|
<< Atgal
J a m e s a s C l i f f o r d a
s (g. 1945) yra Santa Cruzo Kalifornijos universiteto profesorius. Unikalioje
studijoje „Kultūros iššūkis“ („The Predicament of Culture“, 1988), kurioje jungiama istorija, literatūra, etnografija ir antropologija, jis
atveria naują kultūros vertinimo bei tyrinėjimo
perspektyvą. Tai – kritiška postkolonijinė Vakarų etnografijos studija, kur keliami
esminiai klausimai apie kultūrų ribas, abejojama
europocentrinių nuostatų pagrįstumu ir tradicinių kultūros tyrinėjimų
autoritetingumu.
Viena įdomiausių J. Cliffordo
studijos temų, išplėtotų skyriuje „Apie etnografinį siurrealizmą“ („On
Ethnographic Surrealism“), – sąveika tarp kultūros tyrinėjimų
praktikos ir meno idėjų. Autorius argumentuotai parodo, kaip XX a. etnografijos ir
muziejų veikla, nevakarietiškų tradicijų aprašinėjimas
bei egzotiškų artefaktų kolekcionavimas veikė modernistines meno
kryptis, ypač – siurrealizmą. Šias sąveikas autorius laiko esmingu globalaus
kultūros modernėjimo reiškiniu.
JAMES CLIFFORD
Apie etnografinį siurrealizmą
Iš anglų k. vertė VITALIJUS
ŠARKOVAS
Sukergti dvi, atrodytų,
nesuderinamas realybes tokiu aspektu, kuris joms akivaizdžiai
netinka… |
Maks Ernst. „Koks
koliažo mechanizmas?“ |
Etnografinis siurrealumas
Maussas, Bataille'is, Métraux
André Bretonas dažnai tvirtindavo, kad
siurrealizmas yra ne doktrina ir ne kokia nors konkreti idėja, o veikla. Šiame skyriuje
nagrinėsiu etnografinę veiklą, vykdomą, kaip ir visais atvejais, pagal konkrečias
kultūrines ir istorines aplinkybes. Pagrindinį dėmesį skirsiu etnografijai ir
siurrealizmui tarpukario Prancūzijoje. Nagrinėti šias veiklos rūšis kartu – kartais
jų nė neatskiriant, vadinasi, laikyti abejotinu visuotinai pripažintą požiūrį, kas
jas skiria ir kas joms bendra. Man rūpi ne tiek rekonstruoti intelektualinę ar meninę
tradiciją, kiek pakeliauti kai kuriais link jos vedančiais aplinkkeliais, kuriuos laikau
svarbia šiuolaikine orientacija į kultūrinę tvarką. Nors kartais vartoju įprastinius
terminus neįprasta reikšme, mano tikslas yra atlikti retrospektyvinį įsitvirtinusių
apibrėžimų pjūvį ir, jei įmanoma, atkurti situaciją, kai etnografija dar buvo
kažkas neįprasta, o siurrealizmas dar nebuvo priskiriamas šiuolaikinio meno ir
literatūros sferai.
Orientacija į kultūros tvarką, kurią nagrinėju,
negali būti tiksliai apibrėžta. Tiksliau būtų ją pavadinti modernistine nei
modernia, suvokiant ją kaip kultūros vertybių fragmentavimo ir sugretinimo problemą
– ir galimybę. Šiuo atkerėtu požiūriu, stabili kolektyvinių reikšmių tvarka
atrodo sukonstruota, dirbtinė, o dažnai iš esmės ideologiška ar represyvi. Tas
normalumas arba sveikas protas, kuris gali įstumti į beprotybę ištisas imperijas arba
reguliariai sukelti pasaulinius karus, yra suvokiamas kaip priešiška realybė, kuri turi
būti ardoma, parodijuojama ir kurios ribas reikia peržengti. Pabandysiu paaiškinti,
kodėl etnografinę veiklą derėtų sieti su šių kritinių požiūrių, paprastai
priskiriamų menininkams avangardistams, kompleksu. Prancūzijoje modernių humanitarinių
mokslų ryšiai su literatūros bei meno pasauliu išliko glaudesni nei kitose šalyse, ir
kultūrinio gyvenimo šiltnamyje Paryžiuje jokia visuomenės ar meno tyrinėjimo sfera
negalėjo ilgam išvengti išorinės įtakos ar nepaisyti išorinio gyvenimo iššūkių.
Kaip matysime, etnografijos ir siurrealizmo raida trečiąjį ir ketvirtąjį dešimtmetį
turėjo daug bendra.
Terminą siurrealizmas vartoju plačiąja
prasme, norėdamas apibrėžti estetiką, kuri vertina fragmentus, keistus rinkinius,
netikėtus sugretinimus – kuri siekia sužadinti neįprastų realybių, slypinčių
erotizmo, egzotikos ir pasąmonės sferose, apraiškas. Akivaizdu, jog neteisinga manyti,
kad tokie požiūriai būdingi tik Bretono grupei; todėl čia nenagrinėsime
siurrealistinio judėjimo – su jo manifestais, schizmomis ir ekskomunikacijomis –
siaurąja prasme. Iš tiesų asmenys, apie kuriuos kalbėsiu, geriausiu atveju buvo
Bretono pakeleiviai arba disidentai, nutraukę su juo ryšius. Nepaisant
to, jiems irgi būdinga ta bendra pozicija, kurią aš vadinu siurrealistine1
– painūs požiūriai, kurie čia supaprastinami, siekiant išskirti jų etnografinę
dimensiją. Etnografija ir siurrealizmas nėra stabilūs visetai,
todėl mano tyrimo objektas nėra dviejų lengvai atskiriamų tradicijų supynimas2. Be to, užsibrėždamas sau tikslą bandžiau neapsiriboti
vien prancūzų kultūros trečiojo ir ketvirtojo dešimtmečio konjunktūra. Meno ir
mokslo (ypač humanitarinių mokslų) ribos yra ideologiškai sąlygotos ir kintančios, o
intelektualinė istorija pati prisideda prie jų kitimo. Jų žanrai nėra įtvirtinti
kartą ir visiems laikams. Besikeičiantys meno ar mokslo apibrėžimai turi provokuoti
naujų retrospektyvinių visetų, naujų istoriniam aprašymui idealių tipų atsiradimą.
Šiuo atžvilgiu etnografinis siurrealizmas yra utopinis konstruktas, tuo pat metu
bylojantis ir apie buvusias, ir būsimas kultūrinės analizės galimybes.
Į viršų
Etnografinis siurrealumas
Walterio Benjamino esė „Pasakotojas“
aprašomas perėjimas nuo tradicinio komunikacijos būdo, pagrįsto nuosekliu žodiniu
naratyvu ir patyrimo perteikimu, prie kultūrinio stiliaus, kuriam būdingas „informacinis“
sprogimas – fotografijos, laikraščių pranešimai, šiuolaikinio miesto sukeliamas
percepcinis šokas. W. Benjaminas savo esė pradeda nuo Pirmojo pasaulinio karo:
Karta, kuri
važinėjo į mokyklą arklio traukiamu tramvajumi dabar stovėjo po atviru dangumi
užmiestyje, kur pasikeitė viskas, išskyrus debesis, o po
debesimis, naikinančių srautų ir sprogimų niokojamame lauke, stovi mažytis, trapus
žmogaus kūnelis3.
Realybė jau nėra duota, natūrali, pažįstama
aplinka. „Aš“ atkirstas nuo savo koordinačių sistemos ir turi ieškoti reikšmės
kur tik įmanydamas – tokios keblios padėties pagimdytos kraštutinai nihilistinės
nuotaikos yra siurrealizmo ir modernios etnografijos pamatas. Pirmosios W. Benjamino
modernaus pasaulio literatūrinės ir meninės refrakcijos puikiai žinomos: tai
Baudelaire'o miesto flâneur, Rimbaud sistemingi jusliniai sutrikimai, analitinė
realybės dekompozicija, pradėta Cézanne ir užbaigta kubistų, ir, be abejo, Lautréamonto
žymusis grožio apibrėžimas, „šansas ant skrodimo stalo pamatyti siuvimo mašiną ir
lietsargį“. Suvokti kultūrą ir jos normas – grožį, tiesą, realybę – kaip
dirbtines kompozicijas, kurias galima tirti žvelgiant nešališko analitiko žvilgsniu ir
lyginti su kitomis galimomis kompozicijomis – tai būdingiausias etnografinio požiūrio
bruožas.
Klasikinėje „Siurrealizmo
istorijoje“ Maurice'as Nadeau pabrėžė, jog siurrealizmo judėjimo įkūrėjus –
Bretoną, Eluardą, Aragoną, Péretą, Soupault – smarkiai paveikė karo laikų
patyrimas, suformuodamas jų nuostatas4. Po Europos nuopuolio
į barbarybę ir akivaizdaus pažangos ideologijos bankroto, vėliau, kai paaiškėjo
atotrūkis tarp apkasų patyrimo ir oficialių heroizmo bei pergalės kalbų, kai
išryškėjo XIX a. romantinių retorinių konvencijų nepajėgumas reprezentuoti karo
realybę, pasaulis ilgam tapo siurrealistiškas – šį terminą 1917 m., ką tik
išlipęs iš apkasų, rašydamas laišką nukalė Guillaume'as Apollinaire'as. Jo „Kaligramos“
laužyta forma, aštriai atkreipdamos dėmesį į suvoktą pasaulį, skelbė pokario
estetiką:
Pergalė aukščiau visko
Bus matyti aiškiai iš toli
Bus matyti viskas
Lyg čia pat
Ir viskam bus duotas naujas vardas |
Nors Fernandui Légerui karas sužadino
kitokius jausmus.
Karas man,
kaip kareiviui, leido užčiuopti pačią mechaniškos atmosferos esmę. Čia aš suvokiau
fragmento grožį. Pajutau naują realybę mašinos sraigtelyje, įprastuose daiktuose. Pabandžiau atrasti plastinę šių mūsų modernaus
gyvenimo fragmentų vertę5.
Prieš karą Apollinaire'as išpuošė savo
studiją afrikietiškais „fetišais“ ir savo ilgoje poemoje „Zona“ šiuos objektus
apibūdino kaip des Christ d'une autre forme et d'une autre croyance. Paryžiaus
avangardistams Afrika (ir kiek mažiau Okeanija bei Amerika) tapo kitokių formų ir
kitokių tikėjimų šaltiniais. Iš to kyla antrasis etnografų siurrealistų pozicijos
elementas – įsitikinimas, kad „kitas“ (tiek sapnų, tiek fetišų, tiek Lévy-Bruhlio
mentalité primitive pavidalu) yra svarbus šiuolaikinių tyrimų objektas.
Priešingai nei XIX a. egzotizmas, kuris rėmėsi daugiau ar mažiau patikima kultūrine
tvarka ieškodamas laikino frisson, neįprasto momentinio patyrimo, modernus
siurrealizmas ir moderni etnografija pradėjo ieškojimus nuo labai abejotinos realybės.
„Kiti“ dabar atrodė kaip rimtos žmogiškumo alternatyvos. Kai menininkai ir
rašytojai po karo ėmė naujoviškai dėlioti kultūros fragmentus, jiems atsivėrė be
galo plačios šių fragmentų pasirinkimo galimybės. „Primityvios“ planetos
visuomenės tapo vis lengviau pasiekiamais išteklių šaltiniais estetikai, kosmologijai
ir mokslui. Norint pasinaudoti atsivėrusiomis galimybėmis reikėjo kažko daugiau nei
senasis orientalizmas – reikėjo modernios etnografijos. Pokario situaciją
struktūriškai daugiausia nulėmė ironiškas kultūros patyrimas, nes kiekvienam
lokaliniam papročiui ar lokalinei tiesai visada atsirasdavo egzotiška alternatyva, su
kuria juos buvo galima sugretinti ar supriešinti. Egzistavo ne tik įprasta realybė –
po ja (psichologiškai) ir už jos (geografiškai) visada buvo galima atrasti kitą
realybę. Šios situacijos ironiją jautė ne tik siurrealistai, bet ir etnografai
reliatyvistai.
Akivaizdu, jog terminas etnografija, ta
prasme, kaip jį čia vartoju, reiškia visai ne empirinį tyrimo metodą, kuris
Prancūzijoje vadinamas etnologija, Anglijoje – socialine antropologija, o Amerikoje –
kultūrine antropologija. Sakydamas „etnografija“ turiu omeny bendresnį kultūrinį
polinkį, kuris labai būdingas moderniai antropologijai ir šį mokslą susieja su XX a.
menu bei literatūra. Būti etnografu reiškia užimti būdingą dalyvaujančio stebėjimo
poziciją artefaktų pasaulyje ir susvetimėjusioje kultūrinėje realybėje.
Siurrealistai gyvai domėjosi egzotiškais pasauliais, prie kurių jie priskyrė ir tam
tikrą Paryžiaus sferą. Jų pozicija panaši į tą, kurią užima lauko tyrėjas,
besistengiantis padaryti neįprastus dalykus suprantamais, bet tikslai buvo visiškai
priešingi – įprastus dalykus paversti neatpažįstamais. Toks kontrastas atsiranda
dėl nepaliaujamo įprastumo ir svetimumo žaismo, o etnografija ir siurrealizmas yra du
jo elementai. Šis žaismas yra esminga šiuolaikinės kultūrinės situacijos, kurią
pasirinkau kaip savo pasakojimo foną, sudedamoji dalis.
Miesto pasaulis Louiso Aragono „Payson de Paris“
ar Bretono „Nadja“ buvo netikėtų ir reikšmingų dalykų pasaulis – reikšmingų
tuo, kad susidūrus su jais buvo galima numanyti po nykios realybės kiautu egzistuojant
kitą, stebuklingą pasaulį, pagrįstą kitokiais klasifikacijos ir tvarkos principais.
Siurrealistai dažnai užsukdavo į Marché aux Pauces, didžiulį „blusų turgų“
Paryžiuje, kur buvo galima atrasti kultūros artefaktų, sujauktų ir naujai sutvarkytų.
Jei pasisekdavo, iš ten galėdavai parsinešti kokį nors keistą ar netikėtą daiktą,
meno kūrinį, niekur nepritaikomą „įrenginį“, tokį kaip Marcelio Duchampo dėžė
buteliams, arba objets sauvages, skulptūrėles iš Afrikos ar Okeanijos. Šie
objektai, išplėšti iš savo funkcionalaus konteksto, buvo nepakeičiami avangardisto
studijos atributai.
Nagrinėjant siurrealistų „etnografų“ praktikas
– ir jų ekscesus, geriausia susilaikyti nuo skeptiškumo. Svarbu suprasti jų būdus
kultūrą traktuoti rimtai, kaip priešišką realybę – būdus, prie kurių priklausė
ir jos tvarkos išjuokimas bei trikdymas. Tai juo labiau būtina, jei norime perprasti
aplinką, kuri gimdė ir kreipė atsirandančią Prancūzijoje mokslinę tradiciją.
Apskritai nederėtų lengva ranka atmesti siurrealizmo kaip lengvabūdiško, palyginus su
etnografijos mokslo sérieux. Ryšys tarp antropologinių tyrimų ir literatų bei
menininkų ieškojimų, visuomet buvęs stiprus šį šimtmetį, turėtų būti išsamiau
paanalizuotas. Siurrealizmas, laimei ar nelaimei, yra etnografijos dalininkas XX a.
išraiškos bei reikšmės pagrindų aprašymo, analizės ir išplėtimo projekte.
Į viršų
Maussas, Bataille'is, Métraux
Paryžius, 1925-ieji: šį sezoną Revue nègre
Eliziejaus laukų teatre sulaukė didžiulio pasisekimo, lipdamas ant kulnų W. H.
Wellmono Pietų sinkopuotam orkestrui. Negrų religinės giesmės ir le jazz
pakerėjo avangardistus buržua, kurie ištisus vakarus šlaistosi po negrų barus ir
linguoja pagal naujus ritmus, ieškodami ko nors primityvaus, sauvage… Ir
absoliučiai modernaus. Paryžiaus stileivos pamišę dėl
pulsuojančių bandžos garsų ir jausmingosios Josephine Baker, „atsiduodančios
čarlstono ritmams“6.
Paryžius, 1925-ieji: Universiteto mokslininkų
branduolys – Paulis Rivet, Lucienas Lévy-Bruhlis ir Marcelis Maussas – įkuria
Etnologijos institutą (Institut d'Ethnologie). Prancūzijoje atsiranda pirmoji
organizacija, kurios pagrindinis uždavinys – rengti profesionalius lauko tyrėjus ir
populiarinti etnografijos mokslą.
Paryžius, 1925-ieji: Pirmojo siurrealistų manifesto
išvakarėse judėjimas pagarsėja. Prancūzija įsivelia į miniatiūrinį karą su
sukilėliais marokiečiais, kovojančiais prieš kolonijinę valdžią; Bretonas ir
kompanija simpatizuoja sukilėliams. Per poeto simbolisto Saint-Pol-Roux garbei skirtą
banketą tarp siurrealistų ir konservatyvių patriotų kyla peštynės. Svaidomasi
įžeidimais, skamba šūkis Vive l'Allemagne!; Philippe'as Soupaultas supasi ant
šviestuvo spardydamas butelius ir stiklus. Michelis Leiris jau stovi prie atviro lango
priešais augančią minią ir deda į šuns dienas Prancūziją. Riaušės
tęsiasi; Leirį, vos nenulinčiuotą, areštuoja ir nutempia policija7.
Šiuos tris įvykius sieja ne vien tik data.
Pavyzdžiui, Leiris, kurio žodžius apie Josephine Baker ką tik citavau, paliko
siurrealistų judėjimą trečiojo dešimtmečio pabaigoje, ieškodamas galimybių
pritaikyti savo naikinantį literatūrinį talentą: studijuoti pas Maussą Etnologijos
institute ir tapti etnografu Afrikoje, pirmosios stambios prancūzų lauko ekspedicijos,
1931–1933 m. misijos Dakaras–Džibutis dalyviu, – ir tai buvo labai panašu į jo
stilių. Mokslinė ar bent jau akademinė etnografija dar nebuvo subrendusi. Jos
vystymasis ketvirtojo dešimtmečio pradžioje ir tokie pasiekimai kaip plačiai
išreklamuota ekspedicija Dakaras–Džibutis buvo trečiojo dešimtmečio siurrealizmo
tąsa. Šio vystymosi veiksnius lėmė Riveto organizaciniai gebėjimai ir Mausso
dėstymas. Rivetas daug prisidėjo kuriant etnografines institucijas, o didžiausias jo
pasiekimas buvo Žmogaus muziejaus (Museé de l'Homme) įkūrimas; jo nuopelnus aptarsiu
kiek vėliau. Sunkiau nupasakoti didžiulį Mausso indėlį, kurį jis padarė skaitydamas
įkvepiančias paskaitas studentams Aukštųjų studijų praktinėje mokykloje (École
Practique des Hautes Etudes) ir Etnologijos institute (Institut d'Ethnologie).
Beveik visi žymūs prancūzų etnografai iki
šeštojo dešimtmečio vidurio – išskyrus garsųjį Lévy-Straussą – etnografo
kelią pasirinko įkvėpti Mausso. Iš šių dienų intelektualinio režimo perspektyvos,
kai labai svarbu turėti paskelbtų darbų ir kai kiekviena vertinga idėja paprastai
išsaugoma kitam straipsniui ar monografijai, didžiulė energija, kurią Maussas
atiduodavo darbui Aukštuosiuose kursuose (Hautes Etudes), stulbina, netgi jaudina.
Pažvelgę į mokyklos metraščius, kur užrašytos kursų santraukos, matome, kokie
nepaprasti mokslo lobiai, kaip kruopščiai išanalizuotos žinios buvo metų metus, be
pasikartojimų, perteikiamos saujelei studentų – didelė jų dalis taip ir liko niekur
daugiau neskelbta. Be galo platus Mausso skaitomų paskaitų temų spektras – jos
aprėpė ir Sibiro šamanizmą, ir Australijos aborigenų žodinę poeziją, ir
Polinezijos bei Indijos vakarų pakrantės ritualus – atskleidžia gilų Rytų religijų
ir klasikinės antikos pažinimą. Iš Mausso esė, kurių pusę teksto sudarydavo
nuorodos, skaitytojas supras, kokiais gausiais šaltiniais jis rėmėsi, bet pasiges jo
sąmojo ir išraiškos, jo gyvo bendravimo su auditorija.
Maussas buvo tyrimų specialistas ir mokė rinktinius
studentus. Ketvirtajame dešimtmetyje būrelis entuziastų, tarp kurių buvo ir madingos
egzotikos mėgėjų, ir etnografų, besirengiančių imtis lauko tyrimų (kai kurie iš
egzotikos mėgėjų ilgainiui tapo etnografais ir taip pat ėmė rengtis lauko tyrimams),
sekiojo paskui Maussą iš auditorijos į auditoriją. Aukštuosiuose kursuose (Haute
Etudes), Etnologijos institute (Institut d'Etnologie), o vėliau Prancūzijos koledže
(Collčge de France) jie dalyvavo jo mokslingose, daugiažodėse ir visuomet
provokuojančiose išvykose po pasaulio kultūrinę įvairovę. Mausso paskaitos nebuvo
teorijų perpasakojimas. Etnografiniam faktui jis skyrė ypatingą dėmesį, paprastai
leisdamasis į nesusijusius su tema ekskursus, ir mokėjo išskirti reikšmingas detales.
Nors pats Maussas lauko tyrimų niekada nevykdė, jų imtis jam puikiai pavykdavo
įtikinti studentus.
Iš Mausso esė „Būdai naudotis kūnu“ galima
numanyti, kaip jis kalbėdavo. Štai kelios eilutės iš ilgo sąrašo, kur išvardyta,
kaip skirtingose pasaulio dalyse žmonės naudojasi savo kūnu:
Vaikams įprasta tupėti. Mes jau
nebemokame tupėti. Manau, jog tai mūsų rasės, mūsų civilizacijų, visuomenių
kvailumo ir nepilnavertiškumo požymis.
Manyti, kad miegas yra natūralus
dalykas, visiškai neteisinga.
Nėra nieko nuostabiau nei
žiūrėti, kaip Kabylie įsispyręs į savo babouches lipa žemyn laiptais. Kaip
jis gali nepamesti savo šlepečių? Bandžiau jį stebėti ir
pavaikščioti taip pats. Man nieko neišeina. Taip pat nesuprantu, kaip moterys gali
vaikščioti aukštakulniais bateliais.
Higiena yra natūrali kūno
funkcija. Galėčiau išvardyti daugybę tai patvirtinančių faktų.
Galiausiai
reikia suprasti, jog šokis apsikabinus – tai šiuolaikinės europietiškos
civilizacijos produktas. Tai turėtų jums parodyti, jog
dalykai, kurie mums atrodo savaime suprantami, yra istoriški; visam kitam pasauliui,
išskyrus mus, jie gali atrodyti pasibaisėtini8.
Archeologas André Leroi-Gourhanas prisimena savo
mokytoją kaip „įkvepiančios painiavos“ žmogų. Viename interviu jo buvo paklausta,
ką jis prisimena apie savo mokytojo kalbėjimo būdą:
Jo tylėjimą, jei taip galima
pasakyti. Negaliu parodyti to tylėjimo, nemoku pamėgdžioti. Tiek daug metų praėjo, ir
manasis Mausso paveikslas jau idealizuotas, bet jis taip
konstravo sakinius, kad kalbėdamas apie įvairius dalykus nepateikdavo savo nuomonės kaip vienintelės teisingos ir galutinės. Kalbėdamas formuluodavo mintis
aiškiai ir elastingai. Dauguma jo sakinių būdavo tušti, bet
tai buvo tuštuma, kuri skatindavo ją užpildyti. Štai kodėl sakau, kad būdingiausias jo bruožas buvo tylėjimas.
Jis būdavo ypač nuostabus, kai
aiškindavo autorių, tyrusių Sibire giliakų ar goldžių tauteles, tekstus. Pamenu
seminarus Aukštuosiuose kursuose (Hautes Etudes) – mūsų
būdavo ne daugiau kaip dešimt! Mes susirinkdavome aplink stalą kaip šis, tik ne tokį
ilgą; Maussas versdavo iš vokiečių į prancūzų kalbą ir
komentuodavo tekstus pasitelkdamas pavyzdžius iš viso
pasaulio. Jo erudicija buvo fantastiška, ir mes tai priimdavome
kaip savaime suprantamą dalyką, paskui negalėdami pasakyti,
kaip jis įsigudrina būti toks įdomus9.
Maussas nerašydavo knygų. Jo „Oeuvres“ (1968–1969)
susideda iš esė, mokslinių straipsnių, kalbų susirinkimuose, gausybės knygų
apžvalgų. Sutrumpinti klasikiniai jo darbai – „Dovana“ (1923) ir „Bendroji
magijos teorija“ (1902), buvo išspausdinti žurnale „Anée sociologique“. Jo magnum
opus, disertacija apie maldas, taip ir liko juodraščių, esė, nuotrupų ir
užrašų rinkinys. Tą patį galima pasakyti ir apie kitus sintetinius jo veikalus apie
pinigus ir tautą. Galbūt todėl, kad tiek daug visko buvo sukaupta jo galvoje, Mausso
dėmesys lengvai nukrypdavo kitur, be to, jis prisiimdavo daugybę įsipareigojimų ir
šventai jų laikydavosi. Jis nuolat skaitydavo paskaitas ir paaukojo nemažai metų, kad
užbaigtų mirusių kolegų (Durkheimo, Roberto Hertzo, Henri Huberto) darbus. Būdamas
dreifusininkas ir Jaurčso tradicijos socialistas, jis rašė į „L'Humanité“ ir
dalyvavo streikuose, rinkimuose bei populiariame universiteto studentų judėjime.
Priešingai nei Durkheimas, jo gana asketiškas dėdė, Maussas buvo draugiškas,
bohemiškas ir šiek tiek bon vivant.
Kai kas Maussą prisimena kaip prisiekusį
durkheimistą. Kiti jame įžvelgia struktūralizmo pirmtaką. Vieni jį laiko visų pirma
antropologu, kiti – istoriku. Dar kiti, nurodydami, jog jis kilęs iš rabinų šeimos,
kad mokėsi sanskrito, remdamiesi jo nuolatiniu domėjimusi ritualais, sieja jį su
religijos tyrinėtojais, tokiais kaip jo draugai Marcelis Granetas, Hubertas ir
Leenhardtas. Kai kas atkreipia dėmesį į tai, kad Maussas visada priešindavosi
nusistovėjusioms pažiūroms, kiti akcentuoja, kad jis nuosekliai laikėsi
socialistinių-humanistinių pažiūrų. Vieni jį laiko puikiu kabinetiniu teoretiku,
kiti prisimena jį kaip įžvalgų empirinės tikrovės stebėtoją. Skirtingi požiūriai
į Maussą nėra nesuderinami, bet jie niekaip nesisumuoja. Žmonės, skaitydami jo
veikalus ir jį prisimindami, visuomet atranda kažką sava:
Dvejus metus
lankiau beveik visus jo kursus; mudu su drauge – Rusijos žyde Deborah Lifchitz, ji
mirė nacių lageriuose – buvome susitarę, kad kartu
konspektuosimės jo paskaitas, ir tai leis palyginti konspektus ir nustatyti tikrąjį
Mausso mokymo turinį. Mums niekada nepavyko užrašyti jokio
koherentiško teksto, nes jis pateikdavo tokią žinių gausą, kuri
visuomet baigdavosi už horizonto. Vėliau grupė buvusių studentų publikavo jo kurso
užrašus. Dievuliau, jie ir mes su Deborah užsirašėme
visiškai skirtingus dalykus! Manau, jog tai ir yra jo žavesio, kuris tiesiog pakerėdavo
jo pasekėjus, paslaptis10.
Iškalbingas pavyzdys, iliustruojantis, kaip plito
savita, įkvepianti Mausso įtaka intelektualams, yra žymaus lauko tyrėjo Alfredo Métraux,
kuris trečiojo dešimtmečio viduryje buvo jo studentas, istorija. Būdamas kruopštaus,
empiriško būdo, Métraux netrukus ėmė nepasitikėti laisvais ir neatsakingais
etnografinių faktų panaudojimo metodais, kurie buvo būdingi pirmiesiems siurrealistams.
Jo tikslas – tiesioginiai tyrimai, noras tapti, anot Sidney'aus Mintzo, „tyrėjų
tyrėju“. Bet ryšius su avangardistais išsaugojo. Studijuodamas École des Chartes,
Métraux artimai susidraugavo su Georgesu Bataille'u, puikiu mokslininku, eseistu ir
pornografu, kuris darė didžiulę įtaką to meto Paryžiaus radikalių kritikų ir
rašytojų kartai. Sunku įsivaizduoti didesnę priešingybę nei šių dviejų draugų
darbai: vienas rašė santūriai, beveik puritonišku tonu, nors ir turėjo polinkį
išskirti reikšmingas detales, kitas – provokuodamas, plačiai užsimodamas,
Nietzsche's stiliumi. Tačiau jiedu vienas kitą nuostabiai, įdomiais aspektais
papildydavo: Métraux erudicija Bataille'ui buvo tvirta atrama, o pastarojo aistrą
etnografijai sutvirtindavo jo draugo troškimas išreikšti tai, kas, pasak
Leiriso, jiems abiem buvo bendra – „karštą meilę gyvenimui, persmelktą apmaudaus
jo absurdiškumo suvokimo“11. Kalbant vaizdingai, visą
gyvenimą trukusią Bataille'o ir Métraux draugystę galima suvokti kaip simbolį tų
glaudžių, jei ne giminingų ryšių, kurie visada išliko tarp prancūzų etnografijos
ir avangardinio meno.
Įtakingiausia Bataille'o knyga buvo jo vėlyvojo
periodo veikalas „L'erotisme“ (1957). Iš jos ir iš kitų Bataille'o veikalų, taip
pat iš Métraux pasakojimo apie paskaitą, išklausytą apytikriai 1925 metais, galima
įžvelgti siūlelį, vedantį link Mausso. Pagrindinį „L'erotisme“ skyrių
Bataille'is pradeda fraze: „Pažeidimas ne paneigia draudimą, bet transcenduoja ir
išbaigia jį“. Métraux patikslina, kad ši būdinga formuluotė tėra perfrazuotas „vienas
iš tų gilių, dažnai miglotų aforizmų, kuriais Marcelis Maussas svaidydavosi
nebodamas sumaišties, kurią jis sukeldavo studentų galvose“. Métraux girdėjęs
Maussą paskaitoje sakant: „Tabu sukurti tam, kad būtų pažeidžiami“. Šią temą
Bataille'is dažnai nagrinės. Kultūros struktūra ambivalentiška. Žmogus gali
susilaikyti nuo žmogžudystės ir gali eiti į karą; abu šie veiksmai, pasak
Bataille'o, kyla iš draudimo žudyti. Tiek taisyklė, tiek jos pažeidimas yra
kultūrinės tvarkos dalis. Šiai logikai paklūsta visos taisyklės ir laisvės:
pavyzdžiui, taisyklė laikytis seksualinio elgesio normų ir jos antroji pusė –
laisvė būti iškrypėliu. Pasak Métraux, „Mausso teiginys savo
akivaizdžiai absurdiška forma parodo neišvengiamą priešingų emocijų ryšį:
[cituoja Bataille'į] „Veikiami neigiamos emocijos, turime paklusti draudimui. Jei
emocija teigiama, mes jį pažeidžiame“12.
Visą gyvenimą Bataille'is siekė demistifikuoti ir
išaukštinti šią „teigiamą“ pažeidimo „emociją“ visais jos pavidalais –
tuo jis buvo ištikimas savo siurrealistinėms ištakoms. (Trečiąjį dešimtmetį
Bataille'is buvo pirmasis Bretono bendražygis, o vėliau tapo pirmuoju jo grupės
kritiku.) Vienus iš pirmųjų savo paskelbtų tekstų jis parašė rinkiniui apie
prieškolumbinį meną, kurį parengė su Métraux ir Rivetu. Palankiai vertindamas
žmonių aukojimą („nes actekams mirtis buvo niekas“), jis siurrealistiškai
sugretina gražius ir bjaurius, normalius ir šlykščius dalykus. Taip Tenochtitlanas tuo
pat metu yra ir „žmonių skerdykla“, ir spalvinga kanalų bei gėlių „Venecija“.
Aukoti parengtos aukos šoka papuoštos kvapniais vainikais; spiečiai musių, puolančių
prie tekančio kraujo, yra nuostabūs. „Visa rašliava yra
šlamštas“, – pasakė Antoninas Artaud, kitas renegatas siurrealistas, kuris iš
Prancūzijos pabėgs į savo svajonių Meksiką – apskųsti beprotybę tarahumaros
genties indėnams13. Egzotika tapo aukščiausia instancija,
kuriai buvo galima apskųsti Vakarų racionalumą, tvarkingumą ir normalumą. Bet
Bataille'o susidomėjimą pasaulio kultūrinėmis sistemomis lėmė ne vien aštrių
pojūčių ieškojimas ar eskapizmas. Priešingai nei daugelis siurrealistų, jis siekė
sukurti tikslesnę kolektyvinės tvarkos teoriją, pagrįstą dviguba draudimo logika.
Visuomet žengdamas au courant su etnografijos mokslu, jis ir toliau dažnai
rėmėsi Maussu – „La part maudite“ (1949) yra kruopšti „Dovanos“
ekstrapoliacija, – o vėliau ir Lévy-Straussu. Bataille'o sukurta logika, kurios čia
negaliu išsamiau aptarti, buvo svarus indėlis į prancūzų kultūros analitikų ir
pirmųjų siurrealistų santykių palaikymą. Ji susieja trečiojo
dešimtmečio kontekstą su vėlesne radikalių kritikų karta, kuriai šalia kitų
priklausė Michelis Foucault, Rolandas Barthes'as, Jacques'as Derida, ir Tel Quel
grupė14.
Verta pabrėžti, kad esė rinkinys, kurį
bendradarbiaudami sudarė Métraux, Rivetas ir Bataille'is, buvo skirtas pirmai prieškolumbinio
meno parodai Prancūzijoje. Ją organizavo George-Henri Rivière'as, muzikos studentas ir
mėgėjas džiazo muzikantas, kuris taps veikliausiu etnografijos muziejininku.
Rivičre'as turėjo puikių ryšių aukštuomenėje, Rivetas – politikos pasaulyje.
Pastarasis puikiai suprato, kad, norint įkurti antropologinių tyrimų instituciją,
reikia sukelti susidomėjimą egzotiškais daiktais, padaryti juos madingus. Tokia mada
gali būti išnaudota finansiškai ir panaudota mokslo bei visuomenės švietimo
interesams. Rivetas, kuriam įspūdį padarė Rivičre'o prieškolumbinio šou
pasisekimas, nedelsdamas pasamdė jį reorganizuoti Trocadéro muziejų, kurio kolekcijos
buvo netvarkytos ir nerestauruotos. Taip prasidėjo vaisingas dviejų pagrindinių
Prancūzijos etnografinių institucijų animateurs bendradarbiavimas, kurio
kulminacija bus Žmogaus muziejaus (Musée de l'Homme) ir Menų bei populiariosios
tradicijos muziejaus (Rivière'o Musée des Arts et Traditions populaires) įkūrimas.
Kol neatsiskleidė visi šių institucijų
pajėgumai, pirmaisiais Etnologijos instituto veiklos metais Mausso kursai buvo svarbus
užgimstančios etnografijos forumas. Jo mokymas buvo įdomus mokslinis instrumentas,
sunkiai, bet suderinamas su siurrealizmu, ir galintis įkvėpti tiek tokius žmones kaip Métraux,
tiek tokius kaip Bataille'is. Šiuo atžvilgiu panagrinėjus gerai žinomus žodžius apie
Maussą, jie gali atskleisti daug nauja:
Rašydamas, o ypač dėstydamas,
jis gausiai vartojo netikėtus palyginimus. Nors nuolatos vartojamos antitezės,
akivaizdūs paradoksai, kurie vėliau pasirodydavo besą gilios
įžvalgos vaisius, ir be paaiškinimų, taupant laiką, pateikiami teiginiai trikdydavo, jis pamalonindavo klausytoją staiga, intuityviai tiksliai parinkdamas ir
pateikdamas peno ilgiems vaisingiems apmąstymams. Tokiais
atvejais jausdavai, jog pasiekti socialinio reiškinio pagrindai ir, kaip jis kažkur pasakė, „apčiuopta pati esmė“. Šis nuolatinis
fundamentalumo siekimas, noras vėl ir vėl persijoti didžiulę duomenų masę, kol liks tik gryniausia medžiaga, paaiškina, kodėl Maussas mieliau rašydavo
esė nei knygas ir kodėl tiek nedaug jo publikuotų darbų (Lévi-Strauss).
Ši Lévi-Strausso
charakteristika tikriausiai kiek iškreipia vaizdą, nes jos paskutiniuose sakiniuose
įžvelgiama tendencija vaizduoti Maussą kaip struktūralizmo pirmtaką15.
Siekis prisikasti prie esmės, apčiuopti gryniausią pamatinę smiltį – tai labiau
būdinga Lévi-Straussui nei Maussui, kuris publikavo palyginus mažai darbų ne todėl,
kad troško išgauti pirmapradę tiesą, o todėl, kad daugiau dėmesio skyrė dėstymui,
redagavimui ir politikai; be to, kai žinai tiek daug, supranti, jog tiesa tapo pernelyg
sudėtinga. Kaip prisimena Louisas Dumontas, „jis turėjo pernelyg daug idėjų, kad
galėtų iki galo įgyvendinti bent vieną iš jų“. Tačiau tokiame kontekste, kuriame
apie Maussą kalbu aš, Lévi-Strausso žodžiai, kad didysis mokytojas vartodavo
provokuojančias antitezes ir paradoksus, panašūs į tiesą. Maussui etnografinė tiesa
buvo nenuilstama kova su paviršutinėmis tiesomis. Jo pagrindinis tikslas buvo atrasti,
pasak jo garsiosios frazės, daugybę „lunes mortes“, blyškiųjų mėnulių „proto
skliaute“. Niekas nėra geriau apibūdinęs etnografinio siurrealizmo tikslo, nes,
tardamas žodį „protas“, jis turi omeny ne siaurą vakarietišką racionalumą, o
visą žmogiškąjį kultūrinės išraiškos potencialą.
Versta iš:
Clifford J. THE PREDICAMENT OF
CULTURE. Twentieth-Century Ethnography,
Literature, and Art. – Cambridge,
London: Harvard University Press, 1988
1 Panašiai
kaip aš – plačiai, – šį terminą vartoja ir Susan Sontag: ji siurrealizmą suvokė
kaip moderniaisiais laikais paplitusią, galbūt netgi
dominuojančią jautrumo atmainą (S o n t a g S . On Photography. – New
York: Farrar, Straus, and Giroux, 1977). Argumentų, kuriais
grindžiamas šios konkrečios tradicijos, kurią aš aptariu, skyrimas nuo Bretono siurrealistinio judėjimo rasime: J a m i n J . Un sacré Collège ou
les apprentis sorciers de la sociologie. Cahiers internationaux
de sociologie. – 1980. – P. 5–30. Patikslinimą šiam skyriui, griežtų
siurrealizmo ir etnografijos apibrėžimų rasime: J a m i n
J . L'ethnographie mode d'inemploi: De quelques rapports de I'ethnologie avec le malaise dans la civilisation. In Le mal et la douleur, ed. J. Hainard and
R. Kaehr. – Neuchâtel: Musée d'Ethnographie. – 1986. – P. 45–79. (Atgal>>>)
2 XX a.
socialinių mokslų ir avangardizmo pagrindų bendrumo tyrimai vis dar tėra gemalo
stadijoje. Todėl mano aptarimas labai preliminaraus pobūdžio. (Atgal>>>)
3 B e n j
a m i n W . Illuminations, ed. Hannah Arendt. – New York: Schocken Books,
1969. – P. 84. (Atgal>>>)
4 N a d e
a u M . The History of Surrealism. – New York: Macmillan, 1965. (Atgal>>>)
5 S o n t
a g S . On Photography. – P. 204. Paulis Fussellas savo kandžioje knygoje
„Didysis karas ir šiuolaikinė atmintis“ (1975) taip pat pabrėžia, kad Pirmasis pasaulinis karas kartai tapo iniciacija į fragmentuotą, „modernistinį“
pasaulį. (Atgal>>>)
6 L e i r
i s M . The Discovery of African Art in the West. In M. Leiris and J. Delange,
African Art. – New York: Golden Press, 1968. – P. 33. (Atgal>>>)
7 N a d e
a u M . The History of Surrealism. – New York: Macmillan, 1965. – P. 112–114.
(Atgal>>>)
8 M a u s
s M . Les techniques du corps. In Sociologie et anthropologie, 1934. – P.
374, 378, 381, 383. (Atgal>>>)
9 L e r o
i - G o u r h a n A . Les racines du monde. – Paris: Pierre Belford, 1982.
– P. 32. (Atgal>>>)
10 T e n
p a t . – P. 32–33. (Atgal>>>)
11 L e i r
i s M . Brisees. – Paris: Mercure de France, 1966. – P. 252; taip pat
žr.: B a t a i l l e G . L'erotisme. – Paris: Editions de Minuit, 1957. –
P. 14; M é t r a u x A . Rencontre avec les
ethnologues // Critique, 1963. – P. 677–684. (Atgal>>>)
12 M é t
r a u x A . Rencontre avec les ethnologues // Critique, 1963. – P. 682–683;
B a t a i l l e G . L'erotisme. – Paris: Editions de Minuit, 1957. – P. 72–73.
(Atgal>>>)
13 A r t a
u d A . The Peyote Dance. – New York: Farrar, Straus, and Giroux, 1976.
(Atgal>>>)
14 Šios
tradicijos įtaka atsispindi 1963 m. žurnale „Critique“ paskelbtame rinkinyje „Hommage
à Georges Bataille“; į rinkinį įėjo prieškario kartos – Alfredo Métraux, Michelio Leiriso, Raymondo Queneau, André Massono, Jeano Wahlo
ir atsirandančios kritikų tradicijos – Michelio Foucault,
Rolando Barthes'o ir Philippe'o Sollerso – atstovų esė. (Kitas siurrealizmo padarinys, kurį čia galiu tik paminėti, buvo jo sąsajos su trečiojo pasaulio
modernizmu ir užgimstančia antikolonijine retorika. Pakanka
paminėti keletą žymių vardų: Aimé Césaire (ilgametis Leiriso draugas), Octavio Paz ir Alejo Carpentier, kuris buvo žurnalo „Documents“
bendradarbis. (Atgal>>>)
15 Kruopščiausias
tokio pobūdžio Lévi-Strausso bandymas charakterizuoti Maussą yra jo puikus veikalas
„Introduction à l'oeuvre de Marcel Mauss“ (1950). Kitokią,
gerokai „koreguojančią“, nuomonę pateikia Maurice'as Leenhardt'as. (Atgal>>>)
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|