TEKSTAI.LT
<< Atgal


       Bohumil Hrabal

       GRAŽIOJI MĖSININKĖ

       Niekas niekada mūsų miestelyje nėra matęs, kad dėdė Pepinas ir alaus daryklos valdytojas išeitų kartu. Aš nešiau lagaminėlį su fulguraciniu spinduliavimu, nes motina pasakė, jog taip bus geriau, nes mėsininkės ponios Majerovos buvo gražūs plaukai, tokie patys plaukai, kokius mama jau seniai nusikirpo. Taigi pavakare žengėme gatvelėmis, žmonės, pripuolę prie langų, žiūrėjo į praeivius pasirėmę į palanges, jiems už nugarų kabojo užuolaidos, o matydami abu brolius jie savo akimis netikėjo. Kaip dėdės Pepino bičiuliai jie norėjo pasveikinti dėdę ir paklausti kokių niekų, bet pamatę tėtį jau išsigando, kad čia pono alaus daryklos valdytojo klasta, jis staiga paklaus, ką jie veiks šeštadienio pavakare, o kol jie susigaudys, tėtis pasakys: tai ateikite kokiai valandai, daugių daugiausia –dviem, man palaikyti veržlių. Kai taip ėjome vakaro sutemose, žmonės pasirinko aukso vidurio kelią – traukėsi nuo langų, painiojosi iš užuolaidų ir laukė, kada nutolsime. Taip priėjome iki mėsininko pono Majero krautuvės. Laikraščiu pridengtos pakeliamos lempos šviesoje ant kablių kybojo kiaulių kogalviai ir gyslota jautiena, kelios virtinės sardelių, o ant mėsininko kaladės žvilgėjo peiliai. Ponia Majerova su balta skarele sėdėjo ant kėdės ir bukai žiūrėjo į savo kojas, gurkštelėjo iš puodelio ir susisvajojusi išvyniojo ledinuką nuo kosulio, numetė saldainį, o į burną įsidėjo popieriuką. Stovėjome ant laiptelių ir žiūrėjome į mėsininke, kuri dabar pasiėmė atviruką, pakėlė prijuostę ir pradėjo stropiai valyti tą atviruką, paskui susimąsčiusi paėmė akinius ir norėjo vietoj akinių užsidėti atviruką ir akiniuota kažką perskaityti. Sutrikusi valandėlę graibstėsi pirštais, kol pagaliau padėjo ir akinius, ir atviruką. Tėvas davė ženklą, ir mes suėjome į vidų, dėdės jūreiviška kepurė pradžiugino mėsininkę, o pažvelgusi į tėtį iš karto suprato, ko jis atėjo.
       – O, mokytojas, – pasakė, – pašoksime?
       – Pašoksime, – atsakė tėvas, – bet, ponia Majerova, nuleiskite žaliuzes, o dar geriau – užsirakinkime.
       Mėsininkė pakilo, gurkštelėjo iš puodelio, ant kurio buvo mėlynas užrašas „Sveikinimas iš Ulinsko“, paskui užsidegė virtuvėje šviesą ir atnešė gramofoną, sunkiai jį klaktelėjo ant mėsininko kaladės, pakilo musės, sujudintos skraidė spiečiais ir zvimbė lyg pakvaišusios, paskui vėl nutūpė ant kruvinos kaladės ir čiulpė sukrešėjusį kraują ir mėsos trupinėlius. Paskui ji atnešė tris kėdes ir paėmė kablį patraukti žaliuzei, o išeidama nepaskaičiavo laiptelių, dribtelėjo nuo paskutinio, ir jos balta skarelė dingo, tačiau netrukus mėsininkė pasirodė už stiklinių durų, paskui už vitrinos iš kitos pusės ir ilgai taikė kablį į žaliuzės kilpą. Tėvas pauostė puodelį su užrašu „Sveikinimas iš Hlinsko“ ir susiraukė. O ponia Majerova su triukšmu nuleido žaliuzes, ta banguota skarda sugrumėjo kaip griaustinis. Mėsininkė jau lipo laiptais, paskui įėjusi uždarė duris ir nuleido jų žaliuzes. Eidama pro kablius, ant kurių kybojo mėsa ir dešros, ji petimi įsiūbavo gyslotą jautieną ir kiaulių dūblius, ir iš kiekvieno gabalo pakilo spiečiai blizgančių musių, iš prietemos jos lėkė į pakeliamos lempos šviesą, visa krautuvė dūzgė nuo jų zvimbimo, ir musės lyg įširdusios leido rūstaus pasipiktinimo, susierzinimo garsus, trankėsi į mėsininkės veidą, trankėsi į kokliais išklotas sienas. Ir tik vargais negalais grįžo vėl ant mėsos.
       – Tai čia, ponia šeimininke, paprastai leidžiate valandėles? – tarė dėdė.
       – O ką darysi, jei mano vyras laksto paskui moteris. – Pasakė mėsininke ir sunkiai atsisėdo ant kėdės, jos balta skarelė lempos šviesoje sutvisko kaip turbanas. Ji sėdėjo ir bukai žiūrėjo į savo kojas.
       – Norėčiau paaiškinti, – tarė tėtis, – jūsų vyras tris vakarus ir visą šeštadienio naktį su manimi montavo.
       – Taip sakote jūs, o aš žinau kitką, – gūžtelėjo pečiais mėsininke ir atsirėmė į kaladę, pakėlė gramofono antvožą, užsuko spyruoklę, paskui įdėjo adatą, ir krautuvėje suskambėjo didinga muzika, giedojo bažnytinis choras... „aukso žvaigždžių žydra jūra skrenda angelas šviesus...“ Ponia Majerova atsisėdo, alkūne pasirėmė į kaladę, susiėmė rankomis galvą, jos turbanas nusmuko, o aš išsigandau, nes ant žemės nukrito ilgi auksiniai plaukai, rudų plaukų garbanos, kurios lempos šviesoje žėrėjo ir švietė. Ji taip sėdėjo bejausmė, ir aš ėmiau susigaudyti, kodėl mane motina čia pasiuntė, nes mačiau, kaip tėvas išplėtęs akis žiūrėjo tik į tuos plaukus, kurie jį pakerėjo.
       – Šita muzika kažkokia lėta, – tarė dėdė Pepinas, ir mėsininke atsistojo, iškėlė aukštyn tuos savo plaukus lyg fakelą, tie plaukai išdriko, nuo lempos nupuolė ant kėdės, mėsininke pirštu nužėrė tuos plaukų srautus nuo kaktos, pasilenkė ties gramofonu, užčiuopusi greičio svirtelę stumtelėjo, ir choras dabar ėmė giedoti taip greitai, kaip filme greitai laksto moterys. Ponia Majerova atsisėdo ant kėdės, ir vėl tie plaukai švytėjo, jų buvo pilna krautuvė, tie plaukai netgi padėjo užmiršti kiaulės kogalvių kvapą, net auksinės ir melsvos musės nurimo. Tačiau labiausiai buvo išsigandęs tėtis. Dėdė Pepinas sėdėjo, jo balta jūreivio kepurė atrodė lyg matinio stiklo lempos gaubtas, sėdėjo ir maigė pirštus.
       – Na tai, ponia Majerova, – virpančiu balsu prašneko tėvas, net nepažinau jo balso, taip kažkaip jis drebėjo, – paklausykite: atsiuntė mane ponas dekanas, kad įkalbėčiau jus negerti.
       – Jis? – tarė mėsininke ir liūdnai papurtė galvą. – Tas? Pats visada geria dešimt ketvirtukų vermuto.
       – Tačiau nuo vidunakčio – nė gurkšnelio, o rytą laiko mišias ir niekam savo gėrimu nekenkia, Biblija yra prieš apsirijimą!
       Mėsininke pakėlė žvilgsnį, ir aš mačiau, kad ji įdėmiai žiūri tėvui į akis, mačiau, kad staiga pasirodė blaivi, kad tėvo žodžiai ją prikėlė.
       – Apsirijimas – taip. Tačiau kas yra apsirijimas? Čia! –apsigręžė ir tvirtu mostu parodė į gyslotą mėsą ir kogalvius, ir sardeles. – Tiktai geriu, o Biblijoje nėra nė žodžio apie draudimą gerti! – Ponia Majerova pasilenkė, ir jos plaukai sugulė ant kaladės, sujudo musės ir staigiai pakilo, skraidė taip greitai, kad virto mėlynais brėžiais, skraidė apie mėsininkės galvą, sudarydamos jėgų linijas. Tėvas išsigando, atsistojo, pakėlė tuos rusvus plaukus, kad nesusikruvintų, ir laikė juos, o tie plaukų srautai virpėjo, tokie stiprūs ir tankūs lyg dvi arklio uodegos. – Aš esu baigusi licėjų, – pasakė ponia Majerova ir žiūrėjo tėčiui į akis, o tėtis žiūrėjo į jos akis, mačiau, kaip tarp tų dviejų akių šokinėja kibirkštys, tėvas laikė jos plaukus, o ji žiūrėjo tėvui į veidą, gramofono plokštelė baigė griežti, adata šnypštė, lyg verždamasi į juodą masę. Aš staiga išsigandau, mane pradėjo imti baimė, nes motina prisaikdino žiūrėti tėčio. Tad paėmiau juodą lagaminėlį ir atidariau, tėtis tebelaikė rudus mėsininkės plaukus, mėsininkė įdėmiai žiūrėjo tėčiui į akis. Padėjau atidarytą lagaminėlį ant kaladės, šviesoje sužvilgo raudonu aksomu išmuštas lagaminėlio vidus, o ten gulėjo neoninis prietaisas, fulguracinis spinduliavimas, kuris, įjungtas į elektros tinklą sienoje, pradeda leisti tas savo fulguracines sroves.
       – Tėti, gal pradėsit gydyti? – pasakiau.
       Dėdė Pepinas pasilenkė ir žiūrėjo į raudoną aksomą, o ten gulėjo tarp gnybtukų įsprausti visokių formų neoniniai vamzdeliai: vienas stiklinis išpūstas įtaisas buvo su velenėliu, o kitas ant galo turėjo plieninius šepetėlius, trečias – dvišakis, skirtas įkišti į nosį, ketvirtas – neoninės šukos, pūstos ir tokio dydžio kaip arklinės šukos, pagaliau penktos baigėsi ilgu velenėliu su viduje suraityta plienine spyruokle... Dėdė šypsojo iš tų gydomųjų vamzdelių, paėmė tą ilgą prietaisą ir tarė:
       – Po velnių, Francinai, turi jį man paskolinti, aš jį nusinešiu pas Havrdus.
       Tėtis atsikvošėjo, paleido plaukus ant žemės, atėmė iš dėdės neoninius vamzdelius ir sušuko:
       – Matysi kaip savo ausis! Aš tatai atnešiau jums, ponia Majerova, – pasakė, o jo balsas virpėjo. Paskui ištraukė iš lagaminėlio ilgą laidą, įkišo į elektros lizdą sienoje, paėmė bakelitinę rankeną, užmovė ant jos pūstas neonines šukas, pasuko jungtuką ir pakėlė šukas ir tą žydrą kibirkščiuoklį, tėvas iškėlė jį aukštai į prieblandą palubėje, ir žydra šviesa krito žemyn ant rudų mėsininkės plaukų, o tie plaukai taip pat švytėjo. Tėvas kalbėjo:
       – Aš nenoriu, kad visai nustotumėt gerti, aš noriu, kad turėtumėt saiką, kad negertumėt iš sielvarto, o tik šiaip, kai kada dėl džiaugsmo. O tam būtent ir yra fulguracinės srovės ir jų spinduliavimas...
       Mėsininkė pakėlė akis ir žiūrėjo aukštyn, o aš dabar tikrai supratau, kad teisi buvo motina, ėmusi būgštauti, kai tėtis nusprendė gydyti ponią Majerovą fulguraciniu spinduliavimu.
       – Būtų dar gražiau, jei užgesintume šviesą. Meistre, antai ten mygtukas!
       Dėdė prietemoje užčiuopė mygtuką ir užgesino lempą, o aš turėjau sau pripažinti, kad tokio gražumo namie nesu matęs. Dėdė Pepinas atkišo plaštakas ir žiūrėjo į tas mėlynas rankas, lyg jos būtų ne jo.
       – Po velnių, tu turi man paskolinti, aš jį nusinešiu pas inteligentiškas gražuoles į „Avioną!“ – sušuko.
       – Matysi kaip savo ausis! – pasakė tėtis, o aš mačiau, kad jis jau žengia ant plono ledo, kad jau žengia į pražūtį, šukos jo pirštuose virpėjo, ne iš susijaudinimo, bet nuo kažko visai kito, čia buvo taip pat, kaip anąkart man, kai ta ketvirtokė iš miesto mokyklos mane vedė per berniukų ir mergaičių klasių patalpas, kai stovėjo priešais ir žiūrėjo ne į mane, bet kiaurai mane, o aš girdėjau, kaip plaka mano širdis, lygiai taip dabar tėčio širdies ritmu pulsavo šios neoninės šukos. Štai tėvas atsisėdo ant kėdės, kurią pasistatė visai arti už kėdės, ant kurios sėdėjo mėsininkė, jos plaukai krito net ant žemės, tėtis sėdėjo jai už nugaros, ir neono kibirkštys lėkė į plaukus, o tėtis priglaudė šukas ir braukė net iki žemės tą neoninį žarsteklį, plaukai tekėjo per jį kaip upės srautai per užtvanką ir pralaidą prie malūno, o tėvas pakėlė ranką ir įsmeigė šukas vėl ties pakaušiu ir vėl braukė žemyn, oras krautuvėlėje kvepėjo ozonu, tarsi per tą kiekvieną pašukavimą būtų trenkęs žaibas ir perkūnas. Tėtis neono šviesoje vis uostė plaukus, tik šiaip, lyg atsitiktinai, o aš jau žiūrėjau ne į šukas, bet į tėvą, paskui į ponią Majerovą, kuri sėdėjo užsimerkusi, rodėsi laiminga ir patenkinta, o svarbiausia – tikrai netroško nieko daugiau, vien turėti savo plaukus ir gydytis nuo girtavimo ir kad gydytų ne kas kitas, tik mano tėvas.
       – Pradėsite naują gyvenimą? – paklausė tėvas ir priglaudė lūpas prie plaukų, po kuriais buvo mėsininkės ausis. Ji linktelėjo. – Tai kur tie jūsų velnio lašai? Tie stiprinantys vaistai? – Šnibždėjo tėtis.
       – Meistre, – kreipėsi mėsininke, – uždekite virtuvėje šviesą, tuoj už staktos mygtukas!
       Dėdė pakėlęs rankas grabaliojo, čiupinėjo sieną, o jo kepurė violetinėje prietemoje švietė jam kelią į virtuvę, kur galų gale užčiuopė mygtuką, sutvisko šviesa, ir pamačiau, kaip mėsininkė parodė pirštu ir sukuždėjo lyg sapnuodama:
       – Ten, indaujoje! – ir vėl užsimerkė.
       Dėdė atidarinėjo visas dureles, kol pagaliau atvėrė spintelę virš praustuvo ir atnešė butelį su šviesiu likeriu, o kai pastatė ant mėsininko kaladės, nustebęs pasakė:
       – Po velnių, čia sagaviras, jį geria tik dragūnų leitenantai ir didžiausios gražuolės!
       – Prašom, išgerkit, pasivaišinkit, – sušnibždėjo mėsininke ir susikišo rankas po pažastimis, o tėtis grasino neoninėmis šukomis, violetiniai brūkšniai ir zigzagai lakstė šen ir ten, kai jis griaudėjo:
       – Niekada! Ir jūs nebegerkite. Daugiau niekada!
       O dėdė Pepinas įsipylė į puodelį su užrašu „Sveikinimas iš Ulinsko“, išgėrė, linktelėjo galvą, padavė man, patraukiau ir aš ir pripažinau, kad tas likeris puikus. Dėdė vėl įpylė į puodelį ir pasiūlė broliui.
       – Aš tik dėl to, kad žinočiau, – tarė tėvas, – kad žinočiau kodėl jis jums taip patinka. – Pasakęs gurkštelėjo, pamąstė ir išgėrė pasigardžiuodamas. Paskui laikė puodelį su „Sveikinimu iš Ulinsko“, siurbčiojo likerį ir su malonumu klausėsi mėsininkės, kuri lyg ir atliko išpažintį.
       – Pasižadu jums, pone valdytojau: jeigu vieną kartą per savaitę gydysite tą mano girtuoklystę, vieną vakarą ateisite ir mane gydysite, tai viską mesiu, nes turėsiu dėl ko džiaugtis, kai ko kilnaus tikėtis, vėl dėl ko gyventi... Bet, meistre, ten indaujoje dar yra „Nuncijus“, labai apgaulingas likeris, kaip vienuolio abitas!
       Dėdė Pepinas vėl nuėjo į virtuvę, iškėlė ranką, o kai ją ištraukė iš indaujos ant sienos, laikė joje mažą pilvotą butelį, panašų į didelį antspaudą. Pakėlė jį prie akių, o kai perskaitė, atgręžė susižavėjimo kupiną veidą, purtė butelį ir šaukė:
       – Oho, šitas mėgstamiausias arkivyskupo Khono!
       Tačiau tėtis tebelaikė melsvą puodelį su „Sveikinimu iš Ulinsko“, sėdėjo už mėsininkės ir kuždėjo jai į plaukus:
       – Kas savaitę ateisiu ir šukuosiu šiuos jūsų plaukus, paskutinį senosios Austrijos sveikinimą: Aš, Ana Čilag, gimusi Karlovicuose... – Ir gurkštelėjo sagaviro, ir panarino nosį į gražius plaukus. Ir sėdėjo taip, veidas visai paskendęs palaiduose plaukuose, neoninės šukos žaižaravo rankoje ant kelių ir iš apačių švitino plaukus ir tėvo smakrą, pridengtą tų plaukų srautų. Tėtis visai užmiršo, kad čia sėdžiu aš ir dėde Pepinas, kuris vis pilstė tėvui sagaviro. O ant žemės gulėjo balta skarelė, sumindytas turbanas, kuriuo mėsininkė, kai mes atėjome, buvo apvyturiavusi tuos savo vešlius plaukus, bet kai išsisklaistė krautuvėje tie auksiniai plaukai, nuo tada tėtis darėsi vis bejėgiškesnis, vis mažiau galėjo atsilaikyti prieš tą antplūdį, kuris žėrėjo ir kvepėjo, ir gražėjo prieš jį. Tada ponia Majerova atsimerkė, gyvai pasižiūrėjo, valandėlę į mane, po to į dėdę Pepiną, kuris jai atidavė pagarbą, paskui mėsininkė atsargiai pakilo, tačiau tėvelis buvo užsimerkęs ir tik šypsojosi, o ji pasuko į virtuvę, jos žingsnis buvo tvirtas, žengė kaip tikra ponia, šiaip ar taip tas funguracinis spinduliavimas ją pastatė ant kojų, ir ji tai žinojo. Įkišusi ranką į indaują iki galo, ištraukė raudoną butelį su vyšnių likeriu, atkimšo ir pauostė, paskui užspaudė vieną šnervę, patraukė kvapą ir linktelėjo.
       – Dabar paragaukit vyšninio, Vantocho garsaus vyšnių likerio, kvepiančio karčiaisiais migdolais!
       – Karčiaisiais migdolais... – pakartojo beveik miegodamas tėvas.
       – Ir maloniu, skaidriu nokstančių vyšnių kvapu, ir žydinčių flioksų kvapu... – kalbėjo mėsininkė ir žiūrėjo į tėvą, kuris sėdėdamas snaudė, jam ant kelnių praskiepo gulėjo spinduliuojančios neoninės šukos ir skleidė žaibo kvapą. O tėtis tyliai kartojo laimingiausiu veidu:
       – Žydinčių flioksų kvapu...
       O ponia Majerova atnešė stikliukus, pripylė tamsiai raudono likerio.
       Aš papurčiau tėvo alkūnę.
       – Tėti, vyšnių likeris!
       Tėvas krūptelėjo, ištiesė kojas, šiaip taip sugriebė neonines šukas. O prieš jį stovėjo mėsininkė, laikė stikliuką duodama jį tėvui.
       – Už mano išgydymą! – kalbėjo.
       – Jūs negersite su mumis? – paklausė tėvas. – Nė vieno vienintelio stikliuko?
       – Nė vieno vienintelio, – atsakė gražioji mėsininke, – aš atsigėriau stipresnio likerio negu šitas!
       Tėvas išgėrė ir sulemeno:
       – Tuo savo gelbėjimo darbą laikome baigtą.
       Ir išgėrė, aš ištraukiau kištuką iš sienos, suvyniojau laidą ir paguldžiau neonines šukas į raudonu aksomu išmuštą lagaminėlio vidų. Uždariau juodą lagaminėlį. Ir atkišau dėdei Pepinui, kuris jį paėmė ir atidavė pagarbą poniai Majerovai...
       Rytojaus dieną nėjau į mokyklą, tėtis į raštinę. Motina šokio žingsniu džiugiai lakstė nuo mano lovos prie tėvo ir keitė kompresus. Tėtis laikė rankšluosčiu užsidengęs net akis ir nenorėjo matyti pasaulio. Nors buvo laisvamanis, tačiau prašė Dievą, kad jį pasiimtų. Su manimi sukosi ne tik lova, bet ir lubos. Motinai turėjau papasakoti atminties nuotrupas, klojau viską, ką dar prisiminiau. Tačiau nuo to momento, kai dėdė pakilo ir atidavė pagarbą poniai Majerovai, nuo to momento neprisiminiau ničnieko. Bet mamai ir to užteko, išvažiavo dviračiu į miestelį, o sugrįžusi parsivežė du į ploniausią popierių suvyniotus butelius. Niekada nebuvau matęs motinos tokios linksmos, taip nesitveriančios juoku. Pasakojo man, kaip vidunaktį kažkas pabeldė į langą, o kai atidarė, žiūri – ten lauke stovi miestelio policininkas ponas Holoubekas, už jo – sukrypęs dviratis vežimėlis, o ant jo guli du ritiniai linoleumo. Kai ji paklausė, kas šį linoleumą užsakė, tai ponas Holoubekas kalbėjo, kad prieš vidunaktį užeigoje „Pas čigonus“ prekeiviai jam privėrė tarpduryje galvą, po to taip smogė vėzdu per šalmą, kad net sudundėjo akyse. O paskui, kai ėjo ieškoti, kas galėtų padėti nuvožti šalmą, susitiko dėdę Pepiną, kuris jam paskelbė, kad prie pono Majerio mėsinės laiptų guli du girtuokliai. Ten nuėjęs pažino, kad tai alaus daryklos valdytojas ir jo sūnelis, visai be sąmonės. Tai pasiskolino vežimėlį ir atvežė juos į alaus daryklą. O mama iš to turėjo tiek daug džiaugsmo, kad davė ponui Holoubekui dvidešimt kronų ir dar pakvietė šiandien ateiti pasiimti dėžę alaus. Ponas Holoubekas dėl to alaus taip apsidžiaugė, kad supliuško jo galva ir jam pavyko nusiplėšti tą šalmą ir nusišluostyti prakaitą. Tai man pasakė mama nesitverdama juoku. O kai tėčiui ėmė darytis bloga, motina nuvyniojo ploniausią popierių ir tėvui po akių pakišo sagaviro butelį, tai tėtis, vos pamatęs tą butelį, ėmė vemti ir žiaukčioti, mama atnešė stikliukus ir pripylė šviesaus likerio, o kai ištiesė jam stikliuką, tėtis karojo nuo lovos ir iš burnos jam ištekėjo truputis žalio skysčio. Tada mama įsipylė sau. O vakare atėjo dėdė Pepinas ir atnešė juodą lagaminėlį su fulguraciniu spinduliavimu. Tėtis tą lagaminėlį greit atidarė ir nusiramino pamatęs, kad ant raudono aksomo yra visi tie gražūs gydymo įtaisai. Ėmė vieną įtaisą po kito ir sušuko:
       – Ką jūs ten su jais darėte, kad taip kvepia?
       Motina nuvyniojo ploniausią popierių ir pakėlė gražų butelį su vyšnių likeriu, bet tėvas, vos pamatęs tą likerį, šiaip taip atstūmė atidarytą lagaminėlį ir vėl ėmė vemti ir į kibirą prie lovos išvėmė truputį žalio skysčio. Mama pripylė dėdei stikliuką sagaviro, dėdė išgėrė už visos šeimynos sveikatą, o paskui atsakė tėčiui:
       – Ką su juo darėme? Visa „Zofino“ užeiga sujudo! Gražuolės gulėsi ant biliardo stalo, o aš joms leidau į plaukus fulguracines sroves, nes, kaip rašo ponas Batista, vedybinio gyvenimo laimę laiduoja sveikas ir galingas kūnas.

       Hrabal, Bohumil. Pernelyg triukšminga vienatvė: Apsakymai ir apysakos. – Vilnius: Strofa, 2003.

       Iš čekų kalbos vertė Vytautas Visockas

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt