Vesciunaite_AldonaVesciunaite_AldonaALDONA VEŠČIŪNAITĖ. Žodžiai kaip salos. 64 psl. Aplankas ir titulinis puslapis dail. Viktoro Simankevičiaus. Algimanto Mackaus knygų leidimo fondo leidinys. 1976 m.

Poezijos rinkinys retai turi pavadinimą, kuris taip tiksliai atspindėtų poeto temperamentą. Dabarties poetai jau seniai atsisako kreiptis į skaitytoją su lengvai suprantamomis vizijomis. Skaitytojams poeto ieškoti tenka tarp žodžių ir įvaizdžių, kurie iškyla ir vėl išnyksta, tarsi tos horizonte pasirodančios ir vėl išnykstančios egzotiškos salos, plaukiant laivu. Veščiūnaitės poeziją skaitydama, neklausi, ar ji turi ką nors svarbaus pasakyti. Ką skauda? Ko ieško? Visa tai lieka anapus horizonto, ir žinai tik, kad


žolė tokia žalia kad
aš dainuot imu.

Tai Veščiūnaitės inspiracija ir bendrasis motto. Žolės žalumas gali sukelti lygiai liūdesį ir džiaugsmą. Ne tai svarbu. Svarbu tą žolę matyti ne vien tik akimis — matyti visais pojūčiais. Įtikinti skaitytoją, kad žodžiai turi spalvas ir kad tos spalvos turi "vielos aštrumą".

Uždavinys sunkus. Tai, ką jau seniai priimame muzikoje ir ką jau įpratome priimti dailėje, vis dar sunkiai priimame poezijoje. Tradicinis skaitytojas ieško jausminių siūlų, ant kurių būtų sukabinėti įvaizdžiai, jis ieško vidinės ar išorinės įtampos, kuri tarp tų įvaizdžių slėptųsi. Juk lengviau identifikuotis su poeto jausmais, negu bandyti matyti jo akimis. Todėl poezija, kurioje visas dėmesys nukreiptas į žodžio ir įvaizdžio galimybes, kartais susilaukia "hermetiško užsidarymo" kaltinimo. Tokie priekaištai dažnai iškyla vien dėl to, kad ieškome to, ko poetas nė nebandė sukurti.

Aldonos Veščiūnaitės eilėraščių formos nėra nei ypatingai įdomios, nei įvairios. Tai laisvas tekėjimas, su daug miniatūrų. Skaitydama jauti, kad gali sustoti, kur nori. Kai kuriuos posmus (sakykime, "Žalių dainų vaikinai") gali skaityti nuo galo iki pradžios — eilėraštis daug nepasikeis. Kai kuriuose eilėraščiuose (panašiai kaip Jono Meko "Pavieniuose žodžiuose") eilutės krinta kaip lietaus lašai: ramiai, tyliai, vienodai. Jei ne įvaizdžio spalvingumas, sakytume — monotoniškai. Ši laisva tekanti forma atspindi Veščiūnaitės mėgstamiausias spalvas (mėlyną ir žalią), lietų, laivus, debesis, krantus, praeinančios akimirkos trapumą.

Moterims poetėms pernelyg dažnai prikaišiojamas per didelis emocingumas (kaltinimas neretai daromas aprioriškai — tokia jau esanti moters "prigimtis"). Veščiūnaitės poezijoje nedūsaujama daugtaškiais. Jos poetiškasis ego įsilieja į aplinką, išlaikydamas sunkiai apibrėžiamą nuotaiką ir subtilias asociacijas:


Horizontu skrieja Town Hall
užkabindama tingius debesis

pingvinų eisenos
keliaujančių pietų ašigaliu
(sodrių ledynų flegmatiški ieškotojai)

raizgynuose faunas
ožiuotas mintis raizgo
(baugščios najados dingo už kalno)

rinktos
nesurinktos
savaitgalių valandos
užrakintos
požeminės stoties laukiamajam
(iki pasimatymo!)
šiaip sau dienomis drausmingi
fabrikai
sandėlių kvartailai
užvaldo horizontus


Šio eilėraščio nuotaika perduodama "tingių debesų", "nesurinktų savaitgalio valandų"; "drausmingų fabrikų" kontrastais. Pirmieji ("horizontu skrieja") ir paskutinieji ("užvaldo horizontus") eilėraščio žodžiai lygiai vienodai išreiškia tiek nestruk-tūruoto laiko džiaugsmą, tiek ir savaitės buities pilkumą. Šalia egzotiškų faunų, pingvinų ir najadų žaismo kontrapunktu iškyla prozaiškų sandėlių kvartalai. Visa Veščiūnaitės poezija svyruoja tarp žaismo ir nostalgijos polių, tačiau — išskyrus vieną kitą išimtį — ši pusiausvyra nepertraukiama poetės komentarų. Tai gan retas ir iš tiesų sveikintinas pirmąją knygą išleisdinusios poetės bruožas.


Geriausieji Veščiūnaitės eilėraščiai yra kupini šviesos ("Popietė'. "Le-Hirondelles") — pilni grakščių detalių ("Šypsenos lapų ornamente", "Illabo"), netrūksta juose spektaklio, kai fantastinis elementas nusileidžia žemėn ir prajuokina vaikus ir poetus. Tiesa, ne visuomet tai pavyksta. Kai eilėraštis ilgas ir per didelis įvaizdžių krūvis užgožia centrini įspūdį, lieka perkrautos scenos vaizdas ("Dirigentas peisažo vidury' . Manieringumas, kurio mūsų literatūroje teišvengė tik patys didieji šio tipo poezijos meistrai, kartais įsibrauna Veščiūnaitės poezijon. Miniatiūros bene ir bus natūraliausia bei efektingiausią forma poezijai, kurioje vienas žodis sveria labai daug:


tik žingsniai
ir lietus
ir
dideli
spalvoti
lietsargiai
mergaitės veidus
atsuka
į gėles
Martin Place
medžiai
ir žodžiai
žemėti
niekaip negali
pasiekti dangaus


(Lietus Martin Place Po pirmosios poeto knygos, matyt, visuomet pavojinga daryti dideles toliareges išvadas. Gal didžiausias malonumas, perskaičius Aldonos Veščiūnaitės "Žodžius kaip salos", yra tai, kad ši knyga nepalieka pirmojo rinkinio įspūdžio. Kitais žodžiais tariant, su malonumu pasigendi to "tragic self-consciousness", kuris taip dažnai ir įkyriai lydi pirmuosius kūrybinius žingsnius. Šio rinkinio nuotaiką, gal būt, geriausiai perduoda eilėraštis "Parsineši užkritusį kalne saulėleidį", kurio pirminį posmą čia cituoju:


atsisėdus vartau šviesiaplaukes
knygas, užmirštus peisažus,
miestus užmirštus,
upes šakotas,
naktis batas ir atviras
vartau.


Tada tikrai jauti, "kaip čiuožia laikas daiktų paviršium". Tai "lengva" poezija teigiamiausia to žodžio prasme. Tegalime tikėtis, kad Aldona Veščiūnaitė ir ateityje liks ištikima savo poetinei intuicijai. Šiuos įspūdžius, gal būt, dera baigti šiomis William Butler Yeates eilutėmis: The rhetorician would deceive his neighbours, / The senti-mentalist himself; while art/ is but a vision of reality.


„Aidai“, 1976 m.