Accessibility Tools

 

zelciute_atgal_i_vandenizelciute_atgal_i_vandeniDovilė Zelčiūtė. ATGAL Į VANDENĮ: eilėraščių rinktinė. – V.: Tyto alba, 2004.

 

Riba tarp būti ir vaidinti – vienas pagrindinių Dovilės Zelčiūtės poezijos rinktinės „Atgal į vandenį“ motyvų ir neabejotinai – viena esminių patirčių. Iš kur kyla noras išreikšti save per vaidmenį? Gimusi aktorių šeimoje, poetė teigia, jog teatras jai iki šiol – didesnė realybė už tą, kurioje yra. D. Zelčiūtės poezijoje vaikystė – jau būtuoju laiku – paženklinta pasaulio, esančio už uždangos. Ir pirmiausia – to, užkulisinio, nematomo paprastam žiūrovui. Kuriamas stebinčio vaiko paveikslas: „pravėrus grimo kambario duris“, išvystama – „rengiasi moterys / šilkinės suknelės dažyti bateliai“ (p. 46). Tas vaikystės pasaulis prikeliamas per pojūčius: „...ir pajuntu šeivamedį ir dervą / iš tyliai drebančio tamsaus portalo“ (p. 17), per kvapus – vanilės, išlygintų darbužių, dūmų, dulkių, klijų, senų dekoracijų, per detales – teatro programėlę, veidrodį, raudoną tėčio lagaminą, mamos grimo dėželę, per tarsi iš tolo ataidinčius balsus, ypač artimiausių žmonių – tėčio, mamos, skambančius tarsi gyvenimo patvirtinimas, augant pereinantis į klausimą: „balsai / pačių artimiausiųjų / esu / ar esu / ar dar būsiu?“ (p. 46).

Vaiko santykis su teatro erdve ilgainiui kinta. Vaikystėje teatro aplinka, kur vyksta vaidinimai, primena pasakų, stebuklų pasaulį: spalvos prigesintos dulkių „slaptingoj scenoj“, kvapą gniaužia laukimo momentas – „kur tuoj įžiebs spektakliui žibintus“ (p. 17). Būtent iš tos patirties ateina transcendentinė pasaulio pajauta.

Aš nieko neturiu duslioj vaikystėj
tik vieną valandą kai šviečiant lempoms
nuspėjamas kitoks nei čia buvimas

p. 17

Eilėraštyje „Ta pirma patirtis“ D. Zelčiūtė fiksuoja patį spektaklio virsmo gyvenimu momentą:

pasislėpusi balkono tamsoj
sulaikiusi kvėpavimą
ant kelių pasidėjusi mokyklinį portfelį
štai tenai 72-ieji
artimi artimiausieji
po pertraukos
skaitysime savo vaidmenis
po pertraukos
citata
iš mano gyvenimo

p. 44

Taigi gyvenimas. Koks jis? Kiek lieka ten teatro, vaidinimo? Iš pradžių – begalinis troškimas dalyvauti – „Jei leistumėt / išdėliočiau ligniną naujas vazelino dėželes / galėčiau / iššukuoti ilgaplaukį peruką (…) / jei tik leistumėt / dalyvauti ten kur netikra bet tikra / nuspausti trečią skambutį“ (p. 60). Svajojama apie bet kokį – patį paprasčiausią vaidmenį paprastutėje siužetinėje pjesėje: „sutinku man tinka / man viskas tinka / jei tiktai leistumėt“ (p. 60). Kiekvienas vaidmuo spektaklyje asocijuojasi su laisve: „būti kuo nori už uždangos / artimiausioj kitoje realybėj“ (p. 48). O kaip iš tikrųjų? Ar iš tikrųjų tai galima pavadinti laisve? Užaugus per gyvenimą keliaujama kaip „per Frišo personažų likimus“: „...kuo būsi man? iš tavo balso / kas vakarą pavirstančio vaivorykšte / ar tų žmonių kuriems brangus fantomas / užauga pilkas širdperšos akmuo“ (p. 17). Buvimas – geidžiamas, tačiau artėdamas jis įgyja „grimo iškankintą moters veidą / patinusiom akim premjeros rytą“ (p.17); toks likimas suvokiamas kaip duotybė: „kitą sykį žinai / būnu pavargusi / ir viskas tiesiog smaugte smaugia / rodos išeitum / bet repertuaras – / trisdešimt metų į priekį / pasirašiau net gerai nežinodama / ką ten vaidinsiu“ (p. 62). Gyvenimas tampa scena, „kur vaidinama geriama krentama / į vienintelį nevienintelio glėbį / šito sakė Frišas / šito galėjo nebūti / bet buvo“ (p. 50). Per spektaklio situacijas parodytą tiesą galbūt lengviau suvokti – galėjo nebūti, bet buvo. Tarpusavio santykiai regimi tarsi teatro rampų apšviesta, išryškinta drama: „žvėriškas ilgesys skambėjo melodija / ar kada mes susitiksim / kas išgelbės nuo vakaro žiebiamų lempų / nuo ap-švie-ti-mo / nerealios realybės“ (p. 50).

Vaidmenys teatre suteikia galimybę tapti kitu – „na tegu ne Barbora / gerai ir Elžbieta Adonė“ (p. 70). Tačiau tikras gyvenimas – vienintelis spektaklis, kuriame vienintelė aktorė keičia socialinius vaidmenis: tampa mylimąja, motina, šeimininke. Pagrindinis vaidmuo gautas dvidešimt keturioms valandoms, – teigiama eilėraštyje „Jokių abejonių…“, – „taigi sukis“ (p. 67). Moteris įsukama į kasdienybę, kur kartojamos mizanscenos („rūpestingai lyginami baltiniai“, „valomi batai“), trumpi kūno etiudai („valgymas miegas lytėjimas sąlyginė ramybė / trumpalaikė aistros pilnatis vienadienis sotumas...“, p. 9). Brėžiama spektaklio veiksmo ir kasdien atliekamų veiksmų paralelė:

pritvirtink skaudžiom veiksmų adatėlėm
nuo ryto lig vakaro darbas po darbo
veiksmas po veiksmo
vienas ritmas vienas bangavimas audeklo

p. 137

Imama abejoti, ar žmogaus vidinis „aš“ tinka tai realybei, kurioje jis privalo egzistuoti. Grubiai „pridaigstoma“ prie tikrovės – baltais ar juodais siūlais (eil. „Pridaigstyk atplyšusią skiautę mane“). Tačiau su visomis išgyvenamomis dramomis – sielos būties ir vaidmens buities priešprieša, išsiskyrimu, praradimu, netektimi, savojo gyvenimo, kaip praeinančio, suvokimu, kūno silpnumu – taikomasi, atleidžiama, dėkojama: „ak ačiū už visa kas esu aš kas nesu kas galėčiau / kitoje tėvynėje kito auklėjimo / kito savo pavidalo kūno gyvenimo“ (p. 10). Juk viskas – trapu, laikina:

Kaip lengvas šokėjas pralėksi
su grimu ant veido
ir raudona
nuo ausies ligi ausies
pajaco šypsena
praeinantiems pasirodys –
prašvilpė vėjas
viduržiemio naktį

p. 21

D. Zelčiūtės poezijoje regime priešpriešą tarp gyvenimo, kaip spektaklio, ir mirties, kaip perėjimo į kitą būvį, Amžinybėn, kurios juslėmis neapčiuopsi: „dutūkstantajame vaidinime / mes susitiksime / visų akivaizdoje / avanscenoje be grimo / kitos erdvės drabužiais / kitoje epochoj“ (p. 47). Gyvenimą simbolizuoja teatro rekvizitai, sukrauti medinėje butaforijos dėžėje: – „ant tos dėžės / prieš mirdami prisėsdavo artistai / mažytė pertrauka / tarp Šiapus ir Anapus“ (p. 47).

Iš vaikystės ataidėjęs klausimas: „ar esu / ar dar būsiu?“ keičiamas amžinuoju, neišvengiamu – „kas liks iš tavęs?“ (eil. „Kaip lengvas šokėjas pralėksi“), atsakant – tie patys momentai, blykstelėjimai: šviesa virtuvės lange, siluetas prie siuvinio, tėvo profilis temstant, miegančio vaiko galva ant pagalvės... Įsižiūrima į kiekvieną judesį, įsiklausoma į kiekvieną garsą, svarbus kiekvienas momentas, tiesiog negalima kitaip – transcendencija čia pat, bet už uždangos, nepažini. Todėl esmingiausia tai, kas tikra Šiapus – žmogaus ryšys su žmogumi, artimas santykis:

širdis prie širdies
delnai prie delnų
kvėpavimas lengvas –
esi dar

p. 21

Todėl ir visoje D. Zelčiūtės poezijos rinktinėje teatro tema turi tiek variacijų – gimimo, augimo, brendimo, meilės, ilgesio, išsiskyrimo, vėl meilės. Juk gyvenama „pagal iš vakaro paruoštą rytui scenarijų“: „be jokių repeticijų / reikia verkti ir juoktis ir būti / kartot atsivėrusią šviesą / kartoti kartoti“ (p. 59), atkakliai einant („bėgte skriste keliais šuoliais“) per gyvenimą „į vienintelį / realesnį nei šiandiena / šviečiantį laivą žiemoj – savo teatrą“ (p.48).

 

Literatūra ir menas, 2005-02-04