TEKSTAI.LT
<< Atgal

 
       Emile Cioran
       Žlugimo mokslas

       Emile'is Michelis Cioranas (1911-1995) gimė Rumunijoje, stačiatikių kunigo ir vengrės šeimoje. Po laimingos veikystės, tėvams iš mažo Transilvanijos miestelio atsikėlus į miestą, sūnus visiškai pasikeitė. Tapo priešgyna, metė smuiko pamokas. Kažko ieškojo šventųjų ir mistikų raštuose, kad tik mokėtų paprieštarauti tėvui. 1928-1932 m. Bukarešto universitete studijavo filosofiją ir meną, domėjosi vokiečių idealizmu, H.Bergsonu,G.Simmeliu. Iki 1939 išleido 5 knygas rumuniškai: „Nevilties viršūnėse“ (1934; knyga pelnė autoriui stopendiją porai metų studijuoti Berlyne), „Apie ašaras ir šventuosius“, „Minčių sutemas“, „Apsigavimų knygą“, „Sumuštųjų brevijorių“. 1937 m., vėl gavęs stipendiją, atvyko į Paryžių, planuodamas rašyti daktaro disertaciją. „Aišku, jokios disertacijos nesukurpiau, niekad nė nėjau į paskaitas ir dešimt metų gyvenau toli nuo universiteto kaip amžinas studentas. Tik 1947 m. pradėjau rašyti prancūziškai. Tai buvo rūsčiausias mano gyvenimo patyrimas...“ – rašė E.Cioranas. Taip ir pasiliko gyventi Paryžiuje skurdžiai iki pat mirties. Mažai su kuo bendravo (nebent su tokiais pat kaip ir jis išeiviais iš Rumunijos – garsiaisiais Mircea Eliade ir Eugene'u Ionesco, pažintais dar gimtinėje), nuo jaunystės buvo kamuojamas nemigos (ją vėliau pats išsigydė, iki išsekimo mindamas dviračio pedalus ir naktinėdamas po miestą), vėliau – slegiamas nevykėlio, atsiskyrėlio ir emigranto savimonės, visada – savižudybės minčių... Jį veikė mistinė literatūra, budizmas, egzistencializmo filosofija, L.Šestovas, O.Spengleris, rašytojai F.Dostojevskis, Ch.Baudelaire'as. Bet jį patį sunku priskirti kokiai nors krypčiai, rasti jam vietą tarp literatūros ir filosofijos. Dėl aforistinio stiliaus E.Cioranas lyginamas su F.Nietzsche arba prancūzų moralistais, irgi besistengusiais nuplėšti visas kaukes, išsklaidyti iliuzijas.
       Kuo jis taip traukia, šis aštriausias XX a. skeptikas ir nihilistas, eretikas, tetroškęs išnykti būties absurdo išpažinėjas, mistikas be Dievo ir be iliuzijų (nors ir ateistu jo neapšauksi, kaip ir jį žavėjusio budizmo atstovų)? Gal kalbos muzikalumo pojūčiu ir taiklumu, paradoksais ir ironija? Po „Žlugimo mokslo“ (keturissyk perrašęs, pagaliau išleido 1949-aisiais) parašė „Kartėlio silogizmus“, „Bandymą būti“, „Istoriją ir utopiją“, „Krytį laike“, „Blogąjį demiurgą“, „Apie nepatogumą būti gimusiam“, „Ketvirčiavimą“, „Gėrėjimosi pratybas“, „Prisipažinimus ir anatemas“, „Polinkį į blogesnį“. Jau knygų pavadinimai skamba kaip poezija, o visa kūryba – tarsi pesimizmo himnai.

Vertėjas

Urvų architektas
Antipranašas
Mano herojai
Fanatizmo genealogija
Smukimo egzegezė
Maldos arogancija

Į viršų

       Urvų architektas

       Teologija, moralė, istorija ir kasdienė patirtis moko, kad nėra didelių paslapčių, kaip pasiekti harmoniją; egzistuoja tik vienas slėpinys: paklusti. „Imkit jungą, – kartoja jos, – ir būsit laimingi; būkite kuo nors, ir būsite išvaduoti iš savo kančių“. Iš tiesų čia, apačioj, viskas yra amatas: laiko profesionalai, kvėpavimo funkcionieriai, aukšti vilties pareigūnai – postas mūsų laukia dar prieš gimstant; mūsų karjeros ruošiamos mūsų motinų įsčiose. Būdami oficialios visatos nariai, mes turime užimti vietą pagal griežto likimo, sušvelnėjančio tik kvailiams, mechanizmą; iš kvailių bent nereikalaujama turėti tikėjimą, priklausyti institucijai, remti idėją, laikytis sumanymo. Nuo tada, kai susikūrė visuomenė, tie, kurie nori iš jos pasitraukti, yra persekiojami arba skaudžiai pajuokiami. Viskas jums atleidžiama, jei tik turite profesiją, titulą prie pavardės, antspaudą ant savo nebūties. Niekas nedrįsta sušukti „nenoriu nieko daryti“, nes atlaidžiau žiūrima į žmogžudį negu į atsisakiusį veiktį žmogų. Daugybė galimybių paklusti, išsižadėti savo laisvės, užmušti bastūną savyje – štai kaip žmogus ištobulino savo vergystę ir nusilenkė šmėkloms. Net savo paniekas ir maištus jis kultivavo tik tam, kad būsų šmėklų valdomas, savo nuostatų, gestų ir nuotaikų vergas. Išėjęs iš urvų, jis išsaugojo jų prietarus; buvo jų kalinys, tapo jų architektas. Savo primityvų būvį jis įamžina vis sumaniau ir subtiliau; tačiau iš esmės ar ryškindamas, ar blyškindamas savo karikatūrą, jis begėdiškai plagijuoja save. Nors jis visiškas šarlatanas, jo maivymasis, grimasos tebeapgauna...

Į viršų

       Antipranašas

       Kiekviename žmoguje snaudžia pranašas, o kai jos pabunda, nėra pasaulyje didesnio blogio...
       Manija pamokslauti taip įsitvirtinusi mumyse, kad išnyra iš savisaugos instinktui nežinomų gelmių. Kiekvienas tyko savo akimirkos ką nors pasiūlyti, nesvarbų ką. Jis turi balsą: to pakanka. Mes brangiai mokame už tai, kad nesame nei kurtieji, nei nebyliai...
       Purvini snobai, visi švaistosi savo nusikalstamu dosnumu, visi dalija laimės receptus, visi nori kur nors kreipti kitų žingsnius: bendras gyvenimas tampa nepakenčiamas, o gyvenimas su savimi – dar labiau: kai nesikiši į kitų reikalus, būni toks neramus dėl savųjų, kad savo „aš“ paverti religija, arba, atvirkščias apaštalas, jį neigi: esame visuotinio žaidimo aukos...
       Nuostatų dėl egzistencijos gausai prilygsta tik jų tuštumas. Istorija: idealų manufaktūra... beprotiška mitologija, ordų ir vienišių įniršis... atsisakymas žvelgti į tokią tikrovę, kokia ji yra, mirtinas prasimanymų troškulys...
       Mūsų veiksmų šaltinis – nesąmoningas polinkis laikyti save centru, istorijos pagrindu ir tikslu. Mūsų refleksai ir išdidumas tą dalelytę iš kūno ir sąmonės, kuria mes esame, paverčia planeta. Jei teisingai suprastume savo vietą pasaulyje, jei lyginti būtų neatskiriama nuo gyventi, mus sutraiškytų mūsų nežymaus buvimo suvokimas. Bet gyventi – tai klysti dėl savo tikrųjų matmenų...
       Kas tada, jei visi mūsų veiksmai – nuo kvėpavimo iki imperijų kūrimo ar metafizinių sistemų pagrindimo – kyla iš savo reikšmingumo iliuzijos? Juo labiau – pranašavimo instinktas. Kas, aiškiai suvokęs savo niekingumą, bandytų būti veikliu ar dėtis gelbėtoju?
       Pasaulio be „idealo“, agonijos be doktrinos, amžinybės be gyvenimo ilgesys... Rojus... Bet mes negalėtume egzistuoti nė akimirkos savęs neapgaudinėdami: pranašas kiekviename mūsų turnbūt yra tas beprotybės grūdas, kuris verčia mus klestėti mūsų tuštumoje.
       Idealiai skaidrus, taigi idealiai normalus žmogus neturėtų turėti jokio prieglobsčio šalia niekio, kuris yra jame... Tariuosi girdįs: „Išplėšus iš manęs tikslą, visus tikslus, iš savo troškimų ir savo kartėlių išsaugau tik jų formules. Atsispyręs pagundai daryti išvadas, aš įveikiau dvasią, o gyvenimą įveikiau siaubu ieškoti jame išeities. Žmogaus vaizdas – toks vimdantis! Meilė – dviejų seilių susitikimas... Visi jausmai skalauja savo absoliutą liaukų skurde. Yra tik toks kilnumas: neigti egzistenciją, šypsotis virš sunaikintų peizažų.
       (Kadaise turėjau savo „aš“; dabar tesu tik objektas... Aš sotinuosi visais vienatvės narkotikais; pasaulio narkotikai būtų per silpni, kad priverstų mane jį pamiršti. Užmušęs savyje pranašą, kaipgi dar galėčiau turėti vietą tarp žmonių?)

Į viršų

       Mano herojai

       Kai esi jaunas, ieškai savo herojų; aš turėjau savuosius: Heinrichą von Kleistą, Caroline de Guenderode, Gerardą de Nervalį, Otto Weiningerį... Svaigau nuo jų savižudybių, buvau įsitikinęs, kad jie vieni nuėjo iki galo, mirdami padarė teisingą išvadą iš savo nelaimingos ar išsipildžiusios meilės patirčių, iš savo pakvaišusios dvasios ar savo filosofinės aistros. Man pakakdavo to, kad žmogus pergyveno savo aistrą ir liko gyvas, ir jis tapdavo man niekingas ar atgrasus; t.y. man buvo per akis žmoniškumo: jame radau nedaug aukštų pasiryžimų ir tokią gausybę sutikimo senti, kad aš nuo viso to nusigręždavau, pasiryžęs viską pabaigti nesulaukęs trisdešimties. Tačiau slenkant metams praradau jaunystės išdidumą: kiekviena diena, tarsi nuolankumo pamoka, man primindavo, kad vis dar esu gyvas, kad tarp žmonių, sugedusių nuo gyvenimo, išduodu savo svajones. Išvargintas lūkesčio nebebūti, laikiau savo pareiga persiskrosti kūną, kai aušra aušta po meilės nakties ir kai atmintimi teršti atodūsių geidulingumą atrodo be galo šiurkštu. Arba kitomis akimirkomis, kai savo buvimu nesinori dar kartą sudrumsti trukmės, kai esi iki galo suvokęs judėjimą, kuris į dangaus sostą iškelia išdidumą. Taigi maniau, kad vienintelis veiksmas, kurį žmogus gali atlikti be gėdos, – atimti sau gyvybę, kad jis neturi teisės menkėti dienų tėkmėje ir nelaimių inercijoje. Nėra išrinktųjų, kartojau, už rato tų, kurie padovanoja sau mirtį. Dar ir dabar labiau gerbiu pasikorusį šveicorių negu gyvą poetą. Žmogus yra savižudybės atidėliotojas: štai vienintelė jo šlovė, vienintelis pasiteisinimas. Bet jis to nesuvokia ir drąsą tų, kurie išdrįso mirtimi įveikti save, laiko bailumu. Esame susieti vieni su kitais tylaus susitarimo eiti iki paskutinio atokvėpio; jis sutvirtina mūsų solidarumą, bet dar labiau mus pasmerkia: visą mūsų padermę slegia nešlovė. Be savižudybės nėra išsigelbėjimo. Keistas dalykas: mirtis, kad ir kokia amžina, nėra tapusi papročiu: vienintelė tikrovė, bet netapusi mada. Tad kol esame gyvi, visi esame atsilikę...

Į viršų

       Fanatizmo genealogija

       Savaime kiekviena idėja yra neutrali arba turėtų tokia būti; bet žmogus ją atgaivina ir sušildo savo liepsnomis ir savo pamišimais; negryna, paversta tikėjimu, ji įsiterpia į laiką, įgyja įvykio pavidalą: perėjimas nuo logikos prie epilepsijos būna atliktas... Taip gimsta ideologijos, doktrinos ir kruvini farsai.
       Mes, instinktyvūs stabmeldžiai, paverčiam savo sapnų ir savo interesų objektus besąlygiškais. Istorija – netikrų absoliutų eilė, įvairiomis dingstimis pastatytų šventyklų seka, dvasios nusmugdymas priešais Neįtikėtinybę. Net toldamas nuo religijos, žmogus lieka nuo jos priklausomas; nustojęs kurti dievų stabus, vis tiek galiausiai karštai juos priima: prasimanymo, mitologijos poreikis triumfuoja prieš tai, kas akivaizdu ir juokinga. Už visus nusikaltimus yra atsakinga jo galia garbinti: tas, kurs neprideramai myli Dievą, ir kitus verčia jį mylėti, tykodamas juos sunaikinti, jei jie atsisako tai daryti. Nėra tokios tolerancijos, ideologinio nepakantumo ar prozelitizmo, kuris neatskleistų žvėriškos entuziazmo esmės. Kai žmogus praranda abejingumo malonę, jis tampa potencialiu žmogžudžiu; kai jis savo idėją paverčia dievu, padarinių būna devynios galybės. Žudoma tik vardan Dievo atba jo pakaitalų: kraštutinumai, kilę iš Proto deivės, nacijos, klasės ar rasės idėjos, yra inkvizicijos ir reformacijos tėvai. Uolumo epochos lenkia vienos kitas kruvinais žygiais: šventoji Teresė tegalėjo būti autodafė, o Lutheris – valstiečių žudynių amžininkas. Mistinių krizių metu aukų dejonės panašios į ekstazės dejones... Kartuvės, kalėjimo vienutės, katorga klesti tik tikėjimo paunksmėje, – to poreikio tikėti, kuris amžiams užkrėtęs dvasią. Velnias atrodo gan blankus šalia to, kuris žino tiesą, savo tiesą. Esame neteisingi neronų, tiberijų atžvilgiu: ne jie išrado eretiko sąvoką; jie tebuvo išsigimę svajotojai, besidžiaugiantys žudynėmis. Tikrieji nusikaltėliai yra tie, kurie įtvirtina religinę arba politinę ortodoksiją, atskiria tikintįjį ir schizmatiką.
       Kai atsisakoma pripažinti, kad idėjas galima sukeisti vietomis, teka kraujas... Po tvirtais pasiryžimais paslepiamas durklas; užsiplieskusios akys pranašauja žmogžudystę. Abejojanti, hamletizmo paliesta dvasia niekad nebuvo pragaištinga: blogio principas glūdi valios įtampoje, nesugebėjime būti ramiam, prometėjiškoje didybės manijoje rasės, kuri svaigsta nuo idealų, kurią sprogdina jos įsitikinimai ir kuri, kad pasimėgautų pajuokdama abejonę ir tingumą – ydas, kilnesnes už visas dorybes, - žengia į pražūties kelią, į istoriją, šį nepadorų banalybės ir apokalipsės mišinį... Čia gausu pasitikėjimo: sunaikinkite jį, ypač jo padarinius, ir jūs atkursite rojų. Kas yra nuopuolis, jei ne tiesos vaikymasis ir įsitikinimas, kad ji rasta, jei ne aistra dogmai ir jos įtvirtinimas? Iš to gimsta fanatizmas – esminė yda, kuri žmogui teikia veiksmo, pranašystės, siaubo skonį, – lyriniai raupai, kuriais sielos užkrečiamos, užvaldomos, sutrinamos arba įkvepiamos... Pasprunka tik skeptikai (arba tinginiai ir estetai), nes jie nieko nesiūlo, nes jie, tikrieji žmonijos geradariai, ardo užimtas pozicijas ir analizuoja beprotybę. Aš jaučiuosi saugesnis šalia kokio nors Pirono nei šalia šventojo Pauliaus, nes įnoringa išmintis švelnesnė už šėliojantį šventumą. Liepsnojančioje dvasioje atrandi užsimaskavusį plėšrūną; nežinai nė kaip gintis nuo kokio pranašo nagų... Kai jis pakelia balsą ar dėl dangaus, ar dėl miesto,ar kitomis dingstimis, bėkite nuo jo šalin: jūsų vienatvės satyras jums neatleidžia, kad gyvenate šiapus jo tiesų ir jo užsidegimo; jo isterija – jo turtas, ir jis nori priversti jus juo dalytis, jį jums primesti ir jus sugjauroti. Tikėjimo apsėsta būtybė, kuri nesistengtų perduoti jo kitiems – nematytas dalykas žemėje, kur išganymo manija daro gyvenimą tvankų. Apsidairykite aplinkui: visur pamokslaujančios lervos, kiekviena institucija atlieka misiją; merijos garbina savo absoliutą tarsi šventovės; administravimas su savo taisyklėmis – metafizika, skirta beždžionėms... Visi stengiasi pataisyti kitų gyvenimą: to trokšta elgetos, net neišgydomi ligoniai; pasaulio šaligatviai ir ligoninės perpildytos reformatorių. Troškimas tapti įvykių lėmėju kiekvieną veikia kaip proto sutrikimas ar kaip geidžiamas prakeiksmas. Visuomenė – gelbėtojų pragaras! Diogenas su žibintu ieškojo būtent abejingojo...
       Pakanka man išgirsti ką nors nuoširdžiai kalbant apie idealą, ateitį, filosofiją, išgirsti užtikrintu balsu tariant „mes“, kviečiant „kitus“, o save laikant jų atstovu, kad įvertinčiau tą žmogų kaip savo priešą. Jame regiu nenusisekusį tironą, apytikrį budelį, taip pat nekęstiną kaip ir didieji tironai ir budeliai. Bet koks tikėjimas skatina kokią nors teroro formą, tuo baisesnę, kad jo veikėjai yra „tyrieji“. Nepasitikim sukčiais, apgavikais, juokdariais; tačiau negalėtume jų apkaltinti nė vienu didžiųjų istorijos sukrėtimų; niekuo netikėdami, jie nesirausia nei jūsų širdyse, nei jūsų slaptose mintyse; jie palieka jus jūsų nerūpestingumui, jūsų nevilčiai ar jūsų neveiklumui; žmonija jiems skolinga už daugelį jos patirtų klestėjimo tarpsnių: tai jie gelbsti tautas, kurias kankina fanatikai ir žlugdo „idealistai“. Neturėdami doktrinos, jie teturi užgaidas ir interesus, lanksčias ydas, tūkstantį kartų labiau pakenčiamas nei niokojimai, sukelti principų despotizmo; visos gyvenimo blogybės kyla iš „gyvenimo sampratos“. Tobulas politikas turėtų gilintis į senovės sofistų mokslą ir imti giedojimo – ir korupcijos – pamokas...
       Štai fanatikas yra nepaperkamas: jei jis žudo dėl idėjos, taip pat lengvai gali dėl jos ir žūti. Abiem atvejais, tironas ar kankinys, jis yra pabaisa. Nėra pavojingesnių būtybių kaip nukentėjusios dėl tikėjimo: didieji persekiotojai verbuojami tarp kankinių, kuriems dar nenukirsta galva. Anaiptol nesumažindama galybės troškimo, kančia jį paaštrina, taigi dvasia jaukiau jaučiasi pagyrūno, o ne kankinio draugijoje; ir niekas taip neatstumia, kaip mirties už idėją reginys... Iškamuotas didybės ir skerdynių, žmogus svajoja apie provincialų nuobodulį visoje visatoje, apie istoriją, kurios stagnacija būtų tokia, kad abejonė atrodytų kaip įvykis, o viltis - kaip neganda...

Į viršų

       Smukimo egzegezė

       Kiekvienas esame gimę tyri, bet tyrumą suteršia bendravimas su žmonėmis, nuodėmės prieš vienatvę. Kiekvienas mūsų padaro neįmanoma, kad tik nebūtų pakliktas sau. Priklausymas tokiai žmonių giminei nėra fatališkas, bet gundo smukti. Nesugebėdami išlaikyti rankų švarių, o širdžių – nepakitusių, purvinamės svetimu prakaitu, trokšdami nuo pasišlykštėjimo uoliai ir noriai voliojamės bendrame purve. Ir kai svajojame apie švęsto vandens jūras, į jas mums panirti yra per vėlu, nes mūsų per gilus sugedimas trukdo paskęsti: pasaulis užkrėtė mūsų vienatvę, kitų pėdsakai mumyse tampa neištrinami.
       Kūrinių įvairovėje tik žmogus kelia nenumaldomą pasibjaurėjimą. Žvėries sukeltas pasišlykštėjimas yra laikinas, toliau mąstant jis nedidėja, tuo tarpu panašūs į mus dažnai lanko mūsų mintis, įsismelkia į mūsų abejingumo pasauliui mechanizmą, sutvirtina mūsų ryžtą laikytis savos atsisakymo ir nedalyvavimo sistemos. Po kiekvieno pokalbio, kurio rafinuotumas neva rodo civilizacijos lygį, neįmanoma nesiilgėti Sacharos ir nepavydėti augalams ir begaliniams gyvūnų monologams.
       Jei kiekvienu žodžiu laiminame pergalę prieš nebūtį tik tam, kad geriau ją ištvertume, padėtį pabloginame. Mes mirštame tuo greičiau, kuo daugiau žodžių švaistome aplinkui. Kalbantieji neturi paslapčių. O kalbame visi. Išduodame save, demonstruojame savo širdį; kiekvienas, savo neišsakomybės budelis, atkakliai naikina visas paslaptis, pradėdamas nuo savųjų. Ir jei sutinkame kitus, tai todėl, kad kartu degraduotume tuštumos link: ar keisdamiesi idėjomis, ar prisipažindami, ar regzdami intrigas. Smalsumas lėmė ne tik pirmąją nuodėmę, bet ir nesuskaičiuojamus kasdienybės nuopuolius. Gyvenimas – tai tik nekantravimas smukti, pardavinėti skaičiąsias sielos vienatves dialogais, nesuvokiamu kasdieniu rojaus neigimu. Žmogus turėtų klausytis tik savęs nesibaigiančioje nepasakomo Žodžio ekstazėje, prasimanyti žodžius, vien senoms tyloms ir savo gailesčiui girdimus akordus. Bet jis yra visatos plepys, jis kalba kitų vardu, jo „aš“ myli daugiskaitą. O tas, kuris kalba kitų vardu, visada yra apgavikas. Politikai, reformatoriai ir visi tie, kurie remiasi kolektyviniais interesais, yra sukčiai. Vien menininko melas nėra totalus, nes jis išgalvoja tik save. Be atsidavimo tam, kas nenusakoma, be užsidarymo tarp mūsų nepaguodžiamų ir tylių jaudulių, gyvenimas tėra triukšmas erdvėje be koordinačių, o visata – epilepsijos ištikta geometrija.
       (Numanoma daugiskaita tų, kas veikia, ir pripažinta „mes“ daugiskaita yra patogus netikros egzistencijos prieglobstis. Poetas vienintelis imasi „aš“ atsakomybės; jis vienas kalba savo vardu, jis vienas turi teisę tai daryti. Poezija išsigimsta, kai tampa pralaidi pranašystei ar doktrinai: „misija“ nuslopina dainą, idėja supančioja polėkį. „Kilnieji“ Shelley raštai daro pasenusia didžiąją jo kūrybos dalį; Shakespeare'as, laimei, niekad niekam „netarnavo“.
       Neautentiškumo triumfas – filosofinė veikla, šis nuolaidžiavimas neapibrėžtumui, ir pranašiška veikla (religinė, moralinė ar politinė), ši „mes“ apoteozė. Apibrėžimas – abstraktaus proto melas; įkvėptas teiginys – karingo proto melas: apibrėžimas visada būna šventyklos pagrindas, teiginys suburia į ją tikinčiuosius. Taip prasideda visi mokymai.
       Tad ar galima neatsigręžti į poeziją? Ji turi – kaip ir gyvenimas – tą pateisinimą, kad nieko neįrodinėja.)

Į viršų

       Maldos arogancija

       Pasiekęs monologo ribą, tolimą vienatvės pakraštį, išrandi – nesant kito pašnekovo – Dievą, aukščiausią dialogo dingstį. Kol jį įvardijate, jūsų pamišimas yra gerai užmaskuotas... ir viskas jums leidžiama. Tikras tikintysis sunkiai atskiriamas nuo kvailio; bet jo beprotybė yra legali, leista; jis baigtų gyvenimą beprotnamyje, jei jo nukrypimai būtų be jokio tikėjimo. Bet Dievas juos uždengia, padaro teisėtais. Užkariautojo išdidumas blanksta šalia į Kūrėją besikreipiančio pamaldžiojo pagyrų. Kaip jis gali tiek išdrįsti? Ir kaip kuklumas gali būti šventyklų dorybė, jei kokia sena iškaršėlė įsivaizduoją Begalybę esant sau prieinamą, o jos malda pakyla iki tokio įžūlumo, į kurį niekad nepretendavo nė vienas tironas?
       Paaukočiau pasaulio imperiją už vienintelę akimirką, kai mano sudėtos rankos melstųsi didžiajam Atsakingajam už mūsų mįsles ir mūsų banalybes. Tačiau ta akimirka – kaip oficialus laikas – įeina į įprastinę, nesvarbu kokio tikinčiojo, gyvenseną. Bet kas, kurs yra tikrai kuklus, sau pačiam kartoja: „Per nuolankus, kad melsčiau, per inertiškas, kad peržengčiau bažnyčios slenkstį, aš nusilenkiu savo šešėliui ir nenoriu, kad Dievas kapituliuotų prieš mano maldas“. O tiems, kurie siūlo nemirtingumą, jis atsako: „Mano išdidumas nėra neišsenkamas: jo ištekliai riboti. Jūs manote tikėdami įveiksią savo „aš“, iš tiesų jūs norite įamžinti jį amžinybėje, ši trukmė čia jūsų visai netenkina. Jūsų puikybė rafinuotumu viršija visas amžiaus ambicijas. Kokia svajonė apie šlovę, palyginti su jūsiške, nepasirodo esanti apgavystė ir dūmai? Jūsų tikėjimas tėra didybės manija, toleruojama bendruomenės, nes jis gyvas iškreiptomis perspektyvomis, bet dulkės yra jūsų vienintelis pamišimas: nelaikinumo smaližiai, jūs persekiojate laiką, kuris jas išsklaido. Vien anapusinis pasaulis yra pakankamai erdvus jūsų geismams; žemiškos akimirkos jums atrodo per trapios. Vienuolynų didybės manija pranoksta visa, ką kada nors įsivaizdavo išdidūs rūmų dabitos. Tas, kuris nesutinka su savo nebūtimi, yra psichinis ligonis. O tikintysis visų mažiausiai linkęs su ja sutikti. Valia tverti, pratęsta taip toli, mane gąsdina. Atsisakau nesveiko savo neapibrėžto Aš žavesio. Noriu vartytis savo mirtingume. Noriu likti normalus“.

Iš prancūzų kalbos vertė Zigmantas Ardickas
Versta iš: Cioran E.M. PRECIS DE DECOMPOSITION. Paris: Gallimard,1949.

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt