ATOLAS (1996–1998)

AtolasAtolasNeodadaistinės pakraipos neperiodinis žurnalas ATOLAS  su antrašte „Literatūrinės projaunuomenės rašTmenys“ buvo leidžiamas 1996–1998 metais (pasirodė 5 numeriai) kaip „Vario burnų“ fanzinas, kurį kūrė nemažas būrys autorių, išleidusių kūrybinį almanachą „Įžanga“ (1994). Be „įžangiečių“ – Tomo S. Butkaus, Manto Gimžausko, Donato Apanavičiaus, Mindaugo Valiuko, Renatos Radavičiūtės – „Atole“ aktyviai reiškėsi Marius Burokas, Laura Klivytė, Mykolas Starkauskas, Andrius Jakučiūnas, Tomas Staniulis ir kt. Iš pirmajame numeryje pateikiamos pratarmės sužinome apie leidinio pavadinimo ištakas bei randame galimybė susipažinti su kritiška visuomenine ir kultūrine autorių pozicija:„Atolas – koralų žiedas jūroje, kurio krantai, nuslūgus vandeniui, būna nusėti pūvančiomis žuvimis, lygiai kaip ir nupjautos žolės potroškis po kurio laiko vėl ataugti. Tai ir yra vienintelis leidinio manifestas. Pūvančių žuvų pilna mūsų Tėvynė, visuomenė, literatūra.“ Būtent nuo tos „Pūvančios Žuvies“,nuo visų tų sustingusių bendravimo formų, nuo susiskirstymo į įtakinguosius vertintojus ir nuo jų priklausomus vertinamuosius ir nori atsiriboti jaunieji kūrėjai, trokšdami išlikti nepriklausomais tiek savo laikysenos, tiek kūrybinės stilistikos prasme ir drauge ketindami literatūrinę visuomenę išjudinti iš kultūrinio apsnūdimo. Tokiu būdu „Atolo“ autoriai aiškiai suformuluoja savosios veiklos kryptis: „Atolo rašTmenyse – projaunuomenės („priešdebiutinio“ ir amžinai debiutuojančio literatūrinio jaunimo) kūrybiniai bandymai. O taip pat ir viena iš programoje numatytų krypčių – tradicine forma (laikraščio, mėnraščio etc.) pareikšti apie savo literatūrinį egzistavimą. Antra kryptis – Vilniuje (ateity ir kituose miestuose) prisidėti prie literatūrinių vakarų organizavimo, kuriuose būtų ne vien tik klausomasi poezijos, bet ir rengiamos diskusijos apie poeziją, prozą bei literatūros procesą apskritai. Trečioji kryptis – kartu su „Vario Burnų“ leidykla simboliniu tiražu leisti konceptualius projaunuomenės poezijos, prozos ar esė projektus“. Drauge „Atolo“ autoriai teigia savo polifoniškumą – tiek žanrų, tiek stilistikos prasme. Almanache spausdinami ir eilėraščiai, ir proza, ir esė, taip pat pjesės, vertimai, knygų recenzijos, anotacijos, o patys autoriai, žvelgiant į jų kūrybą, anot jų pačių, nesirenka nei „bidimensinio kubizmo“, nei „agrocementinio romantizmo“,žodžiu, savęs nekiša į jokius stilistinius idėjinius rėmus.Visa tai puiku. Tik gaila, kad autoriai leidžia sau ir neskoningą jaunatvišką aroganciją, kurią kuo puikiausiai demonstruoja M. Starkauskas straipsnelyje „Šūdo monopolis“, kur Ričardą Gavelį atvirai išvadina neapsiskaitėliu, ir čia pat išdidžiai apreiškia savo apsiskaitymą. Kiek stebina ir T. S. Butkaus aiškiai akademinio pobūdžio straipsnis „Mirtis kaip amžinas sugrįžimas“, kurį greičiau vertėtų spausdinti tokiuose leidiniuose kaip „Naujoji Romuva“, bet tikrai ne „Atole“, kad ir kokį polifoniškumą pastarasis teigtų. Bet nepaisant tokio pobūdžio klauzulių, pats almanachas įkrautas gana stipria jaunatviška, kiek „andergraundiška“, energija, kupinas smagių kūrybinių triukų, tokių kaip M.Buroko poetinė absurdo pjesė „Pirštelis“ bei jo siurrealistinės miniatiūros ar M.Gimžausko beveiksmė recenzija „Belaukiant ežero“, kurie organiškai įsilieja į „Atolo“ idėjinį kontekstą, tapdami originaliai ir išmoningai mąstančių kūrėjų pavyzdžiais.