TEKSTAI.LT
<< Atgal

 
       Dag Solstad

       KALBOS

       Tą dieną, kai jai sukanka dvylika metų, į kambarį įeina motina, apsivilkusi chalatu, ir ištiesia į ją rankas. Ji mato, kad šitos rankos išėstos skalbimo miltelių, šiurkščios, suskirdusios, ir nesiduoda jų apkabinama. Beveik tuo pačiu laiku mokykloje – pirmoji anglų kalbos pamoka.
       Anglų kalbos mokytojas aukštas, vilki rusva palaidine. Ji įsimyli jo akis po akinių stiklais ir balsą. Jis duoda jai knygą, kuri vadinasi „I learn English“ 1, o ji aplenkia languotu popierium.
       Motina susilenkusi skalbia, svetainėje tėvas skaito laikraštį. Svetainės durys atviros, tad, norėdama šiandien išsmukti į gatvę, turėtų pereiti virtuvę. Ji mato, kad motina nuvargusi, ir užsidaro savo kambarėlyje mokytis anglų kalbos pamoką.
       Ji murma priešais veidrodį: „My name is Mary. I am a giri.“ 2 Spintoje ieško savo raudono kaspino. Anglų kalbos vadovėlis parašytas vyro, vardu ir pavarde Karlas Knapas, ir ji dažnai spėlioja, kaip jis galėtų atrodyti. Ji susiranda raudonąjį kaspiną ir nori susirišti „arklio uodegą“.
       Anglų kalbos žodžiai visai kitokie negu norvegų, ir ji su draugėmis, susispietusios mažame kambarėlyje, klausosi plokštelių, ieško žodynuose, ką reiškia nežinomi žodžiai. Šnekėtis galima garsiai, juk niekas nesupranta, apie ką jos kalba. Stalas dabar vadinasi table, kėdės – chairs, dėl to šitie daiktai atrodo kur kas solidesni. Žemai, virtuvėje, motinos skalbia ir keletą sykių aprėkia mergaites, kad pritildytų patefoną. Šitos krizena, pagaliau išjungia patefoną ir išeina pažiopsoti į parfumerijos parduotuvės langą.
       Kai vieną dieną anglų kalbos mokytojas ateina apsivilkęs kostiumu, ji nusivilia. Tačiau dviejų aukštų autobusai geriau negu vieno. Temzė tai ne Gloma, ir angliško viešbučio restoranas jai patinka labiau negu sava cukrainė turgaus aikštėje. Ji jau taupo kvepalams. Kai baigs mokyklą, bus pardavėja parfumerijos parduotuvėje.
       Baigusi liaudies mokyklą, ji grąžina knygas.
       – Kaip gaila, aš pamečiau anglų kalbos vadovėlį... – Ji užmoka nedidelę pabaudą, gražiai paduoda mokytojams ranką ir pro duris.
       Ji pradeda mokytis realinėje mokykloje, bučiuojasi su berniukais, o grįžusi namo kala vokiečių kalbos veiksmažodį; lanko angliškus filmus ir jau daug žino apie Angliją. Kokia juokinga vokiška greitakalbė! Mokykloje rašinėja draugėms laiškelius: kartais angliškai, kartais vokiškai. Namuose motina patenkinta, kad muilo putos gerai nuvalo langų stiklus. Plokštelių jau visa šūsnis, ji kasdien dažosi lūpas ir svajoja tapti stiuardese.
       Spintoje guli senasis anglų kalbos vadovėlis, aplenktas languotu popierium, ant kurio ji pripiešė ir prirašinėjo.
       Laikraštyje perskaito, kad Karlas Knapas mirė, ją suima gailestis, ir ji piešia juodus rėmelius. Popieriaus kraštai įplyšta, ji pamano, kad reikia būti atsargesniai. Dažydamasi akių vokus niūniuoja „Billy Boy, Billy Boy“ 3.
       Vieną dieną ji išvysta savo kūną ir apstulbsta. Pirmoji prancūzų kalbos pamoka. Vadovėlio gale yra žodžių sąrašas. Nusirašo visus žodžius bei jų tarimą ir išmoksta atmintinai. Motina nuperka naują suknelę, tačiau tuoj pat kabina ją į spintą. Kambarėlyje ji šnekučiuojasi pati su savim prancūziškai. „Je suis une mademoiselle. Mademoiselle...“ 4 Jį dažnai keičia sukneles, nuolat žvilgčioja į rankas ir galvoja, kad jos rankos niekad nepasidarys gražesnės.
       Ji meta vaikiną, vardu Rolfas, o gal Rudolfas, ir išvažiuoja į Oslą studijuoti trijų kalbų. Nuo šitos žinios motina virtuvėje lyg suakmenėja ir nejuda iš vietos. Ji nemačiom išslenka pro virtuvės duris – ir išlaiko daugybę egzaminų. Vasaros atostogas keletą semestrų praleidžia užsienyje.
       Kelne susipažįsta su vokiečiu iš Diuseldorfo, būsimu inžinierium. Jis kalba vokiškai visai kitaip, ir ji stengiasi pamėgdžioti. Jis sako, kad nieko nesą gražesnio už Hanoverio smogą. Ji sugalvoja žiemą važiuoti slidinėti į Nurmarką 5, todėl atsako, kad jai nepatinką vokiški medžiai. Jis turi butą, kuriame stovi rudi odiniai krėslai. Atsibudusi nuoga taria: „Guten Morgen, lieber Karl.“ 6 Atsikėlusi užsivelka chalatą ir vaikštinėja po jo butą, o vieną rytą iškeliauja namo. Ji pamojuoja lipdama į lėktuvą, paskui skaito anglišką kišeninį romaną. Po ja mažutė Europa, sakytum koks maketas.
       Žiemą slidžių žygiai drauge su psichologijos studentu, jis vardu Arnė, o gal Alfas. Juodu sėdi ant eglišakių, valgo apelsinus, ir jis ją bučiuoja. Ji sako, kad susižadėjusi su vokiečiu. Parašo namo, kad netrukus būsianti candidatus magister.
       Gegužės mėnesį ji laivu išplaukia į Angliją. Apsistoja Londone, susipažįsta su dailininku dekoratoriumi iš Portsmuto. Jis turi atvirą automobilį, tad jos plaukai dažnai ištaršyti vėjo ir prikritę pušų spyglių. Ją sužavi ponios Tiuso vaško skulptūrų galerija, patinka vaikščioti ten vienai. Akimirksniu ji nusprendžia žiemą praleisti Londone, klaidžioti po rūką ir klausytis laivų sirenų.
       Dekoratorius nori kūdikio, taip jai ir pasako. Ji prisimena priežodį apie žuvį ir tinklą ir nusiperka naują suknelę, dėl kurios su niekuo nesitarė. Po keleto dienų ji jau sėdi garlaivyje, kursuojančiame tarp Douverio ir Kale. Eifelio bokšto viršūnėje jai apsvaigsta galva, ir ji pareiškia savo draugui, kad įsimylėjusi Paryžių. Draugas vardu Morisas, jam patinka ją apkabinti. Jis padovanoja jai Žako Prevero eilių tomelį su įrištu raudonu kaspinėliu. Važiuodama traukiniu ant viršutinės lentynos, ji balsiai skaito. Džiaugiasi, kad gerai supranta prancūziškai. Plaukiant garlaiviu iš Kopenhagos į Oslą, lyja, o ji sėdi salone ir rašo laišką būsimajam inžinieriui iš Diuseldorfo.
       Ji apsistato nedideli butuką Hegdehaugo gatvėje. Jai dingteli mintis, kad jau sensta, ir nusiperka didelį veidrodį. Du sykius per savaitę plaukioja jūroje Bišlete 7. Ji plaukioja po vandeniu, ir pasaulis jai atrodo žalias.
       Ateina laiškų iš Londono.
       Ateina laiškų iš Paryžiaus.
       Ateina laiškų iš Diuseldorfo.
       Rudenį ji skainioja lapus ir merkia į vazą. Įsiveda telefoną, dabar gali valandų valandas šnekėtis. Pašto dėžutėje dažnai guli vokas su užsienio pašto ženklu. Pašto ženklus kalėdų proga padovanoja mažytei pusseserei. Ant buto durų atsiranda metalinė plokštelė su jos pavarde. Draugas Diuseldorfe rašo piktus laiškus. Jis nekantrauja. Ji atsakinėja vis taip pat. Paskutinis jo laiškas buvo parašytas mašinėle.
       Ji pradeda lankyti ispanų kalbos kursus.

       1 Aš mokausi anglų kalbą (angl.). (Atgal>>>)
       2 Aš vardu Merė. Aš – mergaitė. (angl.) (Atgal>>>)
       3 Berniuk Bili, berniuk Bili (angl.). (Atgal>>>)
       4 Aš esu panelė. Panelė... (pranc.) (Atgal>>>)
       5 Nurmarką (Nordmarka) – miškais apaugęs kalvotas Oslo priemiestis. (Atgal>>>)
       6 Labas rytas, mielasis Karlai. (Vok.) (Atgal>>>)
       7 Bišletas (Bislett) – Oslo rajonas. (Atgal>>>)

       Vertė Z.Marys

       Versta iš: Dag Solstad. Svingstol, 1967

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt