Almanachas „Miestelėnai“ Nr.1 (1991)

Miestelėnai. Tauros almanachas (Taura, 1991). Šis almanachas gimė kaip idėja kondensuoti kūrybines pastangas, įžvalgas ir nuojautas ties tam tikrais centrais, idant susikauptume ir mes patys. Pirmojo numerio centras – miesto idėja. Įpročio žvilgsnis slysta pažįstamų formų paviršiais, ir miestas jam lieka daiktu, kiek didesniu už žmogų. Tačiau miestas – tai ir dvasinė tikrovė, tai statinys dvasioje, statinys, kurį statome savo kasdieniu darbu – mes, miestelėnai, gildijų ir cechų nariai, amatininkai – poetai, dailininkai, filosofai. Kartu Miestas kyla ne tik dvasioje, jis tampa konkrečiu kiekvieno miestu – Vilniumi, Kaunu, Hamburgu ar Paryžiumi. Ir Miestas patiria savo pilnatvę ne mūruose ir ne rūmuose – jo centras – miesto žmogus – miestelėnas. Ką reiškė miestas bibliniam žmogui ir kaip mes jį suvoktam šiandien? Kas sieja Dangiškąją Jeruzalę ir Vilnių? Kaip miesto žmogus patiria antlaikišką Babelio bokšto griūtį? Tai klausimai, į kuriuos mes privalome atsakyti sau dabar, statydami Miestą ir kartu regėdami nuolatinę pamatų eroziją, kiekvienu savo judesiu rinkdamiesi tarp civitas dei ir civitas diaboli. Tai nėra vien etinis apsisprendimas – pirmiausia religinis būvis, su neišreikštu tragiškuoju elementu, paslapties apendiksu, kuris netgi atima pasirinkimo galimybę ir kartu išlaisvina. Arijų nomadizmas išblyško lietuviškam kraujy, ir netgi pasiryžęs pakeisti kraštą ar vien tik miestą, patiria tragiškumo veikmę. Išėjęs iš Kauno į Vilnių užpildo savo būtį traukinio laiku, vilnietis provincijoje – tik tragiškasis exodus. Didžioji lietuviškos literatūros dalis byloja apie tai su neslepiamu skausmu. Tad kas gi tas Miestas? Galbūt imago mundi, pasaulio, kuriame tu ir teesi savimi, forma? Eidamas į miesto centrą, sakai – einu į miestą, ir tai ne tik metonimija, tai – miesto esmės švystelėjimas, tai archetipinis potroškis priartėti prie axis mundi, suklupti prie altoriaus, pabučiuoti karaliaus purpurinio apsiausto kraštelį. Tačiau sugrįžti į priemiestį, į pusiau chaotišką, desakralizuotą sferą, kurios neįveiki net įvardijęs ją eilute ar potėpiu. Belieka vėl gręžtis į širdį, lieka nuolatinis grįžimas į Miestą.