TEKSTAI.LT
<< Atgal

 
       Hans Carl Artmann

       AZARTAS IR KEPTA ANTIENA

       Jis išėjo sutrikęs iš lošimo namų, piktai įtraukė drungno vakaro oro ir galutinai numojo į viską ranka. Koks prakeiktas likimas, pamanė, atvedė mane į šią prašmatnią landynę, koks sumautas angelas sargas mane apleido? Dievas mato, šešiasdešimt tūkstančių frankų tai ne kačiuko bezdalas, o pinigai, už kuriuos gali gyventi ir žvengti, vidutinis turtas ne per kukliausiam žmogui... o pernelyg kuklus jis tikrai nebuvo! Staiga užsinorėjo keptos antienos ir prisiminė mažą, bet prabangų lokalą, tūnantį kitapus Ronos tarp slėnio medžių, tačiau apšviestą spalvotų lempučių ir todėl nesunkiai randamą. Kiek keptų ančių būčiau galėjęs užsisakyti už tuos prašvilptus šešiasdešimt tūkstančių, niūriai pagalvojo jis ir su beveik kilniu liūdesiu susiskaičiavo likusius pinigus; per dvi valandas, kad jas kur velniai, paleidau vėjais tris paukščių fermas, atidaviau į godžias krupjė letenas trijų stropių paukščių augintojų turtą, nors ir žinodamas, kad negalima, suplėšiau apie šimtą be filtro cigarečių, be jokios atodairos kamavau nuo pat jaunystės klapsinčią širdį, dar labiau pasidabrinau savo žilstelėjusius smilkinius, kad ir kaip spaudė pūslę, nesitraukiau nuo to prakeikto ruletės stalo, lengvabūdiškai paniekinau nedviprasmišką likimo ženklą ir nenuėjau į tualetą... ką gali žinoti, jeigu būčiau aplankęs tą tylią marmuru išklotą apmąstymų vietą, galimas daiktas, ne toks tuščias dabar stovėčiau ant šios tamsios upės kranto, su didesniu malonumu valgyčiau savo antį, neprivalėčiau susivaryti į galvą kulkos ir neišgąsdinčiau rytą ankstyvo praeivio... Jis staiga prisiminė, ką dar reikia padaryti, ir įžengė į pakrantės krūmų tamsą. Šioje vietoje galima priminti, kad ir lordas Ch. (autorius padorumo sumetimais nepateikia jo pavardės) prieš persirėždamas skustuvu gerklę taip pat patenkino šį neatidėliotiną žmogišką poreikį. Ponui Alfonsui, beje, taip labai nedegė, jisai juk dar norėjo subtilioje žvakių šviesoje suvalgyti savo paskutinę antį, susipilti į gurklį kelis butelius božolė ir surūkyti stiprų kubietišką cigarą, pastarojo malonumo paskutiniais metais labai geisdavo, tačiau vis negalėdavo sau leisti dėl silpnų plaučių... dabar, galvojo jis kupinas ryžto, jau galima, nes, kaip sakoma kaime, jeigu karvės nebėr, tai tegu ir veršiukas dvesia. Tvarkydamasis kelnes jis išėjo iš krūmų ir ryžtingai pasuko link restorano, kurį, perėjus tiltą, buvo galima pasiekti per penkias minutes. Svajodamas apie puikią antį jis jau nebe toks niūrus perėjo tiltą, vėl patraukė palei alksnių krūmus ir staiga išgirdo spragtelėjimą, po kurio sekė antras, o paskui ir trečias. Tada jo ausis pasiekė nesuprantamas vengriškas keiksmas, tai yra jis neįstengė suprasti to pikto šūksnio prasmės, tačiau, būdamas išsilavinęs žmogus, suvokė, jog jis priskirtinas kaip tiktai ugrų-finų kalbų grupei. Juodas daiktas išlėkė lanku iš krūmų ir šleptelėjo žemėn priešais jo kojas nepakenkdamas lakuotiems batų galams. Jis pasilenkė tiriančia akim prie naktinio objekto, šimts pypkių, tai buvo miniatiūrinis revolveris; kokios markės, tamsoje nesugebėjo nustatyti. Pakėlė tą metalinį žudymo įnagį, tokį patogų paimti į ranką... Susimąstęs pasvarino ir vėl nukreipė žvilgsnį į alksnių krūmus, kurie dabar prasiskyrė, ir pasirodė elegantiškai apsirengęs ponas. Tuo momentu iš už debesų išlindo mėnulis, alksnių lapai sublizgo kaip šilkas, ką tik pasirodęs ponas linktelėjo ir mandagiai prisistatė: Ferensis Bela, pasakė jis. Alfonsas Alfonsas, atsakė ponas Alfonsas ir taip pat linktelėjo. Prašau atleisti, tačiau mano gerbiamas tėvas, atrodo, įsivaizdavo, jog bus labai sąmojinga, jei duos man tokį patį vardą kaip ir pavardė, dėl to žmonės apie mane dažnai iš karto susidaro blogą nuomonę. Man su savo vardu ne ką labiau pasisekė, atsakė iškilnusis vengras, visi jį nuolatos rašo klaidingai, ir man jau seniai nusibodo sakyti raidėmis, tad leidžiu kiekvienam rašyti kaip nori, prisitaikau prie įvairių nacijų ir įvairių kalbų. Tik neseniai Tailande... jis nutilo ir pažvelgė į revolverį, kuris vis dar gulėjo ant pašnekovo delno. Šlamštas, pasakė jis su kartėliu, niekam tikęs mėšlas, jį man įkišo vienas sąžinės neturintis ginklų pardavėjas Lione, užsikerta triskart iš eilės, neįtikėtina. Manau, kad leisite man jį darsyk išbandyti, paprašė ponas Alfonsas. Ak, prašom, atsakė vengras, bet kuriuo momentu galite juo pasinaudoti; aš tiktai apgailestauju, jog negaliu paskolinti geresnio. Ponas Alfonsas įsirėmė tą turintį mirtį nešti vamzdį į smilkinį, darsyk liūdnai pagalvojo apie keptą antį ir ryžtingai paspaudė gaiduką. Spragt! nieko, spragt! vėl nieko, spragt! Šūdas, šmėstelėjo dabar ir ponui Alfonsui, tas pats žodis, kurį pirma girdėjo vengriškai, bet nesuprato, nes buvo ištartas svetima kalba. Na, ką aš jums sakiau, su tam tikru pasididžiavimu pasakė madjaras, tas tipas iš Liono man įpiršo tokį niekalą, kad ramiai galiu užtaisęs šešiais šoviniais dovanoti savo mažam sūnėnui, kur gyvena Miunchene. Tai idėja! – tarė ponas Alfonsas. Ponas Ferensis šyptelėjo kupinas niūrios melancholijos, jo ūsai mėnulio šviesoje virto fantastiška arabeska... kišenėje, pasakė jis stebėtinai atvirai, aš turiu tiktai penkiasdešimt penkis frankus ir penkiasdešimt iš tos sumos man kaip tik užtektų nuvažiuoti iki Liono ir duoti tenai tam ginklų pardavėjui gerą antausį. O iki Miuncheno trūktų, nebent pakelėse balsuočiau... bet, kalbėjo jis toliau, kas mane su tokia uniforma ims. Ir persibraukė pirštų galais per be priekaištų pasiūto frako krūtinę. Lošimo namuos palikau lygiai šešiasdešimt tūkstančių frankų... prie ruletės stalo, tarė ponas Alfonsas. O aš, atvirai pasisakė ponas Ferencis, septyniasdešimt septynis tūkstančius, lošdamas bakara, tai man nelieka nieko kita, kaip tik, anot to gražaus žmonių pasakymo, pasidaryti galą! Mielai jums padėčiau ir paskolinčiau savo revolverį, kurį visuomet nešiojuosi vidinėje švarko kišenėje, kad specifiniu jos iškilnumu sukelčiau pagarbą prasto tono lošėjams, deja, jame tiktai vienas šovinys, o kad taip pat esu nusiteikęs, anot gražaus žmonių pasakymo, prasikiurdyti makaulę, tai apgailestaudamas turiu pareikšti, jog niekuo negaliu pagelbėti. Gaila, pasakė ponas Ferensis truputį susierzinęs. Ponas Alfonsas, kuris tai puikiai matė, draugiškai uždėjo vengrui savo kairę ranką ant frakuoto peties, o dešine numetė jo revolverį į virpuliuojančius alksnių krūmus. Pone, pasakė jis, mano revolveris visai kito kalibro negu jūsų, garbės žodis, aš ne šykštuolis, ir jeigu mūsų revolverių kalibras būtų buvęs tas pats, tai pasinaudojęs saviškiu būčiau jį mielai perleidęs jums. Kiek šovinių jūs turite? Tas šlamštas šešių šūvių, ir aš buvau į jį įdėjęs pilną apkabą, nuolankiai atsakė vengras. Parbleu, šūktelėjo ponas Alfonsas, kokia be priekaištų nelemta likimo išdaiga. Po šimts, jau pusė dešimtos... Paskui kreipėsi į vengrą: pone, kaip jūs žiūrite į keptas antis? Keptas antis? Pone, aš jas gerbiu labiau už bet ką, neišskiriant net mano bobutės! Tad leiskite jus, pone, kuo nuolankiausiai pakviesti suvalgyti keptą antį ir išgerti kelis butelius božolė. Be abejonės, esate lankęsis tame nedideliame, bet gerame lokale ana ten, tiesa, jame velnioniškai brangu, bet ką padarysi; jūs turbūt žinote, kaip kaime sako: jeigu karvės nebėr, tai tegu ir veršiukas dvesia! Panašaus posakio, atsakė ponas Ferensis, esama ir jo gimtojoje kalboje, tiktai jis kiek kitoks...
       Abu prasilošėliai nespėjo nueiti nė trijų žingsnių prie savo lukuliško tikslo, kai staiga už nugarų išgirdo griežtą įsakymą sustoti. Abu nustebę atsigręžė. Mėnesienoje, kuri dabar taip puikiai švietė, stovėjo ponas, taip pat vakaro kostiumu, dešinėje laikydamas išmestą vengrų džentelmeno revolverį. Nė iš vietos ir rankas aukštyn! – sušuko jis šaižiu balsu. Atrodo, buvo viskam pasiryžęs. Atmeskite man savo pinigines, žiedus, vertingesnes atminimo dovanas, jeigu jos iš aukso, platinos ar kitų kilniųjų metalų, nepamirškite taip pat kelionės čekių, taupomųjų knygelių, kaklaryšių smeigtukų, dramblio kaulo segtukų et cetera arba šausiu!
       Šaukite, nesivaržykite! – sušuko pralinksmėjęs ponas Alfonsas. Ką tik pasirodęs ponas nesitaikydamas paspaudė gaiduką – matyt, norėjo pirma pagąsdinti. Spragt! nieko, spragt! užsikirto, spragt! tas pats velnias. Frakuotas gatvių plėšikas islandiškai nusikeikė, nutrenkė revolverį ant kelio žvirgždo ir, užsidengęs rankomis veidą, apsipylė karčiomis ašaromis. Aš suprantu, tarė ponas Alfonsas, jis kaip ir mes prasilošė ligi paskutinio skatiko, neturėdamas padoraus ginklo norėjo prisigirdyti Ronoje, paskutinę gyvenimo akimirką aptiko krūmuose šį niekam tikusį gelžgalį... ir būdamas tikras desperatas pagalvojo, jog rado išeitį.
       Islandas, girdėjęs tuos pono Alfonso žodžius, nusišnypštė į baltą šilkinę nosinę ir priėjo prie tuodviejų, kuriuos ką tik norėjo apiplėšti; mano ponai, pasakė jis, tai, ką šis ponas, jis parodė ranka į Alfonsą, ką tik trumpai išdėstė, deja, yra grynų gryniausia tiesa. Prie pokerio stalo aš, kad mane kur perkūnas trenktų, ligi paskutinio sū pralošiau šimtą tūkstančių frankų! Sapristi, tai padori suma, sušuko ponas Ferensis, pone, prašau priimti mano užuojautą. Mano taip pat, pridūrė ponas Alfonsas. Jie paspaudė vienas kitam rankas, pasisakė pavardes, islandas, kad ir kaip būtų keista, pasirodė esąs Alfonsuras Alfonsonas, ir tai ponui Alfonsui sukėlė beveik giminiškų jausmų. Ar mėgstate antis, mielas pone Alfonsonai? – paklausė jis subankrutavusį salos gyventoją. Tas vos neišvirto iš savo lakuotų batų: kepta antis šiuo momentu mane priverstų pamiršti net tai, kaip siaubingai prasilošiau! Tiktai, kaip jau minėjau, aš neturiu nė sū... Elegantiškas reikjavikietis nužertas mėnulio šviesos atrodė tikras šiaurietiškos melancholijos įsikūnijimas... Čia pravirko ponas Ferensis, tarsi čigonas jam prie pat ausies būtų ėmęs smuikuoti „Paskutinį sekmadienį“. Pone, sušuko jis, aš mielai sutinku pasidalinti su jumis tuo, ką turiu, jūs turite paragauti anties! O aš, sušuko ponas Alfonsas, siūlau jums trečdalį savo likusių pinigų... allons, Alfonsurai, jeigu leisite jus taip vadinti, tenai yra mažas, bet labai neblogas lokalas, kur galima gauti keptų ančių; ponai, leiskite, aš eisiu pirmas...
       Kad paskutinių minučių sutrikdyti patraukė ne tuo keliu, jie pastebėjo tiktai tada, kai atsidūrė priešais ryškiai apšviestą lošimo namų portalą...

       Iš vokiečių kalbos vertė Teodoras Četrauskas

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt