Liudvikas Jakimavičius. Lapė ir kaliošai. - Vilnius: Dominicus Lituanus, 2008.
Su poetu LIUDVIKU JAKIMAVIČIUM apie jo knygą „Lapė ir kaliošai“ kalbasi režisierė AGNĖ MARCINKEVIČIŪTĖ
Tai ne pirmoji Jūsų knygelė vaikams. Kokią vietą Jūsų gyvenime užima kūryba vaikams, ar tai atokvėpis nuo rimtos kūrybos, ar ji tiek pat svarbi?
Mano pirmasis kūrinys, pasirodęs viešumoje, buvo pjesė vaikams „Milžino širdis“, pastatyta „Lėlės“ teatre. Tai buvo, jei neklystu, 1985 metais. Vaikiškų tekstų visados parašinėdavau. Yra išėjusi eiliuota knygelė „Sargo nuotykis“. Vėliau rašiau libretus kalėdiniams Miraklio teatro miuziklams, „Skylei“, kitas pjesiukes, perdirbinėjau legendas ir pasakas. Siužetai – tarytum gerai žinomi: kaip vilkas uodegą įšalo, kaip katinėlis ir gaidelis ėjo Kalėdų ieškoti, tačiau pasakos fabula visados man būdavo tik atspirties taškas – vaizdinys, nuo kurio prasidėdavo fantazavimas. Tiesa, stengiausi, kad tie siužetai taptų vaikui aktualūs, kad jis kai ką atpažintų ir gautų kokią nors žinią apie pasaulį. Yra tekę bendrauti su vaikais mokyklose ir globos namuose, rengti kūrybines laboratorijas. Labai įdomi patirtis, kai vaikas pasakoja pasaką ir užmiršta siužetą. Tada jis ima fantazuoti ir kurdamas labai daug pasako apie save. S. Freudas ypač vertino tokius atminties ar kalbos užstrigimus, kurie daugiausia ir tapo medžiaga jo psichoanalizei. Man rašyti vaikams labai įdomu, pats iš savo vaikystės ir pasąmonės ištraukiu vaizdinių ir istorijų, kurios man pačiam kartais yra didelis netikėtumas ir staigmena.
Papasakokite apie savo naują knygelę „Lapė ir kaliošai“. Ar skaitytojas joje atras naujai interpretuotą kokią nors mums žinomą pasaką?
Šioje knygelėje nėra tradicinės pasakos fabulos. Kūriau autentišką istoriją. Tiesa, vienas iš siužetų paimtas iš Naujojo Testamento, jeigu atsimenat, kaip Kristus daro stebuklą su žuvim ir duona. Jis susodina 5 tūkstančius žmonių ant pievos, pasirodo, kad jie alkani, neturi ir pinigų, tik vienas berniukas turi kelias silkes ir duonos. Tada Kristus padaro stebuklą, pamaitina visą tą minią, ir tada tie žmonės ant žolės pradeda svarstyti: „Štai, šitas turėtų būti mūsų karalius, jis pridarys dar daugiau stebuklų ir visi būsim laimingi“, bet Kristus atsitraukė, nes jo padaryto stebuklo prasmė buvo visai kita. Man šis Evangelijos epizodas pasirodė labai prasmingas, nuolatos atsikartojantis ir šiandien. Jį savaip perkūriau. Vienas personažų – Kiškis, kuris turi prisikišęs pilnas ausis pinigų, suvaidina tavernos girtuoklėliams, kad moka daryti stebuklus. Jis ima paslėptus pinigus ir dalija juos, o publika, kuri sėdi toj užeigoj, sumano padaryti tą stebukladarį Kiškį miesto meru. Ir Kiškis priverstas sprukti, nes rodė ne stebuklą, o pigų fokusą liaudžiai. Dūmė akis. Jis neturi daugiau pinigų, nei jų yra ausyse. Man buvo įdomu naujai interpretuoti tą biblinį siužetą, parodyti takoskyrą tarp to, kas yra tikra ir kas – falšas.
Kita vertus, man visados atrodė, kad vaikų literatūroj labai svarbu sukurti tikrą, nesumeluotą personažą. Maniškis – šiek tiek chuliganiškas Kiškis Bernardetas, kuris, kaip ir vaikai, mėgsta pokštus, mėgsta apgaut, bet yra simpatiškas ir jautrus. Jam svarbi yra nuoširdi, nesavanaudiška draugystė ir bičiulystė. Na, vaikystėje mes visi buvom šiek tiek padūkėliai ir chuliganai, tik man šioje pasakoje buvo svarbus motyvas, kad tas būdo bruožas netaptų agresija, o būtų pozityviai orientuotas, kad nežeistų kitų. Man atrodo, kad personažas tampa gyvas, kai neatitinka didaktikos kanonų. Nė vienas juk negalime susitapatinti su kokiais nors idealiais „cacom lialiom“, kokius mus norėtų matyti tėvai ir mamos. Niekados ir nebuvom.
Ar yra kokių nors esminių skirtumų rašant literatūrą vaikams ir suaugusiesiems?
Kažkodėl man visada atrodė, kad vaikų literatūra nė kiek ne lengvesnis žanras negu vadinamoji „rimtoji“ literatūra. Gal mūsų visuomenėje yra įsitvirtinęs toks liguistas ir iškreiptas požiūris, ateinantis iš literatūrinės tradicijos, kad vaikų literatūra antrarūšė, mažiau rimta. Lygiai taip pat, kaip ir humoras. Tikriausiai gyvename aplinkoje, kur madas diktuoja neturintys humoro jausmo vertybių formuotojai. Turėtų būti visai kitaip, nes parašyti gerą knygą vaikams yra sunkiau, negu suregzti kokį vidutinišką romaną iš kasdienybės banalybių. Su vaiku bendraujant per tekstą, reikia elgtis labai atsargiai ir atsakingai; reikia suvokti, kokį poveikį jo jaunam, neįgudusiam skoniui ir organizmui gali padaryti, maitindamas jį sugedusiais vaisiais. Vaiko susitikimas su literatūra, kaip pirmasis palietimas, labai svarbus, gali suformuoti nuostatas visam gyvenimui arba tokius kompleksus, kad knyga jo vertybių pasaulyje gali tapti atgrasi, nemiela. Todėl rašydamas vaikui visados turi jausti, su kokia jautria materija turi reikalą, kad nepadarytum meškos paslaugos tam, kuris tavo rašymus skaitys. Jeigu suaugęs žmogus nuspręs, kad jam kuris nors romanas nepatinka, padės tą knygą į šalį ir nieko baisaus neatsitiks. O jeigu vaikui kyštelėsi knygelę, tekste išvertęs ant jo galvos savo sielos sąšlavyną ir kompleksus, rezultato gali susilaukti dvejopo: arba sujauksi ir priterši jo sielą, arba atbaidysi jį nuo literatūros. Todėl ir sakau, kad vaikišką literatūrą reikia atsakingiau rašyti negu literatūrą suaugusiajam.
Na, tarkim, pasaulio literatūros istorijoj – Antoine’as de Saint-Exupéry: kas pasauliui svarbiau – „Mažasis princas“ ar „Karo lakūnas“? Man atrodo, visi pasakys, kad „Mažasis princas“, nes „Karo lakūnas“ yra romanas kaip romanas, jis yra labai įdomus filosofiškai. Tačiau „Mažasis princas“ yra peržengęs tuos vertinimų kriterijus, kai pasakoma „gera knyga“. Prancūzijoje nėra tokio skirstymo: vaikams-nevaikams, ar kad vienas žanras menkesnis nei kitas. Vertybiniu požiūriu atskiriama, kas yra literatūra, o kas „bulvarščina“, pigus skaitalas. Ugdymo prasme vaikų literatūra yra tikrai reikšmingesnė visuomenės kūrybingumui skatinti nei kokie nors meilės romanai, kuriuos ryte ryja namų šeimininkės su prijuostėmis. Be vaikų literatūros negali išsiversti nė viena visuomenė. Dabar Lietuvoje buvo paskelbta – štai šie bus Vaikų literatūros metai ar Skaitymo metai, ir ką? Kiti metai bus ne vaikų literatūros metai? Graudžiai juokinga. Ar jie paskelbs kitus metus Senelių literatūros metais arba Paauglių literatūros metais? Truputėlį ironiška, kad taip prišokamai kas nors ką nors paskelbia, ministerija, pavyzdžiui, – štai vienais metais mes pasirūpinsime vaikais, o kitąmet – suaugusiaisiais, vienais metais – pėsčiaisiais, o kitais – dviratininkais. Tai rodo tik mūsų valdininkijos nesisteminį, fasadinį, parodomąjį požiūrį į visuomenės ugdymą ir ateities perspektyvą.
Tai reikštų, kad esate tos nuomonės, jog menas nėra vien pramoga, kad menininkas, tarkim, rašytojas turi ne vien parašyti knygą maloniam laiko praleidimui, bet ir kaip nors paveikti, ugdyti skaitytoją?
Atitikti vidutinės skaitytojų auditorijos poreikius nėra labai sudėtinga. Yra rašytojų, kurie siekia būti „ant bangos“, tapti populiarūs, bet po metų kitų viskas bus užmiršta. Tai man nėra įdomu. Man būtų daug geriau, jeigu mano knygas skaitytų po penkiasdešimties metų, kai manęs nebebus. Literatūra, mano manymu, orientuota ne į dabartį. Jeigu rimtai žiūri į literatūrą, reikia žiūrėti ne į savo draugus, kurie tave skaitys, bet į tam tikras vertybes, kurios išliks ir tada, kai tavo draugų nebebus, kai nebebus to skaitytojo, kurį rašydamas įsivaizdavai. Daug literatūros yra rašoma, lygiai taip pat kaip kuriama apranga, vadovaujantis mados įnoriais. Tarkim, mūsų laikais madingas vadin amasis euroromanas. Tai laikinumo ženklu pažymėtas žanras. Kūrinys be didelio kraujo ir prakaito sukuriamas, greitai perskaitomas, greitai suvirškinamas, siužetai imami iš dabarties, kas vyksta dabartinėj gatvėj. Visa tai praeis, ir gatvė pasikeis, ir nebebus įdomu, jei toje gatvėje neįvyko didelių dramų. Ta paviršutiniška lektūra kitoms kartoms bus net juokinga, liudijanti, kokį menkavertį gyvenimą gyveno jų seneliai... Nereikia vaidinti, kad kiekviena nauja epocha pasiūlo ir naujas vertybes – jos lieka visados tos pačios ir pamatinės, ateinančios iš kultūrinės tradicijos, iš etninės ir etinės – iš Biblijos, iš Dekalogo. Tad, man atrodo, reikia ieškoti tvirtesnio pamato, ir ypač vaikų literatūroj, perfrazuoti, aktualizuoti siužetus, kurie yra amžini, ir tada jie bus bet kuriai kartai perskaitomi ir atpažįstami. Nemanykit, kad pasisakau tik už nežinia kokią „sunkiasvorę“ literatūrą... Kiek kartų esu skaitęs „Don Kichotą“, visados juokdavausi iki ašarų. Ar galėjo M. Cervantezas įsivaizduoti, kad kurdamas riterinių romanų parodiją, sukurs šedevrą amžinybei?
Vaikų knygose svarbią vietą užima iliustracija. Knygelėje „Lapė ir kaliošai“ yra intriguojantis interaktyvus elementas – savita abėcėlė, kuria užrašyti skyrių pavadinimai. Kieno ta mintis?
Tai dailininko sumanymas. Man leidėja pasiūlė, kad iliustracijas pieštų moksleivis. Nustebau, kai sužinojau, kad jis nėra net dailės mokyklos mokinys. Vėliau paaiškėjo, kad piešia grafiti ant sienų. Ta abėcėlė yra inspiruota to vaikinuko chuliganiškos patirties ar pomėgio aprašinėti namų fasadų sienas. Yra grafiti šriftas, ir aš įsitikinau, kad jaunimas tą šriftą labai gerai perskaito. Pavyzdžiui, aš žiūriu į grafiti ant sienų ir niekaip neperskaitau, kas ten parašyta. Man tie ženklai nieko nereiškia, aš piktinuosi, kai po nakties pamatau savo namo mūrinę tvorą, aprašinėtą nesuprantamais ženklais. Bet jaunimas, matyt, turi asociatyvinį mąstymą, tą raktą, kaip atrakinti tam tikrų ženklų sistemą. Pavarčiau knygelės iliustracijų eskizą, ir mano sūnėnas pirmokas iškart perskaitė, kas ten parašyta, jis gliaudo tą abėcėlę akimirksniu. Kodėl šita raidė yra „G“, – klausiu jo, – o todėl, kad nupieštas grybas, – jis man atsako. Ta abėcėlė knygos gale yra mums parašyta, o vaikams ji net nereikalinga. Vaikai tikrai perskaitys tą sugalvotą šriftą, ir jiems tai savotiškas žaidimas.
Dėkoju už atsakymus.
Literatūra ir menas
2008 10 24