Accessibility Tools

seinius_ignasseinius_ignas         Iš Švedijos atėjusi žinia apie Igno Šeiniaus mirtį tarytum dar kartą, grąžino šį žymų rašytoją lietuviškajai kasdienybei, iš kurios jis buvo jau senokai pasitraukęs, šitaip mirtis suaktualina kiekvieną, nesvarbu, kaip ilgai jis būtų nesirodęs, visam laikui apgyvendindama mūsų tarpe, Šeiniaus vardas buvo retai kieno beminimas, beveik užmirštas. Jeigu jį kas ir prisimindavo, tai tik ne kaip rašytoją, bet kaip buvusį Lietuvos valstybes diplomatą ir jos išlaisvinimo bylos judintoją Skandinavuose, ypač Švedijoje, kuri jau senokai buvo tapusi antrąja jo tėvyne. Rodėsi jau seniai visų užmiršta, jog Ignas Šeinius yra vienas pačių reikšmingiausių senosios kartos rašytojų ir gal nuostabiausios visoje mūsų naujesniojoje beletristikoje knygos — "Kuprelio" romano autorius.

         Šeiniaus likimas — ir kaip žmogaus, ir kaip rašytojo — labai panašus į kito taip pat neseniai mirusio bendraamžio ir tam tikra prasme bendraminčio Jurgio Savickio; abu įsišaknijo svetimoje aplinkoje, abu glaudžiai susirišo su Skandinavų kraštais, ten kurdami savo asmeninį gyvenimą, o santykius su gimtuoju kraštu tepalaikydami tik intelektualinėje arba tarnybinėje plotmėje. Jurgis Savickis šiuo požiūriu buvo laimingesnis; svetima aplinka buvo artimesne jo talento pobūdžiui ir gal net padėjo išlaikyti kūrybinį savitumą. Šeiniui, atvirkščiai, toji pati aplinka buvo neabejotinai pragaištinga kūrybine prasme: vėlesnieji jo kūriniai nebeturi nei to impulsyvaus betarpiškumo, nei tos impresionizmo tapybos meistrus primenančios galios užfiksuoti subtiliausius spalvų ir nuotaikų niuansus.   

         Gimęs 1889 metais (Šeiniūnuose, Ukmergės apskrityje), mokėsi "Saules" kursuose ir Maskvos universiteto Istorijos-Filologijos fakultete. Studijų metais ypač domėjosi filosofijos ir estetikos klausimais, kurių poveikyje formavosi ir jo pasaulėžiūra, ryškiai atsispindinti "Kuprelio" herojaus Olesio asmenyje. Literatūroje debiutavo 1910 metais, to laiko periodikoje paskelbdamas prozos bandymus. Kaip rašytojas, Šeinius vystėsi nepaprastai greitai. Pirmuosius bandymus tuojau pat sekė visiškai brandūs kūriniai "Bangos siaučia" ir "Vasaros vaišės", o 1912 paskelbtame "Kuprelio" romane šeinius pasiekė savo kūrybos zenitą. "Kuprelis" buvo žymiausias kūrinys visoje to laiko lietuvių beletristikoje, nes nei Krėvė, nei Vaižgantas, nei Vienuolis su savo reikšmingiausiais veikalais dar nebuvo pasirodę.

         Po "Kuprelio" šeinius ilgą laiką nebesireiškė literatūroje, visą energiją skirdamas diplomatinei tarnybai Danijoje, Suomijoje ir Švedijoje. Į literatūrą vėl grįžo tik 1932 metais, išleisdamas antrąją, žymiai pataisytą ir patobulintą "Kuprelio" versiją, šiame antrajame savo kūrybos periode šeinius dar paskelbė satyrinį romani "Siegfried Immerselba atsijaunina" (1934), impresionistinių reminiscencijų knygą "Tėviškės padangėje" (1937) ir apysakų rinkini "Aš dar kartą grįžtu" (1937). Jo drama "Diplomatai" buvo suvaidinta Kauno Valstybės Teatre.

         Trečiasis Šeiniaus kūrybos periodas prasidėjo, sovietams Lietuvą okupavus, šiame periode Šeinius rašė daugiausia švediškai. Jo raštai švedų kalba ("Raudonasis tvanas", "Stebuklo belaukiant", "Raudonoji kelionė"  etc.)   nebepriklauso  grynai dailiosios literatūros sričiai. Juose Šeinius norėjo parodyti skandinavams tragišką savo gimtojo krašto likimą sovietinės okupacijos fone. Rankraštyje liko jo lietuviškų apysakų rinkinys "Vyskupas ir velnias", dabar išleidžiamas "Lietuvių Dienų".

         Amžiumi ir kūryba šeinius priklauso Herbačiausko, Puidos, Savickio, Sruogos ir Kiršos, t. y. estetizmo bei simbolizmo kartai, atlikusiai nepaprastai reikšmingą lietuvių literatūros atnaujinimo revoliuciją, gerokai sumažinusią atsilikomo nuo visuotinės literatūros vyksmo distanciją, šeiniui šioje revoliucijoje teko lietuviškosios prozos atnaujintojo vaidmuo. Jis pirmas atsiplėšė nuo buitiškai, etnografiškai ir visuomeniškai angažuotos literatūros koncepcijos, savo kūrybos centre pastatydamas formą ir žmogų neribota šio žodžio prasme. Ano laiko akimis žiūrint, ir ypač tiems, kurie dar tebegyveno visuomeniškai angažuotos tautinio atgimimo literatūros idėjomis, Šeiniaus posūkis į estetizmą atrodė (ir iš tikrųjų buvo) milžiniška revoliucija, pavojinga ir nežinia kur galinti nuvesti. Dėl to ir Jakštas, neginčijamas ano meto lietuvių kritikos diktatorius, Šeiniaus impresionistinį estetizmą laikė vien tik žalingu iš Vakarų plūstančiu dekadentizmo reiškiniu.

         Vaizdavimo būdu ir stiliumi Šeinius yra tipingas (ir šiuo požiūriu pirmas mūsų literatūroje) impresionistas. Jis operuoja nebe buitinėmis smulkmenomis, bet spalvų bei nuotaikų 'dėmėmis', 'Lokalinę spalvą' pakeisdamas subtiliais ir nuolat kintančiais niuansais, Šeiniaus kalba nebe liaudinė, bet ryškiai individualizuota, ritmiškai perkeista, paįvairinta pauzėmis ir ritminėmis cezūromis. Šeiniaus žmogus —sudėtinga*; būtybė, savo vidiniu pločiu nebetelpanti liaudies tradicijoje ir nebeišreiškiama etnografinėmis kategorijomis. Apskritai imant, Šeinius savo ankstyvojoje kūryboje realizavo tai, ko Herbačiauskas ir ypač Čiurlionienė siekė (nors ir tiksliau nesuformulavo)   savo  kritikoje.

 

         Iš šiandieninės laiko perspektyvos žiūrint. Šeinius ir toliau pasilieka reikšmingas mūsų literatūroje pirmiausia kaip "Kuprelio" autorius, šiuo veikalu šeinius sukūrė pirmąjį moderniojo lietuvių romano prototipą, kurio centre stovi nebe tautinė ar socialinė problema, bet asmeninė tragedija, šiuo atveju nelaimingos meilės istorija. Tiesa, romano eigoje Šeinius kelis kartus paliečia ir tautinį momentą, bet tik tarp kitko, kaip ir bet kurį kitą natūralų reiškinį, neteikdamas jam dominuojančios reikšmės, kaip kad ligtolinėje lietuvių literatūroje buvo įprasta. "Kuprelis" yra tarsi lietuviškas Benjamin Constant romano "Adolphe'' atitikmuo, ne panašumo, bet reikšmės požiūriu. Iš jo vėlesnieji mūsų beletristai mokėsi rašyti meilės romanus — taip. kaip senieji mūsų dievadirbiai mokėsi drožti rūpintojėlius iš viename Vilniaus priemiestyje stovėjusios statulėlės, kurią jie pamatydavo, keliaudami į Aušros Vartus pasimelsti.

         "Kuprelyje", kurį autorius vadina ne romanu, bet "vienos pavasario dienos pasaka", vaizduojama Olesio, fiziškai gamtos nuskriausto ir emociškai gausiai jos apdovanoto žmogaus, meilės istorija, čia, kaip ir visoje impresionistinėje literatūroje, nepaprastai daug reikšmės turi gamta. Tai yra gamtos ir meilės romanas, žmogaus ir gamtos santykis jame ne koegzistencinis, bet interegzistencinis. Net vėjinis malūnas, kuris čia tėra pasakojimo fonas ir pačiame romano veiksme nedalyvauja, kylančios ir rimstančios audros ritme tarytum įsijungia į patį veiksmą ir tampa gyvu Olesio tragedijos potvynių bei atoslūgių akompanimentu, Šeiniaus gamta — intensyvi, sąmoninga, kurianti, auganti. Olesio pasaulėžiūroje, kuri be jokios abejonės sutampa su paties autoriaus tam tikro laikotarpio pasaulėžiūra, gerokai jaučiami vokiečių romantizmo idealistinės filosofijos (Fichte, Schellingas), o taip pat ir kitų romane minimų vokiečių filosofų (Kanto, Feuerbacho, Wundto) idėjų atgarsiai. Olesis — gamtos žmogus, tačiau jo ryšys su gamta yra ne vien emocinis, bet kartu ir intelektualinis. Jį būtų galima pavadinti civilizuota Krėvės Dvainio versija. Abu šie personažai nuo vienas kito skiriasi tik tuo, kad vieno lūpomis kalba tradicija, o kito — emocijos ir intelektas. Olesio filosofavime jau gerokai žymi tendencija savo mintis reikšti tam tikros filosofinės sistemos terminais:

         "Siela? Tai mūsų pačių, mūsų

         laisvės ir valios sukurtas daiktas.

         Mūsų tobulybės ir amžinybės ilgesys.   

         Sielą turi ne kiekvienas. Tik tas, kas ją pats kuria ir jai tiki.

         Sielą galima nužudyti kaip paukštį, ar sudėvėti kaip rūbą.

         Siela tik norima, auginama ir tobulinama gyvena ilgiau, neg kūnas ir patveria ilgiau, neg akmuo.
Dievas, tai visaties kuriamoji pajėga, kuri nuolat budi ir kovoja su medžiagos pasilsimu ir jos palinkimu mirti".

 

         "Kuprelis", tiek istorine reikšme, tiek grynai meninėmis savybėmis yra vienas pačių iškiliausių kūrinių visoje mūsų beletristikoje. Tuo tarpu kiti, ypač vėlesnieji, Šeiniaus raštai, tiesa, savo lygiu toli prašokantys ne vieną mūsų šiandieninės prozos įžymybę, stokoja tos estetinės jėgos ir gyvybės, kuria pulsuote pulsuoja  „Kuprelio"  romanas.

 

         Aidai, 1959 m. birželis