Liūtas Mockūnas. Absurdo teatras lietuviškoj scenoj (1965)

1964 metų gruodžio pabaigoje Čikagoje buvo pastatytas K. Ostrausko Gyveno kartą senelis ir senelė... Tai, tur būt, bus pirmas lietuviškas veikalas, atstovaująs Absurdo teatrui. Jis pailiustravo keletą esminių posūkių mūsų laikų teatre. K. Ostrausko veikalas yra paremtas prielaidomis, kurios lietuviš­kai publikai dar yra, palyginti, naujos. Todėl, prieš kalbant apie patj veikalą, vertėtų bent trumpai peržvelgti pagrindus, kuriais remiasi Absurdo teatras.

Absurdo teatras, kaip teatro srovė, iškilo po Antrojo pa­saulinio karo. Nekalbant apie priežastis bei įtakas, įgalinu­sias šios srovės išsivystymą, tai buvo smarkus posūkis nuo ligi tol egzistavusio teatro. Iki to laiko teatras buvo arena, kur priešingų jėgų susikirtimai vesdavo prie veiksmo, kurio raida buvo nustatyta sąrangos, turinčios chronologinį pobūdį. Tai yra savaime suprantama, nes veiksmas reiškia turintį savo kryp­tį judesį laike. Jam būdingos savybės yra pradžia, vidurys (eiga) ir galas. Nesunku įsivaizduoti, kad personažų psicholo­ginės savybės tokiame teatre turėjo svarbų vaidmenį. Kur ki­tur, jeigu ne juose, buvo įkūnytos jėgos, vedusios prie konflik­to ir veiksmo. Nors ir nevisada būdami tiesioginiai atsakingi už dramos eigą, veikėjai, bent kaip akli agentai, rodė triuški­nančių ir jiems pražūtingų jėgų susikirtimo pasekmes.

Absurdo teatras įneše daug pakeitimų. Dingo logiška są­ranga ir motyvuoti charakteriai. Vietoje veiksmo, išeinančio iš prieštaraujančių jėgų susikirtimo, paliko tiktai statiška, eg­zistencinė situacija, vaizduojanti žmogaus būvį. Pavyzdžiui: S. Beckett Waiting for Godot klounai, nežiūrint noro kažkur eiti ir kažką daryti, nepajuda iš vietos; Genet Tbe Blacks veikėjai vis atkartoja baltosios rasės žmogaus nužudymo ritualą. Ionesco The Lesson mokytojas pajungia mokines savo metodui, po to jas žudo. Visi šių veikalų personažai yra eliptinėse situacijo­se, neturinčiose nei pradžios, nei galo. Tačiau, nežiūrint for­minių panašumų, šie veikalai skiriasi savo temomis. Žurnalis­to M. Esslino prigijęs terminas – „Absurdo teatras“ – nereiš­kia, kaip daug kas mano, jog vienintelė jo liečiama tema yra „absurdas žmogaus gyvenime“. Waiting for Godot yra žmogaus, bandančio gyventi su viltimi, vaizdas, The Blacks atskleidžia rasinės neapykantos situaciją, o The Lesson parodo, kad ir žo­džiai turi naikinančią galią.

Pasirinkęs atvaizduoti statišką situaciją, ne veiksmą, dra­maturgas susiduria su įprasminimo problema, arba: kaip per­duoti savo temą, kad ji būtų žiūrovą įtikinanti? Tradiciniame teatre veiksmo raida yra nustatoma logiškos sąrangos pagalba. Pradedant ankstyvaisiais graikais ir baigiant Sartre ir Camus, drama prasidėdavo problemos pastatymu ir baigdavosi jos iš­sprendimu. Racionalus turinys ir motyvuoti charakteriai visa­da buvo būdingos šiai dramai savybės. Statiškoje situacijoje nebėra konflikto. Dialektinė forma, kurios paskirtis yra spręs­ti prieštaraujančių jėgų susidūrimus, čia yra bevertė. Nenuos­tabu, kad ieškodami būdų įprasmint savo temas Absurdo te­atro kūrėjai vartoja tokias neįprastas priemones, kaip mimiką, ritualą, klouniškus gestus ir žodžių garsus. Jų paskirtis yra pristatyti žmogiško būvio pavienes situacijas, duodant joms ryš­kumo, aiškumo ir neišvengiamump žymes. Bėda yra, kad pla­čioji publika dar nesupranta naujų formų paskirties. Užtenka tik mažiausio nukrypimo nuo „common sense“ pasaulio, ir vei­kalo tema automatiškai pasidaro „apie absurdą“.

K. Ostrausko Gyveno kartą senelis ir senelė... irgi pasi­žymi forminiu išradingumu. Naudojamos tokios lietuviškam te­atrui neįprastos priemonės, kaip autentiškų citatų iš spaudos perdavimas, žodžių pavertimas garso efektais ir sąmoningas muzikinių gabalų įterpimas į veikalo eigą. Savo turiniu veikalas susideda iš eilės mažai sąryšio turinčių faktų, kuriuos se­neliai skelbia publikai. Pavyzdžiui, vienu metu jie deklaruoja savo skausmą dėl žuvusio studento, kitu – garsiai skaito ba­nalius spaudos komunikatus, o dar vėliau – rengiasi nužudy­ti studentą. Labiausiai krinta į akį pristatytųjų faktų nepasto­vumas. Jie gali būti suprantami taip ir kitaip: neaišku, ar nu­siginklavimo konferencijoj Vakarai sakė „taip“, o Rytai „ne“, ar buvo atvirkščiai; žuvęs Jonukas galėjo būti Petriukas; plak­tukas gali būti ir žudymo įrankis ir muzikinis instrumentas. Abejotinas, kaip matysime vėliau, net pats Studento nužudymas. Sureliatyvindamas veikalo faktus, autorius padarė juos lygiaverčius, tuo pačiu atėmė iš jų bet kokią absoliučią prasmę.

J. Blekaitis, Draugo kultūriniame priede aptardamas Gyveno kartą senelis ir senelė..., kalba apie du veikalo pla­nus. Paneigęs personažų motyvacijas, pažymėdamas, kad „jie autoriaus neapdovanoti nei vienu individualiu bruožu, jokia nusakoma charakterio ypatybe, jokia aistra, yda ar dorybe“, J. B. vėl prie jų sugrįžta apibūdindamas veikalo planą. Pagal J. B., K. Ostrausko veikalas turi veiksminį-psichologinį planą, „...kuriame išryškinamas ritualiniu tapęs jaunuolio nužudy­mo pagrindas“. „Keršydami likimui už jauno sūnaus žuvimą“, toliau tęsia J. B., „Seneliai aklai žudo kitus panašius jaunuo­lius, taip įamžindami ir skriaudą ir smurtą“. Sutinkant, kad veikalas turi ritualinį pobūdį ir kad jo personažai neapdovano­ti individualiais bruožais (jie tarp savęs „komunikuoja“ mažai ryšio turinčiais faktais), tenka abejoti kitais J. B. teigimais. Reikėtų J. B. paklausti: iš kur jis žino, priimant jo pateiktą Senelių apibūdinimą, kad tai, ką jie daro, yra kerštas? Kerštas ir likimas yra dvi priešingos jėgos, kurių susikirtimo pradmė glūdi charakterio psichologinėje potencijoje, kai, tuo tarpu, konfliktas yra vystomas priežastingumą išreiškiančiame veika­lo turinyje. Nei vieno, nei kito K. Ostrausko veikalas neturi. Negalima nuneigti, kad pora atvejų Seneliai pareiškia savo gailestį dėl kažkokio Studento, o kitur parodo nemažą kiekį žiauru­mo. Šiais pavyzdžiais J. B. greičiausiai ir pasirėmė darydamas sa­vo išvadas apie kerštą ir likimą. Nereikia tačiau užmiršti, kad tos padrikos frazės, kuriomis Seneliai tarsi išreiškia savo gailes­tį ar žiaurumą, nėra tikros emocijos. Jose trūksta priežastin­gumo. Jeigu Seneliai nėra net tikri, kuo vardu buvo žuvusis Studentas, kokia yra prasmė kalbėti apie jų kerštą ir apie psichologinį veikalo planą, {vesti veikalan dirbtinio būdo (t.y. ne per veikėjų charakterį) įvairūs Senelių teigimai neatstovauja nei jų tikrų emocijų, nei jų vertybės. Jų teigimai yra tik atskiri faktai, kurių turinys žiūrovui reiškia „man gai­la studento" arba „aš esu žiaurus“. Neturėdami ryšio su ver­tybėmis, šie faktai prilygsta atskiriems žodžiams, kurie po dažnesnio pakartojimo pavirsta į bereikšmę garsų kakafoniją.

Senelė: Mano Jonukas kraujais pasruvo...

Senelis: Petrukas gyvas, lyg niekur nieko...

S-lė: ...mano Jonukas kapuose guli...

S-lis: ...Petruką žemė lengvai nešioja...

S-lė: ...ir man jau širdį draskyte drasko...

S-lis: ...ir man užmigti sapnai neduoda...

S-lė: ...o! kraujas...

S-lis: ...kraujas...

S-lė: ...ilgiau ištverti jau nevalioju...

S-lis: ...daugiau kentėti jėgų neliko...

S-lė: ...tiesus kaip nendrė...

S-lis: ...bet ne Jonukas...

S-lė: ...mėlynos akys...

S-lis: ...ne, ne Jonukas...

S-lė: ...tai tiktai Petras...

S-lis: ...tiktai Petriokas...

S-lė: ...ne, ne Jonukas

K. Ostrausko veikalas žiūrovą supažindina su šimtamečiais seneliais, kurie kadaise, gal būt, buvo reikšmingame santykyje su gailesiu ir kerštu, bet kurių dabartinė situacija neleidžia spėlioti dėl to ryšio pobūdžio. Scenoje jie gyvena Studento aukos ritualu, bandydami atkurti jo praeitį bei savo pačių buvusias motyvacijas. Jei raudonojo nertinio numezgimas Sene­lei pavyksta, tuo formaliai ženklindamas ceremonialo pra­džią,

(Pauzė).

S-lis: Ar tu visai tikra, kad šiandien baigsi?

S-lė: Tik pats galas rankogalio liko.

(Senelis pagyvėja).

S-lis: Tai man jau laikas?

S-lė: Laikas.

tai atkūrimas praeities jiems nėra sėkmingas. Jų pa­stangos įprasminti savas motyvacijas sudūžta į faktų dvipras­miškumą, neturintį užnugario vertybėse.

Autorius nesitenkina vien tiktai privačios situacijos pri­statymu, bet kartu paliečia ir viešąjį gyvenimą. Su pasauline situacija seneliai sueina į sąlytį per spaudą. Ji turi daug pana­šumo į jų asmeninę padėtį, čia irgi dominuoja atskiri faktai, kurie lyg ir turi kažką bendro su nusiginklavimo problema, Ry­tų–Vakarų konfliktu, tautos išlaisvinimu, nemeluotu estetiniu momentu, ar su kuo nors panašaus. Kažkur, kažkada šios problemos turėjo savo kontekstą ir buvo prasmingos. Veikale, tačiau, jos pakibusios ore – be užnugario vertybėse. Įdomavimasis laikraštinėmis aktualijomis, „buržuazinėje“ bendruomenė­je tapęs beveik ritualu, skelbiančiu susipratusio piliečio užsi­angažavimą jį supančiam pasauliui, čia yra virtęs bereikšmiu žodžių žaidimu. Spaudos žinių įvedimas veikalan rodo, kad Se­nelių asmeniška padėtis nėra išskirtinė ar ypatinga. Panaši si­tuacija yra visur. Studento nužudymas ir laikraščio skaitymas yra lyg du degeneravę ritualai, rodą žmogaus padėtį iš asmeni­nes ir visuomeninės pusės. Šiuo atveju padėtis abiejuose at­vejuose yra ta pati.

Gyveno kartą senelis ir senelė... pristato nesunkiai atpažįs­tamą situaciją. Praradimas ryšio su vertybėmis ir komunikaci­jos nutrūkimas yra dvi šiai situacijai būdingos ypatybės. Auto­rius, tačiau, tuo nėra patenkintas. Veikalo gale jis Seneliui duoda šiuos žodžius:

Senelis: ...Sąvokoje „žaismas“ suprantama lengvas jude­sys, kuris neturi aštresnių bangų, paerzinimų, pvz.: saulės tekėjimo, spindulių žaismas rasos lašeliuose; paukštelių čiulbėjimo žaismas rytmetyje; undinės žaismas Nemuno bangelėmis – balete; pastoralinis žaismas, kai piemenė­liai pamiškėje ramioje dienoje savo padirbtais instru­mentais švilpauja ir t. p. (Ištrauka iš „Naujienų“, 1963. X. 15. nr. 243, p. 6).

Šią žaismo sąvoką Senelis iliustruoja pasiimdamas plaktu­ką ir, muzikos garsams sklindant, imituodamas fleitos grojimą. Senelio žodžiai ir plaktuko-fleitos epizodas yra skirti veika­lo prasmei skelbti. Žmogaus situacija veikalo pasaulyje yra paženklinta amoraliais žongliravimo žodžiais, prilygstantiems gamtinėms apraiškoms. Atominis karas, nusiginklavimas, tau­tos išlaisvinimas ir egzilinė vienybė yra neįsikūniję aktai. Pa­sinaudojant autoriaus padaryta išvada, išaiškėja ir pats Studento nužudymo epizodas. Ši „žmogžudystė“, kračiusi šiurpu nemažą skaičių žiūrovų, nebūtinai buvo įvykdyta. Tai irgi bu­vo žaismas – tik šiuo atveju žiūrovų tauriausiais jausmais. Studento nužudymas, jeigu jis būtų įvykęs, būtų toks aktas, kaip išsprogdinimas atominės bombos. Aktai, tačiau, šio vei­kalo pasaulyje neegzistuoja.

Negalima būtų šimtaprocentiniai priimti žaismo sąvokos apibūdinimą tokį, koks jis yra Senelio monologe. Veikale žais­mas nėra vien tik „lengvas judesys“ ar „paukštelio čiulbėjimas“. Į Senelio monologą autorius sukaupė daug ironijos, tam panau­dodamas vieną iš kvailesnių lietuviškos spaudos gabalų. Žmo­giškoje situacijoje žaismas susideda ne vien tiktai iš estetinių momentų, kurių išdava kartais būna „Orfėjus ir Euridikė“, bet dažniau, kaip veikalas parodė, iš žmogaus polinkių į žiaurumą ir sadizmą. Šiuo atveju Senelių žaismas su Studentu savo makabriškumu prilygsta valstybių galvų žaidimui atomine bomba.

K. Ostrausko veikalas susideda iš eilės palaidų faktų. Jų atsiradimas Senelių lūpose yra atsitiktinumas, neturįs priežas­ties. Atidengdamas savo žaismo sąvoką, autorius kartu siūlo ir veikalui prasmę. Situacija, paženklinta vertybių stoka ir komu­nikacijos nutrūkimu, autoriui primena žaismą, kurio reikšmė neprašoka gamtinių įvykių lygio. Faktams apie egzilų vienybę ar nusiginklavimą, taip, kaip spindulių žaismui ar paukščių čiulbėjimui, trūksta motyvacijos ir racionalaus konteksto. Visi šie faktai yra panašūs „lengvam judesiui be paerzinimų ar ašt­resnių bangų“, nes nė vienas iš jų neveda į lemiamos reikšmės išsipildymą (teatre prilygstantį veiksmui).

Gyveno kartą senelis ir senelė... kaip ir daugelyje Ab­surdo teatro veikalų, išsprendimas žiūrovo-veikalo santykio yra didelės svarbos. Jeigu realistiniame teatre publikai buvo duota pasyvaus stebėtojo rolė, tai Absurdo teatre jos vieta vei­kalo visumoje yra gerokai pasikeitusi, žiūrovo vaidmuo čia nėra vien tiktai būti pasyviu stebėtoju kitoj pusėj rampos jam pa­tiekiamos „tikro“ gyvenimo gabalo imitacijos. Absurdo teatro dėmesys yra tiesioginiai nukreiptas į žiūrovą su tikslu išmesti jį iš pusiausvyros ir išjudinti jo moralinius nusistatymus – jį pamokyti ar ką nors jam atskleisti. K. Ostrauskas sukūrė pa­našaus pobūdžio veikalą. Komunikacija tarp senelių jame yra minimali ir beveik atsitiktinė. Spaudos tarpsniai ir Studento nu­žudymas yra skirti publikai išjudinti iš jos savim pasitenkini­mo. Viso to tikslas yra taip ją paveikti, kad ji suprastų ir pa­jaustų, jog žmogaus situacija yra panaši į žaismą.

Didžiausia K. Ostrausko, kaip ir daugelio kitų kūriančių Absurdo teatro rėmuose, problema yra, kad jis užangažuoja žiūrovo protą, nuošalyje palikdamas jo jausmus. Retai pasitai­ko, kad Absurdo teatro veikalai užgriebtų ir žiūrovo emocijas. S. Beckett (Waiting for Godot) tai yra padaręs, sužadindamas publikos simpatijas savo valkatoms. J. Genet (The Blacks) to pasiekė, tiesiogiai ir grubiai užgaudamas auditorijos rasinius prietarus. Bet kokia žiūrovo simpatija ar antipatija Seneliams K. Ostrausko veikale yra sunkiai įmanoma. Kaip ji gali egzis­tuoti, jeigu Seneliai, dauguma atvejų, yra akli įrankiai spau­dos informacijoms perduoti. Perduodamų faktų smogiamasis efektas yra atbukinamas pabaigos, kuri siūlo, kad publika jų perdaug rimtai neimtų, nes viskas yra žaismas. Veikalo faktai daugiau apeliuoja į protą ir veda prie situacijos supratimo. Jų, kaip emocinių variklių, vertė yra menka. Pagrindinis autoriaus nusikaltimas yra, kad, sulyginęs vertybes ir sukūręs amoralią situaciją, jis bando tai situacijai priduoti emocinio gilumo, įvilkdamas ją į Glucko muziką. Bet koks sąryšis muzikos su tuo kas vyksta scenoje, yra atsitiktinis. Gaunamas įspūdis, kad. bandydamas susaldinti muzika savo ironiią, autorius norė­jo įsiteikti lietuviškai publikai. Vietoje pastatęs ją prieš nuo­gą situaciją ir leidęs jai pajusti, kas veikale slypi, autorius griebėsi holywoodiniu priemonių savo publikai užliūliuoti. Iš­vada: Gvveno karta senelis senelė... yra įdomus, bet ne vi­sai pavykęs bandymas Absurdo teatre.

Metmenys, Nr. 10, 1965.

Spektaklio „Gyveno kartą senelis ir senelė“ pastatymas Čikagoje 1965 m. Režisūra N. Martinaitytės, vaidino N. Martinaitytė ir J. Kelečius.