TEKSTAI.LT
<< Atgal


       Julio Cortázar

       LAUMĖS PLAUKAI

       Žinok, kad gudrus, kaipgi pasakoti tokius dalykus, pirmuoju asmeniu ar antruoju, vartoti daugiskaitos tretįjį asmenį ar be paliovos išgalvoti vis naujas formas, kurios niekam netinka. Jei būtų įmanu pasakyti: aš matei tekant mėnulį, arba: man skauda mūsų akis, o ypač taip: tu šviesiaplauke moterie esame debesys bėgantys priešais mano tavo jo(s) mūsų jūsų jų akis. Trauk juos velniai!
       Jeigu jau reikia pasakoti, būtų geriausia, kad mašinėlė (mat rašau mašinėle) rašytų pati viena, o aš tuo tarpu galėčiau nueiti išgerti alaus. Kalbu rimtai. Taigi, kad geriausia, nes ir kiaurymė, apie kurią ketinu pasakoti, – mašinėlė (tik kitokia, ,,kontaktas“ 1.1.2), o juk mašinėlė, galimas daiktas, kur kas geriau išmano apie kitą mašinėlę negu aš, tu, ji – šviesiaplaukė moteris – ir debesys. Bet aš ne toks kvailas, kad tikėčiau visokiomis pasakomis, žinau: jei išeisiu, mašinėlė stovės ant stalo it prikalta, kaip paprastai stovi sau ramiausiai sustoję iš prigimties judrūs daiktai. Vadinasi, reikia rašyti pačiam. Jeigu jau reikia visa tai papasakoti, vienas iš mūsų turi rašyti. Geriau turbūt rašyti man, mirusiam, ne tokiam parsidavėliui kaip kiti; man, kuris, be debesų, nieko daugiau nemato ir gali mąstyti susikaupęs, rašyti susikaupęs (štai plaukia dar vienas, pilkais kraštais) ir prisiminti susikaupęs, man, mirusiam (ir gyvam, neketinu nieko apgaudinėti, prireikus ir šiaip apdumsiu akis, o dabar metas pajudėti, pradedu nuo kito galo, nuo pat pradžios, taip patogiausia, kai imi ką nors pasakoti).
       Staiga man kyla klausimas, kodėl gi aš turiu visa tai pasakoti, tačiau, kai žmogui kyla klausimas, kodėl jis daro tai, ką daro, kai žmogui kyla netgi toks klausimas, kodėl jis sutiko nueiti vakarienės (štai dabar skrenda balandis, o man atrodo – žvirblis) arba kodėl, kam nors papasakojus kokį smagų nutikimą, tarytum vidurius ima kutenti, ir žmogus tol nenusiramina, kol neužeina į artimiausią kavinę ir neiškloja to nutikimo savo ruožtu; tik tuomet atlyžta ir patenkintas grįžta prie darbo. Kiek žinau, niekas dar nėra to paaiškinęs, tad geriausia papasakoti viską be niekur nieko, juk, šiaip ar taip, niekam negėda alsuoti ar apsiauti batus; nieko nepaprasto čia nėra, o kai nutinka kas nors nepaprasta, kai bate atrandame vorą arba kai kvėpuojant plaučiai gergždžia lyg pripilti grūsto stiklo, tuomet jau reikia papasakoti, kas darosi, papasakoti draugams darbe ar gydytojui. Ak daktare, kai įkvepiu oro... Reikia visad kalbėti, pasakoti, stengtis, kad bjauriai nekutentų vidurių.
       Jeigu jau metas pradėti pasakoti, patvarkykime viską, nusileiskime šių namų laiptais iki lapkričio septintos sekmadienio, nei daugiau, nei mažiau kaip mėnesį atgal. Žmogus nusileidžia šešis aukštus – ir štai sekmadienis, toks neįtikėtinai saulėtas lapkričio mėnesį Paryžiuje, jog pasiutiškai norisi pamaklinėti, pažiopsoti, padaryti vieną kitą nuotrauką (mat esame fotografai, esu fotografas). Žinau, kad sunkiausia bus sugalvoti, kaip visa tai papasakoti, ir man nebaisu prisipažinti. Bus sunku, nes niekas gerai nežino, kas iš tikrųjų pasakoja – aš ar tai, kas nutiko, ar tai, ką matau (debesys, kartais balandis), ar tiesiog pasakoju savo teisybę, savo asmenišką teisybę, iš tų, nuo kurių kutena vidurius ir norisi bėgti kur kojos neša ir vieną sykį baigti viską, kas bus, tas.
       Pasakosime viską iš palengvo, man berašant, pamažu aiškės, kas darosi. Jei mane kas nors pavaduos, jei nebežinosiu, ką rašyti toliau, jei nuslinks debesys ir prasidės kas kita (mat vargu ar gali tvirtinti, jog esi, kadangi visą laiką matai debesis, o kartais kokį balandį), jei kas nors iš to viso... O ką rašyti po to ,,jei“, kaip taisyklingai užbaigti sakinį? Tačiau jei imsiu kelti sau klausimus, nieko nepapasakosiu; verčiau pasakosiu, gal tas mano pasakojimas bus atsakymas, bent jau tiems, kurie mane skaitys.
       Robertas Mišelis, pusiau prancūzas, pusiau čilietis, vertėjas, laisvalaikiu fotografas mėgėjas, šių metų lapkričio septintą, sekmadienį (kaip tik dabar plaukia du mažyčiai, sidabruotais kraštais), išėjo iš savo buto Pono le Prenso gatvėje Nr. 11. Jau trys savaitės, kai vertė Santjago universiteto profesoriaus Chose Norberto Aljendės traktaką apie kasacijas ir apeliacijas. Paryžiuje retai pučia vėjai, o ypač tokie, kurie gatvės kampe susisuka verpetu ir šauna aukštyn, draskydami senas medines žaliuzijas, nustėrusioms damoms aptariant, kokie nepastovūs orai paskutiniaisiais metais. Tačiau švietė saulė, vėjų raitelė ir kačių draugė, niekas man nedraudė pasivaikščioti Senos krantinėmis ir padaryti vieną kitą Konsjeržeri ir Sent – Šapelės nuotrauką. Buvo apie dešimtą, pasiskaičiavau, jog kokią vienuoliktą bus geras apšvietimas, pats puikiausias rudenį; laikui nustumti pamažiukais nupėdinau iki Sen – Lui salos, pasivaikščiojau Anžu krantine, valandžiukę pažiopsojau į Lozeno rūmus, tyliai padeklamavau Apolinero eiles, kurios visad man ateina į galvą, kai pasitaiko būti netoli Lozeno rūmų (nors turėčiau prisiminti kitą poetą, bet Mišelis užsispyręs), ir, kai staiga vėjas nuščiuvo ir saulė pasidarė dusyk didesnė (turiu galvoje – dusyk šiltesnė, bet juk tai vis viena), atsisėdau ant parapeto ir pasijutau klaikiai laimingas tą sekmadienio rytmetį.
       Iš daugelio būdų grumtis su tuščia būtimi vienas geriausių – fotografija, kurios meno dera mokytis nuo mažumės, nes ugdo drausmę, grožio pajautimą, lavina akį ir ranką. Ir reikia ne tykoti visokių niekų, kaip daro reporteriai, ne paikai medžioti pareigūnus, išeinančius iš rūmų Dauning – strite Nr. 10, priešingai, kai vaikščioji su fotoaparatu, jauti lyg ir pareigą nežiopsoti, laiku nutraukti švelnų saulės blyksnį, atšokusį nuo seno akmens, mergaitę su maskatuojančiomis kasytėmis, kuri lekia namo, nešina duonos kepaliuku ar buteliu pieno. Mišelis žinojo, kad fotografas visad nejučia prisitaiko prie aparato ir kitoniška akimi žvelgia į pasaulį (dabar plaukia didelis, beveik juodas debesis), bet neėmė to į galvą – išeik iš namų be ,,kontakso', ir vėl žvilgsnis klaidžioja kur tinkamas, vaizdo neriboja rėmelis, o šviesos diafragma. Štai ir dabar (dabar – kas per žodis, kokia kvaila apgaulė) kaip niekur nieko sėdėjau paupy ant parapeto ir žiūrėjau į praplaukiančias juodas ir raudonas baržas, net minties neturėjau galvoti apie jas fotografiškai, tiesiog buvau visa ko būtyje, leidausi laiko nešamas, nejudėdamas iš vietos. Vėjo nebebuvo.
       Paskui Burbonų krantine nuėjau iki salos galo, iki mažytės mielos aikštės (ji miela todėl, kad nedidelė, ne todėl, jog atkampi, priešingai, niekas jos neužstoja nei nuo upės, nei nuo saulės), kuri man nežmoniškai patinka. Nieko ten nebuvo, tik porelė ir, aišku, balandžiai, – ko gero, vienas jų štai dabar skrenda pro šalį. Užšokau ant parapeto, atsisėdau, kad saulė apglobtų iš visų pusių ir sukaustytų, ir atstačiau jos spinduliams veidą, ausis, rankas (pirštines įsikišau į kišenę). Nenorėjau nieko fotografuoti ir užsirūkiau iš dyko buvimo; regis, kaip tik tuo metu, kai prikišau degtuką prie cigaretės, pirmąsyk ir pamačiau bernioką.
       Tiedu, kuriuos palaikiau porele, veikiau panėšėjo į motiną ir vaiką, nors vis dėlto puikiai mačiau, jog tai ne motina ir vaikas, jog tai porelė būtent ta prasme, kokia paprastai vadiname du žmones, užsikvempusius ant parapeto ar apsikabinusius parke ant suoliuko. Neturėjau ko veikti, tad galėjau kiek tinkamas svarstyti, kodėl berniokas toks neramus, sakytum kumeliukas ar zuikis (susibruka rankas į kišenes, tuojau pat traukia vieną, paskui kitą, susiglosto plaukus), svarbiausia – ko toks išsigandęs, nes iš kiekvieno judesio buvo justi baimė, ta gėdos slopinama baimė, kaip ir noras pašokti, tarytum jį kas būtų masinęs bėgti šalin, ir jis beviltiškai, apgailėtinai stengėsi išlaikyti orumą.
       Visa tai, kas dėjosi per penketą metrų nuo manęs, taip rėžė akį – be mūsų, pačiame gale salos ant parapeto nieko daugiau nebuvo, – jog iš pradžių kreipė dėmesį ne tiek šviesiaplaukė moteris, kiek bernioko baimė. Dabar, mintimis grįždamas atgal, matau ją kur kas ryškiau tą pirmąją akimirką, kai viską įskaičiau jos veide (pasisuko ūmai it vėjarodis ir – akys, jos akys), kai miglotai nuvokiau, kas turbūt darosi berniokui, ir tariau sau, kad verta pasėdėti ir pažiūrėti (dvelkė vėjelis, nešdamas šalin jų žodžius, vos girdimą kuždesį). Regis, jei ką ir sugebu daryti, tai tik žiūrėti, nors apskritai akys apgauna, nes toliausia nuveda mus nuo mūsų pačių, o ausys tuo tarpu arba (bet Mišelis veikiai nukrypsta nuo temos, vis reikia sudrausti, kad nesileistų į kalbas be galo, be krašto)... Vis dėlto, jeigu iš anksto numatai apgaulę, žiūrėti verta, tik reikia gerai skirti tai, kas žiūrima, nuo to, kas regima, sugebėti luobą nulupti. O tai, savaime suprantama, sunkiausia.
       To bernioko atmenu veikiau išvaizdą nei kūną (vėliau bus aišku kodėl), o moters tuo tarpu, esu įsitikinęs, – veikiau kūną negu išvaizdą. Buvo smulki ir liauna, abu žodžiai netikę nusakyti, kokia ji buvo, vilkėjo kailiniais, beveik juodais, beveik ilgais, beveik dailiais.
       Visi to rytmečio vėjai (dabar vos vos pūkšnojo ir nebuvo šalta) šiaušė jos šviesius plaukus, paryškinančius baltą, šešėlių nugultą – ir vėl du netikę žodžiai – veidą, ir tu jauteisi bejėgis ir kraupiai vienišas prieš jos tamsias akis, tas akis, smingančias lyg du ereliai, du kūliavirsčiai tuštumoje, du žalsvo dumblo pliūpsniai. Aš nieko neaprašinėju, tik stengiuosi aiškiau suprasti. Užtat ir pasakiau: du žalsvo dumblo pliūpsniai.
       Būkime teisingi, berniokas buvo gana dailiai apsirengęs, turėjo netgi kremines pirštines (kertu lažybų, kad vyresniojo brolio, teisės ar sociologijos studento), kurių pirštai juokingai kyšojo iš striukės kišenės. Ilgokai nemačiau jo veido, nebent labai gražų profilį – pabaidytas paukštis, Fra Filipo angelas, ryžiai su pienu – ir pečius, kokius turi paaugliai, kurie svajoja mokytis dziudo ir kelis kartus yra susirėmę už kokią idėją ar seserį. Pažiūrėti kokių keturiolikos, gal penkiolikos metų, tėvų rengiamas ir maitinamas, tik tuščiomis kišenėmis, priverstas tartis su draugais, ar užsisakyti puodelį kavos, taurelę konjako, ar nusipirkti pakelį cigarečių. Iš tų, kurie vaikščioja gatvėmis, galvodami apie klasės drauges, arba svarsto, kad būtų ne pro šalį nuėjus į kiną pasižiūrėti naujo filmo arba nusipirkus kokį romaną ar kaklaraištį, ar butelį likerio su pusiau žalia, pusiau balta etikete. Namie (namai turbūt prabangūs, pietūs dvyliktą valandą, ant sienų romantiški peizažai, tamsus prieškambaris ir raudonmedžio stovas skėčiams palei duris) turbūt jį pjauna be peilio, kad metas mokytis, pateisinti mamos viltis, imti pavyzdį iš tėčio, parašyti tetai į Avinjoną. Todėl jam priklauso visos gatvės, visa upė ir penkiolikmečio akims paslapčių pilnas miestas (nors kišenės ir tuščios) su paženklintais vartais, kraupiais katinais, keturlinkas pornografinis žurnalas, vienatvė lyg dyka piniginė, pakelis keptų bulvių už trisdešimt frankų, džiugūs susitikimai, pramušta galva tiekai dalykų, nesuprantamų, bet užtai nuskaidrintų visagalės meilės, laisvės, panašios į vėją ir gatves.
       Tai šio ir apskritai bet kurio bernioko biografija, tačiau tik tos šviesiaplaukės moters dėka mačiau jį dabar vienintelį, skyrium nuo visų. (Man nesmagu kartoti, bet štai ką tiktai praplaukė du ilgi debesys apspurusiais kraštais. Turbūt aną rytą nė karto nepažvelgiau į dangų, nes taip greitai supratau, kas darosi tam berniokui ir moteriai, jog nieko daugiau man nereikėjo, tik žiūrėti į juos ir laukti, tik žiūrėti į juos ir...). Trumpai drūtai, berniokas buvo sunerimęs, ir galėjai be niekur nieko numanyti, kas nutiko prieš kelias minutes, daugių daugiausia prieš pusvalandį. Berniokas atėjo į galą salos, pamatė moterį ir susižavėjo. Moteris to tikėjosi, nes to ir buvo atėjusi, o gal berniokas pasirodė pirmas, jinai pastebėjo jį nuo balkono ar iš automobilio, žengė jam priešais ir, prasimetusi kuo nors, užšnekino, tikra iš pat pradžių, kad jis išsigąs ir geis pasprukti, bet, suprantama, stovės kaip įbestas, pasipūtęs, dėdamasis išpaikintu nuotykių ieškotoju. Nuspėti pabaigą buvo nesunku, viskas vyko per penketą metrų nuo manęs, ir bet kas būtų nusakęs, kaip klostysis tas žaidimas, ta juokinga partija: smagu buvo ne žiūrėti, o įsivaizduoti, kas dėsis toliau. Berniokas sumeluos turįs kokį pasimatymą, kokį darbelį ir nueis neva abejingas, o iš tikrųjų sunkiai nupėdins susigėdęs, lyg nurengtas pašaipaus žvilgsnio, kuris lydės jį iki galo. O gal niekur neis lyg užkerėtas ar paprasčiausiai netekęs valios, ir moteris pradės glostyti jam veidą, taršyti plaukus, paskui prabils jau nebe balsu, paims už parankės ir nusives, o jis, pagaliau įveikęs baimę, slopinamą geismo, troškimo nuotykių, daugių daugiausia išdrįs apkabinti ją per liemenį ir pabučiuoti. Visa tai galėjo atsitikti, bet dar neatsitiko, ir Mišelis, atsisėdęs ant parapeto, laukė to it koks iškrypėlis, veik nejučia ruošdamasis nutraukti tą vaizdingą nekasdienišką porelę salos pakrašty, tuos du žmones, kurie šnekėjosi, įsistebeiliję vienas į kitą.
       Keisčiausia, jog toji scena (beveik menkas niekas: du labai jau skirtingo jaunumo žmonės) kėlė nerimą saviška aura. Pagalvojau, kad čia būsiu kaltas aš pats ir kad nuotraukoj – jeigu ją padarysiu – atsimuš tikroji banali tiesa. Mielai būčiau norėjęs sužinoti, ką galvoja vyriškis su pilka skrybėle, skaitantis laikraštį ar snūduriuojantis prie vairo tame automobilyje, kuris stovi krantinėje prie liepto. Ką tiktai jį pastebėjau, nes stovinčiame automobilyje žmonės lyg pradingsta, prasmenga toje bjaurioje dėžėje, kuriai vien greitis ir pavojus teikia gražumo. O juk automobilis stovėjo ten visą laiką, sudarydamas (o gal suardydamas) dalį peizažo. Automobilis. Galėtų būti ir žibintas ar suoliukas, ir niekas nebūtų pasikeitę. Visai kas kita vėjas, saulės šviesa, tie gaivalai, amžinai nauji odai ir akims, kaip ir berniokas su moterim, atsidūrę šičia salos reginiui paįvairinti, parodyti ją man iš kitos pusės. Apskritai, galimas daiktas, tas vyriškis su laikraščiu irgi stebėjo, kas darosi, kaip ir aš, liguistai mėgavosi, kažko laukdamas. Štai ką tik moteris lėtai pasisuko, ir berniokas radosi tarp jos ir parapeto, mačiau juodu dabar iš profilio: buvo aukštesnis, bet ne per daugiausia, ir vis dėlto viršų ėmė jinai, atrodė lyg apgožusi jį (staiga susijuokė, tarytum šmaukštelėjo plunksniniu rimbu), slėgė jį jau vien tuo, kad buvo čia, šypsojosi, mosikavo ranka. Ko gi laukti? Diafragma šešiolika, svarbu, kad į kadrą nepakliūtų tas pasibaisėtinas juodas automobilis, bet užtat medis labai reikalingas pernelyg pilkam fonui praskaidrinti...
       Kilstelėjau aparatą prie akies, apsimečiau, jog į juos nė nesitaikau, ir ėmiau laukti, įsitikinęs, kad galų gale nutykosiu raiškų gestą, išdavikišką jausmų antplūdi veide, gyvenimą, kuriame svarbiausia – nutraukti nepastebimą jo esmės dalelytę, priešingai, statiškas vaizdas, laiko atskala, nuslopina dėl judėjimo pulsuojantį ritmą. Ilgai laukti nereikėjo. Moteris netrukus švelniai supančiojo bernioką, vieną po kito nuskabė paskutinius laisvės padaigus, apsvaiginusi begaline saldžių kančių palaima. Įsivaizdavau, kaip visa tai galėtų baigtis (štai dabar atplaukia vilnonis debesiukas, vienui vienas danguje), numačiau, kaip įeis į namus (greičiausiai pirmą aukštą, pilnut pilnutėlį pagalviukų ir kačių), įtariau, koks bus bernioko sutrikimas ir kaip beviltiškai jis stengsis neišsiduoti, dėdamasis, kad jam tai ne pirmiena. Užsimerkęs (jei iš tiesų užsimerkiau) surikiavau tą sceną, pašaipūs bučkiai, moteris, švelniai stumianti šalin rankas, siekiančias ją nurengti – kaip romanuose – ant lovos, užklotos violetine lovatiese, ir pati prašanti leistis nuvelkamam, sakytum motina ir vaikas nutvieksti gelsvos matinių lempų šviesos, ir gal viskas klostytųsi kaip paprastai, o gal ir visiškai kitoniškai, ir berniuko įšventinimas neįvyktų, negalėtų įvykti be tų ilgų įžangų, kai goslumas, beviltiškos glamonės, rankų lenktynės baigiasi nežinia kaip, neatlieptu malonumu, įžūliu atsisakymu patenkinti geismą, meistriškai suderintu su menu įdirginti ir išsekinti sužeistą skaistybę. O gal buvo kitaip, gal tikrai buvo kitaip, gal tai moteriai nereikėjo meilužio, gal palenkė jį, turėdama kokį tikslą, kurio neįmanoma įminti, norėdama žaisti kokį žiaurų žaidimą, patenkinti nepatenkinamą geismą, įsijaudrinti kam kitam, tik jokiu būdu ne berniokui.
       Mišelis serga literatūra, renčia neįmanomus dalykus. Velniškai jam patinka prasimanyti individus, netipiškus žmonių giminei, monstrus, ne visada keliančius pasidygėjimą. O ta moteris prašyte prašėsi prasimanoma, gal netgi nurodinėjo, kaip neprašauti pro šikšnelę. Kol dar nenuėjo, kelioms dienoms palikusi savo atminimą (mėgstu perkratinėti prisiminimus), reikia veikti nedelsiant. Viską apėmiau (medį, parapetą, vienuolikinę saulę) ir nuspaudžiau mygtuką. Ir ūmai sumečiau, jog abudu suprato, ką padariau, ir dabar žiūri į mane, berniokas – nustebęs, klausiamai, bet užtat ji – suirzusi, priešišku veidu ir kūnu, jie pasijuto pagrobti, niekšiškai atmušti cheminiame atvaizdėlyje.
       Galėčiau smulkiai viską papasakoti, bet neverta. Moteris pareiškė, jog niekas neturi teisės fotografuoti be sutikimo, ir pareikalavo atiduoti jai filmą. Ir visa tai puikia paryžietiška tartimi, šaltu, raiškiu balsu, sulig kiekvienu sakiniu keliant galvą ir toną. To filmo man buvo visai negaila, bet kiekvienas, kas mane pažįsta, žino, jog išprašyti iš manęs galima viską – tik geruoju. Todėl pasitenkinau išsakęs nuomonę, jog fotografuoti viešose vietose ne tik nedraudžiama, o priešingai – netgi kuo karščiausiai skatinama tiek valstybės, tiek privačių asmenų. Kalbėjau ir vylingai mėgavausi, žiūrėdamas, kaip berniokas traukiasi – nejudėdamas iš vietos – liekasi nuo moters ir staiga (tiesiog neįtikėtina) pasisuka ir leidžiasi į kojas; vargšelis, veikiausiai vaizdavosi, kad oriai pasišalina, o iš tikrųjų bėgo kiek įkerta, pralėkė pro automobilį ir pradingo kaip voratinklis, besidraikantis rytmečio ore.
       Tačiau voratinkliai rudenį vadinami ir laumės plaukais, ir Mišelis gavo išklausyti rafinuotų įžeidimų srautą, nusišypsojo išvadintas mulkiu, kaišiojančiu nosį kur nereikia, ir papurtė galvą, šitaip paprastai atremdamas lėkštus išpuolius. Kai moteris jau ėmė man įkyrėti, išgirdau trinktelint automobilio dureles. Netoliese stovėjo vyriškis su pilka skrybėle ir žiūrėjo į mudu. Tik tada susivokiau, kad ir jis turėjo tam tikrą vaidmenį toje komedijoje.
       Nešinas laikraščiu, kurį neva skaitė, jis žengė link mūsų. Geriausiai įsiminė grimasa, iškreipusi burną, raukšlėmis aptraukusi veidą, kuriame kažkas be atlydos mainėsi, kito, nes lūpos tirtėjo ir grimasa šliaužiojo lūpomis iš vienos kertės į kitą it kažkas gyva, nepriklausoma nuo jo valios. Bet užtat visas veidas nekrutėjo, tas lyg išmiltuotas pajaco ar žmogaus be kraujo lašo veidas sausa, išgeltusią oda, įdubusiomis akimis ir be galo ryškiomis, juodomis nosies skylėmis, juodesnėmis už antakius, už plaukus, už juodą kaklaraištį. Žengė atsargiai, lyg grindinys būtų žeidęs jam kojas; pamačiau lakinius pusbačius tokiu plonyčiu padu, jog tikriausiai turėjo jausti menkiausią gatvės nelygumą. Nežinau, kodėl nušokau nuo parapeto, nežinau, kodėl nusprendžiau neatiduoti jiems filmo, nepaisyti to reikalavimo, pajutęs, kad juodu išsigandę ir bijo. Pajacas ir moteris tarėsi be žodžių: buvome nepakenčiamai tobulas trikampis, figūra, turinti subyrėti į šipulius. Nusijuokiau jiems į akis ir nuėjau sau, regis, truputį lėčiau nei berniokas. Sulig pirmais namais, ties geležiniu lieptu atsigręžiau į juos. Stovėjo kaip stovėję, tik vyriškis buvo išmetęs laikraštį; man pasirodė, jog moteris, nugara atsišliejusi į parapetą, grabinėja akmenis klasikiniu, absurdišku gestu, kokiu ieško kelio pabėgti prie sienos priremtas žmogus.

       Visa kita nutiko štai čia, ką tiktai, šeštame aukšte. Praslinko kelios dienos, kol Mišelis išryškino ano sekmadienio filmą: Konsjeržeri ir Sent – Šapefės nuotraukos išėjo tokios, kokios ir turėjo išeiti. Aptiko keletą užmirštų kadrų, nepavykusį bandymą įamžinti katiną, grėsmingai pakibusį ant tualeto stogelio, taip pat šviesiaplaukės moters ir bernioko fotografiją. Negatyvas buvo toks geras, jog padarė didelę kopiją; kopija buvo tokia gera, jog padarė kitą, didesnę, beveik sulig plakatu didumo. Jam nė į galvą neatėjo (dabar ta mintis neduoda jam ramybės), jog tokio darbo buvo vertos tiktai Konsjeržeri nuotraukos. Iš visos juostos domino jį vien salos pakraštys; padidintą kopiją prisegė kambary prie sienos ir pirmąją dieną ilgokai žiūrėjo, ir, grįždamas atgal į praeitį, ilgesingai lygino prisiminimą su prarasta tikrove, suakmenėjusį prisiminimą, kaip ir kiekviena nuotrauka, kurioje nieko netrūko ir nieko iš esmės nebuvo – tokia tikroji scenos potekstė. Buvo moteris, buvo berniokas, ramus medis virš galvų, dangus, nejudamas kaip parapeto akmenys, tvirtai, neišardomai susicementavę debesys ir akmenys (štai dabar plaukia vienas apspurusiais kraštais, greitai, lyg audros nešamas). Pirmąsias dvi dienas buvau patenkintas savo darbu, pradedant nuotrauka, baigiant padidinta kopija ant sienos, ir tolydžio stebėjausi, kodėl vis nustoju versti Chose Norberto Aljendės traktatą ir vėl žiūriu į moters veidą, tamsias dėmes parapete. Pirmoji mintis, apstulbinusi mane, buvo paika: niekad nebūčiau pagalvojęs, jog, žiūrint tiesiai į nuotrauką, akys mato vaizdą iš to paties taško, iš kurio į jį buvo nukreiptas objektyvas; tai tokia banali tiesa, jog apie ją niekas negalvoja. Sėdėdamas kėdėje priešais rašomąją mašinėlę, žiūrėjau į nuotrauką, kabančią per trejetą žingsnių, ir tuomet man dingtelėjo mintis, jog esu kaip tik toje vietoje, kur buvo objektyvas. Jaučiausi kuo puikiausiai; be abejo, taip žiūrėti į nuotrauką geriausia, nors, kita vertus, iš šono irgi įdomu pažvelgti, gal net pastebėtum ką nors nauja. Kas kelios minutės, pavyzdžiui, nesugalvojęs, kaip gražiai pasakyti prancūziškai, ką Chose Norbertas Aljendė dėstė tokia nuostabia ispanų kalba, nejučia vis žvilgčiojau į fotografiją; kartais akį patraukdavo moteris, kartais berniokas, kartais grindinys – pageltęs lapas atrodė lyg tyčia pamestas, kad pats kraštas neliktų tuščias. Valandžiukę pailsėdavau ir dar kartą su pasimėgimu grįždavau į aną nuotraukoje įamžintą rytmetį, valiūkiškai prisimindavau, kaip moteris įniršusi reikalavo atiduoti jai filmą, kaip juokingai ir drauge patetiškai spruko berniokas, kaip scenon įžengė vyriškis baltu veidu. Apskritai buvau patenkintas savimi; tiesa, pasišalinau nelabai įspūdingai: juk prancūzams paprastai žodžio pirkti nereikia, o aš dievaižin kodėl ryžausi nueiti neišrėžęs prakalbos apie piliečių privilegijas, prerogatyvas ir teises. Bet svarbiausia, iš tiesų svarbiausia – padėjau berniokui laiku pasprukti (jeigu neklydau, nes mano spėjimams nebuvo lemta pasitvirtinti, nors bernioko pabėgimas lyg įrodo, jog mano teisybė). Įkišęs nosį kur nereikia, daviau jam progą protingai pasinaudoti savo baime; dabar veikiausiai kremtasi apsigėdinęs, pasirodęs ne vyras. Vis dėlto jau geriau sarmata negu moteris, sugebanti žiūrėti tokiomis akimis, kokiomis anoji žiūrėjo saloje. Mišelis tarpais būna puritonas, jo manymu, nevalia žmogaus tvirkinti per jėgą. Apskritai ta nuotrauka buvo geras darbas.
       Ne todėl, kad buvo geras darbas, tolydžio žiūrėjau į ją, vis pakeldamas akis nuo vertimo. Tuo metu nežinojau, kodėl žiūriu į ją, kodėl pakabinau kopiją ant sienos; gal taip visad būna, kai artėja koks neišvengiamas dalykas, kuriam įvykti būtina tokia sąlyga. Regis, veik nepastebimas lapų virpėjimas manęs neišgąsdino, verčiau pradėtą sakinį ir vykusiai jį užbaigiau. Įpročiai susidėstę mumyse lyg augalai herbare, šiaip ar taip, 80X60 didumo kopija niekuo nesiskiria nuo kino teatro ekrano, kuriame moteris kalbasi su bernioku gale salos ir viršum jų galvų virpa sausi medžio lapai.
       Bet rankos – to jau per daug. Tik parašiau: Donc, la seconde clé léside dans la nature intrinsèque des difficultés ques les soclétés...1 –ir pamačiau, kaip iš lėto, vienas pirštas po kito, gniaužiasi moters kumštis. Iš manęs nieko nebeliko, prancūziškas sakinys nesulauks, kada jį užbaigsiu, rašomoji mašinėlė nukrito ant grindų, kėdė sugirgždėjo ir pakrypo, migla. Berniokas susigūžė kaip boksininkas, jau išsikvėpęs ir tik laukiąs paskutinio smūgio; užsivertė apykaklę, kaip niekad panašus į belaisvį, pavyzdinę auką, nuolankiai žengiančią pasitikti nelaimės. Dabar moteris kažką kuždėjo jam į ausį, kumštis atsigniaužė, pirštai palietė skruostą, ėmė glostyti, glostyti be galo, degindami savo švelnumu. Berniokas atrodė veikiau įtarus nei išsigandęs, keliskart metė žvilgsnį per moters petį, o ji vis kuždėjo, aiškino kažką, užtat jis ir dirsčiojo ton pusėn, kur, kaip Mišelis puikiai žinojo, buvo automobilis, o jame – vyriškis su pilka skrybėle, tyčia paliktas už kadro, bet regimas bernioko akyse ir (dabar jau aišku kaip diena) moters žodžiuose, moters rankose, moters sąvadautojos vaidmenyje. Kai pamačiau, jog vyriškis eina artyn, sustoja netoliese ir, susikišęs rankas į kišenes, žiūri į juos lyg pasibodėjęs, lyg valdingai – šeimininkas, kuris beregint sušvilps ganėtinai pasilaksčiusiam šuniui, supratau (jeigu taip galima pavadinti tą pojūtį), kas būtų įvykę, kas turėjo įvykti, kas būtų turėję įvykti tuo metu tarp tų žmonių tenai, kur atėjau išardyti jų planų, netyčia įsiterpiau į tai, kas neįvyko, bet užtat dabar turėjo neišvengiamai įvykti, būti įgyvendinta. Ir tai, ką tuomet vaizdavausi, buvo ne taip jau baisu, iš tikrųjų ta moteris atėjo čionai ne dėl savęs, ne savo malonumo dėlei glostė jį, kerėjo ir gundė, anaiptol neketino parsivesti angeliuką sutaršytais plaukais, mėgautis jo baime ir geismą kurstančiu grožiu. Tikrasis šeimininkas laukė šypsodamas, įsitikinęs, jog laimikis garantuotas; ne jis pirmas siuntė moterį į pasalą atvesti gėlių vainikais supančioto belaisvio. Visa kita buvo taip paprasta: automobilis, koks nors butas, gėrimai, gašlinantys paveikslėliai, pavėluotos ašaros, atsipeikėjimas pragare. O aš nieko negalėjau padaryti, šįsyk ničnieko negalėjau padaryti. Mano jėga buvo nuotrauka, ta pati, kurioje dabar jie keršijo man, atvirai rodydami, kas atsitiks. Nuotrauka padaryta, laikas praėjęs, visi mes toli vienas nuo kito, tyra siela, be abejo, sutepta, ašaros išlietos, o visa kita – spėjimai ir liūdesys. Gyvenimas ėjo kreiva vėže, gyvi buvo jie, vaikščiojo, ryžtingi ir pasiryžę veikti, žengė į savo ateitį; o aš – šiapus, kito laiko, kambario šeštame aukšte belaisvis, pasmerktas nežinoti, kas toji moteris, tas vyriškis, tas vaikas, pasmerktas būti savo fotoaparato objektyvu, sukaustytas, bejėgis ką nors padaryti. Šlykščiausiai juokėsi iš manęs į akis, nes matė, kad aš bejėgis jiems sutrukdyti, kad berniokas dar sykį atsigręš į pajacą išmiltuotu veidu ir aš pagaliau suprasiu, jog palenks jį pinigais ar apgaule, jog nebegalėsiu jam sušukti: „Bėk!“ ar padėti antrąkart išsigelbėti iš bėdos, spragtelėdamas fotoaparato mygtuku, nežymiai, veik nejučia įsikišdamas ir nutraukdamas nuo jo akių šydą, nuaustą iš laumės plaukų bei kvepalų. Viskas turėjo įvykti šičia, šią akimirką, šioje kapų tyloje, kuri niekuo nebuvo panaši į įprastą materialią tylą, darėsi vis labiau įtempta, grėsminga. Rodos, surikau, surikau kraupiu balsu ir tą pačią akimirką suvokiau, jog einu prie jų, dešimt centimetrų, žingsnis, kitas, medžio šakos vienodai lingavo pirmame plane, parapeto dėmė dingo iš kadro, nustebęs moters veidas, atgręžtas į mane, didėjo, ir tuomet pasisukau, kitaip sakant, pasisuko fotoaparatas, ir, neišleisdamas moters iš akių, žengiau link vyriškio, kuris žiūrėjo į mane juodomis duobėmis vietoj akių, žiūrėjo lyg apstulbęs, lyg įniršęs, įmanydamas prismeigti mane prie oro, ir tuo metu pastebėjau – lyg už kadro – tarytum didelį paukštį šmėstelint pro vaizdą, ir atsišliejau į kambario sieną, ir pasijutau laimingas, nes berniokas paspruko, mačiau, kaip jis bėga, vėl patekęs į kadrą, lekia išsidraikiusiais plaukais, galų gale išmokęs atsiplėšti nuo žemės, kaip skrieja viršum salos ir suka link liepto į miestą. Antrąsyk ištrūko iš jų, antrąsyk padėjau pasprukti, sugrįžti į menamą rojų. Stovėjau uždusęs priešais juos, eiti toliau nebereikėjo, žaidimas buvo baigtas. Moters mačiau tik petį ir kuokštą plaukų, kirste nukirstų nuotraukos krašto; bet užtat priešais stovėjo prasižiojęs vyriškis, burnoje mačiau tirtant juodą liežuvį, iš lėto kėlė rankas, atkišdamas jas į pirmą planą, valandėlę vaizdas buvo aiškus, tobulas, paskui išskydo, virto nešvaria dėme, kuri užtraukė salą, medį, ir aš užsimerkiau, nebenorėjau nieko matyti, užsidengiau veidą rankomis ir prapliupau verkti kaip mulkis.
       Dabar plaukia didelis baltas debesis, kaip ir visas tas dienas, kaip ir visą tą neišmatuojamą laiką. Ką gi dar pasakyti? Debesis, du debesys, valandų valandos giedro dangaus, švarutėlis ketvirtainis lakštas, smeigtukais prisegtas prie sienos. Štai kas patraukė dėmesį, kai atsimerkiau ir pirštais nusišluosčiau akis: giedras dangus, paskui debesis, kuris įplaukė iš kairės, pasirodė visu grožiu ir dingo po dešinei. O paskui kitas, o kartais, priešingai, viskas pasidaro pilka, viskas virsta vienu dideliu debesiu, ir ūmai nutyška lietaus lašai, nuotraukoje ilgai lyja, sakytum trykšta ašaros, nepaisydamos gamtos dėsnių, bet vaizdas pamažu šviesėja, gal saulė praspįsta, ir vėl pasirodo debesys, po du, po tris. O kartais balandžiai ir vienas kitas žvirblis.

       1 Taigi antrasis raktas yra pačioje prigimtyje sunkumų, kuriuos visuomenė... (Pranc.) (Atgal>>>)

       Vertė Valdas Petrauskas
       Versta iš: „Relatos“, 1970

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt