Indrė Valantinaitė. ŽUVIM IR LELIJOM. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2006. – 67 p.
Pirmoji knyga – didelis išbandymas ir jos autoriui, ir skaitytojui, ir kritikui. Autoriui dėl to, kad jis žengteli į viešumą, savo mintis ir jausmus atiduoda neprognozuojamai pažįstamų ir nepažįstamų reakcijai ir vertinimams. Skaitytojas ima į rankas „produktą be prekinio ženklo“, kuriam skaityti ir suprasti dar nėra nubrėžtų jokių bent punktyriškų kontūrų. Kritikui reikia tapti tabula rasa, kad, atsiribojęs nuo visų preferencijų, tuos kontūrus bent pamėgintų nubrėžti, surasti vieną, du... visus gerai skambančius eilėraščius ar net sakinius.
Toks įsipareigojimas lydėjo skaitant Indrės Valantinaitės pirmąją knygą, braunantis pro pernelyg tiesmukus masturbacijų, supuvimo, sėklos ir menstruacijų aprašymus, nepaisant sąmoningo autorės noro viską subanalinti ir subuitinti (ypač gaila, kad taip nutiko ir su šio rinkinio kontekste kaip perliukas švystelinčiu eilėraščiu „Kirpėja“), mėginant išgriebti tą suskambantį vieną sakinį ar eilėraštį. Tačiau galų gale pasirodė, kad šis rinkinys – tai ne atskiri eilėraščiai, o viena papasakota istorija, kuri galėjo tapti ir romanu arba, jei būtų parašyta anksčiau, pavyzdžių šaltiniu Simone de Beauvoir.
Pagrindinė I. Valantinaitės eilėraščių rinkinio tema – moters būsenos visais jos gyvenimo tarpsniais. Tai – absoliučiai feministinė poezija, ne veltui joje cituojamas visada feminisčių karingumą žadinęs Pitagoro sakinys apie gerą ir blogą pradą: „Esama gero prado, kuris sukūrė tvarką, šviesą ir vyrą, ir blogo prado, kuris sukūrė chaosą, tamsą ir moterį“ (p. 26). Skirtumas tik tas, kad čia jis nėra bulių erzinantis raudonas audeklas, o veikiau paskata klausti: kodėl? kokiu būdu? ar esama išeities?
Rinkinys padalytas į tris stambesnes dalis. Nors iš esmės jas vienija moteriškumo tematika, vis dėlto įmanoma punktyru brėžtelti jų skirtumus. Pirmos dalies eilėraščiuose atskleidžiama esamos padėties genezė (čia svarbiausios vaikystės temos), antrojoje per išnyrančius įvairių moterų portretus (nuotaka, Dalila, undinė, manekenės, pardavėja) ieškoma savosios tapatybės, o trečioje dalyje toji tapatybė surandama ir konstatuojama.
Pirmasis eilėraštis nusako viso rinkinio temų ir požiūrių kaitą: „Kantriai lauki, kol subręsiu / Iš mažos mergaitės į didesnę mergaitę / Iš jaunos į senesnę / Iš senesnės į seną / Iš senos į mirusią“ („Kai lyja“, p. 7). Eilėraščių moteris – pagrindinis asmuo – pasirodo atliekanti visas šiai lyčiai priskirtas funkcijas. Tačiau ji neatsiduoda, o suvokia save kaip „vykdančiąją“ – t. y. ji visada sąmoninga (kitaip negu gaivališka B. Pūkelevičiūtės „Metūgių“ moteris, kurios spontaniškumas sprogdina pasaulį). Meilė keičia moterį, paverčia ją burtininke, mitine būtybe, prakalbinančia žvėris ir augalus (eil. „Prisimenu“, p. 51), tačiau tai mitinis, vadinasi, praeities laikas. Dabarties tuštumą lemia jos santykis su kitu, kitokiu – vyru, kuris moterį naudoja kaip daiktą (geriausiai tai iliustruoja eilėraštis „Pasimatymas (maža ir karšta)“, p. 45), kaip paprasčiausią įrankį – ji čia tėra „Žiebtuvėlė“, kurią, įžiebusią ugnį, pridegusią cigaretę ir paglamonėtą, patogu vėl įsidėti į kišenę. Ryšys su kitu čia tėra iliuzija, o „mes“ buvimas įmanomas tik kaip nejaukumą išryškinantis atspindys iškreiptame paviršiuje: „Mūsų atspindžius medžioja žalvarinis virdulys“ („Rytas“, p. 18) ir „Visas kubilas Neptūno seilių, / O jame – mūsų sutrikusių veidų atspindžiai“ („Paryžius. 2005“, p. 20). Moters pasmerktumas būti nemylimai suvokiamas kaip neišvengiamas, paveldėtas iš kartos į kartą (eil. „Apie Tėvus“, p. 10). Ji kaip aktorius scenoje atlieka savo vaidmenį, tačiau vos pradėjusi įsijausti sustoja tam, kad būtų išsaugota jos tapatybė. Atsisakiusi džiaugsmingo dalyvavimo, paskendusi apmąstymuose, ji netenka savo egzistencijos pateisinimo ir tikslo, o stabtelėjusi neišsipildymo ir užplūstančio tuštumo akimirką tik ironiškai siūlo: „Atsiduskime: / – Kokia graži būtų buvusi pasaka“ („Vėliavnešė“, p. 15) arba konstatuoja: „Pati sau Ieva“ („Obuolys“, p. 27).
Panašiai eilėraščių moteris žvelgia į savo „reprodukcinę funkciją“. Motiniška ateitis įsivaizduojama be viltingo džiugesio, suvokiant, kokiu svarmeniu slegia pasaulis:
Kada nors aš pagimdysiu. |
|
|
akvariumą. |
|
|
|
langais, |
išlaipinsiu jį šviesos stotelėje, bet vis daugiau žinučių laikraščiuose |
|
|
|
Taigi tai, kas duota gamtos ir privaloma pagal jos dėsnius, yra nesava arba kelia kančią. Daug tikresnis, bet vis dėlto netikras yra ir padarytasis, sukurtasis pasaulis, t. y. daiktai. Daug tikresnės kilimo gėlės negu pamerktos vazoje („Saulėje tviskančios dulkės / Savo švelniomis pėdomis leidžiasi / Ant kilimo gėlių“; arba: „Pro nučiupinėtą dovanotų vazų stiklą / Pamerktų gėlių koteliai žvalgosi“, p. 22), daug tikresnė fontano skulptūra negu „aš“: „Įsiamžinu šalia. Spragt. / Turistė. Tokia laikina“ („Fontano mergelė“, p. 64). Šis sukurtasis pasaulis taip pat nėra tobulas, o trapus, dužus ir prievartinis, neautentiškas („Šiąnakt mėnulis žemai pakibęs, / Toks didelis ir apvalus, / Lyg naujametis žaislas, / Kurio atspindys iškreipdavo veidus. / Juokingai. / Pamenu, kaip sudužo. / Prieš septynerius metus“, p. 58), nes pasmerktas susitikti su realiuoju, kuriame stebuklų nebūna. Vis dėlto jame surandama tapatybė bei galimybė būti „aš“ – ne tik nesitapatinti su kitu, bet ir atsiriboti nuo tos pačios lyties, bet kitos lemties ženklu pažymėtųjų:
Pavydžiosios ir nerašančios knygų |
|
|
niekaip nesupranta, |
Neužuodžia stebuklo, tik spaustuvės |
|
|
kvapą nuo puslapių. |
|
|
Kūrybos aktas tapatinamas su vaiko gimimu, tik kuriant mėginama būti:
Tai nepadeda. Liūdesys patenka į mane |
|
|
per maistą, |
Su kiekvienu kąsniu vis giliau į vidų. („Sėdžiu išsidrėbus ligoninės laukiamajame...“, p. 63) |
Taigi I. Valantinaitės poetės herojės sėkmė yra tai, kad ji nesiima kalbėti už kitus (-as), o vis dėlto mėgina įsiklausyti į savo balsą. Kitaip koks gi būtų skirtumas, ar skaityti feminisčių sociologių bei filosofių veikalėlius, ar šią knygą.