TEKSTAI.LT
<< Atgal
 

         Julio Florencio Cortázaras (1914 08 26–1984 02 12) – argentiniečių rašytojas, vienas žymiausių XX amžiaus autorių, lyginamas su Jorge Luisu Borgesu, Čechovu, Edgaru Allanu Poe, naujojo Lotynų Amerikos romano kūrėjas. Gimė Briuselyje, Argentinos konsulo Belgijoje šeimoje. Vaikystę ir jaunystę praleido Buenos Airėse. Nebaigęs sostinės universiteto literatūros fakulteto, septynerius metus mokytojavo provincijoje, vėliau dėstė Mendosos miesto universitete. 1951 m. išvyko tęsti studijų Paryžiuje, liko ten gyventi ir ilgus metus dirbo UNESCO vertėju. 1938 m. debiutavo kaip poetas simbolistas poezijos rinkiniu „Presencia“ („Būvis“), slapyvardžiu Julio Denis. Eilėraščius rašė visą gyvenimą, tačiau pagarsėjo savo neįprasta proza.
         Pirmąjį apsakymą „Užgrobtas namas“ išspausdino 1946 m. J. L. Borgeso leidžiamame žurnale. Jau kūrybos pradžioje išryškėjo J. Cortázaro polinkis laužyti tradicines literatūrines normas, tikrovę derinti su fantastika, primesti savo žaidimo taisykles, stulbinti skaitytoją netikėtais siužeto vingiais.
         Pasaulinę šlovę pelnė romanais „Žaidžiame „klases“ („Rayuela“,1963), „Laimėjimai“ („Los premijos“, 1960), „Manuelio knyga“ („Libro de Manuel“, 1973), tačiau mėgstamiausiu žanru laikė apsakymą, sakydamas, jog „romanas laimi taškais, o apsakymas turi laimėti nokautu“. Gaila, bet iš keliolikos jo apsakymų rinkinių – „Žvėrynas“ („Bestiario“, 1951), „Žaidimo pabaiga“ („Final de Juego“, 1956), „Slaptas ginklas“ („Las armas sekretas“, 1959), „Kronopų ir famų istorijos“ („Historias de cronopios y de namas“, 1962), „Visos ugnys – ugnis“ („Todos los fuegos el fuego“, 1966), „Toksai Lukas“ („Un tal Lucas“, 1979), „Mes taip mylime Glendą“ („Queremos tanto a Glenda“, 1980) ir kt. – lietuviškai pasirodė tik keletas apsakymų.
         Rašytojas mirė Paryžiuje nuo leukemijos, palaidotas Monparnaso kapinėse. 2006 m. Paryžiaus municipalitetas, pagerbdamas rašytojo atminimą, jo vardu pavadino aikštę Šventojo Liudviko saloje, kur vyksta jo apsakymo „Laumės plaukai“ („Las babas del diablo“) veiksmas. Yra tokia tradicija: lankant J. Cortázaro kapą, palikti taurę vyno ir lapą popieriaus, kuriame nupieštas žaidimas „klasėmis“. J. Cortázaro kūryba tokia populiari, jog, pasak literatūros kritiko Fernando Gasparo, dar pasitaiko žmonių, klausinėjančių, kur yra Cortázaras. Kai kas jį matęs tai Paryžiaus metro keleivių minioje, tai kvailiojantį su sraigėmis bare netoli Liuksemburgo sodo, tai kitame Paryžiuje, jo romanų mieste.
         Apsakymas „Geltona gėlė“ („Una flor amarilla“) paimtas iš rinkinio „Žaidimo pabaiga“(„Final del Juego“, 1956).

Vertėjas

       Julio Cortázar

       GELTONA GĖLĖ

       Juokai juokais, bet mes – nemirtingi. Žinau, kaip kažin ką, žinau, nes pažįstu vienintelį mirtingąjį. Jis man papasakojo savo gyvenimo istoriją bistro Kambronės gatvėje, o buvo toks girtas, jog meluoti jam nebuvo jokio reikalo, nors bistro šeimininkas ir seni lankytojai prie baro taip kvatojo, kad vynas tryško iš akių. Ko gero, iš veido išraiškos pastebėjęs, kad man įdomu, kietai įsikibo į mane, ir galų gale mes atsidūrėme jaukioje aplinkoje, prie kampinio stalelio, kur galėjome sau ramiai gerti ir šnekučiuoti. Jis man papasakojo, kad anksčiau dirbo savivaldybėje, paskiau išėjo į pensiją, kad žmona kuriam laikui persikėlė pas savo tėvus, kitaip tariant, jį metė. Jis buvo ne toks jau senas ir ne toks jau kvailas, prakaulaus veido, karščiuojančiomis akimis. Tiesą pasakius, gėrė skandindamas savo sielvartą, – taip pareiškė išlenkęs penktą taurę raudonojo. Nuo jo nedvelkė paryžietišku kvapu, šiaip ar taip, iš kvapo jautėme, jog abu esame užsieniečiai. Be kita ko, nagai buvo išpuoselėti, o švarkas nenusėtas pleiskanomis.
