TEKSTAI.LT
<< Atgal

 
       Charlesas Simicas gimė 1938 m. buvusioje Jugoslavijoje. Šiuo metu – anglų kalbos profesorius Njū Hempšyro universitete. Už savo poeziją ir literatūrinius vertimus yra pelnęs Amerikos menų ir literatūros akademijos, Amerikos poetų draugijos apdovanojimus bei Edgaro Alano Poe premiją. Jo knyga „The World Doesn't End“ („Pasaulis nesibaigia“) 1990 m. buvo apdovanota Pulitzerio premija.

       Charles Simic
       Vestuvės pragare

 
       Beprotiškas verslas

       Būkit tikra, klientų netrūksta. Mes galime išnuomoti Kainą ir jo brolį. Už peilį mokėsit papildomai. Kareiviai iš Stalingrado apgulties vis dar suvynioti į skudurus ir įšalę sniege.
       Mes turime degtukų, kuriais padegė Atlantidą, virvę, kuria Odisėjas prisirišo prie stiebo, kad paklausytų sirenų. Štai Paskalio laikrodis. Tylus, kaip ir jūsų siela. O štai čia dangus, patamsėjęs nuo neišklausytų maldų, galėsit apsikloti tokią naktį kaip ši.
       O tą nuogą ilgaplaukį šventąjį, besislepiantį šešėlyje, turbūt norėsite pakabinti ant suktuvo. Jis vartys akis, ir jo dejonės džiugins širdį.
       – Kleopatros katė, ar mes turime Kleopatros katę? – klausia ji.

 

       Balsas iš narvo

       Pone zoologijos sodo Prižiūrėtojau, ar šiandien apeisit narvus? Mes staugiame, mes kvaksime iš nevilties. Rodos, amžiai prabėgo nuo jūsų apsilankymo. Mes siaubingai dvokiame, mūsų smarvė siekia dangų. Sielvartas, ligos, blusos – mūsų likimas.
       Triušiai vis dar dulkinasi, tačiau jų silpnybė – optimizmas. Net liūtas nebetiki pasakėčiomis. „Melskitės Viešpačiui!“ – klykia beždžionės.
       Aš nusidažiau plaukus žaliai kaip Bodleras. Didžioji cirko palapinė vis dar matyti tolumoje, sakau kiekvienam. Aš įžvelgiu jos trimitų spindesį. Girdžiu dundant būgnus.
       Mūsų cirkas – žaibiški, pasibaisėjimo kupini žvilgsniai.

 

       Lėlių vaidinimas

       Vienintelis gyvas padaras jame – musė. Lėlės ją vaikosi, meistrauja įvairiausius spąstus, kol galų gale sugauna. Nurauna sparnelius, po vieną ištrauko kojas. Mergaitė prie trūkčiojančio vabzdžio prikiša degtuką. „O muse, argi nežinai, kad daug baisiau yra mirti vienišai kokiame nors sienos plyšyje?“ – gieda ji.
       Kiek jaudulio! Į sceną, pašėlusiai mojuodamas rankomis, įbėga akiniuotas berniukas. Jis musei atgabeno mažiausią pasaulyje invalido vežimėlį. Yra net mažytė Amerikos vėliava, skardinis puodelis aukoms ir trimitas, kuris, deja, per didelis jos burnai.

 

       Didvyriška akimirka

       Į mūšį išjojau pliku užpakaliu. Net prezidentas išgirdo apie mano įžūlumą. Jojau ant blusėto šunpalaikio. Mane lydėjo varnos, ant galvos buvau užsivožęs raudoną plastikinį naktipuodį, o dantyse styrojo žaislinis peilis.
       Išgirdus šią žinią, mano motina atėmė palankų vėją iš graikų laivyno, plaukusio į Troją. Ragana, šaukė graikai, šlykšti ragana, o ji, tokia graži, verkė ir juokėsi, palinkusi virš troškinio puodo, nepaliaudama pjaustyti grybų.


       Versta iš: A WEDDING IN HELL, 1994
       Iš anglų k. vertė MARIUS BUROKAS

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt