TEKSTAI.LT
<< Atgal

 
       Alain Robbe-Grillet

       PLIAŽAS

       Jūros krantu eina trys vaikai. Jie žengia vienas šalia kito, susiėmę už rankų. Jie beveik vienodo ūgio ir gal to paties amžiaus – kokių dvylikos metų. Tik tas, kur vidury, mažėlesnis už kitus.
       Pliažas tuščias – tik tie trys vaikai. Ta ilga, platoka, kiek nuolaidi, lygi smėlio juosta be akmenų ir be užutekių driekiasi tarp stataus skardžio, kuris atrodo neįkopiamas, ir jūros.
       Diena giedra. Skaudūs saulės spinduliai krenta statmenai ant geltono smėlio. Danguje nė debesio. Ir vėjo nėra. Vanduo mėlynas, ramus, ir nors iki pat horizonto plyti atvira jūra, pliažo neskalauja jokia bangelė.
       Bet vienodais laiko tarpais per keletą metrų nuo kranto, visada toje pat vietoje, staiga pakyla ir sudūžta vilnis, visada ta pati. Todėl nebūna įspūdžio, kad jūra tvintų ir slūgtų, – priešingai, atrodo, kad tas judėjimas vyksta vis čia pat. Iš pradžių vanduo pakyla, iš kranto pusės padarydamas dauburėlį, ir kiek atlėgsta, šiugždindamas nugludintus akmenukus; paskui krenta ir pabyra pieno spalvos purslais į dauburėlį, bet nepasklinda plačiau, grįžta į savo vietą. Ir tik retkarčiais, kai mūša stipresnė, banga plūsteli trumpam porą decimetrų aukštyn.
       Ir vėl viskas ramu, lygi ir mėlyna jūra stingso palei tą patį geltono smėlio ruožą, palei pliažą, kur vienas šalia kito eina trys vaikai.

 
       ***

       Jų plaukai gelsvi, kone smėlio spalvos: oda tamsėlesnė, plaukai šviesėlesni. Visi trys vienodai apsirengę: kelnytės ir marškinėliai, viskas iš storos išblukusios mėlynos drobės. Jie eina vienas šalia kito, susiėmę už rankų, tiesia linija, lygiagrečiai su jūra ir lygiagrečiai su skardžiu, beveik pačiu pliažo viduriu, gal kiek arčiau vandens. Saulė zenite, palei kojas – jokio šešėlio.
       Smėlis priešais juos visiškai švarus, geltonas ir lygus nuo skardžio iki vandens. Vaikai žingsniuoja tiesia linija, vienodu greičiu, nė kiek nenukrypdami į šalį, ramiai, susiėmę už rankų. Drėgnokame smėlyje lieka trys eilės pėdų, išmintų basomis kojomis, trys taisyklingos virtinės panašių ir tolygiai išsidėsčiusių pėdų, gana gilių, be išgriuvimų.
       Vaikai žiūri į priekį. Nė akies neužmeta nei į aukštą krantą kairėje, nei į jūrą dešinėje, kur lygiais protarpiais sudūžta bangelės. Ir nė į galvą jiems neateina atsigręžti atgal, apžvelgti nueitą kelią. Jie eina pirmyn lygiu ir greitu žingsniu.

 
       ***

       Jų priekyje krantu palei pat vandenį žingsniuoja jūros paukščių būrys. Jie juda lygiagrečiai su vaikais, ta pačia kryptimi, už kokio šimto metrų. Bet kad paukščiai eina daug lėčiau, tai vaikai artėja prie jų. Jūra tolydžio nuplauna žvaigždiškas pėdutes, o vaikų žingsniai lieka aiškiai įsispaudę drėgnokame smėlyje, kur traukiasi trys pėdų eilės.
       Tos pėdos visur vienodo gylio: maždaug dviejų centimetrų. Jų nedeformuoja nei nubyrėjimai pakraščiais, nei stipresnis kulno ar pirštų spūdis. Atrodo, lyg jos būtų išduobtos skaptu viršutiniame, puresniame žemės sluoksnyje.
       Triguba pėdų eilė taip driekiasi vis tolyn ir tarsi tankėja, lėtėja, liejasi į vieną liniją, kuri dalija visą ilgą pliažą į du ruožus ir bedasi ten, kur vaikai, į smulkų automatišką judėjimą, lyg į mynimą vietoje, kur šešios basos kojos čia pakyla, čia leidžiasi.
       Bet kuo toliau žengia basos kojos, tuo labiau jos artėja prie paukščių. Maža to, kad jos sparčiai matuoja kelią, – dar kur kas greičiau, lyginant su nueitu tarpu, mažėja atstumas tarp vaikų ir paukščių. Netrukus abi grupes beskiria tik keletas žingsnių...
       Bet tuo metu, kai vaikai jau, rodos, prieis paukščius, šie staiga suplasnoja sparnais ir nuskrenda, pirma vienas, paskui du, paskui dešimt... Ir visas būrys, baltas ir pilkas, nubrėžia lanką virš jūros, vėl nusileidžia pailsėti ant smėlio ir vėl žingsniuoja ta pačia kryptimi palei pat vandenį, už kokio šimto metrų.
       Iš tokio atstumo vandens bangavimo beveik neįžiūrėtum, jeigu kas dešimt sekundžių, kai sublizga saulėje pabirę purslai, ūmai nesikaitytų spalva.

 
       ***

       Nekreipdami akies nei į savo pėdas, tiksliai dėliojamas švariame smėlyje, nei į bangeles dešinėje, nei į paukščius, tai skrendančius, tai einančius, priekyje, trys šviesiaplaukiai vaikai žengia vienas šalia kito lygiu ir greitu žingsniu, susiėmę už rankų.
       Trys įdegę veidai, tamsėlesni už plaukus, labai panašūs. Jų išraiška tokia pat – rimta, mąsli, gal susirūpinusi. Jų bruožai irgi vienodi, nors du iš vaikų berniukai, o trečia mergaitė. Tik mergaitės plaukai kiek ilgesni, kiek garbanotesni, rankos ir kojos bent kiek gležnesnės. Bet apdaras jos toks pat kaip ir jų – kelnytės ir marškinėliai, viskas iš storos mėlynos išblukusios drobės.
       Mergaitė eina iš dešinės, nuo jūros pusės. Jai iš kairės berniukas, tas, kur mažėlesnis. Kitas berniukas, nuo skardžio pusės, ūgio sulig mergaite.
       Prieš juos, kiek akys užmato, geltonas ir lygus smėlis. Kairėje stūkso rusvo akmens siena, beveik statmena, į ją neįkopsi. Dešinėje – plokščias, ramus ir žydras ligi horizonto vandens paviršius, kurio pakraštyje staigiai susiplaka ketera ir vėl kaipmat suyra, pažerdama baltas putas.

 
       ***

       Paskui, po dešimties sekundžių, iškyla nauja vilnis ir išrausia nuo pliažo pusės tą patį dauburėlį, šiugždindama nugludintus akmenukus.
       Bangelė sudūžta; pieno spalvos purslai vėl plūsteli aukštyn, užimdami tuos keletą prarastų decimetrų. Paskui stoja tyla, ir ramiame ore sugaudžia tolimo varpo skambesys.
       – Štai ir varpas, – sako mažesnysis berniukas, tas, kur eina vidury.
       Bet jūra vis traukia savin akmenukus, ir jų šiugždėjimas stelbia silpną varpo dindesį. Tik palaukęs, kol baigsis ciklas, vėl gali išgirsti varpo garsus, atstumo iškraipytus.
       – Tai pirmas varpas, – sako didesnysis.
       Dešinėje sudūžta bangelė.
       Kai vėl stoja tyla, jie nieko nebegirdi. Trys šviesiaplaukiai vaikai žingsniuoja vis tuo pačiu vienodu ritmu, visi trys susiėmę už rankų. Priešais juos, tik per keletą žingsnių, būrys paukščių, staiga išsigandę, suplasnoja sparnais ir pakyla.
       Jie nubrėžia tokį pat lanką virš vandens, nusileidžia pailsėti ant smėlio ir vėl žingsniuoja ta pačia kryptimi palei pat vandenį, už kokio šimto metrų.

 
       ***

       – Gal ir ne pirmas, – sako mažesnysis, – jei mes neišgirdom ano, kur anksčiau...
       – Mes ir tą būtume išgirdę, – atsako jo kaimynas.
       Bet jie nesulėtina žingsnio, ir šešios basos kojos vis spaudžia ritmingai smėlyje už nugarų tokias pat pėdas.
       – Tada mes buvom toliau, – sako mergaitė.
       Po kiek laiko didesnysis berniukas, kur eina nuo skardžio pusės, sako:
       – Mes ir dabar toli.
       Ir visi trys vėl eina tylėdami.
       Jie netaria nė žodžio, kol ramiame ore vėl nuaidi vis dar vos girdimas varpo skambesys. Didesnysis berniukas tada sako:
       – Štai ir varpas.
       Kiti du nieko neatsako.
       Paukščiai, kurie buvo jau čia pat, suplasnoja sparnais ir nuskrenda, pirma vienas, paskui du, paskui dešimt...
       Paskui visas būrys vėl sutupia ant smėlio ir žingsniuoja išilgai kranto už kokio šimto metrų nuo vaikų.
       Jūra tolydžio nuplauna jų žvaigždiškas pėdutes. Vaikai, kurie eina arčiau skardžio vienas šalia kito, susiėmę už rankų, priešingai, palieka gilias pėdas, ir triguba jų linija driekiasi per visą ilgą pliažą lygiagrečiai su jo kraštais.
       Dešinėje, kur plyti ramus vanduo, dūžta vis toje pat vietoje ta pati bangelė.

 
       Vertė Laima Rapšytė

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt