Broliai mano! Niekad neužmiršiu
tų prižadų ne taip senai dar duotų.
Nuplausiu žemės suterštą paviršių
ir dangų nuvalysiu gaisro šluota.
Atsimenat, be abejo, ir jūs tą naktį,
kai pasiuntėt mane į margą svietą.
Tada taip žiburiavo mano akys
ir mažmožiai atrodė kelias kietas.
Ėjau. Ir atėjau į mūšio lauką,
kuris politika vadinas.
Aplinkui tirštos miglos plauko
ir žmones ryja pinigiškas slibinas.
Buvau panūdęs grįžt atgal į kaimą,
bet jūs išleidote mane kovoti
už kaimo numylėtos žagrės laimę,
kurią išjojo šunponis kuprotas.
O tu kupry!
Prakeiktas būk! Prakeiktas!
Velniam žibučiai mums,
jei pavagi mūs duoną
ir prakaitą
išjoji raitas,
palikdams vieną vargą juodą.
_________________
Kalba autentiška
Raketa. Vienkartinis meno leidinys. Redaktorius Vytautas Montvila. – Kaunas, 1929.