vytautas_kubilius 1
Kiekvienas amžius turi ne tik savo ideologiją, bet ir savo psichiką. Keičiasi materialinės egzistavimo sąlygos, socialiniai ryšiai, moralinės normos, žinojimo lygis, o kartu keičiasi ir žmogaus emocijų akstinai, išgyvenimų turinys, jutimo būdas. Kiekvienas laikas išsiugdo savo emocinę kultūrą, kuri daugiau ar mažiau reguliuoja atskiros asmenybės išgyvenimų spektrą ir išraiškos formas. Literatūra ne tik fiksuoja naujai besiklostančią psichikos sandarą, bet ir aktyviai ją formuoja, kurdama tam tikrus jausenos tipus, kurie paskui yra pamėgdžiojami, virsta net masinėmis madomis (pvz., verterizmas).
Vakarų Europoje XX amžius prasidėjo nuovargio, išsekimo ir rezignacijos nuotaikomis. „Skamba krištoliniai mano melancholijos ir nuovargio varpai, / O sustingusioje širdyje snaudžia kančia” (1), — rašė M. Meterlinkas. Ar verta maištauti, plėšytis, grąžyti rankas, kai pasaulis serga nepagydoma krize? Argi evoliucijos dėsniai, kuriems meldėsi pereito amžiaus pozityvistai, neatvedė į dar baisesnius karus, į dar nuožmesnį išnaudojimą, į dar nykesnę vienatvę? „O aš vienišas, išstumtas į tamsą amžiams, / Keikiau pasaulį – ir verkiau toje tolimoje prieblandoje” (2), — skundėsi prancūzų poetas A. de Renjė. Drąsa, valingas užsispyrimas, veržli aistra, pasitikėjimas savimi, vidinė harmonija iškrito iš nualinto ir pasiklydusio žmogaus savijautos tarsi sulūžusi spyruoklė. Paplito nuleistų sparnų, rudeniškos elegijos, merdinčios gyvybės pasaulėjauta. „Mano siela / yra ligota, laikina kaip ištroškusi sienos žolė” (3 ), – rašė O. Milašius. „Melancholija, ilgesys, liūdesys, atgrisimas yra mano sielos turinys” (4), – sakė lenkų poetas K. Tetmajeris. Ši pasaulėjauta buvo tokia leisgyvė, trapi ir pasyvi, kad nebegalėjo prisiimti iš šalies jokių visuomeninių ir moralinių įpareigojimų. Gyveno nuo vieno dirginančio įspūdžio iki kito, neieškodama visumos kontūrų ir priežasčių. Gyvenimą gali užpildyti tik akimirkos įspūdis, o ne praktiniai tikslai, dvasiniai idealai, pareiga visuomenei. Atėjo metas gyventi be formulių ir programų, be vertybių sistemos. Vienintelė vertybė – pojūčio virpėjimas, gyvybės balsas, pati egzistencija. „Aš neklausinėju priežasčių. / <.. .> Pasiduok kiekvienai akimirkai: / tai vienintelis būdas likti pačiu savimi” (5), – skelbė austrų rašytojas H. Hofmanstalis.
Lietuvoje tokia bohemiško pasimėgavimo, laisvo pojūčio žaismo, iš visokių vertybių išsinėrusio individualizmo savijauta negalėjo lengvai prigyti. Lietuvių kūrybinę inteligentiją, kilusią iš kaimo, per didelį vargą siekusią mokslo, formavo visuomeninės pareigos, tikėjimo pažanga, pasiaukojimo kitiems moraliniai nuostatai. Prislėgtos tautos išnykimo pavojus, dirbančių klasių skurdas ir beteisiškumas, revoliucijos būtinybė veikė kaip galingi įpareigojantys veiksniai, kurie visiems išgyvenimams suteikdavo atitinkamą kryptį ir prasmę. Tironiškoje valstybėje žmogaus asmenybė visada yra kietai suspausta socialinių ir politinių sąlygų tinklo, užangažuota pažangos arba reakcijos, o gėrio ir blogio ribos čia aiškiai išvedžiotos.
Bet 1905-1907 m. revoliucijos pralaimėjimas sukrėtė nusistovėjusius pažangiai nusiteikusio lietuvio inteligento gyvenimo prasmės pagrindus. Kelių dešimtmečių optimizmas buvo sutryptas baudžiamųjų šimtinių. Sustiprintos apsaugos padėtis, įvesta Vilniuje, užgesino radikalios demokratizacijos viltis. Feodalinė kolonijinė Rusijos imperija palengva buržuazėjo (kaimai skirstėsi į vienkiemius, dvarus supirkinėjo rusų bankai ir akcinės bendrovės, prakutę nacionalinių pakraščių valstiečiai steigė krautuves ir dirbtuves, politinės partijos galėjo pešioti carinę administraciją Dūmoje), ir šita gyvenimo stabilizacija, lėta pažanga, skurdūs pilietinių teisių trupiniai atvėsino revoliucinių reikalavimų įkarštį, išblaškė artimų pervartų nuojautą. Atsirado nauji šūkiai — turtėkime, švieskimės, dirbkime ramų ir pozityvų darbą, nesivaikydami tokių chimerų, kaip parlamentinė demokratija, tautinė nepriklausomybė, socializmas. Lietuviams pirmiausia reikia įsitvirtinti krašto ekonomikoje, perimti į savo rankas pramonę ir prekybą, susikurti nacionalinę kultūrą – maža tauta negali švaistyti savo jėgų brangiai kainuojančioms politinėms avantiūroms. Socialdemokratai kategoriškai atmetė šitą tautinės izoliacijos, ramaus buržuazėjimo, neutralios kultūrinės veiklos programą, gindami revoliucinio radikalizmo principus (J. Janonis rašė piktas epigramas prieš „lietuviškų kramelių” patriotizmą), bet nemaža inteligentų, daužiusių 1905 m. monopolius miesteliuose, išvarginti kratų, politinės Įtampos ir nusivylimų, atsidavė jai kaip vienintelei prasmingo darbo alternatyvai.
Politika, įsigraužusi iki pat sąmonės gelmių revoliucijos metais, palengva traukėsi iš buržuazinio inteligento galvosenos kaip aukščiausias visų veiksmų kriterijus (6). Paliovė buvusi vienintele ašimi, apie kurią sukasi visas pasaulis. Vidinis asmenybės gyvenimas, užpildytas tik politiniu azartu, staiga pasidarė nepilnavertis – o kur teisė būti pačiu savimi? Žmogus – kaip rodėsi tam inteligentui – turi rasti pastovesnius atramos taškus negu politinės konjunktūros siūbavimai.
„Pirm žmogus bijojo būti ir rodytis kitonišku, nekaip visi, dabar stengias gyventi savaip ir veikti savaip. Jis geidžia saužmogis būti” (7 ), – deklaravo šito laikotarpio filosofas. Dabar žmogus neprivalo jausti „jokių rubežių, kuriuos nuskiria tokios ar kitokios idėes fixes, sustingušios tų ar kitų partijų idėjos” (8), – tvirtino K. Jurgelionis. Kiekviename žmoguje, anot Vydūno, yra „vidaus turtai ir lobiai: įvairūs jausmai ir palinkimai bei geismai, visokie norai, visokios mintys” (9), ir jo pareiga visa tai puoselėti, ugdyti, išreikšti. Žmogaus gyvenimas tiek vertingas, kiek nesiduoda niveliuojamas trumpalaikių Dūmos rinkimo kampanijų, nevirsta išorinių veiksnių blaškoma dulke, o išlaiko savo individualią substanciją, pasirinkimo teisę ir laisvės pojūtį (10). Vidinio pasaulio depolitizavimas, jo savarankiškos vertės pripažinimas, jo atidus stebėjimas – svarbiausi inteligento savijautos pakitimai, atslūgus revoliucijai.
Individualizmo užuomazgos ir pirmosios deklaracijos atsirado Lietuvoje nusivylimo ir netikėjimo prietemoje. Jos neturėjo nei maištingo veržlumo, nei pastovesnės filosofijos, nei psichologinės gilumos. Visuomeninių idealų bankrotas atėmė etinius įspūdžius ir moralinį patosą. Abejingumas socialiniams klausimams išjudino atramos taškus savo meto visuomenėje. Pažinimo krizė susiaurino stebėjimų ir patyrimų akiratį. Stiprių ir lemtingų išgyvenimų stoka – būdingiausias šio meto intelektualios asmenybės bruožas. Nepatirdama sukrečiančių įvykių ir neieškodama visuotinių tiesų, ji šokinėjo iš vienos nuotaikos į kitą, atidžiai sekdama mažiausius jausmo krustelėjimus. Atsirado naujas žmogaus tipas, kuriam pirmiausia buvo būdingas jutimo subtilumas. (11)
Represijų išgąsdinto ir nuo masinių judėjimų atitrukusio inteligento galvosena šiuo sąmyšio laiku darėsi vis labiau miglota, trapi, be tvirtų principų ir aiškios sistemos. Nuginkluotą, susigūžusią ir baugščią sąmonę užliejo skaudžios vienatvės, rudeniškos melancholijos, graudžios rezignacijos nuotaika, nulemdama labai žemą, silpną ir gailų savijautos tonusą. „Stoviu tarp takų vienas – ant aukštumos. Aplink mane bėga tūkstančiai, milijonai žmonių, – rašė V. Biržiška, tada poetas ir publicistas. – Kiekvienas bėga savo taku, kiekvienas žiūri į jo galą, kur toli toli matyties žvaigždę ar saulutę. Aš tik vienas stoviu ir nesijudinu, nes neturiu savo tako, kurio gale man kokia žvaigždė šviestų ir kuri duotų man tiesą naudotis didžiausios saulės šviesa, šildytis jos spinduliuose. <.. .> O žmonės! Sustokit nors vienas! Man taką atrasti padėkit!” (12) „O mano jau kitokia daina. Ir neskrendu aš taip aukštai su jo jaunais trykštančiais garsais; mano pakirpti sparnai. Aš bijau pakelti galvos, nedrįstu žvilgterėti į rytojaus kelią. Aš tik laukiu ir jau nebesitikiu. Kas ateis, viską priimsiu ir nieko daugiau nebenorėsiu” (13).
Tokia užgesusių svajonių, pasyvaus susitaikymo ir sielos nuovargio elegija tapo tuo nauju žmogaus savijautos būdu, kuris skverbėsi į literatūrą kaip būdingas ligūsto amžiaus balsas, pelnydamas čia dekadentizmo vardą (14). Palūžusi psichika, žinoma, negalėjo ištisai įsivyrauti lietuvių literatūroje, kur žodis tebebuvo gana tvirtai įstatytas į pasipriešinimo, pažangos, auklėjimo tarnybą, kur politinė lyrika tebegyveno F. Šilerio šūkiu: „Tik laisvė yra grožio pagrindas”, kur liaudies daina tebebuvo tautinės pasaulėjautos ir meninio tobulumo pavyzdys, kur logiškasis, melodingas, psichologiškai determinuotas XIX a. eilėraščio tipas tebevyravo kaip pagrindinė lietuvių lyrikos stilistinė mokykla. Bet atskiri lietuvių literatūros plotai vis dėlto buvo paliesti pažeistos psichikos siūbavimų, ir čia prasidėjo būdingas šio amžiaus Europos literatūrai kitėjimas.
Stiprėjantis individualizmas nebegalėjo išsitekti logiškajame eilėraščio karkase. Nuolat kintanti, iš aplinkos ryšių ir aukštesnių sistemų išsinėrusi savijauta keitė moralinius kriterijus ir emocinę sandarą, palengva formuodama naujus vaizdo, ritmikos ir kompozicijos principus. Poetinis mąstymas pradėjo nedrąsiai tolti nuo racionalios logikos įgūdžių, ieškoti atskiros vagos ir specifinės įtaigos. Vietoj griežto loginio argumento iškilo pojūčio įspūdis, kurį galėjo apibrėžti tik nutrūkstanti punktyrinė linija. Vietoj ugningo pamokslo – intymus prisipažinimų tonas, švelni nutylėjimų potekstė, melodinga frazės gradacija. Vietoj panoraminio vaizdo — smulkūs psichologiniai niuansai, fragmentiškos impresijos, miniatiūriškos užsklandos. Šitas kitimas vyko lėtai, be audringų maištų ir srovinių programų, atsargiai ardydamas klasikinės tradicijos sienas, įvesdamas subtilų vaizdo niuansavimą (kartais net kaip vienintelį tikslą), pavojingai išskaidydamas eilėraščio vyksmo dramatiškąjį branduolį ir tvirtesnius kompozicijos kontūrus. Bet lietuvių lyrika jau nebuvo uždaryta vienos krypties magistralėje, o regėjo kelias, dar neaiškiai boluojančias, orientacijos gaires.
2
Apnuoginta emocinė pasaulėjauta – be pastovios idėjinės programos, griežtų logikos pertvarų, pilna svyravimų, lūžių ir stichiškos dinamikos – siūlė lietuvių eilėraščiui naują konstravimo normą, kurią galima apibūdinti kaip betarpiškumo ir intymumo normą.
Poetas pasakoja tik tai, ką pats jautė, mąstė, patyrė. Visi įvykiai prasideda viduje, o ne išorėje. Visi daiktai išnyra nuotaikos srovėje, kuri juos tirpdo, neša į priekį, duoda prasmę ir spalvą. Poetas kreipiasi ne į minią, o į savo artimą draugą ar pats save. Ir kalba tyliai, nekeldamas balso. Nieko nemoko ir neįrodinėja. Eilėraštis narstomas ne iš tezinių blokų, o iš tirpios emocijų medžiagos. Jo architektonika kaitaliojasi pagal išgyvenimo eigą, kaip ir kalbos tonas.
Šią naują eilėraščio konstravimo normą kritika apibrėžė tokiais šūkiais: „Dailė – tai širdies klyksmas: (15); „Kiekvienas susijudinimas – jausmas, by tik artistiškai išreikštas, yra dailė” (16). 1913 m. Vilniuje I. Šeinius skaitė paskaitą, kurioje įrodinėjo, kad kūrybos pamatan turi būti dedama vien nuotaika.
Lietuvių lyrikoje formavosi nauji išeities taškai – iš eilėraščio beprasmiška reikalauti tikslios informacijos apie objektyvųjį pasaulį, nes jo sfera – žmogaus savimonės raibuliavimas; poetas turi piešti ne išorės daiktus, o savo paties būsenas („Dailininkas duoda mums ne tokį daiktą, koks jis yra pats savyje, bet tokį, kokį jis pats mato tą valandą” (17); poetinis išgyvenimas yra savarankiška galutinė vertybė ir ji negali būti pajungta pašalinėms užduotims; eilėraščio „aš” yra visų pirma nuotaikos reiškėjas, o ne pamokslininkas. Šitos intymiojo lyrizmo premisos rėmėsi, aišku, bendrąja modernizmo estetika, kuri plačiai skambėjo kaimyniniuose kraštuose: „mes trokštame ne istorijų, bet nuotaikų, ne komentarų, bet vaizdų, ne plepėjimo, bet įspūdžio” (S. Georgė) (18); „menas prasideda tą akimirką, kai menininkas bando pats sau išsiaiškinti savo miglotus, paslaptingus jutimus” (V. Briusovas) (19).
Nauja poetinio žodžio samprata (lyrika – tai logiškai nesuformuluotų tiesų išraiška), kurią iškėlė stiprėjanti asmenybės savimonė, jautresnis ir tragiškesnis savo padėties pasaulyje suvokimas, pamažu ardė objektyvaus aprašinėjimo mechanizmą, įsigalėjusį lietuvių eilėraštyje. Suformuotas aprašinėjimo tradicijos, eilėraštis turėjo tarsi du atskirus pusrutulius: viename išoriniai daiktai, kitame vidiniai impulsai, jutimai, apmąstymai. Jie galėdavo susiliesti, bet nesusimaišydavo, nes tarp sąmonės apraiškų ir tikrovės pavidalų tęsėsi plati skiriamoji juosta, nustatyta XIX a. mokslinio pažinimo, kuris buvo išvedęs labai aiškią ribą tarp objekto ir subjekto.
Toksai eilėraščio tipas tebevyravo Z. Gėlės, L. Giros, K. Binkio, taip pat ankstyvoje J. Janonio lyrikoje: regimųjų įspūdžių seka čia nubrėžia kūrinio vyksmą, o atpasakojimo intonacija nustato kūrinio skambesį. Aprašinėjimo skeletas išliko ir toliau nepajudinama konstrukcijos ašimi, bet greta susidarė gana savarankiškas emocinis centras, kuris pateisindavo laisvesnius subjektyvių jutimų išsišakojimus.
Stebėtojo pozicija, aiškiai apibrėžta ir pakelta virš visko, kas dedasi eiliuotame aprašyme, staiga nusileido keliais aukštais žemyn. Z. Gėlės ir K. Binkio eilėraščiuose stebėjimo taškas atsidūrė toje pačioje horizontalėje, kaip ir stebimi daiktai. Iškart pranyko plati panorama, kuri atsiverdavo nuo aukštumos. Regėjimo lauke liko vos keli daiktai, bet, žvelgiant iš arti, jie atrodė labai dideli, ryškūs ir vieninteliai. Akys dabar smigo į atskirą daiktą, aiškiai matė jo apimtį, formą ir spalvas. Daiktai nebesusiliedavo vienas su kitu tolumos perspektyvoje, kur jie buvo tik mažyčiai taškai, o turėjo savo atskirą buvimo plotą, individualius bruožus ir spraudėsi į žmogaus gyvenimą kaip reikšmingi dydžiai. Žvilgsnis iš arti, įbestas į vieną daiktą, keitė poetinio matymo perspektyvą, vaizdo sudėtį ir emocinio santykio pobūdį.
Pavasario peizaže, kurį akvareliškai tapo Z. Gėlė, sušvinta tokios smulkios kaimo buities detalės, kurioms nelikdavo vietos didingose Maironio panoramose.
Kur tiktai žiūri – viskas žydi, želia,
iš miego daigus pernykštinius kelia,
ir ant rugienų pulkus žąsų, ančių
gano senukė ir kalba rožančių.
„Atėjo šiltas pavasario metas”
K. Binkio eilėraštyje ,,Pavasariška” stebėjimo objektyvas ilgai seka vieną detalę, paskui lėtai pajuda prie kitos, kurią taip pat fiksuoja „su išlaikymu”. Kiekvienas dvieilis – tai savarankiškas kadras, kurio centre tik vienas veikėjas ir vienas judesys („Apvilkta plačia rudine piemenaitė / Pakluonėmis karves gainiojas ir griūva”). Visas eilėraštis sudėliotas iš tokių atvirukų, kurie turi savo užbaigtą siužetą ir uždarą kompoziciją. Mažiausia smulkmena, patekusi į tokio atviruko siužetą, darosi be galo svarbi, ryški, apčiuopiama. Vaizdas stovi prieš gyvą natūrą, jos spurdančius pavasarinius reiškinius ir negali nusikalsti šitam realiam daiktiškumui. K. Binkis išnešė poetinį žodį į lauką, į kasdieninę kaimo buitį, kaip kitados prancūzų impresionistai buvo išsinešę savo paletes į Paryžiaus parkus ir gatves, sukurdamas iš tiesų neįprastą to meto lyrikoje savo natūraliu gyvastingumu lietuviško pavasario paveikslą.
Pradžiūvo darželis. Diegai pinavijų
Iš žemės rausvomis galvutėmis lenda.
Po kluoną bėgioja marguojanti banda
Žalų ir palšų drūtasprandžių galvijų.
Apvilkta plačia rudine piemenaitė
Pakluonėmis karves gainiojas ir griūva,
Kelniūkštės lig kelių vaikai atsiraitę
Suvirto valkoje į klykiančią krūvą.
Ir katinas rimtas iš svirno išėjo,
Ir margis, užlipęs ant priesvirnio, rangos,
Ir kvapas gaivinantis priešpiečių vėjo
Sruvena į gryčią pro atdarus langus. (R1 55—56)
Lyrinio veiksmo vieta, pripildyta didelių ir savarankiškų daiktų, pasidarė įvairesnė, kasdieniškesnė, net jaukesnė. Poetas atsidūrė aplinkoje, kur viskas jam pažįstama, artima ir miela iš mažumės. Z. Gėlė dainuoja apie gimtąjį Naisių kaimą, Kaupės upelį, žalias liepas pakluonėse, baltą vieškelį, kuriuo skuba mergaitės į gegužinę. Aplinka įgauna intymų interjerą ir nepakartojamą individualumą. Ji nebegali pritikti visiems, kaip romantiškai apibendrintas ir iškilnus Maironio kraštovaizdis. Tiek savo apmatais, daug šiauresniais, tiek vienkartine atributika ji suaugusi su viena konkrečia asmenybe. Bet šitoje mažoje gūžtoje poetas jaučiasi laisvai ir familiariai, gali kalbėti tyliu balsu, kaip savo namuose, – čia jį visi išgirs ir supras.
Tarp daikto ir žmogaus, atsidūrusių greta vienas kito toje pačioje aplinkoje, nusidriekia vidiniai kontaktai, atsiranda bendros egzistencijos logika. Daiktai, žinoma, nepajuda iš savo vietos. Bet po jų įprastu apvalkalu nujaučiama neaiški galia, nuo kurios priklauso žmogaus laimė ir likimas. Žvelgdamas į daiktą, poetas nejučiomis galvoja ir pats apie save. Jis nebegali tiksliai aprašyti regimos tikrovės – mintys apie save, gyvi šios akimirkos pojūčiai veikia tiek patį stebėjimo procesą, tiek jo rezultatus (20). „Daiktai, rodos, apsiniaukę ir trapūs tokie. Paliesi jų ranka ar papusi smarkiai ir – nė vieno nebeliks. Dulkės išnešios” (21), – rašė I. Šeinius.
Poetas ima vertinti tikrovę, pradžioj tik epitetais, pridėdamas juos kone kiekvienam daiktui kaip savo emocinio santykio pėdsakus. „Mėnulis blaivus”, „liepų alėja tamsi ir klaiki”, „švietė žvaigždutės auksinės” (Z. Gėlė). „Juodomis dėmėmis šešėliai nakties / Apidengė sodo pilkuosius takus. / Nukrito žvaigždutė iš aukščio erdvės, / Nukrito nuo medžio lapelis bailus” (K. Binkis). Daikto brėžinys sugeria tiek daug subjektyvios būsenos momentų, kad virsta emocijos ženklu. Daiktai ima spinduliuoti tam tikrą nuotaiką, kuri atliepia poeto dvasinę būseną. Išorės pavidalai tiesiog eksponuoja poeto pasaulėjautą. Eilėraštyje „Kalėdų naktis” Z. Gėlė vieną daiktą gretina su visiškai kito lygmens daiktais, norėdamas ne tiek apibrėžti jų savitumą, kiek išryškinti juose dvasinę ramybę, vidinę giedrą ir harmoniją – tai, ką buvo išskaitęs pats savo sieloje.
Kaimas miega. Per padangę
plaukia debesėliai,
it prasaikios, grakščios gulbės,
it Dubysos sieliai.
Seni ąžuolai galiūnai
ir beržai kasoti
Snaudžia kaimo patvoriuose
niūrūs, augaloti. (G 119)
Medžiaga netenka statikos. Ji keičiasi, pulsuoja ir virpa, užgauta psichikos judesių. O pagauti šitą virpėjimą poetui atrodo svarbiausias eilėraščio uždavinys. Eilėraštyje „Kaime” K. Binkis piešia saulės spindulių mirgėjimą rasotuose medžių lapuose, pakartodamas mėgstamiausią impresionistų dailės motyvą. Apšviesti saulės, beržai ir liepos sužėri įvairiausiomis spalvomis, o šviesa, prasimušusi pro lapiją, krinta žalia („žybčioja žalsvi spinduliai”). Šitame spindulių žaisme visi daiktai atrodo nepastovūs: dabar jie žali, o netrukus gali būti raudoni; šią akimirką jie egzistuoja, o kitą jų nebus. Kaip ir prancūzų impresionistai savo drobėse, K. Binkis fiksuoja ne tiek apšviestų daiktų materialumą, kiek jų kintamumą. Dinamikos pojūtis išsilieja per visą eilėraštį, išstatydamas į eilutės, sakinio, strofos pradžią jungtuką ,,ir”, kuris pasikartodamas brėžia nenutrūkstamą, be pradžios ir pabaigos, proceso eigą:
Ir šiltas, ir kvepiantis lietus
Smulkiais sidabriniais lašais
Nudažė ir beržus, ir liepas,
Ir sodą dažais įvairiais.
Ant lapų rasa deimantinė
Drebėdama mirga bailiai.
Tarp medžių šakų įsipynę,
Žybčioja žalsvi spinduliai.
Po orą karveliai lekioja,
Klegena ant dangčio garnys,
Ir stovi ant kiemo valkoje
Giliai susimąstęs gaidys.
„Kaime”
Gamta nebėra tik gražus optinis reginys ar pasyvus išgyvenimų fonas. P. Vaičaičio ir Jovaro eilėraščiuose gamta tik pridėdavo savo raminančią ranką prie skriaudžiamo žmogaus ir tuoj vėl atsitraukdavo šalin į savo objektyvų buvimą. Dabar gamta visą laiką su žmogumi. Z. Gėlės ir K. Binkio eilėraščiuose ji tebegyvena tipiškose kasdieninės kaimo buities aplinkybėse, o kartu prisiima inteligento savimonės naštą. Išorinės aplinkos peizažas pamažu pereina į sielos peizažą, nors kūrinio kompozicijoje abu šie peizažai dar reikalauja atskirų plotų. Gamtos panorama tęsiasi ne begalybėn, o tik nuo vieno žmogaus iki kito, iškyla besikaitaliojančioje jų santykių tėkmėje (meilė, ilgesys, išsiskyrimas), kuri skaldo šitą panoramą į gabalėlius, išblaško po visą tų santykių plotą, įterpia į šokinėjantį dviejų asmenų pašnekesį. Maironio eilėraštyje gamta alsavo valingu dvasiniu judesiu, o Z. Gėlės eilėraštyje ji pilna lėto švelnumo, vos nujaučiamo graudesio ir lyrinio trapumo. Familiarus santykis su gamta, be herojikos ir patoso, greiti peršokimai nuo išorinių daiktų į dvasinę problematiką, lydimi reikšmingų emocinių pauzių, melodingas to paties motyvo ir psichologinio akcento kartojimas, staigus prasminis kirtis pabaigoje – tai jau grynai lyrinės eilėraščio konstrukcijos pagrindai.
Ruduo eina, merguže,
Sėja rūkus laukuose;
Gailiai pagirys ūžia,
Vysta gėlės daržuose.
Būriai paukščių, paukštelių
Svetur rengiasi, lekia;
pliki karklai upelių
tarp savęs gailiai šneka.
Ruduo eina, merguže!
Mirties dainą dainuoja
ir šaltai glėbesčiuoja
mano, tavo širdužę.
„Ruduo eina, merguže”
3
Lietuvių eilėraščių konstrukcijoje vis labiau ryškėjo psichologinis vyksmas. Jis reikalavo, kad visa išorės stebėjimų medžiaga būtų ištirpdyta vidinio išgyvenimo temperatūroje, kad kiekviena vaizdo detalė būtų pateisinta psichologinės priežasties. Pagrindinis šio laikotarpio lietuvių lyrikos kaitos ir tobulėjimo tikslas – paversti vidinį išgyvenimą pagrindine eilėraščio situacija, kuri viską aprėpia, pateisina ir išsprendžia, nepalikdama kūrinio architektonikoje jokių išorinio aprašinėjimo ir silogistinio mąstymo elementų.
Maironio, V. Kudirkos, Jovaro kūryboj įvardis „mes” buvo užėmęs pagrindinio veikėjo ir pasakotojo poziciją. Visuomeninio judėjimo atoslūgyje poetai vis rečiau kalbėjo autoritetingu ir įpareigojančiu „mūsų” vardu, visos tautos, klasės ar partijos vardu. Į kūrinio centrą droviai spraudėsi įvardis „aš”. Vis dažniau eilėraštis prasidėdavo šito „aš” veiksmu: „Einu vienas per šventorių”, „Liūdnomis akimis aš žiūriu į kryžių”, „Nuliūdęs aš mąstau” (Z. Gėlė); „Aš skrajoju linksma po beržynus”, „Stoviu tarp medžių” (K. Binkis); „Aš užmigt norėtau”; „Gal taip tikėdamas, aš klystu” (L. Gira). Įsiveržęs į poetinio sakinio vidurį, šitas „aš” iškart pajungė savo priklausomybei visas sakinio dalis. Daugiasluoksnis veiksmažodžių srautas buvo atgręžtas į esamąjį laiką. Beasmenės gramatikos formos perėjo į personalines. Ramus konstatavimas transformuotas į sušukimo, klausimo, kreipinio intonacijas: („Mieloji, vakar dar taip buvo apsiniaukęs / Dangus man” (L. Gira); „Ar atmeni? / Dangus jau rausta” (Z. Gėlė); „Kaip tylu! Aplink nei mažiausio balselio!” (K. Binkis).
Tapdamas eilėraščio subjektu, šitas „aš” keitė ne tik eiliuotosios kalbos gramatinius santykius, bet ir įprastąjį situacijų, veiksmų ir scenų repertuarą, kuriuo lig tol naudojosi poetai. Jam reikėjo uždaresnės veiksmo erdvės, kurioje galėtų vienas pats dominuoti. Reikėjo tokių padėčių, kuriose galėtų patikrinti, įvertinti ir suvokti save. Reikėjo tokių scenų, kurios leistų funkcionuoti labai intymiam „aš-tu” ryšiui. Apskritai, visa vaizdų sistema turėjo pasislinkti intymumo link kaip svarbiausio lyrinio vyksmo šaltinio bei ribos.
„Aš” savimonė įvedė į eilėraštį dabarties laiką. Išgyvenimas užsimezga, teka ir nutrūksta šią akimirką („Aš užmigti norėtau”; „Apie laimę norėtau / Aš sapnuot” (L. Gira). Praeitis gali iškilti tik trumpoje šio momento juostoje, motyvuota pralekiančios akimirkos, nebegaudama savarankiškos teritorijos kaip istorinėje baladėje ar publicistinėje odėje. Lyrika — dabarties laiko išraiška. „Grynieji lyrikos kūriniai yra visad aktualizuotas „dabar” 22.— sako lenkų estetikas fenomenologas R. Ingardenas. Negana to. Psichologinės analitikos eilėraštyje laikas yra matuojamas atskiro išgyvenimo masteliu, kuris tai pagreitina, tai sulėtina įprastą laiko tėkmę. Maironio lyrikoje laiko kategorija buvo gana pastovi, nes rėmėsi visos tautos masyvia, ilgaamže patirtimi. Z. Gėlos, K. Binkio, L. Giros eilėraščiuose laiko veiksnys labiau individualizuotas, uždarytas subjektyvioje būsenoje, bet dar nepraradęs savo nesulaikomos objektyvios slinkties, kuri disciplinuoja lyrinį vyksmą, suteikia jam tam tikrą judėjimo kryptį.
Žmogaus pasaulėjautą eilėraštyje paprastai sugeria peizažas. Tai fundamentali lietuvių lyrikos tradicija, kurią suformavo liaudies dainos, kaimietiška poetų patirtis, plonas miestiškos civilizacijos ir kultūrinio gyvenimo klodas Lietuvoje. Bet stiprėjančiai „aš” ekspansijai jau nepakako gamtos detalių, kad galėtų apibrėžti ir išreikšti savo esmę. | poetinį vaizdą įtraukiamos psichologinės kategorijos ir idealinės sąvokos, galiojančios tik žmogaus vidinio gyvenimo sričiai. Eiliuotoje kalboje paplinta vaizdiniai, nebeturį tiesioginio ryšio su konkrečiais daiktais ir išorinio pasaulio logika. Svajonė ir sapnas, psichikos reiškiniai, įeina į lietuvių eilėraštį kaip pagrindiniai žodžiai, be kurių jau negali apsieiti nė vienas poetas”. Lietuvių lyrikos žodyno fonde įsitvirtino tokios sąvokos, kaip siela, dvasia, skausmas, kančia, troškimas, ilgėjimas, viltis, grazna, jausmas ir pan.
L. Giros eilėraštyje „Mano sapnai”, parašytame 1912 m., visi įvykiai, spalvos ir detalės išsidėsto aplink vieną centrą. Tai žodis sapnai („Aš kitąkart sapnuoju / Gan įstabius sapnus”, „Ir mainosi, ir maišos / Sapnai jaunoj širdy”; „Kad vejas kitas kitą / Tie įstabūs sapnai”). Pats būdingiausias šito migloto laikotarpio poetinis žodis34. Kažko buvo siekta. Kažkuo tikėta. Pasaulis norėta pataisyti. Dabar visa tai — sapnai, praėjusių dienų miražas. L Gira perėmė apibendrinamąją šito žodžio prasmę, dvi antiteziškas jo fazes (stebuklingas regėjimas ir išbudimas). Bet šį žodį poetas pavertė psichologinės introspekcijos instrumentu, savotišku zondu, kuris parodo pasaulėjautą.
L. Giros eilėraštyje nėra jokio ryškesnio politinių idėjų ar kultūrinių asociacijų fono. Sapnai gyvena individualioj sąmonėj. Jie turi savo keistą erdvę ir keistą laiką (tą pačią akimirką švyti didinga pilis ir šmėkščioja juodi kapai). Lyrinis vyksmas, pagrįstas sapno logika, nereikalauja jokių išorinių paskatų. Tiesiog slenka viena po kitos psichinės būsenos, susiduria, trupa, išnyksta, ir šita vidinė dinamika yra vienintelis eilėraščio objektas, jo kompozicijos planas. „Aš”, pagrindinis kūrinio veikėjas, net nebežino, kuri iš tų būsenų yra pati svarbiausia. Jis neberanda pakopos, ant kurios galėtų sustoti, apžvelgti visą maišatį, ją įvertinti. Kiekviena būsena pagauna jį ir apvaldo kaip savarankiška galia. Kontrastiški sapno reginiai atveria būdingą žmogaus dvasios svyravimų skalę nuo skaisčios vilties („Manei viešnagė bus”) iki juodo nusiminimo („Tu užėjai kapus”), pasakoja tipišką žmogaus vidinio nepastovumo ir prieštaringumo istoriją („Ir maišosi, ir mainos / Regėjimai keisti”), nulemtą revoliucijos ir reakcijos bangų mūšos. Bet vidinė maišatis, demonstratyviai iškelta į kūrinio paviršių, neišardo logiškojo plano, sklandaus vaizdo, tvirto ir lygaus jambo, kaip vėliau atsitiks B. Sruogos lyrikoje. Psichologinę būseną L. Gira vis dar stengėsi konkretizuoti labai aiškiais ir apčiuopiamais materialinės būties vaizdais (pilis, kapai), o dvasinę dinamiką atpasakoti itin sąryšingai. tarytum išorinio įvykio fabulą.
Aš kitąkart sapnuoju
Gan įstabius sapnus.
Ne tai kad apie rojų.
Ne lai apie kapus...
Tai rodos man, lyg ryto
Sušvito spinduliai.
Tai vėl lys miglos krito.
Migdindamos giliai.
***
Ir iš miglų tu kelias
Didi. puiki pilis...
Ir toks liesus jon kelias.
Ne valkas nepaklys...
Ir vos juo eit pradėjai —
Prie vartų priėjai.
Tik šit... sušvilpo vėjai —
Dairais — visai ne tai...
Tikėjai rasiąs pilį —
Manei — viešnagė bus.
Regėjimas apvylė:
Tu užėjai kapus...
Taip liūdnas kapinynas
Ir pokyliai kartu
Man per naktis vaidinas
Užburtuoju ratu.
Ir maišosi. Ir mainos
Regėjimai keisti;
Tai skamba linksmos dainos.
Tai šermenys arti... (Rl 148).
Iš psichinių elementų L. Gira sudarė vientisą ir uždarą grandinę, kuri pati įsijungia, veikia ir nutrūksta be jokių pasalinių signalų. Tai buvo svarbus pažangos žingsnis. Bet vidinio pasaulio apraiškos čia tebėra gana stambios, perdėm kontrastiškos, be jokių niuansų ar atšešėlių. Atskirus sąmonės momentus poetas koncentruoja j aiškų vidinį įvykį, likdamas šiuo atžvilgiu ištikimas Maironiui, o paskui tą įvykį paverčia eilėraščio fabula. Išgyvenimo istoriją jis dažniau atpasakoja kaip tam tikrų nutikimų kroniką, užuot atkūręs ją kaip pulsuojančią nuotaiką („Jau tujen užmiršai tą laiką, / Kad taip mylėjovos karštai” Rl 138). Gyvą dvasinį judesį jis apibrėžia tokiais įvaizdžiais, kurie nesikeičia išgyvenimo tėkmėje, o nusileidžia j intymumo sferą kaip iš anksto duoti ir sustingę dydžiai. Poetas tik samprotauja apie išgyvenimą, stovėdamas greta jo per geroką sieksnį, ir nuo šito retorinio apvalkalo jo gyvybė savaime išblėsta.
Tai norėčia aš užmiršti
Žemės kovą, vargą, melą —
Vien svajoti, vien sapnuoti
Apie laimes idealą!
Aš norėčia vien svajoti
Apie meilės sapną didį.
Kurs nedrumsdžiamas rytojaus.
Rojaus gėlėmis vien žydi...
„Aš norėčiau”
Vytautas Kubilius. XX amžiaus lietuvių lyrika. V.: Vaga, 1982.