TEKSTAI.LT
<< Atgal


       Bohumil Hrabal
       Pernelyg triukšminga vienatvė

       Bohumilas Hrabalas (1914-1997) – vienas žymiausių XX a. čekų rašytojų, Lietuvoje, deja, per mažai žinomas. Nieko nuostabaus: jo knygos po „Prahos pavasario“ buvo uždraustos.
       Apmąstymų apysaka „Pernelyg triukšminga vienatvė“ (parašyta 1974-1976, išleista tėvynėje tik 1989), kurios skyrius čia pateikiamas, laikoma brandžiausiu rašytojo darbu, kur autorius herojaus popieriaus presuotojo Hantios lūpomis tarsi atlieka išpažintį.

Vertėjas      

       Trisdešimt penkerius metus presavau hidrauliniu presu seną popierių, trisdešimt penkerius metus maniau, kad ir toliau dirbsiu kaip dirbęs, kad tas presas eis su manim į pensiją, bet jau trečią dieną po to, kai pamačiau gigantišką presą Bubnuose, iškilo tikrovė, priešinga mano svajonei. Atėjau į darbą, o ten žiūriu – stovi du jaunuoliai, pažinau, kad tai socialistinio darbo brigados nariai, apsirengę, lyg būtų išsiruošę žaisti beisbolą, oranžinės pirštinės, oranžinės amerikoniškos kepurės su snapeliu ir mėlyni specdrabužiai beveik iki krūtinės spenelių, o po petnešomis žali golfai. Šefas kaip nugalėtojas atvedė juos į mano rūsį, parodė mano presą, ir tie jaunuoliai netrukus čia pasijuto kaip namie, ant stalo pasitiesė švarų popierių, pasistatė pieno butelius, o aš likau pažemintas ir įžeistas, stovėjau priblokštas ir staiga kūnu ir dvasia suvokiau, kad jau niekada nesugebėsiu prisitaikyti, kad esu tokioje pat situacijoje kaip kadaise kelių vienuolynų vienuoliai, kurie, sužinoję, jog Kopernikas atrado kitokius kosmoso dėsnius negu galiojusieji ligi tol, būtent kad Žemė nėra pasaulio centras, o atvirkščiai, tai tie vienuoliai kolektyviai žudėsi, nes neįstengė kitaip įsivaizduoti pasaulio, matė jį tik tokį, kuriame ir kuriuo ligi šiol gyveno. O šefas paskui man liepė šluoti kiemą arba padėti kitiems, arba išvis nieko neveikti, nes ateinančią savaitę turėsiu drožti pakuoti švaraus popieriaus į rūsį po „Melantricho“ spaustuve ir nieko kito nepakuosiu, tik švarų popierių. Man tiesiog ėmė akyse tavaruoti, aš, kuris trisdešimt penkerius metus pakavau skutus ir makulatūrą, aš, kuris negalėjau gyventi be staigmenos, kad štai bet kurią akimirką iš bjauraus popieriaus išgriebsiu gražią knygą kaip premiją, dabar turėsiu eiti pakuoti nesutepto, nežmoniškai švaraus popieriaus. Šita žinia mane pribloškė ant rūsio pirmo laiptelio, taip išsėdėjau ten lyg maišu trenktas, tiesiog nutvilkintas tos žinios, rankos karojo ties keliais, su gaižia šypsena žiūrėjau į tuos jaunuolius, kurie čia niekuo dėti, nes jiems buvo liepta eiti presuoti popieriaus į Spalena gatvę, tai ir atėjo, nes tokia jų duona, jų pareiga, mačiau, kaip jie šakėmis metė seną popierių į lovį, kaip spaudė žalią ir raudoną mygtukus, o aš puoselėjau naivią viltį, kad ta mano mašina sustos, kad dėsis sunegalavusi, kad apsimes, jog sukliuvo žiedai ir laidai, bet ir ta mano hidraulika mane išdavė, dirbo visai kitaip, lyg jaunystėje, bildėjo visu greičiu, pagaliau pasiekusi rimties tašką skambtelėjo ir po pirmo pako vis skambčiojo, lyg išjuokdama, lyg parodydama, kad tik socialistinio darbo brigados rankose išvystė visus savo sugebėjimus ir galimybes. O aš turėjau pripažinti, kad šie jaunuoliai po dviejų valandų rūsyje jautėsi taip, lyg čia būtų dirbę daug metų, pasiskirstė darbus, vienas jaunuolių užkopė ant krūvos, iškilusios iki palubės, ir kabliu traukė seną popierių tiesiai į lovį ir per trumpą laiką šie jauni darbininkai supresavo penkis pakus, o šefas vis ėjo ir ėjo prie angos kiemo dangoje, lenkėsi žemyn ir teatrališkai plojo savo putliomis letenėlėmis ir šaukė, vis žiūrėdamas į mane: Bravo, bravissimo, šaunuoliai! Aš tik marksčiausi ir norėjau išeiti, bet kojos atsisakė tarnauti, mane paralyžiavo toks pažeminimas, visiškai nutvilkino ta mano mašina savo kokčiu skambčiojimu, kuris skelbė, kad po akimirkos spaudimas pasieks viršūnę ir preso plokštė sustos. Ir mačiau, kaip ore blykstelėjo šakės, kaip į lovį nulėkė knyga, aš pakilau ir ištraukiau tą knygą, nušluosčiau palaidine, valandėlę laikiau tą knygą prie krūtinės, ji šildė mane, nors buvo šalta, glaudžiau tą knygą prie savęs kaip motina vaiką, kaip skulptūra Kolino miesto aikštėje, kur meistras Janas Husas taip spaudžia prie krūtinės Bibliją, kad toji iki pusės įsmego į švietėjo kūną, o čia žiūrėjau į tuos du jaunuolius, bet jie į mane nežiūrėjo, atkišau tą knygą, kad jie pastebėtų, bet jie nė nepažvelgė į ją, lyg nieko nebūtų atsitikę, o aš sukaupęs jėgas pasižiūrėjau į viršelį, taip, čia graži knyga, Charlesas Lindberghas ją parašė, kaip jis, pirmasis žmogus, perskrido vandenyną. Ir kaip visada tučtuojau prisiminiau Frantiką Šturmą, Švenčiausiosios Trejybės bažnyčios zakristijoną, kuris kaupė visas knygas ir knygeles, ir žurnalus apie aviaciją, nes buvo įsitikinęs, kad Jėzaus pirmtakas buvo Ikaras, tik tas skirtumas, kad Ikaras buvo nublokštas iš dangaus į jūrą, o Jėzus Atlaso raketa, sveriančia šimtą aštuoniasdešimt tonų, buvo iškeltas į Žemės orbitą, kur viešpatauja iki šiol. Tad, sakau, nunešiu šiandien paskutinį kartą Frantikui į jo mikrobiotikos kabinetą knygą apie tai, kaip Lindberghas nugalėjo vandenyną. O po to galas mažiems džiaugsmams. Šefas spindėte spindėjo ir svėrė jauną pardavėją Hedvičką kaip visada pirmiausia su makulatūros paku, o paskui tik vieną Hedvičką, tai buvo šefo silpnybė, kaip aš prie knygų, taip šefas prie jaunų merginų, visas jas kaskart kaip Hedvičką, visas pasveria su paku, o paskui vien paką, kiekvienos mergužėlės duomenis šefas žymėjosi užrašuose, ten fiksavo jų svorį, paikiojo su tomis merginomis visai nepaisydamas aplinkinių, glėbė tas jaunuoles per juosmenį ir taisinėjo ant svarstyklių lyg norėdamas jas fotografuoti, kaskart kiekvieną mokė, kaip perprasti tą Berklio svarstyklių mechanizmą ir tuo pat metu glamžė jų liemenį ir krūtinę, o rodydamas ciferblatą visada stovėjo taip kaip dabar prie Hedvičkos, stypsojo merginai už nugaros, laikė ją apglėbęs per liemenį, o galvą įkniaubęs iš užpakalio merginai į plaukus, kuriuos pasimėgaudamas kvėpino, smakrą parėmęs jaunuolei ant peties, o paskui rodė į ciferblatą, tada pašokęs permetė svarstyklių rankeną, džiaugėsi ir sveikino Hedvičką, kad nepriaugo svorio, paskui pasižymėjęs jos svorį užrašuose abiem rankomis padėjo merginai nulipti nuo svarstyklių, vėl laikė ją apglėbęs per juosmenį ir šaukė: Opa, tarsi iš kokių vežėčių būtų kėlęs tą jaunuolę, drauge kvėpindamas jos krūtinę, ir kaip visada paprašė, kad atsilygindama Hedvička pasvertų šefą, sveriamas šefas plyšojo visa gerkle, baubė iš malonumo lyg senas elnias pamatęs jaunutę elnę, o Hedvička turėjo vėl užrašyti šefo svorį ant niekur nevedančių durų staktos. Ėjau per kiemą, per tarpuvartę į saulę, bet šiandien man visur buvo sutemos, o kai pasiekiau bažnyčią, radau Frantiką Šturmą skudurine šluoste blizginantį šoninį altorių lyg kokią mašiną ir visai aiškiai jis leido suprasti, kad mintimis yra kažkur kitur, toks sumaitotas buvo jo likimas, Frantiko Šturmo hobis buvo laikraščiai, rašinėjo žinutes apie sulaužytas kojas, o jo specialybė – pirmadienio kronika apie muštynes ir skandalus, pasibaigusius delyru ir triukšmadarių nugabenimu į ligoninę arba grotuotu automobiliu į policijos komisariatą, rašinėjo į „Česke slovo“, į vakarinius laikraščius, nenorėjo nieko kito veikti, tik rašyti apie tas muštynes, bet jo tėtis buvo zakristijonas ir numirė, tad Frantikas perėmė tėvo pareigas, zakristijonavo, o širdyje vis tiek ir toliau teberašė apie visus girtuoklių skandalus Senamiestyje ir Naujamiestyje, o nutvėręs truputį laiko, smuko į savo kambarėlį klebonijoje, sėdo į palaikį vyskupo krėslą, traukė knygą apie aviaciją ir jaudindamasis skaitė apie naujus lėktuvus ir aviakonstruktorius. Frantikas tų knygų turėjo tikrai apie du šimtus, ir kai aš jam padaviau mano rūsyje rastą knygą, jis pasitrynė rankas, ir iš jo šypsenos tučtuojau supratau, kad tokios savo mikrobiotikos bibliotekėlėje dar neturi, pasižiūrėjo į mane, ir mačiau, kaip jo žvilgsnis mane visą apglėbė, akys net apsiašarojo iš susijaudinimo, ir mačiau, kad tas gražus mano rūsio mažų džiaugsmų laikotarpis pasibaigė ir aš jau niekada nesuteiksiu Frantikui Šturmui malonumo. Stovėjome abu po sparnais dviejų didžiulių angelų, grandinėmis pakabintų virš šoninio altoriaus, bet tylutėliai atsivėrė durys, negirdimais žingsniais įėjo klebonas ir sausai pasakė, kad Frantikas Šturmas turi apsivilkti ministranto drabužiais, reikės eiti suteikti paskutinį patepimą. Tad išėjau į saulėtą vidudienį, sustojau palei klauptus prie švento Tado, valandėlę pastovėjau, ir atmintyje iškilo, kaip čia meldžiausi, kaip prašiau Tadą užtarti danguje, kad klaikus automobilis, vežiojantis man į kiemą tą šlykštų popierių iš skerdyklų ir mėsinių, nulėktų su savo kroviniu į Vltavą, prisiminiau, kai dar mėgau krėsti išdaigas, kaip prie skrybėlės prisilipdęs makulatūroje rastas žvaigždes klūpojau ir girdėjau aplink mane vaikščiojančius buvusius namų savininkus ir garsiai kalbančius: Gerai, gerai, darbininkai jau mušasi į krūtinę. Taip ir stovėjau, skrybėlė užsmaukta iki akių, bet dabar staiga man šovė į galvą atsiklaupti, pabandyti tą paskutinę priemonę, pasimelsti ir paprašyti Tadą, kad padarytų kokį stebuklą, tiktai stebuklas man padėtų sugrįžti prie savo preso, į savo rūsį, prie savo knygų, be kurių negaliu gyventi, jau buvau beklaupiąs, bet į mane atsitrenkė estetikos profesorius, jo akiniai žibėjo saulėje kaip dvi stiklinės peleninės, stovėjo prieš mane baisiausiai sumišęs, kaip visada nešėsi portfelį ir kaip visada, kai būnu su skrybėle, kalbėjo man: Ar ten yra jauniklis? O aš pagalvojęs atsakiau, kad nėra. Dėl Dievo meilės, gal susirgo? Tai aš jums tiesiai pasakysiu, nebebus Rutto straipsnių, nebebus Engelmülerio recenzijų... pasakiau ir nusiėmiau skrybėlę, o estetikos profesorius išsigando, suklupo, rodė į mane pirštu ir šaukė: Tai jūs tas jauniklis, jūs ir tas senis? Užsidėjau skrybėlę ir užsitraukiau ant kaktos, paskui karčiai pasakiau: Taip, aš, nebebus senos „Nįrodna politika“, nebebus „Nįrodnķ listy“, išmetė mane iš rūsio, suprantat? Ir patraukiau per vieną namą toliau, prie mūsų kiemo tarpuvartės, kur vaikščiojau trisdešimt penkerius metus. Profesorius strakaliojo palei mane, lakstė aplinkui, graibstė už rankovės, spraudė į saują dešimt kronų, paskui dar penkinę, žiūrėjau į tuos pinigus ir karčiai kalbėjau: Kad atidžiau ieškočiau? O profesorius paėmė mane už peties, per tą dešimtį dioptrijų jo akys buvo tokios didelės kaip arklio, linkčiojo akiniais ir vapėjo: Taip, kad atidžiau ieškotumėt. Sakau, ieškočiau, tačiau ko? O jis atsakė visai sumizgęs: Kokios kitokios laimės... baigė pašnibždomis, nusilenkė ir iš pradžių traukėsi atatupstas, tik paskui apsigręžė ir spūdino lyg iš nelaimės vietos. O kai įsukau į mūsų tarpuvartę ir išgirdau, kaip tas mano presas linksmai skambčioja, linksmai kaip rogės, vežančios įkaušusius vestuvininkus, toliau eiti nebegalėjau, jau nebegalėjau nė pažiūrėti į tą savo presą, apsisukau ir išėjau į šaligatvį, saulė mane apakino, stovėjau ir nežinojau, kur traukti, sumaištyje man neatėjo į pagalbą joks tekstas iš knygų, kuriomis prisiekinėjau, tad stovėjau ir vis linkau prie švento Tado, susmukau klauptuose, parėmiau galvą delnais ir gal užmigau, o gal tik snūduriavau, gal sapnavau atviromis akimis, o gal jau protas pasimaišė nuo tos skriaudos, padarytos mano kūnui, delnais spaudžiau akis ir mačiau, kaip mano hidraulinis presas tapo visų gigantiškiausiu presu, mačiau, kad jis toks didelis, kad jo keturios sienos stovi apsupusios visą Didžiąją Prahą, mačiau, kai paspaudžiu žalią mygtuką, šoninės sienos sujuda, tokios aukštos sienos lyg upės užtvankos, mačiau, kaip pirmos plokštės griūva ir sienos žaismingai lyg pelytės mano prese virsta vis toliau ir toliau, be paliovos versdamos iš visų pusių viską, kas joms pasipainioja kelyje, mačiau iš viršaus, kaip Prahos centre gyvenimas tebeteka savo normalia vaga, kaip mano gigantiško preso plokštė griauna ir niokoja ištisus pakraščius, o tuo metu sienos viską grūda į centrą, matau stadionus ir bažnyčią, ir visuomeninius pastatus, matau, kaip visos gatvės ir gatvelės, viskas griūva, o mano apokaliptiško preso sienos neleidžia pasprukti net menkai pelytei, dabar matau, kaip griūva Hradas, o iš kitos pusės kaip virsta auksinis Nacionalinio muziejaus kupolas, kaip kyla Vltavos vanduo, bet mano preso hidraulika tokia siaubinga, kad niekas, niekas neįstengia jai rimčiau pasipriešinti, gal tik tiek, kiek senas popierius rūsyje po mano kiemu, matau, kaip tos įsibėgėjusios mano giganto sienos grūda priešaky viską, kas jau suniokota, matau pats save, kaip ritasi ant manęs Švenčiausiosios Trejybės bažnyčia, matau, kad jau nieko nematau, matau, kad jau esu supresuotas ir sumaišytas su plytomis ir sijomis, ir klauptais, paskui jau tik girdžiu, kaip sproginėja tramvajai ir automobiliai, kaip sienos glaudžiasi viena prie kitos vis arčiau ir arčiau, tarp jų vis dar užtektinai laisvų erdvių, vis dar griuvėsių tamsoje pakanka oro, kuris dabar iš keturių pusių, keturiomis gigantiško preso sienomis švilpia ir trykšta aukštyn kiaurai sumišęs su žmonių dejonėmis, atmerkiu akis ir matau vidury tuščios lygumos didžiulį paką, supresuotą penkių šimtų metrų kubą, o gal jis ir ilgesnėmis kraštinėmis, matau visą Prahą, supresuotą kartu su manimi, su visomis mano mintimis, su visais tekstais, kada nors perskaitytais, su visu mano gyvenimu, aš ne didesnis už mažą pelytę, kurią su popieriumi ten apačioje mano rūsyje presuoja du socialistinio darbo brigados nariai... Atmerkiau nustebusias akis, vis dar tebeklūpojau klauptuose po šventu Tadu, valandėlę bukai spoksojau į pulto plyšį, paskui atsistojau, žiūrėjau į raudonas tramvajų juostas, žiūrėjau į automobilius, į pėsčiųjų srautus, Spalena gatvėje žmonės niekada nesustoja, visi lekia iš Pržikopo į Karlaką ir atvirkščiai, šaligatviai siauri, todėl žmonės nesustoja, skubėdami atsitrenkia į mane, taip atsirėmęs į klebonijos sieną beprasmiškai spoksau, matau, kad iš klebonijos išėjo Frantikas Šturmas, kaip visada šventiškai apsirengęs, net pasirišęs kaklaryšį, iškilmingai nusileido laiptais, turbūt traukia kaip visada pas mus, bet štai pamatė mane, kaip visada priėjo, nusilenkė ir paklausė: Jūs ponas Hantia? Atsakiau kaip visada ligi šiol kieme ar rūsyje: Taip, aš. Ir Frantikas Šturmas padavė man paketuką, nusilenkė ir pasuko atgal į klebonijos kambarėlį persirengti, nes Frantikas Šturmas visada taip darydavo, kai jam surasdavau kokią knygą, vertingą jo bibliotekėlei, ir šiandien buvo apsitaisęs redingotu, prisisegęs kaučiukinę apykaklę ir pasirišęs kopūstlapio formos kaklaryšį, kad kaip visada man įteiktų laišką, kurį aš kaip visada tučtuojau atplėšiau, o jame baltame popieriuje su puošnia antrašte buvo išspausdinta: Frantiko Šturmo mikrobiotikos kabinetas... ir čia pat parašyta: Gerbiamas pone, mikrobiotikos kabineto vardu dėkojame Jums už Charleso Lindbergho knygą „Mano skrydis per vandenyną“. Ši knyga praturtins mūsų biblioteką, ir tikimės, kad ir toliau būsite mūsų gerbėjas. Mikrobiotikos kabineto vardu... Frantikas Šturmas... apskritas antspaudas, ratuku susukta raidelė... Frantiko Šturmo mikrobiotikos kabinetas... Susimąstęs žingsniavau į Karlaką, kaip visada sudraskiau tą laišką, tą padėką, nes žinojau, kad yra paskutinis, nes mažoms smulkmenoms, mažiems džiaugsmams jau atskambino rūsyje mano mašina, mano šaunusis presas, kuris mane išdavė. Stovėjau nusiminęs Karlake ir žiūrėjau į fasade pricementuotą žvilgančią skulptūrą, Ignacą Lojolą, kurio visą kūną supo aureolė, jis stovėjo ant savo paties bažnyčios frontono, ir visa jo figūra buvo aplieta žėrinčiu džiaugsmingu auksu... o aš vietoj aureolės mačiau stovimąją auksinę vonią, kurioje stačias gulėjo Seneka, peiliu per riešus persirėžęs gyslas, kaip akivaizdų paliudijimą, jog nesuklydo parašęs knygą, kuri man patiko... Apie sielos ramybę.

       Vertė Vytautas Visockas

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt