pabandytų!), bet atėjusi šlauneles rodo, žliumbia, atgailauja, atgal prašosi. Tiktai maestro jau nebe paikšis koks – tokiais pigiais numeriais jo nepaimsi! Kam jam ta pačiutė? Ne tokios „čiuvichos“ jam ant kaklo kariasi, švelniai pešioja ūsus ir nei reikalauja kokių ten ištikimybių, nei meldžia rišti likimus į vieną šunmazgį. Su juo man nėra ko ir lygintis!
       Pačiupęs „penkų“, nėriau tiesiai į alubarį, kurgi daugiau. Tykus priešpietėlis dar švietė, tai ir publika kitokia prie alaus sėdėjo, ne tokia kaip vakare, kai bokalai kaip akmenys skraido! Nedideli valdininkai, persirengę kariškiai, nuo paskaitų nusiplovę studentai, koksai inteligentėlis su geltonu sakvojažu ir pamušta akim – o ir teisybė, negi toks gražus eis į kokią redakciją ar biurą! Dar ir panelės antai kelios, bet irgi ne tokios, kur prašo cigarečių ar bokalo alaus. Lionginas, barmenas, senas „kentas“, kaipsyk stūmė prošal pilną vežimėlį, padavė man tris ir labai nustebo, kai po dešimties minučių paprašiau pakartot – iš kur, ponuli, prie pinigo? – bet, aišku, prileido. Išgėriau, jau kilau kažkur eit, tik kad tėkš man per petį sunki rankelė! Iškart pažinau – Valerka Drubičius, dičkis ukrainietis. Pasirodo, žmogus tik prieš kelias dienas ištrūkęs iš gėrėjų „konclagerio“. Kad sėdom, tai sėdom! Turėjau prisimint visus pažįstamus, net ir tuos, kurių tikrai niekad nepažinojau! Piktu žodžiu paminėjom ir profilaktoriumo sargus. Kas gali užmiršt kad ir tokį Lysenkovą – sukčių, priekabiautoją, ,,šmonų“ meisterį? Laimė, Valerka jau buvo sutaręs su savo šutve kažkur susieiti ir pradėt tikrą balių, tad neprašytas įteikė man trirublę ir dingo. O čia vėl – ėmė ir pasitaikė komandiruotėn atvykęs mano mokyklos dienų draugas – sotus toks, gražiai apsirengęs, prie pinigo, tik, aišku, nieko net nenujaučiąs apie mano gyvenimo posūkius ir vingius. Dosniai vaišino mane alum, paėmė gerai užkąst, užtatai vėl teko leistis į begalinius prisiminimus apie visokius mokytojus, mergaites, kaimynus, kvatotis iš neva juokingų atsitikimų ir panašiai. Gerai, kad ir jis buvo sutaręs pasimatymą su kažkokia irgi komandiruota dama, tad įteikė man dvidešimt penkis rublius, paprašė atsiskaityti, o pats, švytuodamas „diplomatu“, skubiai pakilo laiptais.
       Tai matot kaip. Jokių darbų aš, žinoma, neieškojau. Pagalbinio pastumdėlio rolė man, kaip sakiau, pakyrėjo, o juk nebuvau nei aukštos klasės suvirintojas, nei stalius, nei frezuotojas. Va tokių vyrukų tai visur reikia, tokie jei ir sėda, net rimtai, niekur neprapuola! Net santechniku nebūčiau sugebėjęs dirbti – manot, čia nereikia išmanymo ir širdies? Dar ir kaip! Visas mano ,,bagažas“ buvo du gamtos mokslų kursai universitete, statybos batalionas Kazachstane, kur irgi tik plytas nešiojau, ir tie du metai Girtuoklių kalėjime. Ne, kitaip tos nejaukios įstaigos vis dėlto nepavadinsi! Čia, kas be ko, buvau išmokęs vieną nesudėtingą operaciją prie konvejerio. Teisybė, kitados aš neprastai mokiausi, net rimtai domėjausi ornitologija, bet kas man dabar iš to! Mane suėdė kariškiai, tikriau, karinės katedros vyrai. Majoras Sapožnikovas vis kartodavo, kad ,,u etovo parnia sovsiem ne strojevoj vid!“, o kapitonas Timošenka, toks mažiukas ir piktas, dėstęs statutą, jam antrino: ,,Čto! Etot žlob stanet sovietskim oficierom? Tolko čerez moj trup!“ Vot tak! Taip ir išgrūdo jie mane iš tos savo išgirtos karinės katedros, o sykiu pasibaigė ir mano ornitologijos ir kitų mokslų studijos. Man dar pasakė – aukštasis mokslas Tarybų Sąjungoj neprivalomas, eik sau!
       Gerai, „koroče“, kaip sako ten pabuvoję vyrukai. Tuoj baigiu. Tos dvidešimt dienų, kurias man lyg kokią išmaldą atkišo milicininkai, nyko kaip kokios kareiviškos atostogos. Kai tų dienų beliko vos penketas, nors ir zvimbiant smegenėlėms, jutau, kad ir šįkart niekur nesidėsiu – suras, ,,supakuos“, nukirps plikai ir vėl pasodins prie to paties konvejerio varžtelio sukti. Gerai, jei dar prie to paties! O juk gali ir į tikrą zoną, kas jiems! Gaila, aišku, kad taip, pavasaris jau lindo pro visus plyšius, veržėsi iš drėgnų miesto pusrūsių, tižo purvini sniegai, o gatvėse pradėjo rastis spalvų. Bjauru tokiu metu netekti kad ir tariamos laisvės. Visada, aišku, bjauru, bet pavasarį net tokioj sugargažėjusioj sieloj kaip mano krusteli kaži koks gyvas krešuliukas. Ir dar savo eksponią su visais žiedais ant rankelių, vediną Antuku, sutikau ant Dr.Jono Basanavičiaus gatvės kampo.
       – Sveikas, latre, – nusišypsojo ji. – Tai vėl nenori dirbti?
       Ir švyti visa kaip aguona, o aš žiūriu į Antuką – nebepažįsta manęs vaikas, o gal ir nenori pažinti? Saldainiais šerdamas, iš geriausio bamblio gali nusilipdyti sau vergą.
       – Tavo rubliašūdžių, – porina ponia toliau, – man visiškai nereikia, tu gi žinai, kokios mano pajamos. Už tavo grašius nupirkdavau vaikui porą kilų apelsinų, ir fsio! Tik noriu tau, šunskumpi, įrodyt, kad dar negimė toksai, kuris galėtų mane paniekint, vot! Eisi balandos srėbt, viską žinau!
       Ir nuėjo sau, sūpuodama sėdmenis, žvilganti tamsiu plauku, tik jau visai nebeliekna, kur ten.
       Tfū! Vos nurimau, vos įveikiau piktumą, kad neatsikirtau jai, kaip moku, apsigraibiau kišenes, ieškodamas cigaretės ir – še tau! – dar trys rubliai, susukti į ritinėlį, iškrito! O alus taigi pigus buvo, gatvėse visur jį pardavinėjo – pašildytą, aitrų, pavandenijusį, koktų, bet alų! Tai ir nudrožiau prie „Tėvo kapo“, buvo tokia ,,skysta“ vietelė, yra dar gyvų žmonių, ją menančių, ne visi krito nelygioj kovoj! Žmonių, kaip tyčia, ten netirštai radau, debesys prakiuro tokia bjauria pavasarine šlapdriba, nei bėgt, nei rėkt. Ir vėjukas, tikrai nešiltas, sušvokštė. Bet vis tiek murkiau tą gelsvą, vos drungną skystimą. Drauge su tokiu lyg ir pažįstamu rašytoju nerašytoju. Dar nesenu, bet jau visai žilu kaip samana, krenkščiančiu, mykiančiu apie nežmoniškas spausdinimosi ir šiaip kūrybos bei gyvenimo sąlygas, kenčiančiu beveik už visą pasaulį! Kas patikėtų – kartais aš dar pasiskaitydavau – kritika šitą bėdžių puolė už... tikrovės lakavimą! Kad ir apskuręs, rašytojas nesiskirdavo su tokiu pilku portfeliuku, dėvėjo jugoslavišką skriblių, apjuostą blizgančia šilkine virvute. Jis dar dirbo Gamtos apsaugos ,,departamente“ ekspertu ar kuo ten. Tai jis taip vadino tą savo tarnybą už šimtą septynis rublius per mėnesį. Užtat ir turėjo teisę teigti, kad tas darbas visiškai žudo jo talentą ir sveikatą. Gautų, girdi, bent šimtą dvidešimt! Išgėrėm prie to „Tėvo kapo“ gal po keturis bokalus, ir štai jis gal netikėtai sako:
       – Turi kiek? Nu, nesvarbu, einam. Čia netoli, aš žinau.
       Iškart supratau, ką jis norėjo pasakyt. Nudyžėm pas tokią miesto senutę, ir rašytojas nupirko iš jos du butelius vyno. Tik penkiasdešimt kapeikų viršaus, ot laikai buvo! Na, aišku, ne „Tokėjaus“, ne. Aha, galvoju, prastoki tavo popieriai, jeigu jau su tokiais kaip aš eini pakampiais rašalo gert! Toks atrodžiau tada nusivaręs. O toji seneliukė net leido įsitaisyt jos vėjų košiamoj papuvusioj mansardoj ir paskolino mūsuotą stikliukėlį. Užtat privalėjom palikt jai abu tuščius butelius. Kad būtų lengviau spręst, kokiais tai laikais vyko, pasakysiu, kad tuščias butelis tuomet kainavo dvylika kapeikų, o didelis – septyniolika.
       Taigi išgėrėm, pauostėm rankoves, užsirūkėm, ir aš kaip tyčia įsiterpiau su savo bėda: girdi, Boleslovai, aš, va, nerašau, bet irgi pekla, ne gyvenimas, pasodint pačiutė nori! Darbo jokio neturiu, namų irgi nelabai... Trumpai aš jam viską išklojau, nė užuojautos, nė pagalbos nesitikėdamas, tiesiog atsirado proga atpalaiduot liežuvį. O gal išgirdęs, kad ir kitam viskas juoda, rašytojas atkus ir parašys kokį šedevrą? Jis tikrai atkuto ir pradėjo kaži ką piktai niurnėt: palauk, palauk, va, atrodo, kažkas sakė... Darsyk užsivertė raudono vyno stikliukėlį, o paskui, visai netikėtai, pažiūrėjo man beveik tiesiai į akis:
       – Taigi, velnie, tu gamtininkas buvai? Žinau tau darbą!
       Šventa tiesa, mudu juk kitados sykiu ir lankėm tą karinę katedrą, kad ji kur prasmegtų su visais savo ,,bronetranspartiorais“! Tiktai Boleslovas buvo lituanistas ir jau tada rašė vaizdelius ,,iš gyvenimo“ į daugiatiražį studentų laikraštėlį. Kaip šiandien menu – apie karo veteraną, sužeistą kiškutį ir kažkokią mergaitę iš Konvalijų gatvės. Šiaip jau linksmas toksai būdavo, pokštininkas pirmutinis, tai ne dabar! Suklusau po tokių jo žodžių, tik neilgam, buvau jau beveik susitaikęs su „konvejerininko“ dalia. Be to, ką čia jis vapa įkaušęs? O vapėjo jis štai ką:
       – Iš miesto tau, aišku, reikės dingt. Darbas nearti nuo čia, užtat būsi laisvas kaip stepių aras!
       Nebūtų rašytojas! Net susiraukiau iš piktumo.
       – Koroče! – pasakiau. – Netriesk, Boliau, nereikia!
       Pyktelėjo už „Bolių“, labai mat mėgo, kad jį visi vadintų pilnu vardu – „Boleslovas“!
       – Aš netriedžiu! Sakau tau! Nenori – nereik!
       – Ša, ša! Tik nesiusk. Koksai ten tavo darbas? Klausau tavęs, Boleslovai!
       Jis dar paniurzgė, pabambėjo apie žmonių nedėkingumą, bet tuojau ir atsileido:
       – Yra Dzūkijoj toks Bazorų kaimas. Kitados ten totoriai gyveno – narsūs, karingi, darbštūs žmonės...
       Vėl iš tolo pradėjo! Reikšmingai krunkštelėjau – suprask, totoriai man nė motais!
       – Palauk! Pro tą Bazorų kaimą eina Via Baltica, va kas svarbu! Ar dar pameni, kas yra Via Baltica?
       Savo gėdai buvau pamiršęs. Gal anksčiau kitaip vadinosi? Nujaučiau, aišku, bet tiksliau nebežinojau. Tik kai Boleslovas pradėjo man kantriai aiškint, kad tai tarptautinė paukščių keliauninkų migracijos trasa, pradėjau kažką prisiminti. Boleslovas dar išgėrė vyno ir jau visai atlyžo:
       – Matai, varnėnams, zylėms, gandrams ir kitiems mūsų sparnuočiams nereikia nei vizų, nei charakteristikų iš darbovietės. Kas, sakysim, tave tokį išleistų kad ir į... Egiptą? Niekas! O bičiulis varnėnas ar kuoduotė pempė – fjūt ir lekia! Nereikia nei Helsinkio nutarimų, nei bobutės kaliošų numerio...
       Ir taip lėkštai, nuobodžiai jis varė toliau, nė kiek nepriartėdamas prie mano tarnybos, kuri dar galėtų išgelbėti mane nuo konvejerio arba štampavimo aparato...
       – Klausyk, jonvabali tu! Ten yr vieta, nėr tik žmogaus, aišku? Gausi ir kambariuką, aštuoniasdešimt septyni per mėnesį. Ir beveik nieko nereikės daryt, tik į tam tyčia skirtą žurnalą užrašinėsi, kiek ir kokių paukštelių kasdien pralekia pro tavo trobą. Paukščius pažįsti dar?
       – Varnas, šarkas...
       – Baik, baik! Dabartės kaip tik artėja toji migracija, verkiant ten reikia žmogaus. Paimtų tave! Niekas nenori į tuos Bazorus važiuot, toli visiems mat pekliškai, bet jeigu tavo tokia padėtis... Nu, išgeriam, būk sveiks! Ir daug negalvok! Rytoj pat užsuk pas mane, tik šerius nusidrožk. Užeisim drauge pas draugą Asiną, aš parekomenduosiu tave ir dui į Bazorus! Pas totorius, cha, cha!
       Matai koks! Net surimavo!

       Rytais aš išsiverdu didelį puodelį miežinės kavos su 20 proc. cikorijos, pasikepu šviežiai sudėtą kiaušinį ir jeigu nelynoja, einu tiesiai kieman ir įsitaisau už malkų kūgio. Čia manęs niekas nemato, o aš visus! Štai į Pietus nulėkė lepieji paukšteliai, o iš Pietų, populiariuoju Via Baltica maršrutu, pulkeliais jau atpurpia varnėnai, aukštai trimituoja gervės, girgsi žąsys. Pravirva smulkesni pelkių ir vandens paukščiukai – visokie gaidukai ir vištelės. Aš visus pasižymiu. Niekas, aišku, ir nereikalauja, kad aš ik vienam užregistruočiau kiekvieną tokį keleivį, kam – aš nei pasų stalas, nei milicija. Kur ten juos visus ir sužiūrėsi! Kartais kad užlėks toks tuntas, net dangus sutemsta! Apytikriai tai galima spėt, kiek jų, ypač kai pasitaiko retesniųjų skraiduolių. Ir aštuoniasdešimt septyni rubliai per mėnesį. Teisybė, iš šitos sumos dar atskaito alimentus, tačiau valgis Bazoruose nebrangus ir skalsus. O ir gert mažiau išeina. Na, vakar, pavyzdžiui, teko, – atėjo mat įgaliotinis patikrint, kaip aš čia gyvenu, ar iš tikrųjų dirbu ir ar „nepiktnaudžiauju“. Lyg ir nieko toksai įgaliotinis, gyvenimo kandęs, stribavęs, rekrūtus po kaimus rinkęs. Buvęs net viršininku apskrity, dabar tik tokius kaip aš po savo padu laiko. Taigi atėjo, pavartė mano žurnalus (lyg ką suprastų!), nusistebėjo, kad tokia galybė paukščių pro čia pralekia, pagarbiai nužvelgė tą grafą, kur Via Baltica keleivių vardai buvo surašyti lotyniškai, o paskui jau tiesiai:
       – Nu gerai, o buteliuką turi?
       Išgėrėm mudu, išsišnekėjom, net bendrų pažįstamų atradom. Tik paskuitės tai jau jis man visai pradėjo nebepatikt: tu, girdi, sako, ne tiek tų paukščių dairykis, bet ir koki niekšą pasek, jų čia kaip amaro! Išgerk atseit su tokiu, viską susižinok, o aš jau tavęs nepamiršiu! Mat koksai. Atsiprašau, sakau, ne ant tokio pataikei! Užsiuto kaip šeškas. Nesusipykom, už atlapų nesitąsėm, bet... Bet supratau, kad jeigu kokios, tai nė žodeliu jis manęs neužtars, priešingai! Tik išgraužk, prie manęs dabar nelabai prikibsi. Teisybė, po algos visada parsinešdavau kokią terbelę alaus, vyno, lašą kitą privarvinęs prie progos pastatydavo ir Čepas, mano šeimininkas, bet juk alubarių ir pigių smuklių Bazoruose tai nebuvo. O kai nėra, tai netgi didelis gėrovas, kad ir palengvučiais, kad ir kęsdamas, susitaiko su esama padėtim ir verčiasi be kvaišalų. Čepas mane dar išmokė krepšius pinti, o vėliau ir šluotas rišti. Ir vantas. Negrabūs tie mano dirbiniai, kas tiesa, tai tiesa, bet mokytojas sako, kad jei neužmesiu, stengsiuos, tai kitą vasarą dirbsiu beveik kaip jis.
       Vasarą vienas malonumas Bazoruose gyventi. Žalia, šviesu, žuvies, jei tik nori, gali pasigaut. Netgi vėžių pradeda vėl atsirast. O kad tie rubliai nebūtų už ačiū, stebėjau kelias lingių, vandens vištelių ir kragų peryklas, tolimokam miške saugojau ir aprašinėjau juodųjų gandrų gūžtą. Vedžiau ir stebėjimų žurnalą. Kuo toliau, tuo geriau sekėsi tai daryti. Visai atkutau ir nuslopinęs pagiežą parašiau „poniai“, kad atvežtų čia Antuką. Ji atrašė kupiną homeriško juoko laišką, – pranešė, kad už mano grašius ji sumokanti už vaiko darželį, o dėl atvažiavimo, tai te tau špygą, ubage – ji važiuojanti į Suomiją „su kruizu“ (jos posakis!), o Antuką išvežanti į Krymą pas pažįstamus. Gaila, aišku, kad taip.
       O mane atvirai pradėjo lankyti gyvanašlė Veronika – minkšta, krūtinga, nevengianti, kaip sakoma, ir burną išmesti. Ir į jokias suomijas nevažiuojanti. Tik mudu tvirtai sutarėm – grįžta iš už grotų josios Zigmutis – baigta! Zigmui aš ir pats parašiau į jo „OČ“ įstaigą, kad paskui nebūt jokių pretenzijų. Tai kas, kad jiedu išsiskyrę! Peilininkas buvo tas Zigmas, už peiliuką ir sėdo. Bet vidurvasarį Veronika atlėkė su buteliu ir pranešimu – nubedė jos Zigmutį negyvai tam kalėjime! Dar pranešė jai, kad kai baigsis jo kalėjimo laikas, ji galėsianti atvažiuoti ir išsikasti, jei tik norėsianti. Varvino ašaras Veronika, o kitu žandu šiepėsi. Viena akis verkė, kita man merkė. Išgėrėm butelį, ir išvariau ją, bet ji vis dar užsukdavo, kol galiausiai išlėkė lėbaut į miestą. Tik šit į mano stebėjimų stotį blinkt atgriuvo pats Asinas, darbdavys. Pavartė žurnalo lapus, nerado ko prikibt ir buvo ir patenkintas, ir nepatenkintas. Patenkintas aišku dėl ko, o neva nepatenkintas, kad to šmikio (jo epitetas!) Boleslovo žodžiai išsipildė – dirbau profesionaliai. Asinas man netgi kažkokį priedą prižadėjo, o atsisveikindamas kažkodėl su piktdžiuga pranešė, jog Bolių iš tarnybos išgujęs:
       – Klasiku, matai, patapo! Visoki ten vakarai, susitikimai, skaitytojų konferencijos, o kas darbą dirbs? Tegu sau sveikas konferuoja, aš kitą – nerašytoją – susiradau!
       Rudeniop, kai Via Baltica vėl atgijo, kai aš vėl iki kakliai turėjau darbo, užmečiau net krepšius ir neseniai išmoktus iš šiaudų rišti „sodus“, mano stebėjimų lauke staiga pasirodė ir Boleslovas! Ne vienas – apsitaisęs kaip koks medžiotojas, jį lydėjo Matukonis, įgaliotinis tasai. Oi, kad bent nujautęs būčiau, kuo baigsis ta jų viešnagė! Jie patys atsinešė išgert, o ir aš buvau gavęs premiją už gerą darbą. Sėdom prie skobnių, bet aš vis dar išlėkdavau laukan pasidairyti pralekiančių paukščių. Paaiškėjo, kad rašytojas čia ne šiaip sau atvykęs – jis rašysiąs meninę (m e n i n ę ! ) apybraižą apie Bazorų totorius – odminius ir kailiadirbius. Apsistojęs šit pas draugą įgaliotinį, bet lankysiąsis ir mano irštvoje! Kažkodėl nė kiek neapsidžiaugiau, nors ne kas kitas, o jis, Boleslovas, buvo įtaisęs mane čia darbuotis. Įgaliotinis merkė man akį, vis klausė – tai nebepyksti? ir iš aplamdyto sakvojažo vis traukė naują butelį. Plačią gerklę turėjo šitas įdiržęs bebaimis vyras! O kas jam, įgaliotiniui, padėties viešpačiui! Kumelio juokas, kaip liaudis sako!
       Kitąryt vėl tas pats. Boliukas, čia pat išmiegojęs, ryte išgėrė stiklelį ir, jau beveik gatavas, kažką vapa, rankas Čepienei bučiuoja. O nuo pat ankstumės apsireiškęs Lionginas, taigi įgaliotinis, tik žvengia iš mano paukščių, tik juokiasi! Nesmagu man. Visi vienodi beveik, kai išgeria, ką čia. Bet vienas daiktas su Čepu „perlaužti“ puslitrį ir visai kitas su tokia pavojinga valdžia lakti. Abudu jie čia valdžia – vienas įgaliotinis, kitas specialus totorių tyrėjas. Išėjau tąryt laukan, ogi sakalas keleivis sausam alksnyje betupįs – retas svečias! Puoliau užrašyt į žurnalą – nėr žurnalo! Niekur nėr! O visą laiką kabojo matomoj vietoj, parištas virvele. Gėrovai numykė irgi niekur nematę. Užrašiau sakalėlį į languotą sąsiuvinio lapuką, vėliau tariausi į knygas įrašysiąs. Sėdom vėl. Jau ir anekdotus pabaigėm, ir apie bobas ik valiai pasišnekėjom, jau ir vėl temsta, o jiedu kaip neina lauk, taip neina! Lionginas vis kaulija senę Čepienę tai sūrymo kokio, tai rūgštybės. O Bolesloviukas vis mykia apie kančias kūrybiškąsias. Kritau lovon kaip pakirstas – irgi ne vandenį gėriau, o pažadino mane ponas įgaliotinis Matukonis, kad ir išpurtęs visas kaip sena drevė, užtat jau su uniforma! O šalia jo – partorgas Kleinys ir dar vienas kontoros žmogus – Vabalas. Sėdi jau prie nuvalyto stalelio, rašo kaži ką.
       – Renkis! – įsako man Lionginas Matukonis, – važiuosim pasivažinėti!
       Nusižvengia kaip eržilas ir įpila man stiklinę naminės, kurią aš, dar nieko iš miegų nesuvokdamas, išgeriu kaip tyrą vandenį. Kandu agurką, o jis, rupūžė, dar pila, bet man jau, kad ir apspangusiam, neramu – iš kur gerumas tasis ir ko čia reikia tiem vyram?
       – Vo! – sako įgaliotinis aniems, – žiūrėkit! Patys matot, kokį pijoką turi mūsų kaimas! Išvešim jį, ramu bus!
       Dabar aš jau prapliupau – mat ir peremat, viską prisiminiau. Užkaito kraujas, pajutau, ką jis sumanė. O jis ramiai:
       – Viską užrašykit, vyrai, ką jis čia vapa, viską!
       Ir iš savo nudyžto portfelio išsitraukia mano stebėjimų žurnalą.
       – Vo, vo! – kalba jis toliau. – Vo, ką jis rašo, paklausykit! Pelikanas! Vyručiai mūručiai, pro mūsų Bazorus praskrido pelikanas! Nu, ką jūs, vyrai, pasakysit! Žurnale užrašyta!
       Liudininkai kvatoja, daužo sau per kelius, žvengia kaip pasamdyti (vėliau iš tikrųjų paaiškėjo, kad jie pasamdyti, už degtinę).
       – Nu kuo jis mus laiko?
       Sapnas čia koksai, ar ką? Kurgi Boleslovas? Nieko nebevokiu, tik už lango dar pamatau pirmininko „gaziuką“. Ahaa! Šoku prie durų, bet Matukonis, matyt, šito tik ir laukė! Kyšt koją, tiesiog kaip „profis“, o aš ir blinkt ant grindų, lūpą susikruvinau. Dabar jau nebesikeliu. Nestiprus spyris – kelkis, gana durnių voliot, važiuosim! Pelikane! Rašo čia visokius niekus ir dar pinigą ima! Veltėdis! Alkašas! Alimentininkas!
       Ir mano pasas jau jo rankose. Ir aptriušęs karinis bilietas. Visas aš jo rankose, raudonose kaip paso viršelis. Dabar jau verčiau tylėt – nieko nebepaversi, prirašys, ką tiktai panorės! Ot sutriai! Išeinant dar kyšteli man stiklinaitę, o aš, gėda pasakyt, imu ją ir užsiverčiu... et! Kelias tai neilgas – bir bir bir, ir jau rajono centras. Via Baltica! Še tai tau, kad nori! Va tau ir pelikanas! Nors galvą į to ,,gaziuko“ geležis daužyk!

       Čirrrr – sraigtelis jau įvorėj. Čir čirrr – ir antras jau ten. Nesunku sėdėt prie to konvejerio, ir ant galvos nesninga. Va ir čefyro gurkšniuką kolega davė. Galima gyvent. Ir „gydytis“ nebeilgai beliko, baigiasi mano „kursas“. Ir pavasaris vėl čia pat. Čepas parašė, kad įgaliotinis „sudegė“, smagu girdėt! Skaitau toliau – ne, ne perkeltine prasme sudegė, tiesiogine, tikrąja prasme – degtinėj sudegė. Baltoji karštinė jį sudegino – delirium tremens, taip, rodos, lotyniškai. Laidojant, rašė senis, net į viršų pyškino, mat kažkada, dar tėvelio Stalino laikais, įgaliotinis buvo sumedžiojęs ne vieną miškinį, o kažkurį net labai svarbų...
       Keisčiausiai, mano galva, elgiasi tasai Asinas, „Paukščių departamento“ vadas. Patyręs, koksai likimas ištiko geriausią jo stebėtoją, jis netgi pabandė mane išvaduot, bet, suvokęs, kad šaukštai popiet, numojo. Ramybės jam nedavė tik viena – į tolimus ir nykius Bazorus ir dabar niekas nenori važiuoti – baisus užkampis net brandaus socializmo stadijoj. O pagal mano stebėjimus ir įrašus kažkoks tarptautinis centras nustatė, kad kaipsyk ties Bazorais paukščiai keliauninkai keičia savo azimutą – vieni pasuka į Italiją ir Egiptą, o kiti skrenda į Prancūzijos pietus ir Azorų salas. Nieko sau, ką? Žodžiu, Bazorai tarsi koks jų pasiskirstymo punktas... Taigi Asinas laukia nesulaukia, kol aš „pasveiksiu“, atsigausiu ir vėl grįšiu į šitą pasaulinės svarbos totorių kaimelį. „Girtuoklių stovykloje“, kaip jis vadina, Asinas mane net kelis kartus aplankė, atnešė ir lauktuvių kaip ligoniui. Mulkis jis vis dėlto! Kas gi į tokias vietas neša kriaušes, sultis ir amerikoniškas cigaretes? Tarsi būčiau koksai autoavarijoj sudarkytas kaubojus! Tik antrusyk jau atnešė lašinių, „Primos“ ir slapčia įdavė du pakeliu arbatos, bet vėlgi ne mūsų gerosios – ,,Čai čiornyj baichovyj, Nr. 36“, o brangios ir neskalsios „ekstros“. Na nieko, čia tai ne bėda.
       – Tik pamanyk, kokie niekšai! – guodžia mane plikis Asinas, – užtaisė tau „pelikaną“! Tu tik nebijok, neduosiu tau pražūt, tik grįžk į Bazorus! Žinai, to Matukonio tenai jau nebėr, mirė.
       – Žinau, – atsakau. – Grįšiu į Bazorus, kurgi aš geriau rasiu!
       – Tu jau nepyk, kad skersavau į tave, – prašo „paukščių vadas“. – Jau sutariau su tavo čionykščiais viršininkais, pradės tave leisti į miestą. Ateisi pas mus, išmokysim preparuoti ir gaminti iškamšas, a? Aišku, ne už ačiū darysi. Tai tau ir nuo alimentų liks!
       Abu nusišypsojom – viską jis, aukso žmogus, žino! Na tai kas, kad laiko mane savo vergu? Tai kas, kad gal paskui kada iš mano stebėjimų apsigins kokią disertaciją ar paskelbs juos kaip savus – tai kas? Tegu skelbia straipsnius apie mano Via Baltica pasaulio ornitologų žurnaluose, tegu naudojasi mano darbo vaisiais! Man svarbu, kad aš vėl galėsiu ramiai sau gyvent Čepo troboj, pint krepšius, gamint „sodus“, gal ir iškamšas, jei tik išmoksiu ir patiks. Ko gi dar? Šit pasišaukė mane šįryt kapitonas Maikovskis, vieno girtuoklių būrio viršininkas, ir pranešė – nuo rytojaus jau turėsi leidimą į miestą – nuo devynių nol nol iki devyniolikos nol nol! Ir šypsos, driežas, matyt, Asinas pažadėjo jam kokią medžioklę draustinyje. Tik prigrasė, kad netempčiau į zoną arbatos ir šnapso ir jau, gink Dieve, tablečių! Ką aš, kvailys? O vakare, prieš pat patikrinimą zonos kieme, ėmiau ir atsiverčiau lietuvišką „oficiozą“ ir net krūptelėjau. Še tau kad nori! „Labai retai, – buvo rašoma įdomybių skiltyje, – pelikanai apsilanko ir mūsų platumose. Vienas toksai didelis paukštis aną savaitę pastebėtas Kuršių mariose ties Preila. Neregėtas sparnuotis iš karto atkreipė vietinių gyventojų dėmesį. Paukštis nebaikštus, leidosi fotografuojamas... Šiame šimtmetyje pelikanai Lietuvoje pastebėti jau ketvirtą kartą...“
       Išsiplėšiau tą žinelę, įsikišau į vidinę šimtasiūlės kišenę ir nubildėjau laiptais žemyn į spygliuotom vielom apraizgytą kiemą, kur į beformes kolonas vakariniam patikrinimui jau rikiavosi gal pusantro tūkstančio mano bičiulių, stikliukėlio vergų. Vargu ar bent vienas jų buvo regėjęs Lietuvoj pelikaną ne zoosode. Užverčiau galvą į žvaigždėtą pavasarėjantį dangų. Juk, skrisdami pro mano Bazorus, paukšteliai orientuojasi pagal tas pačias žvaigždes? Visos tos vandens vištelės ir gaidukai, nė nekalbant apie žąsis, gerves ir gandrus. O jei skrenda pelikanai, tai juk ir jie? Žinoma, žinoma, net ir pelikanai!

       1984

       Kunčinas, Jurgis. Laba diena, pone Enrike: Apsakymai. – Vilnius: Vaga, 1996.

Į viršų

       VANDENTIEKIO BOKŠTAS

       Alaus gėrovo reminiscencija

       Pamišėliai, melomanai, svingėriai, blioderiai, vestuvių ir laidotuvių fotografai, eksrekordininkai ir eksčempionai, šūkių baltom raidėm ant raudono audeklo rašytojai, mūrininkai, staliai, valkatos, svieto perėjūnai – visi iki vieno jie gėrė tave, gelsvas, vandeniu atmieštas ir pats pavandenijęs alau!
       Alau tamsaus stiklo buteliuose su auksinėm etiketėm, alau cisternose, kioskuose, pirtyse, užkandinėse, valgyklose, „vėjeliuose“, „televizoriuose“, šlapimu ir pūvančia žuvim iš tolo dvokiančiose II kategorijos aludėse, pilstomas ir nešiojamas aluti, alau visose stotyse, kur čiurlenai it gražiausia muzika iš storų statinių! Įmušti tokion statinėn čiaupą galėjo kiekvienas pravažiuojantis ištroškęs vyriškis, jei tik turėdavo tam pasilikęs jėgų! O tave, gelsvasis, gerdavo ir moterys, paaugliai, gerdavo kretantys seniai, į miestą paleisti kareiviai, apsidairę gerdavo ir skrybėlėtieji. Ką čia šnekėt, visi gėrė, nu ar ne, Antanai? O štai Vandentiekio Bokštas, šito tai jau seniai nebėr! Ką sakai, Antanai? A, nieko... Na, vyručiai mūručiai, kas iš jūsų pro savo prisimerkusias, nuo alaus užputusias akutes dar mato Vandentiekio Bokštą? Kuris? Taigi, kad niekas! O aš jį matau! Kaip vakar mačiau, kaip šiandien matau, kaip matysiu jį ryt pavakare, svyruliuodamas lyg ir namų pusėn nuo blokhauzo tipo alinės, gan skambiai ir lyriškai pavadintos ,,Topoliu“, nors kiek sykių graudenta, kad lietuviškai reikia sakyti ir rašyti ne „topolis“, o „tuopa“! Matau jį, tą Bokštą, matau, ir baigta! O jūs? O jūs, ponia? O, aš žinau, ką jūs matot, girdit ir uodžiat! Jūs, nususę alaus gėrovai, pilki valkatėlės, smulkūs vagiliai, iš PDK (vos ne LDK!) paleisti kraugeriai, peilininkai, žagintojai, jūs, bedarbiai pensininkai, liaudies eksgynėjai! Jūs, kultūros darbuotojai, nuvyti nuo scenų ir išguiti iš užkulisių, gera čia jums, „Topoly“? Ir jums, kaip ir man, alus yra viskas! Visi mes matom tik savo suniurusius snukelius alaus bokalo veidrody! Jūs (kaip ir aš!) begirdit tik vieną sakinį, visad susidedantį tik iš dviejų tų pačių žodžių – a l ų  a t v e ž ė ! Va jau čiuožia putotas bokalas į jūsų pusę – čiūūžžžt! O ir tas indas nukramsnotais kraštais, įskilęs, nepritekėjęs iki „normos“, nusuktas! Vargas tau, alaus gėrove, jei tik bandysi dėl to kelti triukšmelį ar derėtis, vargas!
       Manot, aš kitoksai? Tai jau ne! Neišdegs! Alus mano duona, mano pyragas, mano sriuba ir sultys ne tik vasarą, bet ir šitą pažliugusią Rytų Europos žiemą. E, jūs gal nė nenutuokiat, kad gyvenat, puntat alų ir mirštat Europoj? Nė į galvą neatėjo, ką? Ko gero, net nežinot, kad tokia yra! Ar ne, Antanai? O aš gyvenu Europoje, teisybė, Rytų Europoje, ją jau seniai užslinko rytų ledynai, bet aš dar matau, aš dar gerai matau Vandentiekio Bokštą! Antai jis, gremėzdas, platesnis viršuje, pūstas toks, tvirtai sumūrytas iš gelsvų cariškų plytų, iš tolo matomas, tik ne kiekvienam, tik jau nebe kiekvienam! Jūs, gyvulėliai nešventinto tvarto, kurie štai skubat nusičiurkšt už pirmo pasitaikiusio kampo, ar bent nejaučiat, kur nueitumėt, jei eitumėt iš čia, kur akys veda, kojos neša? Nieko jūs nežinot, manot, kad tik čia, ,,Topoly“, yra alaus, kad tik čia Pasaulio Bamba, o ten, kur nusidrėkinat, kur išpilat savo alų atgal, atiduodat jį žemei, tuojau paplūs Viduržemio jūra? Kvailiai! O aš esu sykį žemėlapyje siūlu nuvedęs liniją nuo čia iki tikrosios Europos, kaip jie, europiečiai, mano! Tarsi mūsų Europa būtų netikra, kokia vizija ar blogas sapnas! Mes gi jiems lygiai tokie kaip kokie rusai, totoriai, kalmukai, čerkesai, jakutai, nencai ir kiti samojedai! Va, gal ir tu pyksti? Tai kas man iš jūsų, kuris, latrai, pasakys, kur, eidamas lietuviškos nosies tiesumu į Vakarus nuo mūsų aluj skęstančio miestelio, nudrožtum ir ką prieitum arba priplauktum, jei jūros virstų alum? Vėlgi nė vienas nežinot, žirnių ir pupų rijikai, sūrgalių graužikai! O aš va baigiu gert bokalą – Antanai, dar po tris! – ir pasakau: Lenkijoj pasiektum Gdynę, Leboką ir Ustką, abiejose Vokietijose – Sanicą, Kylį ir Husumą, bet tarpu jų jūroje dar pasitaikytų mažas danų miestas – Putgardenas! Putgardenas, įsidėmėkit! Ar vokiat? Bet ką jūs ten veiktumėt, už ką gertumėt alų ten? O jo ten tikrai yra! Tik šit: ir aš nežinau, už ką gerčiau alų Danijoje, todėl ir pats nedrožiu ten, ir jūsų neakinu – ir toliau purvinom alkūnėm ramstykit apšnerkštus „Topolio“ stalus ir glėbiais statykit ant jų, svyruojančių ir linguojančių, alų, jį ką tik atgabeno superfurgonas iš mylimos Utenos! Gera žinot, kad ten dar veikia ir veiks galinga patikima alaus įmonė! Bet jums vis tiek nematyt Vandentiekio Bokšto! Net jeigu jūs gertumėt vien pepsę ir kolą, Bokšto vis tiek neišvystumėte – jį seniausiai nugriovė tankai! Kokie? Ogi T – 34, jei norit žinot, tokie patys, kur nugriovė Angelą! O ne, Bokštą jie nuvertė ne kaip paminklą, ne kaip technikos stebuklą, net ne kaip griozdą – valdžiai tiesiog prireikė tų gražių geltonų plytų miesto tupyklai mūryt, teisybė, Antanai? Nu matot, žmogus neduos meluot! Gerai, gerai, tuoj eisim!
       Trukteli senas purvinas vagonas, sumėlynuoja automatrica, būrelis alaus gėrovų – mėgėjų ir profesionalų – vėl sėdasi rūkyt ant šiltų bėgių, o iš prekių kontorėlės išlekia jauna moterėlė didžiulėm kaip lėkštės akimis ir stambiais dantim – telefonograma atėjo! Vėl veža... Ne, šįkart ne žmones, netgi ne šiuos alum pritvinkusius vyrus – veža šlaką, trąšą ir vinutes padams kalti!
       Tik Vandentiekio Bokšto vis tiek nebėr! Nebėr beržo, šulinio, rudo medinio priestato su pašto dėžute, į kurią čia dirbę kaliniai slapčia mesdavo laiškus. Ir iš senos autobusų stotelės teliko vien platforma – sukežusi betono plokštė, kurios vidury – piktžolių prižėlusi juoda bala. Liko vien krovininė stotis ir „Topolis“! Kas dar? Liko aitrūs tepalų kvapai, irgi caro laikais ręsti vienodi geležinkeliečių namai, tokie kaip ir visais Lietuvos pagelžkeliais – ilgi, įjuodusių čerpių stogais, kurias jau daugel kur išstūmė šiferis. Liko sulūžusios tvoros, vištos daržuose ir tankūs akacijų krūmai, kuriuose alugėriai ir atpalaiduoja savo bedugnę šlapimo pūslę. Ko dar? Jokių suiručių, jokios netvarkos! Laukite, kol alus nusistovės! Neturi kada? Tai nelauk, mauk su putom, kad tave kur! Vienas gėrovas (asmuo) pirmu užpirkimu turi teisę gaut tris bokalus alaus, bet privalo pirktis ir sukempėjusį juodą mėsgalį su švinktelėjusiais kopūstais ir kieta it titnagas (mat kepinta!) duona. O alus, rodos, gali greit ir baigtis! Taigi, taigi, sako gudrus pagyvenęs vaikinas, būtų tasai Vandentiekio Bokštas, tai būt galima jo rezervuare sukaupti kone begalines alaus atsargas, o dabar! Prarūgtų, sako kitas, irgi nepėsčias, nes už kampo guli parvirtęs jo mopedas. Aš irgi sakau – gerai, kad dar iš tos Utenos veža... girdi, mūsų miestai yra pasirašę taikos, draugystės ir bendradarbiavimo sutartį iki šio amžiaus pabaigos. Jie mums alaus, mes jiems – vyno, šampano, sidro! Ek, jūs vargo pisuokliai, sakau jums, Lebokoj ir Ustkoje vyrai geria alų, kada tik įsigeidę, jei tik turi ūpo ir nereikia plaukt į jūrą. O ką jau kalbėt apie kokį Kylį arba Daniją, tą Putgardeną! Ten nors kiaurą parą gerk, ten veikia net naktinės aludės ir naktinės parduotuvės. Reikia tik pinigo turėt ir stiprias kepenis, o ištuštintų skardinių negalima mest kur papuola – taip parašyta ant kiekvienos!
       ...Ten, kur stovėjo Vandentiekio Bokštas, dabar likęs toksai visai dar įžiūrimas kupstas, kauburys netgi – apvalus, kūgiškas; takas apsuka jį ir eina sau toliau. Vasarą gera čia prigult tarp dobiliukų ir šunramunių, belaukiant, kol atidarys išganingąjį „Topolį“, o netoliese įsikūrusi stambi vinių gamykla ta proga kiek anksčiau užbaigs darbą. O ir iš kitų pašalių čion pradės plūsti sausos gerklės ir varganos kapeikos.
       Aš tai dar matau Vandentiekio Bokštą, stovintį visu ūgiu! Kad jau ir išgėriau aštuonis, vis tiek dar matau! Nors ir garvežių, sako, seniai nebėr. Ir varlės kūdroj už gatvės nebekurkia, kaip kad kitados kurkdavo. Įdomu, ar jos kurkia Putgardene, toj išgirtoj Danijoje? Man tai viskas i k i  l e m p u t ė s , sako buvęs mūsų futbolo komandos forvardas, plekšnodamas jau artipilnį alaus pilvuką, viskas eina tik blogyn, prastyn, juodyn, o labiausiai – žmonės! Jie niekam tikę – nelaukia, kol nusistos alus, nepaiso eilės, šlapinasi ten, kur pritvinksta klynas, keikiasi jau ne iš piktumo, visai nebeišmano, kas yra gražu, o kitas, žiūrėk, ima ir išsitiesia ant bėgių, tiesiai prieš atvažiuojantį lokomotyvą. Ek, būtų jis, Vandentiekio Bokštas, dar sako jis, forvardas. Būtų visai kas kita! – O kas – kas kita? – atitaria žilas ir labai jau vietinis gyventojas. Nieko kito nebūtų! – Nebūtų šito sumauto paviljono, supranti, asile! – supyksta forvardas. Juk garvežiams reikia semtis vandenį, o šita girdykla kaip tik ir kliudytų, jasna? Mat kaip! Visi nutyla, aš irgi, kaipgi netylėsi – stipriai pasakyta! Bet galiausiai vienas vis dėlto prisimena, neiškenčia ir „nusodina“ išminčių: taigi garvežių, sako, jau seniai nebėr! Yra tik d y z e l i a i , o jiems vandens visai nereikia. Nebent pačiam mašinistui atsigert. Ir akmens anglių nereik! Todėl ir nebėr to jūsų Vandentiekio Bokšto! Forvardas dar bando kažką aiškint, tik niekas jo nebeklauso, šurmulys ir garai viską gožia ir niekas negirdi rūstaus, isteriško suktos juodos ir mažos alaus pilstytojos riksmo: Pabėgo! Neužmokėjo! Laikykit! Laikyyykit!
       Einam, Antanai, ir mes! Mum gi pakeliui. Dar lieki? Nu lik, lik. Jau tamsūs pavakarėliai, jau tamsūs, aš eisiu iš „Topolio“, ir gal gerai, kad visur kur jau kalasi žolė, žalia kaip alaus buteliai. Pavirsiu kur ant šono, jei pavargsiu... įsikasiu į dantis kartų stiebą ir atsirugsiu alum, alum, alum... Pasaulis griūva, Vandentiekio Bokštas griūva tiesiai ant manęs, tiesiai o tiesiai, bet stoviu kaip įkastas, o iš visų plyšių, skylių, atodangų, kranų, čiaupų čiurkšlių čiurkšlėmis pasipila – alus, alus, alus! Alus. Kaip gerai, kad aš jau guliu ant šito potvynio išverstų plačių lentinių durų – viskas aplink užsemta, bet mane į viršų kelia drauge su durim pats alus! Dar matau putų sraute plūduriuojančias kitų gėrovų galvas, jų vis mažėja ir mažėja... Niekas nebelaukia, kol nusistovės putos, niekas! O aš vis kylu drauge su alum, durys sukiojasi kaip laivas, mane jau nešasi stipri alaus srovė, nešasi, kur jai patinka... Tik štai, štai! Iš žemo debesio, parištas virve, nusileidžia platus, ilgas irklas, čiumpu, stveriu jį ir irkluoju, irkluoju, irkluoju, kol toliuos išnyra žaliais apyniais apaugęs krantas – Amžinoji Alaus Sausuma...

       1981

       Kunčinas, Jurgis. Laba diena, pone Enrike: Apsakymai. – Vilnius: Vaga, 1996.

Į viršų

       „VENECIJOS LIŪTAS“

       Haris Ridikas, pramintas Diuku, gal ir nežinojo, kas yra „demimondas“, arba labai jau savaip suvokė šitą žodį, sąvoką, šitokį gyvenimo būdą. Kur kas arčiau jo jautrios (be juoko!) širdies buvo kitiems senokai pakyrėjęs hipsteriavimas, abejingas susitaikymas su amžinu blogiu, nė nesitikint, kad kas nors dar galėtų pasikeisti – žmonės, laikai ar bent vyriausybė. Žmonės yra beviltiškai blogi, tuo Haris buvo tvirtai įsitikinęs, o jeigu ir yra koksai geras, tai tokiam turi būti labai liūdna ir nyku, kasdien regint, kas dedasi aplinkui.
       Jo džinsai viską atlaikė – panieką, purvą, sėdėjimą ant cementinių laiptų, spyrius, nakvynes alsiose milicijos sulaikytųjų kamerose ir nakvynes pusrūsiuose bei skersvėjuotose palėpėse. „Sentimentalūs mano džinsai“, taip vadinasi vienas Hario Ridiko eilėraštis, sukurtas 1975 metais. Jis dar buvo tikras ,,gėlių vaikas“ ir dar truputėlį tikėjo – o galgi kas nors vis dėlto pasikeis? Bent jau jo paties nesudėtingas gyvenimas? Asmeninis jo gyvenimas galėjo pasikeisti, pavyzdžiui, taip: jo eilutes pagaliau pradeda spausdinti, plūsta honorarai, jis perka puokštę rožių, važiuoja į užmiestį pas Ofeliją. Jiedu geria kavą, po taurelę konjako (kažkodėl konjako!), ir Haris valiūkiškai sako Ofelijai: „Freken, ar galėčiau nuimti pūkelį nuo jūsų biusto?“ Ofelija kvatoja. Tą frazę Haris įsidėmėjo iš jugoslavų filmo „Paplūdimio sargas žiemos sezonui“. Štai kaip galėtų būti. Žinoma, jiedu skursta ir toliau, nes tikrai kūrybai gali padėti tik vargas, bet padėtis vis dėlto keičiasi – kurti ir akli pagaliau pradeda suvokti, kad tarp jų vaikšto ne benamis valkata, bet kada pasiryžęs apšvarinti maisto sandėliuką su sūdytais grybais ir uogienėm, o tikras, seniai pasiilgtas poetas.
       Ak, jis žinojo, kad visa tai tik nereali, rožinė iliuzija: Hario Ridiko eilėraščių niekas nė nesiruošė spausdinti, už valkatavimą honorarai irgi nebuvo mokami, o iš suveiktų pinigėlių jis gerdavo tik pigų (kam pigų, o kam ne!) vyną ir alų iš gatvėse išrikiuotų cisternų. Tiesa, Ofelija jį kartais pavaišindavo kalvadosu (ji dirbo nukainotų prekių parduotuvėj), nes kalvadosą gėrė Remarko herojai ir kai kurie prancūzai. Kad ir komisaras Megre, jam pritiko. Ofelija Hariui padovanodavo ir kokį nukainotą lietpaltį ar striukę – tie rūbai stebėtinai derėjo Hariui – ilgam, liesam, ilgaplaukiui.
       Tų palaikių drabužių jam pavydėjo netgi kai kurie nepalyginamai turtingesni bičiuliai, hipiauti pradėję tik iš dyko buvimo, o ne iš širdies potroškio, kaip Haris.
       Jis niekam nekliuvo, prie nieko nelindo su patarimais, kaip reiktų gyventi, skaitė ir prastą lektūrą, ir gerėlesnę, savo eiles deklamuodavo Begbiui, Klavai, Ofelijai, Doloresai Lust, bet niekad neskaitydavo Alviui Kukui, Morisonui arba Šnaideriui, šitam tai tikrai niekad. Turėjo vidinį įsitikinimą, kad viskas šiame pasaulyje yra atlyginama (buvo kažkur skaitęs), bet savo nuomonių niekur įkyriai nepiršo. Stiklas vyno, dešrelė, bokalas alaus, riekė duonos iš valgyklos, toks buvo Ridiko racionas. Tiesa, suteikęs bičiuliams skambius vardus, jis pareikalavo surengti krikštynas, ir šitas jo noras greit buvo išpildytas. Haris ilgas dienas sėdėdavo po kaštonais ir klevais, vis kaži ką skaitė, braižė lazdele ant tako, ir buvo, be abejo, pats protingiausias iš visos kompanijos – manė, kad pirmučiausia reikia ruoštis kūrybai, o tik paskui stvertis plunksnos. Galbūt. Jis niekur neskubėjo, nors ir juto, kad ilgai negyvens jau vien dėl to, kad mūsų klimatinė juosta menkai tepritaikyta valkatavimui ir benamystei. Niekino prabangą, bet dažnai ilgėdavosi šiltų namų. Nakvodamas pas draugus ar kur svečiuose, guolį tiesdavos tik ant grindų, bet visuomet kur arčiau radiatoriaus.
       – Kad neįprasčiau prie komforto, – abejingai šypsodavo jis. Kai jau visai nebeturėdavo kur dėtis, traukdavo į prašmatniau atrodančius daugiaaukščius. Juos atskirdavo iš tolo – iš geresnės apdailos, o ir iš paprasčiausio žinojimo, kur tokie statomi. Jis užkopdavo į patį viršutinį aukštą ir, leisdamasis žemyn, pakeliui susirinkdavo visus prie durų patiestus demblius, kilimėlius ir kitokius patiesalus. Jei pavykdavo, o dažniausiai pavykdavo, tokią krūvą nusitempdavo prie nužiūrėto radiatoriaus ir šilumoj numigdavo kokias šešias valandas. Kai kada savo guolį tokį ir palikdavo, o kai kada išnešiodavo patiesalus po aukštus. Kaip jau spėdavo. Paskui laiptinės kaimynai turėdavo stebėtis, pyktis, kol atsirinkdavo, kuris kurio yra. Haris Ridikas viską būdavo numatęs – padoriuose namuose naktimis niekas nesitranko, milicija čia beveik niekuomet nekviečiama, buitiniai skandalai itin reti, o jei ir pasitaiko, sprendžiami truputėlį kitaip nei skurdo kvartaluose. Tad apie pirmą valandą nakties jau galima ten ir eiti. Ir iki septintos ryto ramiausiai pūsti į akį. Jis taip ir darydavo. Dar turėjo stiprius nervus, o vidinis organizmo laikrodis veikė be sutrikimų.
       Vieną tokią naktį Harį prie radiatoriaus užmatė naktinėti susiruošęs rašytojas. Matai, koks atsirado! Ne, rašytojai vis dėlto šiek tiek kitokie. Na, gal ne visi, kai kurie. Hipsteris pažadintas nepabūgo, nors galėjo būti mikliai demaskuotas, nugabentas į valkatų kambarį (oficialus pavadinimas daug ilgesnis ir visai kitoks), o ten su juo kalbėtų jau kita kalba! Jei suvis kalbėtų. Rašytojo garbei reikia pasakyti, kad ir jis nei pabūgo, nei labai nustebo. Net nepaklausė, ką čia tas purvinas apdriskęs asmuo veikia. Kitas būtinai būtų paklausęs! Devyni iš dešimties paklaustų, nors tik aklas nematytų, kad žmogus ilsisi palei drungną laiptinės radiatorių. O rašytojas, keistuolis, nepaklausė. Matyt, pasitaikė koksai nelabai žymus, nelabai tituluotas. Abu vaidino drąsius, nors kiekvienas turėjo pagrindo truputėlį baimintis. Rašytojas pakvietė Harį Ridiką užeiti. Buvo jau pusė keturių ryto, bet šeimininkas užkaitė arbatos, surado butelį degtinės ir liepė svečiui pačiam pasidaryt sumuštinį su dešra. Taigi abu susėdo virtuvėj, gėrė degtinę ir rūkė. Rašytojas būtų norėjęs daug ko paklaust tą dvidešimt dvejų metų jaunikaitį (jau žilstantį!), bet buvo toks protingas, kad pasitenkino stebėjimu. Jis, aišku, nė nenujautė, kad valkata yra apsiskaitęs neką menkiau už jį (rašytojas buvo ir kandidatas), o Haris savo ruožtu neįtarė, kad jį vaišina rašytojas – trijų prozos, dviejų kritikos ir vienos poezijos knygos autorius. Antraip gal būtų nė nesišnekėjęs su juo – oficialiai liaupsinamus ir keliamus į dangų rašytojus jis baisiausiai niekino. Net neapykantos nejuto, tik niekino.
       Bet kadangi Ridikas nieko nežinojo, tai paprasčiausiai tarė:
       – Jūs, atrodo, raštingas žmogus?
       – Raštingas, – nusišypsojo rašytojas, galbūt pagalvojęs – na matot! Net toksai valkata iš laiptinės mane pažįsta!
       – Ne, ne, – atkutęs nuo šilumos, degtinės ir maisto pradėjo gražbyliauti Ridikas. – Ne tai aš turėjau omeny ar galvoj, nežinau, kaip reikia teisingai sakyt, pardon todėl. Matot, pone, aš rašau eiles. Jūs manęs net nepažįstat, o pavaišinot degtine, arbata, rūkyta dešra ir gera cigarete. Tai gal aš galėčiau krikščioniškai atsilyginti bent savo eilutėm?
       Rašytojas kimiai susijuokė. Tokios tirados iš laiptinės svečio jis tikrai nesitikėjo.
       – Ką gi, – tarė jis. – Su malonumu paklausyčiau. Tik aš...
       – Nieko, nieko, – nutraukė jį Haris, nors šeimininkas norėjo tik pasakyti – „matot, irgi rašau truputėlį...“
       Svečias patogiau įsitaisė, gurktelėjo gėrimo, užsitraukė dūmą ir pradėjo:

       – Arkliai negeria, – niūriai pajuokavo šeimininkas. – Tai ne mes.
       – Jūs galit visai nieko nesakyt, – perspėjo jį Ridikas. – Juk jums svetima ir šita mano poezija, ir toksai mano gyvenimas, gal ne? Bet už tai aš jūsų nesmerkiu, tai gal ir jūs mane nelabai smerkit.
       – Palauk, vyruti, – sududeno rašytojas. – Kas sakė, kad aš tave smerkiu? Ne nuo to galo tu pradedi kalbėtis! Paskaityk dar.
       – Nejau įdomu? – Ridikas jau buvo benusiimąs savo prikepusią prie veido kaukę. – Na gerai:

       – Ir dar, paskutinį! Tik vienas posmas:

       – Viskas! – atsistojęs pižoniškai nusilenkė svečias. – Aš jau išėjau. Ačiū tamstai už vaišes.
       – Palauk! – sustabdė jį literatūros ir meno žmogus. – Palauk, kur eisi, dar anksti. Juk neturi kur? – Ir pats atsakė: – Neturi.
       Jis atnešė dar butelį vyno. Pats buvo iš vakaro siurbęs, tai dabar neėmė miegas.
       Ridikas nubudo ant sofos tik perpiet, jautėsi kaip niekad žvalus. Užtat šeimininkas atrodė kažko susikrimtęs, pilkšvas ir surūgęs. Bet nieko, aišku, nesipasakojo. Davė viešnagėtojui dešimt rublių ir pakelį cigarečių.
       – Tu užeik kada, a?
       Haris tik nusilenkė. Niekad daugiau ten neužėjo, nors rengėsi ne sykį – ta naktis jam vis dėlto įsiminė. Net į tą namą jis niekad daugiau nėjo nakvoti, pasukdavo į gretimą, labai panašų.
       Harį retai tesutikdavau, menkai jį pažinojau, gal net menkiausiai iš visų jo bičiulių. Visą laiką būdavo rimtas, visą laiką su medžiaginiu krepšiu. Niekad nemačiau jo beviltiškai girto. Jeigu apie ką nors su manim ir kalbėdavo, lai tik atlaidžiai. Jis buvo tikras, kad niekas net nenori jo suprasti. Ko gero, taip ir buvo. Yra galybė žmonių, kurie dar ir šiandien galėtų perdien pasakoti apie Hario gyvenimą ir jo nuotykius. Kaip jis rašė eiles ir mylėjo Ofeliją. Kaip vedė Blakstieną. Kaip klajojo po Lietuvos miestelius, dėdamasis čia piligrimu, čia Jėzum Kristum. Aš viso to nežinau.
       Kažkada Begbis padovanojo man senus džinsus, tik aš į juos niekaip neįlindau. Begbis pasakė, kad tos nudilusios kelnės kitados priklausiusios Hariui Ridikui. Tikriausiai jis sakė tiesą, juk Haris buvo toks liesas ilgšis. Vėliau aš tas gėlėm siuvinėtas, Klavos gerai išskalbtas istorines kelnes atidaviau Ofelijai. Ji nuvarvino kelias ašaras ant jų klešnių ir nupirko man taurę kalvadoso. Ir sau ta proga nusipirko. Tuomet į „Pušelės“ kavinę iš inercijos dar užsukdavo vienas kitas hipsterių veteranas. Kad ir Tulūzos Lotrekas, Laidojimo namų dailininkas. Visi jie jau buvo suzmekę, kažkokie netikri. Kai kurie atsikvošėję ir „susitvarkę“ – štai Lotrekas statėsi gyvenamąjį būstą. O dar kiti taip ir liko tokie beviečiai liumpenai, kuriems iki hipystės buvo toli tiek tuomet, tiek dabar. Nebent Ofelija – jeigu nebūtų ištekėjusi.
       Rašytojas, pas kurį taip netikėtai buvo užklydęs Haris Ridikas, girdėjau, laiko stalčiuj apie tą naktį parašytą novelę. Yra net skaičiusių ją. Kažkuris Hario draugas pasistengė išspausdinti velionio eilių vienam žurnale. Honoraro nepakaktų palaikams perkelti...
       Atrodo, vis dėlto niekas nesirengia atidengti Hariui Ridikui memorialinės lentos. Bent „Pušelės“ kavinėj, kur jis su Ofelija ilgai rymodavo prie drungnos krosnies. Tikriausiai tai buvo gražiausios jo valandos. Tos saliukės po remonto jau nebeliko. Bet Haris iškęs ir šitą neteisybę, kaip iškenčia valkatos iš pašaukimo. Juk už tai jį ir pasodino į kalėjimą...

       1988

       * Apsakyme cituojami anksti mirusio poeto Rimo Buroko eilėraščiai. (Autorius.) (Atgal>>>)

       Kunčinas, Jurgis. Laba diena, pone Enrike: Apsakymai. – Vilnius: Vaga, 1996.

Į viršų

       „ROTONDA“

       Tikriausiai jokie pastatai (net architektūros paminklai) negali reikšti savo tarybinių arba antitarybinių nuotaikų, nebent jas a t s p i n d ė t i . Užtat tokias nuotaikas architektūra gali kelti žmonėms, kurie tais pastatais gėrisi ir naudojasi, arba – priešingai – nesigėri ir nesinaudoja. Bet funkcinei architektūrai svetima bet kokia ideologija – WC yra tik WC, tai kas, kad Pilsudskio laikų! Aha, tai vis dėlto Pilsudskio!
       Garsioji Vilniaus „Rotonda“ (nieko bendra nei su Tysliava, nei su Paryžium!) visąlaik kuo aiškiausiai ir nedviprasmiškai reiškė vien tarybines nuotaikas! Kartu su Aleksandru Puškinu, iškilusiu pilių teritorijoj, Gedimino kalno papėdėj, ji tarsi ramino tarybinį žmogų: nebijok, čia irgi tarybų žemė, būk ramus, padėk gėlių Sergejevičiui ir – „valgyk sūrį, gerk kavos...“ Taip žmonės ir darė.
       Kai aš pradėjau čia lankytis, tai tam tikrame, kad ir neplačiam, lankytojų sluoksny šitą pavadinimą – „Rotonda“ – paskleidžiau aš. Paskleisti jį, tiesa, galėjo kiekvienas – juk tai ir buvo rotonda! Man atrodė labai negražu, kad tokį žymų pastatą miesto širdy dažnas vadina „bamba“ arba ,,grybu“. Bent aš taip maniau, gali kas ir nesutikt. Koks gi čia „grybas“! Jeigu ta vieta, kur, partijai pritarus, bene žymiausias pokario architektas padėjo pamatus ledų paviljonui, vadintina miesto širdim, tai pati „Rotonda“ (ji tikrai beveik apvali) galėtų būti tos širdies skilvelis, varinėjantis kraują – tiek žmonių ir nežmonių pro čia praėjo! O ji tebestovi dar vis...
       Ją pastatė jau pravalius subombarduotų namų griuvėsius, kiek atsikvošėjus po deportacijų, kai reikėjo žūtbūt įrodyti, kad Vilnius ne tiek lietuviškas, kiek sovietinis miestas, o kultūra jame žydi! Žydi – apvaliom klombom bokšto papėdėje ir prie ,,Vasaros“ kino teatro, žydi prie iškilmingų Jaunimo sodo vartų ir ,,sarajaus“ – dansingo tame sode. „Vasarą“ nugriovė, ,,sarajus“ dar seniau sudegė, maža kas beliko iš tos netolimos istorijos! Į ,,sarajų“, menu, merginoms būdavo draudžiama ateiti su kelnaitėm. Užčiuopę po suknele jų gumelę, senamiesčio vilkai tokias merginas išvydavo. Kurios norėdavo šokti, krūmuose tas kelnaites nusitempdavo, įsidėdavo į rankinuką ir vėl sugrįždavo į „sarajų“. Tokie buvo papročiai. Tame kaimyniniam sode „Rotonda“ turėjo daug giminaičių – visokiausių juoko kambarėlių, „antikinio“ tipo lauko scenų, kioskų, užkandinių, atrakcionų – kiekvieną pavasarį jie būdavo vis perdažomi kokia nors šviežia spalva – nuo mėlynos iki tamsiai pilkos. Kai kam ir taip buvo gražu. Buvo čia ir karuselių, sūpynių, dramblių fontane ir dramblių – čiuožyklų, jų straubliai plėšė mažyliams kelnikes.
       Tačiau „Rotonda“ buvo svarbiausias šios istorinės zonos pastatas. Bet kokio medinio tvartelio Gedimino kalno papėdėj ir Puškino pašonėj nepastatysi. Tad buvo suprojektuotas rimtas mūras su tautiškom lelijom, pagodą menančiais stogeliais, o aplinkui stogo atbrailą ilgai žėrėjo neoninis (sostinė vis dėlto!) užrašas – „Ledai ir Vaisvandeniai“. O gal be „ir“ – tiesiog: „Ledai Vaisvandeniai“. Įsivaizduodamas „Rotondos“ atidarymo iškilmes, tarsi regiu griežiant kariškių pučiamuosius, matau šypsančias moteris su šilkinėm kojinėm, šilkinėm suknelėm ir pusmetinėm šukuosenom. O visur – Ledai ir Vaisvandeniai! Vaikai, išleisti į miestą kareiviai, namų darbininkės su vaikiškais vežimėliais, kūrybinė ir techniškoji inteligentija – rusai, žydai, lenkai, totoriai – visi geria vaisvandenius ir valgo ledus. Tiesa, tiesa, tarp jų ir keli lietuviai, nereikia pamiršt! Džiugus juokas veržiasi per kraštus, žydi kaštonai, šviečia saulė, o trumpas lietutis atrodo kaip linksma intermedija. Gera sėdėt po vėsiu ir patikimu „Rotondos“ stogu, suvalgyt porciją kitą ledų vafliniuose puodeliuose, o paskui, paleidus vaikučius suptis, kavinėje išmest po kelis šimtus gramų nebrangaus konjako. Ir užgert jį putojančiu sitro! Taip bent turėjo atrodyti gerieji „Rotondos“ laikai pasiturinčiam sostinės gyventojui, tarybiniam piliečiui. Na, kokiam nors nedideliam viršininkui, milicijos ar NKVD kapitonui, neseniai pensijon išėjusiam kariškiui. Gera buvo ateit čia su visa šeima, padėt gėlę Aleksandrui Sergejevičiui, pasidžiaugt maisto produktų pigumu ir jų įvairove, o išmetus burnelę visai nebloga buvo ir vieningai pasipiktint visokiausių atplaišų murmėjimu, tolimu Korėjos karu ar kokia nors netarybiška elgsena buityje ir transporto priemonėse!
       Vakarais, išsekus ledams ir vaisvandeniams, uždarius tą mielą įstaigėlę nakčiai, skverą ir jo prieigas okupuodavo namų darbininkės (jau be vežimėlių), garnizono kariai ir gajus senamiesčio „demimondas“ su savo papročiais, bet šitai turėjo būt suprantama – argi jie ne žmonės?
       Atvežtas sunkvežimiu ekskursijon, ir aš čia valgiau ledus, gėriau kriušoną, ir buvo baugu nuo daugybės spalvų, buvo baugu nemokėti rusiškai, o taip norėjosi pasakyti: „liubliu tebia, stolica!“
       Kai ateidavau čia jau po daugelio metų, „Rotondoj“ būdavo visko, ko širdis geidžia – rislingo, kavos, ledų ir konjakų. Kaštonų kritimo dienom čia sėdėdavo dailininkų ir poetų būriai, veteranai ir senutės. Sėdiniuodavo ir girtuokliai, bet dar demokratiški, nė kiek neagresyvūs – jie turėjo savo stalą kampe, ten spręsdavo savo girtus reikalus ir niekam netrukdė. Tik „Rotondą“ užkalus žiemai, jie susinešdavo savo butelius į netolimą „Narutį“ – šiltos jo krosnys ir lipdytos lubos priglausdavo savo nuolatinius lankytojus iki kito pavasario.
       ,,Rotonda“! Štai lipi iš požeminio tualeto ir tiesiai pro Puškiną droži į ją, šviečiančią iš tolo tarp kaštonų ir tuopų. Žinai, visad žinai – čia rasi pažįstamus žmones ir jau nebe visai žmones, visad gausi išgert bent stiklą sausvynio arba „rašaliuko“, atsinešto iš Gorkio gatvės girdyklų. Juk dar šiltas ir gaivus ruduo! Toji karta, kuri „Rotondoj“ ir jos aplinkumoj leisis narkodozes, dar spurda vystykluose arba atmintinai mokosi eilėraštuką spalio šventei. Čia žodžiuojasi jauni ir senesni žurnalistai, kirba pokalbiai apie straipsniukus ir moteris, gatvės naujienas ir kilsiančias vyno kainas. Sustumiami stalai, vienijasi ir skiriasi kompanijos, nėščia studentė raukydamasi geria rislingą – gydytojas liepė! O jos bičiulio kiniškas lietpaltis rusvas kaip kaštonų lapai, planiruojantys nuo žemų šakų tiesiai ant stalų. Kortuose dar laksto tenisininkai; kai kas lenda į gyvatvores už kortų bučiuotis, bet kur ten bučiuosies, jei antai vienas guli, o kitas šalia sagstosi klyną! Jokių dar muštynių, vien ginčai, ginčai ir grasinimai. Kava kainuoja aštuonias kapeikas, o stiklas vengriško rislingo – dvidešimt šešias! Paryžius! Turėdamas apie du rubliu, gali čia sėdėti perdien.
       Antai rymo viena tokia liūdna panelė. Lietpaltis atsegiotas, o suknelė dideliais langais. Kokia liūdna panelė! Ką jai pasakyt? O kiek tokių liūdnų panelių čia ramutėliausiai gėrė savo dvigubas kavas, kol su kankaliukais, grandinėlėm ir kitokiais žaislais atėjo tie netikri hipsteriai, priteršė, pripurvino, išsėdėjo žolėj duobes, tarsi visam mieste kitur nebūt vietos! Ne, jiems reikia, kad visi matytų! Vis tie gerų tėvų vaikeliai neplautom galvom ir plyta nuzulintais džinsais! Senoji Senamiesčio gvardija, kuri jau pamažu išmiršta, nyksta kaip lašišos ir forelės, ant jų nepyksta, bet argi nėra kitos vietos žaidimams? „Rotondos“ veteranus atskirsi iš paburkusių veidų, pilkšvos odos, maišų po akim, kimių balsų ir senų kaip pasaulis keiksmų. Jie jau per seni keistis, juos čia gaudo, čia negaudo milicija, jie patys miršta Senamiesčio pusrūsiuose, užleisdami patalpas dailininkų dirbtuvėms, kavinėms ir kitokioms prekijų įstaigėlėms. Miršta tiesiog sustojus širdžiai ir nepadarę ,,pachmielo“ – dovanokit, kito žodžio šiuomkart čia nerandu!
       Metai bėga, „Rotonda“ sensta, bet kiekvieną pavasarį, pirmąją gegužės dekadą, ją padažo, papudruoja, sustato vis kitokius naujus stalus, pardavėjų ir indaplovių chalatai dar beveik balti, ir tuomet atrodo, kad geram pusdieniui grįžta pasiilgta stalininė nuotaika – „prazdnik prišiol!“ – ledai, gėlės, pepsi, žydri ir raudoni balionėliai, antpečiai, antpečiai ir „apdovanojimų vinegretas“ ant juodų švarkų. Dar šiaudelių skrybėlės, tokios su smulkiom smulkiom skylutėm. Po kelių dienų viskas sugrįžta į savo vėžes, tik vyno „Rotondoj“ tai jau seniai nebeliko. Nei šampano, nei konjako. Nėr čia ką veikt romantiškai nusiteikusiems jaunuoliams ir jaunuolėms, dailininkams, žurnalistėliams iš netolimo „Valstiečio“ ir net porelėms. Vyno jokio nebėr, kvit! Vyno yra, tik jį reikia pačiam atsinešt iš tos „gorkynės“, siurbti iš kavos puodelio, o kartkartėm ir pasidairyti – tam tikrą valandą aplink „Rotondą“ pradeda važinėti mėlynas milicijos „džipas“, kuris labiausiai įkaušusius surenka ir nusiveža. Tada galima jau ramiai. Žinia, jie galėtų vežtis visą apvalią užeigą, bet kur tiek sukiši? Ne, ne, nekalbėkit, laikai eina vis bjauryn, vynas brangsta, cigaretės drėgnos, „roksai ir koržikai“ kieti kaip cementas! O dar girdi, kaip indų plovėja, suvytus senukė, skundžiasi, kruvinai skundžiasi kavininkei Mašai:
       – Mat tvoju, blia, aš jiem, gavniukam, gero norėjau! O jie, svoločiai, ką? Kai reikėjo vyno, vis šiepėsi, chaleros, vis gražiuoju! Razbaininkai!
       Nugi tikrai, ar ne „svoločiai“! Ta senyva moteris su išpampusiom, rodos, medinių kojų venom kasdien pati čionai, į „Rotondą“, atitempdavo per du sykius dėžę raudono vyno – dvidešimt butelių. Taip, į savo darbovietę, kur gauna šešiasdešimt rublelių. Tempdavo tokį, kokį gaudavo – „Agdamą“, ,,Solncedar“, portveinus... O kam tempdavo? Jiems, galvijams, tinginiams, latrams, katrie jau nepaeina savo kojom, tik lakt dar oi kaip nori! Ji imdavo tik rubliuku brangiau – už vargą ir baimę – ir atvilkdavo tokį butelį iš savo slėptuvės tiesiai ant stalo – puskit, lakūdros! Tai argi ne „svoločiai“? Moteriškė velka gėrimą, rizikuoja savo geru vardu ir vieta ir už tą servisą ima tik rublį viršaus! Pasauly taip nėra! Ek!
       – Pala, pala, – sako man kresnas, piktas ir talentingas poetas Algirdas. – Tai kas gi atsitiko, sakyk?
       Šitas, matyt, tikrai nieko nežino.
       – Kažkas pritaikė jos raktelį, naktį atsirakino „tarnybines patalpas“ ir po grindim rado iš vakaro suneštą vyną. Visą ir pagrobė! Dvidešimt butelių – daug ar mažai?
       – Daug! – sako poetas. – Nu čia, broli, tai dar bus! Matai kokie!
       Maša pakabina lentelę „Kavos nėra“ ir leidžia senutei išsiverkt. Ši išeina nurinkt puodelių. Jau nurimusi. Nuo jos dvelkia neblogu konjaku.
       Dar girta ,,Rotonda“, bet jau tik pavasarį ir rudenį. Vasarą čia knibžda ekskursantai iš visų pašalių, kurie, išvydę bet kokią eilutę, tuojau stojasi į jos galą, braunasi, klausinėja, gaišta laiką, nusivilia ir eina šalin – ne „tušonka“ čia! Tačiau jau iš tolo atplūsta kitas būrys, ir taip be galo. Prisirenka netikrų pranašų, netikrų hipsterių, kapeikautojų, privažiuoja tokių apskretusių su kaselėm ir auskarais iš viso ,,sojuzo“ jų rankose atšviestos apzulintos knygelės, peiliai, virbalai, kapšiukai su uostalais ir kvaišalais – tikras gėrovas tokia publika, aišku, niekad nebus patenkintas. Galėtų jie sau sėdėti, lošti kortom, svaidytis ,,skraidančiom lėkštutėm“, ryti tuos savo vaistus, galėtų! Betgi milicija jų baisiausiai nekenčia, o kartu kyla pavojus ir doram, sąžiningam gėrovui! Vis per tuos vaikiščius, net nežinia, kaip jie dabar patys save vadina. Valkatos jie visi, tokie su maišais vietoj rūbų, amžinai peršalę, krunkščiantys, kaip ir jie, girtuokliai. Senoji gvardija vasarą geria už Vilnelės, bet ten juk nei atsisėsi kaip žmogus, nei pasikalbėsi, o tom stagnacijos vasarom taip dažnai ir ilgai lyja!
       Beje, kaip tik „Rotondoj“ pirmusyk ir išgirdau tą magišką žodį „stagnacija“, dabar užvaldžiusį visų protus. Nė nenujaučiau, kad jis taip išplis. Tuomet šitas žodis kaip koks retas paukštukas išskrido iš džiazo žinovo ir šiaip menininko Kęstučio Valantino burnos.
       – Žinai, – pasakė Kęstutis ir įsikliukino į kavos puoduką degtinės. – Kai tik; baigiau studijas, mane suėmė baisi stagnacija. Gal savaime praeis?
       „Rotonda“ dar gan ilgai buvo svarbiausia Lietuvos kelių sankryža. Čia atvykdavo kurjeriai ir atstovai iš Kauno, Palangos, Klaipėdos, net iš Varėnos ir Inturkės. Vieni ateidavo nuo Katedros, kiti nuo Arsenalo, tuomet dar niūraus ir neišvaizdaus namo, kurio požemėliuose keli nepripažinti skulptoriai tašė akmenis, o nuvargę kepė ant skardos papločius. Esu ten nakvojęs ant lentynos, žinau.
       Bet daugiausia ateidavo nuo Katedros. Snobai, pižonai, diletantai, meilės kankiniai, už elgesį, „nesuderinamą su tarybinio studento vardu“, iš universiteto ir kitur pašalinti vaikinai bei merginos, nepripažinti poetai ir poetės, knygų perpardavinėtojai, nerimtos mergaitės ir apsišaukėliai aktoriukai. Ko tik čia nebuvo! Gal tikrai reikėjo paklausyt rūstaus ir talentingo poeto Algirdo ir suteikt „Rotondai“ Pasaulio bambos vardą. Čia dar ateidavo: ligos nepribaigti džiovininkai, Gorkio gatvės „iškasenos“, saugumo žmonės civiliais kostiumėliais, 5 – ojo dešimtmečio gražuolės, Džonsonas, Begbis, Doloresa Lust, pabėgėliai iš Bokšto gatvės kazematų ir Salomėjos Nėries vidurinės mokyklos, nuvargę, bet gražūs tenisininkai (tie tik trumpam!), paklydę turistai, moksleivių ekskursijos, spaustuvės darbininkai, atsitiktiniai užklydėliai (Nikulinas, Žanas Marė, Alicija Majevska), buvę Pilsudskio legionieriai, buvę Stalino kariai, buvę Gulago kaliniai. Nesakau, kad šitie žmonės niekur kitur neidavo, bet „Rotonda“ turėjo savo traukos lauką ir kiekvienas jų čia gaudavo bent jau cafè nature!
       Valdžios įsakyti darbininkai nugriovė „sarajų“, „antikinį“ teatrėlį, jaukų kambarį, sūpuokles, nuvertė tris betoninius drambliukus, Pasakų namelį, dar vermachtui tarnavusį sudedamą kino teatrą „Vasara“, likvidavo alaus kioską, tirą, nepagailėjo nė sutriušusio stilingo namelio anapus Vilnelės, o „Rotonda“ tebestovi! Ją anuomet projektavęs žmogus dabar gali didžiuotis – ruošiamas piketas „Rotondai“ apginti! „Rotondos“ Gynėjų Draugija norėtų čia viską palikti kaip buvo, bet į unikalų pastatą jau pretenduoja galingi kooperatyvai, Satyros teatras, Seno Vyno Degustatorių korporacija, Vilniaus Oriento klubas, o Užupis čia norėtų turėti savo Nuolatinę atstovybę ar bent Konsulatą. Mano galva, viską čia lemia nepaprastai patogi ,,Rotondos“ geopolitinė padėtis: šalia – dviejų upių santaka, Arsenalas, pilių požemiai, o juk ne per toliausiai ir „Stikliai“, „Amatininkai“, „Lokys“, ir pusiau slaptai kuriamas nencų – guculų restoranas...
       Bet daug kam toji „Rotonda“ tiesiog karvė ant kelio, tai kas kad šventa! Dabar, lyg ir baigiantis čia Aleksandro Sergejevičiaus kadencijai (įrodyta, kad jis tikrai nebuvo Žvirtibuto pusbrolis!), „Rotonda“ tiesiog palikta likimo valiai! Jau niekas jos nebeperdažo, pavasariais nebevelka patobulintų stalų su pririštom kėdutėm, grindys noriai pūva, o ir ne tik grindys. Bet ji tebeboluoja iš tolo, tebešviečia dulsva spalva ir, kirsdamas kelią į kurį nors Vilnelės tiltą, vis tiek imi ir atsimuši į josios tiek regėjusias sienas...
       Štai mane čia ir vėl užklupo lietus – ūmus, net žagsintis iš smagumo. Palindau po „Rotondos“ stogu. Už kelių žingsnių prie sienos glaustosi jauna mergaitė su aplanku po pažasčia – dailininkai retai nešiojasi skėčius. Nedrįsau jos užkalbinti (ką gi būčiau sakęs?), bet ji pati paprašė manęs cigaretės, degtukų ir paklausė kelinta valanda. Viską gavus ir sužinojus, kad dabar pusė penkių, ji dar pasiteiravo, ar negalėčiau jos pavaišinti puodeliu kavos?
       – Betgi kavos čia seniai nebėr! – skėstelėjau rankom, o ji, papiktinta mano paikumo, gūžtelėjo peteliais ir nublizgino tiesiai per pasišiaušusias balas.
       Laukiau, kol pasibaigs lietus, skėčių nemėgstu ir aš. Iš „Rotondos“ kampų į mane žvelgė visas būrys gyvų ir jau mirusių plunksnos žmonių, rampos numylėtų personų... Žvelgė poblaivis, šįkart liūdnas Begbis, atsainiai šyptelėjo drėgną ,,Primą“ čiulpianti Doloresa Lust, atsukęs nugarą sėdėjo Venecijos liūtas su visu nedideliu literatūriniu kolektyvu. Iš kito „Rotondos“ pusapskritimio skardžiai (akustika!) nusikvatojo nepamirštamoji Marina Vladi – visi jie dar buvo man čia „Rotondoj“, drėgnoj ir tamsioj miesto pažasty, vėsiam jo kraštely, kur meilės ir nemeilės žodžiais aprašinėtos sienos vis būdavo uždažomos ir nutinkuojamos. Dabar jie visi, tarsi tie seni užrašai, mušėsi pro ploną, netvarų tinką į paviršių, šnabždėjo drauge su lietum savo senus šnabždulius.

       1988

       Kunčinas, Jurgis. Laba diena, pone Enrike: Apsakymai. – Vilnius: Vaga, 1996.

Į viršų

       LIETUVIŠKOJI PIETA

       Nuo ko gi reikėtų pradėti? Gal nuo Poeto vaikystės? Nuo kuliamosios, kuri ir šiandien dusliai dunda jo posmuose?
       O gal nuo pirmojo sueiliavimo po sėkmingai išspręstu algebros uždavinėliu? Ne, kruvinų pašaukimo įsčių nei vienaip, nei antraip neatversi. O ir kam? „Knigeles pačios bylo...“ Šiandien jo eilutes skaito visi, kas tik moka skaityti, ne vienai auksaplaukei merginai ar moteriai jos kelia kone fizinį skausmą ar net platonišką orgazmą. Faktas, tokių pavyzdžių jis pats, Poetas, galėtų pateikti.
       Nieko ir nuostabaus. Juk, metams bėgant, Poeto talentas vis augo ir augo, pats savaime ir be paliovos, kaip koksai gerybinis auglys – būna juk ir tokių! Kūrėjas taip tobulai išmoko griežti vienut viena poezijos styga, kad jį būtų galima pavadinti Poezijos Paganiniu, tik kam to reikia! Jo posmai smogė tiesiai į protus ir į jausmus – retas atvejis – ir būrelis merginų, metę užrašinėti tautosaką, kasinėti pilkapius ir dainuoti etnografines dainas, puolė perrašinėti jo nespausdintų eilučių į liniuotus ir langučiais sąsiuvinius. Poetas tam nesipriešino. Tas velnio išpera, tas vienstygis Paganinis kiršino visuomenę ir sėjo nerimą, o mūsų Poetas visuomenę tik žadino, bakštino iš miegų – jo poezija gaudė lyg didelis orkestras su anglų ragais, obojais ir helikonais, o per ją visą ėjo ir viena „raudona gija“ – spec. skausmo gija. Šitą jis yra pripažinęs ir pats, tai kas, kad neblaivus!
       Antai: jam skaitant eiles, liesos ir apkūnios moterys nervingai rūko cigaretes, glamžo nosinaites, kramto suskirdusias lūpas, o vyrų akys įdumba ir darosi įtartinai sausos. O jis, ką jis – atsainiai moja ranka, atsileidžia kaklaryšio mazgą (be jo – niekur, kaip ir be kostiumo!) ...emocijoms iškraut sviedžia keletą stiprių ištiktukų ir pavaro slengo, bet reikia pripažint – užgulęs tą vienintelę skausmo stygą, jis išgroja nepakartojamą verbalinę melodiją – tokiais atvejais jautresni poezijos komentatoriai nebijo pasakyt: kraujas stingsta ir kapiliaruose, ir venose, o nugara – aukštyn žemyn zuja žali vabaliukai... Kodėl žali? Klauskit kritikų, tų poezijos rungtynių komentatorių. Ir dar pasiteiraukit, ar ilgai galima klausytis vien tik Paganinio?
       Palšas balandžio rytas. Žmonai rengiantis, Poetas, gulėdamas ant grindų, rūko sausą bulgarišką cigaretę (sausą, bet ne sousiruotą!). Guli ant tokio demblio, bet jau su kreminiais marškiniais, su kaklaryšiu ir su švarku. Nė žingsnio be kaklaryšio, nė dienos be eilutės! Tik taip jis dar pakenčiamai jaučiasi! Kad ir niekur iš namų neitų, kaklaryšis bei eilutė – sėkmės laidas, būtini geros nuotaikos garantai!
       Jo mūza jau apsirengė, ryškiai pasidažė, ant golfo užsitempė dar ir alyvų spalvos megztinį, o ant šio – garstyčių spalvos striukę, pasirišo gazinę skarelę ir šitaip išsipusčiusi tuojau pat išvyko kažkur į respublikos pakraštį tikrinti kaimo kultūros namų darbo ir tvarkos. Aišku, paliko jam trim dienom tris rublius, dar cigarečių pakelį. Ne iš kokio šykštumo, ji pati nedaug beturi.
       Šventė namams! Šventė ateina! Telefonas įkaista. Pirmučiausia Poetas sėdasi į aplūžusi krėslą ir suka mylimos moters numerį, tačiau ši tik aprėkia jį, išvadina bepročiu ir meta ragelį...
       Aha, tai matyt, jis dar nuo vakar neblaivus. Juk taip su tuo kostiumu ir išmiegojo, nereikės rengtis. Alau! Alau! Au, au! Nieko. Nieko! Jau kiek aprimęs, užpešęs kelis dūmus, kresnas, stambus, stipriarankis Poezijos Paganinis skambina žymiausiam Viršuliškių poetui, o šis atsiliepęs sako:
       – Mano megera irgi išvykus. Nežinau kur, gal šėko pjaut. Gerai, gal atvažiuosiu, daugiau neskambink. Turiu. Turiu, turiu.
       Dabar jis jau sėdi ir tyli. Saulė netikėtai nutvieskia jo tamsų kraujo pritvinkusį veidą. Baironas. Šelis. Paganinis. Ne, šitokiom akimirkom jis gražus visam margam Paupio kvartalui: kupinas stichiško patoso (tokiom akimirkom ir gimė jo drastiškas įvaizdis – ,,tautų haremas“!), sklidinas olimpinės rimties, pilnas kilnaus atlaidumo tariamiems priešams. Ir itin jautrus katėms ir menkai pažįstamiems sugėrovams. Mylima moteris tarsi nujaučia dienos scenarijų ir, paskambinusi pati, šaukia:
       – O ką žadėjai! Sakei, kad eisim ten! Paskui dar ten! Kad atvažiuosi, pabūsi! Vištą nupirkau! Girtuokli!
       Jis deda ragelį. Bepigu jai taip kalbėt, o jam gerklė džiūsta. Jis jau spėjo apskambint ir pranešt. Ką reikia ir kam reikia. Jis jau girdi, kaip ūžia laiptuose jo bičiuliai – ateina! Fiesta!
       Jų čia jau daug, ir visi rūko. Bet daug ir butelių. Visi laukia, kol šeimininkas duos ženklą – nagi, pradedam!
       Kam yra tekę dalyvauti tokiose spontaniškai kylančiose puotose – kolokviumuose, tas žino – čia neapsieis be juoko, ašarų, ginčų, kitų asmenų kaulų ir kauliukų narstymo, adoracijos ir giliausios paniekos. Muštynės? Ne, nebūtinai. Po tokių puotų vis šis tas nulaša ir poezijos viralui. Įvairus ir stebėtinas tokių puotų personalas, bent čia, Poeto būstinėj. Štai du jauni kritikai. Šalia jų – pagyvenusi balerina, girtuoklis profesionalas, neseniai sugrįžęs iš kažkurios gydymo įstaigos. Žymaus prozininko rekomenduota dalyvauti kolokviume trečio kurso lituanistė iš ,,pedo“, pravarde Kruopa. Greta – žilsvas gyvų akių brunetas su ikikarinio pavyzdžio apsiaustu ir randu ant kairiojo skruosto – nuo pat akies iki smakro! Visi kolei kas kuo puikiausiai suteikia, žavisi tokiu netikėtu susitikimu, narsto modernios poezijos gijas, o jeigu ir nesutaria, tai tik dėl kokios smulkmenos: metaforos, humanizmo kriterijų, garsinės simbolikos ir eilutės prie varvančio WC.
       Cit! Dabar kalba jis, Poetas, o kalba beveik vien ištiktukais – štiš, von, ubage, ką sakai? Jam užteko stiklo vermuto, suveikė vakarykštis. Užteko? Pusvalandžiui...
       Ateina ir Zigmas, Viršuliškių grandas. Lėtas, plačiaveidis, tykus – žmonių jam čia per daug, bet šit pastebėjo Kruopą ir atgijo – paneles Zigmas dar pašnekina. Šiaip jis korekt. Kai šeimininkas jį vis dėlto įsiutina, Zigmas sviedžia savo baisiausią prakeiksmą: ,,Pauostyk tu man!..“ Šiaip korekt, korekt! Niekas, aišku, neuosto, net Kruopa, kuri tiesiog svaigsta nuo tokio poezijos seminaro, ką čia – konferencijos! Ji jau žliumbia... Daugelis mano, kad tokių spontaniškų puotų metu ir kaupiasi Poeto intelektas, žinios, suplaukiančios iš visų miesto kampelių, kyla jo poetinė tvirtovė, netgi leksika formuojasi. Tiesa, tasai randuotis tyli, o daug galėtų papasakot, tik šutvė ne ta! Tyli, bet vos tik briaunota stiklinė prieina jį, vienu mauku išgeria ją (vynas „kučkudu“ nuteka stemple), kažkam sumurma ,,nie kręnc glowy!“ ir vėl tvarkingai sudeda rankas tarpkojy ant kanapėtos kepurės.
       Jau ir pietūs – šiandien pas Poetą žuvies diena – rūkyta, pajuodus „skumbrija“ ir „Kilkė pomidorų padaže“ – net dvi skardinės! Kilkutės konservuotos su akim, jose itin daug fosforo – tikro peno smegeninei!
       Vakarėjant svečiai išsiskirsto. Jau numigęs Poetas vėl skambina savo mylimajai, kviečia ją ateiti – dar yra vyno! – bet ši dar įnirtingiau atsisako – įniršis ir temaitina jų skaudų jausmą.
       Tada jis kenčia, o kas gi daugiau belieka! Namai tušti. Buteliai irgi beveik visi tušti. Kenčia mano amatas, ramia širdim galėtų pasakyti jis, bet nėra kam. Rusai turi tokį beveik neišverčiamą žodį – „samorodok“, ir šis jam beveik geriausiai ir tiktų. Galėtum netiksliai versti „grynuolis“ ar „apsigimėlis“, bet kad ne, čia visai kas kita... Apsigimėlių pasitaiko, o ,,samorodkų“ reta...
       Mylimoji randa jį užmigusį. Nežadina ir išeina sau – miegok!
       Sunkiom pagirių dienom jis vėl maloniai liūdnas, daug tylesnis, ir jį vėl (gerokai rizikuodama!) aplanko mylimoji. Jiedu geria kavą prie atdaro lango, rūko, o po to aptaria jo literatūrinę ateitį. Dabar jis, tiesa, tykus, bet viduj kunkuliuoja tokia dvasinė energija, toks įtūžis, taip sruvena požeminės poezijos srovės, kad Poetas visai nesunkiai galėtų sukelti nedidelį žemės drebėjimą. Bet nesukelia – nėr kada, reikia rašyti!
       Drastiški vaizdai nyra iš jo plunksnos.
       Ar gali Paganinis be perstogės grot viena styga?
       Poetas geria alų – tyliai ir liūdnai.
       Jo žmona, draugė ir mūza, patikrinusi beviltiškai apleistą kultūrą kaime, jau parvyko ir mato: sėdi jis su kaklaryšiu ir tais pačiais kreminiais marškiniais, su užkritusiais ant kaktos minkštais plaukais. Sėdi tam pačiam krėsle – pavargęs ir liūdnas – tokį ir paliko... Tik šalia – akiniai su įskeltu stiklu – visai nežymiai.
       Poetas kažką sunkiai sušvokščia, kažką nerišliai per negilų miegą sumurma ir nejučia padeda galvą ant savo vestalės kelių. Sapne jam rodos, kad jis miega mylimosios glėby – tas glėbys irgi tvirtas, kaip ir didžiumos meną mylinčių moterų.
       Vestalė ima jo akinius ir padeda ant tamsiai baltos spintelės.
       Paskui stveria ir pakelia Kūrėjo kūną, pasiguldo ji sau ant kelių. Ne, nebijokit, nemuš. Pasiguldo patogiau, viena ranka prilaiko sunkią svyrančią žemyn galvą. Jo Galvą. Kita ranka brūkšteli per ją sausu valstietišku delnu. O gal Ji paglostė Jį?
       Tikriausiai paglostė.
       Taip kuriam laikui ši pora tarsi ir sustingsta, trumpam.
       Tarsi kokia perdėm tragiška šiuolaikinio liaudmeisirio medinė skulptūra, dar kvepianti medžio syvais.
       Tarsi kokia Lietuviškoji pieta...
       O gal tai ir yra Pieta?

       1989

       Kunčinas, Jurgis. Laba diena, pone Enrike: Apsakymai. – Vilnius: Vaga, 1996.

Į viršų

       NIEKIENO NAMAI

       Tai argi ne vis tiek, kur dabar linguoti? „Rudens auksinės bangos mane neša...“ Kieno čia šedevras? Nebežinau... Neatmenu. Rudens auksinės bangos nežinia kur mane neša, bent aš nematau – juk tamsu. Tolus, galbūt paskutinis miesto žiburys už mano šlapios nugaros plast ir užgęsta... Lyja Lietuvos šalyje! Šit ir išsimušiau iš tako! Kurmių takai – žmonių takai. Partijos planai – liaudies planai. Planas – įstatymas. Šąlala! Šąla? Ne, šlapia. Šlapios mano kojos, šlapias miško takas – tolyn, tolyn nuo miesto, žmonių, gyvulių, žiburių, motociklų ir lėktuvų! Lėktuvai, beje, sportiniai – vartosi, kilpas (mirties?) raito – toliau ir nuo jų. Juoda spalva – rudens spalva. Su visais savo šviespilkiais šešėliais ir grimasom. Jau gal valanda šlitiniuoju. Kai esi gerai įkaušęs, niekas nerūpi, nieko nebaisu. Kad ir nebeturi kur nakvoti. Palauk, bet juk dabar ne ruduo, dabar oficialus pavasaris. Vakar dar buvo žiema – šiandien pavasaris... kad ir neturi kur nakvoti... Juk iš vienur mandagiai pasiūlė išeiti. Iš kitur išvarė. Trečiur neįsileido – teisingai, ir aš tokių neįsileisčiau! Juk šunim smirda tokie ir bakterijas nešioja. Na, gal ne visi blyškiąsias spirochetas, bet vis tiek. Nusikaltimų prezumpcija ir profilaktika, gerai skamba, a? Nors ir nežinau gerai, ką tai reiškia. ,,Rudens auksinės bangos...“ Lietus nuplauna visus pėdsakus. Rūgštus, šlapias lietus. Kvepia šlapi lapai. Šlapi lapai kvepia. Irgi kvepia... Tiomnaja noč, tolko puli... Šunų keliai – šunkeliai – žmonių keliai. Kačių takai, vorų trasos. O juk net dieną čia baugu eiti. Draustinis. Ne dėl to, kad draustinis – čia juk niekas neuždrausta. Akivarai, pelkutės, reti vabzdžiai, kelios kobros, cha! Geriant alų, kažkas sakė: vėl pabėgo kaliniai. Nudėjo darbe sargybinį ir pabėgo. Negali būt! Taigi sugaus, čia ne tundra. Juk ir tundroj sugauna. E, koks mano suknistas... Eisiu, kol nugriūsiu, čia vis dėlto kaži koks takas. Gal net žmonių pramintas. Tututututu! Tututu! Tutu! Šaudo! Už nugaros miške, ties įsivaizduojamu Paukščių taku. Ne, ne kalinius, čia „reguliarioji kariuomenė“ – SA. Tutu. Pirrrr! Pirrr! Bach! Bumpst! Jie, matyt, net minosvaidį turi, koks mano... Pajutę dujų nuotėkį, išjunkite dujotiekį!
       Tik nenorėk visko suprasti, visko žinoti – kitiems vis tiek nemokėsi papasakot. Nes kiti irgi nieko nesupras, jie irgi turi savų rūpesčių. Visos naujienos visur tos pačios. Atsargos gali būti tik papildytos. Vėjas yra įprastas gamtos reiškinys. Šlept, šlept per purvyną, kiti niekad nesupras. Tik niekad nemanyk, kad kitas nedurnas, kitas irgi durnas! Kas taip sakė? Gilagas? O ką tau sakė Klo? Ką sakė Klotilda? Dink! Štai ką ji sakė. Bet ta pati Klotilda pasivijo ir įbruko butelį – imk, imk ir čiuožk, dink! Valkata! Še, dar žiauberė! Varyk iš čia! Tad ir duonutės turiu. Kad ne tas lietus, ne pažliugęs sniegas. Ir žvarbu, broliuk triuši, žvarbu, nors ir apkaušęs esi, gerai apkaušęs. Eini tolyn, broliuk triuši, bijai? Bijau, sakau pats sau, mieste likti negalima – jie ką tik dar labiau sugriežtino kovą su valkatom. Ne vieta, girdi, tokiems mūsų visuomenėj! Tai kur vieta, pone kapitone? Kalėjime. Ką čia, valkatauti, aišku, gėda, jei valkatauji ne iš pašaukimo. Nors kaip ten, kaip ten? Aha... daug pašauktų, maža išrinktų! ,,Valkatų gaudymo savaitė“. „Valkataujančių šunų ir kačių gaudymo dekada“. Kaip ką prisivilioti? Šunį kaulu, katę valerijono lašais, o valkatą? Viralu, alaus kaušu ar tais pačiais valerijonais? Ne mano reikalas! Partijos keliai – valkatos keliai! Vo glubine sibirskich rud... ne, čia ne man, tai komunizmo šmėkloms. Valkatų fantazija nebloga, komunistų irgi, tik šie net sau meluoja! Kiek skirta, tiek ir nueisi. Klotz am Bein, Klavier vom Bauch, wie lang ist die Chaussee? * Kiekvienas išsilavinęs valkata moka bent keletą kalbų, aibę idiomų, o argo jam vienas malonumas! Įdomu gal būtų į save iš šalies pažvelgti, bet juk tokia tamsa. Nors akį durk. Durk jam į akį! taip, rodos, šaukė kažkas prie alaus langelio. O ko lindo be eilės? Į akį! Diena prie alaus, naktis be alaus. Alau! Alau! Auuu! Auuu! Senas mano balachonas, skrybėlė sena, mėnuo pateka raudonas, valkatos daina... Kieno šios eilės? Ne mano, tikrai ne. Mano pažįstamo, kelyje žuvusio valkatos. Jis traukė vieškeliu Bagdadas – Pivašiūnai ir ties Rumunijos kryžkelėm žuvo nuo beduino kulkos, galit netikėt. Netikėkit niekuo, ką čia paistau. Bet aš jums nieko ir nesakau, aš su savimi šnekuosi ir ant nieko nepykstu. Nė ant Klotildos – Brunhildos – Matildos, žiaukt! Hildos. Esu išsilavinęs valkata – aktorius ir netgi stoikas. ,,Stoike“ jie vadina barą, kur galima gert stačiam, kad daugiau tilptų. Stoikas prie „stoikės“. Šiaip aš vengiu rusicizmų, polonizmų, netgi judaizmų ir germanizmų. Bet sakau „šiur“ ir ,,džėla“ – tai jau amerikonizmai. Jų irgi reikėtų vengti! Tai, ką aš čia vapu, yra tik nekaltas pasąmonės srautas. Tokiu metodu rašė aibė žymių t a r y b i n i ų  lietuvių rašytojų, kai kurie tarėsi netgi atradę šitą srautą. Beje. Kas gi yra tarybinis rašytojas? Tarybinis rašytojas turi raudoną ženkliuką. Daug ženkliukų, žiaukt, žiaukt! Ne, jau reikia stabtelėt ir pažiūrėt, ką ta kačiukė Klo man čia įkišo... Gurkšt. Girkšt. Ho! Aišku kas! Ne, ne benzinas, sykį taip jau buvo. Tokią slogą tuomet turėjau, kad net prie lūpų keldamas nieko nesuuodžiau. Ko tu čia kimbi? Oi, su kuo aš čia ginčijuosi? Su niekuo. Girkšt, gurkšt... mes dar susitiksim po daugelio metų... pirrr pirrr! – klausykis, Jūrate, klausykis, rūrate. Tai šit. Yra nuomonė! Yra t o k i a  nuomonė, kad vienas žmogus susidegino, protestuodamas prieš tai, kad Lietuvoj vis dar nėra krematoriumo, kad miręs turi pūti kaip klevo, ąžuolo, gluosnio lapas... Jei tu būtum šūdas, o aš klevo lapas! Aš tave pridengčiau, kad nesklistų kvapas, taigi. Kieno? Lermontovo. Liaudies! Kremas tai dar ne krematoriumas. Tai visai kas kita. Jeigu vyras kultūringas, penis jam nereikalingas. Mandagiai tariant. Taip sakė vienas žymus žemaičių rašytojas, mes statėm jo veikalą. Veikals latviškai reiškia krautuvę. Kai statėm jo krautuvę. Gerk, valkata! Į Klo sveikatą! Mano cigaretė kaip vilko akis. Vienaakis vilkas. Kaip žebenkšties akutė. Klo skylutė kaip pelės akutė! Vienaakis vilkolakis. Wehrwolf. Tokių čia nėra! Pirr, pirrr, raketa. Baigė, amen. Šlus. Finis. O man? Reikia atsiremt, pailsėt, vis tiek šlapias kaip piemens maišas. Gražiai, vaizdingai pasakyta, ar ne, tamsta mokytojau? Dvišakas medis, dvišakas moters liežuvėlis, o gal man tik taip pasirodė. Ji buvo visai be papų. Plokščia kaip skalbimo lenta. Plokščiakūnė moteris. Klaikus klasiškas žvilgsnis, trys buteliai ant scenos grindų. Lady Mackbeth. Žiurkės akys. Patvory stimpanti žiurkė, kaip aš dabar. Ne, aš turiu butelį, stimpančios žiurkės tokio neturi. Priešpaskutinis patepimas. Indulgencija. Non libet... Didelis butelis yra geriau negu mažas. Didelę kiaulystę irgi sunkiau padaryti nei mažą. Tuo tarpu jie manęs jau ieško Nemuno gatvėj. Šilo gatvėj. Taikos gatvėj. Napoleono štrasėj. Marijos Melnik aveniu. Ši ilga – 3889 metrai. Pasak Anatolijaus Kroco – šnipo, tardytojo. Irgi girtuoklis nelaimingas. Pasakyk, kas tu esi, ir aš pasakysiu, kas tu toks. Toks daugmaž Kroco credo. Credo su „c“. Vienam šnekėtis yra geriausia. „Yra“ galima ir praleisti. Sykį tokia liesa merga atnešė man prie „stoikės“ paskaityt savo apsakymą. Net ne apsakymą, „srautą“. Pilnas sąsiuvinis žaliais viršeliais. ,,Milijonai žvaigždžių, tarsi milijonai auksinių kruzeirų žėrėjo virš įlankos“. Ir t.t. Toliau neskaičiau, atėjo Bernšteinas, o paskui nebebuvo laiko. Ir iš kur tas mūsų pasiutęs noras viską susigrūsti į kišenes? Ji man įkišo trirublę, nors turėjo būti atvirkščiai. Bet aš neįstengiau panelės tos paimti – buvau tris dienas nieko nevalgęs. Buvau gėręs tik alaus, o alus yra skysta duona. Buvau valgęs tik skystos duonos, bet vis tiek nieko neišėjo. Gerdavau po dešimt dvylika bonkų kasdien. Jei ne daugiau. Reikėtų pasikeisti smirdinčias kojines, bet kitų neturiu. Zylė man nudžiovė dvi poras, bet vieną atidaviau Chorchei, jis net žiemą vaikščiojo basnirčias. Aukso žmogus, sykį suveikė stiklinę samanės, kai aš beveik jau miriau. Džigi, džigi, siūlė man toji novelistė, bet man nieko neišėjo. Ji net nesupyko, tik atsiduso. Pati kalta, kam siūlyt tokiam žmogui kaip aš – neėdusiam. Smulkūs bruožai, didelė burna gosli. Pone Bernšteinai, užčiaupkit savo kakarinę, pasakė ji tada ponui Bernšteinui. Tačiau Bernšteinui ji davė – jis nusivedė ją į užkulisius ir pasiguldė ant dekoracijų. Ant dulkių ir pjuvenų... Šuns metai, kiaulės metai, žiurkės metai... Ant dekoracijų su žvaigždėtu dangum, antraip gal būtų ir nedavus: miriadai kruzeirų, pone Bernšteinai, už vieną naktį! Tai tavo, Bernšteinai, žmona Klotilda išgujo mane į tamsą, pasakė, kad jau pavasaris, tai ji įbruko man šitą didelę b o n k ą , reikia sakyti butelis. Aš buvau gabiausias jūsų artistas, pone Bernšteinai, ir jūsų laimė, kad šita b o n k a  tikrai didelė, tikrai pilna – jos pakaktų ir trims valkatoms. Ar pamenat, kaip aš atlikau užpakalinių žirgo kojų vaidmenį? Pati Klotilda jodinėjo manim po sceną, o ir aš ja jodinėjau – ką čia slėpti! – tik ne scenoje, o paupy. Geriausiems artistams viskas leidžiama, o teatras ne vienuolynas, argi ne, Bernšteinai? Teatras tai pirmučiausia rampa. Rampa! Kas yra rampa? Niekas nežino, kas yra rampa. Arba – rampos šviesa. Rampos šviesą išvydo... Gulėdamas tą naktį scenoje, aš ir mačiau.. kaip ant žvaigždėtos dekoracijos Bernšteinas tvarkė tą novelistę. Raičiojosi po visą dangų... Sudegusio – tikrai sudegusio! – teatro artistas, pirmąją kalendorinio pavasario naktį šlapiam užmiesčio miške, su buteliu samanės, supiltos į dičkį Vermuto rosso, argi tai teisybė! Gyvenau teatre – teatras sudegė. Sudegė ir toji dekoracija su žvaigždėtu dangum už milijardą kruzeirų... Einu, lapsiu toliau, o naktie ledine... Švento Jono naktį, klausime žvaigždės, laužus imsim degti, raganos padės! Jokių laužų, Krocas iškart suseks! Ir – jokio sekso, jokio nuovargio, jei miškas tau namai, o alus sriuba. Miežių buljonas. Ketvirtas amžius prieš mūsų erą, prieš Kristų, – taip ir matau: mūsų tikri broliai egiptiečiai jau verda alų!.. Paskui Bernšteinas užsivilko šarvus, įjungė visas šviesas ir jiedu dar repetavo mizansceną (aš viską girdėjau) – Skirgaila atleidžia mylimajai. O gal jie žaidė karalių Lyrą? Lady Mackbeth? Gal. Irgi visai be papų, kaip ir Klo. T.y. Klotilda. Klo, taip ją šaukia Bernšteinas. Klo, išvirk čajaus! Klo, paduok žąsiai šieno! Klo, kur tu? Klo, klo, klo...
       Viešpatie, koks puikus butelis! Aš jau vos žengiu, o jis vis dar sunkus. Kad tik neišlaistyčiau, kad tik kur nepamesčiau! Kad tik rasčiau kokį tankų augalą, pavyzdžiui, eglę. Lyk, lietau, aš nieko nematau. Teatrą studijavau pats. Aktoriaus saviruoša. Pėterio Vaiso užrašai. Dostojevskis. Bernšteinas? Ne, Bernšteinas mane tik maitino, leido nakvoti scenoje ir kartais duodavo truputį pinigų – visai ne daug. Kojinėms jau nebeužtekdavo. Puskojinėms. Na, ir nieko nesakydavo dėl Klo. Gal kaip geriausiam artistui? O, Klo! O, Vaterklo! O, Vaterlo! Čia ne visai į temą, bet nieko, bus gerai. Gerai. Gerumas tas gyvenimas, sakė vienas poetas. Pavardės tyčia net sau nesakysiu. Dar gurkšt. Girkšt. Šikt mikt. Aure kas ten tamsuoja labiau už tamsą? Kas ten joja? Raiteli, palauk manęs! Wer reitet so spät durch Nacht und Wind? – Es ist der Vater mit seinem Kind.** Niekas čia ne jodinėja tokiu metu. Niekuomet nejodinėjo... Es ist der Vater mit seinem Kind. Sena Gėtės baladė. Jokių Gėčių!
       Dievuli, tengi tvartas! Vidur miško stovi tvartas, nei paleistas, nei pakartas! Nei užkaltas, nei aptvertas! Kieno? Mano. Mano rimai, mano tvartas. Tikrai, bet gal ten kas jau? Jau kas gyvena? Stoj! Kto idiot? Mano in alto! Ruki! Hände hoch! Stop. Arba ne – Nonstop. Dar – girkšt, gurkšt. Kad būt aiškiau. Kad jokia smarvė negąsdintų manęs! Love me tonight and late kiss tomorrow good bye! *** Mano namas vijokliais apaugęs... skambėk, daina! Visuomet prisimink, sakė man vienas kriminalistas – ne, ne Krocas, kad tamsoje ir tavęs kažkas bijo. Pulk visuomet pirmas ir laimėsi! Surakintus vergus į galeras! Kaip aš čia jį ir pamačiau? Tą tvartą. Galėjau sau eit ir praeit. Juk tas takas suka kaži kur į Nemuną. Toliau – plaukte per Nemuną. Iki Bagdado! Per Rumunijos kryžkeles! Aš gyvenu agoniją ir rudenį su merdinčia, su mirštančia Europa! Gerai, kad niekas negirdi, užmuštų, kad šaipaus iš t o k i o  poeto. O aš mačiau: autobuse. Įkaušęs vaikinas bedė į begalinę bendrakeleivės krūtinę nykščiu: Tai tu Europą nuo mongolų apgynei nuoga krūtine! Gelbėkit, sušuko niekuo nekalta moteris... Tuo tarpu kapitonas Seifulinas ir ,,grupa zachvata“ supa įtariamą lindynę Brolių Enčių aveniu... tegu! Sausa, jau man sausa... Gersiu, kol... smigsiu... tarybinė santvarka užgrūdina žmogų ne tik morališkai, bet ir f i z i š k a i , priverčia iškęsti visus kankinimus, tortūras, tiesa, tai tas pat. Todėl rusai laimi visur ir visada. Žemėj, jūroj ir danguj. Net kosmose. Koks jugoslavas iškęstų čia tokį šaltį kaip aš? Miške dar pilna šlapio, suzmekusio nebalto sniego. Joks jugoslavas, nebent juodkalnietis. Koks lenkas, švedas ar olandas? Jakutas iškęstų, žinoma. Už tokį puikų butelį Jakutijoje aš, ko gero, gaučiau saują nešlifuotų deimantų. Jie nusišlifuotų patys, mano kišenėse, man šlifuojant gatves, nesijuok, naktie! Sykį aš gėriau su Adomu Mickevičium – jis parodė pasą. Du pasus, vieną – užsienio. Viskas ten sutapo. Adam Mickiewicz, polak. Matot, šitaip vapėdamas, aš jau ir viduje! Čia aš ir prisėsiu. Čia lyg dėžė kokia, lyg suolas – kakoj skirtum, liš by šilta! Kalbos darkytojų pašiūrė. Anksčiau aš pažinojau ir daugiau rašytojų, bet vieni numirė, o kiti išleido plonytėles knygutes (tokias kaip sanbiuleteniai poliklinikose – ,,Saugokime akis nuo trachomos!“ arba ,,Ką reikia žinoti nėščiajai“) ir nebenorėjo manęs pažinti. Pažinojau dailininkų, bet jie surengė parodas ir jau varė mane iš savo prišnerkštų, girtų dirbtuvių. Net iš ,,banglo“ kilusi Monika Eufenija. Esu kartą išstatytas parodoje – piešė jie mane visi, kokį tik panorėję, dažniausiai tokį, koks ir esu – valkatą ir artistą. Dabar jau tikrai sudegusio teatro. Bernšteinas matė eskizus, liuks, sakė, bet ką jis, ,,drupis“, supranta! Protingiausia y r a  žavėtis savimi – niekas negali uždrausti! Neuždrausi gyvent g r a ž i a i ! Kas ne, tai ne. Žaviesi savo mintimis, išprusimu, niekaip neprageriama atmintim, o randi tvartą! Gryčią gal? Juk aš jau sėdžiu ant kaži kokios dėžės ar suolo. Yhaha! Uostyk duoną, paskui gerk, kiek gali, tiek ir ištverk! Dabar cigaretė! Gražiai gyvent neuždrausi! Kažkokie kaliošai akių aukštyje, seni kaliošai, siūbuojantys kaliošai, nors vėjo nėr – viskas nuo palaimingo girtumo. Gloria Clotilda! taip ryt užrašysiu degutu ant jos durų, kai jie abu išeis į apkasus – repetuoti tos novelistės pjesės ,,Bastionas“. Viskas ten apie žiurkes, viskas o viskas apie žiurkes, viskas ten apie mane, perkeltine prasme, žinoma. Galėjo pavadinti ,,Valkata“, galėjo – „Klajūnas“, tai ne – ,,Bastionas“! Siūbuokit, kaliošai, be dūmo, be vėjo, kažkas į namus vieną kartą parėjo! Tai aš. Aš, žinoma, kas daugiau. Gyvensiu čia, tvarte – troboj, būva tokių. „Būva“ dviskaita. Arba – eiva. Jei būva kojinės – kelnės, tai kodėl negal būt – tvartas – troba? Jei būva katė – žuvis, šaukštas – šakutė, valtis – kelnės, žmogus – beždžionė arba žmogus – amfibija, tai kodėl? Gyvensiu! Klo nešios man žiauberes, samanę, supiltą į Vermuto rosso arba Vermuto bianco butelius, o aš rašysiu savo atsiminimus apie Bernšteiną, apie Klo, apie novelistę – bepapę kaip Klo... Apie teatro gaisrą su visom mizanscenom – myžk ant scenos! Aš, grįždamas kartą... iš miško... sušalęs. .. parsivedžiau Klo, ir ji išvirė alų! Kas yra graži moteris? Mano tėvas sako, kad jo laikais gražios buvo dvi – Žaklina Kenedi ir Brigitte Bardot, reikia tarti: Bridžit Bardo. Jis pamiršo Tvigi. Tiesa, Tvigi buvo irgi gaišena, kaip Klo ir novelistė, bet vis tiek! Sakydavo tėvas, nes jo nebėr, iššoko pro langą – tiū tiū, Vorkutiū! Na, ne Vorkutiū, vis tiek tiū tiū! Alkoholis nešildo, sakė man kitąsyk narkologijos tėvas Valdemaras Bundzatis (Italija, Pizza) – apsvaigęs kūnas paprasčiausiai nejaučia šalčio. Ne ,,kūnas“, – sakė Bundzaitis, – ,,organizmas“ nejaučia šalčio. Jeigu kenčia organizmas, jam padės tik onanizmas! Kaip man ir kitiems mano kartos berniukams melavo, kad tai sekina stuburo smegenis! Visi dvejetukininkai – onanistai? Tik neseniai atseit paaiškėjo – sveika, tik su saiku. Vienas malonumas – ką nori, tą ir knisi, kad ir – nebūtinai Anglijos – karalienę. Egoizmas tai, žinoma, baisus egoizmas, bet tik egoistai dar gali šį tą pasiekti. Kad ir aš: ėjau, ėjau ir priėjau šitą trobtvartį? Tvarttrobę? Ne, neskamba. Kas gi čia? Gal atrasim iš netyčių šiuolaikinį mūsų Dičių? Štai ką reiškia fenomenali atmintis ir saulėta vaikystė bėgimo takeliuose. Viską atsimeni, ypač tai, ko nereikia. Ir nei iš šio, nei iš to. Viena estė man sakydavo – ar tu nori ŠIOBEITO? Ir mudu nusirengdavom iki pusės, kaip pas daktarą. Tik atsitiktinai sužinojau, kad šitaip sakydavo Mikė Pūkuotukas. Estė ir Mikė. Štai Klozetų poezija bei proza. Civilizuotos šalys jau seniausiai išsileidę tokias antologijas. „Ja ne poet, no ja skažu stichami – pašol ty... melkimi šagami“. Buvo laikai! Sykį mano eilėraštį apie žiogus („Susprogsiu į tūkstantį žiogų! Kiekvienas žiogas bus plevėsa!“) išspausdino toksai neva jaunimo žurnalas – žiaukt, gurkšt! – taigi... Kad pasipylė skambučiai! Kaip drįstat spausdinti to valkatos draikalus?! Gavau keturiolika rublių ir laišką – per patrankos šūvį nuo mūsų redakcijos! Norėjau parduoti užsieniui, bet užsienis tik pasijuokė – toks žmogus, to užsienio atstovas – nė žodžio prieš komunistus! Tuo metu jų valdžia dar nieko blogo nebuvo spėjusi man padaryti! Gero irgi, žinia. Kartais pagalvodavau apie nepartinių bloką. Argi ne taip sakydavo: „Komunistų ir nepartinių blokas“. Blokas „Camel“ ar netgi „BT“ yra geriausias blokas pasauly! Pone Seifulinai, sakydavau aš jau vėliau, juk jūs irgi ne pirštu darytas, viską suprantat, paleiskit mane iš nuovados, koks aš priešas, o ir jūs, rodos, ne bolševikas? Cho, sakydavo man kapitonas Seifulinas, o ką aš žinau? Jei ne priešas, dar būsi toks! Bet dažniausiai paleisdavo, o aš skubėdavau pas Bernšteiną į repeticiją; vaidinom aną rudenį klasišką veikalą – Bekiu ,,Mirabo“. Man jau buvo pasiuvę kostiumą – juodą, ilgą. Taip ir sunešiojau jį gatvėse, sutryniau, tik cilindras liko – premjera taip ir neįvyko. Liko tik šis balachonas... Švis? Dar ne, ne. Kiek čia liko kliuku kliuku? O, dar pakaks. Litras čia mat. Gal čia ir koks židinys yra? Vargu... Dabar taip gerai jaučiuos, kad nereikia jokių židinių. Drėgna cigaretė, plutelė, gurkšt. Galėčiau rašyti tezes pradedantiems rašytojams. Arba temų rinkinį prakutusiems rašeivoms. Panašiai kaip abiturientams. Pavyzdžiui, pavyzdžiui... Kodėl lūšys nepuola girtų? Užupis yra mūsų Monterėjus. Žydai kaipo aukštos kultūros tauta. Perlojos kronprincas ir jo reikšmė. Už ką mes mylime lenkus? Liūdesys ir alus kaipo gyvenimo ir mąstymo būdas... Ne, tikrai, žiaukt... Susprogsiu į tūkstantį žiogų!.. Kiekvienas žiogas bus Klotilda! Arba: Bernšteino egzercizai provincijoje. Ir taip be galo, be krašto. Vienas kitas rašto žmogus, manau, būtų, ko gero, net dėkingas. Didžiai dėkingas. Bet didžiai dėkingų šiais laikais nebūna. Ir dar – visi aliai vieno plagiatoriai. Lietuvos gladiatorių parodija! Visur, ne tik menuose: štai tokį kaip mano balachoną jau dėvi bene tuzinas provincijos valkatų. Pseudovalkatų, geriau pasakius. Visur būtina klasifikcija: jei perdien triniesi prie alaus, o vakare eini pas mamytę ar kokią „šalavą“, tai koks tu valkata? Apsišaukėlis: lževalkata! Rasės grynumas būtinas ir čia. Valkatavimas tai ne vien romantiški parkai, paupiai, laužai, nauji susitikimai ir viltys. Tai kur kas rūsčiau, banaliau ir tiesiog juodžiau. Vien apavas ką reiškia! Štai būtų sausos kojos, argi aš taip šnirpščiau nosim? Aišku, kad ne! Rudi, lengvi slidžių batai su auliukais, su apvaliais odos lopais ties kulkšnim – kiekvieno tikro valkatos svaja! Bernšteinas, pavyzdžiui, turi tokius, bet koks jis valkata! Režisierius – girtuoklis, vedęs gražiausią savo artistę Klo. Artisto gyvenimas – klajonė ir kančia, rimtai aiškindavo man Bernšteinas, dūmindamas „Primą“, Bernšteinas Arnoldas – Arnas Bernšteinas, visai ne žydas, jam toji pravardė prilipo po kažkokio vaidinimo dar amatų mokykloj. Meno amatų, beje. Jis panašus ne į žydą, o į Nikolajų II, carą su ,,gimnastiorka“, mano manymu, nevertą nė vieno mūsų kunigaikščių puspadžio, bet ką darysi, – caras vis caras. Saras. Sara Bernštein. Sarienė Klotilda ir saras Arno Bernšteinas. Štai ši porelė porą metų ir buvo mano Alfa ir Omega visais atžvilgiais. Atvirai sakant, rūpėjo man ir toji novelistė, Nemira ar Nemiga. Nemiga, Nemiga! Nemiga... Vardas toks. Nemira – Nemiga... Nemiga tai ir toks upelis Minske, t.y. Menske, po gatvėm teka, jam tinka tas vardas. Toji rašytojėlė kaip paauglys – plokščia, segtukais susegtais plaukais, dryžuotom vilnonėm kojinėm, trumpu paltuku – žiemą vasarą vis tokia pat. Bet Bernšteinui tokios patinka! O Klo? Klo gigantas, tik papų neturi, labai krimtosi dėl to... net man, sykį jodinėjant paupiais, guodėsi, kaip jai dėl to skaudu! Scenoj, žinoma, gali prisikimšti kur tik nori, gali tokį biustą pasidaryt, kad oho! Bet štai gyvenime... Scena ir gyvenimas, – dar viena amžinoji tema. Teisybė, neblaivi tada buvo, ėmė viduriuoti: Nemiga – Mira – kurva, Bernšteinas paleistuvis, teatras – bordelis!
       ...Dabar šitam tvarte bus mano namai, mano teatras, mano studija, būstas, butas, biuras, baras, migis, lovys – ko dar? Niekieno Namai. Kaip Dailininkų ar Kompozitorių... Taip juos ir vadinsiu – Niekieno! Gurkšt? Gurkšt, girkšt... Siūbuokit, kaliošai, siūbuokit be vėjo, kažkas dar ilgai čia per naktį stovėjo... be vėjo... siuvėjo... Prisimenu, gastrolės... Gurkšt, bet vos lašą, kaip vaistų! Važiuojam, būdavo, su Bernšteinu į kokį kolchozą – sunkvežimis dengtas, iki spektaklio lakt draudžiama, Bernšteinas, aišku, kabinoj prie šoferio, mano letena Klo užanty. Vis tiek ten šį tą rasdavau, nors liemenėlio jai ir nereikia. Atvažiuojam. Bernšteinas paskaitėlę kolūkio šviesuomenei – Kafka, Beketas, Zacharas Berkutas, Jonesku, Petresku, Eminesku! Ir tokiu rimtu snukiu, kad tie asilai iš pradžių net klausydavosi! Vaidinam – žmonės nieko nesupranta, Bernšteinas nutraukia spektaklį ir – intermedijos, anekdotai, armonika! Žinojo, ką daro – visi patenkinti, ne veltui jis ant sunkvežimio šono buvo užrašęs „Eksperimentinis Liaudies Teatras“. Jam ant švarko kišenės būčiau prisiuvęs emblemą – kaip kelneriui ar administratoriui – „BERNŠTEINAS. EKSPERIMENTINIS GENIJUS“. Būtų buvęs, aišku, didžiai patenkintas! Didžiai! Patinka man tas žodis. Ar aš dabar didžiai patenkintas, siūbuojant tiems kaliošams, gurkšt? Kaliošams? Pamiršau monologą, kurį ne kartą sakydavau scenoje, o ir krūmuose: „Senjora, jūsų oda akinamai balta, jūsų krūtinė kaip nerami jūra, tarkit žodį! Čia mudu vieni, brangi senjora! Vienas jūsų šypsnys išgelbės gyvybę mano kariams, ryžkitės! Be vado jie prakiš mūšį laukiniams, o jūsų gyvybė, tai yra mano gyvybė – jūsų rankose! O, Klo! Klo, Klo, klo...“

       ...ooo, oo, o... o! Kr. Kra. Kran! Šalin. Kas čia? Čia aš. O kas čia? Čia mano ranka... koja... šlapias batas... batas? Bu bu... nubundu... Kran! Primma del oro del cienna... programma de la fiesta in lingua italiana... canta Ritta Pavone... Germania ociendentale... tanti tanti auguri... tanti auguri! Pala! O kur butelis?.. Germania ociedentale... Kur butelis, klausiu. Aha! Vot tak, skazal biedniak. Kumekaješ? Mažą lašą, kurs pratašo nuotolį tarp smegenų... ir lakūnas tyliai prašo – vieną kartą gyvenu... ir dabar šitoj oazėj – susidaužkim tyliai – op! Tolima karinė bazė vieną kartą eis velniop! Op! Velniop! Hei, betgi jau turėtų švist?! Pyst, ir pavasaris! Būk sveikas, o pavasari taikos! Būk sveikas, artiste sudegusio teatro! Gurkšt! Gurkšt! Teatrą sudegino Klo, tai aišku kaip dieną, o dabar dar labai tamsu. Koks ten teatras, buvusi santechnikų būstinė, pusrūsis. Teatro būstinė, administracijos kontora, mano būstas, Bernšteino pokylių ir meilės lizdas. Vestuvės Malinovkoje, taip vadindavosi tos puotos. Vargšė Nemira – Nemiga – Mirjam! Plokščias užpakaliukas, vaikiški džinsai, segtukas plaukuose – rašytoja! Visi sugedę – tik mes dar ne. Kirmėlės dar tik šliaužia į mus. Nemiga kiekvienam šiukštu neduoda. Nemiga rašo noveles. Mirjam kala roles. Štai naujausios novelės pradžia: „Vasarą mokytoją vėl išvežė į tolimą sanatoriją, ir jo mylimoji nusprendė pėsčia n u k a k t i  pas jį... Sanatorija buvo kalnuose... ėjo ji, ėjo...“ Melkimi šagami. Kai suliepsnojo scena, girtą Bernšteiną Klo ant rankų išnešė iš ugnies ir numetė į sniegą šalia šiukšlių konteinerio. Jis sušnypštė ir užgeso – gražūs jo antakiai buvo nugruzdę. Barzda ir cariški ūsai taip pat. Kai jis atsigavo, visas teatras su žvaigždėtom dekoracijom buvo sugruzdėjęs. Su dekoracijom, rekvizitu, ataskaitom, planais, slaptaisiais Bernšteino protokolais ir rankraščiais – jis rašė esė: Teatras ir provincijos visuomenė. Kaip užkariauti žiūrovą? Niekad nemačiau tokio laimingo žmogaus kaip apsvaigęs, bet jau atsigavęs Bernšteinas! Švytėte švytėjo savo paties pelenuose ir, pakilęs kaip Feniksas, skutamuoju skridimu apskridęs apylinkę, vėl degė noru s t a t y t i ! Bučiavo ta proga Nemigą, Čitą, Meksiką ir Klo – visas artistes. O juk Bernšteinas žinojo, kad teatrą pakūrė Klo! Tai buvo vieša šeimyninė paslaptis – teatras abiem buvo įsiėdęs iki gyvo kaulo, o gal dar giliau...
       Kaip lėtai slenka naktis – aš juk gerokai nusnūdau, o dar nė neketina švisti. Sakei, kad mano akys kaštonai, pasakiau aš Klo po gaisro. Ji nusiviepė: sakiau! Maža ką aš sakiau! Dabar mes išvažiuojam į Kauną – b a s t a ! Albertas ten duoda mums visą požemį su g a l e r i j a ! Į katės subinę, niūriai atšoviau aš. Niekšas, supyko Klo, pavyduolis! Ant trečios lentynos, pasakiau jai, nes jau žinojau – nebeturėsiu kur nakvoti. Gal tris naktis praleidau pas Bernšteinus, ten laikėsi ir Nemiga su Čita. Bernšteinas girtas knarkė, mudu su Klo jodinėjomės poniais. Traukėm prieš Kalavijuočių ordiną. Ant žirgų! – sušukdavau aš, o Bernšteinas net nenustodavo knarkęs. Bet antrojo žando neatsuko: išgujo iš s a v o  namų. Kaip šįvakar ir Klo.
       Kiekgi dar liko šitoj bedugnėj? Ho, dar yra! Gurkšnelytį, nors mažytį, man įpylė Klotildytė! Klotildėlė gero būdo – retadantė, plauko rudo! Von! suriaumojo Bernšteinas ir užsimojo žeberklu – buvo mat garsus brakonierius, bet menkas peštukas. Bet aš pirmučiausia dar pavalgiau rūgščių kopūstų ir išgėriau, ką aš ten tada gėriau? Vermuto rosso? Taip, rožių vandenį, spirituotą rožinį losjoną – skanumynas! Atsisveikinimas su rožėmis. Ir išėjau klajot, genijų namus aplenkdamas iš tolo. Iš tolo nuo molo, nuo šlyno ir molio, namolio, o broli, mentolo paroli! Mentas tai dar ne mentolas. Nekalbėkim apie mentų mentalitetą! Mentai šįkart manim susidomėjo: prisivaidinai, sako. Eik dirbt! Eik šikt, norėjau pasakyt kapitonui Seifulinui, bet jis gal būtų ne taip supratęs ir sušukęs: Sargyba! Suimt jį! Sargyba! Sargyba prie Reino – Wacht am Rhein! Nakties sargyba, čia jau Rembrantas, Rembo dėdė, Stalonės protėvis. Sargyba! Postai visame vieškely Bagdadas – Pivašiūnai, sudvigubinti postai prie Rumunijos kryžkelių – sugaut gyvą! Neduot alaus! Prie sienos jį! Į Luvrą! Jie visi man spąstus spendė, bet užšaut pamiršo sklendę, su tinklais jie gaudyt bandė, patys pildami į skrandį... Turiu namus... Negaliu sakyt: mes neturime namų pas juodą girią... mes neturime baltų avių bandos! Turiu namus, ko dar? Puikūs, gražūs jaukūs! Niekieno Namai – nusiimkit kaukes, lenkitės žemai! Tuoj rytas. Pas Klo? Nebe. Nevermore! Nemiga? Nemiga, Nemiga! Žinoma, Nemiga, Nemigėlė! Ji, ji viena! Aš ištaisysiu visas klaidas jos novelėse – pirmučiausia rašybos, o paskui ir skyrybos, logikos, stiliaus, žioplas klaidas ir specklaidas. Nušlifuosiu jos rašinius kaip Jakutijos brangakmenius! Juk myliu Nemigą, myliu tas vietas, kur turėtų būti jos papai, kokio galo ji susidėjo su tuo Bernšteinu – nieko, aš jį nukepsiu kaip kepsnį! Išausiu kaip audinį! Nemigėle, Nemigėle mano! Kur mano akys anksčiau buvo? Iki ašarų myliu dabar tave! Į tavo sveikatą geriu didelį skanų ir nepaskutinį gurkšnį! Vivat academia! Nušlifuosiu viską kartu, mylėsimės iki sąmonės netekimo, o vėl ją atgavę viską pradėsim iš naujo! Gyvensim kaip žmonės! K o n j a k a s  ir rožės. O rožinis vanduo tik rankutėm nusimazgot – prieš ir po. Kaip žmonės. Jokio cinizmo ir pagiežos gerajam pasauliui. Jokių – paduok žąsiai šieno. Jokio brutalumo, bet ir jokios egzaltacijos. „Nauji tekstai“ – taip vadinsis Nemigos novelynas. Taip ir pavadinsiu paantraštėje – ,,Nemigos novelynas“. Tiek to, paliksim ir apie tą džiovininką mokytoją. Myli mane, Nemigėle? Prozit! Tau tik devyniolika metų, krūtys dar užaugs. Kiek yra bevardžių rašytojų! Šimtai, tūkstančiai. Dešimt, ne, penkiolika tūkstančių egz. kietais viršeliais. Celofanuotais! Viršelius duosim piešt... kam čia duot? Taip, šlubiui Lotrekui, tegul nors kartą prisimena, kad moka ne tik juostas vainikams rašyti! Arba – Kranachui! Atmetus tą ,,kra“, bet tiek to! Tiektotiektotiektotiekto – kažkas maneišlošloto!

       ...kad turėčiau laikrodį, pasižiūrėčiau, kelinta valanda – septynios ar devynios, brr. Vėsu, tamsu, gausu! Ko gausu? Jau baigias puota kruvina, pirmyn teisybė eina! Naktis kaip degutas. ...Kai juodos nakties degutas apkaišys dienos gijas, tąsyk mes darželio rūtas, tąsyk lelijas... tąsyk leli... kas čia dabar, kas čia, aš nieko nemačiau, štiš, von!.. nežiūrėsiu, man tik pasivaideno, čirkštelėjau degtuką, ir man pasirodė... neįžiūriu, lendu į kitą Niekieno Namų kampą, taip, balachoną ant galvos – aš ničnieko nemačiau, pasivaideno, žinot, girtam, gal jau delirium tremens? Juk ten kabo Nemiga! Tie be vėjo siūbuojantys kaliošai... o aukščiau jos dryžuotos vilnonės blauzdos! Širdie, padaryk pauzę, artistai privalo mokėti sulaikyti kvėpavimą net kelias minutes... Nemiga? Nemiga! Čia tu, Nemiga?!
       Ji, ji... Ji! Kabo. Kaliošai svyruoja. Kabo! Pasi. Pasikorė. Pasikorė, kol aš čia... ne, juk anksčiau... negal būt! Vai kokia baisi... girkšt, paskutinis lašas... Kol aš čia gėriau... kol aš čia varinėjau mintį... ji jau kabojo? Va, galiu paliest jos kojas... akių aukšty... man sekasi... logiškai šlifuoti... tik nelįsk į kišenes! Nelįsk, bus bėdos! Tu juk viską voki, girtuokli, sutriau, valkata, o ji ėmė ir... pasikorė... orė... rė... do rė mifa!
       Kabo. Einu, kabo. Sudie, Nemigėle... einu, kad tave kur, išgąsdinai... tau jau nebepadėsi... amžinoji šviesa tešviečia... ryt gal jau ir aš? Juk miestas tai apsuptas... man apsuptas! Tolyn, tolyn nuo čia! Skubu... aš apsupu miestą ir surengiu fiestą... Puota maro metu... Balius choleros metais... taigi jos nebėr! Kaip kitados nebeliko Roko, Salvinijos, Rimo, Raketės.....................................................................................

       Aha, dar lašas liko! Mažas lašas, kurs pratašo... Dabar skrisk į krūmus, butely! Skrisk, una paloma blanca! Guli po lova b o n k a ... Kai juodos nakties degutas nudažys dienos gijas... Žengte marš! O juk žinau, kad vėl ateisiu į Niekieno Namus, kompleksiukai? Balachono kapišonas jau išblukęs, negeltonas, ot tai geras kapišonas senutėlio balachono! Greičiau... Lietus nuplaus... tik neprarask idiotiško humoro jausmo... nejausmo, susileisk į veną myžalų, padegėli, sprink, dink... sprok savo kasdienę skystą duoną... Kas bus, tas, einu prie Alaus Lango – atidarymas aštuntą valandą. Lygiai aštuntą, pabandytų bent minutę pavėluot! Kol nueisiu, bus lygiai aštunta. Evviva Italia! Evviva Duce! Evviva Benito Mussolini! Gratias... Ne, turbūt aš jos nemylėjau, ji ne mano. Ji buvo Bernšteino meilužė. Buvo buvo... Dėl to Bernšteino tikriausiai ir pasidžiovė... Oi, negražu taip galvot! Oi, negražu... Aš ir negalvoju, trumpinu kelią – antai gaisrinė, sudegęs teatras, tolėliau – Bernšteino namai su žergena Klo. Klo ir Wc. Dabljū. Menisco conclavo. Vermuto bianco rosso. Vinčenco makalūzo! Žodžiais jūs manęs nepaimsite, kapitone Dima Seifulinai! Nebent jėga – septyni prieš vieną. Septynetas prieš Tėbus! Tebus! Tebus taip! Nemigėle, užmigusi... Tolyn! Kontroliniai klausimai. Kas buvo Dinas Raskas? Dinas Raskas buvo USA valstybės sekretorius. Augustas Bėbelis? Žydas, komunistų vadas. Herbertas Minajevas? Pirmasis lietuvis, 1934 metais ties Prienų tiltu matęs katę – žuvį... Išnyksiu kaip dūmas neblaškomas vėjo... 8 m 90 cm? Bimono rekordas Mechike. Džekas Vinikaitis? Muzikos mokytojas – dvibortis švarkas, plaukai kaip varno. Ir taip toliau. Undsoweiter, undsofort. Itakdaleje... Pošol ty na ochotu... vis toliau nuo Niekieno Namų... nuo Niekieno Namų... Arsenalas. Ei, palauk! Negal būt! Nemiga! Nemiga! Aš negaliu taip greit, pala! Ei! Juk ten praėjo Nemiga! Tas pats paltelis, vilnonės rainos kojinės, ei! Dingo, paspartino žingsnį, pasileido bėgti... ei, Miga! O gal... Ne, tikrai ji! Bet ir tenai ji... kabo! Viešpatie! Už kokias nuodėmes? Košmaras... Ir čia ji, ir ten ji! Man reikia gurkšt. Kitaip bus purkšt. Nebežinau, ar grąžinau. Aš skolą žydui. Dievaž, apsikakosiu, o jau visai šviesu. Aišku, ji ten kabojo, kabojo kaip didelė, visu savo trumpumu – 1 m 65 cm, teatre Bernšteinas sykį mus visus išmatavo. Bet ir Akacijų gatvele nubėgo ji. Akacijų gatvelė įteka į Alyvų taką... Kur? Kur nubėgo? Aišku, ne prie alaus, ji dora kekšiukė, alaus nelaka.
       Suk ją devynios! Suk ją aštuonios ir devynios, sakau tau, Chorche. Sakau tau, Chorche, visą teisybę – kybur vybur! Pupst. Pupst ir gatava. Pastatyk dar vieną? Dar du. Tris. Pupst. Pauza. Taip rašydavo trečiam dešimtmety. Pauza. Kliauza. Ministras Kliauza, auksakalys Kneiza, crazy love. Pupst. Who is this crazy woman? Dar vieną, Chorche. Šiandien aš nudobsiu Bernšteiną, išdulkinsiu Klo ir pasikarsiu Niekieno Namuose! Tokio teatro, mielas Chorche, tu dar niekad nematei! Chorche, būk vyras, pastatyk dar vieną? Pameni, kaip aš tada tau kojines? Jooo! Buvau. Bernšteinas pravažiavo čia dviračiu? Nebeilgai! Paskutinė Bernšteino kelionė... krepo juosta... Valio! Visų šalių alugėriai, hoplia! Alus – mūsų degalai. Čia mūsų degalinė, kuro kontora, birža, informacijos centras, mūsų bistro, picerija, taverna, knaipė po atviru – visiškai atviru – dangum! Tik dangus šitoj šaly ir atviras, atvirai tau sakau, Chorche. Leisk, aš prisėsiu ant dėžės, visą naktį nemiegojau... dabar jau turiu kur gyventi... vakare aš nueisiu ir patikrinsiu – ji ar ne ji! Snukin, snukin, jei ne ji! Bet juk ji... Ne, ne, iškamša – ką, ar aš aklas, buvo jau visai šviesu... bet jei tu, Chorche, bent vienam, bent vienam žmogui... aišku? Bet jei ten ne ji, saugokis, Nemiga! Saugokis, Bernšteinai! Saugokis, Krocai, ir tu, Seifulinai! Saugokis! Pasaugok bokalą, aš tuoj... Gal ir tu, Chorche, esi? Pasiimsiu degalų. Bus drąsiau. Bet ne, ten ji, ir niekas daugiau. Ji. Tos pačios kojinės. Tik kur ji traukė tuos baisius kaliošus, jie iš pat pradžių mane ir suklaidino... dėkui tau, Chorche, neik dar. Nori, dabar einam? Trys km, na gal keturi. Už Urbono namo. Už gaisrininkų bokšto. Už maumedyno. Niekieno Namuose. Netoli krantas. Šviesiom naktim matosi Stambulo žiburiai, netiki? Taip, atrodo, Stambulo. Tai neini? Neini vis dėl to... Chorche! Ei, paleiskit mane, aš turiu... būtinai... iš kur jūs atsiradot? Aš turiu... Oi, maniau, kad jūs persirengę turkai... mentolpadžiai... Mentai su savo mentalitetu... Cit. Štiš. Pupst! Pajuokavot. Nieko sau juokai! Štai pastovėsiu prie šitos raudonos sienelės... O vakare... vakare nueisiu. Vienas nueisiu, kas man. Šit ir stoviu, vėl gera... tai vakare... Vakare nueisiu... į Niekieno Namus. Niekieno, Niekieno, Niekieno... Niekieno Namus. .. Ir amžinoji šviesa jiems tešviečia...

       1987

       * Prie kojos kaladė, prie pilvo pianinas, ar dar ilgas kelias? (Vok.) (Atgal>>>)
       ** Kas taip vėlai joja vėjuotą naktį? / Tai tėvas su savo sūnumi. (J.Gėtės baladės „Girių karalius“ pradžia. (Vok.) (Atgal>>>)
       *** Mylėk mane šią naktį, o ryte pabučiuok ir viso gero! (Angl.) (Atgal>>>)

       Kunčinas, Jurgis. Laba diena, pone Enrike: Apsakymai. – Vilnius: Vaga, 1996.

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt