TEKSTAI.LT
<< Atgal

 
       Witold Gombrowicz

       SKAISTUMAS

       Nėra nieko dirbtinesnio nei jaunų mergaičių portretai bei ta proga kuriami įmantrūs palyginimai. Lūpos it vyšnios, krūtys – rožytės; o, kad pakaktų nusipirkti parduotuvėje šiek tiek vaisių ir gėlių! Ir jeigu lūpos išties būtų prisirpusių vyšnių skonio, tai kas gi drįstų mylėtis? Ką ir sugundytų karamelė – tikrai salsvas bučinys? – Bet, ša, pakaks, paslaptis, tabu, nešnekėkime per daug apie lūpas. – Alicijos alkūnė, regima pro jausmo prizmę, vienąsyk buvo baltas, lygus mergiškas atsikišimas, pereinąs į šiltesnę peties tonaciją, kitąsyk, laisvai nukarus rankai – apvali, saldi duobutė, tykus jos kūno užkaboris, šoninė koplyčia. O be to, Alicija panėšėjo į bet kurią kitą atsargon išėjusio majoro dukrą, išauklėtą mylinčios motinos ir gyvenančią priemiesčio kotedže. Kaip ir kitos – ji retsykiais glostinėjo susimąsčiusi savo alkūnę, kaip ir kitos – išmoko anksti knebinėti smėlyje kojyte...
       Bet ką čia...
       Paaugusių mergaičių gyvenimas nesulyginamas nei su inžinieriaus ar advokato, nei su šeimininkės, žmonos ar motinos gyvenimais. Antai kad ir tas ilgesys, kraujo ūžimas, nepaliaujamas tarsi laikrodžio tiksėjimas. Kažkas jau išsakė tą mintį; nėra nieko keistesnio nei būti patraukliam. Nelengva išsaugoti tą, kurios gyvenimo esmė – traukti, vilioti; tačiau Aliciją patikimai sergėjo kanarėlė Fifi, motina majorienė ir šunelis, pinčeris Bibi, kurį jinai vedžiojosi ant pavadėlio per popietės pasivaikščiojimus. Įdomus buvo kambarinių gyvulėlių suokalbis sergstint Aliciją. Bibi, – čiulbavo kanarėlė, – šuniuk Bibi, gerai saugok mūsų panelytę. Tarnauk ant dviejų kojyčių! Tarnauk ant dviejų kojyčių! Vaikyk blogas mintis. Žiūrėk, kad tas skėtukas – jis toksai tingus – tinkamai apsaugotų mūsų mylimą panelę nuo saulės spindulių!
       Vieną gražų rugpjūčio vakarą, leidžiantis saulei, Alicija vaikštinėjo sodelio alėja ir žaidė, žvyre skėčio galeliu bedžiodama mažas apvalainas skylutes. Nedidelis, bet mielas sodelis buvo aptvertas mūro siena, apkarusia rožių žiedais. Ūmai kažkoks valkata, besišildantis saulėje ant to mūro, išlupo iš jo plytos gabalą ir sviedė į Aliciją. Pataikė tiesiai į mentę; ji susvyravo, kone parvirto ir jau jau ims rėkti, bet pastebėjo, kad šis užpuolikas nei įniršęs, nei patenkintas, o ruošiasi antru gabalu vėl trenkti jai į nugarą. Brutalaus smarkuolio veide atsispindėjo vien popiečio atokaitos tingis, abejingumas ir cinizmas. Tada Alicija drebančiomis iš skausmo lūpomis lengvai jam šyptelėjo; valkata tuo metu nuslinko nuo mūro sienos ir dingo, – o jinai nuėjo į namus kartodama:
       – Nusišypsojau...
       – Alicija! Alicija! – sušuko jos motina ponia S. – Jau pavakariai laukia, Alicija!
       – Einu, mama, – atsakė Alicija.
       – Kodėl taip garsiai siurbčioji, vaikuti? Negražu taip gerti arbatą.
       – Darau taip, nes ji labai karšta, mama, – atsakė Alicija.
       – Betgi, Alicija, nevalgyk to duonos gabalėlio, kuris buvo nukritęs ant grindų.
       – Darau taip iš taupumo, mama.
       – Pažvelk, kaip Bibi tarnauja ir prašo duonos su sviestuku. Gėda būti tokiai egoistei, vaikuti... ai, ai, kodėl numynei šuneliui koją? Kokia musė šiandien tave įkando? Kas tau atsitiko?