       Jis papasakojo, kad ne per seniausiai devyniasdešimt penktojo maršruto autobuse matė kokių trylikos metų berniuką, o įdėmiau pasižiūrėjęs pastebėjo, jog berniukas labai panašus į jį, bent jau taip atrodė, kiek jis prisimena save tokio amžiaus. Ilgai netrukus įsitikino, jog berniukas visa kuo panašus į jį, toks pats veidas, tokios pačios rankos, tokia pati sruoga, nusvirusi ant kaktos, tokios pačios akys, įsodintos toli viena nuo kitos, ir netgi toks pat nedrąsus, lygiai taip pat, kaip jis kitados, įgulęs į iliustruotą vaikišką žurnalą, visiškai taip pat kresteli galvą, taisydamasis plaukus, tokie patys įprasti nerangūs judesiai. Jis atrodė toks panašus, jog nejučia kėlė šypseną, tačiau, vaikui išlipus Renų gatvėje, jis taip pat išlipo ir nenuvažiavo į Monparnasą, kur buvo susitaręs susitikti su draugu. Bandė ištaikyti dingstį užkalbinti vaiką, paklausė kelio ir, nė kiek nenustebęs, išgirdo balsą, savo balsą, kokiu kalbėjo vaikystėje. Vaikas kaip tik pasuko į tą gatvę, kurios jis klausė, tad jiedu nuėjo drauge ta kryptimi, nedrąsiai žingsniuodami šalia vienas kito. Ir staiga jam lyg akys atsivėrė. Nieko aiškaus, tik ryškėjo tai, ko ir aiškinti nereikėjo, kas pasirodė paprasčiausiai miglota ir kvaila, kaip dabar, kai jis bandė aiškinti, kas atsitiko.
       Žodžiu, jis įsiprašė į vaiko namus ir, naudodamasis įgyta skautų instruktoriaus patirtimi, sugebėjo prasismelkti į neįveikiamą tvirtovę – prancūzų šeimą. Pamatė padailintą skurdą, susenusią motiną, dėdę pensininką, dvi kates. Vėliau paprašė savo brolį, kad leistų su juo pasivaikščioti savo keturiolikmetį sūnų, ir tas sutiko. Berniukai veikiai susidraugavo. Taigi jis ėmė kas savaitę lankytis Liuko namuose; motina jį vaišindavo atkaitinta kava, jie kalbėdavosi apie karą, apie okupaciją, apie Liuką. Tai, kas prasidėjo kaip savotiškas apreiškimas, ėmė augti geometrine progresija, ryškėti ta akivaizdžia forma, kurią žmonės tiesiog vadina likimu. Paprasčiausiai šnekant, buvo galima pasakyti: Liukas – tai kitas jis, mirties nebuvo, vadinasi, visi mes nemirtingi.
       – Visi nemirtingi, bičiuli. Įsidėmėkit, niekas to negalėjo įrodyti, ir aš tuo įsitikinsiu gal kokiais nors devyniasdešimt penktaisiais. Menkas mechanizmo sutrikimas, laiko kilpa, lygiagretusis, o ne nuoseklusis įsikūnijimas. Liukas turėjo gimti po mano mirties, tačiau... Jau nekalbant apie pasakišką atsitiktinumą, nulėmusį mudviejų susitikimą autobuse. Regis, jau esu minėjęs, jog tai savotiškas, žodžiais nenusakomas reiškinys. Taip atsitiko, ir gana. Tačiau paskui apninka abejonės, žmogus išvadina save kvailiu ir ima gerti raminamuosius. Ir drauge su abejonėmis – įrodymai, vieną po kitos naikinantys abejones, įrodymai, kad jis neklysta, kad nebuvo pagrindo kilti abejonėms. Tai, ką jums pasakysiu, sukelia dar didesnį juoką mulkiams, kai kartais imu ir iškloju savo mintis. Liukas ne tik buvo mano vaikystės įsikūnijimas – jis turėjo tapti toks, koks esu aš, vargšas nevykėlis, kuris kalba su jumis. Reikėjo tik pamatyti, kaip jis žaidžia, kaip jam amžinai nesiseka, kaip parvirtęs tai išsisuka koją, tai išsinarina raktikaulį, kaip nemoka slėpti jausmų, kaip nurausta ko nors klausiamas. Tuo tarpu motina, kaip ir visos motinos, linkusi viską iškloti pirmam pasitaikiusiam, nors vaikas čia pat miršta iš gėdos, išpasakodavo menkiausias smulkmenas, kaip jam kalėsi pirmasis dantukas, ką jis piešdavo aštuonerių metukų, kuo sirgo... Aišku, vargšė moteris nieko neįtarė, o dėdė kaip niekur nieko žaisdavo su manim šachmatais, aš jiems buvau kaip ir savas, net pinigų skolindavau į mėnesio pabaigą. Man buvo vieni niekai susižinoti apie Liuko praeitį, reikėdavo tik įterpti klausimą, bešnekant apie tai, kas domino senukus: dėdės reumatą, pikčiurną namsargę, politiką. Taip man atsivėrė visa Liuko vaikystė beskelbiant šachą karaliui ir beaptariant mėsos kainas, ir taip susikaupė nepaneigiami įrodymai. Palaukit, užsisakom dar po taurę, taigi Liukas buvo aš, toks, koks buvau vaikystėje, tačiau įsivaizduoju jį anaiptol ne kaip savo kopiją. Veikiau kaip antrininką, suprantat, matote, septynerių metų aš išsisukau riešą, o Liukas išsinarino raktikaulį, devynerių abu sirgome tymais ir skarlatina, ir negana to, bičiuli, atsiliepė medicinos pažanga ir panašūs dalykai, aš kankinausi su tymais dvi savaites, o Liukas pasveiko po keturių dienų. Viskas sutapo, ir todėl, pavyzdžiui, tokiu atveju duoninės savininkas galėtų būti Napoleono įsikūnijimas, tik jis to nežino, nes viskas jo gyvenime vyko nuosekliai, todėl jis niekada negalėtų savo akimis autobuse pamatyti kito savęs, o jeigu kada nors pamatytų, tuomet suprastų, kad sekė ir tebeseka Napoleono pėdomis, kad indų plovėjui tapti geros duoninės savininku Monparnase – tai lyg iš Korsikos įšokti į Prancūzijos karaliaus sostą, kad, narstydamas savo gyvenimo istoriją, galėtų aptikti akimirkų, panašių į žygį Egiptan, pasiskelbimą konsulu ir Austerlico pergalę, ir netgi susiprotėtų, kad ilgainiui kas nors gali atsitikti jo duoninei ir kad gyvenimą jis užbaigs Šventosios Elenos saloje, atitinkančioje mansardą šeštame aukšte, tačiau taip pat nugalėtas, taip pat iš visų pusių apsuptas vienatvės vandenų, taip pat besi­didžiuojantis savo turėta duonine nelyginant erelio skrydžiu. Supratote, tiesa?
       Aš supratau, tačiau atsakiau, jog vaikystėje visi mes persergame tomis pačiomis ligomis ir tuo pačiu metu ir beveik visi ką nors išsinariname žaisdami futbolą.
       – Aišku, bet aš jums minėjau tik akivaizdžius sutapimus. Pavyzdžiui, nesvarbu, kad Liukas panašus į mane, bet svarbu buvo tai, jog tas panašumas man krito į akį autobuse. Iš tikrųjų svarbios tik pasekmės, tačiau tai sunku paaiškinti, nes jos tiesiogiai siejasi su charakteriu, miglotais prisiminimais, vaikystės mitais. Tuo metu, kitaip sakant, kai buvau Liuko amžiaus, išgyvenau sunkų laikotarpį, prasidėjusį užsitęsusia liga, vėliau, visiškai pasveikęs, nubėgau žaisti su draugais ir susilaužiau ranką, paskiau, vos sugijus rankai, įsimylėjau vieno bendraklasio seserį ir kamavausi, kaip kamuojasi kiekvienas, neišdrįsdamas pažvelgti į akis merginai, kuri atvirai iš jo šaiposi. Liukas irgi sirgo, kai tik pasveiko, jį pakvietė į cirką, ir ten, leisdamasis laiptais, paslydo ir išsinarino koją. Ilgai netrukus motina jį užklupo beverkiantį palangėje su nematyta neregėta melsva nosinaite saujoje.
       Kaip ir kiekvienas, linkęs paprieštarauti, pasakiau, jog vaikystėje meilės neįmanoma išvengti kaip ir gumbų bei plaučių uždegimo. Tačiau sutikau, jog atsitikimas su orlaiviu – tai jau visai kas kita. Tuo orlaiviu su prisukamu sraigtu, kurį jis padovanojęs Liukui gimimo dienos proga.
       – Dovanodamas orlaivį, prisiminiau konstruktorių, kurį mama man padovanojo, kai man suėjo keturiolika, ir tai, kas tuomet atsitiko. Tai va, nors artėjo audra, kokių netrūksta vasarą, ir tolumoje dundėjo griaustinis, sode, netoli vartelių į gatvę, ėmiau pavėsinėje ant stalo montuoti keliamąjį kraną. Kažkas mane pašaukė, ir aš akimirkai įbėgau į vidų. Kai grįžau, konstruktoriaus dėžė buvo dingusi, o varteliai atviri. Bliaudamas iš nevilties, nukūriau į gatvę, bet ten jau nebuvo nė gyvos dvasios, ir staiga tą pačią akimirką trenkė žaibas į priešais stovintį namą. Viskas įvyko ūmai, ir aš prisiminiau tą atvejį duodamas orlaivį Liukui, ir jis žiūrėjo į dovaną toks pat laimingas, koks tada buvau aš žiūrėdamas į savo konstruktorių. Motina man atnešė puodelį kavos, kaip paprastai ėmėme šnekučiuoti ir staiga išgirdome klyksmą. Liukas puolė prie lango, lyg norėdamas pro jį iššokti. Veidas buvo baltas kaip popierius, akys pilnos ašarų, jis vos sugebėjo išlementi, jog orlaivis netikėtai pasukęs į šoną ir išskridęs pro atvirą orlaidę. „Jis pradingo, pradingo“, – verkdamas kartojo Liukas. Staiga išgirdome rėkiant pirmame aukšte, tekinas įpuolė dėdė ir pasakė, jog kitapus gatvės dega namas. Dabar suprantat? Taigi, būtų ne pro šalį išgerti dar po taurę.
       Paskui, kadangi aš tylėjau, vyriškis pasakė, jog netrukus jis ėmė galvoti tik apie Liuką, tik apie Liuko likimą. Motina ketino jį leisti į amatų mokyklą, kad, jos žodžiais tariant, kukliai prasiskintų kelią į gyvenimą, tačiau tas kelias jau buvo atviras, ir tik jis vienas galėjo pasakyti motinai ir dėdei, jog viskas beprasmiška, jog, nors ir ką jie darytų, niekas nepasikeistų, vaiko lauktų pažeminimas, vargana kasdienybė, vienodų metų našta, nesėkmės, alinančios dvasią, skurdas, bėgimas į pagiežingą vienatvę ir vienintelis prieglobstis – priemiesčio bistro, bet jis negalėjo apie tai nė užsiminti, nes jį būtų apšaukę pamišėliu ir amžinai atskyrę nuo Liuko. Tačiau baisiausia buvo ne tiek Liuko likimas; baisiausia, jog Liukas taipgi turėjo mirti, o kitas žmogus perimti Liuko ir jo paties išvaizdą, paskiau numirti, idant kitas žmogus savo ruožtu nueitų tą patį kelią. Liukas jam beveik neberūpėjo; naktimis, nebepajėgdamas sumerkti akių, jis jau galvodavo apie kitą Liuką, apie kitus, vardu Roberas arba Klodas, arba Mišelis, begalybę vargetų, pasmerktų perimti jo pavidalą, bet įsitikinusių, kad jie gyvena laisva valia ir turi pasirinkimą. Vyriškiui vynas žadino liūdesį, ir čia jis buvo bejėgis.
       – Dabar visi juokiasi iš manęs, kai sakau, jog Liukas mirė po kelių mėnesių, ką tie neišmanėliai supras, kad... Taigi, ir jums nėra ko sproginti į mane akių. Mirė po kelių mėnesių, susirgo bronchitu, daugmaž kaip aš tokio pat amžiaus – kepenų uždegimu. Mane paguldė į ligoninę, o Liuko motina užsispyrė slaugyti sūnų namie, aš lankiau jį kas dieną, kartais atsivesdavau sūnėną, kad pažaistų su Liuku. Tuose namuose buvo taip liūdna, jog mano apsilankymai buvo tikra Dievo dovana ir pramoga Liukui, ir skardinė silkių arba abrikosų pyragas. Kai užsiminiau, jog vienoje vaistinėje gaunu puikų nuokainį, jie netgi priprato prie to, kad aš perku vaistus. Galų gale sutiko, kad slaugyčiau Liuką, ir galite įsivaizduoti, jog tokiuose namuose, kur gydytojas užsuka tik iš pareigos, niekas per daug neima į galvą, kad galutiniai simptomai visiškai neatitinka pirminės diagnozės... Ko taip žiūrit? Ar pasakiau ką nors negera?
       Ne, nepasakė nieko negera, juo labiau išgėręs tiek vyno. Priešingai, vargšelio Liuko mirtis parodė, kur gali nuvesti vaizduotė, kai žmogus ima svaičioti devyniasdešimt penktojo maršruto autobuse ir galų gale atsiduria prie tyliai mirštančio vaiko lovos. Taip ir pasakiau, norėdamas jį nuraminti. Jis valandėlę spoksojo įsmeigęs akis į tolį, paskui vėl prašneko.
       – Ką gi, kaip sau norit. Tiesą pasakius, po laidotuvių kelias savaites pirmąsyk jaučiausi lyg ir laimingas. Vis dar eidavau aplankyti Liuko motinos, nunešdavau pakelį sausainių, tačiau man menkai rūpėjo tiek ji, tiek jos namai, buvau lyg apdujęs nuo neįtikėtinos minties, jog esu pirmas mirtingasis, jog pagaliau jaučiu, kad mano gyvenimas trumpėja sulig kiekviena diena, sulig kiekviena taure vyno, kad galų gale numirsiu kur nors ir kada nors, pakartodamas dievaižin kur ir dievaižin kada mirusio nepažįstamojo likimą, tačiau mirsiu iš tikrųjų, nes nebėra Liuko, kuris galėtų sekti mano pėdomis ir beprasmiškai pakartoti mano beprasmišką gyvenimą. Matot, bičiuli, kokia palaima, pavydėkit man tos laimės, kol gyvenu.
       Nes iš pažiūros neilgai jam liko gyventi. Įveikė bistro ir pigus vynas, o akys liguistai spindėjo. Ir vis dėlto jis gyveno dar kelis mėnesius, kiekvieną akimirką mėgaudamasis skurdžia kasdienybe, žlugusiu vedybiniu gyvenimu, savo nuosmukiu, sulaukęs penkiasdešimties metų, bet jau tikras neišvengiama mirtimi. Vieną popietę, eidamas per Liuksemburgo sodą, pamatė gėlę.
       – Žydėjo pačiame lysvės krašte, kažkokia geltona gėlė. Stabtelėjau prisidegti cigaretės, atlėgo širdis į ją bežiūrint. Toks įspūdis, kad ir ji žiūri į mane, tokie dalykai kartais... Žinote, jauti kažką tokio, kaip sakoma, grožį. Kaip kažin ką, graži buvo gėlė, neregėto grožio. O aš buvau pasmerktas, kurią nors dieną turėsiu mirti ir galutinai išnykti. Nuostabi buvo gėlė, ateities žmonės niekada nepasiges gėlių. Ir staiga supratau, ką reiškia nebūtis, tai, ką laikiau ramybe, paskutine grandimi. Manęs laukė neišvengiama mirtis, o Liukas jau buvo miręs, niekada nebematys gėlės nė vienas mūsų, nieko nebematys, visiškai nieko, ir tai bus nebūtis, kai nė vienas mūsų nebematys gėlės. Degtukas nudegino man pirštus. Gatvėje įšokau į autobusą, važiuojantį kažin kur, ėmiau kvailai spoksoti, spoksoti į visa tai, kas vyko gatvėje, ir į visa tai, kas vyko autobuse. Kai atvažiavome į galinę stotelę, persėdau į kitą autobusą, važiuojantį į priemiestį. Visą popietę ligi pat vėlaus vakaro važinėjau autobusais, mąstydamas apie gėlę ir Liuką, trokšdamas tarp keleivių pamatyti žmogų, panašų į Liuką, ką nors, kas galėtų dar kartą būti manimi, ką nors, į ką galėčiau žiūrėti įsitikinęs, jog matau save, o paskiau, netardamas nė žodžio, dingti, kad jis būtų saugus, kad toliau tęstų savo beprasmišką gyvenimą, kvailą nevykėlio gyvenimą, pereisiantį į kitą kvailą nevykėlio gyvenimą, pereisiantį į kitą kvailą nevykėlio gyvenimą, pereisiantį...
       Atsiskaičiau.

       Iš ispanų kalbos vertė VALDAS V. PETRAUSKAS

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt