TEKSTAI.LT
<< Atgal

 
       Julio Cortázar

       PROZA IŠ OBSERVATORIJOS

       Žinios apie ungurius paimtos iš Claude'o Lamotte'o straipsnio, išspausdinto „Le Monde“ 1971 metų balandžio 14 dieną. Žinoma, jame išvardinti ichtiologai (jeigu perskaitytų šį tekstą – kas mažai tikėtina) neturėtų ieškoti aliuzijų į asmeniškumus: kadangi unguriai, Džaj Singh'as, žvaigždės ir aš pats taip pat kuria dalį vaizdo, bylojančio skaitytojui. 
       Macharadžos Džaj Singh'o observatorijų nuotraukos (Džaipūras, Delis) buvo perfotografuotos 1967 metais Paryžiuje iš Antonio Galvezo prastos kokybės filmo. 

      

       Toji valanda, kuri gali imti egzistuoti už visų pasaulio laikrodžių, skylė laiko voratinklyje, ta galimybė būti tarp, ne virš ar po, bet tarp, ta valanda – anga, link kurios prisiartinama kaip į užuovėją, nuo kitų valandų neaprėpiamo gyvenimo, pilno svarbių ir nesvarbių valandų, pilno laiko viskam, visada savo laiku, būti viešbučio kambaryje, perone, apžiūrinėti parodą, šunį, prie progos stovėti apsikabinus, mylėtis per popietę, pusiau sapne, matant ryškioje dėmėje duris, atsiveriančias į terasą, žalio dvelkimo palaidinukę, kurią nusiėmei, kad duotum man sūrstelėjusį skonį, drebantį tarp tavo krūtų, ir be perspėjimo, be būtinų pranešimų lotynų kvartalo kavinėj ar paskutiniuose Pabso filmo kadruose, prisiartinant prie to, kas jau nesusitvarko, kaip ponas Dievas nurodė, priartėjant tarp dviejų užsiėmimų, kiekvienas savo laiko drevėje, dienoje – avilyje, taip ar kitaip (prausiantis, gatvėje, sonatoje, telegramoje) – iki kažko, kas netelpa galvoje, link tos įvykių šukės taip, kaip nušliaužia, pavyzdžiui, unguriai, Sargaso jūros apylinkės, unguriai ir taip pat marmuriniai statiniai, naktis Džaj Singh'o, sugeriančio žvaigždžių srautą, mėnulio nutviekstos observatorijos Džaipūre ir Delyje, juoda keliavimo juosta, unguriai gatvės viduryje ar teatro salėje, atsiduodantys tam, kuris juos stebi nuo marmurinių statinių, tam, kuris Paryžiaus naktyje nejaučia, kaip slenka laikas. Nuo paprasčiausios Mebijaus ungurinės juostos ir marmurinių statinių tai, kas plaukia iš nevykusio žodžio, apatiško žodžio, kuris ieško pasikliaudamas tik savimi, kuris taip pat iškeliauja iš sargasinio laiko ir atsitiktinių semantikų, žodžio migracijos: įžanga ar tik perbėgimas mintimis, jūriniai unguriai ir žodžiai – unguriai, marmuro atšvaitai Džaj Singh'o statiniuose, tas, kuris stebi žvaigždes ir ungurius, Mebijaus juosta, bėganti ratu okeane, Džaipūre, išsipildanti dar kartą ir be jokios vilties, kad išsipildys ir kitą kartą, kaip marmuras, kaip ungurys: visgi supranti, jog apie tai negalima kalbėti miesto gatvėse, už prekystalio, iš tribūnų; supranti, kad tik taip, kaip ungurys, kaip marmuras, tampantis juosta, jau neesantis tarp sargasų, kažkoks perbėgimas, praeina pro šalį: išbandyti tai, ką ir jie Atlanto naktyje, kaip tas, kuris ieško žvaigždėtų platybių, ne tam, kad pažintų, šiaip sau; kažkas tarytum sparno smūgis, kažkas, kas išnyksta, meilės skundas ir tuomet, jau tuomet, o galgi dėl to – taip.

      

       Žinoma, neišvengiama metafora, ungurys ar žvaigždė, galbūt prikimba prie įvaizdžio, žinoma fikcija ergo bibliotekų ir fotelių ramybė; ko norėti, kitaip neįmanoma tapti Džaipūro maharadža, ungurių gaudytoju, žmogumi, iškeliančiu galvą į rudaplaukės nakties bedugnę. Och, nepasiduoti gi šiai įprastai inteligencijai kitoms asociacijoms: įsibrauti į ją žodžiais, šluojant žvaigždėmis, unguriais; lai įvyksta tai, kas buvo pasakyta, lėti marmurinių konstrukcijų kreivumai arba juoda verdanti juosta, atakuojanti upių žiotis, bet lai tai nebūna tik pasakyta, lai tai būna, lai tai, kas teka, kas siejasi ar ieško, būna tuo, kuo yra, o ne tuo, kuo buvo ar bus pasakyta: aristoteliškoji kale, lai ta dichotomija, apie kurią šiepi iltis, žino, kad kažkokiu būdu yra reikalinga, kai kitas šliuzas pakyla marmure ir žuvyse, kai Džaj Singh'as, laikantis rankose kristalą tampa žveju, ištraukiančiu iš tinklo, pilno įniršio ir dantų, ungurį, būsiantį žvaigžde tapsiančia unguriu būsiančiu žvaigžde tapsiančia unguriu.

      

       Štai taip ši juoda galaktika plaukia nakčia kaip ta kita, auksinė, tenai į viršų, kuri taip pat plaukia naktyje, plaukia nejudėdama: tai kam ieškoti kitų vardų, kitų ciklų, kai yra žvaigždės, kai yra unguriai, gimstantys okeanų gelmėse ir pradedantys (nes kažkokiu būdu turime sekti jų pėdomis) vystytis, permatomos lervos vandens gelmėje, permatomas amfiteatras iš medūzų ir planktono, čiuožiantys gabaliukai, amžinai siurbiantys, kūnai, suspausti jau į kažkada būsiantį pilnavertį ungurį, kuris kažkurią naktį, niekam nežinomą valandą pavirs leviatanu, nepavojingu, bet stulbinančiai riaumojančiu, kad keliautų po okeano paviršiumi, kai kita galaktika parodys savo bižuteriją jūreiviams, einantiems sargybą, o jis, gerdamas alų ar romą, nušvis minčiai abejinga monotonija ir su kiekvienu gurkšniu keiks likimą, susidedantį iš jūrmylių, iš badmiriškos pensijos, iš moterų, atsiduodančių kitiems visuose gyvenimo uostuose.

      

       Vadinasi taip: danas Johanesas Schmidtas sužinojo, kad ant judančių Elsinoro terasų, tarp 20 ir 30 laipsnių šiaurės platumos ir 48 bei 65 laipsnių vakarų ilgumos, grįžtantis Sargaso jūros sukubas buvo kažkuo daugiau nei nunuodyto karaliaus dvasia, nes juk ten prieš pat ciklo pabaigą apsėklinti lėtų mutacijų unguriai, kurie tiek metų gyveno įlankų, ežerų ir upių pakrantėse, vėl neria keturis šimtus metrų gilyn, pasislepia už pusmilimetrinės plėvės tankios tylos, padeda kiaušinius ir milijonais ištirpsta mirtyje, kaip ir planktono molekulės, beveik iš karto prarytos pirmųjų lervų nenumaldomo gyvenimo traukuliuose. Niekas nepamatys šio paskutinio mirties šokio ir juodos galaktikos prisikėlimo iš mirusių, protingai naudojami instrumentai leido Schmidtui truputį prisiartinti prie tos okeano gimdos, bet Pitonas jau buvo užgimęs, mažytės slidžios lervos Anguilla-Anguilla iš lėto skverbėsi per žalią erdvę, – didelis kaleidoskopas jungia jas su kristalais, medūzomis, įžūliais pabaisų, panašių į cetaceidae i escualidae, šešėliais, rykliais, banginiais. Ir jie taip pat pateks į mirusią kalbą, bus pavadinti leptocefalais, o pavasaris kaitina okeano pečius, pavasario pulsavimas išbudina gelmėse mikroskopinių miriadų judėjimą, jų plaukimą link šiltesnių vandenų. Žydresnių – pasiekti išsvajotą lygį, iš kur puls į mus bilijonų akių, dantų, pelekų, uodegų gyvatė, sunkiai įsivaizduojama galybe, sunkiai suvokiama, sunkiai suvokiama net sau ir todėl nelaimingas yra Schmidtas.

      

       Viskas siejasi, pagalvojo vienu amžiumi perskirti Džaj Singh'as ir Baudelaire'as; iš balkoniuko, juosiančio patį aukščiausią observatorijos bokštą, maharadža turėjo išrasti skalės padalų matavimo būdą, kuris jam duotų sąsajų raktą: negalėjo nežinoti, kad sužvėrėjusi žemė uždustų lėtame nejudrume, jei nejudėtų amžinai geležiniuose erdvės plaučiuose, jeigu tylinti mėnulio ir saulės trauka nepritraukinėtų ir neatstūminėtų žalio vandens kūno. Įkvėpiamo ir iškvepiamo nežinomos jėgos, besisupančio su amžinojo judėjimo galia, kuris dėl injekcijų, peržengiančių visas fantazijos ribas, tampa išmatuojamas bemiegių akių, stebinčių kiek užmato iš marmurinio bokšto, o okeanas atšviežina ir išplečia savo plaučius, pabudina atjaunėjusį kraują, kuris audringai trankosi į pakrančių uolas, piešia savo daugiaaukštes ištęstas spirales, nustumia ir atstumia bangas, ungurius, tuo tarpu upės jūroje, gyslos indigo plaučiuose, gilios tėkmės kovoja dėl šilumos, dėl šalčio, dėl penkiasdešimt metrų po paviršium, o leptocefalai, sugerti judėjimo kiaurymės, tris metus turės brautis per neapibudinamų terminių sferų skersvėjus, trisdešimt šešis mėnesius ungurys su nesuskaičiuojama daugybe akių šliauš žemiau laivų kilių ir putų, link Europos krantų. Kiekviena žymė ant marmurinių Džaipūro rampų primindavo (primena ir dabar, tik jau beveik niekam, – beždžionėms ir turistams) signalus, perduodamus žvaigždžių alfabetu, kurie kituose sąmonės matavimuose tampa planktonu, pasatu, Kalifornijos tanklaivio „Norman“ nuskendimu (1958 m. vasario 8 d.), vyšnių žydėjimu Nagoje ar Sivergiu, Osorno lavomis, unguriais, pasiekiančiais uostą, leptocefalais, kurie užaugę iki 8 centimetrų, tris metus dar nežinos, kad jų išėjimas į saldesnius vandenis išjudina tam tikrą skydinės liaukos mechanizmą, jie dar nežinos, kad jau vadinasi unguriais, kad nauji paguodžiantys žodžiai padeda atakuoti unguriui pajūrio uolas, plaukti į pakrantes, į nesutramdytą upių invaziją: vis tai, kas neturi pavadinimo, vadinasi taip įvairiai, kaip kad Džaj Singh'as perkeitinėjo sprogimus į formules, nesunaikinamas orbitas į realų laiką.

      

       Marzo è pazzo, sako italų patarlė; en abril aguas mil, tvirtina ispanų priežodis. Iš beprotybės ir iš aguos mil atsiranda ataka į upes ir upelius, kovą ir balandį milijonai ungurių dvigubu ilgio ir tamsos instinkto reguliuojamu ritmu išplaukia nakčia tam, kad pasuktų teisinga saldžiųjų Pitono vandenų linkme, lanksčia kolona peršliaužia įlankų tamsumas, išsitęsdami į ištisų kilometrų lėtą, padriką tėkmę: neįmanoma numatyti, kur, kada, beformė galva vien iš akių, lūpų, plaukų pradės savo kelią į upės aukštupius, bet paskutiniai koralai išsigelbėjo, saldus vanduo kovoja prieš nenumaldomą defloraciją, kuri krenta ant jų tarp pelkių ir putų, prieš srovę vibruojantys unguriai buriasi į vieną bendrą jėgą savo aklame kelyje link ištakų, jau niekas jų nesustabdys – nei upės, nei žmonės, nei šliuzai, nei kriokliai – nesuskaičiuojami unguriai, atakuojantys Europos upes, palieka miriadus lavonų ties kiekviena kliūtimi, suplėšyti į gabalus jie raitysis tinklų raizgalynėje, vandenų sietuvose, niekam nematomi dieną jie kris gilaus miego, o kiekvieną naktį iš naujo išvystys intensyvų, veržlų, juodą tekėjimą ir lyg vairuojami kažkokio žvaigždžių žvilgsnio, kurį Džaj Singh'as galėjo išmatuoti padedamas marmurinių skalių bei bronzinių cirkulių, persikels į upių ištakas, per nesuskaičiuojamas pakopas, ieškodami kelio į viršų, apie kurį nieko nežino, kuriame jau nieko negali sulaukti, jų jėga gimsta ne juose, jų protas pulsuoja kitos energijos vijose, ką maharadža nustatė savo būdu, pradėdamas nuo būrimų ir vilčių bei amžinos baimės prieš skliautą, pilną akių ir pulsacijos.

      

       Profesorius Maurice'as Fontaine'as iš Prancūzijos mokslo akademijos mano, kad saldžiųjų vandenų magnetas, kuris taip atvirai pritraukia ungurius, priversdamas juos milijonais žūti šliuzuose ir tinkluose tik tam, kad menka dalis jų sugebėtų atplaukti ir suplaukti, yra reakcija jų neuroendokrinologinės sistemos į suliesėjimą ir išdžiūvimą, lydintį leptocefalų virtimą unguriais. Nuostabus yra mokslas, švelnūs žodžiai, sekantys ungurių išplaukimą ir aiškinantys mums jų sagą, puošnią, tyliai ir hipnotiškai lyg sidabruotos Džaipūro terasos, kur savo laiku astronomas rėmėsi žodynu, tokiu pat gražiu ir švelniu, tam, kad apeitų nepavadintinus dalykus, išliejo juos į raminantį pergamentą, – kritimas vardan būsimų kartų, mokyklinė pamoka, barbitūratai prieš bemiegiškumo šaltinį, ir štai ateina diena, kai unguriai patenka į giliausią gilumą savo vandeninėje kopuliacijoje, planetiniai spermatozoidai jau yra tolimų įlankų kiaušidėse, kur ilsisi ir snaudžia upės, bet susisukę vitališkų naktų falai aprimsta, sugula, juodos kolonos netenka lankstaus standumo, nakties varpos slenka į priekį, link ieškojimo, vienetai ima tapti patys savimi, atsiplėšia nuo bendro ungurio ir, tik savo jėgomis rizikuodami, sprogdina pavojingų gyvenimo ištakų krantus: staiga niekam nežinomą akimirką prasideda geltonojo ungurio laikas, rasės jaunatvė jos užkariautoje teritorijoje, vanduo – pagaliau draugiškas, jau be kovos, apima besiilsinčius kūnus. Ir augina. Per aštuoniolika metų buvę nejudrūs savo nišose, savo skylėse, jie miega dumblinoje pelkėje, besitrindami vienas į kitą lėtoje niekam netarnaujančioje ceremonijoje, įžūliai judindami pelekus, įžūliai virpėdami, išmesdami į paviršių lašelius vandens, be perstojo siurbdami gilumų syvus, per aštuoniolika metų kartojantys nenubaudžiamus judesius, kurių dėka sekundžių nuotrupose aštuoniolika metų šliaužia link kažkokios maitos, kažkokios kabančios vandeny organiškos materijos, – kūningi, mieguisti ir tuo pačiu įniršę tam, kad suplėšytų į skutelius auką ir visi kartu po to ilsėtųsi, unguriai auga ir keičia spalvą, branda nukrenta ant jų lyg botagas, kuris iš lėto juos keičia, apsauginis molio gelsvumas iš lėto persimaino į gyvsidabrį, kažkurią akimirką sidabrinis ungurys atmuša ankstyvą saulę staigiame nugaros išlinkyje, per drumzliną vandenį matosi išilgėję veidrodėliai, daugėjantys ir išsiskiriantys lėtame šokyje: atėjo valanda, kai baigta ėst, ir pasiruošęs paskutinei permainai sidabrinis ungurys nejudėdamas laukia iššūkio, ką ponia Callamand, panašiai kaip ir profesorius Fontaine'as, laiko neuroendokrinologiniu fenomenu: netikėtai nakčia jau plaukia tik pasroviui, vengdami ištakų, jų įtempti pelekai pasiutusiai plaka vandens paviršių: Nietzsche, Nietzsche.

      

       Iš pradžių prasideda įkvėpimo fazė, lyg žinia ar šūkis, ar atsišaukimas, kurie ją neramina: palikti plyšius, ertmes, skyles, palikti už savęs aštuoniolika užmaršties metų uolų dauboje, sugrįžti. Kažkokie senobiniai cheminiai palyginimai išsaugojo pirmapradę atmintį, besivejančias didelių kekių linijas, druską stemplėje, okeano šilumą, pabaisas pasalose, medūzas – telefonus ar parašiutus, kvailoką aštuonkojo rankovę. Sugrįžti į šlamantį povandeninių srovių šurmulį, į jų kelius be išėjimo: toks yra giedros nakties dangus, kai žvaigždės susilieja į vienumą, rengia sąmokslą ir priešinasi jų suskaičiavimui, įvardinimui, demonstruoja savo aksominį nepasiekiamumą lęšiui, kuris jas stebi ir išskiria, kai tuo tarpu jos susiburia po dešimt, po šimtą tame pačiame matymo lauke, priversdamos Džaj Singh'ą valyti akį balzamu, kurį jo gydytojas verda iš mitinių dangaus žolių per pavojingai linksmas dievų, pavargusių nuo nemirtingumo, varžybas.
       Po to, ponios Callamad manymu, seka demineralizacijos fazė: unguriai tampa nejudrūs, abejingi pasiduoda tėkmei, vasara baigiasi, nukritę lapai plaukia kartu su jais pasroviui, kartais juos išbudina staigi lietaus ataka, kad trumpam išsijudintų ir pabėgtų nuo lijundros ir rūstaus debesų profilio, o vėliau vėl atsiduotų nepasiekiamam įkvėpimui, nešančiam juos link žiočių; jie nusileidžia godumui tų, kurie laukia jų upių lankstuose, – greičiausiai tai žmogus, sidabrinio ungurio, geriausio iš visų ungurių, mėgėjas, – be sunkumų griebiantis silpną ir mieguistą žuvį, nešamą srovės, ir be jokių refleksų ,,stiprūs dėl savo gausos, unguriai, visiškai abejingi tam, kiek jų bus sugauta, nes ir taip žymiai daugiau jų aplenks tinklus ir meškeres, nuplauks iki ištakų, prabus sūrume, smūgiuojančiose bangose, kurios ir taip atsimuša kažkur į atminties gilumas: yra ruduo, nuostabi žūklė, krepšiai, pilni ungurių, kurie nenori užmigti, kadangi jų siauros žiaunos išsaugojo vandens atsargas, gyvenimas vyksta ištisas valandas besiraitant krepšiuose, visos žuvys jau senai sumigo, o jie vis dar beviltiškai kovoja prieš uždusimą – reikia juos pjaustyti gyvus, mesti ant įkaitusio aliejaus, o bobos uostuose tik kraipo galvas ir žiūri prisimindamos suakmenėjusias žinias, senus bestiariumus, kur kalbama apie ungurius, išeinančius iš vandens ir okupuojančius sodus bei daržus (tokie žodžiai naudojami bestiariumuose) tam, kad medžiotų sraiges ir kirmėles, kad išėstų sliekus – tai tvirtina Espaso enciklopedija, taip nusakanti ungurius. Pagaliau, kai kalbam apie jaunus ungurius, tiesa ta, kad jei kokia nors upė išdžiūsta, jei jie atsimuša į kliūtį, kuri uždaro kelią į upės aukštumas, jie ima ir iššoka iš jos guolio ir aplenkia ją, nedusdami, nemirdami, atkakliai šliauždami per purvynus ir samanas; o tie, kurie dabar plaukia pasroviui, yra bejėgiai, apglumę, leidžiasi sugaunami ir turi tik tiek jėgų, kad kovotų su mirtimi, kuri jų neaplenks, kuri kankina iš lėto ištisas valandas, lyg keršydama už tuos kitus, už tuos nesuskaičiuojamuosius, kurie toliau plaukia žemyn upėmis, ieškodami koralų ir sūrumos, reiškiančios grįžimą.

      

       Galvojama, kad Džaj Singh'as liepė pastatyti observatoriją pagautas visiško elegancijos nevalingo dekadentinio nusivylimo, nieko nesitikėdamas nei iš užkariavimų, nei iš seralių, kuriuose jo protėviai mėgavosi žvaigždėtu dangumi, aromatais ir muzikos garsais; badantis dangų seralis, neužkariaujama erdvė uždarydavo maharadžos svajones marmuro konstrukcijose; jo naktys, pilnos blyškių jaudulių ir tolimų ugnies atšvaitų, klaidžiojančių po kaimus, jo žvilgsniai ir jo instrumentai, registruojantys žibučių žieminį chaosą, žalumynai, tigrai: matuoti, skaičiuoti ir suprasti, dalyvauti, įsigilinti, mirti turtingesniam, mesti iššūkį tai prikalinėtai aukso nesuprantamybei, ištraukti nors rakto nuotrupą, blogiausiu atveju pataikyti nors hipotezės strėle, – užtemimo nujautimas, – pagauti protu lyg delnu vadeles tų tūkstančių arklių, besisukančių ir priešiškų. Ponia Callamad ir profesorius Fontaine'as iškelia taip pat ir kiekio bei fazių teorijas, balzamuodami ungurius terminais, genetika, neuroendokrinologiniu procesu, nuo geltono iki sidabrinio, nuo tvenkinių iki upių ištakų, žvaigždės pasislepia nuo Džaj Singh'o akių, lyg unguriai nuo mokslinių terminų, pagaliau ateina stebuklingas momentas, kai amžiams mirštama, kai už upių žiočių jau niekas ir niekaip, tinklas, matavimo parametras ar biochemija negali pasiekti to, kas nežino, kaip grįžta prie savo ištakų, to kas iš naujo yra Atlanto ungurys, milžiniška sidabrinė juosta, sudaryta iš lūpų, aštrių dantų, judrių akių, nusileidžianti į gilumą, jau ne pasyviai atsiduodanti tėkmei valios duktė, kuriai iš šios beprotybės pusės nėra žodžių, o tėkmė, grįžtanti į protėvynę, link sargasų, kur apsėklintos patelės vėl leisis kuo giliau, kad padėtų kiaušinėlius, kad susidegintų migloje ir mirtų pačiam giliausiam pačios giliausios legendos pilve ir baisume. Kam – klausia ponia Callamand – tas grįžimas, kuris pasmerkia lervas nesibaigiančiam keliui į Europos upes? Tačiau ar yra prasmė bet kokio „kodėl“, nes tai, ko lyg atsakymo ieškoma, tėra skylės užkišimas, pridengimas to skandalingo puodo, kuris be perstojo verda niekam? Unguriai, maharadža, žvaigždės, profesorius iš mokslo akademijos: ne, kitu būdu, iš kitos vietos, kitu tikslu reikia išleisti klausimo strėlę.

      

       Marmurinės konstrukcijos, ledinis Džaipūro nakties erotizmas, šviesos stingimas ribose statinių, saugomų Džaj Singh'o sargybinių, iškilumų ir spiralių tėkmė, mėnulio atspindžiai tarp bronzinių lentelių ir mechanizmų; bet ten žmogus tampa tuo, kas visada nusisuka, atšaukia likimus, kas yra realybės iliuzionistas: prieš amžinos matematikos sustabarėjimą, numestą iš aukštybių, vyniojantį savo audinį bendrakaltei inteligencijai, – voriškas voratinklis, – sužeistas kitoniškumo maharadža įtempia savo išmylėtą valią, meta iššūkį dangui, kuris n-tąjį kartą siūlo apkeistas kortas, taip prasideda lėta nesibaigianti kopuliacija su dangumi, reikalaujančiu paklusnumo ir tvarkingumo, kuriuos jis prievartaus ištisas naktis ant visų akmeninių lovų, šaltis, pakeistas į karštį, kanoniška pozicija, išniekinta mylavimų, kurie kitu būdu apnuogina šviesos ritmą ant marmuro, apima tas formas, kuriose padedamas žvaigždžių laikas, ir iškelia juos iki sekso, iki krūties, iki šnabždesio. Džaj Singh'o erotizmas kaip tam tikros rasės ir tam tikros istorijos pabaiga, observatorijos iškilumai, išsibarsčiusios krūtų bei varpų kreivės įsileidžia į savo prabangos kerteles žvilgsnį, kuris paima juos, pasikinkęs prievartą ir grasinimus, išsiveržiančius link to, kas neturi pavadinimo, iš savo katapultų drebančios mineralinės tylos. Kaip Remedios Varo tapyboje, kaip giliausiose Novalio naktyse nejudančios užslėptų akmenų girnos laukia žvaigždėtos materijos, kad sutrintų ją į miltus kruvinoje kovoje. Dideli šviesos narvai, tos žvaigždžių ginekėjos, imami vieni po kitų tepaluotais apnuogintos algebros pirštais, pasitelkus drėgnus alchemijos kelius, o ritmiškai maniakalinis Endimiono kerštas, pakeičiantis likimus, meta prieš Selenę marmurinių spazmų tinklą, parametrų rują, kuri ją apnuogina, kad atiduotų meilužiui, laukiančiam aukščiausiame matematinio labirinto taške, žmogui, turinčiam dangaus odą, maharadžai, sujaudintam numylėtinių, atsiduodančių jam po nesibaigiančiu nakties lietumi.
       Lygiai tuo pačiu būdu, ponia Callamand, kažkas, ką žodynas vadina unguriu, laukia pasikliaudamas žaltiška atsakomybe kitokio troškimo, nenuspėjamos atakos to, kas nėra neuroendokrinologija, tam, kad išsiveržtų iš pirmapradžių vandenų, išrengtų savo kūnus iš milijoninių sargasų metų ir pultų į susitikimą, kurio niekada nesitikėjo Johannes'as Schmidt'as. Mes netgi labai gerai žinome, kad profesorius Fontaine'as paklaus apie tokio ieškojimo tikslą, tuo metu, kai vienas iš jo asistentų atlieka delikatų darbą, įveda nedidelį siųstuvą į sidabrinio ungurio kūną, kuris bus grąžintas okeano vandenims, ir tai leis susekti iki dabar dar ne taip tiksliai nužymėtą kelią. Bet kalbėkime apie ieškojimus, ponia Callamand, nesvarbu nei proto satisfakcija, nei varžto prisukimas ne iki galo išnagrinėtai gamtai. Čia – nors ir kalbama apie ungurius ir žvaigždes – mąstoma apie žmogų; kažkas, kas atsiranda iš muzikos, iš meilės dvikovos ir iš laiko sparnų ritmo, kažkas, ką per analogiją galima išjausti kempinėje, plaučiuose, širdies susitraukime, nukreipia bežodėmis mikčiojančiomis kryptimis, kuriose reikia ieškoti kitokio supratimo. Pagaliau, kaip čia negerbti svarbaus mokslinio indėlio, pavyzdžiui, ponios M. L. Bauchot, kuri kovoja už kruopštesnį įvairių jūros gyvačių bei ungurių lervų identifikavimą. Tik tiek, kad iki tol ir po to lieka atverta erdvė, kuri iš aukštai, iš paukščio skrydžio gerai matoma, tai, ką juoda ungurių upė piešia Atlanto visumoje, tai, kas atverta kitam, iš karto mus nušviečiančiam, mąstymui, yra paukščiai ir unguriai, didžiulė karšta metafora.

      

       Taigi aš – (vėl tie šlykštūs Vakarai, įžūlūs, visada būnantys visuose diskursuose) – norėčiau pakilti į kontaktų erdves, paneigtų dogmatinių formulių riksmą, nukreiptą prieš tą sistemą, padariusią mane tokį, koks esu. Apibūdinkim pagaliau ją, kuri yra visada kažkuriuo iš mūsų, nuo nepaimamos citadelės mūrų šokime žemyn: ne taip sunku prarasti galvą, bokšto sargai nieko nepastebės, jie kažką žino apie ungurius ar apie tas nesibaigiančias pėdų eiles, ant kurių užlipdavo Džaj Singh'as, lėtai krisdamas į dangų: kadangi jis nebuvo žvaigždžių pusėje, kaip ne kurie poetai iš mūsų pietinių kraštų, nebendradarbiavo su ponia M. L. Bauchot, tikėdamasis tiksliausiai identifikuoti jūrinius ungurius ir žvaigždžių platybes. Be kitų įrodymų ir be marmurinių statinių žinau, kad Džaj Singh'as buvo mūsų pusėje, buvo ungurio pusėje, išnešiojančio savo padebesių ideogramą migloje, nuliūdinančioje kiaušingalvius, ponią Callamand, kuri matuoja ir matuoja kiekvieną leptocefalų kelią ir žymi kiekvieną atrastą taisyklingumą, tinkantį išspausti kibernetinei ašarai. Taip kad rytų Indijos vėžlio centre nevaisingas ir pasmerktas užmarščiai despotas Džaj Singh'as žengia marmuriniais laiptais, kad pasipriešintų žvaigždžių uraganui; kažkas yra stipresnio nei jo kariai, subtilesnio nei jo eunuchai, priverčiančio jį virš beribių naktų klausti dangaus, panašiai kaip ir tie, paneriantys veidą į metodinio šėlsmo skruzdėlyną: jam nereikia atsakymo, Džaj Singh'as nori būti tuo, kuris klausia, Džaj Singh'as žino, kad geismas, kurį galima nuraminti vandeniu, vėl ims jį kankinti, Džaj Singh'as žino, kad tik pavirstant vandeniu galima atsikratyti aistros.

      

       Taip kad, profesoriau Fontaine'ai, nekalbame apie drumzliną panteizmą, taip pat ir apie ištirpimą paslaptyje: žvaigždės yra išmatuojamos, iškilusis Džaipūras dar mena matematinių brėžių pėdsakus, abstrakcijos ir supratimo langelius. Tai, ką atmetu, kai tuo tarpu ponas farširuoja mane naujienomis apie leptocefalų trasas, kas yra niekingas nuskurdimo paradoksas, atvirkščiai proporcingas bibliotekų kiekio, mikrofilmų, kišeninių leidinių gausėjimui, tėra kultūrinimas kaimietiškame leidinyje, ponia Callamand. Lai Mokslo Ponia ilsisi savo darže, dainuoja ir siuvinėja, puiki yra jos esmė ir jai reikia protingo vadovavimo verpstu ir elektronine liutnia, – nenorime būti savo amžiaus hotentotais, nes brontozaurai senai jau išmirė. Tik tiek, kad malonu naktį valkiotis po miestą, kaip mielai tai daro tiek tarnaujančių Ponui Mokslui, ir jeigu yra taip, kad tikrai gyvename, jeigu naktis ir kvėpavimas, ir mąstymas jungia savo takelius, atskirtus tokia daugybe apibūdinimų, gali atsitikti, kad įeisime į kažkokius Džaipūro ar Delio parkus, arba pačioj Saint-Germain-des-Pres širdyje paliesime tik žmogaus profilį: mums gali atsitikti juokingi ar baisūs dalykai, galime įsijungti į ciklus, prasidedančius prie kavinės durų ir besibaigiančius Bagdade prie didžiausios aikštės kartuvių; galime taip pat užlipti ant ungurio, ant rue du Dragon arba pamatyti iš toli lyg ir šokančią tango moterį, kuri įliejo į mus sudužusių lempučių ir struktūralistinių nostalgijų (ji nebaigė šukuotis, mano doktorato); nes nekalbu apie balso nutildymą, tai atsitinka katinui ar kai vonia išsilieja, kai mes užsikalbame telefonu, naktis yra rudaplaukė ir drėgna, kažkas švilpia vartuose, atsiveria laisvės sfera, kaip tai išreikšti aiškiau, profesoriau Fontaine'ai, kaip parašyti tiksliau, ponia M. L. Bauchot, gerbiamoji ponia, šią naktį mačiau ungurių upę, buvau Džaipūre ir Delyje, mačiau ungurius rue du Dragon Paryžiuje. Ir kol tokie dalykai man nutinka ( iš būtinumo kalbu tik apie save, bet šią akimirką galvoju apie tuos, kurie gali pakilti virš savęs) arba bent jau kol esu tikras, kad tai gali man nutikti, ne viskas yra prarasta, nes ponia, gerbiamoji ponia Bauchot, rašau poniai apie rasę, kuri apgyvendino šią planetą ir kuriai mokslas tikisi tarnauti, bet lai gerbiamoji ponia atkreipia dėmesį, kad ponios senelė ankštai suvystydavo savo vaikelį į vystyklus, padarydama iš jo mažą rėkiančią mumiją, nes vaikas norėjo voliotis, žaisti, liesti kūną, būti laimingas su savo oda, jausdamas savo kvapą, glamonėjančius oro prisilietimus ir lai ponia tai sulygina su šiandienine diena, jau ponia pati turėjo daugiau laisvės, ir turbūt jūsų vaikas žaidžia, gulėdamas nuogas ant užtiesalo, į tai pediatras pritariamai žiūri, viskas tvarkoj, ponia Bauchot, tik tiek, kad tas kūdikis yra tėvas to užaugusio, kurį panelė kartu su ponia Collamand vadinate homo sapiens, ir tai, ką mokslas iš šio vaiko atėmė, tas pats mokslas prideda tam žmogui, kuris skaito laikraščius ir perka knygas, ir nori žinoti: taigi, ungurių suskaičiavimas ir klasifikavimas, žvaigždžių galaktikų ūkų katalogizacija, sutvarstantis mokslas: ramybė ten, dvidešimt keturi, pietrytinis, proteinai, izotopai. Vaikas išlaisvintas, o žmogus suvystytas, pediatras suaugusiems Mokslo Ponia atidaro savo kabinetą, reikia stebėti, kad sapnų perteklius žmogaus nedeformuotų, uždengti jam akis, supančioti lytį, išmokinti skaičiuoti, kad viskas būtų sunumeruota. Moralė poroje su mokslu (lai ponia dėl tokių dalykų nenustemba, tai taip dažna), na ir reikalas aiškus, visuomenė išgyvens tiek, kiek jos dalelytės atliks programą.
       Su didžiausia pagarba.

      

       Šis laiškas sukėlė poniai Bauchot baisų įtarimą, kad brontozaurai moka rašyti, iš čia mandagus postskriptumas, lai manęs brangioji ponia nesupranta neteisingai, ką gi darytumėm be ponios, be Mokslo Ponios, kalbu rimtai, kaip Dievą myliu, bet be to yra ir tai, kas atvira, rudaplaukė naktis, neišmatuojamumo vienetai, pajacas ir meno žmogus, o lunatikas lindi paprastame žmoguje, tiesa ta, jog niekas jam nepaaiškina, kad jo tiksliausias ribotumas yra laimingojo miesto arba tylinčio kaimo ritmas; ir nors iš pradžių mokykla ims daryti savo, o po to kariuomenė ir klebonas, tai, ką vadinu ungurių ar paukščių taku, išliks rasės atmintyje, genetinėje programoje, apie kurią neturi jokio supratimo profesorius Fontaine'as ir todėl tam tikrą akimirką kyla revoliucija, sukilimas prieš tai, kas priešiška ar niekšiška, dėl to ir yra išprotėję smūgiai, kad nuverstų tai, kas supuvę, todėl ir norisi susitikti su pilnatvišku žmogum. O visgi čia vėl susiduriame su Mokslo Ponia ir jos dvaru, moralumu, miestu, visuomene: išlošta buvo tik odos nuogramdos, nuostabus veidas ir krūtys, ir šlaunys, revoliucija – tai vėjo sujaudinta javų jūra, dūris ietimi į parsidavusią ir perpirktą istoriją, bet žmogus išeinantis į atvirą erdvę pradeda įtarti naujume sena, atsitrenkia į tuos, kurie mato priemonėse tikslą, pradeda suprasti, kad tame aklame žmogaus buliaus akies taške tyko netikra veislės apibrėžtis, nes stabai gyvena ir toliau, nors ir svetimuose popieriuose darbas ir tvarka, užsidegimas ir paklusnumas, legali meilė, išsimokslinimas visiems tiems A, B ir C yra privalomas ir nemokamas; o po tuo rudaplaukės nakties gimdos viduryje slypinti kita revoliucija turi laukti savojo laiko lyg ungurys po vynuogių krūmais. Priėjimas prie jos – tai juodo žalčio keliavimas iš naujo į vieną pusę, žingsniai, vedantys į platformą, kuri iškviečia žvaigždžių pūką, apsėklinimas, ikrų padėjimas ir mirtis, ir iš naujo juodas žaltys, kelias link pradžių ir žiočių ir dialektinis grįžimas, kuriame išsipildo kosminis ritmas: specialiai naudoju labiausiai nunešiotus žodžius, daugeliu būdų pasidariau sau teisę tam, kad jie spindėtų taip, kaip blizga ungurių tėkmė, kaip apsisukanti saulėgrąža ant marmurinių Džaj Singh'o statinių. Dar yra sargasų laikas, išmėtytų taškelių, kuries išvalo tik aukštumas, neleisdami kovojantiems aprėpti žvilgsniu viso dangaus, jūros ir žemės. Kiekvienoje kraujo apytakoje tyliai sukasi sutarties raktai su tuo, kas atverta, bet žmogus duoda ir ima kraują, geria ir išpila kraują tarp dabarties riksmo ir praeities pasikartojimų, ir tik nedaugelis pajaus savo pulse rudaplaukės nakties riaumojimą: tie, kurie jį pajaus, mirs kankindamiesi, iš jų odų padarys abažūrus, iš jų liežuvių ištrauks prisipažinimą: kažkuris gal ir galės paliudyti unguriams ir žvaigždėms, susitikimuose už miesto taisyklių ribų, priartėjus prie kryžkelės, kur gimsta takeliai, einantys į laiko viršų. O jei žmogus yra kaip Akteonas, persekiojamas praeities šunų ir tarnaujančių jiems ateities šunų, prasčiokas, plėšomas dantų, kuris kovoja prieš abu tuos būrius, sužeistas ir prarandantis gyvybę, vienui vienas prieš keiksmų tvaną, Akteonas išgyvens ir vėl medžios iki dienos, kai sutiks Dianą ir paims ją tarp paparčių, atims nekaltybę, kurios jau nesaugos joks riksmas. Diana – išvyto žmogaus istorija, iš kurio atimtos visos teisės, Diana – istorija, priešinga šunims, klusniems paliepimams ir tradicijoms, pilniems taisyklių, veidrodžiams, į kuriuos iš naujo ateityje atsimuš tos pačios iltys ir ta pati puta, o medžiotojas sunaikins ją taip pat, kaip sunaikino jos despotinę nekaltybę, kad iškiltų visas nuogas ir laisvas, ir pakiltų iki to, kas atvira, iki žmogaus vietos tikroje revoliucijoje, iš vidaus į išorę, iš išorės į vidų. Dar neišmokome mylėti, įkvėpti gyvenimo dulkių, apnuoginti mirties kaltes ir skolas, dar mūsų laukia daug karų, Akteonai, jei įvairios iltys kramsnos tavo šlaunis, kaklą, kūną, dar neužturėjome juodojo žalčio ritmo, esame tik žemės ir žmogaus odos atplaiša. Ne, netoliese tiksi gigantiškas ungurių pulsas, jų planetinis sūkuriavimas, viskas laukia šokio, kokio niekada jokia Isidora nesušoko už šio pasaulio ribų, trečio pasaulio žmogus be ribų, brendantis per istoriją žmogus savo paties išvakarėse.

      

       Lai pagaliau rudaplaukė naktis pamato, kad vaikštom aukštai iškelta galva, kad priimam ir sapnų, ir bemiegius vaizdus, lai kokia nors ranka iš lėto nučiuožia per nuogus pečius ir mums išplėšia iš ugninės gelmės meilės riksmą, iš urvo gilumos – pirmas saldžias paliaubas aukščiausios rūšies baimėje, lai po rue du Dragon, po Vuelta de Rocha, po King's Road, po Rambli ir Schuleratrasse vaikšto žmogus, kuris nenori būti vidutinybe, suklasifikuotas, darbininkas ar mąstytojas, kuris nenori būti dalelyte, nei pranešimu, nei geopolitikos sraigteliu, kuris nenori peržiūrėtos, perrevizuotos dabarties, kurią kokia nors partija ar kokia nors bibliografija jam siūlo kaip ateitį; tas žmogus, kuris gal būt, padės galvą už teisybę, už galutinį teisingumą, kurį kankins ir apseilės šakalai bei sraigės, kuriam valdžia siūlo pasitikėjimą, postą bet kuriame pasaulio kampelyje, bus teisus arba kaltas praeities girnoms, jam kaip ir daugeliui tokių kaip jis, realybės vaizdai kyla Džaipūro laiptais, banguoja unguringoje Mebijaus juostoje, erelyje, susijungusiame su upe, tėkmėje žmonių, žvaigždžių ir žuvų susitarimo rudaplaukėje naktyje.
       Vaizdų vaizdinys, šuolis, paliekantis už savęs mokslą ir politikierių politiką bei vėliavas, sukomercintą kalbą, efektyvų seksą, pradedant tuo, kas atvira, baigiant žmogaus kalinimu, neteisingumu ir atskyrimu nuo visuomenės, kolonializmu ir dividentais, Reuteriu ir, ir, ir…

      

       Tai ne kliedesys, nes ką čia vadinu unguriu arba žvaigžde, nieko nėra labiau materialaus, dialektiško, paliečiamo kaip tyras vaizdas, kuris neturi nieko bendro su vakar, kuris ieško toliau, kad geriau suprastų, kad būtų prieš užsiplieskiančias materijas to, kas uždara, tauta prieš tautą, blokas prieš bloką.
       Lai madam Bauchot paklauso. Tomas Mannas kažkada pasakė, kad viskas būtų žymiai geriau jei Marksas skaitytų Hölderliną. Taigi, prašau įsivaizduoti, kad aš kaip ir Lukacsas galvoju, jog visai nebūtų blogai, jei ir Hölderlinas skaitytų Marksą. Prašau pastebėti, išsaugoju savo beprotybėje visą šaltį, nors tai atrodo gana anachroniška ir romantiška dėka Džaj Singh'o, žalčio tėkmės, dėka rudaplaukės nakties. Lai ponia išeina į gatvę ir įkvėpia oro žmonių, kurie gyvena, o ne teoriją apie žmonių gyvenimą kažkokioje geresnėje šviesoje, lai ponia kartą supranta, kad laimė yra kažkas daugiau nei eilinė proteinų dozė, nei laisvalaikis ar nepriklausomumas ( bet Hölderlin'as turi perskaityti Marksą, jam nevalia užmiršti apie Marksą, proteinai tai tik vienas vaizdo aspektas, štai taip, ponia), bet tada vaizdo visuma, žmogus savo realiuose rėmuose, o ne žmogaus schema, išgelbėta nuo bado ir neteisybės. Taip kad, ponia, Džaipūro parke iškyla aštuoniolikto amžiaus maharadžos konstrukcijos, kurias kiekvienas turistinis vadovas ar žinynas aprašo kaip priemonę stebėti žvaigždes, reikalas aiškus, nediskutuotinas ir marmurinis, bet tuo pačiu tai yra pasaulio vaizdas, kokį jautė Džaj Singhas, kurį jaučia tas, įkvėpęs rudaplaukę naktį, kurioje sukasi unguriai; šie statiniai buvo pastatyti ne tik tam, kad matuotų žvaigždžių kelius, kad pavergtų tas akiplėšiškas tolybes, o apie ką daugiau galėjo svajoti Džaj Singhas, absoliuto karys, kovojantis prieš astrologijos fatalizmą, nusprendžiantį jo rasės likimą, gimimus, išmerginimus ir karus.
       Jo konstrukcijos priešinosi primestam iš išorės tikslui, galaktikų ir politinių padėčių Pentagonui, kuris kolonizavo laisvą žmogų, jo bronzos ir akmens kombinacijos buvo tikrojo mokslo atmatos, buvo didžiuoju atsakymu planetų tironijai, konjunkcijai ir ascendencijai, žmogus Džaj Singh'as, mažytis žlungančios valstybėlės maharadža, spendė kliūtis šimtaakiui smaugliui, atsakė į neišvengiamo nežmoniškumo mirtingas provokacijas, esybei palyginamai su kosminiu jaučiu; nusprendė pajungti sau žvaigždžių šviesą, pasitelkęs retortas, spirales ir iškilimus, nurėžti nagus, plėšiančius jo padermę.
       Ir viskas, ką išskaičiavo ir suklasifikavo, ir pavadino, visa jo astronomija, mokslas apie vaizdo pilnatvę, šuolis nuo prieš iki dabar, nuo astrologijos kalinio iki kažko, kas kaip lygus su lygiu kalbasi su žvaigždėmis. Gal tie, kurie valdo progresą, lieptų mums atiduoti save visą, gal ponia Callamad ar profesorius Fontaine'as, gal valdžia ir mokslo žmonės pagaliau išeis į tai, kas atveria, pasieks vaizdą, kuriame viskas teka. Tą pačią sekundę jauni unguriai priplaukia Europinių upių intakais ir turi pradėti vandens ataką, gal yra jau naktis ir Delyje, ir Džapūre, o žvaigždės iškiliai kerta Džaj Singh'o sapnui; ciklai jungiasi, vienas kitą tobulai atitikdami, užtenka tik įplaukti į rudaplaukę naktį, giliai įtraukti erdvės, būsiančios patilte ir glamonėmis, nuolatos reikia kovoti už tai, ką randame, drauge, kadangi Hölderlin'as perskaitė Marksą ir to neužmiršta; tai, kas atvira, toliau supa mus, žvaigždžių ir ungurių pulsavimas, Mebijaus juosta, tokiame pasaulio pavidale, kuriame susitarimas yra galimas, kur herbas ir skaičius nekovos, kur žmogus galės užimti savo vietą džiaugsmingame šokyje, kurį kada nors pavadinsime realybe.

      

       vertė Žilvinas Andriušis

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt