Accessibility Tools


       Šis veikalas pradėtas spausdinti „K. V.“ 2 Nr. Ten buvo pasakojama apie prasto senovės lietuviuko (Šernium praminto) prietykius. Čia rasit tų senoviškų dienų tolimesnį, autoriaus nuomone, labai teisingą aprašymą.

       Senovės lietuviui laukiniu būt – tai tik nusispiaut. O dabar jau kur kas sunkiau.

       Ta bambagyslė, kuri Šernių prie vienos žemės vietos buvo pririšus, trūko. Ir dabar jis jau laisvas lauke liko.

       Kaip gi aš ateinančiais rinkimais susirūpinusiam piliečiui, ar labai raukšlėtam žinovui, ar, pagaliau, jaunai ir mąsliai [maloniausia medžiaga!], bet „džimi“ batukais apsiavusiai merginai nusakysiu – kaip Šernius lauke laukinis buvo? Vis tiek bus panašu į gegužinę arba į linksmą kelionę paviešėt svetingam užkampy. Geriausiu atveju skaitytojas vaizduosis persirengusį aktoriu iš lietuviškos istorinės piesės.

       Na, tai kaip gi mes darysim, skaitytojau? A? Reikia, kad Šernius būt laukinis. Reikia jam kitoniškų, negu dabar akių. Jei anatomijos profesorius tobulais instrumentais išmatuotų kiaušą, tai jau rastų nors mažytį, bet visgi skirtumą! nuo šiandienių kiaušų.

       Kita krūtinė. Kita kakta. Kitoniškos žarnos.

       Et, tiek to! Nelsepiu. Dalyvaukit kartu, mielas skaitytojau. Jus „mielas“ tradicijos dėka šiam mano darbe. Štai griežtai naujas grimas. Liesus plaukus šalin! Še, Šerniau, laukiniai galingom garbanom šepečius šiepianti plaukai. Duok krūtinę. Taip. Nemanyk rodytis senovės Lietuvoje su liesa širdele, kurios išsekę raumenėliai neįstengia pakankamai stipriai ir greitai pumpuot kraują. Še tau didžiulis ir tikslus raumenų akumuliatorius.

       Laikyk krūtinę! Su valstybinės degtinės pusbonkio įtalpos kraujo kiekiu tik parlamento liberalų lyderis išeitų, – sakau, duokš krūtinę: – kibiru raudoną ir tirštą, kaip į 40 arklio jėgų motorą mašinistas benziną – pilu tau kraują.

       Nervai? Jei nori, šilkinius telefono laidus galiu pasiūlyt.

       Celso stiklus į akis: Kad viską kaip kovos metu artilerijos kapitonas galėtum įžvelgti.

       O dabar atsigrįžk į mane.

       Taip.

       Dabar tai galiu tave rekomenduoti į senovės didvyrius.

       Na, pagaliau jei taip, klausyk mano komandos:

       – Marš į senovės Lietuvos mišką.

       ––––––

       Nedideli, šmaikštūs ir taip gyvi, kaip vestuvėse pamergiai, arkliukai – juodbėriai. Aš turiu pabrėžt, kad jų plaukų spalva nuo manęs nė trupučio nepriklauso. Siekdamas įvairumo aš kitokiai spalvai simpatizuočiau. Bet šiuo tarpu jau nieko negaliu padaryti: ir dainos ir istorija kliudo.

       Tie patys juodbėriai neša ant savo nugarų po vieną vyrą.

       Juodbėrių kanopos senai jau atsisveikino su sava žeme. Dabar svetimi laukai jiems pakojon kelią kloja:

       Kur senesni žino, kad netrukus bus svetimųjų miestas. Žino, kad ten moterys ir turtai jų drąsos laukia. Jaunikliai džiaugias ir nauju šlaitu ir keliūtos vingiais ir artima proga drąsą parodyt.
       Visai negrandiozė ir neįspūdinga įvyko kova.

       Suprantu: tankai, armotos, kulkosvaidžiai, dešimtys ir šimtai tūkstančių kariuomenių. Tai kas kita. Ir kūnas šiūšta ir statistika baisi. O čia...

       O čia sauja lietuvių. Tiesa, jie labai uoliai stengės kuo daugiau bildesio ir triukšmo padaryti. Kiek tik galėjo senoviškiau ir baisiau apsivilko. Kepurės raguotos, kaip mūsų Dauguviečio senoviniuos spektakliuos, kailiai, brazdos, pečiai platūs, be vatos pagelbos – tik iš tikrų raumenų ir kaulų – pečiai. Nors tai gerai!

       Arkliukai per šonus šikšnom išvanoti gaidžiais puolė į svetimų sodybų tirštumą.

       Svetimos moterys sukliko ir vanago užkluptoms vištoms pamėgždiodamos, apdraikė viską riksmu ir vaitojimu.

       „Lietuviai plačiu ruožu puolė priešus“ [nepainiokit su panašiais 1919 metų „Lietuvos“ diplomatiniais pranešimais]. Priešai netaip lengvai atidavė savo moteris ir kitonišką turtą. Daugumas jų norėjo greičiau mirti, negu „prakeiktiems lietuviams“ užleisti savo vietą. Visai nejuokom kautasi. Krista žemėn iš abiejų pusių gana gausiai. Kraujas tirštais lašais aplinkui taškės. Kalavijų rankavėtai nuo kraujo lipo prie rankų. Skvernai taip pat kruvinom dėmėm išmarginti.

       Triukšmas. Aš nieko prieš neturiu: vaizduokitės sau istorinio lietuviško veikalo sceną. Vaizduokitės butaforinių kalavijų, ješmų, kirvių, buožių ir skydų bildesį. Vaizduokitės kaip čia vienoje, čia kitoje vietoje kiaurai perverti, kariai plačiai rankas iškėtę krinta. Vaizduokitės jų vaizdingas priešmirtines konvulsijas. Tik... patriotinių monologų nereikia. O šiaip tikrai būtų panašu į tai, kas tikrai įvyko. Kad ne grimas, kurį šios kovos dalyviai labai sunkiai gali nusiplauti – būtų tikras sodžiaus teatro pamėgdžiojimas. Nevykęs spaistymas su buožem ir kalavijais. Joks save gerbiąs režisierius tokios scenos nenorėtų rodyti.

       Metęs bendrą žvilgsnį į visą kovos lauką, aš kaipo nuoseklus pasakotojas turėčiau sustoti ties keleta įdomesnių detalių. Daug ką galima pavaizduoti, daug to verta.

       Tik gaila, kad mano rankos žymiai supančiotos mano pirmykščiu, del Šerniaus gyvybės išlaikymo, pareiškimu. Aš dabar jau nebeturiu tiek progų neramumu pavirpint skaitytojo širdį. Todel ne perdaug spausiu į tas vietas, kur Šernius į pavojų patekęs, galėtų jaudinti skaitytoją.

       Būtų malonu, kad skaitytojas vis tik sutiktų su manim lengvu žaismingu žingsniu kartu tolyn eiti.

       Šernius.

       Numanau – daug kas klaus: iš kur ir kaip jis čia atsirado? Ką veikia? Ko siekia? Klausimai vietoje. Ir aš privalau į juos atsakyti. Bet teks skaitytojui labai miglotu atsakymu pasitenkinti.

       Ot, taip sau. Šernius bėgo mišku. Sutiko būrį raitųjų. Trumpa tarp jų kalba:

       – Kur tu, – vadinas, – be kepurės bėgi? Gal širšė vėjas, cha-cha!

       Šerniaus atsakymą gali suglaudus taip išreikšt:

       – Et taip sau. Bėgu ir gana. Tik atgal grįžt nebegaliu.

       – A! Šitaip. Na, tai drožiam kartu. Tuo tarpu pesčias dumk. O paskui gal ir arkliapalaikį gausi.

       O Šerniui kas? Jis mato – nieko neturėdamas ir nustot nieko negali. Tai ir sako:

       – Velniai jūsų nematai, drožiam.

       Ir kada jie sutiko priešą, Šernius nedaro gėdos autoriui. Jis įsivelia į pačią priešų tirštumą. Keletą kartų parkrenta, vėl pasikelia ir lupas kiek gali. Vienas vyresniųjų padrąsino:

       – Gerai, – sako, – tik ne perdaug, kad be reikalo žarnų neištaškytum.

       – Spiaut, – ilgai kalbėt laiko neturėdamas atkirto įsisiūbavęs Šernius.

       Vos pasibaigė šis trumputis pasikalbėjimas, lietuvių priešai gauna paspirties. Lyg į krosnį keletą pliauskų įsviedus, kovos liepsna karštesnė tapo.

       Lietuvių baras krūpterėjo, lyg pasviro. Buvo galima manyt, kad padidintos ir šviežios priešo jėgos lietuvius sutriuškins. Bet pavojui padidėjus ir pralaimėjimo pasekmėms kiekvieno vaidentuvėje sužibus, lietuviai trūko – lūžo šoko priekin. Pirmutinių tarpe Šernius.

       Priešai pastebėję laikiną lietuvių pakrikimą dvigubai karščiau ėmė veržtis.

       — — — — — — — — — — — — —

       Šernius nesvyruoja. Jis įžuliai raunas priešų tarpan. Jis pasergėjo, kad greta jo stovėjusieji sėbrai atgal atšoko.

       Atšoko jie tik laikinai, tik tam, kad prisitaikyti ir vėl pulti. Bet vieną akimirką Šernius vienas. Vienas tarp priešų.

       Priešai biauriai subliovė. Panertė galvas ir paskutiniškai užsimojo lietuvius sugniužint.

       Štai dideliu greitumu paskui vienas kitą ūžiančių įvykių grandinė.

       Atokiau buvęs vienas, įgudęs prie panašių skerdynių, priešas mato Šerniaus aklą drąsą, siaurai akis primerkia, užsimoja ir šaltai, bet taikliai į jį paleidžia smailų iešmą. Tokią jėgą kietas priešas pavartojo, kad iešmas ne tik Šerniui į pilvą įsibestų, bet kiaurai jį perskrostų. Šernius pats užsimojęs kirsti. Jis nemato, kad iešmas neša jam neišvengiamą, tikrą mirtį.

       Greit, nelauktai tai įvyko. Niekas negalėjo padėti. Niekas ješmo nesulaikys. Taikiai paleistas jis va štai! Šerniaus pilvo skradžioje žaizdoje pasvirs.

       Užpakaly kaž kas suriko. Bet argi išgirs ta trumpą riksmą Šernius? Ne! Nepataisomai. Būtinai. Tikrai tai įvyksta...

       O skaitytojas tur būt šypsos. Tur būt kritingai lūpas sudėjęs laukia!

       – Pažiūrėsim... Kaip gi jis iš tos padėties išsinarplios. Pa-žiū-rė-sim...

       O jei aš nebūčiau atidengęs savo paslapties... Sakykit, skaitytojau, argi neatsirastų jūsų širdyje mano simpatingam, vikriam, geram ir visokių malonių vertam Šerniui užuojautos. Na, prisipažinkit, ar nepajustumei saldžiai skaudaus kutenimo savo viduj, ten kaž kur tarp širdies ir jaknų...

       Dabar tik šypsena ir su nepasitikėjimu primerktos akys. Aš tai žinau. Ir todel atatinkamai elgiuosi.

       Štai atidengiu uždangą, už kurios pasislėpę mano kolegos ruošias jus, skaitytojau, žavėti. Atvirumas, šviesa. Jokio patamsio! Štai kas man rūpi.

       Kartu viešumoje aptarsime padėtį.

       Šernius užsimojęs kitam kirsti. Jis kovos karščio įkaitintas nepastebi dideliu smarkumu stačiai į jį krintančio iešmo. Aš sulaikau šią sceną: kaip kinimatografe, staiga nustojus aparatui sukti juostą, vaidintojai, kaip kas buvo – kas žodį išsižiojęs tarti, kas koją pakėlęs žengti – lieka nejudomai stovėti. Taip ir ši su Šernium scena staiga sustingo.

       Aš galiu taip padaryt. Šernius staiga [skaitytojo širdis suvirpa] atsigrįžta. Pamato. Akimirksnis... jis baisiu greitumu stveria iešmą... Ir... Štai baisiąją mirtį [ir tiek rūpesčių autoriui] nešęs iešmas Šerniaus rankoje. Tai labai prašmatnu, herojinga, karžygiška. Na, o jei jau rodyt karžygį, tai kad bent karžygis būtų! Bet mūsų amžiuje įtikink kad nori žmogus, jog tikrai taip buvo. Netikės, šaipysis. Antra versija. Staiga [vėl pasikėsinimas į skaitytojo širdį] greta stovįs priešas lygiai tuo pat metu [kaip tik tada, kada autoriui prireikė] gavęs mirtiną smūgį virsta ir patenka į iešmo ir Šerniaus tarpą. Ješmas jį skradžiai perveria [šiam nelaimingajam vistiek: viena skyle daugiau ar mažiau!] ir tik krauju lašančiu smailagaliu nuskrodžia Šerniaus alkūnę.

       Ką gi, padėtis pirmu žvilgsniu ne blogiausia. Lengvai ir greit baigta su ta painiava. Ir skaitytojas užintriguotas. Bet senai jau su panieka žiūrima į tuos autorius, kurie panašius klausimus palieka paprastam nuotykiui spręsti. Ir čia, vadinas, neišdega!

       Trečia padėtis. Įvykiai nekliudomi vystos. Bet tada juk Šernius miršta, o tai prieštarauja pamatiniam mūsų nusistatymui. Galima, žinoma, mirtina žaizda. Bet velniop ją! Paskui tąsykis su ligoniu. Reikia tada kaž ko moteriško, švelnaus, kas jį prižiūrėtų, slaugytų. Reikia daug jausminių klijų. Dūsavimai, kuklūs žvilgsniai, šnabždesys ir panašios šiukšlės – ką gi daryt? Nebent...

       — — — — — — — — — — — — — — — — — — — —

       Daug darbo buvo lietuviams. Kol belaisvius suraišiojo. Kol pasislėpusius išgaudė.

       Daug sukapotų. Vaitoja. Pagauti priešai šiepia iltis. Iš visų pusių apsupti jie vilkais žvalgos į lietuvius, taip žiauriai stiprius ir už juos galingesnius, kad priešų krūtinėse prieš jų norą, atsiranda juos žavintis jausmas.

       Šernius kitų tarpe darbščiai sukas aplink suimtuosius. Jis gerai, kietai suriša priešų rankas. Jau neatsipalaiduos! Kai kas jau bėga į priešų trobas. Iš ten girdėt moterų riksmas. Drebančios moterų rankos glosto priešų pečius, tikisi pasigailėjimo sulaukti. Pilnos paskutiniško gyvuliško pykčio akys pavergtos ir kitoniškos neįstengia būti, kaip tik švelniai nuolaidžios.

       Kailiai, indai, ginklai didžiuliais griežiniais styri aikštėje, kur senesnis juos prižiūri.

       Šernius taip pat bėga į sandėlius. Stveria daiktus. Neša. Jį kartais piktai subara:

       – Mesk tuos griozdus!

       Ir dalį velkamų daiktų jis bruka šalin. Mat, jauniklis, jam pirmiena.

       Vienoje troboje Šernius netikėtai užklumpa priešų moterį ir savo nekantrų kovos draugą tokioje padėtyje, kad jis čia pat sustingsta. Aukštai pakelia antakius, skubiai perbraukia staiga išdžiūvusias lūpas liežuviu... Nežino ko tvertis. Pats nepamato, kaip pagriebia sunkią girnapusę ir matyt tikėdamas, kad ta girnapusė gali iš ten jį išvesti, velka ją į aikštę. Nors aišku, kad ir niekieno nenurodomas jis juk numanė gi, kad ta girnapusė jiems nė trupučio nereikalinga.

       Kol priešai buvo pavojingi vyresniųjų nesimatė: visi lygiai su priešais pliekės. Dabar, kada tik vieni nugalėtojai liko šeimininkauti turtingose priešų sodybose, vyresniajam buvo daug rūpesnio.

       Štai vienoje pusėje pasigirdo klyksmas, keiksmai. Vyresnysis randa: du jaunikliai šiųmečiais gaidžiukais prieš vienas kitą stiepias, Nekantrūs ginklai, kurie buvo priešams skirti, virpėjo rankose ir štai-štai ruošės saviškį kirsti. Čia kivirčas del arklio. O štai kitam kampe daug piktesnio barnio priežastis: jauna priešų moteris.

       Išmintingas senis numano kas daryt:

       – Ji mano, – sako.

       Ir tada tie, kurie putoti prieš vienas kitą stovėjo, svariais žvilgsniais palydi tą šmaikščią, neregėtai juos žavinčią moterį ir tuojau nurimę abu greta bėga kito turto plėšti.

       Paskui puota.

       Skaitytojai, pasiruoškit padaryt malonės aktą. Nes aš anksčiau apgalvotu planu ruošiaus nusikalsti. Nepatieksiu iškilmingų, senovės gyvenimo aprašymuos įprastų puotų paveikslų, nevartosiu šydo, nė kitokių grožybių.

       Jokios tvarkos. Visur kur tik rado patogesnę vietą, skubiai ir kuo galėdami sotinas. Išsijuosę. Veiduos po plačiąją, lyg pečiadantė, šypseną. Net auksuotų taurių trūksta! Gėralą semia visu kuo, dargi rieškučiom. O gėralas? Jis taip dvokia aitria rūgščia ir graužia kartumu gerkles, kad dabartiniai „Metropolio“ gerėjai ir nuo vieno antpirščio, kaip kačiukai nuo pypkės syvų, – išsitiestų. Kumelės pienas, na tai ir su dabartiniu šampanu nepalyginsi. Rūkytos ir kitokios mėsos gabalai. Žuvys. Vaisiai. Be atodairos į žiaunas kemšama. Ir viskas, kas tarp plačiųjų dantų pakliuvo, kriaukši ir smunka gilyn, o ten dugnas labai toli: ten didžiuliai valgių griežiniai, lyg štukoriaus rankose pinigas, be pėdsako dingsta.

       Kada visi įkaito, kada kojos pačios pasikeldavo ir šeimininkų valios neklausydamos treptelėdavo, kada rankos plačiais ratais pamėgo judėti – prasidėjo žaidimai. Išsistovėję eržilai nesuprantamo pykčio pagaut krato karčius, vilpši aukštyn paskuigalius. Nė vieno mandagaus gesto! Švelnaus nusiteikimo asmenybei ir žiūrėt būtų nepatogu. Ne tik kojas vienas kitam mindo... na, ką čia kalbėt!

       Vienas kitam kimba į sprandą. Ritas, minas, glebesčiuojas, meta vienas kitą žemėn ir kartu būriais griūva. Staiga kai kas piktai suurkščia, mat jam pasirodė, kad jam koja pakišta ir pečiu niūkterėta perdaug piktai. Kietas kumštis zimbia į smilkinį. Ir smilkiny smilkteri žiežirbos.

       Vyresniam vėl darbo.

       Galūtinai sotūs visą savo kūną išdraiko aplinkui. Mat, nereikalingos dabar rankos – tai kam jas rankiosi, nereikalingos ir kojos – neverta nė kilot jas! Lai drypso.

       Šernius gėrė. Šernius šurmuliavo kiek gana! Mynėsi. Už juostų po du susikabinę jaunikliai švaistėsi aikštėje, ardė savo kojom žemę, stenėjo, atsiviedėję sviedė vienas kitą. Girdėt jų sunkus kvėpavimas. Jų karštas prakaitas aitriai net iš tolo kvepia. Jų prakaituoti pečiai su pečiais suspausti – nė mintim tarp jų nepralysi. Niekas nenori nusileist.

       – Um! – girdis iš visų krūtinės jėgų atsidusimas. Tai mėginimas priešą žemėn parblokšti. Priešas neatsilieka. Jis ilgai nelaukęs apgaulingu judesiu dėmesį kitur nukreipęs taip pat:

       – Ok! – mėgina priešą ar per petį stačia galva numest, ar keliuos suklupdyt, ar oran pakėlus ant šono patiesti.

       Šernius ėmėsi su vienu. Pasistipinėjo, paakėjo kojų storais pirštais šaknelėm perpintas velėnas, prisitaikė, sukė, metė – parbloškė. Kitą taip pat žemėje paliko. Jau keletas nugalėta. Tada stovykloje pasigirdo balsų, kurių prasmė ši:

       – Žiūrėk! Tai jauniklis! A? Gyslotas berniokas!

       Kada paskui vienas kitą per Šerniaus rankas perėjo keletas jauniklių ir kada vis tas pats likimas juos sulaukė... Staiga atsikėlė iš tarpo vyresniųjų vienas vyras. Pačiam gerume. Prieš pat žilus plaukus smilkiniuos. Tai buvo toks vyras, su kuriuo ir pats vyresnysis mandagiai kalbėjo. Jis nieko neklausė. Kaip žalas jautis niuriai priekin ėjė ir jo plati krūtinė iš tolo jam kelią skynė.

       – Na, eikš! – įsako jis Šerniui.

       Šernius kuklus. Visa savo išvaizda Šernius nori parodyt, kad tų imtynių jis visai nenori.

       Reiškia, mes čia taip sau, žaizdami ritėmės. O taip, kad rimtai, tai nė nemanėm. Jis nori išvengti to susitikimo. Kam tai? Jis tokios garbės ir netroško!

       Ir prieš Šerniaus norą šis vyras paėmė jį už juostos. Ir verste vertė Šernių jo juostos nusitverti. Šernius atžagariavo. Pagaliau tas kietasprandis įnirto:

       – Pienburni, – vadinas. – Ką? Neišmanai kokios tau garbės suteikiama. Tu būsi jo, o ne ko nors kito, parblokštas!

       Stovykla suūžė. Paskui kaip po perkūnijos tylu.

       Ši scena surinko visas dar neužmerktas ir sapnais neuždraikytas stovyklos akis. Aplink atas. Įvairiaspalviai blizgančių akių ratas. Vidury rjiedu už juostų susikibę.

       Šernius jaučia, kad jis pateko į stiprias reples. Jis mato, kad nuo tų imtynių neatsipalaiduos. Jis nebenori šį piktą vyrą dar sykį užpykdyt ir taip pat rimtai jį suima... Tik... visų krūtinių sutartinas kauksmas. Trumpa nejauki tyla ir betvarkis klegesys.

       Mat, tas piktasis aplink save baime apsisiautęs vyras nugara žemę pasiekė ir juokingai, lyg nevykusi šeimininkė skystą tešlą, kojom orą pamaišė.

       Greit. Gal abiem lygiai nelauktai tai atsitiko.

       Taip. Šernius ir šį stipruolį, kurio net ir ramaus visi bijojo, parmušė. Tiesa, gal čia paprastas nuotykis. Gal perdaug tas kietasprandis barzdočius svaiginamo gėralo suvertė sau į gerklę, gal perdaug savim pasikitėjo, gal, pagaliau, stačiai jo koja paslydo ir menkai pagelbėtas jis pargriuvo. Bet faktas, visų akyse lieka neginčijamu faktu. Jauniklis Šernius pečiais griozdingai šakotą priešą paguldė.

       Šis šast, pašoko! Skaudžiai per sukąstus dantis sumykė. Pajuodavo. Pačiupo Šernių. Sklandžiai, lyg karštai mylįs bernas mergą, suėmė jį... Ir jau visi užmirė, – žinojo, kad dabar tai vargas Šerniui! Kol negrikšters ranka, kol nugarkaulis nekriaukšters, tol Šernius iš geležinio glėbio neištruks.

       Akių aplinkinis ratas dar skaidriau sužibo. Burnos kai kur atvėpo. Kai kurios figūros nejučiom pamėgdžiodamos susikibusių pozas keistai persimetė. Užuojauta dabar visa urmu Šerniui krito. Kiekvieną krustelėjimą skaidrusis akių ratas seka. Kai kas suriko:

       – Gana, pakaks!

       Bet ir šaukta nedrąsiai, nes žinoma gi, kad Šerniaus priešas nieko neatbos! Savaip šį ginčą baigs.
       Žinojo visi Šerniaus priešo kerštingą, kietą ir nežinantį kas pasigailėjimas – būdą. Žinojo ir tik vieno laukė, kada pagaliau jis ras reikalingu Šernių sutriuškint.

       Akių ratas niekur nemirksi – mato, kad jie iš lėto vienas kitą žiauriai suėmė. Jaučiama, kad Šerniaus priešas nusprendė taisyklingose imtynėse jam atkeršyt. Akys paspringo reginiu. Akių ratas tyliai žiba ir laukia...

       Veltui laukė.

       Nes vyresnysis, kuriam teko šį būrį tvarkyti, greit reikalą sau vienas apsvarstė. Ir nusprendė: negerai – jei tas jauniklis skaudžiai nukentės, dar blogiau jei vyresniajam nepasiseks. Todel jis staiga suriko:

       – Gelbėkitės, priešai!..

       Bet tuojau paaiškėjo, kad nedaug jo pameliuota. Vos tik spėta krūpterėt, vos tik suprasta to šauksmo prasmė tolumoje tikrai pasirodė priešai. Priešai, jų aukščiau išsklaidyti, surinko gausų būrį ir ėmė nurrmusius ir jokios pavojaus nesitikėjusius lietuvius iš visų pusių supti.

       Vietoms įgėrusiems, vietoms šiaip lig kaklo prisisotinusiems, vietoms apsnūdusiems lietuviams nieko daugiau neliko kaip tik ką patvėrus, ką pametus kiek galima sparčiau sprukti.

       Mieguisti veidai graibo ir nieko neranda. Apygirčiai šuoliais ir bėga ir blaivėja. Imtynių dalyvių, pirmykščius griežčiausius troškimus, kaip chirurgas apendicito priežastį – lyg kas iškirpo. Šoko, tvėrė, bėgo, vienas kitam padėjo. Kerštas, pavydas, pagieža, nirštas vidun smuko. Ir tuos visus įvairius jausmus pakeitė: rūpesnis išsigelbėti.

       Antro epizodo pabaiga

       _________________
       Kalba autentiška
       Keturi vėjai Nr. 3. – Kaunas, 1927 m. lapkritis