TEKSTAI.LT
<< Atgal

 
Henriette HARDENBERG

EILĖRAŠČIAI

Aklas vyras
Ligonis
Prapultis
Audra vakare
Prie vandens

Į viršų

Aklas vyras

Aš ėjau tik apgraibom,
Kruvinus pirštus virš gyvenimo tiesdamas,
Velkamos kojos kelių neatvėrė.

Virš manęs supilta kalva,
Slėniai – pro mane,
Rankos per prislėgtą kraštą keliauja.

Nė žvilgsnio nekrito į kitą žvilgsnį,
Rytmečiai iš manęs nesikėlė,
Nei švelnieji žibintai nakčiai.

Nė šypsenos horizontui,
Iš pasaulio veržiausi
Link mane apsupusių sienų.

Žiemos langai išsitempė blizgėdami,
Laukiu suplyštant –
Į pavasarį eičiau

Nuogas, lyg vaikas iš motinos kūno,
Gimdamas iš savęs paties
Gyvybei bei mirčiai.

vertė Kęstutis Navakas

Į viršų

Ligonis

Lyg mano žaizdos žiojėja naktis,
Lyg iš juodo kraujo
Virš mano akių ji gulas.

Antklodė ant vokų, regiu
Skyles išorėn bei į vidų;
Melagingai atsidavęs patalpai
Ilsiuosi savy pasiklojęs.

Žėruodamas gaisras man per sąnarius šliaužia;
Savęs neliesdamas aš perlaušiu geležį,
Užslinkusią ant manęs;
Per ilgas valandas save įveiksiu.

Pražūsiu vien iš troškulio;
Bet, atsiribojęs, aš žaidžiu su
Naujom begalybėm.
Tiktai rytas tartum tvarstį
Užvynioja miegą.

vertė Kęstutis Navakas

Į viršų

Prapultis

Mes mirštam tavo kūne, didžioji motin?
Visą gyvenimą gulim tavo atšlaitėse,
Ištisa kompanija,
Karštos bangos, plūstančios į skausmą.
Manai, kad mes mirštam, kriaukle?

Palieskit mus, nuvytę lapai,
Kad subyrėtume ant žemės išvaduoti.
Judėjimas miškingais tarpekliais.
Pakeliui ošia pūlių upeliai,
Ašaros paskutinį vaizdą užtemdo.

vertė Kęstutis Navakas

Į viršų

Audra vakare

Paukščiai tyliai skrieja į savus lizdus,
Alyviniam danguj žaibai geltoni tvyksi
Ir pilki arkliai dundėdami artėja.

Po šaltu jų kanopų žingsniu
Iš baimės glaudžiasi pavargę medžiai,
Lapus apsikabinę bei sparnus.

Oras nuo galingo jojimo geltonas,
Nujuodusi, perrausta žemė,
Pilnos ašarų akys nusviro.

Tylus kvėpavimas prie sužaloto skruosto,
Sidabro skepetos nušviečia šildydamos širdį;
Miega pergąsdintieji.

vertė Kęstutis Navakas

Į viršų

Prie vandens

Tu iš gėlių, bičiuli,
Dvelkiantis vasara, švytintis tu,
Pašėlusi spalva, tokia švelni prie miško ežero.
Tu debesie, ištirpstantis,
Lūpom per kalnų viršūnes aidintis,
Kvapą paliekantis, dvelkiantis,
Pilnas smėlio ir pilnas jūros,
Nesuvokiamai mirgantis,
Šaltom akim pasitinkantis
Mano kraują!

vertė Kęstutis Navakas

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt