Accessibility Tools

puida_kazyspuida_kazys       Minint rašytojo ir vertėjo Kazio Puidos 120- ąsias gimimo metines, Maironio lietuvių literatūros muziejuje atidaryta paroda.

 

       Kazys Puida buvo nepaprastai darbštus: mokytojavo, leido ir redagavo žurnalus "Gairės", "Gaisai", "Krivulė", dirbo "Švyturio" knygų leidykloje, keletą metų vadovavo "Spindulio" spaustuvei, įsteigė "Vaivos" knygų leidyklą. Jis išleido 61 vertimų knygą, lietuviškai prakalbindamas H.Sudermanną, M.Reidą, O.Wilde`ą ir kitus pasaulio rašytojus, parašė ir išleido apie 20 originalių kūrinių. Rašė eilėraščius, dramas, apysakas, romanus. Kazys Puida, kaip teigia literatūros istorikai, sumodernino istorinį romaną ir dramą, o ieškodamas naujų išraiškos priemonių, buvo artimas J.A.Herbačiauskui, S.Kymantaitei- Čiurlionienei.

 

       Kadangi muziejaus archyve daugiausia yra K.Puidos knygų, tai šioje parodoje jos ir dominuoja. Ypač gražiai 1906 m. Vilniuje išleistos keturios pirmosios knygos, pasirašytos K.Žegotos slapyvardžiu. Ano meto kandumu pasižymėjusi kritika neliaupsino K.Puidos pagyromis, tačiau jo kritika nesužlugdė. Pavyzdžiui, apie eilių knygą "Iš sermėgiaus krūtinės" (V., 1906) A.Jakštas rašė: "Vertimai: eilės – kreivos, šlubos, nelygios". O legendą "Keleivis" (V., 1906) taip recenzavo: "Na, ir išėjo veikalėlis, kuris sunku iki galo perskaityti. O jau veikiančiųjų asmenų vardai: Afla, Valiora, Syzakas – tokie keisti, kad daug greičiau pritiktų Marso negu žemės gyventojams". Ne ką geriau K.Gelvainis žurnale "Kultūra" (1927 m.) įvertino K.Puidos romaną "Geležinis vilkas", pasakojantį apie pavergtą Vilnių: "K.Puida pirmas pajudino Vilniaus klausimą mūsų beletristikoje net ištiso 256 pusl. romano mastu. Kūrinys kilęs iš mūsų dienų gyvenimo, dėl didumo yra pažymėtinas, bet turinio atžvilgiu tai vienas iš labiausiai nepavykusių bandymų atvaizduoti dabartį".

 

       Šiandien bene labiausiai skaitytojams yra žinomas K.Puidos istorinis romanas "Magnus Dux" (1936 m.), vaizduojantis Vytauto laikus. Išleistas tik vienas šio romano tomas, nes antrasis žuvo Antrojo pasaulinio karo metais. Pakartotinai romanas išleistas 1989- aisiais. Labai stinga išsamios monografijos apie K.Puidą, taip pat ir "Raštų", kuriuose būtų sudėti vertingiausi jo kūriniai ir vertimai.

 

       Parodoje nemažai vietos skirta ir pirmajai K.Puidos žmonai rašytojai Onai Pleirytei-Puidienei, pasirašinėjusiai Vaidilutės slapyvardžiu. Rašytoja parašė mažiau negu vyras, tačiau net ir keli impresionistiniai vaizdeliai, kur, tarkim, išsakomi šilti jausmai dailininkui M.K.Čiurlioniui, atskleidžia jos gabumus literatūrai. O.Pleirytė ir K.Puida turėjo tris vaikus: Mimozą, Algirdą ir Sigurdą. Parodoje eksponuojama jų fotografija, daryta 1916 metais Čeliabinske. Rašytoją į Sibirą, kur jis praleido Pirmąjį pasaulinį karą, ištrėmė rusų caro valdžia. Į Lietuvą Puidų šeima grįžo tik 1920- aisiais. K.Puidos laiške, rašytame 1917 m. balandžio 30 d. iš Čeliabinsko pusbroliui A.Liubinui, rašoma: "Dirbu šarvuotų automobilių fabrike. Į frontą, matomai, nepateksiu, nes turime dikčiai darbo. Pirmą dieną Velykų išvažiuojava abu – Niuta Maskvon – pabėgėlių suvažiaviman, aš Petrogradan – fabrikan". Puidų vaikų likimai susiklostė dramatiškai: Mimoza išvyko į Izraelį, ten ir mirė, sūnūs vokiečių okupacijos metais buvo sušaudyti neaiškiomis aplinkybėmis. Iš parodoje eksponuojamų O.Puidienės laiškų, siųstų bičiuliui J.Vajegai, spėjame, jog rašytoja jautriai reagavo į kritiką, išgyveno dėl ją užgriuvusių sunkumų. Viename laiške sielojasi dėl savo romano "Tėviškė" (I d.) kritikos ir net abejoja, ar leisti antrą tomą, o kitame, prisiminusi savo bičiulio Petro Vileišio laidotuves, rašo: "Lydim į amžiną atilsį savo senuosius liūdėdami, bet ramia širdžia, nes dabartinis gyvenimas jiems sunkesnis už kapą".

 

       Dviejų rašytojų santuoka iširo – gal sielų būta pernelyg skirtingų, o gal paprasčiausiai K.Puidą paviliojo kita – advokatė Stefanija Girdvainytė, su kuria rašytojas susilaukė sūnaus Gedimino. Žvelgdami į fotografijas, kur matome juos drauge, neabejojame, kad buvo laimingi, nors ir trumpai… Deja, fotografijos, kur K.Puida būtų įsiamžinęs su rašytoja O.Pleiryte, nepamatysime, nes jos muziejaus archyvas neturi. Jeigu kas nors jį papildytų šių žymių žmonių fotografijomis, laiškais, ir kitais eksponatais, mes, muziejininkai, būtume dėkingi.

 

       Literatūra ir menas, 2003-04-04