TEKSTAI.LT
<< Atgal

 
       Herbert George Wells

       NEREGIŲ ŠALIS

       Trys šimtai su viršum mylių nuo Čimboraso, šimtas mylių nuo Kotopachio sniegynų, atšiauriausiose Ekvadoro Andų prieigose, plyti paslaptingas, atskirtas nuo žmonių pasaulio kalnų slėnis – Neregių šalis. Prieš daugel metų tas slėnis dar buvo tiek prieinamas, kad žmonės galėjo nusileisti į jo lygias pievas pavojingais tarpekliais ir ledynų perėjomis. Tuomet jie čia ir atėjo – kelios perujiečių metisų šeimos, besigelbstinčios nuo godaus ir pikto ispanų vietininko tironijos. Paskui prasidėjo siaubingas Mondobambos ugnikalnio išsiveržimas: septyniolika parų Kitą gaubė naktis, Jagvačės upėje užvirė vanduo ir srovė plukdė išgaišusias žuvis lig pat Gvajakilio; palei visą Ramiojo vandenyno pakrantę slinko kalnų šlaitai, tirpo ledynai, sukeldami netikėtus potvynius, o viena Araukano kalnagūbrio pusė atitrūko ir su didžiausiu trenksmu smuko žemyn, visiems laikams atskirdama Neregių šalį nuo smalsių tyrinėtojų.
       Bet vienam iš tų pirmųjų slėnio gyventojų likimas lėmė ano baisaus žemės drebėjimo metu būti šioje tarpeklio pusėje, ir jam neliko nieko kito kaip pamiršti likusius slėnyje žmoną ir vaiką, draugus, visą užgyventą turtą ir pradėti naują gyvenimą lygumose. Naujasis gyvenimas nebuvo laimingas; žmogus tas apako ir mirė nuo nepritekliaus rūdų kasyklose, tačiau istorija, kurią jis papasakojo, virto legenda, žinoma Anduose ir Kordiljeruose ir po šiai dienai.
       Jis pasakojo, kas paskatino žengti lemtingą žingsnį – palikti nerūpestingą gyvenimą jaukiame prieglobstyje, į kurį pateko dar būdamas vaikas, pririštas ant lamos nugaros prie didelio ryšulio su manta. Slėnyje, pasak jo, buvo viskas, ko gali trokšti širdis: gėlas vanduo, ganyklos, neįnoringas klimatas, derlingu juodžemiu padengtos įkalnės, apaugusios krūmokšniais, kurie subrandindavo puikius vaisius, o aukštyn apie slėnį kylantys pušynai saugojo nuo pasitaikančių kalnų griūčių. Aukštai virš galvos slėnį iš trijų pusių juosė milžiniškos pilkšvai žalios uolos su sniego kepurėmis, tačiau ledynai slinkdami dažniausiai nučiuoždavo atokesniais šlaitais, ir tik retkarčiais gigantiški ledo luitai atsirišdavo iki slėnio. Ten niekada nelijo ir nesnigo, tačiau pievose, kurias drėkino daugybė po visą slėnį vinguriuojančių upokšnių, vešėjo žolė. Atvykėliai čia puikiai įsikūrė. Jų galvijai augo ir atvedė gražų prieauglį. Tik viena bėda temdė laimingą naujakurių gyvenimą ir labai greitai jį apkartino: keista negalia apniko slėnio gyventojus – visi kūdikiai jiems ėmė gimti akli, apako taipogi ir keletas augesnių vaikų. Štai kodėl, trokšdamas suieškoti kokį vaistą ar stebuklingą priemonę nuo ligos, tas žmogus su didžiausiu vargu, rizikuodamas gyvybe, nusileido tarpekliu žemyn. Anuomet, ištikus panašiai bėdai, žmonės galvodavo ne apie virusus ar užkrečiamas ligas, o tik apie savo nuodėmes, ir jam atrodė, kad tą pragaištį užsitraukė ant savo galvos patys naujakuriai, tarp kurių nebuvo nė vieno kunigo ir kurie nesusiprotėjo tik atsikėlę pasistatyti slėnyje maldos namų. Jis ketino suręsti dailią, nebrangią ir tinkamą apeigoms šventyklą. Jam reikėjo įsigyti toms apeigoms būtinų dalykų – šventų relikvijų, maldaknygių, šventųjų paveikslėlių ir kitų tikėjimą diegiančių daiktų. Krepšyje jis nešėsi nedidelį sidabro luitą. Iš kur tas sidabras ėmėsi, ir pats nežinojo, tačiau atkakliai, kaip neįgudęs melagis, tvirtino, jog slėnyje sidabro nesą. Gyventojai, anot jo, sulydę visus pinigus ir papuošalus į vieną daiktą, nes maža tematė iš to turto naudos, – kad turėtų kuo užmokėti už bažnyčios paramą. Regiu, kaip šis jaunas, įdegęs saulėje, išvargęs ir silpnai bematantis kalnietis, neturintis nė menkiausio supratimo apie lygumų gyventojų papročius, susirūpinęs karštligiškai gniaužo rankose skrybėlę ir dėsto savo istoriją kokiam įžvalgiam, įdėmiai jo besiklausančiam kunigui prieš pat prasidedant didžiajam žemės drebėjimui. Matau jį jau grįžtantį atgalios, gabenantį pašventintus ir patikimus vaistus ir įsivaizduoju tą nenusakomą siaubą, kuris jį apėmė tada, kai ten, kur turėjo atsiverti įėjimas į tarpeklį, jam kelią pastojo suvirtusių nuolaužų kalnas. Apie tolesnes jo negandas žinau tik viena – po kelerių metų jis mirė baisia mirtimi. Vargšas benamis! Upelis, kadaise pragraužęs kalne tarpeklį, dabar tryško iš plyšio uoloje, o ana neįmantriai papasakota istorija pagimdė legendą, kurią dar ir šiandien galima išgirsti, apie „kažkur už kalnų“ gyvenančią neregių tautelę.
       Tuo tarpu negausioje, dabar jau atskirtoje nuo pasaulio ir visų pamirštoje bendruomenėje liga vis plito. Seniai, kone visiškai apžlibę, vaikščiojo apgraibomis; jaunieji matė kaip pro rūką, o vaikai, kurie jiems gimdavo, buvo visai akli. Tačiau gyvenimas be rūpesčių tekėjo sena vaga toje likusiam pasauliui neegzistuojančioje ir sniegynų apsuptoje lomoje, kur neaugo erškėčiai ir kitokie dygieji augalai, nebuvo kenksmingų vabzdžių nei žvėrių, tik romios lamos, kurias persikėlėliai, apkrovę ryšuliais, atsivedė čia tarpekliais, stumdami ir tempdami sekliomis kalnų upių vagomis. Regėjimas silpo taip lėtai, kad žmonės to bemaž nejuto. Aklus vaikus vedžiodavo už rankos po slėnį, kol tie išmokdavo pažinti kiekvieną jo kertelę, ir kai ilgainiui reginčiųjų nebeliko, tautelė gyvavo toliau. Visi likę akli, jie netgi išmoko naudotis ugnimi ir budriai ją saugojo iš akmenų sukrautuose židiniuose. Iš pradžių tai buvo primityvi, bemokslė padermė su varganais ispaniškosios civilizacijos pėdsakais, išsaugojusi menkas senosios Peru kultūros ir filosofijos liekanas. Karta keitė kartą. Jie daug ką pamiršo ir daug ko išmoko. To didžiulio lygumų pasaulio, iš kurio jie buvo atėję, tradicijos dabar tebuvo miglotas mitas. Jiems stigo tik akių šviesos, – šiaip tai buvo stiprūs ir sumanūs žmonės, ir pagaliau išmušė valanda, kada slėnyje gimė šviesaus proto vyras, iškalbus ir gebantis įtikinti kitus, paskui – dar vienas. Šiems mirus, liko jų darbai – taip kaupėsi išmintis, bendruomenė augo ir sėkmingai sprendė iškylančius jų kelyje socialinius ir ekonominius klausimus. Karta keitė kartą. Ir štai ten gimė kūdikis, per penkiolika kartų nutolęs nuo savo protėvio, kitados su sidabro luitu iškeliavusio ieškoti pagalbos ir daugiau nesugrįžusio. Maždaug tuo metu į slėnį užklydo žmogus iš didžiojo pasaulio. Štai jo istorija.
       Jis buvo kalnietis, kilimo iš Kito apylinkių, daug plaukiojęs jūromis, regėjęs svetimus kraštus, savaip išprusęs, sumanus ir praktiškas žmogus. Grupelė anglų, atvykusių į Ekvadorą palaipioti po kalnus, pasikvietė jį vietoje susirgusio vieno iš trijų savo vadovų šveicarų. Jis įkopė į kelias viršukalnes, galop atėjo eilė pakilti į Andų Materhorną – Paraskotopetlio kalnagūbrį, į kurį bekopiant jis ir dingo be žinios. Apie šį įvykį ne kartą buvo rašyta. Pointerio versija – įtikimiausia. Jis pasakoja, kaip sunkiai jų grupė užsliuogė kone vertikalia siena ligi paskutinio ir paties stačiausio skardžio papėdės, kaip įsikūrė nakčiai ant nedidelės apsnigtos aikštelės, ir kupinais dramatizmo žodžiais prisimena, kaip jie staiga pasigedo Nunjeso, kaip šaukė ir švilpė, tačiau be atsako, ir kaip ligi ryto negalėjo sumerkti akių.
       Išaušus jie pamatė Nunjeso kritimo pėdsaką. Kažin ar jis galėjo spėti surikti. Nuslydęs rytiniu, neištirtu kalno šlaitu, giliai apačioje jis atsitrenkė į stačią atšlaitę ir nušliuožė žemyn, traukiamas sniego lavinos. Šliūžė leidosi iki pat siaubingos prarajos krašto, už kurio jau nieko nebuvo galima įžiūrėti. Giliai giliai pro miglą šmėkščiojo viršūnės medžių, augančių siaurame, kalnų apsuptame slėnyje – užmirštoje Neregių šalyje. Bet jie nežinojo ten esant Neregių šalį, o ir žinodami nebūtų galėję atskirti jos nuo kitų, tokių pat siaurų kalnų slėnių. Sukrėsti nelaimės, jie išlaukė iki vidudienio, tada nutarė aukščiau nekopti. Netrukus Pointerį pašaukė į kariuomenę, nespėjus jam antrąkart atlikti žygio. Paraskotopetlio viršukalnė ir po šiai dienai stūkso neįveikta, o Pointerio palikta laikina priedanga tebenyksta vieniša tarp sniegynų.
       Žmogus, kuris nukrito, liko gyvas.
       Nuslydęs šlaitu, jis apie tūkstantį pėdų krito žemyn sniego debesyje, atsitrenkė į kitą, dar statesnį kriaušį, kūlvertomis nusirito nuo jo – apkvaitęs ir netekęs sąmonės, tačiau sveikais kaulais. Paskui skardžiai palaipsniui ėmė darytis lėkštesni, ir galų gale jis pasijuto ramiai gulįs minkštose sniego pusnyse, kurios ir išgelbėjo jam gyvybę. Kai atsipeikėjo, pirmiausia miglotai šmėkštelėjo mintis, tarsi būtų susirgęs ir gulėtų lovoje, tačiau įgimta kalniečio nuovoka padėjo greitai susigaudyti. Iš lėto, pailsėdamas, jis ėmė stumti nuo savęs sniegą ir darbavosi tol, kol išvydo žvaigždes. Tada kiek laiko gulėjo kniūpsčias, svarstydamas, kur jis yra ir kas jam atsitiko. Šiaip taip išjudinęs galūnes, pastebėjo, kad trūksta kelių sagų, o striukė užsivertusi ant galvos. Nebeturėjo peilio kišenėje, kepurę irgi pametęs, nors prieš tai buvo ją pasirišęs po smakru. Atsiminė, kaip ėjo ieškoti akmenų priedangos sutvirtinimui. Ledkirtis taip pat buvo dingęs.
       Nusprendė, kad bus nukritęs, ir, pakėlęs galvą, pažvelgė į svaiginančią aukštumą, kuri pamėkliškoje tekančio mėnulio šviesoje atrodė dar baisesnė. Valandėlę jis ramiai gulėjo, žiūrėdamas į stūksančią virš galvos milžinišką pilkšvą uolą, kuri, traukiantis tamsos šešėliams, vis augo. Jis žiūrėjo pakerėtas, negalėdamas atitraukti akių nuo fantastiško, nesuvokiamo grožio, paskui prapliupo isteriškai juoktis.
       Praėjo gerokas laiko tarpas, kol jis suprato atsidūręs ties žemutiniu sniegynų pakraščiu. Žemiau, mėnesienos nušviestos lėkštos įkalnės krašte, pamatė akmenimis nubarstytą ir žole apaugusį žemės ruoželį. Sunkiai pakėlęs skausmo varstomą kūną, jis išsikapstė iš sniego ir, vargais negalais nusigavęs iki pievelės, susmuko šalia didelio riedulio. Godžiai patraukė iš gertuvės, kurią turėjo vidinėje kišenėje, ir bemat užmigo kaip užmuštas...
       Jį pažadino toli apačioje medžiuose tupinčių paukščių čiulbėjimas.
       Atsisėdęs pamatė, jog atsidūrė ant nedidelės kalvelės, papėdėje gigantiško skardžio, perskirto pusiau griovos, kuria jis kartu su sniego lavina nusliuogė žemyn. Iš kitos pusės, tiesiai priešais jį, į dangų stiebėsi dar viena uola. Tarp šių dviejų uolų į vakarus ir į rytus tiesėsi saulės nušviestas tarpeklis; vakaruose dunksojo uolų nuolaužų kalnas, užtvėręs kelią į tarpeklį. Apačioje buvo dar vienas beveik tokio pat statumo skardis, tačiau ten, kur baigėsi sniegas, dauboje, jo žvilgsnis užkliuvo už nedidelės spragos uoloje, kuria, tirpstant sniegui, tekėjo vanduo ir kuria drąsus žmogus galėjo ryžtis nusileisti. Kelias pasirodė esąs kur kas lengvesnis, nei jis iš pradžių manė, ir galiausiai atvedė jį ant kitos plikos kalvelės. Paskui, be didelio vargo užsikabarojęs ant uolos, jis atsidūrė prie stačios, medžiais apaugusios įkalnės. Apsižvalgęs tolumoje, ten, kur baigėsi tarpeklis, jis išvydo žaliuojančią pievą, kurioje buvo matyti keletas susibūrusių keistai išrodančių akmeninių namukų. Toliau kelias pasunkėjo – vietomis teko šliaužti kone keturpėsčiam, kabinantis už kyšančių akmenų stačiu kaip siena skardžiu. Netrukus pasislėpė saulė, nutilo paukščiai, atvėso oras ir aplinkui sutemo. Tuo šviesesnis atrodė tolumoje žaliuojantis slėnis su namukais. Galiausiai jis pateko prie akmenų sangrūdos, ir jam į akį krito dar nematytas, į papartį panašus augalas, kurio žalios šakos it rankos buvo įsikibusios į uolieną. Nusiskynęs kelis lapus, jis pakramtė ir nusprendė, kad iš bėdos jais galima malšinti alkį.
       Apie vidudienį tarpeklis pagaliau baigėsi, ir Nunjesas išėjo į saulės nušviestą lygumą. Kūną kaustė nuovargis. Atsisėdęs uolos pavėsyje, jis prisisėmė gertuvę šaltinio vandens ir atsigėrė. Paskui dar kiek pailsėjo ir nuėjo namukų link. Tie namukai atrodė labai neįprastai, o ir visas slėnis, kuo ilgiau Nunjesas į jį žiūrėjo, darėsi jam vis keistesnis ir svetimesnis. Didžiąją jo dalį užėmė gerai drėkinamos ir rūpestingai šienaujamos vešlios pievos, nusėtos margais nuostabių gėlių taškučiais. Aukščiau slėnį juosė siena ir kažkas panašaus į žiedo formos drėkinimo kanalą, nuo kurio į visas puses sruveno upeliukai, gaivinantys pievų augmeniją, o už sienos, iš lauko pusės, stačiose atšlaitėse skurdžią žolę rupšnojo kaimenė lamų. Šen bei ten prie sienos šliejosi pašiūrės – greičiausiai lamoms skirti aptvarai ar šėryklos. Upokšniais vanduo tekėjo į slėnio viduryje esantį pagrindinį kanalą, kurio abiem krantais tiesėsi krūtinės aukščio aptvaras. Visa tai teikė šiai atkampiai vietai keisto miesto vaizdą: tą įspūdį stiprino pagal tam tikrą sistemą po slėnį išvedžioti šviesiais ir tamsiais akmenimis grįsti takai, su įdomiais neaukštais kelkraščiais iš vienos pusės. Centrinė gyvenvietė nė iš tolo nebuvo panaši į gerai jam pažįstamus padrikai užstatytus indėnų kaimelius kalnuose – abipus stulbinamai švarios pagrindinės gatvės glaudėsi dvi tvarkingos eilės namukų. Jų sienos raibavo įvairiomis spalvomis, tai šen, tai ten buvo matyti durys, tačiau lygių namukų fasadų nepuošė nė vienas langas. Namukai išrodė nepaprastai margi: sienos buvo lyg ir tinkuotos – vietomis pilkai, kitur rusvai, dar kitur juodai it anglis ar tamsiai rudai. Išvydus šį beprasmišką margumyną, jam pirmą kartą dingtelėjo mintis apie aklumą. „Tas, kuris čia pasidarbavo, matyt, buvo aklas kaip kurmis“, – pamanė Nunjesas.
       Nusileidęs nuo pakriaušės, jis atsidūrė prie sienos ir slėnį juosiančio kanalo – ties ta vieta, kur vandens perteklius plona, virpančia čiurkšle krito į tarpeklio gilumą. Viduryje pievos, ant šieno kaugių, buvo prigulę pokaičio būrys vyrų ir moterų, toliau, prie pat gyvenvietės, žaidė pulkelis vaikų, o netoliese jis pastebėjo tris vyrus, kurie ėjo nuo išorinės sienos gyvenvietės link, tempdami naščiais pilnus vandens kibirus. Jie buvo apsivilkę drabužiais iš lamos kailio, apsiavę odiniais batais, susijuosę odiniais diržais, o jų galvas dengė iš medžiagos pasiūtos ausinės, jie neskubėdami ėjo vorele, tolydžio nusižiovaudami, tarsi būtų nemiegoję visą naktį. Jų ori ir palaiminga išvaizda išsklaidė paskutines Nunjeso abejones; nedvejodamas jis pasilypėjo ant uolos, atsistojo taip, kad būtų kuo geriau matomas, ir visa gerkle sušuko. Aidas nusirito per visą slėnį.
       Trijulė sustojo ir ėmė gręžiotis į visas puses tarsi dairydamasi. Jie sukiojosi tai šen, tai ten, o Nunjesas kaip pašėlęs mostagavo rankomis. Tačiau visos jo pastangos ėjo perniek: neatrodė, kad tie vyrai jį būtų matę, nes po valandėlės jie pasisuko daug dešiniau stūksančių kalnų pusėn ir, lyg atsakydami jam, savo ruožtu šūktelėjo. Nunjesas riktelėjo dar kartą, paskui dar, ir, šitaip bemosikuojant, jam vėl dingtelėjo mintis – akli. „Tie kvailiai greičiausiai bus akli“, – pagalvojo jis.
       Kai pagaliau, pabodus šūkaloti ir niršti, lieptu perėjo kanalą, įžengė pro angą sienoje į vidų ir prisiartino prie vyrų, paskutinės Nunjeso abejonės išsisklaidė. Dabar jis jau žinojo patekęs į legendomis apipintą Neregių šalį. Tas įsitikinimas atėjo kartu su čia laukiančio nuotykio nuojauta – smagaus, pavydėtino nuotykio. Trijulė stovėjo vienas šalia kito ir į jo pusę nežiūrėjo, tik visi klausėsi ištempę ausis svetimų jiems žingsnių. Jie glaudėsi vienas prie kito tarsi kažko išsigandę, ir Nunjesas pamatė, kad jų vokai užmerkti, o akiduobės įkritusios, tarytum akių obuoliai po jais butų išdžiuvę. Veiduose matėsi kone pagarbi baimė.
       – Žmogus, – pasakė vienas vargiai beatpažįstama ispanų kalba. – Žmogus arba dvasia, nusileidusi nuo uolų.
       Bet Nunjesas artinosi prie jų tvirtu žengiančio pasitikti gyvenimą jaunuolio žingsniu. Jis vėl prisiminė visas apie Neregių šalį girdėtas istorijas, o galvoje be paliovos, tarsi koks priedainis, įkyriai skambėjo patarlė: „Tarp aklų ir vienaakis – karalius, tarp aklų ir vienaakis – karalius.“
       Pasisveikino labai mandagiai ir kalbėdamas žiūrėjo į juos.
       – Iš kur jis atėjo, brolau Pedrai? – paklausė vienas.
       – Nuo uolų.
       – Aš atėjau iš anapus kalnų, – pradėjo aiškinti Nunjesas. – Ten yra kraštas, kur žmonės regi. Iš Bogotos apylinkių. Tai didelis miestas su šimtu tūkstančių gyventojų – jo žvilgsniu neaprėpsi.
       – Žvilgsniu? – sumurmėjo Pedras. – Žvilgsniu?
       – Jis atėjo, – prašneko antrasis neregys, – nuo uolų.
       Jie dėvėjo, pastebėjo Nunjesas, neįprasto kirpimo drabužiais, kurių kiekvienas buvo susiūtas kitaip.
       Nunjesas krūptelėjo, pamatęs, kad anuodu, ištiesę rankas, vienodu žingsniu eina jo link, ir žengė atatupstas nuo artėjančių išskėstų pirštų.
       – Prieik, – pasakė trečiasis neregys ir atsargiai jį apkabino.
       Nepaleisdami jo ir daugiau netardami nė žodžio, jie apčiupinėjo jį nuo galvos iki kojų.
       – Atsargiau! – sušuko Nunjesas, pajutęs smingant į akį pirštą ir supratęs, kad jiems turėjo keistas pasirodyti tas organas virpančiais vokais. Jie vėl prisilietė prie akių.
       – Įdomus sutvėrimas, Korija, – pasakė tas, kurį vadino Pedru. – Paliesk jo plaukus – šiurkštūs it lamos vilna.
       – Grubus kaip ir uolos, jį pagimdžiusios, – atsakė Korija, čiupinėdamas neskustą Nunjeso smakrą minkšta, šiek tiek drėgna ranka. – Gal vėliau pašvelnės.
       Nunjesas pabandė priešintis tam apžiūrėjimui, bet vyrai jį stipriai laikė.
       – Atsargiau, – pakartojo jis.
       – Jis kalba, – pasakė trečiasis neregys. – Žinoma, jis yra žmogus.
       – Oho! – nusistebėjo Pedras, palietęs šiurkščią striukės odą.
       – Tai tu atėjai į pasaulį? – paklausė Pedras.
       – Iš pasaulio. Atėjau per kalnus ledynais, kurie stūkso čia pat, virš jūsų galvų. Iš didžiulio pasaulio, kuriuo dvylika dienų reikia eiti, norint pasiekti jūrą.
       Neregiai, atrodė, nekreipė į jo žodžius jokio dėmesio.
       – Mūsų tėvai pasakojo, kad žmones galbūt sukūrė gamtos jėgos, – tarė Korija. – Šiluma, drėgmė ir puvimas... puvimas.
       – Nuveskime jį pas seniūnus, – pasiūlė Pedras.
       – Šūktelkim pirma, kad vaikai neišsigąstų. Ne kasdien šitaip atsitinka.
       Jie ėmė šūkalioti, o Pedras, priėjęs prie Nunjeso, paėmė už rankos, ketindamas vesti prie namukų. Nunjesas ištraukė ranką.
       – Aš pats matau.
       – Matau?
       – Taip, matau, – atsakė Nunjesas ir, pasisukdamas į Koriją, užkliuvo už Pedro kibiro.
       – Jo pojūčiai tebėra neišsivystę, – tarė trečiasis neregys. – Jis klumpa ir sako nieko nereiškiančius žodžius. Paimkite jį už rankos.
       – Elkitės kaip išmanot, – nusileido Nunjesas, ir jį nuvedė besijuokiantį.
       Jie, atrodė, ničnieko nežinojo apie regėjimą.
       Ką gi, ateis metas, ir jiems viską paaiškins.
       Jis išgirdo šūkaujant žmones ir pamatė, kad pagrindinėje kaimelio gatvėje jie renkasi į būrį.
       Nunjesas pajuto, kad pirmasis susitikimas su Neregių šalies gyventojais pareikalaus iš jo kantrybės ir ištvermės daug daugiau, negu jis manė. Priartėjus prie kaimelio, šis pasirodė esąs daug didesnis, nei Nunjesas pirma manė, o išmargintos namukų sienos – dar keistesnės. Jį apspito minia vaikų, vyrų ir moterų (dalis moterų ir merginų, ne be pasitenkinimo pastebėjo Nunjesas, nepaisant įkritusių akiduobių, buvo gana dailios), tiesė į jį rankas, lietė, uostinėjo ir gaudyte gaudė kiekvieną jo ištartą žodi. Dalis vaikų ir merginų vis dėlto laikėsi atokiai, tartum išgąsdinti jo kimaus ir šiurkštaus balso, kuris, teisybę sakant, nėmaž netiko prie jų švelnios šnekos.
       Jį visiškai suspaudė minioje. Trys palydovai, jausdamiesi esą Nunjeso savininkai, nesitraukė nuo jo nė per žingsnį ir vis kartojo:
       – Laukinis žmogus nuo uolų.
       – Bogota, – pasakė Nunjesas. – Bogota – ten už kalnų.
       – Laukinis, tai ir kalba kaip laukinis, – tarė Pedras. – Girdėjote? Bogota! Jo protas dar tik užsimezgęs. Jam dar sunkiai sekasi kalbėti.
       – Bogota! – paerzino kažkoks berniūkštis, įžnybęs jam į ranką.
       – Kur ten! Nesulyginsi su jūsų kaimu. Aš atėjau iš didelio pasaulio, kur žmonės turi akis ir regi.
       – Jo vardas Bogota, – kalbėjo aplinkui.
       – Jis suklupo, – aiškino Korija. – Dukart suklupo, kol iki čia atėjome.
       – Veskim jį pas seniūnus.
       Ir jį staiga įstūmė į patalpą, kurioje buvo tamsu, nors į akį durk, tik iš gilumoje esančio židinio sklido silpna šviesa. Minia susigrūdo už nugaros, užstodama beveik visą dienos šviesą, ir Nunjesas, nespėjęs susilaikyti, virto tiesiai per sėdinčių žmonių galvas. Griūdamas jis sudavė kažkuriam ranka per veidą, pajuto švelnią odą ir išgirdo piktą šūktelėjimą. Paskui dar kiek laiko grūmėsi su daugybe jį griebiančių rankų. Tačiau kova buvo nelygi, ir, šitai supratęs, Nunjesas apsiramino.
       – Aš pargriuvau, – ėmė teisintis jis. – Tokioj tamsoj nė velnio nematyti.
       Aplink visi tylėjo, – atrodė, kad tie nematomi žmonės stengėsi suvokti jo žodžius. Paskui Korijos balsas tarė:
       – Jis dar tik sutvertas. Eidamas klupinėja, kalbėdamas sako daug beprasmiškų žodžių.
       Kiti jam antrino, sakydami, kad jis prastai girdįs ir daug ko negalįs suprasti.
       – Ar galiu atsisėsti? – palūkėjęs paprašė Nunjesas. – Daugiau nesipriešinsiu.
       Pasitarę jie leido jam atsisėsti.
       Seno žmogaus balsas pradėjo klausinėti, ir Nunjesas ėmė aiškinti šitiems seniūnams, sėdintiems tamsoje, Neregių šalyje, apie tą didelį pasaulį, iš kurio jis nukrito, dangų, kalnus ir kitus nuostabius dalykus. Tačiau juo niekas netikėjo ir nieko iš jo šnekų nesuprato, ir tai Nunjesui buvo visiškai nelaukta. Jie netgi nesuprato daugelio žodžių. Jau keturiolika kartų jie buvo neregiai, atskirti nuo reginčiosios žmonijos, ir žodžiai, reikalingi matantiems, ilgainiui išnyko visai ar pakeitė prasmę, o istorija apie išorinį pasaulį pasimiršo – liko tik pasaka vaikams. Jiems jau neberūpėjo, kas dedasi už uolėtų šlaitų anapus jų sienos. Čia buvo savų genijų neregių, ėmusių abejoti tais religijos ir papročių trupiniais, išlikusiais nuo regėjimo laikų, ir galop nusprendusių, jog visa tai – kvaila išmonė. Jie aiškino viską kitaip ir išmintingiau. Podraug su akių šviesa išnyko ir aplinkinio pasaulio supratimas. Todėl jiems teko tą pasaulį naujai pažinti kaskart jautrėjančia klausa ir pirštų galais. Pamažu tai suprato ir Nunjesas. Suprato jis dar ir tai, kad žlugo jo viltys tapti stabu, kuriuo visi stebėtųsi ir kurį garbintų, o kai jo nevykęs mėginimas paaiškinti, kas per daiktas yra regėjimas, buvo palaikytas ką tik sukurto žmogaus netobulų pojūčių sukeltu kliedesiu, Nunjesas galutinai pasidavė ir suglumęs ėmė klausytis pamokymų. Neregių vyriausiasis pradėjo aiškinti gyvenimo, filosofijos ir religijos esmę: kaip šis pasaulis (atseit jų slėnis) pirma tebuvo tuščia duobė uolose, paskui pasirodė pirmieji, negyvi ir lytėjimo pojūčiu neapdovanoti daiktai, vėliau lamos ir dar kiti menką protą teturintys padarai, dar vėliau – žmonės ir galiausiai angelai – visi girdi jų giedojimą ir sparnų šlamesį, tačiau niekas negali prie jų prisiliesti. Nunjesui tai buvo naujas galvosūkis, kol pagaliau jam toptelėjo mintis, jog kalbama apie paukščius.
       Toliau jam buvo paaiškinta, kad laikas dalijamas į šiltą ir šaltą – tai neregių diena ir naktis, – ir kaip yra gera miegoti, kai šilta, o dirbti, kai šalta, ir kad jeigu ne jo, Nunjeso, pasirodymas – visas neregių miestas dabar ramiai miegotų. Dar jis sakė, kad Nunjesas, matyt, tyčia yra sutvertas tam, kad perprastų neregių išmintį ir jai tarnautų, ir, nepaisant buko proto ir nerangumo, jam reikia nenusiminti, o tik stengtis visko išmokti. Sulig tais žodžiais minia prie durų pritariamai suūžė. Senis pareiškė, jog naktis – neregiai dieną vadina naktimi – jau gerokai įpusėjo ir visiems pridera eiti gulti. Paklaustas, ar moka miegoti, Nunjesas atsakė, kad moka, bet prieš tai norėtų pasistiprinti.
       Jam atnešė maisto – ąsotį lamos pieno ir rupios, sūrios duonos, nuvedė nuošalion vieton, kad jis ten galėtų pavalgyti ir išsimiegoti, kol nusileidusi nuo kalnų vėsa prikels juos naujai dienai. Tačiau Nunjesas negalėjo sumerkti akių.
       Užuot miegojęs, jis sėdėjo ten, kur buvo paliktas, ilsėjosi ir nesiliovė galvoti apie nenumatytas savo atvykimo į slėnį aplinkybes.
       Protarpiais jį suimdavo juokas – tai linksmas, tai kupinas pasipiktinimo.
       „Nesusiformavęs protas! – kalbėjo jis sau. – Neišsivystę pojūčiai! Jiems ir į galvą neateina, kad įžeidinėja dangaus siųstą savo karalių ir šeimininką. Matyt, teks juos atvesti į protą. Tik reikia pagalvoti, reikia gerai pagalvoti...“
       Nusileidus saulei, jis vis dar tebegalvojo. Nunjesas mokėjo vertinti grožį, ir jam atrodė, kad nebuvo matęs nieko puikesnio už saulėlydyje spindinčius sniego laukus ir ledynus, iš abiejų pusių iškilusius viršum slėnio. Paskui jo žvilgsnis nukrypo nuo šito nepasiekiamo grožio į kaimelį ir drėkinamas pievas, skendinčius sparčiai tirštėjančioje vakaro prieblandoje, ir jį ūmai apėmė jaudulys: iš visos širdies jis dėkojo viešpačiui už suteiktą akių šviesą.
       Iš kaimelio jį kažkas pašaukė:
       – Ei, Bogotai Ateik čia!
       Išgirdęs kvietimą, Nunjesas šypsodamasis atsistojo. Atėjo metas parodyti tiems žmonėms, ką duoda žmogui regėjimas. Tegu jo ieško – nesuras.
       – Bogota, tu nesijudini iš vietos, – tarė balsas. Jis tyliai nusijuokė ir vogčiomis žengė du žingsnius nuo tako.
       – Nemindžiok žolės, Bogota. Tai draudžiama.
       Nunjesas ir pats vos girdėjo savo žingsnius. Nustebęs jis sustojo.
       Balso šeimininkas marguojančiu taku bėgo artyn.
       Nunjesas vėl užlipo ant tako.
       – Aš čia, – pasakė jis.
       – Kodėl nepriėjai šaukiamas? – paklausė neregys. – Gal reiks tave kaip vaiką vedžioti už rankos? Ar negirdi tako eidamas?
       Nunjesas nusijuokė.
       – Aš jį matau.
       – Nėra tokio žodžio „matau“, – atkirto neregys kiek pagalvojęs. – Mesk tas kvailystes iš galvos ir sek mano žingsnių garsą.
       Šiek tiek įsižeidęs Nunjesas pakluso.
       – Išmuš ir mano valanda, – pasakė jis.
       – Išmoksi, – atsiliepė neregys. – Pasaulyje yra daug ko mokytis.
       – Ar tau niekas nėra sakęs, kad „tarp aklų ir vienaakis – karalius“.
       – Ką reiškia „aklas“? – atsainiai per petį paklausė neregys.
       Praslinko keturios dienos. Penktajai dienai išaušus, neregių karaliaus vis dar niekas nenorėjo pripažinti, jį tebelaikė nevykėliu ir niekam nenaudingu žmogumi.
       Tapo aišku, kad apsiskelbti karaliumi bus daug sunkiau, nei jam atrodė iš pradžių, todėl jis nukėlė savo coup d'etat vėlesniam laikui, tuo tarpu darydamas, ką jam liepdavo, ir gilindamasis į Neregių šalies papročius bei įstatymus. Ypač jį erzino darbas ir vaikščiojimas naktimis, todėl nutarė, pirmai progai pasitaikius, padaryti tam galą. Neregių gyvenimas buvo paprastas ir lydimas kasdieninio triūso, su visais gerovės ir laimės požymiais, kiek žmonės tuos dalykus geba suprasti. Jie dirbo, bet ne tiek, kad darbas juos kamuotų; turėjo ganėtinai ir maisto, ir drabužių, ir poilsio dienų, mėgo muziką ir dainas, mylėjosi ir gimdė vaikus.
       Vien nuostabą kėlė tai, kaip tiksliai ir su kokiu pasitikėjimu jie orientavosi savo gerai sutvarkytame pasaulyje, kuriame viskas buvo pritaikyta jų poreikiams tenkinti: visi takai, einantys per slėni iš centro, buvo nutiesti vienodu kampu kits į kitą, o atpažindavo juos iš specialios įrantos kelkraštyje. Kliūtys ir nelygumai seniai buvo pašalinti nuo visų takų ir pievų. Neregiai dirbo ir tvarkėsi taip, kaip jiems atrodė parankiau. Jų pojūčiai buvo nepaprastai išlavėję: per tuziną žingsnių jie sugebėdavo išgirsti menkiausią kito žmogaus judesį – netgi širdies plakimą. Balso intonacija ir lytėjimas jau nuo senų laikų jiems buvo pakeitę veido išraišką ir gestus, o kauptukais, kastuvais ir šakėmis jie soduose darbuodavosi taip laisvai ir lengvai it prityrę sodininkai. Jie turėjo puikią uoslę, kuri jiems, nelyginant šunims, padėdavo lengvai skirti vieniems kitus. Jie be jokio vargo ir su pasitikėjimu prižiūrėjo lamas, kurios gyveno anapus sienos, tarp uolų, ir prie žmonių ateidavo maisto bei pastogės.
       Su kokiu pasitikėjimu ir lengvumu neregiai judėjo po savo slėnį, Nunjesas suprato tik tuomet, kai pagaliau nusprendė pradėti gyventi pagal savo valią.
       Jis ėmė maištauti tik po ilgų ir bevaisių įtikinėjimų. Iš pradžių keletą kartų, nutaikęs progą, bandė paaiškinti jiems, kas yra tas regėjimas. „Klausykite, žmonės! – sakė jis. – Manyje yra daug jums nesuprantamų dalykų.“ Būdavo, kad vienas kitas jo ir klausydavosi. Jie sėdėdavo panarinę galvas ir supratingai atsukę į jį ausis, o jis nerdavosi iš kailio, stengdamasis paaiškinti, ką reiškia „matyti“. Ateidavo jo pasiklausyti ir viena mergina, kurios akiduobės buvo ne tiek įkritusios kaip kitų,– būtum galėjęs net pamanyti, kad po vokais slepiasi akys. Į ją Nunjesas dėjo ypač dideles viltis. Jis kalbėdavo apie tai, kaip nuostabu yra matyti kalnus, dangų ir tekančią, saulę, o jie klausydavosi: iš pradžių nepatikliai šypsodamiesi, vėliau – atvirai smerkdami. Prieštaravo jam, sakydami, jog iš tikrųjų jokių kalnų nė būti nėra ir kad ten, kur lamos rupšnoja žolę, uolų papėdėje, baigiasi visata ir prasideda aukštyn kylantis skylėtas pasaulio stogas, nuo kurio krinta rasa ir verčiasi lavinos. O kai Nunjesas imdavo atkakliai tvirtinti pasaulį neturint nei pradžios, nei pabaigos, nei stogo, kaip manė neregiai, tie nutarė, jog jam pasimaišė protas. Nunjeso nupasakotas dangus, debesys, žvaigždės neregiams atrodė pasibjaurėtina tuštuma, baisi praraja vietoje lygaus stogo, kurio buvimu jie šventai tikėjo. Jų religija teigė, jog pasaulio stogo nepaprastai glotnus paviršius. Supratęs, kad savo kalbomis įžeidžia neregius, Nunjesas liovėsi įtikinėjęs ir nutarė, darbais įrodyti regėjimo teikiamą privalumą. Kartą rytą jis pamatė Pedrą einant Septynioliktuoju taku link centrinių gyvenvietės pastatų, tačiau jis dar nebuvo taip arti, kad būtų buvę įmanoma jį užuosti ar išgirsti jo žingsnius. Nunjesas taip ir paaiškino neregiams.
       – Netrukus, – ėmė pranašauti jis, – čia ateis Pedras. Tada vienas senis paprieštaravo, sakydamas, jog Pedrui nėra kas veikti Septynioliktajame take, ir tasai, tarsi patvirtindamas senio žodžius, perėjo į Dešimtąjį taką ir greitai nužingsniavo priešingon pusėn – sienos linkui. Vėliau, kai Nunjesas, trokšdamas atgauti gerą vardą, bandė išklausinėti Pedrą, tas įžūliai viską paneigė. Nuo to karto juodu pajuto vienas kitam priešiškumą.
       Kitą sykį jis įkalbėjo juos leisti jam eiti kartu su vienu ramiu neregiu į pievas, kurios plytėjo atšlaitėse už jų sienos, ir pažadėjo pasakoti jam apie viską, kas tuo metu darysis kaimelyje. Nunjesas matė šen bei ten vaikštinėjančius žmones, tačiau tai, kam neregiai teikė ypač didelę reikšmę ir iš ko jie sprendė apie Nunjeso sugebėjimus, vyko belangių trobelių viduje ar už jų, o šito Nunjesas negalėjo matyti, juo labiau ką nors apie tai papasakoti. Jėgos jis nusprendė griebtis po šito nenusisekusio bandymo, kai neregiai nesusiturėjo jo dar kartą neišjuokę. Jam kilo noras stverti kastuvą ir parblokšti žemėn kelis neregius ir šitokiu būdu garbingoje kovoje įrodyti akių teikiamą pranašumą. Tačiau kai kastuvas jau buvo rankose, Nunjesas pirmą kartą pajuto, kad neišdrįs šaltakraujiškai smogti aklajam.
       Jis stovėjo dvejodamas, paskui suprato, jog neregiai jau žino jį sugriebus kastuvą. Jie stovėjo sunerimę, pasukę galvas į jo pusę ir, įdėmiai klausydamiesi, laukė, ką jis darys toliau.
       – Padėk kastuvą, – pasakė kažkuris, ir Nunjesas pajuto bejėgišką išgąstį. Dar kiek, ir būtų paklusęs.
       Tada jis stumtelėjo arčiausiai stovintį neregį į namelio sieną ir tekinas pasileido iš gyvenvietės. Perbėgo pievą, palikęs žolėje gilią brydę, paskui atsisėdo tako pakraštyje. Pajuto jėgų antplūdį, paprastai atsirandantį žmonėms prieš pradedant kautis, tačiau sutrikimas viską nustelbė. Nunjesas suvokė, kad netgi sėkmingai kautis neįmanoma su būtybėmis, kurių mąstysena visiškai skirtinga. Tolumoje pasirodė būrys vyrų su kastuvais ir brūkliais rankose. Jie ėjo iš namelių ir, susikibę grandine, iškart keliais takais artėjo prie jo. Ėjo neskubėdami, dažnai pasitardami, o tarpas nuo tarpo visas būrys sustojęs uosdavo orą ir įdėmiai klausydavosi.
       Pamatęs juos pirmą kartą taip darant, Nunjesas nusijuokė. Bet greitai noras juoktis dingo.
       Vienas neregys užtiko jo pėdsaką ir ėmė susilenkęs apčiuopomis bristi per žolę.
       Penkias minutes jis stebėjo lėtai slenkantį būrį, paskui pasąmonėje rusenęs noras ką nors iškrėsti virto nenumaldomu troškimu. Jis atsistojo, paėjėjo kelis žingsnius sienos link, paskui sugrįžo atgal. Jie stovėjo pusračiu nejudėdami, ištempę ausis.
       Jis taip pat stovėjo nejudėdamas, tvirtai spausdamas rankose kastuvo kotą. Užpulti ar ne?
       Kraujas smilkiniuose tvinksėjo lygiu ritmu: tarp aklų ir vienaakis – karalius.
       Užpulti ar ne?
       Jis atsigręžė į aukštą, neįveikiamą, – nes labai slidi, – sieną, bet su daugybe angų, paskui – į savo persekiotojus, kuriems į pagalbą kaimelyje jau rinkosi kiti.
       Užpulti ar ne?
       – Bogota! – pašaukė jį. – Bogota! Kur tu?!
       Jis dar tvirčiau suspaudė rankose kastuvą ir nuėjo pieva kaimelio pusėn. „Jei palies – tvosiu, – davė sau žodį, – dievaži, tvosiu!“ O garsiai sušuko:
       – Paklausykit! Aš darysiu šitame slėnyje, ką tik norėsiu! Girdite!? Darysiu, ką norėsiu, ir eisiu, kur man patinka!
       Jie greitai artėjo, apčiuopomis, tačiau nuo to nė kiek ne lėčiau. Tai panėšėjo į gužynes, tik šį kartą visi gaudė vieną.
       – Čiupkit jį! – sušuko kažkuris.
       Nunjesas pamatė esąs beveik apsuptas ir suvokė turįs veikti greitai ir ryžtingai.
       – Jūs nesuprantate! – norėjo sušukti jis skambiu balsu, bet žodžiai įstrigo gerklėje. – Jūs akli, o aš matau! Palikit mane ramybėj!
       – Bogota, padėk kastuvą ir nemindžiok vejos! Išgirdęs šitą komiškai miesto gyvenimą primenantį įsakymą, Nunjesas įtūžo.
       – Aš jus sumušiu! – rėkė jis, springdamas iš susijaudinimo. – Dievaži, sumušiu! Palikit mane ramybėj!
       Jis ėmė bėgti, gerai nežinodamas kur. Bėgdamas atšlijo nuo arčiausia stovinčio neregio: išsigando, neišdrįso jam smogti. Paskui stabtelėjo ir nėrė į tarpą, likusį tarp dviejų baigiančių susijungti neregių gretų. Nėrė ten, kur tarpas buvo plačiausias; tačiau kraštiniai vyrai, pajutę jį artinantis, puolė vienas prie kito. Nunjesas šoko pirmyn, bet suprato, kad bus sučiuptas, ir tada smogė! Pajuto, kaip kastuvas minkštai atsitrenkė į petį ir ranką. Veriamai surikęs, neregys krito žemėn, o Nunjesas išsiveržė iš apsupties.
       Išsiveržė! Dabar jis vėl atsidūrė netoli namelių, o neregiai, mosuodami kastuvais ir brūkliais, lakstė į visas puses, tartum gerai suvokdami, į kurią pusę reikia bėgti.
       Nunjesas išgirdo už nugaros žingsnius – ir pačiu laiku! – vos spėjo išsisukti nuo aukšto vaikino, lekiančio tiesiai į jį. Jis neištvėrė ir paleido kastuvą į savo priešininką, per kokį jardą prašovė pro šalį, apsisuko vietoje ir vėl nudūmė per pievą, su klyksmu atšokęs dar nuo vieno persekiotojo.
       Nunjesas puolė į paniką. It pamišęs ėmė blaškytis po pievą, išsisukinėdamas nuo persekiotojų, nors niekas jo nepersekiojo, klupdamas, nes stengėsi iškart žiūrėti į visas puses. Paskui krito į žolę. Neregiai tai išgirdo. Tolumoje – tarsi išganymas – sienoje žiojėjo anga, ir Nunjesas galvotrūkčiais pasileido į tą pusę, nė neatsisukdamas pažiūrėti, ar kas vejasi, kol galop pasiekė tikslą. Perbėgo lieptą, užsikabarojo ant uolos, pabaidydamas lamos jauniklį, kuris išsigandęs šoko į šalį, krito ant žemės ir ilgai gulėjo gaudydamas orą.
       Taip baigėsi Nunjeso coup d'etat.
       Neturėdamas nei maisto, nei pastogės, jis dvi paras pratūnojo už Neregių slėnio sienos, mąstydamas apie likimo išdaigas ir kaskart vis su didesne ironija kartodamas nepasiteisinusią patarlę: „Tarp aklų ir vienaakis – karalius“. Labiausiai jam nedavė ramybės mintis, kaip jis galėtų įveikti tuos žmones ir užkariauti slėnį, tačiau kuo daugiau apie tai mąstė, tuo aiškiau darėsi, kad tas planas neįvykdomas. Jis neturėjo ginklo ir dabar jau iš niekur negalėjo jo gauti. Net „Bogota“ užsikrėtė civilizacijos virusu: jis negalėjo prisiversti nusileisti į slėnį ir ten nužudyti akląjį. Žinia, šitaip pasielgęs, galėtų diktuoti neregiams savo sąlygas, grasindamas visus išžudyti. Bet juk anksčiau ar vėliau jam reikės išsimiegoti!..
       Jis bandė ieškoti maisto po medžiais, ilsėjosi po pušų šakomis, kol nusileisdavo nakties vėsa, ir, nors ir maža vilties teturėdamas, bandė gudrumu pagauti lamą, kurią užmušęs (gal akmeniu) prasimanytų sau mėsos. Tačiau lamos žiūrėjo į jį nepatikliomis rudomis akimis ir, vos tik jam prisiartinus, imdavo taškytis seilėmis. Antrą dieną Nunjesą suėmė baimė, ir prasidėjo traukuliai. Galų gale jis šliaužte nušliaužė prie Neregių šalies sienos, ketindamas susitaikyti. Jis šliaužė palei kanalą ir tol šaukė, kol pro sienos vartus išėjo du neregiai ir jį užšnekino.
       – Aš elgiausi kaip beprotis, – atgailavo Nunjesas. – Todėl kad buvau ką tik sukurtas.
       Jie atsakė, kad šitaip jau daug geriau.
       Nunjesas tvirtino dabar jau įgijęs proto ir gailėjosi dėl to, ką padaręs blogo. Paskui jis pravirko, pats nežinodamas kodėl: mat buvo labai nusilpęs ir prastai jautėsi. Neregiai tai palaikė geru ženklu ir paklausė, ar jis vis dar moka „matyti“.
       – Ne, – atsakė Nunjesas. – Tai beprotystė. Tas žodis nieko – ničnieko nereiškia.
       Jie paklausė, kas yra virš jų galvų.
       – Maždaug dešimties vyrų ūgio aukštyje yra pasaulio stogas, akmeninis, ir labai labai lygiu paviršiumi... – Jis vėl prapliupo isteriškai raudoti. – Duokit pirma užvalgyti neklausinėję, aš mirštu iš bado.
       Jis manė susilauksiąs žiaurios bausmės, bet neregiai mokėjo atleisti. Į jo maištą buvo pasižiūrėta kaip į dar vieną visiško jo idiotizmo ir nepilnavertiškumo apraišką. Išplakę rykštėmis, jį pristatė dirbti pačius prasčiausius ir juodžiausius darbus, kokių tik atsirasdavo. Nematydamas kitos išeities, Nunjesas nuolankiai darė ką liepiamas.
       Kelias dienas jis negalavo ir buvo rūpestingai slaugomas. Tai jam šiek tiek palengvino atgailą. Bet gulėti reikėjo tamsoje, ir tas kėlė neviltį. Neregiai filosofai atėję aiškino, kaip kvailai ir lengvabūdiškai jis elgęsis, ir su tokiu užsidegimu priekaištavo už netikėjimą akmeniniu dangčiu, uždėtu ant pasaulio dubens, jog Nunjesui ėmė atrodyti, kad jis to dangčio nematąs tik dėl kažin kokių haliucinacijų.
       Taip Nunjesas tapo Neregių šalies piliečiu. Į jos gyventojus jis jau nebežiūrėjo tarsi į pilką masę: tai buvo atskiri žmonės, jo pažįstami, o už kalnų esantis pasaulis traukėsi vis tolyn ir tolyn – į nebūtį. Dabar jis gerai pažinojo Jakobą, savo šeimininką – ramų žmogų, kol niekas jo neerzindavo; Pedrą, Jakobo giminaitį, ir Mediną-sarotę, jaunėlę Jakobo dukterį. Neregių vyrų tarpe ji neturėjo pasisekimo: griežtiems jos veido bruožams trūko to švelnaus glotnumo, kuris slėnyje buvo laikomas moteriško grožio etalonu. Tačiau Nunjesui ji iš pat pradžių krito į akį, o netrukus tapo dailiausia būtybe pasaulyje. Jos akių vokai buvo ne tiek paraudę ir įkritę kaip kitų jos gentainių, blakstienos buvo ilgos, o tai, anot neregių, didžiai darkė išvaizdą. Stiprus jos balsas erzino jautrią slėnio mergininkų klausą. Taigi jai niekas nesipiršo.
       Ir štai Nunjesui į galvą pradėjo lįsti mintis, kad, paėmęs ją už žmoną, galėtų susitaikyti su likimu ir savo dienas užbaigti slėnyje.
       Nunjesas ją stebėjo, ieškojo dingsties pasitarnauti, kol galop tas dėmesys virto abipusiu. Kartą šventadienį, visiems neregiams suėjus į vieną vietą, juodu sėdėjo šalia. Švelniai grojo muzika. Jis uždėjo savo ranką ant josios ir įsidrąsinęs spustelėjo. Tada ji labai švelniai atsakė į paspaudimą. O kartą, jiems valgant tamsoje, Nunjesas pajuto ieškančią merginos ranką ir, plykstelėjus liepsnai židinyje, išvydo jos veide švelnumą.
       Nunjesas ėmė laukti progos su ja pasišnekėti.
       Sykį jis prisiartino prie merginos, kai ji sėdėjo apšviesta vasaros mėnesienos ir verpė – paslaptinga ir tarsi nulieta iš sidabro. Atsisėdęs prie jos kojų, ėmė kalbėti apie savo meilę ir apie merginos grožį. Kalbėjo jis taip, kaip moka kalbėti tik įsimylėjėliai – švelniai, kone su dievobaiminga pagarba. Tai buvo pirmas kartas, kad ja kas nors šitaip žavėtųsi. Ji neatsakė nieko tikro, bet ir neįstengė nuslėpti, jog tas kalbas jai malonu girdėti.
       Nuo to karto Nunjesas užšnekindavo ją, kada tik pasitaikydavo proga. Slėnis jam virto tikruoju pasauliu, o iš ano, likusio už kalnų, kuriame žmonės gyveno regėdami saulės šviesą, teliko graži pasaka, kurią jis kada nors jai paseks. Iš tolo ir labai atsargiai jis pradėjo jai kalbėti apie regėjimą.
       Regėjimas jai rodėsi pati poetiškiausia fantazija, o jo kalbų apie žvaigždes, kalnus ir savo pačios blyškų grožį ji klausėsi tarytum kokios nuodėmingos, jai teikiamos malonės. Ji niekuo nepatikėjo, o ir suprato iš visų kalbų gal tik puse, bet vis tiek džiaugėsi, pati nežinodama kodėl, o Nunjesui atrodė, jog ji viską supranta.
       Meilė jam suteikė drąsos, ir jis buvo pasiryžęs prašyti Jakobą ir seniūnus Medinos-sarotės rankos, tačiau mergina pabūgo ir prašė palūkėti. Jakobas apie jų meilę sužinojo iš savo vyresniosios dukters.
       Žinia apie galimas Nunjeso ir Medinos sarotės jungtuves sukėlė audrą prieštaravimų – ne tiek dėl to, kad merginos kas nors būtų gailėjęsis, kiek dėl Nunjeso, visų laikomo idiotu ir nevykėliu, nepasiekusiu normalaus žmogaus lygio. Seserys šokosi priešais, bijodamos užtraukti namams nešlovę, o ir senasis Jakobas, kuris nors ir savaip mylėjo nerangų, klusnų vergą, papurtęs galvą pareiškė, kad vedybų nebus. Jaunuoliai niršo vien nuo minties apie pasikėsinimą į rasės grynumą, o kažkuris tiek įsisiautėjo, jog išplūdo Nunjesą paskutiniais žodžiais ir dargi smogė jam į veidą. Nunjesas neliko skolingas. Tąsyk jis pirmąkart pajuto savo pranašumą, nors ir buvo prieblanda. Po šio incidento daugiau neatsirado norinčių jį užkabinti. Tačiau vedybų klausimo tai neišsprendė.
       Senasis Jakobas švelniai mylėjo jaunėlę dukrą ir baisiai sielvartavo, kai ta imdavo verkti įsikniaubusi jam į petį.
       – Suprask, mieloji, kad jis idiotas. Jis kliedi nesąmones ir nesugeba nieko dorai padaryti.
       – Žinau, – liejo ašaras Medina-sarotė. – Bet jis jau taisosi. Jis sveiksta. Be to, brangus tėve, jis stiprus ir geros širdies – stipriausias ir geriausias pasaulyje. Jis mane myli, ir aš jį myliu, tėve.
       Senasis Jakobas be galo graužėsi, negalėdamas rasti dukrai paguodos žodžių, bet į dar didesnį nusiminimą jį varė tai, kad Nunjesas jam pačiam dėl daugelio dalykų buvo prie širdies. Todėl jis nuskubėjo į belangį namelį, kuriame vykdavo seniūnų pasitarimai, ir atsisėdęs klausėsi kartu su kitais, o nutaikęs progą, įsiterpė į bendrą šneką:
       – Jam jau daug geriau. Ką gali žinoti, gal ateis metas ir jis savo protu nesiskirs nuo mūsų.
       Vėliau, po ilgo galvojimo, kažkuriam iš seniūnų šovė mintis. Tai buvo tarp neregių pagarsėjęs gydytojas, medicinos žinovas, išmintingas vyras ir mėgėjas pafilosofuoti. Jam nedavė ramybės mintis, kad Nunjesą galima išgydyti nuo visų keistenybių. Kartą, per pasitarimą, į kurį atėjo ir Jakobas, jis vėl prašneko apie Nunjesą.
       – Aš ištyriau Bogotą, – pareiškė jis. – Ir dabar man daug kas paaiškėjo. Manau, kad jį tikriausiai galima išgydyti.
       – Šito aš visą laiką tikėjausi, – apsidžiaugė senasis Jakobas.
       – Jo smegenys pažeistos, – toliau aiškino aklasis gydytojas.
       Seniūnai pritariamai sumurmėjo.
       – Bet kas gi vis dėlto jas žeidžia?
       – Aa! – pasakė senasis Jakobas.
       – Ogi štai kas, – pasakė gydytojas, atsakydamas į savo paties klausimą. – Tie keisti, akimis vadinami organai, esantys tose vietose, kurios turėtų leistis švelniai įspaudžiamos. Jie pažeisti ligos ir veikia Bogotos smegenis. Tos vietos Bogotai per daug iškilusios, jis turi blakstienas, jo vokai juda. Dėl to smegenys yra nuolat dirginamos ir jų veikla stabdoma.
       – Šit kaip? – tarė senasis Jakobas. – Šit kaip?
       – Ir aš manau – esu tuo beveik tikras, – jog, norint pagydyti Bogotą, tereikia padaryti paprastą ir nesudėtingą operaciją: pašalinti tuos dirginimą sukeliančius organus.
       – Ir jis bus tada normalus?
       – Tada jis bus visiškai sveiko proto ir taps puikiu piliečiu.
       – Telaimina dievas mokslą! – sušuko senasis Jakobas ir nuskubėjo pas Nunjesą išsakyti savo vilčių.
       Tačiau šaltis, su kuriuo Nunjesas sutiko naujieną, jį nuvylė ir pribloškė.
       – Gali pamanyti, – piktinosi jis, – jog tau tiek ir terūpi mano duktė.
       Prisileisti neregių chirurgus Nunjesą prišnekino Medina-sarotė.
       – Nejaugi ir tu nori, – kalbėjo jai Nunjesas, – kad aš netekčiau regėjimo dovanos?
       Ji papurtė galvą.
       – Regėjimas – mano pasaulis!
       Jos galva nusviro dar žemiau.
       – Juk yra tiek daug nuostabių dalykų, nuostabių smulkmenų – gėlės, apkerpėjusios uolos, šviesios, švelnios samanos, tolimas dangus su plaukiančiais debesimis, saulėlydžiai ir žvaigždės. Ir dar esi tu. Vien dėl tavęs verta turėti akis – žiūrėti į tavo mielą, giedrą veidą, matyti švelnias lūpas, tas mielas nuostabias rankas, sudėtas ant kelių... Tai šitoms akims aš turiu dėkoti, kad turiu tave, tai tas akis, kurios riša mane su tavimi, tie idiotai nori atimti. Girdėsiu tavo balsą, galėsiu tave liesti, bet daugiau niekada nebeišvysiu. Privalau atsidurti tamsoje, po tuo akmeniniu stogu, po tuo siaubingu stogu, už kurio jūsų vaizduotė yra bejėgė... Ne! Tu negali iš manęs šito norėti.
       Baisi abejonė įsibrovė į jo sielą, ir jis nutilo laukdamas atsakymo.
       – Kartais aš noriu, – prabilo ji, – kartais... – Ji delsė.
       – Na? – sunerimo Nunjesas.
       – Kartais aš noriu, kad tu šitaip nekalbėtum.
       – Kaip šitaip?
       – Suprantu, jog visa tai gražu... tai tavo vaizduotė. Man visa tai patinka, bet dabar...
       Nunjesas nustėro...
       – Dabar? – vos girdimai paklausė.
       Ji tylėjo.
       – Ar tu nori pasakyti... tu manai, kad aš tapsiu geresnis, kad aš gal tapsiu geresnis, jeigu...
       Jam viskas ėmė greitai aiškėti. Jį apėmė pyktis – pyktis ant savo kvailo likimo ir užuojauta merginai, neįstengiančiai jo suprasti. Jam beveik pagailo jos.
       – Mieloji, – tarė jis, supratęs iš jos išblyškusio veido, kaip ji visa savo esybe priešinasi tam, ko nedrįsta išsakyti balsu. Jis apkabino merginą, pabučiavo į ausį, ir jie taip sėdėjo kiek laiko, netardami nė žodžio.
       – O jeigu aš sutikčiau? – pagaliau paklausė jis kiek galėdamas švelniau.
       Ji apsivijo rankomis jo kaklą ir apsipylė ašaromis.
       – O! Jeigu tu tik sutiktum! – kūkčiojo ji. – Jei tik tu sutiktum!
       Ištisą savaitę, likusią iki operacijos, turėjusios padaryti iš Nunjeso – vergo ir nepilnaverčio žmogaus – pilnateisį Neregių šalies pilietį, jis negalėjo sumerkti akių ir kiauras dienas, šildant saulei, sėdėdavo susimąstęs, slampinėdavo be tikslo, kai kiti tuo tarpu ramiai miegojo. Veltui jis stengėsi priversti savo sujauktą protą išspręsti iškilusią prieš jį dilemą. Jis jau buvo davęs atsakymą, sutiko operuotis, tačiau vis dar niekaip neįstengė galutinai apsispręsti. Pagaliau darbo laikas baigėsi, virš nuauksintų viršukalnių visa savo puikybe iškilo auksinis saulės diskas, ir Nunjesui išaušo paskutinė regėjimo diena. Jis dar pabuvo kelias minutes su Medina-sarote prieš jai nueinant miegoti.
       – Rytoj, – pasakė jis, – aš jau neberegėsiu.
       – Mielasis, – atsiliepė mergina, spausdama kiek tik turėjo galios jo rankas savosiose. – Jie nepadarys tau daug skausmo. Ir tu jį privalai iškęsti, brangusis, iškęsti vardan manęs... Mielasis, jeigu tik moters širdis ir gyvenimas gali atpirkti tavo skausmą, aš tai padarysiu. Aš jį atpirksiu, mano mielasis švelniabalsi...
       Nunjesas nesitvėrė gailesčiu sau ir jai. Laikydamas jos rankas, jis bučiavo lūpas ir paskutinį kartą žvelgė į tą mielą veidą
       – Sudieu, – sušnabždėjo jis, žiūrėdamas į tą, kuri buvo jo širdžiai brangiausia, – sudieu...
       Paskui, daugiau netaręs nė žodžio, jis nusisuko. Ji girdėjo tolstančius žingsnius ir išgirdo juose kažin ką, dėl ko apsipylė ašaromis.
       Nunjesas ketino pasitraukti į nuošalią pievą su žydinčiais baltais narcizais ir ten palaukti, kol išmuš jo aukojimo valanda, bet eidamas pakėlė galvą ir išvydo rytą, kuris tartum angelas, pasidabinęs paauksuotais šarvais, žengė nuo kalnų...
       Ir jam dingtelėjo, kad prieš tokią didybę ir jis pats, ir neregių pasaulis slėnyje, ir jo meilė, ir visa kita – tik nuodėmių bedugnė.
       Jis nepasuko į šalį, kaip buvo norėjęs, o žengė vis pirmyn – išėjo už sienos, pasiekė uolas, nenuleisdamas akių nuo saulės nutviekstų ledynų ir sniegynų.
       Jis suvokė neapsakomą jų grožį, vaizduotė nuskraidino už kalnų – į tą pasaulį, kurio daugiau neteks išvysti.
       Jis galvojo apie tą didelį laisvą pasaulį, nuo kurio buvo atskirtas, savo pasaulį, ir mintyse regėjo daugybę tolyn besidriekiančių kalnų pakriaušių, o už jų – Bogotą, kerinčio grožio miestą, didingą – dieną, paslaptingai nušviestą – naktį; miestą su rūmais, fontanais, paminklais ir centre išsidėsčiusiais baltais namais. Jis galvojo, kaip per porą dienų būtų galima tarpekliais priartėti prie triukšmingų jo gatvių. Jis galvojo apie ilgą kelionę upe iš Bogotos į dar platesnį pasaulį – per miestus ir kaimus, į miškus ir dykumas – plaukti nenuilstančia upės tėkme, kol jos krantai prasiskirs ir pro šalį ims slinkti dideli laivai, ir tada pasiekti jūrą – bekraštę jūrą su tūkstančiu, ne, tūkstančiais salų ir vos ne vos tolumoje įžiūrimais laivais, kurie tęsia nesibaigiančią savo kelionę aplink pasaulį. O ten gali pamatyti dangų, neužgožtą kalnų, tikrą dangų, ne tokį lopinėlį kaip čionai, o neišmatuojamo žydrumo į kupolą, gilybių gilybę, kur savo amžiną ratą suka žvaigždės.
       Jis atidžiau įsižiūrėjo į stūksančią priešais kalnų sieną. Jei, tarkim, pakilus anuo duburiu iki štai to plyšio, tada galbūt pavyktų nusigauti iki sukrypusių pušų, kuriomis apaugusios pakriaušės kilo lig pat tarpeklio. O toliau? O ten galbūt pasisektų aptikti takelį, kuris atvestų iki skardžio krašto, tenai, kur baigiasi sniegynai. Jeigu tas duburys apviltų, gal didesnė sėkmė lydėtų kylant kitu, esančiu šiek tiek daugiau į rytus. O paskui? Tada jau atsidurtum ant žėrinčio sniego, pusiaukelėje į didingą kalnų keterą.
       Jis žvilgtelėjo į kaimelį, paskui apsisuko ir ilgai į jį žiūrėjo.
       Jis pagalvojo apie Mediną-sarotę, ir ji nutolo ir tapo vos įžiūrima.
       Jis atsigręžė į kalnų sieną, kuria link jo jau leidosi diena.
       Tada labai apdairiai ėmė kopti.
       Kai saulė ėmė leistis, jis jau nebekopė, bet buvo labai toli ir aukštai. Jam buvo tekę būti dar aukščiau, bet vis dėlto jis buvo jau aukštai. Iš drabužių teliko vieni skarmalai, kūnas – vien žaizdos ir mėlynės, bet jis jau gulėjo atsipalaidavęs, ir jo veide švietė šypsena.
       Iš jo poilsio vietos slėnis atrodė tarsi duobėje – apie mylią nuo jo. Jį jau dengė miglos ir tamsos šydas, nors kalnų viršūnės aplink žėravo visomis saulėlydžio varsomis ir netoliese kylančios uolos spinduliavo subtiliu grožiu: pilkšvą uolieną vagojo žalia mineralo gysla, šen bei ten suspindėdavo kristalų briaunos, o veidą beveik siekė vos įžiūrimų oranžinių kerpių keras. Tarpeklyje tamsavo paslaptingi šešėliai: melsvus keitė purpuriniai, purpurinius – švytinti prieblanda, o virš galvos traukėsi neaprėpiamos dangaus platybės. Bet jis į nieką nekreipė dėmesio: gulėjo nejudėdamas ir šypsojosi, tarsi jo laimei būtų pakakę vien to, kad ištrūko iš Neregių slėnio, kur tarėsi tapsiąs karaliumi.
       Užgeso saulėlydžio žara, nusileido naktis, o jis tebegulėjo po šaltomis žvaigždėmis – nurimęs ir laimingas.

       Vertė Kęstutis Šidiškis

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt