Accessibility Tools

 

Bogutaite_VitalijaBogutaite_VitalijaTęsinys. Skaityti pradžią


R. P. Ką lietuvių kultūrai duoda lietuvių kilmės poetai, rašantys svetima kalba?

 

V. B. Tą patį, ką duoda lietuvių poetų vertimai į svetimas kalbas.

 

R. P. Ar tikrai lietuviai, rašantys anglų kalba, mūsų literatūrai gali suteikti to, ką ir jos vertimai į svetimas kalbas?

 

V. B. Taip.

 

R. P. Ar kada mėginote angliškai rašyti?

 

V. B. Niekada. Aš angliškai nerašau. Esu porą dalykų išvertusi į anglų kalbą. Tie vertimai yra knygoje „Lithuanian writers in the West“. Versti nemėgstu.

 

R. P. Kokių minčių sukeldavo iš Lietuvos gautos poezijos ir prozos knygos?

 

V. B. Buvo įdomu. Teko mokytis iš naujo „meno“, t. y. skaitymo tarp eilučių. Gaila tų, kurie persistengdami duoklę atiduodavo be didelio sąžinės graužimo, nes taip „reikėjo“. Didžiavomės tais, kurie buvo ir liko ištikimi savo pašaukimui. Dėl to „reikėjo“ istorija dar netarė paskutinio žodžio. Kas dabar gali pasakyti, kiek ir ko reikėjo? Aš tikrai negaliu.

 

R. P. Sakot, knygas iš Lietuvos buvo įdomu pasiskaityti tarp eilučių. Įdomu dėl informacijos? O kaip poezijos kūriniai?

 

V. B. Aišku, buvo įdomūs. Ypač man patiko J. Vaičiūnaitės, M. Martinaičio, S. Gedos, Just. Marcinkevičiaus lyrika.

 

R. P. Tikri poetai buvo pasitraukę į Vakarus, nauji nespėję užaugti.

 

V. B. Ne visi pasitraukė. Nežinau, ar tai tikra tiesa, ir ne visiems jauniems buvo leidžiama užaugti. Mano pirmasis kontaktas su Lietuvos poetais buvo susitikimas su Marcelijum Martinaičiu. Vargais negalais susitikom. Man jo eilėraščiai padarė nepaprastą įspūdį. Tai nuostabus poetas. Esu laiminga turėjusi progos su juo susipažinti.

 

R. P. Kokie, Jūsų manymu, išeivijos ir Lietuvos poezijos privalumai ir trūkumai?

 

V. B. Nesu kompetentinga šiuo klausimu kalbėti.

 

R. P. Nėra abejonių, kad išeivijos poezija ne vienu atžvilgiu yra stimuliavusi Lietuvos poetų atsinaujinimą, ieškojimus. Ar esama pagrin­do teigti, kad ir Lietuvos poetų knygos teigiamai sugestionavo išeivijos poetų (ypač atėjusių po A. Mackaus) kūrybą?

 

V. B. Nesu kompetentinga šia tema kalbėti.

 

R. P. Kodėl Jūs sakote, kad nesate kompetentinga pasakyti savo nuomonę apie dvi lietuvių poezijos šakas, jei tai mūsų pokalbio tema?

 

V. B. Yra kritikai, kurių tai tiesioginis darbas. Lai visas subtilybes jie narplioja. Kiek tai mane liečia – yra tik gera arba bloga poezija, ir nesvarbu, kur ir kieno rašyta.

 

R. P. Šiuo atveju įdomus kaip tik poeto, savaip žvelgiančio į poeziją, o ne mokslininko žodis. Kaip prie savo rašomojo stalo Jums atrodo tos dvi lietuvių poezijos šakos, nelyginant kokie susisiekiantys indai? Čia gali būti labai įvairios nuomonės. Tiesa, kaip Jūs skaitote kitų poetų, pavyz­džiui, iš Lietuvos knygas? Vien kaip skaitytoja ar kaip profesionalė literatė, kartu įdėmiai tikrinanti, kaip kitų kūriniai parašyti ar padaryti?

 

V. B. Skaitydama poeziją, aš gėriuosi arba pykstu, ir viskas. Skaitau kaip normalus žmogus. Jokių moksliškų metodų netaikau. Tai ne mano reikalas. Poezija yra dalis mano gyvenimo. Susipažinau su kitų žmonių pasauliais, pavaikštau jų pėdomis, ir tai didelis džiaugsmas.

 

R. P. Kaip Jūs paaiškintumėt tokį reiškinį? Sigitas Geda atsiskleidė tiesiog į nieką nepanašiu žodynu bei įvaizdžiais. Tuo tarpu paaiškėjo, kad iš visų išeivijos poetų jam artimiausias Mackus.

 

V. B. Negaliu už jį šiuo klausimu kalbėti. Spėčiau tik, kad Sigitas domėjosi rytų, ypač japonų poezija. Jį sveikinu ir džiaugiuosi jo kūryba.

 

R. P. Per pastaruosius du dešimtmečius ir mūsų poetams daug kas buvo prieinama. Ypač knygos. S. Geda teigia, kad Lietuvos poetai daugiau domėjosi pasauline poezija negu išeiviai. Žemininkai jau buvo apsikasę ankstesniais pasiekimais. Išeivijoje mažai versta iš kitų kalbų...

 

V. B. Kas kuo nori – lai domisi. Manęs tai per daug nejaudina. Išeivijoj nebuvo didelio reikalo versti iš kitų kalbų. Dauguma skaitome vokiečių ir anglų kalbomis. Lietuvoj išeivių spausdintos knygos atsidurdavo spec. fonduose. Baisiai gaila!

 

R. P. Sutinku, išeivijos knyga Lietuvoje buvo draudžiama, jos ieško­davome kitais būdais. Bet pasaulinės poezijos lobiai (nebūtinai paskuti­nis avangardo žodis) ir čia buvo pasiekiami.

 

V. B. Tuo rimtai abejoju. Buvo prieinama tai, ką spausdino su valdžios palaiminimu. Kiek buvo tokių laimingų, kurie gaudavo leidimus pasižvalgyti po spec. fondus? Tik išrinktieji. Be to, svetimų kalbų nemokėjimas irgi reikalo nepataisydavo. Versti su žodynu ne visada pasiseka. Ypač pagauti svetimos kalbos subtilybes.

 

R. P. Talentingesni poetai Lietuvoje daugiausia sėmėsi peno per lenkų kalbą, kiti mokėjo ir vokiškai, prancūziškai. Be abejo, Lietuvoj tai pasiekti buvo nepalyginamai sunkiau negu Vakaruose, kur viskas atvira, puikiai veikia informaciją. Bet tie, kurie stengėsi, pasiekdavo. Sakykit, kuo pranašesni išeivijos poetai šiuo atžvilgiu už tokį Juškaitį, Bložę ar Gedą?

 

V. B. Ką tai reiškia pranašesni? Kokius kriterijus taikome? Mums visa literatūra buvo laisvai prieinama. Jums reikėjo didelių pastangų. Kūrybingam žmogui reikia erdvės. Reikia džiaugtis tuo, kas pasiekta, ir palinkėti sėkmės ateityje. Negalima lyginti profesionalių poetų su poe­tais, užsidirbančiais duoną fabrike ir tik laisvalaikį skiriančiais kūrybai. Neprisižvalgysi po visą svietą nuo darbo likusiu laisvalaikiu. Ačiū Dievui ir už tai, ką mūsiškiai čia pasiekė. Ir vieniems, ir kitiems linkiu Dievo palaimos darbuos.

 

R. P. Kaip atrodo, kokių Vakarų poezijos vertybių nežinojimas trukdė Lietuvoje laisviau atsiskleisti talentams? Kuo išeivijos poetai čia pranašesni?

 

V. B. Nežinau, kiek Vakarų poezijos vertybių nežinojimas trukdė ar netrukdė talentams atsiskleisti. Sunku tai pamatuoti ir dar sunkiau apie tai kalbėti. Juk čia ne mano sritis. Nėra reikalo iš tuščio į kiaurą pilstyti.

 

R. P. Mes kalbame apie intelektualinę terpę, kuri padeda atsiskleisti talentui; lyginame vienų ir kitų kūrybą ir jos galimybes.

 

V. B. Norėčiau būti objektyvi. Sakyčiau, kad mūsų žmonėms buvo sunkiau. Kūrybai likdavo laiko tik po darbo, šeštadieniais, sekmadie­niais. O Lietuvoj poetai buvo profesionalai, apmokami žmonės, kurie tikrai tokiu tempu, kaip pas mus, nedirbo. Bet tai ne mano reikalas.

 

R. P. Poetai? Kiek tokių turėjom? Gal tik vieną Just. Marcinkevičių, kuris galėjo gyventi iš savo draminių veikalų honoraro. Visi kiti dirbo.

 

V. B. Kas iš jūsų poetų dirbo nuo septynių ryto iki penkių vakaro, skaldė akmenis arba anglis kasė? Raskit nors vieną. Ir tai ne priekaištas. Mes turime visiškai kitokį darbo supratimą.

 

R. P. Sakykite, kiek metų Bradūnas skaldė akmenis, jei beveik visus dešimtmečius redaktoriavo?

 

V. B. Kūrybingiausiais metais jis skaldė akmenis. Dirbo sunkų fizinį darbą. Gyvenau tuo metu Baltimorėje ir puikiai pamenu. Redaguoti Draugo priedą pradėjo gana vėlai.

 

R. P. Redaktoriauti irgi nelengva. Toks darbas taip pat turi būti apmoka­mas. Mūsų poetai – Vaičiūnaitė, Martinaitis, Geda, Bernotas, Mikuta, Strielkūnas, Maldonis, Rudokas, visi kiti daugiausia dirbo įvairiose redak­cijose bei leidyklose. Kad ir koks būtų buvęs menkas to darbo produktyvu­mas, vis tiektai išvargindavo, ištąsydavo, išnervindavo. O kūrybai ir jiems tekdavo atiduoti poilsio valandas. Vienas kitas sergantis poetas gyveno iš menkos pašalpos ir atsitiktinių honorarų (J. Juškaitis, V. Bložė, vienu metu A. Bernotas). Vienas kitas poetas dirbo ir tebedirba radijo redakcijoje. Jiems, nebent dėl duonos, nebuvo reikalo persikvalifikuoti į politikos apžvalginin­kus, kaip S. T. Kondrotui, J. Jurašui, A. Sluckaitei ir kitiems, anksčiau su politika nieko bendra neturėjusiems literatams Vakaruose.

 

V. B. Na, gal ir persikvalifikavo į politikos apžvalgininkus, bet pasakykite, kad tie, kurie pas jus dirbo redakcijose, o ypač radijo redakcijose, liko politikos nepaliesti ir nesutepti. Čia jau pradėjom kalbėti apie dalykus, kurie poetams neturėtų rūpėti.

 

R. P. O ezopinė kalba turi ryšį su metaforine išraiška ir menui ne svetima.

 

V. B. Puiku, jei žmogus tai pasirenka savo valia, visai kas kita, jei reikia apstatyti žioplesnį cenzorių. Kodėl kitas žmogus turi kontroliuoti kūrėją? Aš suprantu, kad reikalinga valstybės apsauga. Bet kam bijoti žodžio?

 

R. P. J. Aistis yra sakęs, kad tikras talentas vis tiek praeina kaip vanduo pro girnas. Gali kilti ir toks klausimas: kada kalbėjimas sugesty­vesnis – kai gali sakyti, ką tik geidi, ar kai privalai įveikti tam tikras kliūtis? Tikras talentas vis tiek pasireikš.

 

V. B. O kaip jį pamatuosi? Talentas yra Dievo dovana. Jam reikia sąlygų atsiskleisti, išsivystyti.

 

R. P. Ar esama tokios visuomenės, kur žmogus absoliučiai laisvas viešai sakyti tai, ką jis galėtų ir norėtų pasakyti? Ne vienas Vakarų rašytojas dėl šventos ramybės daug ką nutyli, slapukauja, elgiasi taktiš­kai. Žodis it bumerangas: garsiai ištartas, neretai sugrįžta ir sužeidžia patį sakytoją.

 

V. B. Aišku, kad yra. Vakaruose, bent jau Amerikoje, rašytojas gali ir sako, ką nori. Tai garantuoja konstitucija. Linkėčiau ir jums įkurti teisinę valstybę, gerbiančią asmens laisvę. Žodis ne atominė bomba – nenušluos nuo žemės paviršiaus.

 

R. P. Jūs kruvinai dirbate dieną ir viską turite. Čia, Lietuvoje, plunksnos žmonės daug ką turėjo iškovoti ir apginti.

 

V. B. Ne kruvinai ir ne viską. Sutinku, kad jūsų sąlygos kitokios.

 

R. P. Ar keičiasi Jūsų kūrybinė situacija, pasiekus Lietuvos pripaži­nimą? Kuo dabar gyvas išeivijos poeto žodis?

 

V. B. Negaliu kalbėti už kitus. Kiek tai mane liečia – niekas nepasi­keitė. O kuo gyvas išeivijos poeto žodis – pasakys skaitytojas/pirkėjas. Neperkamos knygos duoda puikiausią atsakymą.

 

R. P. Daugelis išeivių savo egzistencijos prasmę siejo su Lietuvos išlaisvinimu. Dabar jų situacija keičiasi. Ar tikrai ta prasme Jums „niekas nepasikeitė“?

 

V. B. Nežinau, kuo remiate šį savo teigimą. Žmogiškos egzistencijos negalima suvesti vien į tautiškumą. Tai gal tik vienas aspektas. Visada tikėjau šviesesne Lietuvos ateitimi ir žinojau, kad su poezija jos neišlais­vinsi. Tai politinis sprendimas. Su laisve ateina atsakomybė. Man niekas nepasikeitė. Dirbu, kaip dirbau. Gal tik lengviau atvažiuoti. Nereikia Maskvos malonės.

 

R. P. Kuo dabar traukia Lietuva? Kaip įsivaizduojate tolesnį išeivijos ir Lietuvos poetų, rašytojų, kultūros ir meno žmonių bendradarbiavimą? Kokių naujų bendravimo formų turėtume ieškoti, telkdami pasaulyje išsisklaidžiusias lietuvių kūrybines galias?

 

V. B. Atvažiavau padirbėti su A.P.P.L.E. Turiu didelę patirtį ir galiu ja su kolegomis pasidalyti. Nepriklausau jokiai rašytojų draugijai ir nesiūlau jokių formų. Nematau reikalo burti „lietuvių kūrybines galias“. Tai juk ne avių banda – o kūrybingi žmonės. Kiekvienas susiras savo vietą, laiką ir lygį.

 

R. P. Ar tikrai Jūs taip manote, kad profesiniu atžvilgiu bendrauti, kartu spręsti bendrus klausimus tinka kokiems chemikams, tik ne kūry­bos žmonėms, kad jie ne avys ir kiekvienas atras „savo vietą, laiką ir lygį“?

 

V. B. Kadangi nesu šioje srityje profesionalė, susilaikysiu nuo ko­mentarų. Kam patinka būriuotis – puiku. Lai daro, ką nori. Man smagiau vienai arba būti gerų draugų būry. Nebenoriu daugiau nieko spręsti. Kas neaišku – nepaaiškės.

 

R. P. Pagaliau svarbu ne tai. Lietuva kyla, ir labai įdomu, kaip į tai reaguoja pasauly pasklidę lietuvių rašytojai, kiek tai paliečia jų kūrybos nervą? Kaip žinoma, net angliškai kalbantys lietuvaičiai ėmė domėtis Lietuvos įvykiais ir daug nuveikė siekiant jos pripažinimo. Ar pasaulio lietuviai rašytojai turi tokį interesą naujoj situacijoj susitikti, paieškoti kokių nors naujų ryšių ar lieptų?

 

V. B. Aš jokiu būdu negaliu ir neturiu teisės visų pasklidusių pasau­lyje lietuvių rašytojų vardu kalbėti ir bandyti atspėti, kaip tai atsilieps jų kūrybos nervui. Galiu kalbėti tik už save. Taip. Mane domina įvykiai. Taip. Aš noriu bendrauti.

 

R. P. Poezijos pavasaris – tarybinių metų tradicija. Gerai, kad ji neblėsta. Rūpi naujos bendravimo formos. O gal išeivijos rašytojui gana ir turisto statuso: atvyksti, pasižiūri, susitinki, su kuo nori, ir išvažiuoji?

 

V. B. Kaip Jums atrodo? Jei rastume geresnį variantą – būtų puiku. Dabartinėm sąlygom kitos galimybės nėra. Kai būsim pensininkai, gal sąlygos pasikeis. Nejaugi tikitės, kad urmu sulėkę kėsinsimės į jūsų butus ir duoną? Juk užtenka, kad mes užplūstame jūsų leidyklas.

 

R. P. Į Lietuvos rašytojų sąjungą ateina vis daugiau išeivijos rašyto­jų... Man rodos, pats laikas siūlyti naujas idėjas. Gal reikėtų tokio biuletenio visiems pasaulio lietuviams rašytojams, per kurį jie galėtų tarp savęs bendrauti, gauti reikiamą informaciją ar kažką panašaus?

 

V. B. Šiuo atžvilgiu aš labai pesimistiška – bendrauti su kuo ir kodėl? Dauguma esame visai nepažįstami. Ekonominė situacija dar labiau pablogės. Pasidarys dar didesnis skirtumas. Sakys: vėl amerikonai lenda! Ir dabar aš jaučiu tam tikrą trintį. Bus piktumo ir dėl to, kad ekonominė situacija neleis jums važinėti po pasaulį; važinės mafijozai. Grįžtu gan liūdnai nusiteikus.

 

R. P. Savo rečitalio metu Maironio muziejuje sakėt, kad viščiukas žūtbūt staigiai turi išsiristi iš kiaušinio.

 

V. B. Taip. Arba išsirita viščiukas, arba miršta. Toks jau gamtos dėsnis. Galiu pakartoti: nenorit konstitucijos – lai būna nors teisinė valstybė, kad aš, kaip žmogus, žinočiau savo pareigas, atsakomybę, apsaugą. Amerikoj aš žinau savo teises. Jūs nesustabdysit mano automobilio, nebent turėsit įrodymą, kad aš kažkuo prasižengiau. Be teismo leidimo į mano butą neįeisit. Pas jus kelių policija stabdo kada ir kur nori. Tai savavaliavimas. Jei įstatymų nepažeidžiau – neliesk manęs.

 

R. P. Turėdami tai omeny, dauguma Lietuvos žmonių per referendu­mą atsisakė pripažinti prezidentą be konstitucijos. Kad ir kaip keista, išeivijos nuomonė buvo kitokia.

 

V. B. Negali būti krūva arklių be žirgo. Vis tiek vienas, nors ir laikinas, apribotas, turi būti. Kur jūs matėt, kad visi judėtų? Visuose kraštuose vienas suka ratą, kiti įsijungia. O dabar visiška netvarka. Niekas nevyksta. Per savaitę infliacija pakilo 10 proc., tai kas bus po mėnesio? Siaubas! Jis turėtų būti pirmas tarp lygiųjų, kuris prisiimtų atsakomybę. Dabar arklys sau, vežimas sau, ir niekas nejuda. Reikėtų tvarkingų teismų, kurie laikytųsi įstatymų, o ne patys juos leistų. Kažin kaip jums seksis su seimo rinkimais?

 

R. P. Išrinks ne visus iš karto. Dirbs ta pati vyriausybė. Krizė gilės ir gilės.

 

V. B. Kaip pasauliui atrodys išsivadavęs kraštas: vėl keičiasi vyriau­sias arklys!? Seime turi būti ašis, apie kurią viskas sukasi. Jei čia netvarka – netvarka ir viršuj. Viršus turi turėti botagą: ei, tvarkykitės!.. Tas pats ir su viščiukais: perisi, perisi, perisi, žiūrėk ir neišsiperi. Nelaiku išimkit viščiuką iš inkubatoriaus – nugaiš. Jeigu nenori konstitucijos, puiku, sakau, sutvarkykit bent teismų sistemą. Dabar visi vagia, kiek aš matau, iš kairės ir iš dešinės; kas tik prie lovio – ir griebia. Man negaila – ne mano lovys, bet kas bus! Kai pasižiūriu, tiesiog liūdna... Dar ilgas ir sunkus kelias.

 

R. P. Kuo labiausiai rėmėtės nelengvame poetės kelyje? Kas suteikė džiaugsmo kūryboje? Ką pasakytumėt jaunesniems poetams, o gal ir visiems poezijos mylėtojams?

 

V. B. Kodėl nelengvame? Man jis buvo visai normalus. Tai kelias, kuriuo Lietuvos poetai, nori ar nenori, turės eiti. Jeigu K. Bradūnas sugebėjo akmenis skaldyti darbe ir vakarais rašyti, neturiu jokios abejo­nės, kad ir jūsiškiai kuo nors užsiims ir rašys laisvalaikiu. Retas kuris Vakaruose iš poezijos duoną užsidirba. Tai gyvenimo realybė. Jūs buvote šiuo atžvilgiu laimingesni už mus.

 

Naujos sąlygos reikalauja naujų sprendimų. Jauniesiems norėčiau palinkėti sėkmės, kūrybinės energijos, atsiverti pasauliui, ieškoti gėrio, grožio ir tiesos.

 

R. P. Ką manote apie jaunųjų poeziją? Ar domina tokie nauji balsai kaip Artūro Tereškino pirmoji knyga „Grindinio žuvys“ (1991)? Jis, beje, mokosi Amerikoje.

 

V. B. Nesu jo knygos skaičiusi, nes neturiu.

 

R. P. Dar vienas pamąstymas. Teko skaityti, kaip J. Aistis po dešimt­mečio sielojosi, kam pasitraukęs iš Lietuvos. Žinau, kad Jūs buvot per maža, bet ar kartais nepagalvojat, kaip būtų galėjęs susiklostyti Jūsų gyvenimas ir kūryba, jei būtumėt likusi čia? Ar nematote savęs tarp Vaičiūnaitės, Martinaičio ir kitų savo bendraamžių Lietuvoje?

 

V. B. Mano galimybės būtų buvusios nulinės. Tikriausiai būčiau likusi kokiame užkampy ir apie jokį rašymą nebūčiau galvojusi. Sistema, kokia ji buvo, mane iš karto būtų sutvarkiusi. Mano charakteris toks. Aš nebūčiau tylėjusi. Tikrai. Be to, mano tėvams buvo numatyta kelionė į Sibirą, buvom sąraše. Aš net negaliu įsivaizduoti, kaip čia būtų buvę. Džiaugiuosi, kad esu, kur esu. Kiekvienas žmogus turi savo likimą. Manasis taip susiklostė.

 

Vilnius, 1992, liepa

 

Pakalniškis, Ričardas. Poezijos kryžkelės: Dialogai apie dvi poezijos šakas Lietuvoje ir išeivijoje. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1994.