Vytautas Kubilius

       XX AMŽIAUS LITERATŪRA

       Nuo „Atlydžio“ iki Nepriklausomybės

       (...)
       Iš elegiškų kaimiškosios lyrikos tradicijų atsišakojo NIJOLĖS MILIAUSKAITĖS (g. 1950), baigusios Vilniaus universitete 1973 m. lituanistikos studijas, minimalistiniai eilėraščiai, kur labai nedaug žodžių, o minties ir vaizdo judesiai itin lakoniški. Jos poezijos knygose Uršulės S. portretas (1985), Namai, kuriuose negyvensim (1988) nėra stambaus plano ir bendrų kategorijų. Tai mažareikšmis mažo žmogaus buvimas tarp kasdieniškų daiktų, kurie jam visiškai nepriklauso („net ruda nunešiota suknelė / prigludus prie liesų pečių, ne mano / net ši juoda prijuostė / turiu tik sapnus / ir save“). Tikri vietovardžiai ir autentiška įvykių kronika, nusakoma šaltu tonu („čia pavasarį / išprievartavo medicinos seserį, kai ėjo / anksti ryte į darbą“). Absoliutus nepritapimas prie esamų aplinkybių, kurios virsta kafkiško labirinto absurdais. Nėra namų, į kuriuos galėtum sugrįžti, – visur esi svetimas ir nereikalingas, kaip tas „senis besmegenis“, kuris „atsistojęs prie tvoros / ūkia / tarsi į mėnulį kauktų šuo, o mėnuo / žiūri išsišiepęs“. Laikas nebeturi tėkmės – eilėraščiuose sustingę vienišų žmonių veidai, kaip senose fotografijose. Susigūžusi savyje drovumo dvasia ir būties trapumas, paliestas išnykimo nuojautos, artimos japonų haiku. „Mes esam / pernykštės žolės vėjo rankose / apsnigtuos laukuos / temstant“. Trumpų eilučių strofose Miliauskaitė subtiliai naudoja gilias tylos pauzes („naktis rūpestingai / uždarė duris / nei vėjo / nei garso“). Jos eilėraščių minimalistinė poetika atsirado kaip priešprieša retoriniam daugiažodiškumui.

       ANTANAS A. JONYNAS (g. 1953), vilnietis, apgynęs 1973 m. diplominį darbą „R.M. Rilkės poezijos vertimai į lietuvių kalbą“, tebeieškojo gamtoje begalybės punktyro ir dvasinės tapatybės su pačiu savimi, kaip ir „pirmoji karta nuo žagrės“ („kokia šviesi gamta! priglusk / kaip kiaukutas prie kiaukuto“). Bet čia pat stovi miestas ir žvelgia į poetą „iššiepęs savo kraujuojančias dantenas“, galąsdamas dalgį „į grindinio akmenį“. Auksinio rudens peizaže girtas sargas muša sugyventinę, parko estradoje skamba „Rolling“ muzika, bare žvengia jūreivis, pasisodinęs ant kelių dvi nepilnametes. Jonyno eilėraščių knygose Metai kaip strazdas (1977), Atminties laivas (1981), Parabolė (1984), Tiltas ir kiti eilėraščiai (1987), Nakties traukinys (1991) kryžiuojasi gamtiniai poetizmai, persmelkti stebuklingumo nostalgijos, ir urbanistinės realijos – „reklamų vitražai“, „tramvajų vajus“, „girtas restoranas“, „spalvotos šungaudžių mašinos“, – pritvinkę neurozinio nerimo („aš nežinau išeities / aš nežinau išeities“). Eilėraštis liejasi kaip spontaniško protrūkio nešamas srautas, kylantis į svaiginančias emocines kulminacijas, bet nieko nesprendžiantis, nes viskas reliatyvu („ir daug teisybių ilsis tarp vainikų“). Poetui rūpi išgauti laisvą ir intensyvų to srauto bangavimą, nevaržomą žanrinių schemų ir punktuacijos. Jis plėtoja eilėraštį kaip muzikinę improvizaciją, grodamas garsų sąskambiais ir melodingais pakartojimais („per baltą sniego lapą bėga lapė“), lengvai pereidamas į kintančią džiazo ir bliuzų ritmiką, sukurdamas nepertraukiamo giluminio bangavimo magiką, kuri ištirpdo apriorinių nusistatymų pėdsakus. Tuo pat metu ryškus vaizdo piešinys autoriui yra pirminė eilėraščio ląstelė, kaip ir rusų akmeistams („Tuščias plentas kaip pamestas peilis / gulintis aštrioj žolėje“). Iš H. Radausko lyrikos mokėsi derinti aštrų brūkšnį ir metaforos polėkį su dinamiška ritmikos tėkme, žaisdamas fantazijos ar ironijos tonais.

       Paskutiniosiose Jonyno knygose stiprėjanti vidinio nuovargio ir beperspektyviškumo dvasia („Aš išmokau nerėkti tamsoj / kurioje gyvenau šitiek metų“) pastebimai prigesino muzikinio srauto veržlų lakumą.

       GINTARAS PATACKAS (g. 1951), baigęs 1973 m. Kauno politechnikos institutą, nusigręžė nuo „tyliosios lyrikos“ melancholiško liūdesio pozų ir švelnaus dainiškumo tonacijų, pareikšdamas, „kad baigiasi viena likimo atkarpa / gerai žvyruotas kelias su rodyklėm“. Jis nebemoka nugrimzti ir ištirpti gamtos pavidaluose, o jaučia aplink chaotišką daiktų sąvartyną ir pasaulio netvarkos slegiančią leteną, kuriai būtina priešintis. Jo eilėraščių knygose Atleisk už audrą (1976), Išvarymas iš rojaus (1981), Duobės danguje (1983), Pergamento kriauklė (1985) pasaulis suvokiamas kaip begalinės kaitos verpetas, kur viskas maišosi, lūžta ir su pasiutusiu greičiu kažkur lekia. Čia nėra jokio stabilumo: per vakarą susensta oficiantai; ant sofos mėtosi vakarykštės tavo išnaros; kas buvo tikra – netenka vertės. Čia nėra jokios ramybės ir saugumo: virš visų kybo „atomo sapnas neramus“ ir „žalvarinėj gelmėj“ kimiai gergždžia likimas, tempdamas nežinia kur. Vienintelis poezijos įsipareigojimas šitame netikrumo laike, pasak Patacko, – „melstis gyvybei“, kuri didesnė nei šis matomas pasaulis. Gyvybė baubia tavyje „kaip juodas gyvulys“, ir eilėraščio vaizdai, metaforos, ritmika tik rezonuoja šį baubimą. Pakyla „iš krūtinės ciklonas“ ir suverčia vienon krūvon daiktus, kurių neriša joks logikos siūlas. Pasimetęs ir susiskaldęs aš, pats save ironizuojantis, o kartais kalbantis net dviem balsais, veržiasi į kontrastiškas prasmių sandūras, kur įsiūčio judesys išmuša daiktus iš įprastų padėčių, suporuoja į netikėtus derinius. Šitaip atgyja siurrealistinės poetinės paradoksalios jungtys ir atakuojantis judėjimas. „Tai mes, nebeklausydami arbitrų, / Mums siūlančių iliuzijų marias, / Iššokome kaip kamščiai iš orbitų, / Iš penkto rato Dantės pragare“. Eilėraštis plėtojasi kaip šokinėjančios, kažkur besiveržiančios ir susidvejinusios jėgos momentas, kaip forsuotas kintančių vaizdų ir ritminių lūžių sūkurys. Šitos griaudžiančios įtampos „nervinių spazmų“ Patacko talentas neatlaikė – palūžo, pereidamas į lengvapėdiškus erotinius eiliavimus („Meilės ir vyno dainos“, 1993).

       Žodis ALMIUI GRYBAUSKUI (g. 1947), diplomuotam istorikui (1972), V. Havelo kūrinių vertėjui, yra ne vien semantinis ženklas, o sudėtinga pulsuojančių fonemų visuma, kaip ir kitiems jauniausios kartos poetams. Eilėraščių rinkiniuose Spalvoti nuotaikų žibintai (1976), Bandymai apkabinti (1978), Atklydimai (1983) jis įkūnija veiklaus ryžto, greitų pagavų, staigių reakcijų ir vidinių pasikeitimų energiją jau garse, todėl valdinga priebalsių instrumentacija, šiek tiek primenanti A. Voznesenskio stilistinį braižą, tvirtai supresuoja žodžius, kurie skelbia „alogiško pasaulio pabaigą“ ir „tiesą be geidulių“. Pasaulį čia stebi skeptiškas ir kritiškas intelektas, žinantis, kad „kiekviena biografija turi paslėptą šiukšlių kodą“.

       Nuo sovietinės realybės ir esamojo laiko situacijų kategoriškai nusigręžė GRAŽINA CIEŠKAITĖ (g. 1951), studijavusi 1970 m. lietuvių literatūrą Vilniaus universitete, vėliau Žemės ūkio akademijos laborantė. Tik ji slėpėsi ne gamtos prieglobstyje („Gamta yra bedvasė“), o filosofuojančios „minties muzikoje“, kuri teka intensyviu, nepertraukiamu, į uždaras kompozicijos formas neskylančiu srautu. Poezijos paskirtis, jos supratimu, „jungti Žemę ir dangų, <...> pleventi virš chaoso su drugiais“. Žmogus jai yra „žvaigždynų gelmių dalelytė“, o pasaulis – dvasios ir materijos dualistinė grumtis. Cieškaitės eilėraščių rinkiniuose Tylos žydėjimas (1975), Mylėti – gyventi (1979), Gerti iš gėlių (1984), Skrendu virš labirinto (1989), Auka žvaigždžių vainikui (1991) dominuoja poliarizuotos filosofinio diskurso sąvokos ir himniškas tonas, kaip ir simbolistų lyrikoje. „Kaip tu, siela, prakalbėjai, kas tave ištart sugundė: / kūnui dvasią kaip idėją gal pažadino sekundė, / kai žaibai ugniniai tyliai pažinimo medin smogė, / nukrėtė jie porą vaisių – vieną gėriui, kitą blogiui“. Tačiau jos eilėraščiuose aukšta minties įtampa nejuda link kulminacijos ir sprendimo, kaip klasikinėje lyrikoje, nes „daiktų miške“, „chaoso maišatyje“, „bedugnės ribose“ neįmanoma išvesti tiesiosios. Perėmusi iš V. Mačernio „visatos šaltį dygų“, ji su karčia ironija skelbė: „sudie visiems / kurie mylėjot aiškų / pasaulio modelį / savoj slėptuvėj!“ Cieškaitė vaizduoja pasaulį kaip pirmapradžių gaivalų grumtį (ciklas apie Budą), tamsos gelmių, labirintų sritį, kurią turi įveikti „žodžiai–dievai“. Vaizdas – aštraus vyksmo eiga, pilna kažkokių lūžių ir patetiškos didybės („Netikėk pragaištimi! Mūsų šviesūs, rasoti laikai / virš bedugnės nakčia tartum žėrintys paukščiai pakyla“). Skaudžiai iškilminga ilgų periodų eisena, artima F. Hölderlino himnams. Tiršta vaizdinių, metaforų, sąvokų faktūra, būdinga moderniškai mąstysenai, atsisakiusiai aš kaip viską lemiančio centro. Cieškaitė susikūrė savitą poetinės kalbos tipą, nepriklausomą nuo savo meto literatūrinės aplinkos, nesikeičiantį iš knygos į knygą ir įgaunantį sakralizuotos monotonijos.

       Mokslo ir technikos terminai bei kultūros reminiscencijos KORNELIJAUS PLATELIO (g. 1951), diplomuoto inžinieriaus, eilėraščiuose visiškai užgožia tradicinius gamtos poetizmus, („Mus nesulaikomai traukia painūs miesto labirintai“), o intelektualinė refleksija, ieškanti „nuogos esmės“, diktuoja kūrinio architektoniką. Gyvybė jam, kaip ir G. Patackui, yra „svarbiausias poezijos Dėsnis“. Savo eilėraščių rinkiniuose Žodžiai ir dienos (1980), Namai ant tilto (1984), Luoto kevalas (1990) jis taip pat norėtų atsiduoti alogiškam gyvybės siautuliui, teikiančiam žodžiui „vyriškos galios“, bet pusiaukelėje jį sustabdo mirties refleksija, gana pastovi atominio amžiaus vaikų kūryboje. „Ar esi pasiruošęs mirti?“ – klausia vidurnaktį bjauri pelė. Iš aptemdytų stočių išeina juodi ešelonai, iškraudami pakeliui „negyvėlius tarsi paštą“. Visur driekiasi draudžiamos zonos, slepiančios „karines bazes su branduolinėmis bombomis“. Kiek ilgai žemė dar saugos „po iškankinta pluta“ gyvybės syvus? Šiokiadieniškos realijos Platelio eilėraščiuose sumaišomos su abstrakčiomis kategorijomis (buvimo prasmė, gėrio ir blogio dirva) ieškant paradoksalios gyvenimo plotmių kaktomušos, kaip ir V. Bložės lyrikoje. Ji visada dramatiška: čirškia žadintuvai, gaudžia aplink mašinos, o mieguistas poetas rausiasi savy – būti ar nebūti; kas esame mes, klaidžiojantys tarp išmėtytų daiktų kaip mirusios sielos, neturintys „kur pasidėti galvos“. Atvirumu dramatiškoms būties kolizijoms dabar ir reiškiasi aktyvi poeto nuostata – reikia suvokti žmogaus situaciją istorijos ir visatos parametruose. Poemoje „Sugrįžimas“ tautos mirusiųjų vėlės, susirinkę prie balto stalo iš Čikagos ir Melburno kapinių, Laptevų jūros salų, susprogdintų partizanų bunkerių apsvarstyti savo didžiosios nuodėmės – „gimti pralaimėjusiųjų tautoje“, regi Atpirkėją, Dievo sūnų, kurio kūnas – tai iškankintos tautos „kūnas ir kraujas“. Poeto vėlė čia paskelbia moralinį atgimimo kodeksą, privalomą „iš mirties į mirtį“ tekančiai žmogaus gyvybei. „Gėrį ar blogį privalo rinktis žmogus, kol alsuoja. / Gėrį ir blogį atskirti turi todėl, atpažinti. / Tautą, Tėvynę ir Tėvą, laiką ir amžinybę, / Sielą, gyvenimą, mirtį, laisvą valią ir lemtį / Turi teisingai pasverti ir pagal tai gyventi“.
       Platelio eilėraščiuose ir poemose, supintose iš ironiškų disputų ir painių samprotavimų rečitatyvo, kieti logizacijos brūkšniai neretai pritildo poetinio suvokimo energiją.
       (...)

       Kubilius, Vytautas. XX amžiaus literatūra: Lietuvių literatūros istorija. – Vilnius: Alma litera, 1996.

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt