TEKSTAI.LT
<< Atgal

 
Ivan GOLL

EILĖRAŠČIAI

Mėnulis
Miškas
Ilgesio karavanai
Alyvmedis
Kraujo šuo
Klydimas
Šventasis kūnas
Morgas
Sniego kaukės
Druskos ežeras
Dulkių medis

Į viršų

Mėnulis

I
Betgi kaip nenumaldomai tu brinksti,
Vieniša mažos modistės širdie
Ir griaudžiančių pianinų dangiškas ilgesy.

Kaip nenumaldomai tu žėrei savo švytėjimą
Į temstančias bei šąlančias alkovas
Ir už belaisvių grotų.

Iš įsidegusio jų širdžių pragaro
Šaukė žmonės ir, vilties netekę,
Plėšė beprotybėj sau krūtinę
Ir mirė, nes buvai tu toks gražus.

II
Ir kai tu staiga lyg stebuklingas paukštis
Iš dangaus sklendei ir savo liepsną
Žėrei žemėn plunksnom raudonom:

Kaip bjauriai slinko tavo spindulys per žemę!
Fosforas glūdėjo akyse žvėrių,
Namai tarsi laužai užsiliepsnodavo.

Žmonės, aplink tamsias aikštes klaidžioję,
Suteneriai, kokotės ir žandarai,
Jie kaip indėnai tavo mirtimi tikėjo
Ir šventė šitą naktį mirtį.

III
Ir kaip turėtume kitaip tave suprasti,
O raudona burna, pravypus nuodėmingai,
Besikamuojantys mes, kiurksantys ant šios
  bežadės žemės!

Šaltai bloškei tu į mansardas savo murmesį
Ir virš nuščiuvusių palatų
Auksiniams vyturiams čirent liepei.

Visi stovėjom prie pasaulio lyg prie
  kryžiaus prikalti,
turėjome tave savom akim matyti,
turėjome skausmu ir mirtimi tikėti,
turėjom visgi ir toliau tebesivilti!

IV
Ir vieną naktį nulašėjo kraujas mums ant veido:
Tavasis kraujas, su krauju mūs karo susimaišęs,
Lyg žiedas apvalus sruveno aplink žemę.

Kai sužeistieji klupo nuo kartečės,
Puta raudona jiems ant lūpų vertės,
O mirštantys paspringo gerdami.

Nebuvo tai išganymas dar žemėj:
Turėjome giliai paslėpt mūs galvas,
Turėjome giliai palaidoti mūs meiles,
Ir skundėmės, kad mes lig šiol nemirę.

V
Bet štai, tarsi šokėjas ar grimuota kaukė,
Išvadavai kapus. Stulpai eižėjo,
Virpėjo marmuras, vainikai atsirišo.

Nuo tavo slenksčio žengė stiklo Kristus
Ir mėlynai nuspalvintos skardos marijos
Sutvisko vidury vazonų su snapučiais.

Ak tu, šokėjau, išvadavęs mirusius,
Kai mes griuvėsiuose, skausme ir snauduly
Pradėjom knarkti ir praleidom savo laimę:
Numirėliai gyveno, mes gi buvom mirę.

vertė Kęstutis Navakas

Į viršų

Miškas

I
Pro dagius vedė kelias pas tave,
Tu užsidaręs žėrinčiame kosmose
Lyg patriarchas Dievo viduje.

Žavingas tu atrodei dulkinam keleiviui,
Nušvitęs ir nurimęs
Šventasis žemės tarnas;
Ir svetimasis jautėsi dar svetimiau.

Aukso žibintai varvėjo vakaro saldybėm,
Aplink paskutinio saulės spindulio kopėčias
Guviai sukos rausvi angelai,
Ir nimfos, tavo dukterys,
Nukorė savo sidabro kūnus aplink tavo skrynią.

II
Staiga žibuoklė
Krito man prie kojų lyg žydra žvaigždė:
Nusinešiau ją į auksinį vakarą.

Abu užsidegėm pažvelgę
Į kits kitą ir liepsnojom smarkiai:
Abiem norėjos rėkti bei bučiuotis!

Bet tokia menka buvo mūsų kalba!
Ir meilė tokia liūdna nenusakomai!
Mes vytome ir mirėme kiekvienas sau.

III
Bet savo slėpiningais žvėrimis,
Iš drėgnų tos pačios dvasios akių tamsuodamas,
Buvai man lygiavertis, miške!

O, būti tavo tvariniu,
Niekuo, tik žemės atspalviu,
Drugeliu, spalvotu saulės lašu,
Ir liauną lapę,
Jos stiprų kraują jausti krūmuos artimuos:
Būti atsidavimu bei broliška ramybe!

Savo slėpiningais žvėrimis tapai tu man pašventintas,
Aš tau atsidaviau,
Ūgliais ir kvapais išsiskleidęs.

vertė Kęstutis Navakas

Į viršų

Ilgesio karavanai

Ilgi mūsų ilgesio karavanai
Niekad neranda šešėlių ir nimfų oazės!
Meilė mus tvilko, skausmo paukščiai
Be perstojo ryja mūs širdį.
Ak, mes žinom iš vėsių vandenų bei vėjų:
Eliziejus visur būt galėtų!
Bet mes keliaujame, mes vis keliaujame su ilgesiu!
Kažkur žmogus šoka pro langą
Pastverti žvaigždės ir miršta dėl to,
Kažkas panoptikume ieško
Savo vaškinės svajos ir ją myli –
Ugnies žemė liepsnoja kiekvieno mūsų geidžiančioj širdy,
Ak, ir jei Nilas su Niagara piltųs
Per mūsų galvas, tiktai rėktume garsiau iš troškulio!

vertė Kęstutis Navakas

Į viršų

Alyvmedis

Šviesplaukė prieblanda ateina pas mane
Ir sudrėkina man plaukus,
Šventasis pusiaudienis,
Ir siunčia man savo bites,
Ir naktis, klaidžioji naktis,
Per kalnus traukianti
Su juodais šunimis,
Naktis pavydi man
Mano miego aksominiam slėny.

Aš įaugu
Į draugišką žemę
Ir jaučiu artumą
Seno granito
Ir gyvatės gudrios giminystę.

Aš išaugu
Į viešpataujantį dangų.
Jo herbe du ereliai;
Narsi jų žaismė,
Jie vilioja viens kitą nuo žemės
Į vienišą aukštį
Ir bučiuojasi ten kaip kunigaikščiai,
Ir kai žybsi tuomet jų bronziniai sparnai,
Nurimęs balandis
Supasi mano rankoj.

Taip aš pasenau
Per tūkstantį metų:
Geležiniai riteriai traukė pro šalį,
Kontinentai niro iš jūrų,
Trubadūrai dainavo
Ir bevielės dainos
Ošė mano lapijoj:
Bet mano žievėj suplėkusioj
Nuolat sėdi svirplys,
Tasai pats,
Pilkas,
Ir pjauna laiką,
Nenusakomą laiką.

Mano mėsos nukrito nuo manęs,
Mano kūnas daugsyk
Apsivijo patį save,
Į šešias dalis suskilus mano koja
Ir tuščia krūtinė,
Kurioje kas rudenį
Gyvena keliaujančios kregždės.

Mėnuo pila
Iš savo visokių ąsočių
Auksinį
Metlaikių pieną:
Aš stoviu tylus ir nebenoriu pažinti
To, ko dar nebuvo many:
Saulė kyla iš tolimiausio pasaulio taško
Ir be vargo nokina man
Žinojimo vaisių,
Kantrią dvasios alyvą.

vertė Kęstutis Navakas

Į viršų

Kraujo šuo

Kraujo šunie priešais mano širdį
Mano ugnį sergintis
Tu kurs karčiaisiais inkstais minti
Mano skurdo priemiesty

Laižyk drėgna savo liežuvio liepsna
Mano prakaito druską
Mano mirties cukrų

Kraujo šunie kūne manajam
Gaudyk svajas mane apleidžiančias
Baltas dvasias aplok
Sugrąžink į aptvarą
Visas mano gazeles

Ir pabėgusiam mano angelui kulkšnį perkąsk

vertė Kęstutis Navakas

Į viršų

Klydimas

Gipso sodais
Bromo klampynėm
Su skurdžiais ramentais, linkstančiais kaulais
Keliauja mirštantys

Pietryčių galvoje dar plaikstosi ugnys
Šąla kilminga gėlė
Plyštančioj krūtinės ląstoj

Kas girdi paukščius smilkiniuos?
Driežą pavargusiose kojose?

Paskubom gyvenantys ir iš lėto mirštantys
Kaip jie dar sliuogia
Netikro miego lynu!

Štai ateina šios aukštos nakties žiema
Baltas eteris karūnuoja
Jos virpančius plaukus

vertė Kęstutis Navakas

Į viršų

Šventasis kūnas

Mano protėvių buveinė
Šisai sverdintis kaulų namas
Suręstas ant smėlio

Iš mano akių
Jie žvelgia į visas mano gatves
O mano blužnis tai jų užkandinė
Kur jie verda su riebalais ir krauju

Griuvėsių nišoje dar miega mano motina
Prie gerklų limpa senių tabako dūmai

Mano šventasis kūnas!
Aukojimo buliai baubia giliai many
Ir jaučių strėnos šeštadieniais kvepia

Mano burnoj dar telpa
Tūkstantmetė magija
Mano ausyse klausa bei ošimas
Ir jokio Dievo

vertė Kęstutis Navakas

Į viršų

Morgas

Miego leduos
Nuo šaknų nutrūkęs
Keliauja sapnuotojas

Keliauja kad niekad
Nebegrįžtų
Į žemės viešbutį

Bet jo kūno bedugnėj
Iš medžio kilusi sena ugnis
Ramiai tebenoksta

vertė Kęstutis Navakas

Į viršų

Sniego kaukės

Sniegas nulipdė pernakt
Mano pomirtinę kaukę

Baltas buvo sniego juokas
Mano šešėlį pavertęs
Užgavėnių apdaru

Auksinių trikampių audra
Staiga iškėlė aidintį miestą
Iš visų jo vyrių

Tūkstantmetėj šviesoj
Laiko bokštai
Nuo savo inkarų atkabinti

Sniegas per naktį teisingai nulipdė
Mano svajonių veidą

vertė Kęstutis Navakas

Į viršų

Druskos ežeras

Mėnulis lyg žiemos žvėris laižo tavo rankų druską,
Bet violetu putoja tavo plaukai tarsi alyvų krūmas,
Kur ūbauja patyrus pelėdikė.

Štai stovi mums pastatytas ieškotasis svajonių miestas,
Visos jo gatvės juodai baltos.
Eini per blizgų pranašystės sniegą.
Man nutiesti tamsaus proto bėgiai.

Namai išpaišyti kreida danguje,
O jų durys iš lieto švino;
Tik viršuj po frontonais auga geltonos žvakės,
Lyg vinys nesuskaitomiems karstams.

Bet greitai mums pavyksta rasti druskos ežerą.
Čia mūsų tyko ilgasnapiai ledo paukščiai
Su kuriais aš vis naktį plikom rankom kaunuos,
Kol šilti jų pūkai atitenka mūs guoliui.

vertė Kęstutis Navakas

Į viršų

Dulkių medis

Dulkių medis auga
Dulkių miškas visur kur praėjom
Ir ši dulkių ranka ak! nepaliesk jos!

Aplink mus kyla užmaršties bokštai
Bokštai griūvantys į vidų
Tačiau dar nušviesti oranžinės tavo šviesos!
Dulkių paukštis pakyla

Aš kvarce paslėpiau mūsų meilės sakmę
Mūsų svajonių auksą dykroj palaidojau
Dulkių miškas tamsyn ir tamsyn
Ak! Nepalieski šios dulkių rožės!

vertė Kęstutis Navakas

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt