TEKSTAI.LT
<< Atgal

 
       Abramas Suckeveris

         Abramas Suckeveris gimė 1913 m. Smurgainyse, istorinėje LDK žemėje, garsioje rabinų bei chasidų šeimoje. Vaikystėje su tėvais atsidūrė Sibire. Nuo 1920 m. gyveno ir mokėsi Vilniuje, studijavo universitete literatūrą. Trisdešimtųjų metų pradžioje susibūrus dailininkų ir literatų grupei „Jung Vilne“ („Jaunasis Vilnius“), L.Volfo kvietimu į ją įsitraukė ir A. Suckeveris.
         Pirmieji A. Suckeverio eilėraščiai, įtakoti iš Smurgainių kilusio Mošės Kulbako poezijos, Vilniaus ir Varšuvos žydiškuose laikraščiuose pasirodė apie 1933 m. Pirmoji jo poezijos knyga „Lider“ („Dainos“) išėjo 1937 m., ir jis iškart buvo pripažintas kylančia jidiš literatūros žvaigžde. 1940 m. A. Suckeveris išleido gamtos grožį apdainuojantį rinkinį „Valdiks“ („Miškas“).
         Kilus Antrajam pasauliniam karui, poetas pateko į Vilniaus getą, iš kurio vėliau pabėgo, partizanų būriuose kovėsi su naciais. Po karo drauge su rašytoju Š. Kačerginskiu rinko išlikusią JIVO medžiagą. 1945 m. išėjo jo knyga „Di festung“ („Tvirtovė“), o 1946 m. – „Lider fun geto“ („Geto dainos“). Tuo pat metu Paryžiuje pasirodė jo prisiminimų knyga „Vegn Vilner geto“ („Apie Vilniaus getą“).
         Kaip liudininkas A. Suckeveris 1946 m. dalyvavo Niurnbergo procese.
         1947 m. jis atvyko į Palestiną ir apsigyveno Tel Avive. Čia 1948 m. išėjo jo knygos „Di jidiše gas“ („Žydų gatvė“) bei „Geheimštot“ („Paslapčių miestas“), kuriose vaizduojamas Vilniaus žydų gyvenimas, niūri geto kasdienybė, kanalizacijos šulinių tamsa, nepalaužtos dvasios didybė ir pasipriešinimas pavergėjams. Nuo 1949 m. A. Suckeveris redaguoja žurnalą „Di goldene keit“ („Auksinė grandinė“).
         Jo eilėraščių rinkiniai „In fajer vogn“ („Ugnies vežime“, 1952), „Sibir“ („Sibiras“, su M. Šagalo iliustracijomis, 1953), „Ode cu der toib“ („Odė balandžiui“, 1955), „In Midbor Sinaj“ („Sinajaus dykumoje“, 1956), „Gaistike erd“ („Dvasios žemė“, 1961), „Firkantike oisies un mafsim“ („Keturkampės raidės ir ženklai“, 1968), jo rinktiniai poezijos tomai yra magiška ir įspūdinga grandis vis atsinaujinančioje jidiš literatūros grandinėje.
         1966 m. A.Suckeveris už savo kūrybą buvo iškeltas kandidatu Nobelio premijai gauti. Tačiau įtakingi Izraelio politikos ir kultūros sluoksniai dėjo daug pastangų, kad premijuotas būtų valstybine hebrajų kalba rašantis autorius – premija atiteko prozininkui Š.Agnonui.
         Nemaža A. Suckeverio eileraščių išversta į hebrajų, anglų, prancūzų, ispanų, vokiečių, rusų bei kitas pasaulio kalbas. Į lenkų kalbą A.Suckeverio poezijos yra vertęs Cz.Miloszas – abu poetus siejo Vilniaus tema ir ilgametė asmeninė draugystė.

Vertėjas

 
VEIDAI PELKĖSE

a

...ir mūsų mintys per naktį tapo pilkos,
žaizdas pabarstė spinduliai druska nuodinga,
balti balandžiai, pelėdų kliedesiu nutvilkę,
kvatojas iš vilčių, kur dūmuose pradingo.

O mano žeme, ko drebi – nejau ir tu suskilus?
O gal jau tavo šnervėms išplėstoms auka pakvipo?
Praryk mus! Už tikėjimą išdidų, gilų...
Praryk mus su vaikais, su vėliavom, su knygom!

Kiek sykių mes malšinom besotį tavo alkį?
Tamsias duobes užpildysime savo kūnų auksu.
Iš mūs veidų nudriks voratinklis per pelkes...
Veidai per pelkes... O namuos degs gaisas blausiai...

 
b

Užgniaužia tamsos besiraitanti kilpa
Man kvapą,
O žvilgsnyje krienas pakibo –
Į karcerio tarką
Aš puolu ir brūžint save imu.
Ak, būtų bent žmoniška ar malonu...

Tarp pirštų jaučiu stiklo šukę kiekvieną.
Kaip aš – plieno replėse trūkčioja mėnuo:
Naktis neįžiūrima gniaužia mane –
Blaškausi žmogaus metaliniam delne!

Pro stiklo skeveldrą aš glostau mėnulį:
„Jei nori, prie šono negyvo prigulki!“
Tuoj karštą gyvybę stikliukas palies.
Bet gaila jį, šaltą, man kelt prie gerklės...

 
c

Šildau arbatą tavo laiškais,
vienintelis lobi, –
lieka pilkų pelenų
lapai ploni,
tiktai aš juos skaitau,
tiktai aš atsisveikinu su tavimi.

O vėjau, nedvelk nuo kapų!
Te alsavimas būna tylus, tylus, –
vienas gūsis,
ir gydantis tavo grožis
pavydu išgrindžia visus kelius.

Kokia tu brangi
lapuos pilkų pelenų,
kaip šviesiai tu išeini
lapais pilkų pelenų, –
tiktai aš juos skaitau,
tiktai aš atsisveikinu su tavimi...

 
d

Viršuje mirtinai susigrūdę metaliniai piratai
smaigsto švilpiančias strėles į mėnulio širdį.

Apačioje, ant kalvos, tarp minkštų tabako žiedų
raitosi moteris gimdymo kančiose.

„Kas pagelbės?“ – „Tyliau, o tyliau...“ – ir mylimasis
išlieja ašarų spindesį ant jos apdulkėjusių kojų.

„Mano kūdiki, meilės melodija, tu neskubėki,
dar pagrok, nors esi vien kūnas ir sapnas, o tikrovė – žudynės“.

Spinduliuota pjūtis ryja laukus. Upėse žuvys
rėkia ir drebina moterį drauge su žeme.

„Jus maldauju, o dvasios mirties, prisiliest neišdrįskit!“
„Tyliau, o tyliau, nuo blogybių visų aš pridengsiu lyg šarvas...“

Staiga tarp griaustinio ir žaibo suskambo rojalis –
tai naujagimio balsas ištryško, ir jo aidesys

(Neregėta jėga!) nuslopino tvyrojusią baimę,
ir raitosi žemėj – rasa nusipraususi – meilė.

 
e

Tai netrukus įvyks!
Juodi lankai
vis labiau veržia man kaklą!
Išlaisvintas nuo pasaulio
liksiu gulėt po kanopom,
beasmenis lyg akmuo grindiny;
tačiau mano didelį norą
išlikti
tempia trys skruzdėlės:
pirma –
po mano vaikystės laurais –
sugrįš į stebuklų girią;
antra –
po mano sapno šarvais –
sugrįš į sapnų kraštą;
o trečioji,
ta, kuri neša mano žodį,
neberas kelio,
nes maru užkrėsta
patikimų žodžių šalis;
tad ji budės šešėlių slėny
vienui viena
vieniša
prie mano palaikų.

 
f

Baltasis, baltasis?
Juodasis, juodasis?
Ir akys apanka,
Ir sutreška kaulai.
             A.S.

Iš mano eilėraščio „Tvinksi smilkiniuos“,
VALDIKS, 1940

O miestas be galvos. Apsąlę plėšos
Kvartaluos bombos. Taktą nykų
Mirtis vis muša. Lydi išdavikas
Ją – kiškio veidu, lūpom iš pelėsių...

Kaskart troškiau tarp vortinklių poetui –
Kaip šunį surištą būdon įgrūdo...
Ir laša ant pečių jam žvakė: jude,
Kad juodas raitelis jį pastebėtų.

Juodasis raitelis jį vijosi kadaise
Ir raiteliui baltam pavymui lėkė;
Dabar jis su pikta žinia iššoko priekin,
Dabar jis prievartauja saulės gaisą.

Ir gieda dainius, vorui liudijant ir matant:
-Te atlaidus gyvenimas man būna,
Kad gabalais palaidojau jo kūną
Vergovės, nuosmukio ir mūzų metą.

Ne aš, ne aš mečiau jam pykčio jauką,
Tai mano siekių raitelis juodasis!
Tai išmėgintos jėgos – juodos dvasios
Šuns kvailą sąžinę many pasmaugė.

Sustingsta lūpos, graibstant orą godžiai.
Grandis kartų grandinėje sudyla.
Vis plečias vortinklis. Bet plėšia tylą
Įkalintieji rašalinėj žodžiai.

 
g

Aš gėriau aitrų vyną, kai nuodas lyg šviesa
Spindėjo taurėje ir tavo akyse.
Ir juodas laivas, iš kaukolių statytas,
Tavęs jau lūkuriavo uoste netolies.

Aš gėriau vyną, nors jo nevalia man liest.

Dabar, kai svarstykles išlygino skausmai,
Galiu be graudulio nusišypsot linksmai:
Lyg du vaivorykštės galai nutolę
Sujungė mus slėptuvė ir skirtis.

Dabar draugystės mūsų nieks neišardys.

 
h

Su mano batais, kelnėm, švarku
Nepažįstamas vyras užėjo pas mamą.
Dvi įtūžusios akys jį tiria, lukštena –
Lyg žirnių ankštį –
Ir mąsto: nejau apanku?

Ji šnabžda: tu... su peiliu... sūnau mano...
(Suskamba žvakidė,
Apsigaubusi šešėliu kraupiu).
Užsiplieskia ir jis: ar gali taip būt?
Ir peilis mažėja, o baimė auga, plevena.

...Jam rodos: sekmadienį kaime šoka jisai,
Ir priešais jo motiną šmėkščioja peilis.
Su savo antrininku jis sverdi ir gailis,
Ir krinta ant žemės, bejėgis visai.

-Atleisk, suvedžiojo tas kipšas senas!
(Palaiminta žvakė
Sužimba užgesdama).
Ir nori pabust iš tikrovės mama,
Bet tikrovė rūsti,
Ir, deja, ne sapnas.

 
Mano broliui Moišei

j

Man sako balsas: patikėk
Teisingumu – tai ne tik žodis.
Net pavergtas maištauk vis tiek,
Kad liūto ainis tu – įrodyk.

Nes tikslas buvo ir yra,
Blyški aušra jau pasirodo.
Yra juk kraujy bacila,
Kuri per amžius neša nuodą.

Tu savo skausmo prasmę rask,
Išskleisk ją, iššūkiu pavertęs.
Jau kelia sūnus ir dukras
Senoliai tarsi bronzos varpas.

Čia išeitis. Pakilk ir ženk,
Kartų kartos išpirki klaidą.
Mirtis atleidžia kiekvienam,
Bet ji niekšybės neatleidžia.

1941 birželis–liepa

         Pastaba: eilėraščius „Veidai pelkėse“ kūriau, marui įžengus į Vilnių. Maždaug nuo birželio 25 d. iki liepos 5 dienos. Aš rašiau pasislėpęs sugriautame dūmtraukyje savo sename bute Ukmergės gatvėje 14. Aš slapsčiausi nuo gaudytojų, kurie griebdavo kiekvieną aptiktą vyrą, suprantama – žydus. Mano žmona šiuos posmus nešėsi per visus siaubus ir nelaimes. Jie drauge keliavo per pirmąsias provokacijas ir kartu kraujavo kalėjime nuo Šveichenbergo rimbo. Per stebuklą ji parbėgo su jais atgal į getą, kuriame manęs jau nebebuvo – aš išėjau per geltoną vidurnakčio šviesą. Kai grįžau, radau žmoną ligoninėje. Raitydamasi gimdymo skausmuose ji gnaužė saujoje šias dainas.

       A.S. 1942.5.16

 
       Pastaba, rašyta 1991 metais, papildant 1942 m. pastabą

         Apie išgelbėtą eilėraščių ciklą „Veidai pelkėse“, kurį aš sukūriau Katastrofos laikotarpiu, sužinojau iš straipsnelio „Lietuvos Jeruzalėje“, 1990 m. kovo mėn. nr. 3 (5).
         Devynių eilėraščių fotokopiją iš valstybinio archyvo man vėliau atsiuntė ponia Ester Mejerovič-Švarc, dabar gyvenanti Jeruchome, Izraelyje. „Pastaboje“ po paskutiniojo eilėraščio pasakyta, kad šį ciklą rašiau pasislėpęs sugriautame dūmtraukyje savo sename bute Ukmergės gatvėje 14 maždaug nuo birželio 25 d iki liepos 5-os dienos“ (1941). Šiuos kūrinius aš pats paslėpiau arba atidaviau, kad paslėptų Vilniaus gete 1942 metais.
         Mano knygoje „Vilniaus getas“ (Paryžius, 1946) minima, kad „Veidai pelkėse“ gimė „malinoje“ (slėptuvėje) po skardiniu stogeliu tame bute. Taip pat minima, kad tris naktis tuo pačiu laiku slapsčiausi sugriautame dūmtraukyje „priešais mėnulį“. Matyt, šios vietos yra „Veidų pelkėse“ gimimo adresai.
         Pirmajame Poetinių kūrinių tome ir kitose mano knygose atskiri eilėraščiai pažymėti panašiomis datomis.
         Iš devynių – tik keturi skelbti mano rinkiniuose (a, b, c ir j). Tačiau jų veidai kitokie negu tie, kurie dabar įtraukiami į ciklą.
         Penki šių eilėraščių broliai ir seserys čia parodomi pirmą kartą, ir man pačiam jie yra atradimas. Visos devynios ciklo dalys spausdinamos, nepakeitus nė žodžio.
         Aš dėkoju poniai Ester Mejerovič-Švarc, kad „Veidai pelkėse“ dabar išvydo šviesą.

A.S.

Vertė Alfonsas Bukontas
Versta iš: „Der joireš fun regn“ („Lietaus palikuonis“), Tel Avivas, 1992

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt