TEKSTAI.LT
<< Atgal

 
Algimantas Mikuta

Eilėraščiai iš knygos „AŠMENYS“

„Išsakiusios save...“
Pasaulis
Trys žuvų monologai (1. Monologas su galvosūkiu...)
Gelmė
Minia
Srovės
Protestuojantis balsas
Gelmių dainelė
Apgaulė
Trys žuvų monologai (1. Herojinis monologas...)
Svajonės
Epilogas

Į viršų

***

Spartakui, mažam berniukui, kuris skrido
lėktuvu virs jūros ir klausinėjo mamos:
„Kodėl aš nematau žuvų? Juk jų ten pilna.“

Išsakiusios save,
Mes mirštam.
Numirusios –
Iškylam.
Ir iš bevardžių
Virstam
Nežinomom.

Mikuta, Algimantas. Ašmenys: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1970.

Į viršų

Pasaulis

Pasaulis tragiškas kaip dar nesprogusi mina,
Kuri klajoja po maištingus vandenynus.
Pasaulis tragiškas,
                              ir bet kuri diena
Dar gali atsimušt į šitą miną.

Pasaulis tragiškas. Ir tragiškas viskuo,
Kiekviena ląstele ir slanksteliu,
Naiviu tikėjimu ir pomėgiu ieškot
Naujų neiššifruotų šviesulių.

Pasaulis tragiškas kiekvienu savo judesiu.
Negyvo daikto blizgesiu. Balsu.
Reikėtų šaukti, šaukti, kažką tamsaus pajutus.
Pasaulis užsimiršta. Ir jam nebe baisu.

Dalis jo kantriai mylisi. Dalis jo kantriai dirba.
Dalis jo kantriai geria kaimo užkandinėj.
Dalis jo tyliai miega, dalis jo tyliai virpa,
Pavargus nuo darbų, aistrų ir vyno.

Pasaulis tragiškas. Bet baisiai nesunku
Jame gyvent ir nieko negirdėti,
Paviršium plaukioti dažytu laivuku
Ir vėjui giesmes virvančias čiulbėti.

Juk apačioj tiktai juoda gelmė,
Tiktai žuvų bebalsė padermė.

Mikuta, Algimantas. Ašmenys: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1970.

Į viršų

Trys žuvų monologai

Mačiau 1925 metų kino kroniką. Marširavo
kareiviai. Stumdėsi darbininkai. Burnos –
stambiu planu. Jos žiopčiojo. Filmas buvo
begarsis.
Bet jie juk šaukė. Šaukė! –

1. Monologas su galvosūkiu

Kaip mums tave išbudini, žmogau?
Kaip mums tave išjudint, žmogau?
Mes esam
              bebalsės
                            bebalsės
                                          bebalsės
Giminaitės iš antidangaus.

Mes esam raudonos
Kaip tavo aorta.
Mes esam geltonos
Kaip tavo tulžis.
Mes esame žydros
Kaip tavo akis.

Mes esam spalvotos
                           spalvotos
                                         spalvotos
Giminaitės iš antidangaus.

Kaip mums tave prisišaukti, žmogau,
Ir įtampą visą iškrauti, žmogau,
Aistrą ir gėlą,
Šėlstančią sielą,
Nuoskaudų spiečių
Lyg dešimtis iečių –
Tau į krūtinę,
Laikraštini
Žmogau!

Supažindino baimė tave su kardžuvėm,
O liežuvis su lašišom.
Kaip mums bevertėm, kaip mums bevardėm
Ieškoti ryšių!

Nes tave į mūsų tankmę
Reikalai retai teatveja.
Ir viršuj tau užtenka
Nebylumo atvejų.

Kuo mums tave supurtyt, žmogau,
Tiek kartų apkurtusį
                               ir sužvėrėjusį,
Tiek kartų sunykusį
                               ir sustabėjusį,
Tiek kartų apkvaitusį
                               ir sukvailėjusį,
Kuo?

 
2. Užkeikimo monologas

Planeta po karų apkurtus.
Sau burbu burtus.

Raudonas korale!
Jūrų karaliau!

Nors medžiai plaukus rausis
Ir žybčios ugnimi,
Verpetuos išsiprausus,
Tikėsiu savimi.

Raudonas korale!
Jūrų karaliau!

Nors garsas žus ir gausmas
Užtrokš po anglimi,
Aš, būdama beausė,
Tikėsiu savimi.

Raudomis korale!
Jūrų karaliau!

Nors mums atsiųs po amen
Marsiečiai šoviny,
Aš, įsirausus žemėn,
Tikėsiu savimi.

Raudonas korale!
Jūrų karaliau!

Nors žemės gelmės pūsis
Ir sprogs kaip sviedinys,
Aš, perplyšus per pusę,
Tikėsiu savimi.

Raudonas korale!
Jūrų karaliau!

Nors teks per amžius likti
Bebalse žuvimi, –
Svajodama surikti,
Tikėsiu savimi.

 
3. Pavydo monologas

Bepigu tau gyventi ir pūstis,
Ir vaidinti banginį vonioj,
Kai nei kumštis, anei kopūstas
Neįstringa tavo burnoj.

Gyveni ramus, prasižiojęs,
Apsidraudęs lig panagių,
Ir tiki – per didžiausią pavojų
Tau gerklė suieškos draugų.

Ji padės tau maldauti ir verkti,
Įsakyti taip pat padės.
Tavo gerklę išmokstam gerbti
Iš pat prigimties.

Negalvok, – tavo balsas siuva
Ir po mūsų gelmes.
Tik jis žūva. Be atgarsio žūva.
Mes juk žuvys. Bebalsės mes.

Veltui plakasi mūsų liežuviai,
Mes – margieji gelmių nebyliai.
Mūs planetoje visos žuvys
Tau pavydi aklai ir kvailai.

Tau pavydi iš miuzikholų
Išsiveržiančių dainų
Ir, sustiprintų megafonais,
įsakymo sakinių.

Tau pavydi to paprasto būdo –
Žongliruoti žodžiu.
Pavadinti oranžiniu rudą,
O nutrukusį pūgžlį – lydžiu.

Ir jūs patys save vadinat
Dažnai netikrais vardais.
Sako pliuškės: „Mes – balerinos“,
Saldofonai: „Mes – karvedžiai.“

Na, o mums kur bėgti, kur lįsti,
Vargšė plekšnė juk neiššauks:
„Aš ryklys. Aš tave surysiu.“
Vargšė plekšnė greičiau nusišaus.

Mikuta, Algimantas. Ašmenys: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1970.

Į viršų

Gelmė

Gelmėj visai kitaip, negu viršūnėj.
Viršūnėj mažas dideliu pavirsta.
Gelmėj iš viso didelių nebūna.
Gelmėj kaip košėj nuo mažiukų tiršta.

Gelmėj šalta naktis per amžius
Diktuoja savo taisykles.
Jūs netikėkit tuo, kas amsi:
„Aš noriu į gelmes.“

Nenori jis. Nenori niekas
Žemiausiai nardyt ir užtrokšt dumble.
Nenori, pliukšdamas nuo slėgio,
Bliaut pagiringai: „Ech, dalia!“

Jis tik apsimeta arba nežino.
Arba yra asketas ir kvailys.
Tarškėdamas kaip jomarko vežimas,
Paviršiuj taip ir lieka begulįs.

Gelmėj gyvena lėtos rūsčios žuvys,
Kurios viršuj nebuvo niekada,
Kurios į tamsą žiūri neįžiūri, –
Bene nušvis įkaitus kometa.

Ir kol srovė jų kūnų nepagavo,
Jos aria vandenį kaulėtom uodegom
Ir visiškai be baimės sklaido gama –
Spindulius trapecinėm galvom.

Jos prakaituoja, rankiodamos maistą
Ir bilijonais berdamos ikrus.
Ir tegu bus visų dievų atleista
Joms šitas elgesys žiaurus,

Kai, trokšdamos gyventi, jos praryja
Gyvybes, pasivertusias gėlėm.
Gelmėj ne tik maistu nelyja,
Nelyja liepžiedžiais ir net žvaigždėm.

Gelmė, neraižoma pasaulio žvilgsnių,
Nemoka kaip viršūnė šviest.
Gelmėj ne nuo karų pražūsta,
Nuo paprastų dienų būties.

Mikuta, Algimantas. Ašmenys: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1970.

Į viršų

Minia

Kiek visatoje tokių minių,
Kiek dalių dalelių miniose.
Minios iš žvaigždžių ir iš ugnių,
Besišvaistančių šviesa.

Minios iš kalnų ir iš žolių,
Minios iš lašų ir smilčių.
Minios pagaliau iš apvalių
Atomų ir kviečio miltų.

Minios iš vaikų ir iš vargų.
Na, ir kiekviena kaip monolitas.
Liūdi minios po bendru vardu –
po Galaktika, Kalnynu, Rifais.

Ir kažin ar kas jose ieškos
Kažkurios žvaigždės arba koralo.
Jau minioms prigijo dėsnis toks, –
Jos į vienetus nebesidalo.

Žuvys plaukioja būriu būriu,
Išsitęsusiu per dešimt kilometrų.
Jos kaip miestas iš viršaus, –
Daug žiburių,
O nė vieno atskirai neįžiūrėtum.

O nė vieno atskirai nėra.
Ir nuo vieno niekas nesikeičia.
Mirga elipsoidinė sfera
Be karalių ir be karalaičių.

Žuvys net nesiskiria spalva,
Tamsoje jos visos lygios.
Tūkstančiams silkelių ta pati galva,
Serijinė, žinote, gamyba.

Jos net seka draugių judesiais,
Jos labiausiai bijo išsiskirti.
Lekia manevringais debesiais
Pro kasdienę pasalą ar mirtį.

Žuvys puola, nežinodamos prie ko –
Prie planktono ar prie savo laimės,
Prie vandenžolių žaliuos plaukuos
Įsivėlusio piratų laivo.

Žuvys stumdo uodegas galvom,
Galvas uodegom, – kuri pirmesnė.
Norite prasmės. Po blizgančiom spalvom
Gurgiančiuos pilvuos surasit prasmę.

Savo viduje tokia rūsti
Ir kompaktiška kaip rūtų klomba
Lekianti minia yra skaisti
Ir nebesulaikoma kaip bomba.

Mikuta, Algimantas. Ašmenys: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1970.

Į viršų

Srovės

Mano tolimas giminaitis Simonas buvo visų
galų meistras. Gyveno pagiry. Atėjo miškiniai.
Liepė sulopyti batus. Sulopė. Kitą kartą jie
atnešė pakinktus. Jis pasiuvo diržus automatams.
Taip ir pražuvo Simonas.

Srovės pavojingos kaip bizūnai,
Kaip neiššifruojama gelmių dvasia.
Žuvys turi ilgą lankstų kūną,
Kad be skausmo plauktų srovėse.

Kad be skausmo lėktų, kur papuola,
Kad vanduo jas neštų per naktis,
Pro skenduolio kaulus, dugno uolą,
Kol nuo greičio galvos nulakstys.

Žuvys turi ilgą lankstų kūną,
Žuvys – Žemės paprasti vaikai,
Bet ne dukterys, ne gražūs sūnūs.
Tik taškai, išmėtyti taškai.

Žemė juos pagimdo. Ir sroves paleidžia,
Nori išnešioti po visus kraštus.
Žuvys neišlaiko. Žuvys tyliai leipsta.
Žuvys išsitaško į žvejų karstus.

Na, o tos, kur lieka,
Lekia su lavonais
Vis be poilsio ir vis greta.
Nutrintais jų šonais, veidrodiniais šonais
Blyksi gedulinga planeta.

Dar vėliau srovė įsiremta į srovę.
Ir viena kaip durklas. Ir kita.
Kryžkelėj – kova. Į šitą kovą
Įkrenta žuvis kaip moneta.

Ir nedaug pakeisdamos, išnyksta
Tarp kovų ir smūgių amžinų
Lanksčios žuvys. Tykšta tykšta
Rausvos kibirkštys nuo ašmenų.

Mikuta, Algimantas. Ašmenys: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1970.

Į viršų

Protestuojantis balsas

Aš ne žuvis. Aš dirbu ne tik kojom, –
Ir rankom, ir randuota krūtine.
Aš juk galvoju, daug labai galvoju
Darbe, pietaudamas, kine.

Aš ne žuvis. Ir mano kraujas karštas,
Ir mano kraujas greitas kaip kulka.
Ir mano neapykanta kaip kardas –
Užaštrinta, tiesi, nuoga.

Aš daug ką suprantu. Aš smegeningas.
Ir kas po katastrofos lazdele žarstys
Tuos mano palaikus skaitlingus,
Ras krūvą smegenų. Aš ne žuvis.

Aš ne žuvis. Ir jokios jūrų srovės
Manęs pagaut nesugeba. Kertu!
Aš pats į amžiaus treką įsibroviau,
Ir man nuo to sukimosi gardu.

Aš ne žuvis. Aš, va, kalbu, galvoju,
Ir gaila man gėlių, kurios nuvys.
Ir aš galiu nuo mirtinų pavojų –
Gudrybėm išsisukt. Aš ne žuvis.

Aš ne žuvis. Man ne vis viena,
Kad kenčia kažin kas, kad pūva.
Ir kad šešėliai sulenda į sieną.
Nuo šūvio.

Jėzau, žuvį...

Aš ne žuvis!

Mikuta, Algimantas. Ašmenys: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1970.

Į viršų

Gelmių dainelė

Iš gelmių druska ir perlai.
Iš gelmių.

Iš gelmių lava ir spalvos.
Iš gelmių.

Iš gelmių mintis ir jodas.
Iš gelmių.

Iš gelmių daina ir ugnys.
Iš gelmių.

Iš gelmių svaja ir kriauklės.
Iš gelmių.

Iš gelmių pajūrių saulė.
Iš gelmių.

Mikuta, Algimantas. Ašmenys: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1970.

Į viršų

Apgaulė

Žmogus nusileido į gelmę miglotą,
                                           į gelmę belangę,
Jo baltas skafandras spindėjo kaip alavo dūdos,
Kurios prieš du tūkstančius metų su maršais
                                                          nuskendo.
Ir grojo gelmėj, kol tų maršų
                                        neperkando rūdys.

Žmogus plevėsavo ir vandenį
                                            rankomis graibstė,
O kabeliai siūlė jam šlovę ir tropikų orą.
Gelmė jį kamavo ir suko,
                                        ir traukė kaip sraigtas,
Gelmė jį apšaudė šaltaisiais žuvų meteorais.

Tarytum sapne. Kaip ateivis bijojo spalvų ir
                                                              gyvybių.
Tarytum sapne. Ir kaip kūdikis jų nebijojo.
Ši žaibuojanti, šokanti, nereali realybė
Panašėjo į pragaru atmieštą rojų.

O, gal būt, net į pragarą, rojum atskiestą,
Nes jo linzėse suposi pasakų parkai.
Ir dumblais apnešti babiloniški miestai
Su bebalsiais šunim ir bebalsiais orkestrais
                                                              po arkom.

Na, o žemėje buvo nušiurę laukai ir žolynai,
Lijo rudenio lietūs, ir ąžuolas geltlige sirgo,
Kai išsprūdo žmogus
                               iš įsukusio jį vandenyno,
Lyg apgautas žiūrovas iš kiniško cirko.

Mikuta, Algimantas. Ašmenys: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1970.

Į viršų

Trys žuvų monologai

1. Herojinis monologas

O jeigu po gaisrų ar mūšių
Liks šešios pušys Nerijoj,
Liks vienas vilkas perkaręs.
Ir vienas vaikas –
Žmogaus sūnus Aušrinis..
Sušers jis vilkui urzgiančiam
Apdegusius marškinėlius,
O pats įšoks į šeštą pušį,
Iš jos į vandenį nušoks.

Nuplauks, nupūkš
Į tikrą salą,
Kuri šilta, kuri garuos,
Kuri dar vieną lopą žalią
Nešios ant savo nugaros.

Jisai norės miegot ir valgyt.
Miegot ir valgyti tiktai.
Numigs. Tada tik:
– Valgyt, valgyt! –
Maldaus akiračio piktai.

Akiratis tylės.
Sala tylės.
Ir tik buvęs poligonas
Savo skardomis žvangės.

Vaikas ras ten plieno lyną.
Plieno lyną? Tai puiku!
Meškerėle tu plienine,
Su nelaimės kabliuku!

Atsisės ant pliko kranto,
Saulei plieskiant iš rytų.
Ir labai norės gyventi.
Nenorės numirt badu.

Mielos žuvys, ką mes veiksim,
Ką galvosime tada,
Kai į šitą baltą vaiką
Lėks mirtis kaip torpeda?

Gal apstulbsime, sustingsim
Lyg kokiam šaldytuve.
Gal pabėgsime, ištirpsim
Tolių toly melsvame.

Gal raitysimės iš juoko
Tarp vandenžolių žalių,
Kad, girdi, kramtyti nuogą
Geležiuką nėr kvailių.

O gal būsim baisiai rūsčios –
Ichtiozauriška banda.
Suriaumosime: „Žmogiūkštį,
Štai ir tavo valanda.“

Ne. Mes būsime ne tokios.
Nesvarstysime ilgai.
Prie geležgalio prišoksim
Lyg prie žiburio drugiai.

Ir kuri užkibs pirmoji
Žiaunomis ar liežuviu,
Didvyrė bus ir herojė
Tarp žuvų.

Tai net paprasčiau bus žuviai
Už kalbas. O gal daugiau?
Kruvini maži liežuviai –
Mūsų meilė tau, žmogau.

 
2. Monologas apie meilę ir pagarbą

            ...aš myliu moterį, o ne ląstelių sumą.
                                           A. de Sent–Egziuperi

Tur būt, yra kažkas didesnis už galaktiką,
Tur būt, yra kažkas mažesnis už protoną.
Kiek dydžių, gyvių, kiek jų lakstymo
Šitam intervale, madona!

O mes neprašom tavo meilės.

Yra planetos linksmos ir pagoniškos.
Jų satelitai pririšti kaip šunys.
Žemelė mūsų. Gelmėj – rausva agonija.
Balta ledų rimtis – viršūnėj.

O mes neprašom tavo meilės.

Jei vienąkart spalvotai mūsų giminei
Po vandenis pasklisti buvo lemta,
Tai jau ne tam, kad žaistumei gyvybėmis,
Kaip negyvom skaitlinėm arba liambdom.

Bet mes neprašom tavo meilės.

Nes meilė – ne į vėjus barstomi
Sparnuoti žodžiai ir romansai.
Nes meilė tai, nuo ko pavargstama
Ir žūstamą be reveransų.

Todėl neprašom tavo meilės.

Mylėk tu moterį ir motiną,
Mylėk tėvynę, darbą, taiką.
Ir neužmiršk – šiame perpetuum mobile
Kažką ir mes, tos žuvys, veikiam.

Bet tik neprašom tavo meilės.

Gyvena, kaunasi jauni oneginai,
Nes vargšė meilė sveriama karatais.
Tu mūsų nemylėk, bet ir neniekinki,
Jei sukame kartu tą patį ratą.

Tikrai neprašom tavo meilės.

Tegu tik būna gerbiamos ląstelės
Žuvų, žmogaus – arba kieno bebūtų.
Nuo jų alsavimo galaktikų spiralės
Siūbuoja kaip seni mamutai.

 
3. Monologas prieš rausvą spalvą

Kažin, žmogau, ar tu girdėjai,
Ką mes bent pusvalandį šaukėm.
O gal už mus garsiau girgždėjo
Voratinklio nudilęs plaukas.

O gal buvai tu užsiėmęs
Svarbiais pasaulio reikalais.
Svarstei antgamtišką dilemą,
Apsišarvavęs rūkalais.

Todėl netemdysime džiaugsmo
Visom spėlionėm ir gaudynėm.
Tai buvo mūsų pirmas šauksmas,
Tai buvo mūsų paskutinis.

Tegu jis tau ir nepatiko,
Tegu be tvarsčių ir be vaistų,
Tu jį turėjai pasitikti
Ir minutėlei įsileisti.

Neginčysim, linksmiau, kai šneka,
Kaip viskas miela ir gražu,
Ir kokios tavo tyros akys,
Ir koks blizgėjimas dažų.

Kokie smėlynai, marių saulė,
Koks Apolonas su lapu!
Nėra nei melo, nei apgaulės,
Nei apleistų senų kapų.

Aplink nailonai, porolonai.
Didinga, šilta ir smagu.
Mieste kaip molio pilna duonos,
Miške kaip lapų – pinigų.

Bet ką tada belieka veikti
Visiems, kas juda ir kvėpuoja:
Į ką jiems laužtuvus įsmeigti,
Kur rasti kokį nors pavojų?

Nejaugi tu tiktai giedosi,
Karste romantiką užkalęs,
Ir tik apatiškai spoksosi
į savo protėvio medalį?

Atplėšk lentas, išleiski kovą.
Nesižegnok, jinai gyva.
Ir paieškok, – kur nors po lova
Dar guli ryžto vėliava.

Taifūnų bus. Jie drobę plėšys
Ir tavo raumenis tąsys.
O pasitenkinimas – priešas
Visiems, kam šventas judesys.

Bet tu aviečių veidu vaikštai,
Rūkai ir virpini rankas.
Neguosim. Pyktis – geras daiktas,
Iš jo išeidavo kai kas.

Mikuta, Algimantas. Ašmenys: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1970.

Į viršų

Svajonės

         Gilumų žuvys vandens paviršiuje plyšta.

Šimtmečių dumble jos mirko
Be glamonių ir be ryšio,
Bet, iškilusios į viršų,
Žuvys plyšo, žuvys plyšo.

Žuvys tamsoje svajojo
(Jos ne tokios primityvios),
Kad pakils aukštyn – į rojų... –
Žuvys mėtosi negyvos.

Išsitaškė, išsinarstė
Ir nugarkauliai, ir mintys,
Lyg norėdamos šią erdvę
Susprogdinti, susprogdinti.

Jos iš ten tarytum vagys
Arba genijai pabėgo.
Išlakiojo tylios akys
Po galaktikas ir sniegą.

Jos mokėjo atsispirti,
Spaudžiant vandeniui ir kūnams.
O reikėjo rojuj mirti,
Pagalvokit, nuo švelnumo.

Slėgis draskė plonas gyslas.
Atramos, deja, nebuvo.
Te per amžius būna gyvos
Utopistės – žuvys.

Mikuta, Algimantas. Ašmenys: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1970.

Į viršų

Epilogas

Vandenynas riaumoja kaip peršautas stumbras.
Žvaigždes ir žemynus įsiutintas stumdo.

Kaip kruvinos akys koralai, koralai,
Virš jų albatrosų choralai, choralai.

Kaip degančios žaizdos vulkanai, vulkanai,
Ištirpę nuo karščio volframai, volframai.

Ar spėjote, žuvys, išneršti, išneršti.
Tik garas, tik putos iš šnervių, iš šnervių.

Tik kritusių kūnai. Daina ir kriokimas.
Kometų kritimas. Pasaulių likimas.

Bet kalba, kad viskas – šviesa ir patosas –
Iš tokio chaoso, iš juodo chaoso.

Ratu pasileidžia ir žuvys, ir eros.
Į skudurus – miglos ir stratosferos!

...Nutyla trumpam vandenynas sūrus
Ir šildo prieš saulę spalvotus ikrus.

1966

Mikuta, Algimantas. Ašmenys: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1970.

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt