TEKSTAI.LT
<< Atgal

 
       Vidosav Stevanović

       ŽEMĖS PAUKŠČIAI

       Tofiją išmetė iš buto. Tofija niekur neranda sau vietos. Tofija klajoja.
       Jos mylimasis kurčias Mugdas, kuris, ne taip kaip Tofija, nėra nebylys, dingo iš miesto, išplasnojo kaip dangaus paukštis. Tofijos įsčiose auga vaisius, už kelių mėnesių gims mažasis Mugdas. Popienė Kapitolina su lapės snukiu, kuri dviejuose ankštuose kambariuose laiko niežuotas kates, nekenčia vaikų, juoko ir nėščių moterų. Todėl trypdama kojomis parodė Tofijai duris: „Tos besmegenės, peri vaikus kaip viščiukus, o neturi nė skatiko“. Skurdžius Tofijos ir Mugdo daiktus pasiliko vietoj mokesčio už butą.
       Lauke šilta. Galima patogiai ir nerūpestingai miegoti akacijų giraitėje prie hipodromo, šalia darbininkų kvartalo. Po akacija gaivu, kvepia bazilikai. Dūzgia bitės ties augalų žiedais. Naktį kiekviename žingsnyje guli ir glamonėjasi keturkojai, keturrankiai, dvigalviai kūnai. Čiulpsi bučiniai kaip vijoklės varpeliai. Atsiguli ant žemės, apsikloji dangumi. Rasa tave vėsina. Dievo karvutės, žiogeliai ir skruzdėlės ropoja tau po suknele. Uoliai čirena žiogai. Tofijos plaukuose pilna šakelių, lapų, žolės.
       Tofijos pasaulyje nieko negirdėti – žmonės eina sau, dumia sunkvežimiai, slenka debesys, kambarėlio šeimininkė žiobčioja kaip plekšnė. Tofija murma, burblena, kvykauja. Niekas netrikdo jos tylos. Jai negriaudėja griaustinis, nelyja lietus. Tofija girdi tiek kiek ir antkapiai kapuose, kur gali gauti užvalgyti iš kupinų našlių krepšių, kiek ir geležiniai vartai prieš darbininkų kvartalą, kiek ir nelygus vingiuotų skersgatvių grindinys. Darbininkų vaikai apmėto ją akmenimis, kurie nezvimbia lėkdami. Aplinkui rausva, balta, mėlyna, juoda.
       Kai prie smuklės ties kampu, netoli gimnastikos salės, Tofija susitinka petingą kreivakojį kurčnebylį, kuris krauna alaus dėžes, išneša šiukšles ir plauna indus virtuvėje, ji rodo jam rankomis, kad labai labai alkana. Tofija čepsi, pliaukši liežuviu, tuščiai žiaumoja, glostosi pilvą. „Niam niam niam“,– atsako jai kurčnebylys, atneša duonos kriaukšlę, nenugrandytų kaulų, prarūgusios sriubos. Paskui vedasi ją į užpakalinį kiemą už tualeto būdelės ir plytų krūvos, parsiverčia tarp šiukšlių ir pamazgų, skambiai bučiuoja ir gniaužo. Karštas ir negrabus kurčnebylys. Tą žino ir virėjos.
       Tofija mano sau: niekas taip nemoka daryti kaip Mugdas, išsišiepęs, ilgas kaip kartis jos mylimasis, šaipuolis Mugdas su karštu raudonu liežuviu. Tofija ramiai guli, kramsnoja, išsitraukia akmenuką iš po nugaros, žiūri į užpakalines belanges darbininkų namų sienas, į šiukšles ir srutas, kurios teka iš po išvietės. Saulė spindi tiesiai į akis.
       Tofija žino: tai viskas, ko vyrai reikalauja už duoną, o kartais ir rakiją. Nieko daugiau. Tegu, jeigu jie nemoka nieko geresnio, kaip, sakysime, tas margas guminis kamuolys vitrinoje. Mugdas moka kai ką daugiau. Mugdo jau nebėra nei dieną, nei naktį lovoje Kapitolinos kambarėlyje. Tofijos pilvas išbrinkęs kaip pupelės ankštis, ir ji dažnai žiaugčioja, riaugėja, vemia. Raudono kartūno Tofijos suknelė visa dryžuota nuo skretenų.
       Smuklėje šalta. Trenkia aliejumi kaip ir anoj didžiulėj troboj, kur kadaise, seniai, griežti ir susiraukę žmonės kišo jai pirštus į burną ir liežuvį, dar prieš tai, kada Tofija su Mugdu pabėgo, peršokę per aukštą sieną. Tofija sėdasi už stalo prie virtuvės durų ir laukia, kol kas nors pavaišins rakija, kuri taip maloniai degina vidurius ir šildo. Vyrai dažnai jai nuperka. Vyrai viską gali daryti: apdaužyti kumščiais, kaišioti rankas po sijonu, spjaudyti ant grindų. Tofija bijo vyrų, kurie vakare daužo stiklines, šokinėja ant stalų, mušasi kėdėmis.
       Prie didžiulio veidrodžio bronziniais rėmais sėdi praplikęs iš fabriko atleistas darbininkas lynininkas Birė. Išsišiepęs smakso į slyvinę priešais save, žagsi. Birei kreivai išaugę dantys. Birė pataikaudamas šypsosi Kadrijai, storam tarsi statinė smuklės šeimininkui, kuris žvilgčioja iš virtuvės. Tofija bijo Birės, nes jis skaudžiai gnybia į užpakalį, ir dar labiau bijo Kadrijos – jis, kai būna neišsimiegojęs ir prastai nusiteikęs, kojos spyriu ištrenkia ją laukan. Mieguisti girtuokliai atsipagirioję kiekvieną kartą pradeda krėsti tuos pačius pokštus, darosi įkyresni negu musės, nenuilstamos, zyziančios smuklės musės. Tofija sėdi, žiūri išpūtusi akis.
       – Kas dabar, brolau Bire, pas tavo žmoną? Gal palikai namuose kokį vyruką, kad sužaistų žaidimą stumk trauk? – gergždžiančiu balsu klausia darbininkų kvartalo nenaudėlis, sulaižytais plaukais Divacas, tekstilės fabriko vyresnysis meistras. Kiti apkvaišę nuo rakijos jo draugai kursto jį. Iš virtuvės žvilgčioja sukaitusios virėjos.
       – Nieko namie nepalikau. Išeidamas viską gerai išžvalgiau. Kas gi ten gali būti, brolyčiai? Ir palovėj apžiūrėjau, ir po praustuvu, o spintą prieš tris dienas dažytojui Piretai pardavėm, ir į krosnį buvau galvą įkišęs – nieko ten nepamačiau. Ko kam reikia mano namuose, pasakykit, brolyčiai, man teisybę? Aš ir pats viską išmanau, negražu šaipytis iš vargšo žmogaus. Vargšui žmogui po mirties ir danguj nėra vietos, o ką jau kalbėti žemėje! – šveplena Birė, gerdamas jis raivosi, virpa, kreta, laužo rankas.
       – Ir Šmulė viską gerai išmanė. Dar prieš karą išmoko amato pas Eržikę, paklausk Simano, kuris dar su turkais kariavo, jis buvo jos pirmoji meilė ir pirmasis mokytojas. Jis ją į tikrąjį kelią išvedė! – toliau šaiposi Divacas ir, oriai pasižiūrėjęs į veidrodį, stropiai glostosi plaukus.
       – Teisybę sako Birė, niekas čia nemokytas, – girgžda užkimusiu balsu Simanas, senas siuvėjas, kuriam prieš karą meistras laidyne praskėlė kaktą ir vos mirtinai neužmušė. – O tasai išsišokėlis Kicė, kur neseniai, grumstus spardydamas, išėjo nežinia kur, tikriausiai į cerkvę užsuko, dar gyvas būdamas sielai vietą užimti! – Simanui virpa plona raudona galvos odelė toje vietoje, kur sunki meistro laidynė kaulą sutriuškino, ligi pat smegenų kliudė. Kikena virėjos.
       – Gerrrai! – įsiterpia Tofija, tai vienintelis žodis, kurį ji gali aiškiai ištarti. – Gerrrai!
       – Ir sesuo Tofija pritaria! – šūkteli girtuokliai, žvilgčiodami į veidrodį. – Ar ne taip, Tofija, tu mūsų saulele? Ar ne taip, žalia liepele, baltoji lelijėle?
       – Nusižudysiu, man jau įkyrėjo! – pradeda žliumbti Birė, liūdnai svyra ant stalo jo nuplikusi galva, spindinti kaip švariai išplautas taurės dugnas. – Pulsiu po traukiniu, nebūsiu šuns vietoje! Pasidarysiu galą ir visam laikui atsikratysiu gėdos! Gyvenu, o nežinau nei kam, nei dėl ko gyvenu, kaip bergždžias gaidys ant mėšlyno! Ak varge, varge mano kasdienini! Kada ateina pirmas traukinys, broleliai mano brangieji, jeigu iš tikrųjų esate man broliai?
       – Yra, žmogau, vienuoliktą yra greitasis, antrą ir trečią vietiniai, rinkis – nori ponišką, nori prekini. Geriausia palauk kokio sunkvežimio, raguotasis kankiny, nė nepajusi, kaip atsidursi tarp mirusiųjų. Tik nepamiršk mūsų, nusidėjėlių ir palaidūnų, pabūk mums advokatu prieš Aukščiausiąjį! – atsako jam girtuokliai, kumščiuoja vienas kitam, patenkinti spokso į veidrodi ir merkia įsilinksminusioms virėjoms.
       – Nesižudysiu! – šniaukroja Birė, atleistas fabriko darbininkas lynininkas, kumščiais braukosi ašaras, išsiterlioja veidą, šluostosi staltiese. – Kokia man iš to nauda, broleliai, pagalvokit, jeigu turit sąžinę? Gal jiedu tik ir laukia mano mirties, gal ruošiasi mane nugalabyti. Nusibaigsi kaip viščiukas, o tavo nedraugai gyvenimu mėgaujasi, smaginasi. Užmušiu ją ir jį. Sukaposiu kaip keptą paršiuką ant kelmo. Kirviu gabaliukais sukaposiu ir į dulkes sutrinsiu. Tegu visi sužino, kaip Birė atkeršijo ir savo garbę apgynė! Nes man įgriso, brolyčiai!
       – Gerrrai! – priduria Tofija, griaudėjant visų juokui. – Gerrrai!
       Tofija visur ieško savo mylimojo kurčiojo Mugdo, visur – ir mieste, ir už miesto. Nėra jo nei po tiltu, nei akacijų giraitėje prie hipodromo. Nėra jo ir kapuose, kur juodai apsirengusių žmonių būrys stovi prie iškastos kapo duobės, su gėlėmis, vainikais, kryžiumi, smilkalais. Nėra jo ir už maurais aptrauktų, meldais apaugusių tvenkinių, šalia kurių išsisuodinę darbininkai krauna anglis. Nėra jo ir ant suolų parke. Nėra jo ir giliuose šaudyklos grioviuose prie stadiono, aptverto spygliuota viela, kuri drasko delnus. Nė kvapo jo nėra ir prie geležinkelio pylimo, ten, kur jis Tofija parsivertė aukštielninką po to, kai jiedu pabėgo, perlipę aukštą sieną, kadaise, seniai.
       Tofija atiduotų viso pasaulio rakiją, visas raudono kartūno sukneles ir margą kamuolį iš vitrinos, smuklę darbininkų kvartale, miestą su visais namais, lūšnom ir lūšnelėmis, kad tik pamatytų linksmą šaipuolį Mugdą. Tofija liūdnai žiūri į kurčnebylį, į girtuoklius, į nešvarų upelį, kurį gali peršokti, į darbininkų vaikus, kurie dažnai apmėto ją akmenimis.
       Tofija vis dažniau išeina į laukus, prie plytinės ir anglies šachtos kalno papėdėje, kiūtina keliuku per kviečius ir kukurūzus. Bent čia nėra nei kurčnebylio, nei susiraukusių vyrų, kurie bruka pirštus į burną ir liežuvį, nei Kadrijos, kuris spardo ją į kelius ir kiša raudonųjų pipirų į šnerves, nei niežuotų kačių laižančių jai rankas, nei sunkvežimio, kuris gali užlėkti ant jos iš užpakalio. Tofijai lupasi šašas nuo kaklo žaizdos. Mėgaudamasi jį iš lėto velka kojas per dulkes, kurios tvyro ties kviečių lauku tarsi plevėsuojanti skara, vilnija rugiai. „Blublublu“, – dainuoja Tofija, žvelgdama primerktomis akimis į šiltą saulę. Tofija palengva slenka keliuku, žingsnis po žingsnio, kaip ir saulė dangumi. Pilvas, kuriame auga mažasis Mugdas, stumiasi į priekį, skuba tarsi bėgte bėgtų. Laukuose kaimiečiai pjauna kviečius, guli kniūpsti pėdai kaip ir pjovėjai po akacijomis. Dirvone ganosi karvės ir avys, jų snukiai drėgni, kvapas šiltas kaip Mugdo liežuvis. Aplinkui kalvos kaip kuolai aplink ganyklą. Krūmuose yra daug gudobelės uogų, nuo kurių traukia gomurį. Svaiginamai saldžiai kvepia šienas, gera kupetoje. Akys pačios merkiasi vėsioje giraitėje, kelmai patys lenda po galva. Kiūtina Tofija per lauką. Miesto nebematyti, nebeliko kaminų, dūmų. Šilta, labai šilta. Dosnūs pjovėjai laukuose, skanus rūgštus pienas su puria minkšta duona. Tofija soti, labai soti, ir jos nepykina. Šviesu, kvapnu, gera.
       Kai saulė pasislepia už kalno sakytum vaikiščias už tvoros, iš miškelio išlenda lyg koks opšrus mėnulis ir sėlina dangumi tarp smulkių žvaigždučių. Tofija miega tvarte, prie slenksčio tupi gauruotas šuo. Karvės ją uosto, duria kvapnūs šiaudai, pro langelį srovena šviečianti dulksna. Kai kaimo vaikai tyliai įeina į tvartą, Tofija apsiverčia aukštielninka ir žiūri į neramius karvių snukius. Vaikai greitai keičiasi, labai greitai. Aušra balsva kaip rūkas. Pro duris ateina rytas kaip kaimietis su šakėmis ant pečių. „Vargšė“, – sako prakaituotos kaimietės, kišdamos jai į ranką kukurūzinį paplotį. Eina Tofija keliu ir mato, kaip ant lapų ir žolės garuoja rasa, kaip virpčioja medžių šakelės.
       „Gerrrai, gerrrrai“, – sako Tofija saulei, kuri žvelgia iš už kalno ir šaudo raudonais savo spinduliais pro akacijų ir uosių vainikus. Saulė geraširdiškai šypsosi, kutena liežuviu kaip Mugdas prie geležinkelio pylimo, kadaise, seniai. Tofija jau viską Mugdo užmiršo: juodus plaukus, stiprias rankas, ploną nosį, bet visą laiką prisimena išdykėlišką jo liežuvį. Tofijai pakanka ir Mugdo liežuvio, svarbu, kad prieš akis nešokinėja ir nesisukalioja lapiška Kapitolinos galva, žiopčiodama kaip plekšnė.
       „Blubiublu“, – dainuoja Tofija ir linksmai šoka aikštelėje už ąžuolų, šakotų, didžiulių senių. Pro jų kamienus matyti versmė apskritos kalvos papėdėje, akmens plokštė, vamzdis. Gera gaivintis šaltu vandeniu, kada esi sotus ir nepykina, ak, kaip gera. Prie pažaliavusio lovio kaimiečiai girdo karves ir arklius, rankomis vaiko bimbalus, murma sau panosėje. Kuris nors iš jų nusitempia Tofiją į krūmus, kiti šaiposi: „Nenusvilk nagų, čia tau ne Petrija!“ Krūmuose šliaužioja gyvatės piktomis, mažytėmis akimis. Sudriskusi Tofijos suknelė, vieni skarmalai.
       Slenka dienos kaip maldininkų procesijos, melsdamos lietaus, ilgos, nuvargusios, su vėliavomis. Jau vasara, pagelto javai, pamėlynavo vynuogynai. Gali nerūpestingai gyventi kaip dangaus paukštė, kaip žvirblis, varnėnas, strazdas, kaip girios balandė ir zylė. Tofija keliauja kur akys veda ir kojos neša. Tofija miega ant žemės, jos apklotas – dangus, rasa ją atvėsina, rasa nuprausia. Tofija galvoja: gera būti gyvai, kad tik šaipuolis Mugdas darytų tai, ko kiti nemoka. Šitiek jai pakanka, o visa kita... visa kita Tofijai nerūpi. Eina dienos kaip klajūnės su lazda ir krepšiu.
       Kai vieškelis prasispraudžia per kalną ir peršoka tiltą, pasirodo kalkių degimo krosnis, panaši į didžiulį muštuvį. Aplinkui rūksta smulkios dulkės, lenda į nosį, erzina šnerves kaip Kadrijos raudoni pipirai. Apie krosnį kaip musės zuja darbininkai, ligi juosmens pliki, purvini, sukaitę, apsiblaususiomis akimis. Vieškeliu lekia sunkvežimiai, automobiliai.
       Tvanku darbininkų barake. Smirda kaip ant dervuotų geležinkelio pabėgių. Vyrai įstumia Tofiją į vidų, įverčia į lovą kaip kalkių maišą ir greitai keičiasi. Tofija nesigina, nes vyrai taip retkarčiais daro. Tokia jų, vyrų, valia. Tofija žiūri tiesiai į sieną; sielvartingu veidu Dievo motina su vaikeliu Jėzumi, paauksintais plaukais ir putliomis rankomis. Tofija merkiasi, sunkiai alsuoja.
       Pavalgydino ją liesomis pupelėmis, davė atsigerti vandens iš medinio kaušo ir paklojo prie durų. Tofija nuolankiai guli ant paklodžių, vartosi per miegus. Geriau miegoti ant plikos žemės, kuri ir vėsina, ir šildo, tasai didžiulis juodas kamuolys. Tofija pabunda, mieguista žiūri į vyrus, kurie lošia kortomis prie karbidinės lempos. Dvokia karbidas, Tofiją tąso.
       Ant artimiausios lovos sėdi šlubis Landa. Nusimovė kelnes, apčiupinėja nesveiką koją. Nuvynioja tvarsčius, skudurėliu šluostosi atvirą žaizdą, dejuoja, raukosi iš skausmo, keikiasi. Piktas Landa, nedarbingas sodietis, širsta ant viso pasaulio, ant karo: „Tie nevidonai, šunsnukiai mane suluošino! Aštuonias burnas troboje reikia pamaitinti su dešimt pirštų ir viena nugara!“
       Erzina jį ir abejinga Dievo motina, šviesi ir graži putnaus vaikelio Jėzaus motina.
       – Eina skradžiais ir Marija iš Nazareto, ir visi keturi tūkstančiai kankinių, ir didysis pasninkas, ir Dievo motina! – bedieviškai keikiasi Landa, prisimindamas patogų miesto gyvenimą, storas kapitonienes, išsikvėpinusias ir dosnias, raudonomis lūpomis, balta kaip pienas veido oda. Kada ištisus mėnesius miegi ant prakeikto sniego, sunkiems darbams tiek betinki kiek džiovininkas šokiui. – Motina mano Stamenija, kam mane pagimdei, savo pienu maitinai! Jeigu gyvenimas būtų geras – galėčiau po pasaulį keliauti, namus pasistatyčiau, lauką arčiau, moteris mylėčiau, šautuvą ant pečių nešiočiau!
       – Kas iš to, kad čia urzgi, sūneli? – tramdo jį smulkutis kaip pelė senukas ožio barzdele, kurio vardas, sako, Luka, iš nuobodumo ir vienatvės pabėgęs iš namų.– Kas iš to, kad šuva ant mėnulio loja? Paklausyk: tris sūnus iš manęs atėmė. Gyveno laimingi sūnūs, kaip trys uosiai liekni, man paguoda senatvėje. Pradėjo kariauti pakvaišusios valstybės, sūnus į karą išėjo, kiekvienas su savo armija, su savo galva. Ir nė vienas namo negrįžo, pas mane, senį. Gavau žinią: žuvo sūnūs, žemę krauju palaistė, kiekvienas dėl savo teisybės. Klausiu: negi dėl teisybės žmonės žudo vienas kitą? Dėl kokios teisybės? Žemę nuklos mirusieji ir sužaloti! Daug mirusiųjų aš turiu, sūneli, nė suskaičiuoti negaliu. Aplanko jie mane kartais, sapne pasirodo, sugraudina mane, senį. Tikiuosi pamatyti juos aname pasaulyje, kada užgros trimitai ir grabai atsivers.
       – Tūzas! – sako žaliaakis vaikinas, kuris Tofijai primena kurčią jos mylimąjį Mugdą, ir kerta kortomis į išglerusį stalą, – po dvidešimt monetų iš kiekvieno! – Byra pinigai kaip iš gausybės rago!
       – Gerrrai! – priduria Tofija, žiūri, kaip kyla tabako dūmai ligi lubų, kaip liūdnai šypsosi Dievo motina, tarp neramių šešėlių laikydama ant rankų kūdikėlį Jėzų. – Gerrrai!
       – Daug pinigų! – jaudinasi Landa ir kyla nuo stalo. – Jeigu būčiau turėjęs pinigų, ir Dunojus, ir Sava būtų mano, ir visos miesto moterys nuo Danilovgrado ligi Zvorniko ateitų pas mane. Nepažiūrėčiau nė į vieną, net į kapitonienę, aš tik už darbininkų ir valstiečių klasę, joms į širdį pažvelgčiau švelniai ir šiltai, į mūsų kietą ir šaltą širdį. Nuolatos mąstau: kol yra vargšų, Landa, yra ir turtingųjų, turi būti išlaikyta pusiausvyra. O jeigu yra vargšų, tai iš kur gali būti lygybė? Patiktų man lygybė, jeigu ją matyčiau, kaip matau ir jaučiu vargą!.. Laukiu, kada loterijoje išlošiu ir kada ateis šventas Niekados. Ech, kapitoniene, kapitoniene...
       – Ak sūneli! Per moteris atsitinka viso pasaulio nelaimės, visas blogumas, jos sakytum su gyvatėmis susitarusios. Ateis diena, kada tu būsi kaip aš dabar, silpnas ir bejėgis, karininkienė tau bus tas pat kaip ir apskretusi kiaulininkė. Buvau aš tenai, iš kur mažai kas gyvas sugrįžta, septyniasdešimt septynis miestus aplankiau, devynias jūras perplaukiau, Prancūziją mačiau kaip dabartės tave, Albanijoje per pusnynus klampojau, su velniais vestuvėse šokau, su arabais iš to paties dubens košę kabinau, įvairiom ligom sirgau ir tau pasakysiu: niekur nėra gyvenimo. Turėjau moterų ir katalikių, ir pravoslavių, visko turėjau, ir vėl likau be nieko, vienas kaip pirštas su savo sielvartu ir su šiuo apklotu. Visko yra gyvenime, o ypač blogybių ir žmogaus niekinimo. Meilės, santarvės ir sugyvenimo reikia, kad galėtum eiti šokti į ratą, o neapykantą ir neviltį – skandink į juodą jūrą! O paskui ateis revoliucija, liaudies revoliucija, sūneli, kada geri žmonės valdys visas gėrybes...
       – Kas ta revoliucija, kas ta kontribucija! – niurna Landa prie savo tvarsčių ir atvirų žaizdų. – Tu nemiegojai kaip aš sustiręs tartum numirėlis ant sniego, duok Dieve, kad saulė jį sutirpdytų. Skundžiaus Dievui, maršalui: toks ir toks reikalas, draugai, spręskite pagal įstatymą, gal yra išleistas įstatymas ir neturtingiems. Koją valstybei atidaviau, koja tai ne lazda, turguj nenusipirksi. Kas gi tie dvidešimt tūkstančių devynioms burnoms, draugai? Štai kaip yra.
       – Gerrrai! – sako Tofija auksaplaukiui vaikeliui Jėzui, kuris linksmai šypsosi Dievo motinai.
       Dvokia karbidinė lempa. Smarvė dar nepakenčiamesnė negu nuo niežuotų kačių, kurios laižo kojas Kapitolinos kambarėlyje. Tofiją tąso. Lošėjai įtemptai žiūri į kortas.
       Rytojaus dieną vėl alsuoja kalkių degimo krosnis. Dūmai ir dulkės. Saulė slenka dangumi. Tofija iš lėto dūlina keliu. Kalnai susibruko vienas prie kito kaip avys aptvare. Tofijai tenka tai kilti aukštyn, tai leistis žemyn. Priežodis sako: nuo kalno ir numirėlis rieda. Dingo margas kamuolys, nulėkė į bedugnę nakties prarają, nuskendo giliame vandenyje. Kaimiečiai skina slyvas ant šlaitų, saldžius, mėlynus karuliukus. Moteris jau gailiai nebešnabžda: „Vargšė, vienui viena, nieko neturi“. Iš Tofijos raudono kartūno suknelės, kurią jai kadaise, seniai seniai, nupirko Mugdas, kai jiedu pabėgo, peršokę per aukštą sieną, beliko tik skaruliai, vienos skiautės. Vaikai veja Tofiją, pjudo šunimis, o tie baisiai šiepia dantis ir griebia už blauzdų. Skaudžiai kanda šunų dantys.
       – „Mummuumu“, – mykia Tofija, sunkiai nešasi išpūstą pilvą. Tofija alkana, labai alkana. Padidėjo, įsiskaudo Tofijai žaizda ant kaklo, išsiskleidė kaip bijūnas. Šiaudai skaudžiai duria žaizdą kaip kadagių spygliai. Mėnuo beria šaltą rasą, nuo kurios šiurpsta oda, stingsta visas kūnas. Auga mažasis Mugdas, Tofija nuvargusi.
       Palengva slenka dienos kaip rakijos varymo katilai, kaip kukurūzų prikrautas vežimas. Danguje telkiasi juodi debesys. Saulė pučiasi ir noksta kaip saldi kriaušė, regis, tuoj pat nutrūks ir tėkštels pernokusi ir sultinga į žolę. Pakils vėjas, sulinguos žemė po kojomis, tasai sunokęs kamuolys, ties mišku išsilenks daugiaspalvė vaivorykštė. Tofija žino: reikia valgyti, gerti, žingsniuoti. Reikia ieškoti Mugdo raudono liežuvio, kitaip jis pabals ir išdžius kaip rūkyta mėsa. Niekur nėra rakijos, kad sušildytų vidurius, nėra ko prikimšti klajūnės krepšio.
       Tofija niekaip negali pabūki vienoje vietoje. Tofija klajoja po kaimus. Griaustinis jai negriaudėja, lietus jai nelyja. Tik žaibai blyksi ir blyksi. Tofija žino; kiek kryžių yra kapuose, kur renkasi skaruotos kaimietės, kiek jų grįžo prie šulinio. Kaimo vaikai apšaudo ją iš laidyklių akmenimis, kurie nezvimbia. Ruda aplinkui, tamsu, šalta.
       Keliauja kamuoliniai debesys dangumi. Tofija pažliugusiu keliu brenda per upelį, aukštyn, žemyn. Susikūprinęs kalnas kaip darbininkai po sunkiais maišais. Nupliko medžiai, stirkso jų šakos. Snūduriuoja ant šlaitų gumbuoti ąžuolai tartum sukriošę seniai. Sunku vilkti basas kojas per purvą, iš klano į klaną. Vis didesnis ir sunkesnis darosi pilvas, kuriame kruta, šokčioja, vartosi mažasis Mugdas kaip blusa po marškiniais. Kaimiečiai nebeįsileidžia Tofijos į tvartus: „Bėk, nelaboji, toliau nuo mano trobos“. Karo Tofijos suknelės skutai. Pamėlynavo blauzdos, apdraskytos aštriais šunų dantimis.
       „Mummuuu“, – aimanuoja Tofija, gūžina šlapiais patvoriais, tarpais nuvirsta ant šiaudų kūlyklose, kur trenkia arklių šlapimu, trūnėsiais ir dvėseliena. Lėtai vinguriuoja dūmai viršum stogų, dar lėčiau plaukia debesys, už kurių, Tofija žino, pamėlynavusi saulė ir šaltas kaip ledas mėnuo. Panašiai kaip miško žvėrys olose, taip jie pasislėpė gilioj dangaus duobėj. Dingo, išskrido paukščiai, kregždės, purpleliai, lakštingalos, išlėkė kur akys veda, kur neša jų sparnai, kaip kadaise Mugdas iš Kapitolinos kambarėlio. Tofija bijo kaimiečių, kurie prie slenksčių grasina kumščiais: „Bėk, maita, iš kur atkėblinai, tegu šunys tavo kaulus tąso“.
       Slenka diena po dienos kaip nuvargusios Tofijos žingsniai. Tofija mąsto: gera alsuoti, nors tau ir skauda viską nuo galvos ligi pėdų. Kad tik linksmas šaipuolis Mugdas, aukštas kaip kalnas, milžinas kurčiasis Mugdas ateitų ir sušildytų savo raudonu, išdykėlišku liežuviu. Nebėra Mugdo nei dieną, nei naktį, lietus jį nusinešė ir užmušė, vėjas jį nusinešė ir užmušė. Sustokite, vėjai ir lietūs, grąžinkite mano Mugdą, su kuriuo drąsu buvo bėgti iš didžiulės trobos per aukštą sieną. Lyja rudens lietūs, pučia rudens vėjai kaimuose ir miestuose, kiaurai merkia, plaka Tofiją ir mažąjį negimusį Mugdą. Vyrai jau nieko nebereikalauja už duoną ir rakiją. Tofija nusikamavusi, silpna.
       Iš už tvoros iššoka kaimo mikčius, mergos vaikas Kalavarda, apsigaubęs antklode, su klumpe ant vienos kojos ir kiauru batu ant kitos, iki pat nuleipusių savo ausų užsimaukšlinęs didžiulę kepurę. Pamėlusiose rankose Kalavarda laiko apsilaupiusią, sugedusiais klavišais armoniką, glaudžia ją prie krūtinės tarsi kūdikį, glamonėja, myluoja, bara, plūsta, priekaištauja. Žiuri Tofija, kurčnebylė ir klajūnė: Kalavardos plaukuose įstrigę šiaudų, sudžiūvusio purvo, žąsies plunksnų. Žiūri Kalavarda, miknius ir mergos vaikas: Tofijos plaukuose įstrigę šakelių, sudžiūvusio purvo, mėšlo.
       – Karkia varnas! – sako Kalavarda.– Karkia varnas!
       – Gerrrai! – atsako Tofija.
       Susiėmę už rankų jiedu eina pažliugusiu keliu, lyja lietus, o dangus vis labiau artėja prie kalvų, trobų, tvorų, kiemų. Jų dviejų pėdsakų nelieka tame kreivame kreivutėliame kelyje, kuris pasislepia už persisaldžiusių šimtamečių senių ąžuolų ir virpančių akacijų. Eina Tofija su Kalavarda per šlapias ežias, per klampius arimus, per gurgenančius upelius, per kalnus ir slėnius. Priešaky – lietus ir purvynė, užpakaly – lietus ir purvynė. Išėjo į niekur ir negrįžo. Tofija su Kalavarda. Kranksi varnas, kra, kranksi.
       Krenta didelės ir tankios snaigės. Krenta ant miestų ir kaimų, tiltų ir vieškelių, fabrikų ir klanų, krenta ant kapų, ant kalkių degimo krosnių, ant rakijos varymo katilų, miškų ir pasėlių, krenta ant žemės ir dangaus paukščių. Stora antklode sniegas užkloja sušalusią žemę, juodą, sunkų kamuolį, kuris vis lėčiau sukasi, vis lėčiau, lėčiau ir lėčiau...

       Vertė Stasys Sabonis

       Versta iš „Refuz mrtvak“, 1969

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt