TEKSTAI.LT
<< Atgal


       Julio Cortázar

       VASARA

       Vakarop Florensijas nuėjo su mergyte prie trobelės akmenuotu, išmaltu keliuku, kuriuo tik Marianas ir Sulma drįso važinėti džipu. Duris atidarė Sulma, ir Florensijas, pažvelgęs į jos akis, pagalvojo, kad ji bus lupusi svogūnus. Marianas šūktelėjo iš gretimo kambario, kviesdamas užeiti į vidų, bet Florensijas tik norėjo paklausti, ar negalėtų iki ryto pasirūpinti mergyte – turįs su žmona skubiai nuvažiuoti į pajūrį, o miestelyje nesą kas padeda. Mielu noru, pasakė Sulma, gali palikti, štai čia, pirmame aukšte, pastatysime jai lovelę. Bent užeik praskalauti gerklę, pakartojo Marianas, ką jau ten, penkios minutės čia ar čia, baisus daiktas, bet Florensijas palikęs automobilį miestelio aikštėje ir tuojau pat turįs važiuoti toliau. Padėkojo juodviem ir pabučiavo mergytę, jau pripuolusią prie šūsnies iliustruotų žurnalų, suverstų ant suolo; kai durys užsidarė, Sulma ir Marianas beveik klausiamai susižvalgė, lyg viskas būtų pernelyg greitai įvykę. Marianas patraukė pečiais ir žengė atgal prie varstoto taisyti seno krėslo; Sulma paklausė mergytę, ar nenorinti valgyti, pasiūlė peržiūrėti žurnalus ir pasakė, jog podėlyje esąs sviedinukas ir graibštelis plaštakėms gaudyti; mergytė padėkojo ir ėmė žiūrinėti paveiksliukus; taisydama vakarienei artišokus, Sulma valandžiukę vis dirsčiojo į ją, bet paskui tarė sau, jog gali palikti ją vieną, tegu sau žaidžia.
       Pietuose temo anksti, vasaroti beliko dar tiktai koks mėnuo, o paskui juodu grįš vėl į miestą, atgal į kitokį, žiemišką gyvenimą, nors apskritai niekas ir nepasikeis – juodu stums dienas skyrium – drauge kaip du malonūs bičiuliai, laikysis visų tų smulkių sutartinių formalumų, kurių dera laikytis vedusiųjų porai, kad štai ir tokių, kaip dabar, kai Marianui prireikė puodo klijams užkaisti ir Sulma nukėlė nuo ugnies verdančius artišokus, tardama, jog baigsianti virti vėliau, Marianas padėkojo; nes krėslas esąs jau beveik sutaisytas, tad geriau išsyk jį suklijuoti, betgi aišku, kaiski dabar. Mergytė sklaidė žurnalus gale kambario – valgomojo ir virtuvės drauge. Marianas atnešė jai iš podėlio saldainių; buvo pats metas išeiti į sodą su stikliuku, pasigrožėti, kaip sutemos gaubia kalvas; keliukas, kaip visada, buvo tuščias, tolumoje, ant aukštumų, vos vos bolavo artimiausias miestelio namas; priešais į vakaro šešėlių jau nuklotą lygumą leidosi nuožulnus šlaitas. Įpilk, tarė Sulma, tuojau einu. Viskas vyko nuosekliai, cikliškai, kiekvienas dalykas tam tikru metu ir tam tikras metas kiekvienam dalykui, tik mergytė kaip ir netilpo tos schemos rėmuose; vadinasi, staliukas ir stiklinė pieno, dar paglostyti galvą ir pagirti, kad tokia gera. Cigaretės, kregždės viršum trobelės; viskas kartojosi, derinosi, krėslas jau buvo, ko gero, išdžiūvęs, suklijuotas, kaip ir ta nauja diena, nedavusi nieko nauja. Nepastebimas skirtumas – šį vakarą buvo ta mergytė, kaip kartais po pietų laiškininkas, akimirką ištraukiantis juodu iš vienatvės kokiu laišku, kurį vienas ar kitas – nelygu kam adresuotas – imdavo ir dėdavo į šalį, netardamas nė žodžio. Dar mėnuo lengvų numatyti, lyg išmėgintų pasikartojimų – ir perkrautas džipas pargabens juodu į miestišką butą, į nebent formaliai skirtingą gyvenimą, į būrelį Sulmos pažįstamų ar Mariano draugų dailininkų, jos popietes parduotuvėse ir jo vakarojimus kavinėse, išėjimus iš namų ir grįžimus skyrium, bet vis dėlto juodu visada susitikdavo per tam tikras ceremonijas, per rytmetinį pasibučiavimą ir neutralias bendras pramogas, tokias, pavyzdžiui, kaip dabar, kai Marianas siūlė Sulmai įpilti dar stikliuką ir ji linkčiojo galvą, nukreipusi akis į tolimas, violetinių sutemų jau apgožtas kalvas.
       Ko norėtum vakarienės, mergyt? Man vis viena, ponia. Gal ji nemėgsta artišokų, pasakė Marianas. Mėgstu, pasakė mergytė, su actu ir aliejum, tik druskos kad būtų mažiau, nes žnaibo. Juodu nusijuokė, pataisysią jai atskirai. Na, o jei išvirus minkštą kiaušinį? Tik tokį, kad būtų galima valgyti šaukšteliu, pasakė mergytė. Ir druskos kad būtų mažiau, nes žnaibo, pajuokavo Marianas. Druska baisiai žnaibo, pasakė mažiukė, mano lėlytė visada valgo košytę be druskos, šiandien jos nepasiėmiau, nes tėtis labai skubėjo ir neleido užbėgti į kambarį. Bus graži naktis, balsu pagalvojo Sulma, tik pažiūrėk, koks skaidrus oras štai tenai, pietuose. Taip, bus vėsu, pasakė Marianas, įnešdamas krėslą į apatinį kambarį, ir uždegė lempą prie didelio lango į lygumą. Nė negalvodamas, įjungė radiją. Ką tu pasakysi, tarė, Niksonas važiuoja į Pekiną. Nei garbės, nei sąžinės, tarė Sulma, ir juodu sykiu susijuokė. Mergytė vėl įniko į žurnalus, kur ne kur lankstė kampus, lyg ketindama dar kartą peržiūrėti tuos puslapius.
       Naktis atėjo, atsiduodama milteliais nuo vabzdžių, Mariano barstomais antrame aukšte, miegamajame, ir svogūnais, kuriuos pjaustė Sulma, niūnuodama iš radijo sklindančią pop melodiją. Vakarienei įpusėjus, mergytė pradėjo snūduriuoti prie savo minkšto kiaušinio; juokaudami pasiūlė jai baigti valgyti. Marianas pastatė jai sulankstomą lovelę su pripučiamu čiužiniu pačiame virtuvės kampe – galėsianti ramiai miegoti, jeigu juodu dar pasėdėsią valandžiukę apačioje, pasiklausysią plokštelių ar paskaitysią. Mergytė suvalgė persiką ir prisipažino, kad jai jau limpančios akys. Tai ir gulk, pupyte, pasakė Sulma, o jei norėsi sisi, palypėsi į antrą aukštą, mes negesiname šviesos laiptuose. Mergytė pakštelėjo jai į skruostą jau visai susnūdusi, bet vis dėlto dar nusinešė į lovą vieną žurnalą ir pasikišo po pagalve. Jau tie vaikai, pasakė Marianas, galva neneša to jų pasaulio, o juk visai neseniai tai buvo ir mūsų pasaulis, kaip ir bet kieno kito. Gal jis ir ne per daugiausia skiriasi nuo mūsiškio, tarė Sulma, kraustydama stalą, juk ir tu turi savų nikių, odekolonas – po kairei, skutimosi peiliukai – po dešinei, o apie mane nėra ko nė kalbėti. Tik, deja, čia anaiptol ne kokie nikiai, pagalvojo Marianas, veikiau saviškas atsakymas mirčiai ir nebūčiai, tam tikrų dalykų, akimirkų įšaldymas, pastangos susikurti apeigas ir takus, keliaujant per chaosą, perdėm išmargintą kiaurymių ir lopų. Bet nepasakė to balsu, tolyn mažyn betroško kalbėtis su Sulma, o ir Sulma, beje, nepasakė nė pusės žodžio, kuris būtų galėjęs sukelti kokį atbalsį jo mintyse. Paimk kavos aparatą, puodukai jau ant stalelio prie židinio. Pažiūrėk, ar tebėra cukraus cukrinėje, podėlyje dar yra pilnas maišelis. Nerandu kamščiatraukio, tas antpilas, atrodo, neblogas, kaip tu manai. Žinia, ir dar kokia graži spalva. Jeigu jau eini į viršų, atnešk man cigarečių, guli ant spintelės. Iš tiesų neblogas antpilas. Karšta, ar ne? Taip, tvanku, verčiau nedaryk lango, o priskris pilna uodų ir mašalų.
       Kai Sulma pirmąsyk išgirdo brazdant, Marianas plokštelių šūsnyje ieškojo vienos Bethoveno sonatos, kurios dar nebuvo klausęsis tą vasarą. Stabtelėjo, atkišęs ranką, pažvelgė į Sulmą. Brazdėjo lyg ir sode palei akmeninius laiptukus; betgi tokiu metu pro trobelę niekas nevaikšto, niekas vakare šičia niekados neateina. Virtuvėje Sulma įjungė lauko lempą, šviečiančią dalį sodo, nieko nepastebėjo ir užgesino. Turbūt koks šuva brazda, ieškodamas, ko ėsti, tarė ji. Na jau, man regis, lyg kas butų suprunkštęs, tarė Marianas. Į langą įsirėmė kažkas didelis ir baltas. Sulma sukliko lyg smaugiama. Marianas, nusigręžęs nuo lango, per vėlai atsisuko, lange atsispindėjo tiktai kambario baldai ir paveikslai. Nespėjo jis pasakyti nė žodžio, ir vėl užsigirdo prunkščiant, dabar jau iš pietų pusės, žvingtelint, taip pat dusliai, kaip ir suklinkant Sulmai, kuri, susiėmusi rankomis veidą, glaudėsi prie galinės sienos, neatplėšdama akių nuo lango. Čiagi arklys, pasakė Marianas ir pats savim nepatikėjo, arklys prunkščia, girdėjau kanopas dunksint, duodasi po sodą. Palei langą šmėkštelėjo karčiai, tarytum kruvinos prusnos, didelė balta kakta, arklys tik dirstelėjo į juodu, baltas lopas dingo po dešinei, vėl sudunksėjo kanopos, palei akmeninius laiptukus ūmai stojo tyla, buvo girdėti tik žvengimas, šuoliai. Betgi šičia nėra arklių, tarė Marianas, nejučia griebė už gurklio butelį antpilo, pastatė vėl ant staliuko. Nori įeiti į vidų, pasakė Sulma, prisiplojusi prie galinės sienos. Ką čia šneki, niekai, matyt, pabėgo iš kokios sodybos lygumoj ir atkūrė čionai, šviesos primasintas. Sakau, kad nori įeiti į vidų; jis pasiutęs ir nori įeiti į vidų. Kiek man žinoma, arkliai nesiunta, pasakė Marianas, beje, ko gero, jau bus nulėkęs sau, nueisiu, dirstelsiu viršuje pro langą. Ne, ne, būk šičia, dar girdžiu, lipa laiptais į aukštutinę terasą, trypia augalus, tuojau grįš, išmuš langą ir įeis į vidų. Nebūk kvaiša, kuriems galams ims daužyti langą, silpnu balsu tarė Marianas, gal jau gesinam šviesą, tada nueis sau. Nežinau, nežinau, tarė Sulma ir, pamažu tūpdama, atsisėdo ant suoliuko, girdėjau žvengiant, jis čia, aukštėliau. Laiptais žemyn nukaukšėjo kanopos, palei duris piktai sušnarpštė, Marianui pasirodė, jog kažkas stumia duris, jog kažkas vis trinasi į jas, o Sulma pripuolė prie jo, isteriškai šaukdama. Truputį per ūmai atstūmė ją ir kyštelėjo ranką prie jungiklio; prieblandoje (šviesa sklido tik iš virtuvės, kur miegojo mergytė) dar aiškiau girdėjai žvengiant ir dundant kanopas, bet už durų arklio nebebuvo, daužėsi kažkur po sodą. Marianas šoko virtuvėn ir užgesino šviesą, nė nepasižiūrėjęs į kampą, kame buvo paguldęs mergytę; grįžo atgal, apkabino šniūrkščiojančią Sulmą ir ėmė glostyti jai veidą ir plaukus, prašydamas nutilti – norįs geriau girdėti, kas darosi. Arklys stipriai trynėsi kaktą į didelį lango stiklą, tamsoje baltas lopas atrodė veik perregimas, juodu suvokė, jog jis žiūri į vidų, lyg ko ieško, jau nebematė jųdviejų, bet vis dėlto stovėjo kaip stovėjęs, žvingavo, šnarpštė, ūmai atšokdamas čia į vieną, čia į kitą pusę, Sulmos kūnas suglebo Mariano glėbyje, jis pasisodino ją vėl ant suoliuko, padėjo atsiremti į sieną. Nejudėk, nieko nesakyk, tuojau nueis sau, pamatysi. Jis nori įeiti į vidų, sukuždėjo Sulma, žinau, kad nori įeiti, jei išmuš stiklą, jei išdauš jį kanopomis, kas gi tada bus. Ša, tarė Marianas, būk gera, sėdėk ramiai. Įeis, sušnibždėjo Sulma. Kad bent turėčiau šautuvą, pasakė Marianas, suvaryčiau jam porą kulkų į kaktą, gyvatei... Jau nebėr, pasakė Sulma, ūmai stodamasi, girdi, kaip duodasi aukštėliau, jei pamatys duris nuo terasos, tikrai įšoks į vidų. Neimk į galvą, jos gerai užremtos, juk tamsoje neįeis į vidų, be to, čia jam nebus nė kur apsisukti. Ne toks jis kvailas. Ak, jisai nori įeiti, tarė Sulma, pritrėkš mudu prie sienos, žinau, kad nori įeiti. Ša, pakartojo Marianas; jis galvojo tą pat ir nieko negalėjo daryti, nebent laukti, šalto prakaito išpiltas. Dar kartą kanopos sudunksėjo į akmeninius laiptukus, ir staiga – tyla, cikados tolumoj ir paukštis aukštai ąžuole.
       Nedegdamas šviesos, dabar, kai pro langą jau sunkėsi blausi nakties prieblanda, Marianas įpylė sklidiną stikliuką antpilo ir prikišo Sulmai prie lūpų, kad gertų, nors jos dantys kaukšėjo į stiklą ir alkoholis liejosi ant palaidinukės; paskui patraukė gerą gurkšnį tiesiai iš gurklio ir nuėjo į virtuvę pasižiūrėti mergytės. Ji miegojo, pasikišusi rankutes po pagalve, tarsi laikydama savo brangųjį žurnalą; nieko nejuto, atrodė, kad jos ir nėra kambaryje, nors aiškiai girdėjosi, kaip šniurkščia Sulma, kartais dusliai sukūkčioja, kone suklinka. Nieko, nieko, jau po viskam, pasakė Marianas ir, atsisėdęs greta, švelniai ją papurtė, nėra ko bijotis. Jisai grįš, pasakė Sulma, įsmeigusi akis į langą. Ne, jis jau toli, veikiausiai bus nuklydęs nuo kokios bandos tenai, lygumoje. Joks arklys taip nedaro, pasakė Sulma, joks arklys nesiveržia į trobą. Tavo teisybė, nedažnai taip atsitinka, tarė Marianas. Gal išeinam pasižvalgyt po kiemą, štai žibintuvėlis. Tačiau Sulma įsikibo nagais į sieną vien pagalvojusi, jog reikės atidaryti duris, ko gero, susidurti su baltu lopu, kuris gal stovi netoliese, gal laukia prie durų, pasirengęs pulti. Klausyk, jei neįsitikinsim, kad jo nebėra, šiąnakt nesudėsim akių, pasakė Marianas. Kol kas trupučiuką luktelėsim, o tu tuo tarpu prigulk, išgerk kokių raminamųjų dvigubą dozę, išties šiandien be jų neišsiversi, vargšele.
       Pagaliau Sulma sutiko, nusileido; nedegdami šviesos, nuėjo prie laiptų, ir Marianas parodė ranka į miegančią mergytę. Tačiau Sulma tik dirstelėjo į ją, ir tiek; klupčiodama užkopė laiptais į viršų; kai žengė į miegamąjį, Marianui teko ją laikyti, kad nesusimuštų į durų staktą. Pro langą juodu pažvelgė į akmeninius laiptukus, aukštutinę sodo terasą. Matai, nebėra, pasakė Marianas, purendamas Sulmos pagalvę, ir pastebėjo, kad ji jau rengiasi, įsmeigusi akis į langą. Davė išgerti jai lašų, įtrynė odekolonu kaklą ir rankas, švelniai užklojo paklode iki pat smakro. Sulma krūpčiojo užsimerkusi. Nušluostė jai skruostus, valandžiukę palūkėjo ir nulipo apačion žibintuvėlio; laikydamas jį vienoj rankoj neuždegtą, į kitą pasiėmė kirvį; tylutėliai atvėrė kambario duris ir išėjo į žemutinę terasą, iš kur vienu žvilgsniu galėjo aprėpti visą vakarinę namo dalį; naktis nėmaž nesiskyrė nuo kitų vasaros naktų, tolumoje cirpė cikados, moduliuodama garsus kurkė rupūžė. Nedegdamas žibintuvėlio, Marianas pastebėjo, kad alyvos aplaužytos, našlaičių lysvė ištrypta, prie laiptų apversta gelda; vadinasi, tai ne šmėkla, ir juo geriau, kad ne šmėkla; rytą drauge su Florensiju nueisiąs lygumon pas sodiečius, pasiteirausią, kas atsitikę, reikią vienaip ar kitaip viską išsiaiškinti. Prieš grįždamas, atvertė geldą, nuėjo iki pirmųjų medžių ir ilgai klausėsi cikadų bei rupūžės; pasigręžęs į namus, pastebėjo, kad Sulma stovi nuoga nejudėdama prie miegamojo lango.
       Mergytė nė nekrutėjo, Marianas tyliai užkopė į viršų ir užsirūkė, atsisėdęs netoli Sulmos. Matai, nebėra, galima ramiausiai eit gulti, o rytoj viskas paaiškės. Palengva nusivedė ją prie lovos, nusirengė ir atsigulė aukštielninkas su cigarete dantyse. Miegok, viskas bus gerai, tik be reikalo išsigandome. Perbraukė ranka jai per plaukus, pirštai sliuogtelėjo apačion, palietė krūtinę. Sulma pasivertė ant šono, nusisuko netardama nė žodžio, kaip ir daugelį kitų vasaros naktų.
       Atrodė, kad sunku bus užmigti, tačiau Marianas užsnūdo vos užgesinęs cigaretę; langą paliko atdarą, galėjo priskristi uodų, bet miegas jį įveikė anksčiau, nei jis apie tai pagalvojo, miegas be sapnų, visiška nebūtis. Sulmos nagai kabinosi į petį, tvilkė dažnas jos alsavimas. Dar nieko nesuvokęs, jau kreipė ausį į naktį, klausėsi visiškos, cikadų pabrėžiamos tylos. Miegok, Sulma, nieko nėra, turbūt tau prisisapnavo. Traukė ją į lovą, kad atsigultų, kad nusisuktų, bet ji ūmai nukėlė ranką ir atsisėdo, įsistebeilijusi į duris. Jis pašoko drauge, nepajėgdamas sutrukdyti jai atidaryti duris ir išeiti į laiptus; stovėdamas šalimais, miglotai svarstė, ar nebūtų geriau skelti jai per ausį, jėga nuvilkti į lovą, galų gale įveikti šitokį akmeninį jos nutolimą. Pusiau laiptų Sulma stabtelėjo, griebėsi už turėklų. Žinai, ko čia atėjo ta mažė? Balsas dar atsidavė košmaru. Mažė? Dar dvi pakopos ir posūkis į virtuvę. Klausyk, Sulma. Ir balsas, lūžtantis, mažne falcetas, ji atėjo čia jo įleisti, sakau tau, kad įsileis jį vidun. Sulma, jei nesiliausi, padarysiu kokią paikystę. Ir pergalingas balsas, tonu aukštesnis, pažiūrėk, na, pažiūrėk, na, pažiūrėk, jei netiki, lovelė tuščia, žurnalas mėtosi ant grindų. Marianas vienu šuoliu aplenkė Sulmą, puolė prie jungiklio. Mergytė pažvelgė į juos apsnūdusi, rausva pižama kambario durų dugne, mieguistas snukutis. Ko atsikėlei tokiu metu, pasakė Marianas, apsijuosdamas skuduru. Mergytė žiūrėjo į nuogą Sulmą pusiau apsnūdusi, pusiau susigėdusi, jau kone verkdama, buvo aišku, kad nori grįžti į lovelę. Ėjau sisi, pasakė. Ir nuėjai į sodą, nors sakėme, kad eitum į vonią. Mergytė patraukė petukais, susivariusi rankutes į pižamos kišenes. Na, tiek jau to, eik gulti, pasakė Marianas, glostydamas jai galvą. Užklojo ją, pakišo žurnalą po pagalve, mergytė nusisuko į sieną ir lyg ramindamasi ėmė čiulpti pirštuką. Lipk į viršų, pasakė Marianas, matai, kad nieko čia nėra, nestovėk kaip nakviša. Pamatė, kad ji žengia link kambario durų, užtvėrė kelią, na, gana, velniai rautų. Vadinasi, tu nesupranti, kad ji atidarė laukujas duris, norėdama jį įsileisti, tarė Sulma lyg ne savo balsu. Liaukis svaičiojus, Sulma. Na, pažiūrėk, ar ne teisybę sakau, o jei nenori, tai pati eisiu pažiūrėti, Mariano pirštai susigniaužė ant virpančio Sulmos peties. Lipk į viršų, na, pastūmėjo ją į laiptus, paskutinįsyk metęs žvilgsnį į mergytę, kuri nė nekrutėjo, veikiausiai jau miegojo. Užlipusi ant pirmos pakopos, Sulma šūktelėjo ir mėgino prasmukti pro šalį, bet laiptai buvo siauri, o Marianas stūmė ją visu kūnu, skuduras nusmuko ir nukrito; laikydamas už pečių, Marianas užkėlė ją į viršų, įtraukė į miegamąjį, uždarė duris. Išleisk mane, kartojo Sulma, juk durys atdaros, ir jisai įeis į vidų. Gulk, pasakė Marianas. Sakau, kad durys atdaros. Niekai, pasakė Marianas, tegu eina, jei nori, man nusispjaut, ar jis eis, ar ne. Nutvėrė besispyriojančią Sulmą už rankų, pastūmėjo aukštielninką ant lovos, nuvirto abu. Šniurkščiodama Sulma gulėjo prispausta prie lovos, ne, ne, kartojo, niekad, nenoriu, bet buvo jau per vėlu, ji vėl grįžo atgal į neįmanomą praeitį, į tuos metus, kai nebuvo nei laiškų, nei arklių. Vienu tarpu –jau švito – Marianas apsirengė, nulipo virtuvėn. Mergytė miegojo, įsikišusi pirštuką į burną, durys buvo atviros. Sulma sakė teisybę, mergytė atidarė duris, bet arklys neįėjo į vidų. O gal ir buvo įėjęs, pagalvojo, degdamasis pirmąją cigaretę ir žvelgdamas į melsvą kalvų virtinę, o gal ir buvo, gal Sulma sakė teisybę, bet iš kur sužinosi: ar buvo, jei niekas negirdėjo, jei viskas ramu, jei laikrodis skaičiuoja kaip skaičiavęs bėgančias rytmečio valandas, o vėliau, kai Florensijas ateis mergytės, ko gero, apie dvyliktą, jau iš tolo švilpaudamas pasirodys laiškininkas ir paliks juodviem sode ant staliuko laiškus, kuriuos juodu su Sulma pasiims, netardami nė žodžio, prieš valandžiukę gražiai sutarę, ką pasitaisys pietų.

Vertė Valdas Petrauskas
Versta iš: „Relatos“, 1970

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt