TEKSTAI.LT
<< Atgal

Arkadijus Averčenka
RUSŲ KNYGOS EVOLIUCIJA

Pirmas etapas (1916 metai)

- Na, šią savaitę nesat labai turtingi: viso labo trys naujos knygos teišėjo. Palikite man “Erškėtį” ir “Žemę”. Beje, ar turite Belšės “Meilę gamtoje”. Kieno leidimas? Sytino? Ne, aš norėčiau Sablinskio. Be to, ar nėra Katiulio Mendeso “Nuodėmės vaikų”? Tik dėl Dievo ne “Sfinkso” - tas vertimas gana nesklandus. O čia kas? Neblogas leidinys. Žinoma, Golikė ir Vilborgas? Na, žinot, surado, ką puošniai išleist: “Jevgenijus Oneginas” - kiekvienas atmintinai moka. O kieno iliustracijos? Samokiš-Sudkovskos? Saldokos. Ir formatas per didelis: gulint nepatogu skaityti!..

Antras etapas (1920 metai)

- Ponia! Iš jūsų bibliotekos katalogo aš užsirašiau 72 leidinius - nė vieno nėra. Ką man daryti?
- Išsirinkite ką nors iš tos krūvos ant stalo. Tai tos knygos, kurios liko.
- Hm! Štai trys keturios tinkamesnės: “Olonecko gubernijos senovės paminklų aprašymas”, “O štai ji - vėl gyvoji styga”, “Makarka Galvažudys” ir “Dizraelio (lordo Bikonsfildo) kalbų rinkinys”…
- Na tai ir imkite kurią nors.
- Klausykit… Ar “Olonecko gubernijos paminklai” - įdomu?
- Įdomu, įdomu. Nesulaikykit eilės.

Trečias etapas

- Girdėjot naujieną?
- Na, na?
- Ivikovai savo namuose po komoda rado seną knygą! Dar nuo 917 metų užsimetusią! Sekasi žmonėms. Šiandien ta proga vakarėlis.
- O kaip vadinasi knyga?
- Vadinasi taip: knyga! 480 puslapių! Į eilę jau užsirašė Pustoškinai, Bildiajevai, Rosomachinai ir Partačiovai.
- Bėgsiu ir aš.
- Nepavėluokit. Ivikovai, atrodo, ruošiasi perplėšt knygą į 10 plonų knygelių po 48 puslapius ir parduoti.
- Kaip tai? Be pradžios ir pabaigos?
- Pamanykit - kiniškos ceremonijos.

Ketvirtas etapas

Skelbimas:
"Žinomas Puškino skaitovas pakviestas eina į šeimyninius vakarus ir skaito visą "Poltavą" bei "Jevgenijų Oneginą". Kainos sutartinės. Taip pat vadovauja šokiams ir išnuomoja ledainę".
Pokalbis vakare:
- Klausykit! Iš kur jūs taip gerai mokat Puškino eilėraščius?
- Išmokau.
- Bet kas jus išmokė: pats Puškinas?
- Kam Puškinas? Jis miręs. O aš dar tada, kai knygų buvo, iškaliau.
- Ar jo rašysena aiški?
- Kuo čia dėta rašysena? Knyga spausdinta.
- Atsiprašau, kaip tai?
- O darė taip: liedavo iš švino raideles, dėjo vieną prie kitos, pateps iš viršaus juodais dažais, pridės prie balto popieriaus, spustels - tekstas ir atsispaudžia.
- Tiesiog stebuklai! Prašom sėstis! Papirosiuką! Olia, Petia, Gulia - eikit, paklausykit, musjė Gortanikovas pasakoja, kokius pokštus kadaise krėtė Puškinas! Ledainę taip pat iš jo gavot?

Penktas etapas

- Klausykit! Nors jūs ir smulkmenų parduotuvės savininkas, bet galbūt jūs suprasit seno rusų inteligento sielos šauksmą ir nusileisit.
- O kas atsitiko?
- Klausykit... Juk ši iškaba naktį, kai jūs uždarot parduotuvę, nereikalinga? Duokit ją man paskaityt prieš miegą - aš negaliu užmigti nepaskaitęs. O tekstas ten labai įdomus - ir muilas, ir žvakės, ir grietinė - apie viską ten parašyta. Perskaitysiu - grąžinsiu.
- Taip... visi jūs sakot, kad grąžinsit. O neseniai vienas taip pat paėmė lentą nuo dėžės su Žoržo Bormano biskvitais ir iki šiol tebeskaito. O ten ir paveikslėlis, ir raidės įvairios... Žinote, ir mano sūnus auga!..

Šeštas etapas

- Iš kur kulniuojate, Ivanai Nikolajevičiau?
- Už miesto buvau, pasivaikščiojau. Kartuvėmis grožėjausi, stovi prie užkardos.
- Irgi mat radot malonumą: į kartuves žiūrėti!
- Ak, nesakykit. Aš labiau norėjau paskaityti: vienos kartuvės į raidę "T" panašios, kitos į "N" - paskaičiau ir nuėjau. Vis dėlto skaitymas - proto penas.

Vertė Benediktas Januševičius

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt