Tatai matuojama kilometrais. Matuojama ir tuo, kiek kartų apsisuka laikrodžio rodyklė. Iš šiaurės ėjo žiema. Iš pietų — vokiečiai. Ir susitiko jie ten, kur iš vienos pusės beržai, o iš kitos — ąžuolai sudūrę galvas snaudžia per ilgą žiemą. Kanopos. Arklių kojos. Kareivių kojos. Ir vis vienos už kitų, ir vis kryžmais ir kryžmais. Ant vieškelių ilgi šešėliai, ir pats šešėlio viršugalvis nusmailintas. Kinkuoja šešėlių galvos, smirdi iš sunkiųjų automobilių užpakalių benzolis ir už horizontų duoda dusliai, kaip į pagalvius lengvos, sunkios, sunkesnės ir pačios sunkiausios armotos.
Pagal užsuktų laikrodžių, pagal saulės ir gaidžių giedojimą slinko metai.
Arklių, karvių, kiaulių, žąsų, vištų emigrantai priverstinai kilnojo kepures lietuviškiem pušynam ir dūmė į Berlyną. Šunis ir kates šovė vietoje, o avis piovė visokeriopam reikalui. Neliečiamai, pagal neiškovotą autonomiją, gyveno ožkos ir mito visais Lietuvoj augančiais augmenim.
Neliko bulių, kuilių, avinų, vyrų, šunų.
Kažkaip liūdna net grynai iš formalinės pusės. Ištiesė kojas pušynai, beržynai, alksnynai, dilgynynai, balandynai. Arimai užvertė kulšis. Iš duobių padarė kupras. Per ežerus išsitiesė tiltai, o rugių laukuose atsilapojo ežerai. Lietuva buvo pavyzdingai utėlėm užveista. Ir viskas greitai, pagal įsakymus. Tempo. Berlyniškai.
1
Seniai Daugnorai nurūko kieme degėsiai. Mėlynu kaspinu nuėjo klojimas pas Viešpatį Dievą. Pirmu pasitaikiusiu debesiu nuskrido. Špickepuriai vedė tris dienas paeiliui iš Daugnoros apytuščių kūčių visokias galvijiškas galvas. Baubė jautis Šėmis. Jam vis palengva pritarė Rudžkė ir Žaltukė. Gaila gi savo žmonių. Gal Berlyne bus jų ir daugiau, bet ne toks lietuviško jaučio būdas. Žąsys sukdamos pro beržyną nusigageno, nusigageno.
Ir iš beržyno taip pat atsiliepė:
— Viso geriausio! Viso labo! — Ū-ū-ūžt beržynas.
Veronika po širdim penktą nešė. Taip sunkiai, kaip didžiausią čemodaną.
Laukų gale iš vandens iškišo kelias galvas purienos. Išsiskiedė. Vandens, pelkių ir pievų paviršium pakvipo pavasaris. Pakvipo vėjas iš virstančių girių.
Ir pasmirdo: sušaudytų šunų šimtai, prikartų kačių legijonai, vokiečių odinės kelnės, sprandai.
Pražilęs ir sulinkęs Daugnora slapstė savo nedidelio turto trupinius po palaukes, sode. Užkastos lašinių paltys, džiovintas kumpis ir rugių pūrai pasmirdo. Vaikį iš žydinčių rugių vokiečiai ištraukė ir nusivedė. Kai kas sakė, kad Silezijon anglių kasti nuvarė.
Ir patuštėjo Daugnorų kiemas. Tik kūtėj avis Kotrė su savo ėriukais amžinai sukosi. Nei vokiečiai jos neėme. Rado sergančią. Kažkas pasakė, kad cholera. Nukratė rankas ir nuėjo.
Reikėjo laukus valyti. Šienas leipo papelkėse, kaip persivalgęs buržujus. Brendo rugiai, avižos, miežiai. Todėl Daugnora ėmė ieškoti kito vaikio.
Ir taip po Lajų, Karklininkų, Patilčių ir Nausėdų kaimus Daugnora meškeriojo. Pagaliau vienam kaime susitiko nedidelį, bet tvirtą vyrą. Prisikabino. Prakalbino. Parsivedė.
Po dviejų savaičių Daugnorų kiemas pagyvėjo. Veronika tarytum lengviau nešė savo nėštumą. Elzė vaikščiojo vikriau ir dairėsi.
Aplinkiniai susiedai susitikdami Daugnorą ėmė džiaugtis jo vaikiu:
— Broleli, briedis, meška ir žaibas — tavo vaikis!
— Ė-ė susiedai, iš toliau — viskas savo vietoj, bet arčiau kai pasižiūri — — —
Daugnorai kažkas gulė paširdžius. Petras dirbo už visus Daugnorus. Elgėsi su vokiečiais kiek galėdamas gudriau.
Bet ateidavo vakaras — niekas negirdėjo jį poterių kalbant. Ir į bažnyčią nenorom ėjo. Išvarytas.
Daugnora užuodė tatai. Prievakarį įsėlino į vaikio kamarą. Sienos be kryžių, be šventųjų. Tik kažkokių nepažįstamų žmonių fotografijos ir kiti nešventi paveikslai.
Atsargiai nukabino ties vidurine siena vieną paveikslą ir toj vietoj ištiesė nedidelį Kristusėlį, ištampytą ant kryžiaus. Kažkur pakorė dvejetą šventųjų, o išeidamas ant grindų papylė visą saują švęsto vandens.
Bet po dviejų dienų užėjęs į kamarą savo palaikų nerado. Mūkelė ir šventieji kažkur dingo.
Susimąstė šeimos galva. Koks gi tai žmogus: poterių nekalba ir šventųjų nemėgsta?
Ilgai mąstė. Bet jam vis nebuvo aišku. Tokio žmogaus jis nebuvo matęs. Kaip vabalas. Kaip galvijas.
2
Kotrė taip atsargiai peni savo ėriukučius. Jų tik penketas šį sykį. Bet Daugnora žino, kad tuščiom eiti pas kleboną labai nepatogu, o eiti rodos teirautis — dvigubai nepatogu.
Ir kaulinės rankos ėmė gaudyti mažiukus buriukus po tvartą. Vieną nutvėrė už kalnieriaus. Panarino į maišą. Pakilnojo. Pasuko. Suieškojo dar ir kitą. Sumiknojo Kotrė. Rods, net atskirais žodžiais. Bet ji juk tam ir palikta, kad nuolat savo veislumu patenkintų visus Daugnorų trūkumus.
Kupra. Bet ji juk tam ir palikta, kad nuolat savo veislumu patenkintų visus Daugnorų trūkumus.
Kupra. Kuproje maišas. Dviejų galvikių, keturių kojyčių mišinys tame maiše. Mikteri kartais. O klumpės klapsi moliniu taku. Palauke. Pamiške. Paprūde.
— Garbė Jėzui Kristui!
Garbė. Garbė. Garbė. Ir amžinai garbė. Nusilenkimų be galo.
Žvilga klebono pakaušis, kaip vazelinu nuteptas. Auksinis dantis ponevalia lenda pro lūpas laukan.
— Tai šit, klebonėli: du buriuku... Vot dėl visa ko. Kad taip pastaruoju laiku man neaišku pasidarė. Turiu vaikį ir tokį prašmatnų, kad neduok Dieve!
— Na, brači, sūnau mano, kas ten per vienas? Kuo jis kvepia?
— Perprašau, klebonėli, kaip? Kvepia tai taip, kaip ir mes, bet poterių visai nekalba ir kažkur mūkelę paslepia.
— Sūnau mano, matai, blogą vaikį pasistorojai.
— Ne, klebonėli, neblogas. Ant darbų — sudegęs. Ir gudrus ir apsukrus.
— Bet man rodosi, kad tavo tas vyras cicilistas ir bedievis.
— Vot, to tai nežinau. Ir atėjau todėl. Kas tie cicilistai, tai pirmą syk išgirstu, bet jei poterių nekalba, tai tur būt bedievis.
Taip ir nutarė.
Grįžo namo užsimojęs vaikį pamokyti. Jei nepasitaisys — reiks ir atsiskirti. Negi gyvensi su tokiu. Bet vos susitiko Petrą, pažiūrėjo į jo gyvą ir spindintį veidą — senis aptižo ir nuoširdžiai pradėjo:
— Kai apsižiūrėjau, Petrai, tai mūsų laukai šokte prašoka kaimynų. O jei dar sykį Kotrė turės bent 5 mažiukus, du tau atiduosiu: kailiniam apikaklę galėsi pasirėdyti.
Kažkodėl neišdrįso. Kažkuo galingu kvepėjo Petras. Ir dievotas žmogus, įpratęs amžinai tūpčioti prieš dangų ir žemę, atsitūpė ir prieš Petrą.
Kartą per Elzę klebonas pasikvietė Petrą pas save. Į akis panoro pažiūrėti. Bet atsikando. Petras nepabučiavo rankos ir nenusilenkė. Kokios klumpės įėjo, tokios ir išėjo.
Ilgai žiūrėjo pro langą klebonas į keistą žmogų, kažkuo artimą ir tolimą. Aišku, kad tai tik išgama. Tokius su šaknim išraunama. Bet jam neaišku, kaip jis nuo vokiečių išsisuka. Juk dabar vyrus ne mažiau gaudo kaip karves ar arklius. O jis toks judrus ir tiesus valkiojasi jo parapijos ribose.
Per išpažintį įsakė klebonas Elzei pasistengti paveikti Petrą iš meiliosios pusės.
— Sulaužyk, girdi, jo ožį! Neblogas būtų iš jo vyras! —
Bet Elzė į Petrą sulaužė tik savo ožį, o keistas vaikis nepakito.
Veronika truputį neapkentė Petro. Gal todėl, kad jis nesimeilina jai, kaip pirmasis rudaplaukis.
Tuo tarpu vokiečių visokio plauko valdininkai ėmė vaikščioti laukais ir registruoti kiekvieną nupjautą rugių pėdą, kiekvieną padėtą kiaušinį ir išperėtą viščiuką.
Naktim Petras iš laukų suvilko į kūtę rugius. Lentom, kočėlais apiplakė ir gautuosius rugius supylęs į maišus paslėpė.
Paskiau prasidėjo krosnies statymas. Keistas krosnis. Statė, statė. Nei su kaminu jungė, nei liuktų darė. Tik kai buvo baigta, pro užpakalinę skylę supylė į tą krosnį visus grūdus.
Krosnies durelės. Fasadas. Ir išmintingasis vokietis kitaip nepamano. O viduj šnekasi rugys su rugiu, kad vis dėlto durni gi tie okupantai. Kad lietuvis įstengia dar okupantą apmauti.
3
Karvė atsivedė dvi karvytes. Jas reiks užregistruoti. O kai paaugs, reiks pasus parūpinti, o gal ir Berlynan palydėti. Taip sakė senimas, taip sakė karo valdžia miestelyje.
Vieną dieną seniūnas paliepė valdžios knygose karvytes įmetrikuoti.
Tada pakilo Petras.
— Dėde, aš užrašysiu telyčiukes, įtrauksiu taip, kaip reikia.
Paskiau pasirodė, kad Petro vienos telyčios savo vardu užrašyta, o kitos — Elzės.
Subiuro Daugnorai sužinoję.
— Bene lizdą pradedi sukti svetimoj pastogėj?
— Taigi. Bene per akis pavogti telyčiukę taisais? —
Ir abu Daugnorai buvo nutarę eiti pas seniūną, kad tas metrikus pertaisytų.
Baubė, žaksėjo telyčiukės. Koncertas kas vakarą ir rytą. Paūgėjo.
O po kiek laiko trys karvės pešė šieną iš bendrų ėdžių.
Kai vokiečiai atėjo apžiūrėti ir liekančius nuo šeimos galvijus paimti — iš Daugnorų nieko neįstengė išvesti. Net kariškų įstatymų paragrafai buvo apeiti. Aplinkiniam kaimynam iš tokios pat šeimos išvedė visą prieauglį.
Tada senis Daugnora prisikišęs prievakarį atsargiai teiraujas:
— Petrai, kodėl vokiečiai mum paliko telyčias? Ar čia tik ne koks gudrumas?
— Todėl, dėde, kad tu mažiau pas kleboną bebėgi!
Susigėdo ir susiraukė senis. Nuėjo prie savo lovos, išsitraukė rožančių ir išėjo. Taku. Keliuku. Paprūde.
Sugrįžo susimąstęs, ir žmona ėmė kalbėti, kad Petras esąs didelis paleistuvis, sukčius, bedievis. Jam viską tik velnias padedąs. Jeigu ilgiau jis liks, laukus, pievas, trobą, kūtę ir kamaras savo mažais velniukais apsodins. Ir tada viskas seksis, bet viskas eis velnio naudai.
Taip įkalbėjo klebonas. Taip patikėjo Daugnora.
Veronika patiesusi dvi krūtis ant atšerpetojusio stalo kartu su savo seniu susimąstė.
Tarė abu. Mislijo. Ir nusprendė Šv. Antanui mišias užpirkti ir kas vakarą po vieną rožančių atkalbėti.
Petras nežinojo nieko, kaip šventieji už jį kozirius guldė, kaip nardė apie riešą kas vakarą rožančiai. Kaip kasdien buvo krapijama ir smilkoma verbom jo kamara.
Nieko negelbėjo.
Petras nesitaisė. Bet jo darbštumas buvo nepaprastas. Laukuose iškritus sniegui ir sustingus pelkėm, jau 4 val. ryto iš Daugnorų kiemo sniege pasirodydavo vėžės. Pasukdavo į mišką. Paskiau grįždavo vieną, kitą ir trečią kartą. Tik dabar giliai įspausdavo sniegą.
Petras gabeno rąstus naujam klojimui.
Gulė rąstai palei kūtės sieną, kaip degtukai į dėžutę.
Ir vėl Daugnora pamiršo apie velnius. Augo rąstai, telyčios, aviniukai, pasitenkinimas.
Pavasarį kartu su žiedais kažkas atėjo naujo. Rąstų buvo tiek ir tiek. Tik duonos truputį mažiau. Tik pinigų pritrūkdavo.
Veronika ėmė Elzę stebėti. Akyliai. Kaip pusmergė dedančią vištą. Ir pastebėjo, kad Elzė kažko trūsėsi po Petro kamarą. Lovą švariau sutvarkė. Prie lovos sienoj kabojo vis naujų ir naujų gėlių žiupsneliai.
Kažkokių žmonių paveikslai dairėsi po kamarą prie sienų primušinėti.
Daugnorai ėmė įtarti dukterį.
— Išsirpo tai išsirpo, bet sau, o ne kokiam ten perėjūnui nečystam.
— Ne pro šalį, ne pro šalį akį tvirčiau užmetus. Žiūrėk, kamarą, lovą išpuošė. Snukiuojasi. Kurią nors dieną pamatysime bepumpstančią.
Čiaksėjo Daugnorai palei krosnį vaikus nuguldę. Patamsyje.
O kamaroj du įsimylėjėliai dalijosi nepasidalydami glėbiais. Stiprūs vyriški glėbiai sugniauždavo mergą. Kad ir nenorom, kad ir besispiriant. Sulūždavo per pusiau Elzė, suglebdavo rankų raumenys, ir raudonikė merga padrėgdavo prakaitu. Ir alsavimas tas taip sunkiai imdavo plaktis.
— Nusivilk, Elziut, tą storąją. Ir vėsiau. Ir —
Nusivelka storąją.
Vėl keliolika minučių tylių kabinėjimųsi. Vėl iš sodo ir iš lauko lenda šilto oro gniūžtys. Lūpos įsikabinę į lūpas, degina ir degina. Net gal per daug. Net gal per labai. Todėl pažastyse vėl pasidaro drėgna.
— Elziut, nusivilk ir tą plonąją.
Nusivelka ir plonąją.
Nors marškiniai ir stori, bet išsispaudžia du kieti kalniukai pro marškinius. Kietieji kalniukai aiškiai atsiremia į vyrišką krūtinę, pusnuogę, apsamanojusią.
Ima drebėti Elzės krūtinė, o už krūtinės kažkas mažu kūju duoda ir duoda. Nepaprastai greitai. Rankos nučiumpa Petro plaukus. Drasko ir tąso. O vyro krūtinė kažkaip slegia, kaip vyndirbio presas išsirpusias vyšnias. Ir didelis kūjis smarkiai muša. Daužo į Elzės dešinįjį kalniuką. Elzė ima verkti ir paleidus rankas nebesigina. Jai be galo linksma ir liūdna. Jau 23 metai, ir tik pirmą sykį ją vyras taip kankina, taip nepaprastai kamuoja.
Ir taip keliasdešimt vakarų.
Daugnorai susekė. Suuostė.
Pasišaukė dukterį pas save ir ėmė sakyti pamokslą. Pasakė. Paskiau:
— Tur būt jau nebečysta esi? Laikas gal su kunigu dėl sutuoktuvių pakalbėti? Ko tyli kaip melžiama?
Elzė ėmė verkti. Ji tik myli ir daugiau nieko. Ir ko dabar tėvam? Juk ir Dievas negynioja mylėti.
Daugnora įsispyręs į kamašius ir pasitaręs su pačia, vėl tais pačiais keliukais, takiukais išnyko.
Pas kleboną.
Bet klebonas išklausęs, ištardęs užvažiavo:
— Šunim dukterį savo geriau užpiudyk, negu už bedievio atiduok!
— Na, klebonėli, jeigu, padėkim, ji, vot. Kaip čia pasakyt.
— Sakysi, pagimdo, — pataisė klebonas.
— Nuje, tada nei be šis, nei be tas. Vis tiek ženytis reiks.
— Šunį! Niekados už bedievio! Liks ir paliks beturinti vaiką. O kas bus, kai paliks beturinti visam amžiui šėtoną po šonu. Jei nusidėjo, bus galima atleisti nuodėmes. Dievas gailestingas. Bet amžinai prasižudyti... Turėk proto, sūnau mano!
Ir sustiprintas ir sumuštas parklumpojo Daugnora namo. Pušys kelia seniui kepures. Kadugiai linkčioja. O vis dėlto markatna. Dygu dūšioj.
4
Klebonas nervingas. Plaukai nuo galvos seniai nušliaužė. Nušliaužė kartu su tais metais, kai ir žiemą, ir rudenį, ir vasarą vis būdavo pavasaris. Beveik be galo.
Kai jis buvo jaunas kunigas. Laibas. Aukštas. Geltonais, plonučiais, garbiniuotais plaukais.
Kitaip atrodė pastatytos bažnyčios. Kitaip stovėjo kryžiai pakelėse. Jie visi buvo linksmi. Net mūkelė ir ta šypsojosi perdurtu šonu ir su vinim kojose ir rankose. Tik paskiau, kai jo mylima pateko į kalėjimą, jis užtemo ir pasidarė niūrus ir baisiai mylintis Dievą.
Jo mylimą Stasę už priešvalstybinį veikimą rusai pasodino į kalėjimą. Uždarė į mūrus. Bet nebe vieną. Praslinko keli mėnesiai, ir jos kameroje vieną naktį sucypė mažučiukas geltonplaukis sutvėrimėlis.
Paskiau ligoninės, gydytojai, prižiūrėtojai.
Kai pagijo, kalėjimo vyresnybė norėjo atimti iš Stasės vaiką ir atiduoti į pamestinukų prieglaudą, bet motina keliuose klaupusis išprašė, kad leistų jai pačiai mažučiuką auklėti. Ir kai mažučiukas paaugo į mažutį, o mažutis į mažą, tada jam buvo apie 10 metų.
Piovė širdį motinai, jai buvo liūdna: kodėl vaikas kalėjime? Juk tiek kartų žydi užusieny pievos, tiek kartų lekia ir atlekia iš užjūrio paukščiai. O jis kalėjime. Nenuteistas. Tik dėl motinos.
Stasė nusprendė paleisti sūnų. Spyrėsi mažasis. Bet sutiko.
— Tik, mama, kai man bus nuobodu, aš vėl sugrįšiu.
— Sugrįši, pumpuliuk mano, sugrįši…
Motina sukalė viską, kas reikalinga, sūnui į galvą. Suminėjo tą jaunąjį, gelsvaplaukį kunigėlį. Nurodė adresą.
Tik kai mažasis berniukas atėjo į nurodytą vietą, tokio kunigėlio nebuvo. Kažkas davė antrašą. Vėl iškeliavo. Bet ir ten nebuvo.
Ir pagaliau, kai surado, plika galva kunigas buvo rūstus ir vaiką išvijo.
Ilgai berniukas ateidavo į bažnyčią pasižiūrėti, kaip jo tėvas laiko prie altoriaus mišias. Rodos, kad būtų mama, jis kartu su mama prieitų prie kunigo ir nusivestų nuo altoriaus.
O dabar jam baisu. Jis nebetiki, argi tai būtų tas pats kunigas. Tik pavardė ta pati, tik balso skambėjimas toks pat kaip motina kalė jam į atmintį.
Kai nusibodo berniukui vis prie to paties altoriaus kažko laukti ir žiūrėti, jis nebeatėjo. Dingo ir dingo. Gal pas motiną buvo grįžęs? Gal apėjo miestus? Kaimus?
O plikojo kunigo akyse berniukas liko, kaip fotografijos negatyvas. Liko toks mažas ir nekintantis.
Bet dabar ji kalėjime, o kunigo širdy taipogi kalėjimas. Vienuolynas. Jis kerta iš žmonių širdžių nuodėmes nepaprastu mokėjimu. Jis siunčia visus į pragarą, kurie ne taip mąsto, kaip jis.
Ir todėl jis atsisėdo į puikų namą. Todėl įgijo 20.000 aviją. Todėl jis ir klebonas.
5
Elzė pasiskundė Petrui, kad tėvas ją virkdęs. Susirėmė jaunas tiesia kakta vyras su seniu.
— Ko nori, seni, iš Elzės? Ko nori, sakyk! Ji tavo duktė, o mano mylima! Jei tu daug teisių į ją turėjai, tai vis dėlto aš dabar daugiau į ją turiu.
Jei aš ją vesiu ir išsivesiu — nieko nepadarysi!
Daugnora suslūgo, kaip pradurta pūslė.
— Ne, Petrai, ne tas! Sūneli, ne tas! Aš tau papasakosiu. Kad tu, sūneli, būtum kaip kiti žmonės! O dabar, klebonas sakė, kad už tavęs vistiek negalima leisti. Tu netiki į Dievą. Sūneli, mesk tokiu buvęs! Tada viską. Net pusę žemės...
— Eik, dėde nevozgurojęs! Klebonas jau išsikraustė iš proto, ir jeigu tu jo klausysi, ir tu išsikraustysi!
Tyla tęsėsi kelias savaites.
Bet ūkis neblogėjo. Važiavo šienas į pastoges. Kilo šieno kartys, kaip New-Yorke dangorėžiai. Derlinga ant šieno buvo vasara. Palauke bėgo žalios avižos iki pelkių. Ritmingai linkčiojo rugiai, kaip žmonės bažnyčioje per pakėlimą. Šilti vėjai vaikščiojo po beržyną, po sodą, po mišką.
Petras nueidavo į bažnyčią. Bet davatkos sakydavo, kad jis per mišias skaitąs kažkokias knygas. Ypatingai sekė kleboną ir jo kiekvieną žingsnį.
Kartą grįžęs tarė:
— Bailiai gi tie kunigai! O visų bailiausias — mūsų klebonas! Jau kelintą mėnesį vis skaito po mišių už kaizerį maldą. Kodėl? Rods, kaip ir priešas mum tas kaizeris! Vokiečiai varu verčia? Veidmainiavimas nuo kulnų iki nosies galo. Iki tos prakeiktos plikės!
— Nekenčiu aš to mūsų plikagalvio!
Elzė uždėjo delnu jo burną ir nutildė. Pakabino savo abi rankas ant Petro kaklo. Prisitraukė. Dingo apmaudas. Kažkur išgaravo klebonas ir jo vaizdas.
Vasara persilaužė į rudenį. Parapijonam buvo pasiūlyta misijonorių misija per Šv. Povilo atlaidus. Sutiko. Gi šventi daiktai. Suvilko kumpių iš paskutiniųjų, kiaušinėlių, viščiukų. Klebonija ruošėsi kelias savaites. Vokiečių valdžia dideliem Dievo tarnam nedraudė savo misijų atlikinėti. Todėl vieną rytą benediktinų, pranciškonų, tretininkų ir šiaipjau stambių kunigų suvažiavo klebonijon keliolika vežimų.
Paskiau pasipylė iš kaimų, kaimelių, vienkiemių užguiti žmonės, kaip stimpančių utėlių būriai. Atgailauti. Graudentis. Melstis už okupantus ir kažkokias nuodėmes.
Prasidėjo nepaprastos rekolekcijos.
Į sakyklą lipo ir lipo juodom ir rudom ...pom misijonoriai, klebonai ir pralotai. Klausyklos stenėjo laužomos. Nuodėmės po nevalia grūdosi. Prie altorių smilko surogatinio vaško žvakės. Greta stovinčiam Šv. Petrui net silpna ant širdies pasidarydavo nuo smirdančių dūmų.
Tik Marija vis vienodai traukė ištraukti negalėdama septynius peilius iš širdies, ir į tą liūdną sceną žiūrėjo galvą nuleidęs nukamuotas Kristus.
Šiaip viskas tvarkoj. Kažko verkia žmonių eilės prie Dievo stalo. Ubagai kerta kažkokią giesmę polkos taktu. Į zakristiją įeina, išeina ir vėl įeina baltom kamžom kunigai. Ūžia Dievo namas, kaip kavinėj džiazbando muzika.
Bet apie 12 val. prasidėjo žmonių virkavimas.
Misijonoriai mosavo kryžiais, klupdė į kelius judančią bažnyčią.
Pagaliau įlipo pats parapijos klebonas sakyklon. Jo iškalbos klausysis aukšta kunigų diduomenė. Todėl jis pradėjo nepaprastu iškalbumu ir juo į galą, juo tragiškesnė darėsi jo kalba.
— Verkite, pasileidėliai, paleistuviai! Verkite Dievą šimtais kartų į kryžių kalę! Iš žaizdų trykšta kraujas karštas ir gailestingas, o jūs, užkietėjėliai, nesijudinate! Verkite...
Ūžė bažnyčia. Verkė. Kukčiojo.
— Ir jei perkūnas trenktų tuoj į šią vietą, jūs šėtonu atsiskirti negalėtumet! — ir pačiupęs kryžių metė į bažnyčios vidurį:
— Mindžiokite latrai, Kristų! Mindžiokit užkietėjėliai! Išlašinkit paskutinį kraujo lašą!
Į grindis parpuolė visa bažnyčia ir baubė ... instrumentų visais balsais. O pamokslo ...usę kunigai pasiruošę buvo ploti delnais už tokią iškalbą.
Bažnyčios vidury ėmė kažkas stumdytis ir bruzdėti. Klebonas įvargo ir kartu su žmonėm klaupėsi kalbėti Sveikų Marijų.
Bet bruzdesys vidury netilo, ir kai daugumas suklaupė, status ir drąsus vyras šūkterėjo ant visos bažnyčios.
— Ko jūs klausote to melagio? Jis bailys ir melagis. Jis ne tik bailys, jis paleistuvis ir sukčius!
Klebonas atsisuko ir pamatė stovintį ir plūstantį Petrą. Paraudo plika galva. Užkimusiu balsu sušuko bažnyčiai:
— Štai, vaikai mano, šėtonas apsėdo žmogų! Dabar jį kamuoja!
— Ne mane apsėdo velnias, klebone, bet tu juo virsti! — vėl riktelėjo žmogus.
Petras stengėsi pasilypėti ant suolo. Kalbėjo, kaip agitatorius į pamaldingą minią.
Klebonas peržegnojęs parapijonis išlipo ir tuoj įsakė maršalkom Petrą išmesti iš bažnyčios.
Petras grūmėsi su dvejeta maršalkų ir nėjo. Jis grūdosi į sakyklą. Jis buvęs visuomet ramus, dabar staiga pašėlo.
Prie altorių svyravo žvakių liepsnos, ir Šv. Petras ėmė abejoti savo šventa egzistencija. Marija metė žaidus peiliais ir įsiklausė.
Bažnyčia vėl ūžė, bet kitokia nuotaika. Žmonės nesikišo prie Petro. Velnių apsėsto paliesti negalima. Bet vos spėjo klebonas nueiti į zakrastiją, pasirodė didžiosiose duryse 3 vokiečių žandarai. Būrys maršalkų. Kunigų keletas.
Su Petru buvo baigta.
Žmonės matė, kai jį iš bažnyčios ir iš miestelio išvedė. O už miestelio ėjo daug kelių: į miškus, girias, miestelius. Kuriuo Petrą nuvežė vokiečiai — niekas nematė.
Tuštėjo bažnyčia. Tik Kristus prie kryžiaus pasilikęs vienas susimąstė. Jam nebuvo pakankamai aišku, kodėl šiandie čia toks nepaprastas įvykis nutiko.
Keliom dienom praslinkus klebonas ištardė, kas ir iš kur buvo Petras. Ir tik dabar jam paaiškėjo, kad tai jo Stasės sūnaus būta. Net pagailo, bet karo atstovybė nebegalėjo nurodyti, kur yra toks žmogus. Elzė šniurkščiojo kelias savaites. Nekalbėjo. Nesitarė. Padžiūvo. Daugnoram ir gaila kiek ir džiugu, kad vieną sykį nusikratė tokiu keistu žmogum.
_________________
Kalba autentiška
Trečias frontas Nr. 2. Rašytojų aktyvistų kolektyvo literatūros gazieta. – Kaunas, 1930 m. balandis