TEKSTAI.LT
<< Atgal

 
Hans Carl Artmann

EILĖRAŠČIAI

„optikas turi stiklo širdį pleksiglaso vyriais...“
„kai išlipu iš tavo arkos didžiulė sutema suvirpa...“
„rudenėjančiam uoste rugsėjis trys gervės pešasi dėl duonos...“
„jis ištiesia kardą į vakarą jis galvoja jis sako...“
„ką nešasi rankoj mano semiramidė žaislą...“

Į viršų

***
optikas turi stiklo širdį pleksiglaso vyriais.
jis turi stiklo širdį pro kurią niekam pažvelgti neleidžia.
jis laiko savo širdį smegenyse kai kiti – krūtinės gelmėj.
juodieji strazdai apskrieja sostinės optiko parduotuvę.
jie nešas rausvus perukus bei padirbtus billets doux.
jų visų snapuose susipynė nelaimingos lervos, jie lekia iš
                                                                       šilkinių skėčių alėjos.
skagerake ir kategate švilpia daniškas vėjas.
virš visų alėjos skėčių švilpia daniškas vėjas iš pieno ir kraujo.
o dabar juodieji strazdai švilpia savo žinią stiklinei optiko širdžiai..
sostinės optiko žmona dar guli ant sofos.
jos gražusis meilužis kaip tik tolsta grietinės baltumo angelo sparnais.
sode už mažos optiko vilos didžiulės aguonos linguoja melsvame
                                                                                   vakaro vėjy.
tolstantis meilužis jau veik pasiekė pirmuosius debesis.
plika akim jį jau vos bepastebėsi.
savo jaunas dienas jis užsiuvo po švaria apykaklaite.
savo kairiuoju sparnu jis daug tvirčiau skrodžia orą nei dešiniuoju.
jis praleido kelias dienas.
jis jau veik neįžiūrimas.
jis pranyko..
sostinės optikui nusišvilpt su strazdais į darbo rūpesčius.
jo darbo išeiga regis niekad nebuvo didelė.
kantrybė jam veikiausiai neatnešusi nė guldeno.
net įspaustas jo batų numeris pastebimai sumažėjo.
jo smegenys registruoja tik suklastotą juodųjų strazdų žinią.
jis ją laiko tikra.
jis pasideda savo metalą šalia.
jis išima lupas iš viršutinės spintos.
abiem kojom jis trypia įvairiausius lęšius.
akinius toliaregiams jis meta į lėktuvų tūtas.
akinius trumparegiams bloškia į ovalias lokomotyvų akis.
jis nervingai sukioja varžtus savo stiklo širdies pleksiglaso vyriuose.
pagaliau jis liūdi, kiek įstengia, akivaizdžiai sužlugus šiam sumanymui.
tas optikas, švilpia strazdai, turi stiklo širdį pro kurią niekam
                                                                            pažvelgti neleidžia..
optikas savo dirbtuvėj įveda dirbtinių akių anarchiją.
ant darbastalių jis išridena pedantiškas patrankėles.
pusbalsiu jis įsako žvelgdamas į kišeninį laikrodį: puikuotis!
jis kartoja suklastotą juodųjų strazdų žinią.
jis užsklendžia savo stiklo širdį išorinėms įtakoms.
pagaliau jis nukreipia savo optinį taikiklį į naują artimos vakaro
                                                                               saulės mašineriją.
saulė savo ruožtu paslepia vertingiausius varžtelius bei geležėles.
per aguonų sodą už mažos optiko vilos šlamančiam vėjy plaukia
                                                                                       trys povai.
gražusis optiko žmonos meilužis skrieja vėl į savo paskutinio
                                                                              nusižengimo areną.
jis jau beveik šiapus giliųjų debesynų.
didžiosios sodo aguonos romantiškai linguoja žydrame vasaros vėjy.
sostinės optiko žmona vis dar guli ant sofos.

vertė Kęstutis Navakas

Į viršų

***
kai išlipu iš tavo arkos didžiulė sutema suvirpa
mėnesiena išplinta dangumi šūkauja sargybos

rugpjūtis kaip delfinas slystantis pro šalį savo vandeniu
žydras jūros plotas plūkiamas laivų lentom

pasiimu didelį žibintą juokiuosi visiems gyventojams
simuliuoju mėnulį jie virpa lyg svogūnų sėklos per

stiprų žemės drebėjimą šitaip virpa žmonių sutema
tavojoj arkoj palikau aš savo drėgmę mano mėnuo

yra žmonių iliuzija aš klaidinu juos sargybos vaikšto
pirmyn atgal trumpais intervalais delfinas žaliasis

jūreivių viešpats jo nesuklaidinsi jis viešpats
atrodo didžiulis mano žalvarinės lempos mėnesienoj žmonės

nustebę apiplaukia jį valtimis vėliavos kyla ir leidžias žmonės
aš išlipau iš savo arkos ji alsuoja lyg vandens lelija

jos aromatas maišosi su mano mėnesiena sudega
žvaigždė po žvaigždės lyg fejerverkai gelbėkit savo sielas

jūs žmonės klausykitės kaip kala mano darbininkai tolyn mano
mėnesieną snape neša delfinas versdamas bangą po bangos

ar girdit tai tvinksi lyg tolimas griaustinis todėl drąsiausi
suvirpa gelbėkitės tai žvaigždžių augimo metas

visokių dalykų perskaitau mažame savo laikrody ir jis
iš žalvario daugybė žalvario ore prie jūros

šūkauja sargybos pastebiu kad mano arka saugi
tu gerose rankose mano arka tikras parakas yra

tavo saugumo prieskonis išvyskit mano mėnesieną sulaikykit
visus žmones jie ištrypė savo sodus išlaužė

gėles nes jos buvo jų niekas nedrįsta paliesti
mano gėlę raudoną nuogą atsigulusią rožę

tai tu mano ką tik paliktoji arka ak aš girdžiu dainuojant
sutema skamba lyg žalvarinis daiktas gėlės

išstatytos lyg taikiniai sargybos vaikšto pirmyn atgal
vėl pirmyn ak tu mano arka mano delfinas arba mano arka

vertė Kęstutis Navakas

Į viršų

***
rudenėjančiam uoste rugsėjis trys gervės pešasi dėl duonos
europiečių duona yra lesalas paukščiams turėčiau pridurti

saulė grimzta į gilius jūros vandenis užtėkšdama žvaigždes ant dangaus
gervių klyksmas neužšifruotas burnos nuolat jį mėgdžioja

besipešančios pasiekė klevų miškelį jos žydros žydros
daktaras skaito poetišką ryunosuke's akutagavos scenarijų

viena gervių tikisi pas daktarą susitvarstyti sparną
aš susižeidžiau ranką nelaimė bet mėnuo apvalus kaip duona

ruduo kuris sėdi ant akmens jis maloniai švyti jis kalba apie astras
visos gervės duoną laiko mėnuliu tai gervių religija

mano panele rudens gaivoje kaip jums sekasi mano panele astra
jei norėtumėt galėtume pavakare aplankyti sergančią gervę

aplankyti jos sode daktaras leidžia lankyti pavakare
kuriai iš trijų gervių atiteko duona kovos džiaugsmas saulė ir mėnuo

iš pat pradžių sunku pačiam išsikepti tikrą duoną
ji turi būti apvali pakankamai prieskonių sodų astros nekepa duonos

gervės ir gėlės puikusis pasaulis vienos lesa duoną kitos kvepia
mažas berniukas rado duoną jis maino ją į rudens gėles

viena lagūnos vieta šiek tiek kvepia motorine europiečio jachta
gulbės gervių giminaitės tiktai baltos vėjas dvelkia benzinu

yra įmanoma galvoja scenarijaus autorius kad mažas berniukas
duoną išmainė su gervėm jos davė jam ką tik nuskintų gėlių

visuose geruose scenarijuose reikėtų kalbėti apie gerves gėles
ir kovą šviesi rudens gaiva maloniai nudažo panelės skruostus

daktaras liaujasi skaityti jis ima sterilų tvarstį
astra sūpuojama vakaro vėjo dvi gervės ieško tolių

kas aš ką aš turiu ką galiu kas buvo mano protėviai
saulė mano motina mėnuo mano tėvas rudeninės sodo gėlės

mano broliai bei seserys aš pats turiu motorinę jachtą su vėliava
ji kvepia benzinu ruduo yra malonus metų laikas artmannai

aš europietis mano veidas baltas kaip gulbės rečiau rudas
panelė yra daktaro duktė ji vis lanko mane mano

motorinėje jachtoje ji kalba apie gerves aš lyginu ją su gėlėm
tačiau kai serganti gervė vėl pasveiks mes apsivesim

vertė Kęstutis Navakas

Į viršų

***
jis ištiesia kardą į vakarą jis galvoja jis sako
taip tai mano gėlė persė atveria langą

joks paukštis nedunksteli į stiklą atsispindi kalnai
tolimas dundesys kalnuose mini paukščius

mano šešėlis guli ant sienos jis dalijasi į keturias
dalis aš pritvirtinu jį prie elnio ragų

keturiom žaliom vėliavom bus pasveikintos tavo maudynės
vakare tu visada beveik tulpė persė prie lango

kaip tau sekas kai žengi nuoga iš vandens
tu esi pienas aukštos tulpės pro langą lenkias

aš vagiu tavo žvilgsnį lyg šarka auksinį
medį aš godžiai tave geriu aš praryju tave

vyras su kardu pasisuka į šiaurę
elnio didumo žvaigždė į vandenį krinta ošia

persės aimanos sklinda sodu virsdamos
drugelių virtinėm šviesusis šėtonas pakyla iš

grunto jis mato tulpes ir žvaigždę
kaip tau sekas kai žengi nuoga iš vandens

tu esi pienas persė savo aimanom praveria tavo
burną tu šypsais vakarais pro drugelius šviesusis

šėtonas ošia tulpėse tavo oda man palapinė
ak vakaro vėjau šėtone kas ši vietovė mano kūnas

lėtai sumedėja sutemos rodo jų raumenis
vyras su kardu pasisuka į rytus

kardais pasipuošė tavo maudynių sargai
jie klaidžioja tarp rimtųjų tavo sodo

elnių šėtonas supjausto persę į keturias dalis
jis kabina ją prie elnių ragų vakare keturiom

raudonom vėliavom bus pasveikintos tavo maudynės
vakare tu arti vyras su kardu pasisuka

į pietus lyg liutnės garsas liepsnoja
šėtonas sargams ant ašmenų sakyk man kaip

tau sekas ant ašmenų žvaigždė į gebenę krinta
ošia lapuose elniai neša vėliavas

kaip tau sekas kai žengi nuoga iš vandens
tu mano sesuo vakarais tavo akys kaip mano

vertė Kęstutis Navakas

Į viršų

***
ką nešasi rankoj mano semiramidė žaislą
iš vielų bei plunksnų ką nešasi mano lieknoji liūtė

apie jos blauzdą plona juostelė iš baltų ašutų
rytas jau ją pastebėjo čia jos nuotrauka

pirmajame šviesos puslapy kedrai eiži
nuo paukščių plojimų ji dėvi akadišką

eilutę ant kaklo mano lieknoji liūtė eina per
ryto klaviatūrą arkliai išpučia šnerves

vežėčios išridenamos iš kluono kinkomi
arkliai angelas paskubom išsitraukia liepsnų kalaviją

ką tu darysi jei tave paliesiu aš jau seniai
liečiu tave liūtai bei upių undinės yra tavo

žmonės jų alsavimas atsklinda nuo žaislo iš vielų
bei plunksnų tavo burna prasiveria lyg pasiruošusi moteris

ugnis sublyksi griovose lupasi medžiai
geltoni liūtai purkštauja prie upės šneka lietus

kur tu eini mano semiramide mieloji mano sese
aš padariau vežėčias dideliais raudonais ratais

ant mano vežėčių nupieštos sraigės jos greitos
kaip mėnuo jos oru važiuoja aplink miestą

tu žėri tavo krūtys kaip vėjo ištaškytas
pienas tu tikra lieknoji liūtė aš matau

tave pro tą patį objektyvą kaip ankstyvasis rytas
aš esu angelo liepsnų kalavijas aš žaviuosi

tavim labiau nei savu spindesiu aš nuausiu
tau žodžių šydą taip tave šydas dengia

vertė Kęstutis Navakas

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt