TEKSTAI.LT
<< Atgal

 
       John Updike

       ŽVILGSNIS

       Tada jis pamatė, pačiu akies krašteliu. Pasisuko apmirusia širdimi. Kad ji galėtų būti čia, dabar, prie stalo, kaip tik šitame restorane, kaip tik šitą dieną, kai jis vėl sugrįžo į miestą, atrodė neįtikėtina, tačiau jo širdis vis tiek sutuksėjo, nes jau tada, kai abu dar gyveno Niujorke, jiems daugybę kartų pavykdavo susirasti vienas kitą, o čia bus dar vienas kartas. Jau per tą trumpą akimirką, kol atpažinęs gręžėsi, mintyse jis spėjo sudėstyti pirmuosius žodžius; jis droviai atsistos – tas jo drovumas jai atrodydavo labai žavus, – prieis prie jos ir pasakys: ,,Sveika. Čia tu?“
       Ji tarsi teisindamasi nusišypsos, nuleidusį akis, o veidu perbėgs vienas tų nežymių virpesių: „Aš.“
       „Labai džiaugiuosi. Man labai gaila, kad taip išėjo.“ Ir visa bus suprasta, ir būtinybė atleisti dar sykį stebuklingu būdu atsidurs jiems už nugaros, lyg liepsnojančių popierių siena, per kurią jie jau perėjo.
       Tai buvo kažkokia kita moteris, nelabai jauna, kurios plaukai, netgi ne jos plaukų spalvos, iš pirmo žvilgsnio priminė jos plaukus: perskirti per vidurį ir užpakalyje susukti į blizgantį kuodą, lyg du tamsūs sparnai jie kirste kirto kaktą, ir dėl to kakta atrodė žema, niūri, o žvilgsnis itin ryškus. Jis pajuto, kaip klausiamai į jį sužiuro drauge pietaujančiųjų akys, o jam pačiam akis gėlė nuo pastangų įsprausti nepažįstamosios pavidalą į anos moters pavidalą. Vienas stalo kaimynų – malonus žilas bankininkas, kurio simpatiją jam, panašią į dosnų čekį, pačioje gelmėje kiek slopino nežymus takto trūkumas, lyg mažytis minusas, užtikrinantis abipusį jų saugumą,– nusišypsojo, tarytum tramdydamas jo norą pasipasakoti, prisipažinti. Antroji jo kaimynė buvo pagyvenusi moteris, draudiko agentė, buvusi partnerė, negailestingai įžvalgi statistikos reikaluose, tačiau kaip žmogus kažkokia visa susiglosčiusi, o dabar net dėjosi siaubo apimta.
       – Matau šmėklas, – paaiškino jis jai, ji linktelėjo; mat jie visi trys su netikintiems būdingu linksmu pašaipiu patiklumu šnekėjosi apie vaiduoklius. Pokalbio uždanga vėl nusileido, tačiau jam dilgčiojo delnus, ir, tarytum įspraustas tarp dviejų veidrodžių, jis matė nesuskaitomą daugybę kartų atsispindint tolydžio mažėjantį jos žvilgsnį.
       Pirmą kartą juodu susitiko kambaryje su milžiniškomis paveikslų plokštumomis ir grakščiais baldais, kurie tarytum stovėjo pasistiebę ant pirštų galų; ji puolė ginti kažkokią savo vyro mintį, o jis suirzęs stebėjosi, kaip tokio neabejotino proto ir valios moteris gali nusižeminti ir palaikyti visiškai idiotiškus teiginius, ir ji, tikriausiai per kambario erdvę pajutusi jo sudirgimą, įsmeigė į jį savo žvilgsnį. Žvilgsnis vienu metu buvo ir šiurkštus, ir nesugaunamas: šaltokas, neabejotinai griežtas, tačiau keistai platus, netgi atviras – jo esmė nesidavė nusakoma žodžiais. Akys buvo vienintelis patrauklus bruožas strazdanotame, prakauliame, valiūkiškame jos veide, įsimenančiame visų pirma atkakliu noru išreikšti pasitenkinimą. Juokdamasi ji lyg kaukolė iššiepdavo dantis, o kai įsmeigdavo savo žvilgsnį, didelės, rimtos tobulai gražios jos akys atrodė tokios pat sustingusios kaip statulos.
       Vėliau, kai jų pažintyje jau buvo išnykęs pradinis dirglumas, jis sutiko ją Moderniojo meno muziejuje senų kino kadrų parodoje ir, eidamas prie jos, pilnas kažkokio tyro linksmumo, kuris jau tada jį pagaudavo, ją pamačius, staiga sutiko jos žvilgsnį.
       – Mes jūsų pasigedom penktadienio vakarą, – pasakė ji.
       – Nejaugi? O kas buvo penktadienio vakarą?
       – Ak, nieko ypatingo. Pas mus buvo nedidelis pobūvis, ir mes laukėm jūsų.
       – Mūsų niekas nekvietė.
       – Kvietė, kaipgi. Skambinau jūsų žmonai.
       – Ji nieko man nesakė. Tikriausiai užmiršo.
       – Na, ką gi. Ne taip jau svarbu.
       – Svarbu. Man labai gaila. Mielai būčiau atėjęs. Keista, kad ji užmiršo. Juk ji tik dėl pobūvių ir gyvena.
       – Taip.
       Ir jos žvilgsnis suglumino jį, nes jau nebebuvo nukreiptas į jį; priešiškumas tarp abiejų moterų egzistavo jau tada, kai jis dar nebuvo davęs dingsties jam atsirasti.
       Vėliau, pobūvyje, kuriame dalyvavo jie visi, akimirką likęs vienas su ja, jis ją pabučiavo, ir jos lūpų reakcija sukėlė jam nerimą; atsitraukęs jis tikėjosi jos veide rasti tą drėgną beformę šilumą, pasitikusią jo lūpas, tačiau vietoj jos išvydo tą žvilgsnį. Per vėlesnius mėnesius jis džiaugėsi, matydamas, kaip jos žvilgsnis atsileidžia. Jo glėbyje jos kūnas suminkštėdavo; vieną naktį, dar po vieno pobūvio, jo žmona, gulėdama šalimais savo nežinojimo priešaušryje, pasakė, šaltai ir atvirai – taip tik varžovė gali įvertinti, – kokia išgražėjusi ta, ana, ir jis, pusiau sapnuodamas šiltoje lovoje, kurią buvo išdavęs, pasijuto išteisintas. Jos juokas nebeskardendavo taip godžiai, o akys, kupinos paslapčių, kurias juodu buvo sukūrę, pagilėjo ir tarytum priartėjo prie mergiškumo, slypinčio kituose jos veido bruožuose. Matydamas ją, stovinčią kitame kambario gale, gaubiamą to grožio, kurį jis jai suteikė, jausdavosi kaip jos kūrėjas, tėvas. Jiems susitikus, tarp jų rasdavosi švelnumas, lyg koks jų dvasios kūdikis, kurį išsiskyrus kažkas paimdavo ir paguldydavo miegoti. Tačiau net ir per tuos mėnesius, bendros jų paslapties gelmėse, kai jie drauge gulėdavo tarytum kažkokiame jaukiame kalėjimo požemyje ir vis labiau karščiuodamiesi svarstydavo, ką daryti, jei jų paslaptis būtų atskleista ir juos kas nors demaskuotų, jau tada kartas nuo karto į jį įsmigdavo nors ašarų ir nuovargio sušvelnintas, tačiau neabejotinai kaltinantis griežtumas. Tai tikrai buvo kaltinimas, tačiau ne čia glūdėjo esmė, jo sąžinė vengė žodžiais nusakyti tą jėgą, kuri jį pagimdė ir kurios – tai palengvėle jau ėmė ryškėti – jis nevaliojo nuslopinti. Kiekvieną sykį, kai jie skirdavosi, jinai paskutinę akimirką, prieš durims užsiveriant, palikdavo savo žvilgsnį, kuris persekiodavo jį lyg skardus atkaklus užgauto krištolo skambesys.
       Kai jis paskutinį kartą ją matė, visi švelnumo pilni mėnesiai buvo plėšte nuplėšti šalin, o žvilgsnis, dabar jau nuogas, atrodė pilnas įniršio.
       – Nejau tu manęs nemyli?
       Dvejuose namuose buvo visiška suirutė, ir galingas instinktas, stūmęs jį prie jos, dabar sumenko ir virto niekingu poreikiu slėptis bei maldauti.
       – Nepakankamai.
       Jis tai pasakė kaip paprastą faktą, kaip kažką, kas jais ir šiaip buvo išaiškėję.
       Tačiau ji priėmė jo žodžius tarsi mirtiną smūgį, ir veide, kuris nuo pastarųjų dienų smūgių išblyško ir sukrito, po lygiai perskirtų plaukų tamsiais sparnais jos žvilgsnis vėl atgijo toks šaltai tramdomas ir nepalenkiamai priešiškas, kad jis daugelį savaičių negalėjo sumerkti akių, neišvydęs jo prieš save, – tikriausiai šitaip kankinimų aukai akyse stovi raudonai įkaitusi geležis, kuri ją apakino.
       Dabar, vėl sugrįžęs į Niujorką, vaikštinėdamas vienas, apramintas valgymo ir naudingų pokalbių, jis pamatė esąs tiek pasveikęs, kad žaizda jau ėmė mausti, trokšdama atsiverti. Žaižaruojančiame mieste visur kyšojo dygliai, galintys ją atplėšti. Kiekvieno veido blyškus diskas, šmėkštelėjęs jam pro akis, tarytum slėpė galimybę būti jos veidu. Jis jautė, kad ji jo žvalgosi. Kur ji galėtų jo ieškoti? Pagal savo būdą ji turėtų paprasčiausiai vaikštinėti gatvėmis ir tikėtis, kad taip bežingsniuodama sutiks jį. Staiga jį persmelkė nujautimas – taip, antai nusigręžusi, laukdama, kada galės pereiti Keturiasdešimt trečiąją gatvę, tarp dviejų vaikinų portorikiečių stovi jinai; nebuvo jokių abejonių – tas pats laukiantis galvos pakreipimas, skruosto ryškiais žandikauliais mergiška linija, tankių plaukų kuodas, susuktas taip stipriai, jog jam atrodydavo, kad nuo smeigtukų jai skauda. Jis atsistojo šalia, drovus ir valiūkiškas, kad galėtų užklupti ją iš profilio, ir tada ji virto raukšlėta išsidažiusia moterimi su atvėpusia apatine lūpa. Netikėdamas jis apsidairė aplinkui, ir jo žvilgsnis blykstelėjęs išnyko modernaus banko raibuliuojančioj stiklo sienoj. Eidamas skersai gatvę, jis žiūrėjo į banką, bet ten nebuvo nieko, visiškai nieko pažįstamo, išskyrus kelias vazonines tropikų gėles, kurios jam pasirodė kažkur matytos.
       Jis grįžo į darbą. Firma, šį kartą jam apsilankius, davė atostogaujančio žmogaus kabinetą. Jis įstengė susikaupti tik įsivaizduodamas, kad kiekvienas penkių minučių periodas – paskutinė laiko atkarpa, dar likusi jam ligi jos atėjimo. Kai ant jo stalo suskambėjo telefonas, jis tikėjosi, jog sekretorė praneš, kad jo teiraujasi iš sielvarto beveik pamišusi moteris stulbinančiomis akimis. Kai jis išėjo į holą, kažkur tolumoje šmėstelėjusios sekretorės siluetas sugniaužė jam širdį savo panašumu. Grįžęs atgal į skolintą kabinetą, net pastėro, jos ten neradęs, ir ėmė bodėdamasis apžiūrinėti pageltusius vaikų piešinius – kito vyriškio vaikų, – suklijuotus ant sienų. Nuobodi popietė ant tų pačių sienų lipdė savo šešėlius. Už lango suspindo dangoraižiai. Jis nusileido liftu ir išėjo į vėsias žmonių tirštas sutemas, dėkingas jai už atidumą: tokia ji yra – atsiranda tik tada, kai jis užbaigia dienos darbą. Per tas padrikas valandas, kurias jie buvo praleidę drauge, ji visada elgdavosi taip, kaip elgtųsi rūpestinga žmona. Bet dabar jai nebebuvo jokio reikalo apdairiai slapstytis, ir jis be sąžinės graužimo galėjo nusivesti ją vakarieniauti. Jis dirstelėjo į piniginę, norėdamas įsitikinti turįs pakankamai pinigų. Į teatrą eiti jis atsisakys, nors ji, be abejonės, pasiūlys. Ji mėgo teatrą. Tačiau jie turėjo per maža laiko vienas antram, kad aukotų jį kažkam trečiam.
       Kambarį jis buvo išsinuomojęs viešbutyje, kurį vis dar tebelaikė juodviejų viešbučiu. Jis nustebo neradęs jos viešbutyje, kur vyko lyg ir kažkoks pasilinksminimas, juoko konkursas Šarlis Buajė laukė lifto. Visa tai būtų jai patikę, kai, sėdėdama ant suolo priešais stalą, ji lauktų, žiūrėtų ir, sukryžiavusi ilgas kojas, juodo batelio nosimi bei kulnu badytų orą. Jis net buvo sugalvojęs, ką paaiškins administratoriui: čia esanti jo žmona. Jiedu susipykę (balsas tylus, antakiai pakelti, nepakenktų ir būtinas išraudimas), o ji, impulso pagauta, nusivijusi jį į Niujorką taikytis. Nenumatyta, bet... žinot, tos moterys. Ar nebūtų galima užsakytos vienutės pakeisti į numerį dviem? Ačiū.
       Šis mažas spektaklis buvo taip tvirtai įrašytas jo galvoje, kad jis net žvilgtelėjo į barą, norėdamas pažiūrėti, ar kur nors užkulisiuose nėra pagrindinį vaidmenį atliekančios aktorės. Baras, apšviestas melsva šviesa, buvo tirštai apgultas homoseksualistų. Jis girdėjo, kaip tingiai, tęsdami balsius, jie rafinuota tarsena nagrinėja muzikinės komedijos klausimus, ir prisiminė tą kartą, kai, jam pareiškus savo pasidygėjimą, ji ėmė labai rimtai jam aiškinti, kad homoseksualistai taip pat esą žmonės ir kad ją pačią traukia prie jų, ir kaip jai visada būna liūdna, kadangi ji neturinti nieko, supranti, nieko, – ir žvilgsnis tarytum ginantis paaštrėjo, – ką galėtų jiems duoti.
       Jis liftu pakilo į savo kambarį. Kambarys buvo panašus į tuos, kuriuose jiems teko gyventi drauge, tačiau nė vienas daiktas neatrodė toks pat, nebent vandentiekio vamzdžiai, bet ir tie buvo kitaip išvedžioti. Jis pasikeitė marškinius ir kaklaraištį. Veidrodyje kažkas iš lėto subangavo, lyg moteris žengtų atsargų žingsnį, ir nugara jam nuėjo pagaugais; tai skersvėjis užtrenkė duris. Iš troškaus tuščio kambario jis išskubėjo į gatvę, kad galėtų alsuoti nematoma galimybe atrasti ją. Pavalgė restorane, kurį būtų išrinkęs abiem. Padavėjas tartum sunerimo, kai jam teko pasodinti vieną vyriškį. Moteris, sėdinti su bičiuliu prie gretimo stalo, pasitaisė auskarą, ir tas judesys buvo jos; ji nebuvo persidūrusi ausų, ir šitas jos kūno tyrumas žavėjo jį. Kavos jis negėrė. Šią naktį jam reikia ligi soties išsimiegoti.
       Ėjo pėsčias, kad pavargtų. Brodvėjus gaudė nuo poravimosi triukšmo – jūreiviai ir jų merginos, komivojažieriai ir kekšės. Pavasaris sunkiasi į miestą per jo gyventojų kraują. Šoninės gatvės, tylios lyg ilgų miegamųjų vagonų koridoriai, mažėjančia perspektyva nutįso tolyn. Jinai ieškos jo Penktojoje aveniu; instinktas apžiūrinėti vitrinas nuves ją ten. Tolumoje, šalia Rokfelerio centro, jis pamatė jos siluetą, paskui vieną akimirką žvilgsniu pagavo jos veido plokštumą, kuri lyg žaibo blykstelėjimas dingo, po savęs tarsi akmenų griūtį palikdama veidą, kurio jam niekada neteko bučiuoti ar ramiai stebėti, kai nugręžtas į šalį gulėjo ant pagalvės. Vieną ar du sykius jis net pastebėjo tarpdurio šešėlyje, susigūžusį ant suolo, palinkusį į Prometėjo fontano pusę, jų švelnumo kūdikį miegantį; bet niekur nematė jos, to kvapnaus jos tvirtumo, kurį jausdamas šalia taip brangino, apimtas kažkokio keisto džiugaus lengvumo. Jau net ir statistiniu požiūriu atrodė keista, kad tarp tokios daugybės veidų nė vienas nėra jos. Atrodė visai natūralu, kad jis galėtų gauti ją lyg kokį pelno procentą iš tokios daugybės nepažįstamų žmonių, kad išgautų jos egzistenciją tarsi radį iš pakankamo kiekio urano rūdos. Su juo ji niekada nebuvo santūri, šitas šiurpus taktiškas nesirodymas jai nebūdingas.
       Mėnuo savo vogtu spindesiu be jokio reikalo dar pastiprino ryškias šviesas aplink čiuožyklą be ledo. Jam einant pro šalį, žmonės gręžėsi, tartum jausdami, kad jis kažko ieško. Kiekviena nauja akimirka, kuri neatnešė jos, žeidė jį kaip smūgiai. Jis puikiai žinojo, kaip įvyks jų susitikimas. Jos akys jį pastebės, o lūpose nejučia atsiras tas šypsnys, kuris pasveikindavo kiekvieną jų susitikimą, kad ir koks rimtas bei sunkus jis būtų; jos žvilgsnis pritrauks jos kūną artyn, o tirštėjantis jo artumas ištirpdys tą kietumą, tą tramdomą šaltumą, tą... Ką? Kas buvo tas dalykas, kuris iš pat pradžių stovėjo tarp jų ir kurį, nepaisant didžiausių savo širdies pastangų, jis galų gale tik sustiprino tarytum kažkokia beprotiška, miglota pranašystė išsipildydama būtų įgavusi despotišką galią? Kas buvo tai, ko jis niekada neįvertino, gal todėl, kad tuštybė neleido jam patikėti, jog tai gali ir sietis su juo, ir stovėti priešais jį.
       Jis pagalvojo, ar bus jau pakankamai nuvargęs. Kojas maudė tai geras ženklas. Jis parėjo atgal į viešbutį. Viešbutyje nebebuvo šventiškos atmosferos. Nebesimatė jokios įžymybės. Kelios elegantiškos jaunos moterys, iš tų, kurios tūkstančiais žydi ir vysta viešose miesto vietose, stovėjo laukdamos palydovo ar lifto; ir tuo metu, kai jis paspaudė – aišku, visai be reikalo – mygtuką, į patį akies kampelį staiga įsirėžė veidas; žaibiškai atsigręždamas, jis vos nepasakė balsu: „Nebijok. Žinoma, aš myliu tave.“

       Vertė Lilija Vanagienė
       Versta iš: „The Music School“, 1967

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt