Juodrastis-Nr2.indd

grainyte vaivagrainyte vaiva        Čempionė

 

        Ufa stovėjo tiesi, primerkusi ruda šešėlių pudra apibarstytus vokus, oriai susuktu kuodu, patenkinta savimi.

        – Ak, kokia ji dailutė, kokia gazelė, kokia antelė. – Tūpčiojo visos trys tetos.

        Ufai šiandien sueina keturiolika metų, todėl ji stovi tiesi, rudais šešėliais pasidabinusi akis, tamsius plaukus suėmusi į stangrų, kietą kuodą.

        – Mažute, – drebančiu balsu pradėjo pirmoji teta, – tu tokia gazelė, tokia antelė, būk mūsų šeimos čempionė, būk laiminga... – čia tetulytė sukūkčioja ir mergaitei įdavusi geltoną dėžutę įsikniaubia į nosinę.

        Ufa paskubomis nurijo česnaku įtrintos duonos riekutę ir oro sklidina krūtine ištrimitavo sodrų „ačiū“.

        Antroji teta į lėkštę padeda spurdantį, kiek apkramtytą šaltienos gabalą, paskubomis į staltiesę nusivalo pirštus, iš rankinuko ištraukia vazonėlyje pasodintą saulėgrąžą ir puola lūpomis gnaibyti Ufos veidą.

        – Būk, – ganib ganib cak cak, – mūsų šeimos čempionė, – buč buč cak cak, – ir, – cak, cak, – žydėk kaip ši gėlytė!

        Ufa pabučiuoja antrąją tetą ir pastato savo gėlę ant komodos.

        Trečioji boba sėdėjo sukryžiavusi rankas ir lingavo į šonus it berniukas – buvo labai smulkutė, mažutė tokia – autistas. Pirmajai tetai ir antrajai tetulei pamojus ranka, trečioji boba atsistojo ir, priėjusi prie tiesios, rudais šešėliais akis nusidažiusios Ufos, tyliai sumurkė į ausį:

        – Tu, kačiuke, jau čempionė.

        Po minutėlės Ufa stovėjo išdidi ir tiesi ant mišrainėmis ir skrudintomis krabų lazdelėmis nukrauto stalo. O stovėjo tiesesnė nei įprastai, dar smarkiau pasiryškinusi akis. Jos jauną, grakštų kūną dengė juodas, elastingas maudymosi kostiumėlis: giliai iškirptas nugaroje, su besišypsančia antilope ant pilvo.

        – Kaip jai tinka! Kokia ji graži! – plojo delnais pirmoji teta.

        – Ji – mūsų čempionė, gazelė, nomadė! – duso antroji.

        – Tai taip, – pritarė trečioji, skalaudama savo baltą vynu aplietą palaidinę.

        – Aš nardysiu kaip žuvis, aš skrosiu pasaulio baseinus, prieš mano jauno kūno jėgą drebės ne vienas, nuo mano judesio jėgos gūšis priešai ir konkurentai!

        Nuo šios išdidžios Ufos pasakytos kalbos buvo praėję lygiai metai. Per tą laiką daug kas nutiko mergaitės – dabar jau neblogai Rytų Europoje žinomos plaukikės – gyvenime: tėvelis žuvo autoavarijoje, pirmoji teta pametė galvą dėl ūkininko iš Vokietijos ir išvyko gyventi į jo tėvynę, antroji tetulė paslydo ir susilaužiusi koją gulėjo ligoninėje. Tik trečioji boba zujo, virė sultinius savo suluošintai giminaitei ir laukdavo su kompotu ir kiviais iš treniruočių grįžtančios Ufos. Nelaimės merginą dar labiau sustiprino ir ištiesino: ji vaikščiojo dar grakštesnė, dar stipriau susukusi kuodą. Tik akių nebedažė – neturėjo tam laiko, nes visas valandas leisdavo pirmyn atgal skrosdama baseino vandenis.

        Šį rytą Ufa pabudo viename iš tų pigių, paprastų Baltarusijos motelių. Iš karto įšoko į savo brangų, prieš metus tetų padovanotą maudymosi kostiumėlį, iš kurio žvelgė visada makabriškai besišypsanti antilopė. Ufa pasirąžė ir valydama dantis taip murmėjo:

        – Jūs dar pamatysite... Jūs dar pamatysite. Aš – čempionė! Štai ir viskas!

        Paskui sportininkė užrakino kambario duris ir išėjo ruoštis po kelių valandų prasidėsiančioms tarptautinėms plaukikų varžyboms.

        Aplink baseiną būriavosi reporteriai, žurnalistai, viso pasaulio treneriai kumščiavo savo globotinius, kartodami, esą jie privalo šiandien tapti čempionais, esą jie patys geriausi.

        Ufa, kaip visada tiesi ir grakšti, kietai sučiaupusi lūpas, nepastebėta šoka nuo tramplyno.

        Reporterių blykstės užsikerta, treneriai nustoja kumščiuoti savo globotinius, o žurnalistams iš rankų išsprūsta mikrofonai ir it pašėlusios pelės pasileidžia bėgioti. Visi sulaikę kvėpavimą laukė išnyrančios Ufos. Nesulaukė.

        Tačiau išniro maloniai besišypsanti antilopės galva ir mįslingai mirktelėjusi šitaip tarė:

        – Jūs čia varžykitės, bičiuliai, ir džiaukitės dėl Ufos, kuri šiuo metu šį tą smagesnio veikia nei kartu sudėjus jūsų visas laimingiausias gyvenimo akimirkas.

        Tai pasakiusi antilopės galva paniro į vandenį ir prasmego anapus baseino dugno.

        „...taigi, mūsų Ufa jau čempionė... “ – šiais žodžiais baigė laišką trečioji boba.

        Vieną laišką tetytė išsiuntė į Vokietiją, o kitą paliko ligoninės budėtojai, gražiai paprašiusi po pietų miego jį perduoti antrajai tetai.

 

        2005 m.

 

 

        Ūmi slaugės įkapė

 

        Tas slibinas atskrisdavo ketvirtadieniais, o Anas – pirmadieniais. Visas kitas dienas neatskrisdavo niekas. V. gulėjo apkamšytas labai minkštoje lovoje, iš burnos ėjo salsvas, apyrūgštis kvapas.

        – Ką jauti, mielas V.? – pasilenkusi sušnabždu.

        V. nieko neatsakė. Niekam nebuvo paslaptis, kad V. smegenis letenėlėmis maigė irzli ir įnoringa komos kiaunė, jau trečia savaitė spardė jas it futbolo kamuolį.

        Mano dailusis šveicariškas laikrodis blizga baltoje palatoje. Pasidažau lūpas, iš buteliuko iškrapštau raudoną vitaminą ir įdedu V. į delną, pasikėlusi sijoną į viršų timpteliu pėdkelnių gumelę – nuo liemens jos mažumėlę smukčioja, tokiu būdu kaulydamos dėmesio ir atidumo.

        Pabučiuoju V. į skruostą ir išeinu – laukė svarbus susitikimas su keliais vyrais, kurie turi man ištapetuoti virtuvę.

        Šiandien pirmadienis, Ano slibino diena. V. guli, jo saujoje raudonas vitaminas. Oranžinis slibinas stipriomis blauzdomis spiriasi oru, kiaurai skrosdamas eterį artėja prie palatos, kurioje guli V. Nutūpia taip, kad susiūbuoja, beveik įlinksta palangė. Liežuviu perbraukia V. plaukus, veidą, kaklą, krūtinę, tada snukį sukiša į delną ir surupšnoja vitaminą.

        Dar truputėlį patupi, apsilaižo, apsisuka ir išskrenda.

        Po kelių valandų baigiasi pirmadienis ir ateina antradienis. Antradieniais ateinu aš, bučiuoju V., bet kasdien vis labiau iš pareigos. Vitamino nepalieku, nes šiandien antradienis. Trečiadieniais irgi nepalieku, o ketvirtadienį palieku, nes ketvirtadieniais atskrenda Tas slibinas.

        Atsibodo man – savaitė po savaitės vis tas pats.

        Gerai papurčiusi V. surinku „VISKAS“, o paskui dar priduriu „BAIGTA, TAVĘS NEKENČIU“, tačiau žodžiai, nepasiekę adresato, apsisuka ir grįžta į mane. Bėda ta, kad jie sugrįžta įtūžę, plieniniai, net mane per pusę perskelia.

 

        2005 m.

 

 

        Iš slaugės dienoraščio

 

        Atidarytas dramblio skalpas mirga, žaižaruoja aplink ausis išrikiuotos lemputės. Pražiota burna šypsosi rodydama savo rožines mėseles, šnopuoja, leisdama patį bukiausią garą, straublys suriestas, trimituoja gaisrininkų maršus.

        Turėjai penkis litus. Du pasiliko kišenėje, trys nuo dramblio nuėmė sunkias grandines. Įsitaisiau ant jo smegenienos kamuolių nelyginant drūčiausios gulbės.

        Primerkiu akis nuo vėjo, prižiūrėtoja iš stiklo kajutės paspaudžia reikiamą mygtuką. Lėtai lėtai imu slinkti ratu, kildama vis aukštyn. Tu kelissyk pamojai, paskui rūkei, dūmais apgaubdamas šypseną.

        Netrukus dramblio galva ėmė leistis žemyn: jokio greičio, jokio bauginančio aukščio, tik kvailas mano krizenimas.

        Ant pagalvės, nuo kurios ką tik pakėlei galvą, garuoja minkšti tavo plaukai. Jie juodesni už mano, todėl atrodo tokie tepūs, netikri, ypač ant balto užvalkalo. Jau penkta sauja, netrukus galėsiu iš jų sukti spyruokliuojančias, šiltas taureles kreivomis kojomis. Jos trepsės sekcijoje, o paskui inkš, kai vynu deginsime jų briauną.

        Tavo kupra yra slogus, įnoringas svoris. Todėl koridoriumi eini susigūžęs, stipriai palinkęs į priekį. Ištiesiu du agurkus ir į baltą servetėlę susuktą vištos šlaunį. Viską vynioju aš, nes matau, kokie nejudrūs tavo pirštai. Akys irgi nejudrios: pavargusios ir sustingusios – nieko bendro su žaižaruojančiomis lemputėmis aplink dramblio kaktą.

        Dantys – suminkštėjusi kalmarų kavalerija, tuoj iškris, išskris su rudens paukščiais, todėl agurkus tenka neštis atgal, paukštės šlaunį padėti prie mėsėdos medžio šaknų.

        Ir taip kaskart, jau sunku būtų suskaičiuoti, kelintąkart.

        Medis tunka ir švyti.

 

        2005 m.

 

 

        Komsi komsa

 

        Vieną dieną Vida nutraukė visus ryšius ne tik su draugais, bet ir su nusistovėjusia kasdienybe. Visų pirma ji nustojo lankytis paskaitose, tai buvo iš tiesų neįprasta: jaunajai menotyrininkei profesoriai žadėjo puikią ateitį, siuntė į komandiruotes, kviesdavosi kavos, skirdavo papildomas premijas, o kasmet per Kalėdas iš dekanato Vida gaudavo „auksinį“ diktofoną –  mergina buvo interviu žanro virtuozė, turėjo charizmą.

        O paskaitos buvo itin svarbios: iki bakalauro studijų pabaigos tebuvo likęs vienas semestras, tačiau raiškaus Vidos balso nesigirdėjo nei per seminarus, nei per paskaitas. Geriausi draugai taip pat sunerimo: anksčiau komunikabilumo ir energijos nestokojanti mergina ignoravo pasiūlymus eiti į kiną, teatrą, neatsakinėjo į SMS, taip pat išgaravo ir iš pokalbių svetainių, kuriose garsėjo savo aštriu liežuviu ir temperamentu.

        Kad Vidai kažkas nutiko, supratau iš karto: ją dažnai matydavau maršruto Kauno pilis – Urmas autobusiukuose. Ji stengdavosi užimti vietą prie lango ir svajingai prisimerkusi važiuodavo iki pat galo, t. y. iki Urmo bazės, o išlipusi tiesiu taikymu nerdavo vakarų rampos kryptimi.

        Taip, Vida gyveno antrą, niekam nežinomą gyvenimą.

        Prekybininkė Levutė atsukdavo veidrodį, kuriame Vida ilgai liūdnomis gazelės akimis žiūrėdavo į savo pusnuogį atvaizdą. Vida žinojo, ko nori. Mergina turėjo išlavintą skonį: ji puikiai suprato, kad prie jos tamsių akių geriausiai dera sidabrinio tigro kailį imituojančios liemenėlės. Tokių Vida iš Levutės parsivežė septynias. Kiekviena buvo skirta vis kitai savaitės dienai.

        Mačiau, kaip dreba Vidos rankos. Keli lūpdažio brūkštelėjimai, išsidraikę purpuriniai plaukai, juodas paltas, liguistai žaižaruojančios akys – taip, ji puikiai suprato, kad ant kortos stato savo gyvybę.

        Vida, komunikabili ir landi mergina, draugų neretai vadinta vakarėlių puma, apie kavinės „Komsi komsa“ egzistavimą sužinojo visai atsitiktinai. O nuožmioji likimo chimera! – užteko to vienintelio, fatališko apsilankymo, kad būtų sudrumstas visas Vidos gyvenimas. Kavinėje „Komsi komsa“ rinkdavosi miesto bohema: čia iki paryčių savo bėdomis dalydavosi tapytojai, poetai ant servetėlių kurdavo eilėraščius, o grojančius, įgirtusius muzikantus pertraukdavo įsisiūbavę aktoriai, kurie čia pat visus džiugindavo A. Čechovo vienaveiksmių pjesių improvizacijomis.

        Vida atidaro duris. „Komsi komsa“ tuščia, nė vieno žmogaus. A, kampe porelė smaguriauja pigiais kompleksiniais pusryčiais. Vida užsisako juodosios arbatos. Atsisėdusi atsiverčia Aristotelio „Poetiką“, raidės liejasi. Nervingai prisidega cigaretę. Nikotinas nuramina, jos vidinis žvėris, pradžioje susigūžęs, neramus, pasirąžo, plačiai atmerkia akis. Iltiniai dantys – žibančios militaristinės žvaigždės. Vienas, du. Vienas, du, trys. Vidos pulsas – putotas žvangantis žaltys. Stangri it kiaunė Vida liuokteli per stalą, atsiduria virtuvėje. Prie puodo – „Komsi komsa“ savininkas Žanas. Žanui penkiasdešimt šešeri. AMŽIUS NIEKO NEREIŠKIA, ilgus mėnesius prieš miegą kartodavo Vida.

        Žanas yra aktorius, jis moka atmintinai daugybę eilėraščių, jį dievina režisieriai, jį atpažįsta gatvėje, jis turi tris „Kristoforus“, vieną dukterį ir vieną sūnų, Vida – tik savo vidinį žvėrį, vieną vienintelį, nepakeičiamą, Vidai dvidešimt vieni. Viena akimirka, Vidos smilius – nariuotas, pervertas kirminėlis, ji – vienintelė nuotaka, Žano sūnus, dukra ir žmona – vienas liūdnas tapetas, prisiminimas, retrospektyvi pievelė, vienos vestuvės ir laidotuvės, Vida ir Žanas, ugnis ir vanduo, stichija prieš materiją, adventas ir hedonizmas, Liuciferis ir Burgundija, variklis ir ūkas, žalvaris ir rūgštynė, asimetrija ir koralas, advokatas ir ginklai...

        Niekas nė neprisiminė, kaip dar vakar Žanas barė dukterį, kaip sūnui tapšnojo per petį, kaip kartu futbolą žaidė, niekas neprisiminė, kad jis turėjo rūpestingą žmoną. Žanui iš dešinės stovėjo purpurinė puma Vida – vienintelė „Komsi komsa“ valdovė ir šeimininkė.

 

        2006 m.

 

 

        Akcininkai

 

        Mes, penki stiprūs vyrai, stovėjome nejudėdami. Vėjo šuoras perėjo per kojas vilkdamas rudeninių lapų girliandas. Mes anksčiau tempdavome didžiulius maišus su pinigais, lazerių dėklais arba paprasčiausiais čiulpinukais – pasitaikydavo visko. Tai buvo lygiai prieš metus, lygiai tokį pat nerimastingą ir niūrų rudenį.

        Kartą nutarėme nuvažiuoti į mišką. Miške labai gera: auga eglės, pušys, žalios samanos tokios minkštutės, grybų tiek daug, taip pat ir uogų, vienas kitas žvėrelis šmėsteli, paukštis. Prie miško stovėjo trobelė, kurioje kūrenome židinį ir gėrėme žolelių arbatą. Jauku ir sveika, gera pailsėti nuo miesto rūpesčių, truputį atsipūsti.

        Vieną vakarą kažkas pasibeldė. Šiek tiek sutrikome, bet vienas kitą nuraminę atidarėme duris. Prieš mus stovėjo paprasčiausias Ūkvedys. Pasikvietėme į vidų. Smagiai pasibuvome, paskui Ūkvedys išėjo. Kitą rytą grįžome į miestą.

        Mieste ruduo kitoks nei miške. Čia ir kvapas, ir lapai kitokie, žmonės visur skuba, neįsiklauso į gamtos stebuklus.

        Aistė laukėsi nuo Tomo, visi nerimavo. Mes, penki vyrai, buvome „Saldumynų pasaulio“ akcininkai – tai mus iš tiesų suvienijo, ėjom koja kojon, nesipykome. Aistė smarkiai kosėjo, ją bėrė. Gydytojai įtarė Aistės katę: esą ji serganti toksoplazmoze ir ją perdavusi vaisiui. Aistė karštai meldėsi prie Aušros Vartų Marijos ir prašė, maldavo, kad kūdikis gimtų sveikas. Kaip tik tuo metu du sukčiai prie Nacionalinės filharmonijos pavogė būgnus. Muzikantė buvo atvykusi iš Afrikos, vakare buvo numatytas koncertas. Būgnininkė buvo pervargusi ir įsiutusi: apkeliavusi visą pasaulį, bet tokių vagysčių niekad nepatyrusi. Nedėmesingumu ir akiplėšiškumu buvo apkaltintas visas Filharmonijos personalas. Mūsų penketas pažinojo Aistę. Tomas buvo „Saldumynų pasaulio“ direktorius. Malonus, darbštus vyras, savo prakaitu viską uždirbdavo. Griežtas ir teisingas – šie žodžiai taikliausiai apibūdintų Tomą. Mes, penki akcininkai, nerimavome dėl Aistės, stengėmės jai rodyti dėmesį, švelnumą, atidumą. Bet moteris vis vien vaikščiodavo labai nuliūdusi ir geso kaip žvakė.

        Būgnai neatsirado, Filharmonijos vardas kaip purvinas, dvokiantis kamuolys nusirito per viso pasaulio spaudą. Visi žurnalistai – nuo seno iki jauno, nuo Ugandos ligi Rygos – negailėdami pliekė muzikos ir meno šventovę.

        Tie sukčiai buvome mes – penki stiprūs vyrai.

        Dabar mus vienija ne tik bendros akcijos, bet ir šis niekingas nusikaltimas.

        Kai Tomas prie veido prikišo laikraštį su didžiuliu straipsniu apie skandalingąją vagystę, stengėmės neišsiduoti, sąmoksliškai tylėjome nuleidę akis. Aistė gulėjo aprengta ruda suknele, lyg būtų karališkas didžiulis karakumas. Lijo, Ūkvedys buvo Kunigo brolis, todėl laidotuvės praėjo sklandžiai – jei neturi pažinčių, viskas daug sunkiau.

 

        2006 m.

 

 

        Gazo ruožas

 

        Mėsinę „Iš pirmų rankų“ žinojo ne tik visas mūsų miestelis, bet ir kiti miestai. Ši maisto oazė buvo pagerbta ir įvertinta penkių merų, visas parduotuvės sienas jie nukabinėjo medaliais ir pagyrimo raštais: „Už švarą“ – buvo išgraviruota viename, „Už visada šviežią, tvinksintį raumenį“ – bylojo antrasis, „Visada būk šalia mūsų!“ – skandavo specialiai išaustos juostos.

        Mėsinėje dirbo pačios darbščiausios ir talentingiausios mūsų miestelio moterys. Pagal seną paprotį privilegiją stovėti už prekystalio pelnydavo tik meniniais gabumais ir grožiu apdovanotosios. Būtent jų talentas ir žavesys žaižaravo ir tvinksėjo, žaidė ir šokčiojo, visus kvietė, viliojo. Išpjaustytoja Pipa buvo baigusi dvi klasikinės gitaros klases, todėl nuplėšusi bekono auselę, kuri jos rankose virsdavo mažyčiu mediatoriumi, braukdama per galvijo žarnas užplėšdavo tokį minorą, kad visi esantys parduotuvėje pravirkdavo. Faršininkės Gulagienės – žinomos akvarelinių atvirukų meistrės – talento žiedai neatsiliko nuo Pipos: užuot liejusi peizažus, ji, nusitvėrusi mažas, tačiau labai patogias laikyti kiaulės kojikes, trependavo ir dundėdavo įvairiausius ritmus. Mėsinės pirkėjai kalbėję, kad ilgai klausantis užburiančių Gulagienės ritmų galima atpažinti paprastojo miškinio ulduko treliavimą. Tokios kalbos neturėtų gluminti ar stebinti – tiesiog paskerstosios kvartalo kiaulės neretai prarydavo kokį apdujusį, gatve tipenantį ulduką, ir šis, ištirpęs bei po ilgų virškinimo procesų nusėdęs deglosios blauzdose, virsdavo įstabia muzika, kuri atgydavo mušamais mėsininkės ritmais.

        Pusseserės Liudvika ir Venesuela dėl amžinai jauno veido ir neblėstančios šypsenos dirbo matomiausioje mėsinės vietoje: Liudvika spaudė kasos aparato klavišus, o Venesuela į maišelius kastuvėliu pasemdavo tai faršo, tai skrandelių ir viską sudėjusi ant svarstyklių maloniai pranešdavo pirkinio kainą.

        Šis moterų kvartetas nuo pat mėsinės atidarymo gyveno santarvėje ir taikoje, bet kartą fatališkas incidentas viską apvertė aukštyn kojomis.

        Jautelio Mykolo nugarą atvežė iš karto po skerstuvių. Pipa gremžtuku turėjusi viską gražiai nuvalyti, o Gulagienė – sumalti į raumeninę košę. Moterys darbavosi ir plušo pakiliai, nestokojo gero ūpo. Staiga Mykolo nugara suspurdėjo tarsi plekšnė ir pakilusi į orą trinktelėjo Pipai per galvą. Moteris virto kniūbsčia, prieš tai spėjusi riebiai susikeikti. Gulagienė nesutriko: ji stipriai suspaudė malimo mašinėlę ir tvojo Mykolo nugarai per stuburą, tikėdamasi pakirsti priešo šerdį. Stuburas buvo stuburų karalius, o būti stuburų karaliumi reiškia būti falu. Todėl jis įsitempė ir milžiniška jėga sulindo į Gulagienę, kol Pipa Morzės abėcėle mėgino išbelsti atsisveikinimo maršą. Gulagienė neišlaikiusi smūgio mirė. Ji nemokėjo Morzės abėcėlės, todėl nebeldė jokio maršo, tik prisiminė gražuolę Dievo Motiną, pamynusią Mėnulio pjautuvą.

        Žaviosios Liudvika ir Venesuela tuo metu flirtavo su turtingais pirkėjais nė nenutuokdamos, kas vyksta išpjaustymo kambarėlyje. Venesuela, kuri buvo kiek drąsesnė ir nuolat svajojo apie pinigų kalnus, išsitraukusi iš iškirptės begėdiškai tilindžiavo krūtine nelyginant varpu palei išsirikiavusių vyriškių veidus, taip tikėdamasi juos užhipnotizuoti ir iškvosti banko kortelių slaptažodžius. Staiga atsidarė durys, skiriančios išpjaustymo kambarį nuo prekystalio, ir įėjo tiesus, elegantiškas falas.

        – Sveiks, vyro genitalija, – nesutriko Venesuela.

        Liudvika tuo tarpu stovėjo nuleidusi akis, o kad mažiau būtų gėda, veidą užsidengė apvaliu galvijo inkstu. Falą sutrikdė toks ūmus Venesuelos būdas, tačiau Liudvikos kuklumas – pakerėjo. Mykolas labai vertino kuklumą. Jis priėjo prie suglumusios Liudvikos ir nedrąsiai šyptelėjęs ištiesė porą sausainių „Ralis“.

        – Tebus mūsų gyvenimas amžinas gazas. Ar tekėsi už manęs, raliste Liudvika? – sušnabždėjo stuburų karalius.

        Kodėl falas ją pavadino raliste, nesuprato nė daug gyvenimo mačiusi Venesuela. Reiktų pasakyti, kad ji, matydama tokį pusseserės triumfą, griebė ant broilerio besišildantį soliterį ir juo mirtinai pasisprangdino. Liudvika, įvertinusi ją ūmai aplankiusią likimo dovaną, pasiklojo minkštų žarnokų patalą, apsikaišė širdžių pagalvėmis ir su jaunikiu Mykolu leidosi į amžino gazo karalystę.

        Vaikai dar iki šiol klebena mėsinės dureles, mėto akmenukus ir bando pradeginti langines, tačiau nesulaukę gyvos dvasios pasirodymo grįžta namo ir guodžiasi mamoms, esą jų infantilus vandalizmas jau nebeturi galios. Motinos už tai prikumščiuoja ar užsuka ausį: „Girdi, niekada, sakau – niekada kad man nešmirinėtum apie Gazo ruožą!“

        Išgirdę Gazo ruožo vardą vaikai ima verkti iki pamėlynavimo žadėdami daugiau taip neišdykauti.

        Ką tik ir aš savo sūnų išplūdau ir, išsikaulijusi tūkstantį pažadų, kad jis bus geras, dabar ramiai plaunu indus.

 

        2006 m.

 

 

        Draugės

 

        – Brangute, kaip tu gerai išsilaikiusi, – sumurkė Katė savo draugei Gyvatei.

        Gyvatė negirdimai pirstelėjo iš malonumo ir sutilindžiavo milžiniškais auskarais – dviem raiteliais Vyčiais, grūmojančiais kardu į kryžiuočio pusę.

        Gyvatės butelis buvo visai nieko, toks jaukus, nelabai erdvus, tačiau neperkrautas baldais ar kitais nereikalingais rakandais, todėl Katė galėjo nesivaržydama, kaip jai buvo įprasta, skėsčioti letenomis, rodyti savo deimantines pažastis.

        Draugės buvo pažįstamos nuo senų mokyklos laikų. Kartu mokėsi sustiprintą dailės istoriją, sėdėjo viename suole, keitėsi rūbais ir savo moteriškomis paslaptimis, kasetėmis, plaukų šepečiais, cigaretėmis. Jeigu vieną iš jų apimdavo susidomėjimas Klaipėdos krašto istorija, kita tuoj pat imdavo rinkti antikvarinius atvirukus su Mėmelio vaizdais, jeigu viena užsirašydavo į baseiną, kita tuoj pat imdavosi irklavimo, tokiu būdu tarytum pratęsdama draugės mintį. Jos viena kitą taip gerai jautė ir suprato, jog nereikėdavo nė pusės žodžio, kad susivoktum, kada sutartinai reikia nemėgti žydų ir aktyviai dalyvauti antisemitinėse demonstracijose, o kada spinduliuoti meilę žmonijai, nevalgyti mėsos ir užsiimti liekninamuoju kvėpavimu.

        Kaip ir įprasta gyvenime, draugių dvasinę simbiozę išardė vyras: Katė susimetė su pusamžiu skulptoriumi ir palengva ėmė grimzti į saldų alkoholizmo liūną, o Gyvatė, įsitraukusi į labdaros organizacijų veiklą, savo moterystės jėgą transformavo į gerumo akcijas kaliniams ir našlaičiams.

        Tik po kelerių metų, gražią pavasario dieną, jos vėl rado laiko saldžiai kavai ir spurgoms su grybais.

        „O varge, kaip ji, mano draugė Katė, suseno. Kaip jos veidą vagoja rūpesčio ir liūdesio raukšlės“, – tyliai mąstė Gyvatė kramtydama slidžius, gerai susmulkintus, patroškintus pievagrybius. Katė tuo tarpu negalvojo nieko, nes jos galvoje styrojo didžiulis nedistiliuoto spirito butelis, kuris tiesiog ir buvo monumentali, nereikalingų minčių nepraleidžianti jos savastis.

        Vis dėlto šnekos netrūko: draugės prisiminė praūžusį cunamį, teroristų išpuolius Egipte, aptarė lėktuvo katastrofą Graikijoje, keitėsi spėlionėmis apie Gazos ruožo ateitį... Netikėtai suskambęs Katės mobilusis telefonas nutraukė bičiulių pašnekesį: per savo parodos atidarymą prisigėręs Katės vyras vėl išspardė ir apmyžo savo darbus ir per plauką vos neišprievartavo žymios galerijos savininkės.

        – Aš visada visada už tave melsiuosi ir tau padėsiu, – dvišakiu liežuviu guodė Gyvatė, šiurendama draugės kailiuką, – juk tu man kaip sesuo.

        Čia Gyvatė prisiminė savo neišnešiotą jaunesniąją sesutę, kuri po kelių valandų, praleistų inkubatoriuje, mirė. Kaip senais gerais laikais iš draugių akių ritosi ašaros didumo sulig tarantulu, o sienų tapetai trūkinėjo nuo išsiveržusios raudos.

 

        2007 m.

 

 

        Valakampiai

 

        Valakampiuose vilkšuniai ritinėjosi abiejose pakrantės pusėse lyg kokie kėgliai. Didesnė, pilka kalė, patiesusi spenius ant smėlio, žindė jauniklius.

        Lylė, gyvenanti kitame Neries krante, virtuvėje masažavosi sėdmenis. Dujinės viryklės ugnis jaukiai šnypštė, ant savo liepsninės karūnos nešdama žvilgantį arbatinį. Pro virtuvės langą Lylė matė greitaeiges sportines valtis ir stiprius vyrus, skrodžiančius vandenį. Skirtingai nei vyrų, jos sėdmenys nebebuvo tvirti, o kraujo apytaka gerokai sulėtėjusi. Egzistencinį nerimą kėlė artėjantis keturiasdešimtmetis. Pliažai, pirtys ir viešieji baseinai ją taip pat gąsdino – pernelyg jaudino minkštėjanti užpakalio burbuolė. Tad nieko nuostabaus, kad moteris nesilankė Valakampių pliaže ir netgi neturėjo nė menkiausios minties apie maudynes kitapus upės.

        Tuo tarpu Olia ir Saša žaidė tinklinį. Kamuolio šuoliai, nenuspėjama kryčio trajektorija kaitino kraują, kėlė azartą. Galiausiai pusseserės viena kitai kibo į gerklę. Taip nutikdavo ir man vaikystėje, kai su klasės draugais žaisdavome kvadratą – susiginčiję dėl kokio nieko, negailestingai apsikumščiuodavome. Tokia azarto kaina. Pasekmės – tiksliau.

        Panelės iškylavo ant žolės. Šokoladinis sviestas, užteptas ant batono riekės, joms puikiai derėjo su geriamu alumi. Artintis prie vandens nė viena nesigundė. Juk smėlis reikalauja daug: nusiauti batelius, saugoti plaukus ir kojų pėdas (kas žino, kokiomis ligomis serga, kokius grybelius perneša vilkšuniai, kurie, kaip minėjau, ritinėjosi po pakrantę). Viena iš merginų smalsiai nužvelgė besiglamžančią porelę. Įsimylėjėlių burnos buvo pilnos Valakampių smėlio, liežuviai girgždėjo pindamiesi ir tas girgždesys buvo girdėti iki Vievio. (Mano dėdė Juozas tuo metu šienavo kiečius ir akimirką sukluso. Paskui šienavo toliau – maža kas čia čeža.)

        Man pasirodė, kad merginos, kuri taip bučiavosi su mylimuoju, liežuvis išsinėrė ir nespėjus nė mirktelti paniro į vandenį ir amžiams pradingo upės gelmėse. Taip manau, nes ji staiga išsivadavo iš glėbio ir pirštais čiupinėdama burną ėmė vaitoti. Paskui prišokusi prie upės ilgai, lyg stabo ištikta, žvelgė į vandenį. Vaikinas, neišmanydamas, kaip elgtis ir kaip paguosti mylimąją (incidentas ne laiku nutraukė glamones), nukiūtino į pievą rauti žolės. Porelė augino triušiukus, ir jaunuolis, būdamas iš prigimties darbštus, nenorėjo gaišti nė minutės: juk būtų tekę žolės parauti paskui. „Tai kam vėliau, jeigu galima dabar?“ – pamanė.

        Už krūmų nevalyvas senis taip pat skabė žolę savo gyvulėliams. Jis labai dvokė, todėl jauna motina su sūneliu pliažinį pledą patraukė tolėliau. Jaunas tėvelis bandė sutaisyti sūnaus žaislinį automobilį, bet iškritusi spyruoklė, laikanti mašinėlės korpusą, nepasidavė jo rankoms. Lietuviai, susideginę Pilėnuose, irgi nepasidavė kryžiuočiams – tai buvo dvasinė, patriotinė manifestacija.

        Saulė jau keliavo vakarop. Neris, iš tikrųjų būdama plėšri upė, piktdžiugiškai juokėsi ir nekukliai atsiriaugėjo – toks gardus buvo įsimylėjusios merginos liežuvis.

        Lylė tą vakarą ėjo pėsčiomis į „Skalviją“ – tikėjosi taip sutvirtinti sėdmenų raumenis, o stiprūs vyrai, irklavę greitaeiges valtis, virėsi makaronus su jautiena.

 

        2008 m.