Yra Jono Meko eilėraščių, kurie savo paprastu bei atviru teigimu primena Vladą Šlaitą. Šis panašumas tačiau tėra atsitiktinis, nes Jono Meko estetiniai principai ne tik nesiderina, bet kartais griežtai prieštarauja Vlado Šlaito širdies bičiulystės minčiai. Realistas, taiklaus bei konkretaus žodžio meistras, Jonas Mekas sąmoningai ir atkakliai pabrėžia ne poeto subjektyvųjį žvilgsnį, bet jo vaizduojamą tikrovę. Jis rašo taip, kad realusis pasaulis, atkurtas objektyviai ir detaliai, skaitytoją veiktų tiesiogiai, jo mintyje sukurtų daiktų pojūtį, žavėtų savo grožiu, spalvingumu, dinamika, garsais, o ne ta specialiąja dimensija, kurią pasauliui suteikia kūrėjo subjektyvumas. Štai „Semeniškių idilėse“ poetas aprašo savo gimto kaimo gamtą ir žmones. Jis neslepia savo šiltų jausmų, kartais kalba nuotaikingu, tėviškės ilgesio nuspalvintu sakiniu, bet taip pat geba išlaikyti pirmame idilių plane Semeniškių buities vaizdą. Jo aprašoma gamta yra gyva, dinamiška, tarsi nepriklausanti nuo kūrėjo. Jo žmonės veikia patys iš savęs, gyvena savitu gyvenimu. Puikus pasakotojas, Jonas Mekas pasitraukia į antrąjį planą ir stengiasi poetiniu žodžiu skaitytojui perduoti tikrąjį Semeniškių vaizdą, bet ne jį interpretuoti.
Šitokį objektyvų žvilgsnį randame ne tik „Semeniškių idilėse“, bet ir „Gėlių kalbėjime“. Tik čia poetas atkuria savo asmeninę patirtį, ne tikrovės pasaulį, ir todėl objektyvumo siekia kitokiu būdu. „Gėlių kalbėjimą“ skaitydami, jaučiame, kad autorius savo poetiškojo Aš neatitraukia iš eilėraščio centro. Jis stengiasi atkurti patį pirmąjį išgyvenimų įspūdį, ne ilgai sąmonėje išnešiotą patirtį, bet tuos momentus, kada išgyvenimas tebuvo poeto ir pasaulio akimirkos susilietimas, pajustas tik pojūčiais, sąmonės centro nepasiekęs ir todėl neturįs stipriai subjektyvaus atspalvio. Atrodo, kad poetas tik lengvu brūkšniu užfiksuoja akimirkos percepcijas, kurios lieka ne visai užbaigtos, nes, sekdamas savo įprastiniu metodu, Jonas Mekas kviečia skaitytoją įsijungti į kūrinį ir baigti tai, ką kūrėjas tėra lengva linija nubrėžęs. „Pavieniuose žodžiuose“, Jono Meko paskutiniame rinkinyje, skaitytojui yra suteikiama dar svarbesnė rolė. Čia poetas duoda tik savo minčių fragmentus ir kartais žodžius išdėsto taip, kad skaitytojas galėtų juos interpretuoti savaip, eilėraštį laikyti forma, į kurią jis pats įlieja savo mintį.
Egzodo literatūros atšvaitai: Išeivių literatūros kritika, 1946–1987. – Vilnius: Vaga, 1989.