MIESTELĖNAI (1991-1999)

Kultūros ir literatūros almanachas „Miestelėnai“ (1991 m., 1995 m., 1999 m. , redaktorius ir sudarytojas Eugenijus Ališanka) – tai savotiškas vieno žmogaus (E. Ališankos) kultūrinis sąjūdis, bandęs sumoderninti lietuvių kultūrą ir literatūrą, siūlęs atsisakyti lietuvių literatūroje vyraujančių agrokultūrinių tradicijų, propagavęs postmodernistinę miesto kultūros idėją. Kas ketveri metai buvo išleisti trys alamanacho numeriai: „Miestelėnai. Tauros almanachas“ (Taura, 1991), „Miestelėnai. Miestas ir postmodernioji kultūra“ (Taura, 1995), „Miestelėnai. Tyla ir postmodernioji kultūra“ (Gervelė, 1999). Leidinio centre – miesto kultūros, XX a. pabaigos civilizacijos, postmodernizmo problemos, sprendžiamos pasitelkus esė, prozos ir poezijos kūrinius. Trijuose almanacho numeriuose spausdinti moderniųjų Lietuvos rašytojų bei eseistų (V. P. Bložės, K. Navako, V. Daunio, V. Rubavičiaus, A. Juozaičio, J. Ivanauskaitės, D. Kajoko, K. Ostrausko, R. Tamošaičio) tekstai ir verstinė postmoderniųjų užsienio autorių kūryba. Pirmojo almanacho numerio (1991) centras – išgryninta miesto idėja. Įžanginiame žodyje sudarytojas skelbia būtinumą kondensuoti kūrybines pastangas, įžvalgas ir nuojautas į miestą, kaip žodį, rašomą iš didžiosios raidės, kaip „daiktą, kiek didesnį už žmogų“, kaip dvasinę tikrovę žmogaus, kuris vadinamas miestelėnu: „Miestas patiria savo pilnatvę ne mūruose ir ne rūmuose – jo centras – miesto žmogus – miestelėnas. Miestas – tai statinys dvasioje, statinys, kurį statome savo kasdieniu darbu – mes, miestelėnai, gildijų ir cechų nariai, amatininkai – poetai, dailininkai, filosofai“. Almanache nagrinėjama ir lietuvių tautos bei literatūros „sumiestinimo“ tragedija, apie kurią didžioji lietuviškos literatūros dalis byloja su neslepiamu skausmu. Antrasis „Miestelėnų“ numeris (1995) tyrinėja keturias, iš pirmo žvilgsnio nesusijusios sąvokas: miestą – postmodernizmą – Rytus – religiją. Daugiausia dėmesio almanache susilaukia postmodernizmas. Skirtingi autoriai iš įvairių pozicijų analizuoja šį nevienareikšmį kultūros darinį kaip visuotinę istorinę kategoriją, kaip naują epochą, kuri žymi kultūros „pabaigos pabaigą“. Daugiausia almanache kalbama apie postmodernizmo pirmtakus, jo istoriją ir skiriamuosius bruožus, tačiau akcentuojami ir kiti, postmodernizmo fone ryškėjantys svarbūs dalykai – religijos situacija ir likimas, Rytų kultūrų veikmė, neklasikinio diskurso užuomazgos. Trečiojo numerio (1999) autoriai – miestelėnai: filosofai, kultūrologai, muzikologai, poetai, rašytojai – svarsto svarbiausius nūdienės kultūros dalykus įsiklausydami į tylą, kalba apie tylos kategoriją, pagaliau apie pačią tylą. Leidinio sudarytojas E. Ališanka, remdamasis G. Steinerio, L. Wittgensteino ir kt. filosofų mintimis, parodo tylos vaidmens iškilimą mūsų kultūroje, bando užčiuopti šio reiškinio priežastis. „Žaidžiant E. Ališankos metaforomis, jo teksto neapibrėžtumu ir nuolatiniu prasmių ieškojimu, tokį rašymą būtų galima pavadinti (ne)sąmoningu ėjimu į tylą, vengiant parodyti savo vertybines orientacijas, kalbant metakalba, vengiant minčių raiškos originalumo, slepiant individualumą“ (Gitana Notrimaitė). E. Ališankos „Miestelėnai“ buvo savalaikis kultūros reiškinys, tačiau sunkiai identifikuojamas dėl pernelyg didelio užsižaidimo postmodernistinėmis vingrybėmis, tad svariausias šio sąjūdžio įvertinimas priklauso ateities kartoms.