       – Ak, esu tokia išsiblaškiusi, – pratarė užsisvajojusi Alicija. – Mama, o kodėl vyrai vaikšto su kelnėmis, juk ir mes turime kojas? O kodėl, mama, vyrų plaukai trumpi? Ar tie vyrai taip kerpasi todėl, kad... kad... privalo, ar todėl, kad nori?
       – Jie, Alicija, negražiai atrodytų su ilgais plaukais.
       – O kodėl vyrai nori atrodyti gražiai, mama?
       Taip šnekėdama ji paslapčia įsikišo į rankovę sidabrinį šaukštelį, kuriuo gėrė arbatą.
       – Kodėl? – atitarė ponia S. – O kodėl tu sau garbanas susuki? Kad pasaulis gražesnis būtų ir kad saulutė nesigailėtų žmonėms savo spindulių.
       Bet Alicija jau atsikėlė ir pasuko link sodo. Ten išsitraukė iš rankovės šaukštelį ir minutėlę žvelgė į jį tarsi nežinodama ką daryti.
       – Pavogiau, – sušnibždėjo nustebusi. – Pavogiau! Bet ką dabar su juo daryti?
       Galop pakasė šaukštelį po medžiu. Ak, jeigu Alicijai nieks nebūtų trenkęs akmeniu, niekada nebūtų ji pavogusi šaukštelio. Moterys galbūt nemėgsta kraštutinumų išoriniame pasaulyje, tačiau kiekviena savo viduje sugeba iki panagių išnaudoti padėtį, jei tik to panorės.
       Tuo metu namo tarpduryje pasirodė majoras S., vyras iš stuomens ir iš liemens, ir sušuko:
       – Alicija! Rytoj atvyksta tavo sužadėtinis, jis grįžo iš kelionės po Kiniją!
       Alicijos sužadėtuvės įvyko prieš ketverius metus, kai jai vos sukako septyniolikti.
       – Ar jūs, panele, – sumišusiu balsu lemeno jaunikaitis, – ar jūs atiduosite man savo ranką?
       – Kaip tatai? – paklausė ji.
       – Prašau jūsų rankos, panele Alicija, – vapėjo jaunasis įsimylėjėlis.
       – Betgi jūs turbūt nenorite, kad nusipjaučiau sau rankutę, – ištarė naivuolė, bet vis dėlto nuraudo.
       – Tai nenori būti mano sužadėtine?
       – Noriu, – atsakė, – bet su sąlyga, jog duosi man žodį niekuomet nereikalauti jokios mano kūno dalies, nes juk tai absurdas!
       – Stebuklinga! – sušuko jis. – Jūs, panele, pati nežinote, kokia esate žavi. Svaiginanti!
       Ir visą vakarą jis klaidžiojo po gatves kartodamas:
       – Ji tai suprato pažodžiui, ji manė, kad aš... kad aš prašau jos rankos taip, kaip prašoma torto gabalėlio. Norėčiau kristi priešais ją ant kelių!
       Jis neabejotinai buvo patrauklus vaikinas: balta oda kontrastiškai ryškino raudonas lūpas, o jo siela niekuo nenusileido fiziniam grožiui. Kokia turininga ir įvairi būna žmogiškoji dvasia! Vieni savo moralę kuria teisingumo pamatu, kiti – grindžia ją Širdies gerumu, o Pavelo alfa ir omega, pamatas ir viršūnė buvo skaistumas. Būtent jis sudarė jos sielos esmę ir aplinkui jį dėstėsi visi kiti aukštesnieji instinktai. Chauteaubriand'as taip pat buvo tos nuomonės, kad skaistumas – tai tobulybė, ir geidė jo, sakydamas: Taigi regime, jog skaistumas, kylantis nuo žemiausio būtybių grandinės nario, nutįsta aukštyn iki žmogaus, nuo žmogaus iki angelų, nuo angelų iki Dievo, kuriame ir ištirpsta. Dievas pats yra didysis Visatos vienuolis, amžinasis pasaulių jaunikaitis.
       Pavelas ir pamilo Aliciją todėl, kad jos alkūnė, rankutės, kojytės buvo skaistesnės negu paprastos merginos; gal taip lėmė prigimtis, gal – rūpestinga tėvų globa, ir atrodė ji jam kaip mergystės ir skaistumo viršūnė.
       – Nekalta mergaitė, – galvojo jis. – Ji nieko nesupranta. Gandras. Ne, taip galvoti pernelyg gražu, na, nebent atsiklaupus.
       O eidamas šalia miesto skerdyklų dar taip mintijo:
       – Galbūt ji mano, jog ir mažus veršiukus atneša gandras?.. Ir veršienos kepsnys tiesiai ant stalo atkeliauja?.. O, kaip tatai nepaprasta! Kaip jos nemylėti? Kaip galima negarbinti Sutvėrėjo?! Nesuvokiama! Kokia nuostabi yra gamta, leidusi, kad šioje ašarų pakalnėje apskritai egzistuotų toks dalykas kaip skaistumas. Skaistumas – tarsi atskira izoliuotų būtybių kategorija, būtybių, kurios yra uždarytos, nesuvokiančios, atskirtos plonytėle siena. Jos virpa iš susijaudinimo, su baimingu nekantrumu laukia, giliai alsuoja, liečia, bet neįsigilina, jos yra atskirtos nuo viso to, kas jas supa, užrakintos nuo šlykštybės, užantspauduotos, ir tai nėra vien frazė, retorika, bet tikras antspaudas, prilygstantis kitiems antspaudams. Pritrenkiantis fizikos ir metafizikos, bendrybių ir konkretybių derinys – iš smulkaus, grynai kūniško dalyko išplaukia ištisa idealizmo ir stebuklų jūra, šaižiai prieštaringa mūsų liūdnai tikrovei.
       Valgantis veršienos kepsnį nieko nežino, nieko nenuvokia, nekaltai valgo, – ir viskas lygiai taip pat su kiekvienu daiktu, nuo ryto ligi vakaro. Kažkada ji pasakė vietoj voras – vorelis. Vorelis ėda musytes? Stebuklinga! Nekalta ir salone, ir valgomajame, savo mergaitiškame kambaryje ir kolze... Tyliau! Ša! Baisi mintis!
       Jis sukando žandikaulius, o veidas nervingai virpėjo.
       – Ne, ne, – šnabždėjo. – Ji to apskritai nedaro, ji to nežino, kitaip turbūt nebūtų Dievo danguj. – Bet jautė, jog meluoja. – O jeigu tai ir vyksta, tai vyksta tarsi mašinaliai, be jos, ji tuomet savo dvasia yra kitur... Taip, bet vis dėlto ši mintis yra tokia klaiki!
       Ak, o aš? Aš, kuris apie tai galvoju, kuris gali apie kažką panašaus galvoti, neapkurstu ir neapanku regėdamas tą klaikybę, bet protu viską suvokiu. Kokia niekšybė! Ne jos kaltė, kad šitai ją prislėgė, ne jos, o mano, kadangi esu sugedęs, nešvarus ir nemoku dvasingai tylėti. Argi nesu skolingas jos skaistumui bent šiek tiek nesąmoningumo? Taip, kad galėtum oriai mylėti skaisčią mergaitę, reikia pačiam būti skaisčiam ir nesąmoningam, kitaip – šnipštas iš mūsų idilės.
       Trokštu būti skaistus, bet kaip šitai parodžius? Nesu skaisti mergaitė. Tiesa, galėčiau apsisiausti kaip kunigas juodu rūbu, nešioti sutaną, pasninkauti, susilaikyti nuo seksualinio bendravimo, – bet kas man iš viso to? Argi vienuolis bei kunigas yra skaistūs? Ne, šimtąsyk ne, vyriškos skaistybės paslaptis glūdi visai kitur. Pirmiausia – aklinai užsimerkti, o antra – pasikliauti instinktais. Jaučiu, instinktai parodys man kelią. Taip, kaip instinktyviai jaučiu, – nors nemokėčiau pasakyti, kodėl, – kad jos ausys skaistesnės nei nosis, o dar labiau negu ausys – švelnus pečių linkis, ir kad didysis pirštas – mažiau nei smilius; šiuo atžvilgiu aš galiu įvertinti kiekvieną jos figūros detalę, tad ir instinktai bus man it kelrodis, nusakantis, kaip pasiekti vyriškąjį skaistumą ir tapti vertam Alicijos. Ar reikia plačiau aiškinti, kur jį nuvedė instinktai? Juk kiekvienas paauglys tarp trylikos ir keturiolikos metų išgyveno kažką panašaus. Tėvai nusprendė, kad jis turi būti pirklys, bet jis pats svyravo tik tarp dviejų profesijų – kariškio ir jūrininko. Kareivio gyvenime, tiesa, vyrauja aklas klusnumas ir kietas patalas, bet užtat per maža erdvės. Tuo tarpu jūrininkai pralenkia visus tuo, jog jiems stinga bendravimo su priešingos lyties asmenimis, bet turi daug erdvės, stichijos ir laisvės, o be to, jūros vanduo yra sūrus. Lengvai besisupantis laivas nuneša juos į tolimus kraštus, tarp fantastiškų palmių ir spalvotų žmonių, į pasaulį, kuris yra toks pat nerealus kaip ir tasai, kurį baltuose pataluose sapnuoja Alicija ir jos bendraamžės. Matyt yra pamato, kad tie kraštai taip pat vadinami nepaliestais, ten vyrai nešioja kasytes, ten į ausis įsegti metaliniai žiedai ištempia spenelius net iki kulnų, ten stabai po baobabais ėda vergus ar kūdikius, o visa bendruomenė tuo metu laužosi šokdama ritualinius šokius. Argi bučinys – pasitrynimas nosimis, išplitęs tarp laukinių genčių, nėra tiesiog gyvas paveikslėlis iš nekaltos, svajingos vaizduotės? Ilgus metus ten praleido Pavelas. Jis buvo labai pritrenktas, kai pamatė, kad tenykštės merginos nenešioja nei sijonų, nei palaidinukių ir visos yra prieš akis. Bjauru... – galvojo jis. – Taip ardomas žavesys... Tiesa, viską lemia jau vien odos spalva... Kai esi raudona, juoda arba geltona – nesvarbu, ar esi su sijonu, ar be – vis tiek negali pretenduoti į skaisčios merginos vardą.
       – Tu, Moni-Buatu, – šnekėjo jis vienai negrei, – tu nuogale... tu nerausti... juoduke, tu išsišiepusi, groteskiška, tu negali suvokti to dieviško nekaltybės drovumo, pridengto medžiaga, skaistumo, kuris nedrąsiai nugręžia galvą.
       Sijonėlis, palaidinukė, mažytis skėtis, čiulbėjimas, šventas, instinkto diktuojamas naivumas – visa tai palaimingi dalykai, bet jie ne man. Aš esu vyras ir negaliu nei droviai šypsotis, nuleidęs blakstienas, nei nekaltai rausti. Atvirkščiai, vyriško skaistumo atributai – garbė, drąsa, orumas, santūri kalba. Tačiau pasaulio akivaizdoje aš privalau išsaugoti tam tikrą drovumą, kuris būtų analogiškas mergiškajam drovumui. Į viską žvelgti turiu aiškiu žvilgsniu. Turiu valgyti daugiau salotų. Salotos yra skaistesnės negu ridikėliai. Kodėl? Kas gali tai atspėti... Gal dėl to, kad rūgštesnės. Bet vėlgi: citrinos yra ne tokios skaisčios lyginant net su ridikėliais.
       Ir tarp vyrų būna stebuklingų paslapčių, užantspauduotų septyniais antspaudais – vėliavos, mirtis po vėliavomis. Kas daugiau? Tikėjimas, aklas tikėjimas – tai didžioji misterija. Bedievis yra nelyginant vieša moteris, kurią gali paimti bet kas. Turėčiau ką nors iškelti iki savo idealo lygio, pamilti, aklai įtikėti ir būti pasiryžęs paaukoti vardan to savo gyvybę? Bet kieno vardan? Nesvarbu. Svarbu turėti idealą. Aš, vyriška mergaitė, užklijuota ir užantspauduota savo idealu!
       Ir štai po keturių metų Pavelas vaikštinėjo su savo sužadėtine po sodelį. Iš jų graži pora. Ponia S. gėrėdamasi žvelgė į jaunuosius pro langą ir siuvinėjo servetėlę, o Bibi vaikė po žolyną paukštukus, kurie čiulbėdami stengėsi išvengti jo raudono liežuviuko.
       – Tu pasikeitusi, – kalbėjo liūdnoku balsu jaunuolis, – nečiulbi kaip anksčiau ir rankute nemojuoji...
       – Ne, ne, aš tave vis taip pat myliu, – atsakė išsiblaškiusi Alicija.
       – Na, matai! Anksčiau nebūtum sakiusi, jog mane myli. Nesitikėjau iš tavęs, Alicija, jog šitai ištars tavo lūpos ir kad liežuvis išraitys šį gėdingą žodį. Tu apskritai esi kažkokia nerami, susijaudinusi, gal kartais tave angina kamuoja?
       – Myliu tave, bet...
       – Kas – bet?
       – O ar nesišaipysi iš manęs?
       – Žinai, jog aš niekada nesišaipau. Aš tiktai šypsausi, ir šypsausi šviesia šypsena.
       – Paaiškink man, ką reiškia meilė ir ką aš reiškiu?
       – O, aš seniai laukiau tokios progos, – sušuko jis. – Ką reiškia meilė? Eime prisėsti ant suoliuko. Kada rojuje, paklausę šėtono gundymų, pirmieji žmonės paragavo vaisiaus nuo pažinimo medžio, viskas pasikeitė, kaip žinai, blogyn. Ak, Dieve, – maldavo žmonės, – suteik mums nors kruopelytę prarastos skaistybės ir nekaltybės. Ponas Dievas žiūrėjo pasimetęs į tą minią ir nežinojo, kaip ir kur šioje apšnerkštoje bandoje įterpti Skaistybę ir Nekaltybę. Tuomet ir sutvėrė jisai mergaitę, nekaltybės indą, ir paleido tarp žmonių, kurie ėmė jos akivaizdoje jausti nostalgišką nerimastį.
       – O ištekėjusios moterys?
       – Jos – niekai, tuščias, atidarytas, išsivadėjęs butelis.
       – O kodėl, pasakyk tu man, o kodėl vyrai svaido į nekaltas mergaites akmenis?
       – Ką tu sakai, Alicija?
       – Man taip nesyk nutiko, – tarė Alicija ir paraudo. – Tai vienas, tai kitas vyriškis, sutiktas tuščioje gatvėje, kai niekas nematė... mėtė į mane akmenis.
       – Ką tu sakai? – nustebo Pavelas. – Tai negirdėtas daiktas, – šnabždėjo jis. – Kaip tai? Mėtė akmenis?
       – Paėmė akmenį, didelę plytą, ir sviedė į mane. Skaudėjo, – tyliai šnabždėjo Alicija.
       – Tai... tai nieko... Turbūt blogi žmonės buvo... iš dykumo arba mokėsi taikliai mėtyti į taikinį. Negalvok daugiau apie tai.
       – Bet kodėl mergaitės turi tada šypsotis? – spyrėsi Alicija.
       – Kodėl šypsotis? Kaip tai? Ką tu kalbi, vaikuti? Ar dažnai taip su tavimi būdavo, Alicija?
       – O, labai dažnai, bemaž kasdien, kai buvau viena arba su Bibi.
       – O tavo draugės?
       – Jos irgi tuo skundžiasi. Neįmanoma nesišypsoti, – tęsė jinai susimąsčiusi, – nors ir skauda.
       Pavelas, grįždamas į namus, galvojo:
       – Originalu. Jaudinantis, netgi brutalus atvejis. Akmeniu į skaisčią mergaitę, – niekada nieko panašaus nebuvau girdėjęs. Tiesa, tie dalykai paprastai būna slepiami. Ji pati sako, kad taip atsitinka tada, kai niekas nemato. Brutalu, taip, bet drauge ir žavinga. O kodėl? Kadangi tai susiję su instinktais. Esu susijaudinęs, keistai suaudrintas. Ak, jaunų mergaičių pasaulis, meilės pasaulis, kupinas tokių stebuklingų keistenybių. Nepažįstami šypsosi gatvėje, kažkas glosto alkūnę, šypsena pro ašaras arba bučinys pasitrinant nosimis – visa tai nėra mažiau keista nei svaidymas akmenimis. Galbūt yra ištisas sutartinių ženklų ir būdų kodeksas, apie kuriuos aš, buvodamas tarp laukinių Afrikoje ir Kinijoje, nieko negaliu žinoti.
       Skaistumas tuo pasižymi, jogei kiekvienas daiktas čia turi kitokią reikšmę negu tikrovėje. Mėtymas akmeniu skaisčiam vyrui nėra tas pats kaip įžeidimas, kaip tegu ir lengviausias grybštelėjimas ranka per veidą. Paprastas žmogus, normali moteris lėktų klykdama, o ji nusišypsojo, paklusdama kažkokioms gelmių jėgoms. Paprastas žmogus galvotų vien apie tai, kaip pasprukti iš mūšio lauko ir kaip išnešti – jei tai įmanoma – sveiką kailį; tuo tarpu man, atvirkščiai, garbė ir vėliava – tai viskas, nors vėliava, tiesiai sakant – tik spalvotas skuduras vėjyje.
       Monarchija yra skaistesnė negu respublika, mat joje daugiau slaptingumo nei tarp plepių parlamento deputatų. Monarchas – pakylėtas, nenuodėmingas, nepaliestas, neatsakingas niekam – yra kaip nekalta mergaitė; žiūrint siauriau, ir generolas yra mergaitė.
       O, šventoji būties paslaptie, o, egzistencijos stebukle, ne aš, gaunantis tavo dovanas, žiūrėsiu tau į rankas. Atvirkščiai – tiktai nuolankiai nuleista galva, gilus kvėpavimas, pagarba ir dėkingumas, panteizmas ir kontempliacija, o ne analizė, duodanti fatališkus rezultatus. Skaistumas bei paslaptis – tai vienovė, tad saugokimės nutraukti šventą uždangalą.
       Tuo tarpu ir Alicija buvo įnikusi į savas mintis:
       – Koks keistas pasaulis! Niekas neatsakys tau tiesiai, vis simboliais. Neįmanoma nieko sužinot. Pavelas, aišku, papasakojo legendą. Visur mane supa tik simboliai ir legendos, sakytum, visi sudarė prieš mane suokalbį. Rojus, Dievas... kas žino, gal ir tai buvo sugalvota specialiai man, specialiai mums – jaunoms mergaitėms. Jaučiu, jog visi apsimetinėja ir kažką slepia, tuo tarpu viskas remiasi susitarimu. Saldu gerti arbatą siurbčiojant, malonu numinti šunyčiams uodegas... Taip... Religija, pareiga ir dora, o man atrodo, kad už to visko – kaip už širmos – slepiasi kažkokie aiškiai apibrėžti gestai, kažkokie judesiai, o kiekvienas toks patetiškas, pakilus lozungas žymi tam tikrą gestą ir tam tikrą tašką.
       Ak, įsivaizduoju! Paprastai visi yra apsirengę ir maloniai elgiasi, tačiau kai lieka vieni – vyrai svaido į moteris akmenis, o tos šypsosi, kadangi joms skauda. Be to, vagia... argi ir aš nenugvelbiau sidabrinio šaukštelio ir neužkasiau jo sode, nežinodama, ką su juo veikti? Mama nesyk laikraščiuose skaitė apie vagystes, dabar aš suprantu, ką tai reiškia. Vagiliauja, siurbia gerdamos arbatą, mindo šunims kojytes ir apskritai priešgyniauja, elgiasi kitaip negu tikimasi; tai ir yra meilė, o mergaites saugo, kad jos nieko nesužinotų, kad... kad joms būtų maloniau. Visa virpu.
       Alicija – Pavelui:
       „Pavelai! Tai yra kažkaip kitaip negu tu kalbi. Jaučiu kažkokį maudulį! Vakar girdėjau, kaip mama sakė tėvui, jog bedarbiai baisiai „dauginasi“ ir kad vaikšto „pusnuogiai“, valgo kažkokius bjaurius mėsgalius ir kad vagysčių, muštynių, plėšimų skaičius auga kaip ant mielių. Pasakyk man viską – pasakyk būtinai, ką tai reiškia, kam jiems tie „mėsgaliai“, kodėl – „pusnuogiai“, Pavelai, prašau tavęs, noriu pagaliau žinoti, ko turiu laikytis, tavo visados – Alicija.“
       Pavelas – Alicijai:
       „Mano brangiausioji! Kas gi ten, toj galvelėje mano, knibžda! Dėl mūsų meilės prisiek, kad niekada apie tai negalvosi. Tiesa, yra tokių dalykų, kartais juos galima išvysti, bet galvojant apie juos nesunkiai galima prarasti nekaltybę – ir kas tada bus? Žymiai aukštesnė negu tikrovės bjaurastis yra glūdinti skaistybėje tiesa! Nesistenkime visko suvokti, gyvenkime nekaltybėje, gyvenkime savo jaunuoliškais – mergaitiškais instinktais ir saugokimės skverbtis protu ten, kur nereikia – kaip tatai atsitiko man aną metą, kai pažinau tave. Sąmonė subjauroja, nesupratingumas puošia, tavo per amžius – Pavelas.“
       – Instinktai, – galvojo Alicija, – instinktai... taip... bet ko nori tie instinktai, ko iš tiesų noriu aš? Nežinau nė pati... numirti arba suvalgyti ką nors aitraus. Neatgausiu ramybės, kol... Esu tokia nesupratinga, nešioju ant akių raištį, kaip sako Pavelas – net baimė kartais ima... Instinktas. Mano mergiškas instinktas – jisai parodys man kelią!
       Kitą dieną savo sužadėtiniui, palaimingai žvelgiančiam į jos alkūnę, ji tarstelėjo:
       – Pavelai... man sykiais tokios laukinės fantazijos ateina į galvą!
       – Tuo geriau, brangioji, būtent to aš ir tikėjausi iš tavęs, – atsakė jis. – Kas tu būtum be kaprizų ir fantazijos? Žaviuosi tąja gryna beprotybe!
       – Bet mano fantazijos yra keistos, tokios, Pavelai, kad... aš gėdinuosi apsakyti.
       – Kitokių tu ir negali turėti, nes esi nesupratinga, – ištarė Pavelas. – Kuo keistesnė ir gaivališkesnė fantazija, tuo su didesniu įkarščiu aš ją patenkinsiu, mano tu gėlele. Atsiduodamas jai aš pagerbsiu tavąjį ir savąjį skaistumą.
       – Bet... Mat žinai, tai... ne, tiesą sakant, kažkaip kitaip... Jaučiu kažkokį maudulį. Pasakyk man, ar... ar tu taip pat... kaip ir kiti... kada nors vagiliavai?
       – Kuo tu mane laikai, Alicija? Ką reiškia šitie tavo žodžiai? Argi galėtum bent akimirką žavėtis vyriškiu, kuris yra susitepęs panašiu poelgiu? Visada stengiausi būti vertas tavęs ir skaistus, žinoma, kiek galėjau būti toks kaipo vyras.
       – Nežinau, nežinau, Pavelai. Bet pasakyk man, tiktai atvirai, labai tavęs prašau... ar kada nors apgaudinėjai, ar graužei, o gal vaikščiojai... pusnuogis, gal miegojai ant mūrinės sienos, gal ką nors mušei arba ką nors laižei, o gal valgei kokius nors bjaurius dalykus?
       – Vaikuti! Ką tu šneki? Kaip tau ir į galvą atėjo? Alicija, pagalvok gerai... Aš galėjau ką nors laižyti arba apgaudinėti? O mano garbė? Turbūt tu išprotėjai!
       – Ak, Pavelai, – tarė Alicija, – kokia nuostabi diena, nė vieno debesiuko, o nuo saulės spindulių reikia net stogelį ant akių pasidaryti.
       Įnikę į pokalbį jie apėjo aplinkui namą ir atsidūrė priešais virtuvę: ten ant šiukšlių krūvos gulėjo Bibi pamestas kaulas su rausvos mėsos likučiais.
       – Žiūrėk, Pavelai, kaulas, – pasakė Alicija.
       – Eime iš čia, – atsakė Pavelas. – Eime iš čia, nes čia blogi kvapai ir kikena virtuvės mergos. Ne, Alicija, aš stebiuosi, kaip šioje saldžioje galvelėje galėjo kilti tokios mintys.
       – Palauk, palauk, Pavelai, dar neikime. Bibi, kaip matyti, neapgraužė dar ligi galo to kaulo... Pavelai... ak, kokia aš esu, pati nežinau...
       – O ką, brangioji, ar tau silpna? Gal kaitra tave nuvargino, juk taip karšta.
       – Betgi ne, kur ten... Žiūrėk, kaip kaulas žiūri į mudu – tarsi norėtų mums įkąst, suėsti mus... Ar labai mane myli?
       Jie stabtelėjo ties kaulu, kurį Bibi pauostė ir, atgaivindamas kaži kokius prisiminimus, lyžtelėjo.
       – Ar aš tave myliu? Myliu taip, kad galbūt tik kalnuose galima surasti tokią meilę.
       – O aš taip trokštu, kad tu, Pavelai, pagraužtum, tai yra, kad mes abu drauge apgraužtume tą kaulą iš šiukšlyno. Nežiūrėk į mane, aš raustu, – prisiglaudė prie jo, – nežiūrėk dabar taip į mane.
       – Kaulą? Ką, Alicija, ką? Ką tu pasakei?
       – Pavelai, – tarė Alicija, glaustydamasi prie jo, – tas... akmuo, žinai, sužadino manyje ypatingą nerimastį. Nenoriu nieko žinoti, nieko man nesakyk, bet kankina mane sodas ir rožės, ir mūro siena, ir mano suknelės baltumas, ir, ak, net pati nežinau... turbūt norėčiau, kad mano pečiai būtų mėlyni nuo smūgių... Akmuo pašnabždėjo man, pašnabždėjo mano pečiams, kad ten, už sienos, kažkas yra, ir tą kažką aš suvalgysiu, apgraušiu tą kaulą, tai yra drauge apgraušime, Pavelai, tu su manimi, aš su tavimi, man reikia, man reikia, – ji spyrėsi vis ūmiau, – aš be šito turėsiu jauna numirti!
       Pavelas nustebo.
       – Vaikuti, kam tau kaulas? Tu išprotėjai! Jeigu jau būtinai nori, liepk, kad išimtų tau iš sriubos šviežią kaulą.
       – Betgi kaip tik ir reikia būtent šito, iš šiukšlyno! – sušuko Alicija ir treptelėjo koja. – Ir paslapčiomis, kad ginkdie virėja nepamatytų!
       Ir taip netikėtai tarp jų įsiliepsnojo kivirčas, karštas ir alinantis kaip vidurvasario kaitra, kurią sukėlė jau į vakarus pasislinkusi saulė.
       – Betgi, Alicija, tai bjauru, tai smirdi, fe, man tiesiog bloga darosi, juk kaip tik čia virėja pila pamazgas!
       – Pamazgas? Ir man bloga darosi, ir aš alpstu, bet pamazgų aš irgi noriu! Patikėk manimi, Pavelai, visi tai graužia, visi tai valgo! Aš jaučiu, kad taip daro visi, kai niekas jų nemato.
       Jie ilgai barėsi.
       – Tai šlykštu!
       – Tai akla, keista, paslaptinga, gėdinga ir miela!
       – Alicija! – galop sušuko Pavelas, trindamas akis, – dėl Dievo meilės... aš imu abejoti. Kas čia? Sapnas ar tikrovė? Nenoriu klausinėti, gink Dieve, nesu smalsus, bet... O gal tu juokauji, gal tyčiojies iš manęs, Alicija? Kas gi čia atsitiko? Sakai, akmuo? Argi įmanoma, kad mėtytų akmenimis ir kad iš to... iš to atsirastų kažkoks nesveikas geidulys kaulams? Bet juk tai kaip pas laukinius, kažkaip pernelyg nešvaru... ne, aš gerbiu tavo fantazijas, bet tai jau ne mergaitiškas instinktas, tai išlaužta iš piršto.
       – Iš piršto? – atsakė Alicija. – O mano pirštai, Pavelai, ar ne mergaitės? Juk pats sakei, kad reikia užsimerkti, nieko negalvojant, tykiai ir naiviai, švariai ir – ak, Pavelai, greičiau, žiūrėk, kaip saulė spindi, o tas vabaliukas taip tingiai per lapą lipa, o man taip maudžia! Sakau tau, visi taip daro, tik mes... tik mes nežinome! Ak, tau atrodo, jog niekada niekas niekam... o aš tau sakau, jog akmenys vakarais švilpia it smarki liūtis, net akių negali sumerkti. Ir medžių šešėlyje kaulus bei kitas atmatas graužia iš bado, graužia pusnuogiai! Tai yra meilė – meilė.
       – Cha! Tu išprotėjai!
       – Užteks! – sušuko jinai, traukdama jį už rankovės. – Eime, einam prie kaulo!
       – Nieku gyvu! Nieku gyvu!
       Ir vos netrenkė jai iš nevilties! Tačiau tą pat akimirką išgirdo, kaip už mūro lyg ir kas daužtelėjo ir kažkas ėmė dejuoti. Abu pribėgo, iškišo galvas pro nukarusias rožytes: ten, gatvėje, po medžiu, jauna basa mergina spaudė lūpas prie savo pakelto kelio – susiraukusi iš skausmo.
       – Kas tai? – paklausė jis.
       Tada dar vienas akmuo perskrodė orą ir pataikė jai į sprandą; nugriuvo, bet tuojau pat pašoko ir stryktelėjo už medžio, o iš tolėliau pasigirdo vyriškio riksmas:
       – Aš tau duosiu! Dar gausi nuo manęs! Pamatysi! Vagilė!
       Virpėjo švelniai karštas oras, gamta visai pritilo – vienas iš tų kvapnių banguojančių užsimiršimų...
       – Matai? – sušnabždėjo Alicija.
       – Kas tai?
       – Mėto į mergaites... mėto akmenimis... vien dėl malonumo, dėl pasitenkinimo...
       – Ne, ne... Tai neįmanoma..,
       – Juk pats matei... Eime, mūsų laukia kaulas, eime pas kaulą! Jį apgraušime kartu – nori? – kartu! Aš su tavimi, tu su manimi! Žiūrėk, jis jau mano burnoje! O dabar tu! Dabar tu!

       Vertė Algis Kalėda
       Versta iš: Witold Gombrowicz. Zbrodnia z prernedytacją. – Kraków: Wydanictwo Literackie, 1989. – S. 95 – 115.

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt