Vesciunaite_AldonaVesciunaite_AldonaTarp Australijos lietuvių poetų dėmesį pirmiausia patraukia ALDONOS VEŠČIŪNAITĖS lyrika. Be jokių loginių ramsčių ar pastolių jos eilėraščiai prabyla į mus tuo, ką įžiebia pats žodis ir vaizdas, prisiminimų nuotrupa ar šiaip meditacinė būsena. Tai poezija, atverianti švarius vidaus akiračius. Tikrą poeziją visad traukia geriau pažinti. Kuo gyvas jos spalvingas žodis tolimoje Australijos žemėje? Kodėl autorė su pirmu eilėraščių rinkiniu „Žodžiai kaip salos“ (1976) debiutavo mažiau­siai porą dešimtmečių atsilikdama nuo Liūnės Sutemos ir kitų savo bendraamžių? Kokie gyvenimo verpetai sulėtino jos kūrybinį brendimą? Tiesa, A. Veščiūnaitė baigė dailės studijas ir kurį laiką reiškėsi tapyboje, grafikoje. Kyla dar vienas įdomus klausimas: kaip per dailę ji atėjo į poeziją ir ką spalvų paletė davė muzikalaus žodžio raiškai. Be to, jos lyrika – tai gyvas lieptas nuo žemininkų į jaunesnių kartų kūrybą. Prasmingi ir jos ryšiai su Lietuva. Mūsų pasikalbėjimas sudėliotas iš fragmentų. Bet visa tai plaukia tarytum išjos vidaus lauko, iš tos lėtai srūvančios tėkmės, kurioj visa, kas išgyventa ir suvokta, yra tikra ir prasminga.

 

Su poete vieną rugsėjį kalbėjomės Lazdynuose (Vilniuje). Į kai kuriuos klausimus ji atsakė raštu.

 

R. PAKALNIŠKIS. Gerbiama Aldona, esate kilusi iš Alytaus, kur „Alsuoja Nemunu / Pilėnų kalnas, / gilia tamsa alsuoja girios“, o gal iš to „Nuskendusio miesto“, kur „laibakojės mergaitės / plevėsuojančiais plaukais / užklostę audimais pievas / gėlynuose muzikuoja“?

 

A. VEŠČIŪNAITĖ. Tą eilėraštį nešiojausi nuo pat vaikystės. Aš augau dešinėj Nemuno pusėj. Gyvenom Nemuno pakrantėj, ligoninės patalpose (tėvelis buvo ūkio vedėjas, mama – sekretorė). Vaikai buvom išradingi, pilni sumanymų – Edvardas, Albertas ir aš, jauniausioji, –smagi, drąsi mergina. (Rodos, nieko nebijodavau.) Nemuno šlaitai aukš­ti. Toli nubėgdavom – iki vokiečių nugriauto tilto pylimo. Tas laukinėm kriaušėm apaugęs pylimas ir toks apleistas, žole visiškai užklotas šulinys sukeldavo ypatingą nuotaiką. Mus gąsdindavo: jei mesi akmenį, išgirsi, kaip nukrenta. Sakydavo, kad ten nuskendo miestas, ir aš jį įsivaizduo­davau. Anglosaksiškoj australų aplinkoj jau nieko panašaus neradau. Nieko požeminio. Gal dėl to, kad nuo vaikystės savy nešiojausi nusken­dusį miestą – man jis realus. Man svarbus tas eilėraštis: atrasti lyg ir nuskendusį pasaulį. Be galo svarbu muzika. Tai „lyg dainos skambesiai“ – tos „aidinčios, tviskančios upės, / negęstančios prieblandos / tekančios tuneliais, / fantastiškų medžių alėjos“. Mane muzika lydėjo nuo anksty­vos vaikystės. Neišmokau groti nė vienu instrumentu, nebūtinai veržiausi į koncertus, bet muzika visad ėjo šalia – kaip ir poezija...

 

R. P. Kuo imponavo literatūros pamokos Alytaus gimnazijoje?

 

A. V. Dar pradžios mokykloj deklamuodavau Maironį. Užtekdavo mokytojai Delinikaitytei ištarti: „Aldona, padeklamuok mums“, nedels­dama išeidavau į priekį ir labai noriai atpyškindavau: „Antai pažvelki! Tai Vilniaus rūmai / Dunkso tarp kalnų plačiai!“ Kiti lietuvių rašytojai taip manęs nesudomino. Mokiausi, skaičiau daugiau dėl to, kad reikėjo. Tuo tarpu mėgau populiaresnius svetimtaučius autorius. Gimnazijoj dėstė prancūzų ir vokiečių kalbas. Atmintin užkliūdavo vienas kitas Goethe‘s eilėraštis. Mėgdavau prancūzų kalbos pamokas. Mokytoja žavi, nelietuvė, išmokė nemažai prancūziškų dainų. Paskutinėje klasėje patiko Lermontovas. Putinas, Sruoga nepadarė ryškesnio įspūdžio, nors ir žinojau, koks svarbus jų įnašas. Kai pasvarstau, matyt, esu juos peršokusi ir nuskubėjusi prie 1920–1930 metų gimimo poetų: savo vidiniu intensyvumu ir nauja tematika jie prabilo į mane visai kitoniškais balsais. O mokyklą mėgau, nors ne visuomet gerai mokiausi.

 

R. P. Po to (tai buvo 1941 m.) įstojote į Vilniaus dailės akademiją. Kas paskatino studijuoti dailę?

 

A. V. Kodėl aš studijavau dailę? Nuo mažens su tėvais eidavom į gamtą. Tėvelis, dailės mėgėjas, pasiimdavo molbertą ir tapydavo gamto­vaizdžius. Man irgi sekėsi paišyti. Bet ar turėjau menininko pašaukimą? Kažkur aš čia pasiklydau. Vis iš inercijos: o, menininkė, menininkė!

 

R. P. Neabejoju, kad ir dailėje nebuvote svetima. Kaip čia ieškojote savo braižo?

 

A. V. Atsimenu, per stojamuosius egzaminus Dailės akademijoj dailininko A. Gudaičio klasėje davė laisvą temą. Kiti paišo kaip iš pypkės, o aš užsikirtau, sėdžiu visa valanda. Priėjęs A. Gudaitis drąsina, sako, gal tą temą, gal tą... Pagaliau ir aš pradėjau. Ir kažkodėl nupiešiau kapines, mergaitę juoda-balta. Nelabai atsimenu. Žinau, kad tai buvo kažkas dramatiška, iš vidaus. Gal norėjau parodyti tokią žmogaus pusę, kuri ir ateity ir man rūpės? A. Gudaičiui šitai padarė įspūdį. Apie tai ne kartą galvojau. Deja, aukštesniuose kursuose padariau klaidą pasirinkda­ma tapybą, nors neypatingai temėgau spalvas. Atsimenu, kartą akademi­jos koridorium einančią į studiją prie lango mane užkalbino dailininkas A. Gudaitis: „Veščiūnaite, ką pasirinkai?“ Sakau, tapybą. Jis be galo nustebo, reikėjo pamatyti jo veidą. Sako, bet jūs gi jaučiat literatūrinį ir dramatinį santykį su piešiniu. Jūs gi per egzaminą... Žodžiu, tada jis pajuto, kad aš turiu savo pasaulį ir kad tikroji mano sritis juodo-balto kontrastas, grafika, o ne tapyba. Deja, man tada grafika nerūpėjo. Gal neturėjau gero grafikos lektoriaus, kuris būtų paskatinęs mane ieškoti juodo-balto efektų. Kartais man pavykdavo gyvi škicai, bet spalvos netraukė. Buvau pasimetusi: antrame kurse pradėjau blogiau paišyti negu pirmame, nespėjau suvokti, ko noriu, nė trečiame. Kažkodėl apimdavo melancholija. (Brolio Abos sąsiuviny buvau skaičiusi Oskaro Miłosz‘o „Lapkričio simfoniją“, puikiai išverstą į lietuvių kalbą.)

 

R. P. Kokių minčių sukėlė karo banga, nubloškusi ir Jus į Vakarus?

 

A. V. Buvau tipiška karo pabėgėlė ir žmogaus dramos liudininkė. Buvo baisu. Pakliuvau tarp dviejų fronto linijų, kur žmogus žmogų žudo ir kur pasireiškia gana stiprus baimės instinktas. Sunku buvo tai suvokti. Pasijutau atplėšta nuo savųjų dar tik pradėjusi bręsti: tėveliai liko Lietuvoj, brolis Edvardas žuvo karo metais, Albertas toliau studijavo Insbruke, paskui Štutgarte. Kurį laiką gyvenau gražiajame Drezdene, dirbau vaflių fabrike. Karui pasibaigus porą metų šokau ir dainavau A. Mikulskio vadovaujamame Čiurlionio meno ansamblyje. Koncertavome prancūzų, anglų ir amerikiečių zonose. Pasiilgę taikaus gyvenimo, prancūzai žavė­josi sveiku, jaunatvišku lietuvių menu, spontaniškom dainom. Matę daugybę baisybių, generolai, kariškiai irgi norėjo to žavaus paprastumo. Ilgainiui ansamblis labai išgarsėjo. Prancūzai mus lepindavo, rodydavo pilis. Bet kai ėmė vyrauti tas pasitenkinimas (ot, kokie mes menininkai!), panorau ištrūkti iš to grupinio gyvenimo, grįžti prie pasiilgtos paišybos. Tai buvo šviesus laikas: dainos, šokiai, gražūs studentai. Lyg ir pabėgom nuo karo. Pajutau, kad čia kažkas netikra, ir panorau grįžti į meno mokyklą. Tuo metu ir Albertas buvo intensyviai įsitraukęs į studijas. Išvykau į Freiburgą studijuoti tapybos L’Ècole des-Arts et Matièrs.

 

R. P. O poezija?

 

A. V. Pirmas stiprus įspūdis – tolimoj čiurlioniečių buveinėj prie Tiubingeno. Buvo atvykę S. Santvaras ir kiti rašytojai. Scenoj išgirdau Henriką Nagį, deklamuojantį savo įspūdingąjį eilėraštį „Didelis medis prie turgaus aikštės“. Žemo tembro jo balsas skambėjo sodriai, pakiliai, pajutau visai naują lietuvių kalbos atspalvį. Klausantis H. Nagio, man staiga akys atsivėrė. Jo kalba iš nelietuviško pasaulio, bet skambėjo labai lietuviškai. Freiburge su juo arčiau susipažinau: tuomet jis daugelį užkrėtė savo aistra vokiečių ir austrų poezijai – R. M. Rilke, G. Trakliu. Freiburgo meno mokykla buvo įsikūrusi žavingoj aplinkoj Švarcvaldo miške. Vyravo patraukli atmosfera. Studentų valgykloj mėgdavau klau­sytis A. Nykos-Niliūno, H. Nagio, J. Kaupo pašnekesių ir diskusijų. Atsimenu, tai buvo „Žemės“ antologijos rengimo metai. Tiesiog jautėsi to dar labai gyvo augančio lietuviško žodžio kvėpavimas, jo svarba. Ir tie žmonės, be galo reikšmingi kaip individai. Ir ta jų išsakyta sukrečianti tiesa. Tarp jų Freiburge praleidau dvejus intensyvius metus. Tada dar nenujaučiau, kad būsiu poetė ir kad vėliau grįšiu prie jų. Taip sunku buvo surasti savo vietą tame pasauly...

 

R. P. Kuo pasižymėjo tolesnės tapybos studijos?

A. V. Buvo smagu, kad vėl piešiau, nors ir neradusi tikrojo pašauki­mo. Ko aš ten kankinausi? Piešti remiantis tam tikrais nurodymais (kokių spalvų nemaišyti ir pan.) – manęs tai nedžiugino. Norėjau sunkios, dramatiškos temos. Ir aš ėmiausi jos. Kartą studijos direktorius dailinin­kas V. K. Jonynas tikrino, kaip atliekame užduotą kompoziciją. Kol tas garsusis dailininkas kritiškai apžiūrinėjo mano darbą, sėdėjau susigūžu­si. Aš labai varžiausi, gėdinausi lyg būčiau apsinuoginusi. O jis žiūrėjo žiūrėjo ir pasakė: Veščiūnaite, kito tokio darbo nepadarysi... O juk darbas nebuvo itin originalus nei spalviniu, nei techniniu požiūriu. Patiko tas pagautas dramatiškas momentas. Savo darbu pati nesidžiaugiau (kai pažiūrėdavau į jį, vidurius susukdavo: kažkas perdėta), bet V. K. Jonyno žodžiai padarė įspūdį. Vėliau mano diplominį ir kitus darbus studentai nuvežė į Ameriką, įvertino. Vadinasi, kiti žmonės kažką juose matė, ko pati neįžiūrėjau. Kodėl aš nesutikau su jais?.. Dailės mokyklą baigiau su pirma laida: du tapytojai (aš ir V. Ignas) ir du skulptoriai (V. Raulinaitis ir Stanulis). Užteko tų visų stipendijų, jau norėjau pradėti dirbti. Mano vyras Vytautas Janavičius gavo darbo netoli Freiburgo Centriniuose sandėliuose, kur buvo dalijami drabužiai karo pabėgėliams. Ten dirbo ir Kaupai, Jasaitytės. Aš su dukrele Kristina likau Freiburge. Turėjau laiko (draugai kėlėsi į Ameriką, Vytautas – darbe), todėl vėl pradėjau piešti. Čia ir prasiveržė tai, ką buvo nujautęs A. Gudaitis. Keistas juodas-baltas pasaulis, kurį norėjau pavadinti „Nebūtis“: žmogus, išėjęs iš savęs ir išklydęs į erdves. Ne, jokios įtakos – tai mano pasaulis!.. Atsimenu, kartą prieš išvykdamas Amerikon užsuko Niliūnas. Žiūrėjo žiūrėjo į piešinius, sukabintus ant sienos, – nieko nepasakė. Pajutau, kad jie padarė jam savotišką įspūdį. Kai Niliūnas nieko nesako, tai irgi reikšminga. Iš viso, kiek atsimenu, vengė nereikalingų žodžių. Nujaučiu, kad jį ir turėjo galvoj redaktorė Rita Baltušytė, kai vėliau man sakė: Jūsų draugams labiau patiko Jūsų spalviniai darbai, o ne eilėraščiai... Ji nepasakė, kas tie draugai, ir aš to neklausiau. Vis tiek tada jau rašiau eilėraščius.

 

R. P. Iki poezijos debiuto dar toli. 1950 m. su šeima atvykote į Australiją ir apsigyvenote Sidnyje. Kaip jautėtės naujame pasaulyje?

 

A. V. Nuniokotoj Vokietijoj nebegalėjom pasilikti. Be to, šalia dra­matiškos patirties jaunam žmogui norisi ir nuotykio. Jaunatvišką susido­mėjimą atsivėrusiomis galimybėmis naujame kontinente gangreit nuslo­pino šiurkšti realybė. Staiga atsiradusi toli nuo nebepasiekiamos Europos, beveik panikavau. Sunkiai sekėsi susirasti darbą. Vokiečių kalba ryte rijau vokiečių ir kitų tautų literatūrą – Stendhalį, Maricu, Bernanu ir daugybę kitų autorių. Australai anglosaksai atrodė be galo svetimi, jų kalba – nepatraukli, nesinorėjo jos mokytis. Tik daug vėliau pasigailėjau, kad nestudijavau humanitarinių mokslų ir neišmokau disciplinuotai mąstyti, tebesivadovavau daugiau nuojauta. Atsiradus palankioms sąly­goms, Sidnio universitete ėmiau lankyti vakarinius kursus (Adult Education), globos (Tutorial) klases. Patiko. Išmokau įsiklausyt ir suprast anglų kalba dėstomas mintis. Po poros metų užsirašiau į trejų metų anglų literatūros kursus, kur anglų literatūrą dėstė puikus dėstytojas Derek Peat. Privalėjom rašyti esė, turėjome perskaityti daug anglų, prancūzų ir amerikiečių autorių. Iš jų minėtini: J. Conrad, J. Osborn, E. M. Forster, J. Auslin, S. Becert, T. S. Eliot, V. Woolf, H. James ir kiti. Nagrinėjom ir australą Nobelio premijos laureatą Petrick White. Patiko jo „Solid Mandala“. Skaitydama A. Alverez sudarytą „The New Poetry“, nuodug­niau susipažinau su poezija. Dienas prasėdėdavau bibliotekoj, išmokau naudotis šaltiniais. Ypač daug skaitė Vytautas. Jis irgi ieškojo. Gyvenda­mi Australijoj, savotiškai kankinomės. Lyg ir norėjom įrodyti sau, kad padarėme klaidą čia atvykdami. Lydėjo jausmas, kad tai laikina, kad kažkaip ištrūksim iš tos dusinančios aplinkos.

 

R. P. Stiprėjo ir nusivylimas tapyba?

 

A. V. Kurį laiką dar tapiau, kūriau grafikos darbus. Su tapybos ir grafikos darbais 1953 m. dalyvavau to meto reikšmingoj parodoj Blexland galerijoje Sidnyje. Tačiau nejaučiau tikro noro kurti. Nepasitenkinimas savim buvo didelis. Tapybai trūko ir sąlygų. Augo šeima. Padariau vieną kitą portretą. Dingo ir molbertas. Vis dažniau klausdavau savęs, kodėl netraukia užeiti į parodas? Kodėl nemėgstu meno galerijų? Juk Vilniuj ir Freiburge bėgte bėgdavau į parodas, paišydavau nuo ryto iki vakaro, bendraudavau su kolegomis. Į Sidnį atvažiuodavo daug garsių dailininkų. Kartais nueidavau į jų parodas, įvertindavau jas. Matydavau, kaip kolegos džiaugiasi, galėdami pasirodyti su savo paveikslais. Aš niekad tokio jausmo nejutau. Gal mane atšaldydavo tai, kad paveiksle nebematydavau kūrybos vyksmo? Manęs nešildė kitų pagyrimai. Vis atrodė, kad tai ne aš. Pradėjau įtikinėti save, kad iš tikrųjų ir nesu daili­ninkė. Kai vėliau, 1978 m., pirmą kartą nuvykau į Ameriką ir vitražisto Albino Elskaus studijoj susipažinau su išsaugotais brolio darbais (Alber­tas mirė staiga, turėdamas 54 metus), savotiškai aprimau: mūsų šeimoj Albertas ir yra tas tikrasis menininkas. Aš turbūt į tapybą įsikibau daugiau iš inercijos, įsipareigojimo. Galbūt prie grafikos ir grįšiu. (Turbūt A. Gudaitis geriausiai įžvelgė mano vidinį pasaulį ir nujautė ateitį.) Bet paletės nebepasigendu ir dėl to nebesikankinu. Pergyvenau tokį lūžį. Vis atrodė: ot, susidėsim lagaminus ir – į Europą!.. Staigaus posūkio nebuvo. Bet iš australiškos aplinkos norėjosi bėgti ir ieškoti ryšio su žmonėmis. Pajutau, kad būtinas gyvas pokalbis, atveriantis naujų galimybių lauką. Taip ir pradėjau rašyti.

 

R. P. Mintyse vis grįžtu prie vienos nuotraukos: prie nemažo vaišių stalo viena rymo Aldona Veščiūnaitė. Priešais nugertas geltonų sulčių stiklas. Čia pat stovintis įmitęs vyriškis su taure rankose tariasi su partneriu kažkokiu klausimu. Jauti, visa tai jai neįdomu, ji skendi savo mintyse, skausmingai ieškantis žvilgsnis nukreiptas kažkur visai kitur... Sakykite, p. Aldona, kokie buvo Jūsų santykiai su Sidnio lietuvių bendruomene, Plunksnos klubu, rašytojais, spauda?

 

A. V. Pradžioje labai kritikuodavome australus: koks menkas jų kultūrinis pasaulis (teatras, koncertai, viskas labai vidutinio lygio), kokie nekultūringi! Anglosaksai čia sunkiai kūrėsi, jiem svarbu ne išsilavini­mas, o ką dirbi ir kiek dirbi. Nuoširdūs kaimynai, bet žodynas ribotas. Dalykiški, nemėgsta asmeniškumų, apkalbų. Bet tarp jų sunku rasti žmogų, kuriam rūpėtų nueiti į teatro spektaklį. Australai juokauja: nenorėję lenktyniauti su Amerika ir Europa, ieškoję paprastesnio, leng­vesnio kelio. Mes irgi kartais juokaujame: australų kultūrinis gyvenimas darosi intensyvesnis, o mes, lietuviai, pasidarėm tokie, kokie buvo australai, kai atvykom... Pradžioj įsitraukiau į bendruomenės gyvenimą, aktyviai jį stebėjau. Buvo talentingų rašytojų: Pulgis Andriušis, Vincas Kazokas, Agnė Lukšytė. Mano draugė Dana Skorulienė rengdavo litera­tūrines popietes. Ji kviesdavo rašytojus, patelkdavo jaunus skaitovus, apipavidalindavo sceną. Marija Mykolaitytė-Slavėnienė kartais paskai­tydavo Putino laiškų, iš kurių bandydavom išskaityti ir kitų Lietuvos rašytojų nuotaikas. Ypač džiugino Dramos trupė. Spektakliai mėgėjiški, bet gana stiprūs. Aktoriai ir skaitovai geri profesionalai (J. Dambrauskas, Dauguvietytė, Skorulis ir kiti). Tačiau tai truko neilgai. Be to, aš nelabai pritapau prie Sidnio bendruomenės. Nueidavau, pasiklausydavau ir vėl išeidavau. Visad būdavau kritiška. Ir tokia nerimastis, kad reikia kažko ieškoti. Tais laikais manęs netraukė gyvenimo linksmumai. Gal todėl nesusidomėjau nė Pulgiu Andriušiu, nors jis buvo labai populiarus ir gyveno netoli. (Vėliau išsikėlė į Adelaidę.) Bodėjausi jo feljetonais... Sunkiai dirbdami, dažniausiai po du darbus, lietuviai prasigyveno, pasi­statė namus, susitvarkė aplinką. Man rodos, ta gerovė lietuviams ne į sveikatą, ji ėmė brautis į vidinį pasaulį, jie dvasiškai apkiauto. Mes ne tokia tauta, kaip ispanai ar prancūzai, kuriem kultūra įsigėrusi į kraują: jie ir išeivijoj taip pat gyvena. Sidnio lietuvių kultūrinis gyvenimas pamažu ėmė blėsti. Ne kiekviename mieste Lietuvių dienų metu bevyksta vaka­rai. Žmonėms nebeįdomu. Bendruomenės reikalai, rinkimai, reprezenta­cija įgavo ne tiek kultūrinį pobūdį, pasidarė daugiau prestižinė. Sėdi, posėdžiauja, susirašę pakalba. Ėmė stigti ugnelės. Baisiai nuobodžios tos kalbos! Jaunimas nebeateidavo, nerodydavo iniciatyvos, nors jėgų nesti­go, ypač Melburne. Ir atvykus svečiui ar į koncertą susirenka pražilusieji. Klauso, stengiasi, bet jauti, kad jie jau nebesujaudinami. Mūsų publikos savitumą, jos reakciją labai gerai pajuto atvykę svečiai (vėliau T. Venc­lova ir kiti). Pripratusi sėdėti prie televizoriaus, stebėti ir komentuoti, ji nebegali susikaupti. Mačiau, salė šitaip elgėsi ir kalbėjosi net ir koncer­tuojant labai geram pianistui, baigusiam Sidnio konservatoriją... Pra­džioje visi prenumeravom bendruomenės laikraštį Mūsų pastogė. Paskui kiti miestai ėmė leisti savo laikraščius. Be to, daug kam nepatiko, kad redaktoriai taiso, trumpina. Dėl per daug kategoriškos politikos daugelis australų lietuvių negali pakęsti tokių „Akiračių“. Neliko sveiko keitimosi nuomonėmis. Stinga kantrybės: tu išklausyk mano nuomonę, aš tavo. Gali ginčytis, pykti, bet turi išklausyti kito nuomonę. O čia – tas toks, tas toks, ir kelias užkirstas... Anksčiau inteligentai prenumeruodavo Metmenis, bet ilgainiui atsisakė: per sunkūs tekstai, neįdomūs. Vienu metu V. Kazokas Mūsų pastogėj pastoviai informuodavo apie Metmenų turinį, paskui ir jis nutilo. Mūsų pastogėj ėmė ryškėti parapiniai autoritetai. Kurį laiką tai buvo įdomu, paskui ėmė įkyrėti, o svarbiausia – žmonės nustojo rašyti. Užsienio lietuvių spaudą ir toliau prenumeravo nebent Almis Jūragis (palyginkite jo redaguotą almanachą „Terra Australis“, 1972, su „Po pietų kryžium“, 1990, ir geriau pajusit, kokios pagarbos vertas atsakingas jo darbas) ir dar vienas kitas... Dingo įdomios diskusijos. Tiesa, dar būdavo protingų paskaitų. Skaitydavom knygas. Bet man to neužtenka. Man būtinas gyvas kontaktas. Aš turiu matyti gyvą žmogaus reakciją, girdėti gyvus žodžius, pamatyti gyvą muzikos atlikėją (jei užsidedi plokštelę, – ne tas pats išgyvenimas).

 

R. P. Vienas kritikas (A. T. Antanaitis) Jus pavadino Metmenų žurnalo „atrasta“, „jame išaugusia ir jam ištikima poete“. Kaip prasidėjo Jūsų pažintis su šiuo žurnalu?

 

A. V. Prieš tai buvo „Žemė“, „Literatūros lankai“, kur buvo išspaus­dinta ir Vytauto „Vaikystė“. (Buvo tikimasi, kad jis – būsimasis Proust‘as. Ir Nyka apie jį buvo labai geros nuomonės.) Mane labai patraukė Metmenų formatas: pusiau knygutė, pusiau kolegiškas tonas. Tai ne akademiški Aidai. (Skaitydavau juos su dideliu respektu, bet gan greit atidėdavau į šalį.) Atsiversdama Metmenis, kiekvieną kartą tikėdavausi staigmenos. (Nuotykis, drąsa veltis į visai kitus dalykus ir čia mane traukė.) Metmenys tiesiog mane pagaudavo. Juos skaityti buvo be galo įdomu. Pradžioje poezija man dar neturėjo ypatingos reikšmės. Daugiau­sia patraukdavo visokie filosofavimai ir kitokie tekstai. Čia atradau protingų originalių žmonių, šviežio santykio, labai intensyvaus ir nuošir­daus ieškojimo. Aš didžiavausi jų brendimu. Pamačiau, kiek daug jie pasiekę, atradę formą savo naujai būsenai ir drąsiai išėję į viešumą. Ir aš galvodavau, kaip vėl atrasti kontaktą su tais žmonėmis, kurie spausdinosi Metmenyse. Norėjau sugrįžti į tą pasaulį, kur mane taip veikė pokalbiai su Nyka, Nagiu, Kaupu ir kitais. Metmenys man davė stiprybės ieškoti toliau ir žiūrėti į ateitį. Pajutau, kad eilėraščiai ir yra tas gyvas kontaktas su metmeniečiais, galimybė kalbėtis su jais. Atsimenu, pirmus eilėraš­čius parašiau mašinėle. Niekam nerodžiau nei Sidnyje, nei visoj Austra­lijoj. Man reikėjo rasti ryšį su tais žmonėmis savo pastangomis, su niekuo nesitariant. Galvojau, atmes, – kas bus, kas nebus – siųsiu į Metmenis, taip traukė tas šviesiųjų žmonių pasaulis. Ir kai atėjo septynioliktas Metmenų numeris (1969), pažįstami baisiausiai nustebo: Aldona Veščiūnaitė su eilėraščiais Metmenyse!.. Man nereikėjo, kad kas girtų. Man svarbiausia buvo pats faktas, kad eilėraščiai ten priimti. Priimti – vadinasi, įsijungta į tą vienminčių ratą. Gal nekuklu sakyti vienminčių? Gal einu ne į savo teritoriją? Neketinau žūtbūt veržtis. Tiesa, buvo vidinis ryžtas, tik jokiu būdu dar negalėjau numatyti ateities. Ir kai mane priėmė Metmenys, pajutau daugiau drąsos ir pradėjau augti, mažiau berūpėjo ir ta tapyba. Ir vėliau siųsdavau savo eilėraščius Metmenims, niekam nerodydama ir nesitardama, remdamasi vien savo nuojauta. Savo ribotumą tada mačiau. V. Kavolis (tada jo dar nepažinojau, jis – V. Kazoko mokinys iš Tiubin­geno laikų) lyg ir duodavo pajusti, kad tikisi iš manęs. V. Kavolio laiškuose nebūdavo jokių skatinančių žodžių. Jei reikėdavo ką taisyti, jis mokėdavo labai diplomatiškai tai pasakyti.

 

R. P. Jūsų debiutiniai eilėraščiai „Mažai dainelei“, „Parsineši užkri­tusį kalne saulėlydį“, „Mano plaukai kaip sulyta žemė“, „Tristese“ ir „Žolė tokia žalia, kad aš dainuot imu“ (Metmenys, 1969, Nr. 17) – labai tapybiški, tiesiog juste juntami ir kartu lengvi, skaidrūs kaip tie perregimi mergaičių ir žuvėdrų, sulytos žemės ir kvepiančios žolės įvaizdžiai, kaip tie jūros toliai ir laikas, slyste slystantis it upių aidėjimas. Lėtai srūvan­čiam tapybiškam verlibrui nestinga nė spontaniško ūpo ar nuotaikos žaismo. Susidaro įspūdis, kad Jūsų eilės skleidžiasi kažkur tarp H. Nagio, J. Vaičiūnaitės ir S. Gedos. Kaip Jums pačiai atrodo, ką į poeziją atsinešėte iš dailės?

 

A. V. Apie tai man sunku ką pasakyti. Man rodos, tapyboj nesugebė­davau išgauti įdomių spalvinių efektų, kuriuos čia įžvelgdavo draugai, – aš to nematydavau. Tuo tarpu poezijos žodyje... Vincas Kazokas irgi yra pastebėjęs, kad mano eilėraščiai labai tapybiški – spalvos ryškios. Turbūt čia (rašytame žodyje) ir yra mano...

 

R. P. ... stiprybė. Neseniai skaičiau Vytauto Janavičiaus „Nevykėlio užrašus“. Po A. Vaičiulaičio „Valentinos“ nieko geresnio iš tos srities nebuvau skaitęs. Patraukė nematomos dramos, tos, rodos, gryno jausmo eksplozijos, netikėtų, viską aukštyn apverčiančių būsenų įkūnijimas. Pagalvojau, gal esama vidinių sąšaukų tarp jo prozos ir Jūsų lyrikos?

 

A. V. Mūsų šeimoj kiekvienas yra individualybė ir atsako už save. Aš seniai išmokau tik už save kalbėti, nesiimu nusakyti artimųjų nuotaikų, siekimų.

 

R. P. Ieškodama kelio į poeziją, daugiausia orientavotės į žemininkus bei metmenininkus. Kas iš jų labiau traukė?

 

A. V. Galbūt A. Nyka-Niliūnas. Jis man buvo lyg įvadas į tas gilumas, kurių ieškojau skaitydama O. Miłosz‘o „Lapkričio simfoniją“, paskui, 1946–1947 metais, – R. M. Rilkę ir G. Traklį ar žavėdamasi H. Nagio eilėraščiais. Tie autoriai man reprezentavo Vakarų kultūrą, iki kurios dar nebuvome priaugę. Aš nebuvau linkusi į paviršutinišką optimizmą. Kaip ir H. Nagio eilėraščiuose ar Nykos „Praradimo simfonijose“, mane traukė tos melancholiškos gilumos, lyg vedančios į neviltį ir kartu žmogaus gyvenime labai reikšmingos. Šita auganti individo simfonija, kai likimas kažkur šaukia, kažkur kreipia, bet negali atspėti, kas tave veikia, ir kur pasiduoti. Mane visuomet domino žmogus, – ypač tie stiprūs individai, kaip jie rado savo kelią, kas juos veikė... Atsimenu, studijuodama Vilniuj viename laikrašty pamačiau Nyką-Niliūną. Pajutau kažką stipraus, nors ta pavardė man atrodė truputį pretenzinga. Kai paskui susipažinau Freiburge, Nyka ir buvo tas žiburėlis, apie kurį spietėmės. Visi jį pripažino. Aš labai vertinu Nykos nuomonę. Jo žodis visad teisingas. Jo nuomonę ir talentą nepaprastai vertina ir Vytautas. Jie labai geri draugai. Nyka tingi rašyti. Kartais pasikalba telefonu. Jis labai sėslus žmogus, labai retai prisiverčia kur išvykti. Neatsimenu, kad kada būtų ėjęs į sceną. Nyka viską skaito ir žino. Kokią bepaliesi temą, Nyka visad pasakys tiesą. Ir tos ironijos pakanka. Žiūri labai kritiškai. Bet jei kur nors atranda talentą, tuoj pasako. Ir jo žmona Sandra labai įdomus, originalus žmogus: reikia ją išgirsti kasdienėje aplinkoje. Būdama Santaros-Šviesos suvažia­vime 1978 m., aplankiau juos. Namuose jie kukliai įsitaisę. O Nyka, kas jį pažįsta nuo jaunų metų, nesikeičia... Atsimenu, tada aš jam labai gyriau J. Vaičiūnaitę. Iš lietuvių moterų turbūt tai vienintelė poetė, kuri tikrai prakalbina mane. Kitų kūrybą aš irgi vertinu, bet iš esmės ji manęs neliečia. Negaliu sakyti, kad nepatinka J. Degutytė, tik man ji šiek tiek sentimentali. Nuskamba labai gražūs žodžiai. Mano skonis kiek kitoks... Atsimenu, labai pradžiugino J. Vaičiūnaitės „Vėtrungės“ (1966). Staiga prabilo į mane poetė patraukiančia tematika. Kažką atpažinau joje. Jos poezija man buvo didžiulė atgaiva. Žavėjo jos žėruojantis skardžiabalsis, labai lietuviškas eiliavimas, gausybė niuansų. Nuostabūs ciklai „Orfėjas ir Euridikė“, „Keturi portretai“. Sužadino norą ieškoti. (Lankantis Lietu­voje su dukra Karile 1986 m., buvo be galo maloni staigmena Vilniuje susitikti su Judita. Apsimainėm tik keliais žodžiais. Šiltai nuteikiančiais, nuoširdžiais žodžiais.) ...Pasiklausęs Nyka pripažino: Vaičiūnaitė rašo gerai, bet pati talentingiausią (rodos, jis tą žodį ir panaudojo) lietuvė poetė – Nijolė Miliauskaitė. Aš tos poetės visai nepažinojau, sakau, gal gali maždaug ją apibūdinti... Vėliau pasiskolinusi iš draugės „Poezijos pavasarį“ labai įdėmiai perskaičiau N. Miliauskaitės eilėraščius ir suvo­kiau, kodėl Nyka ją išskyrė iš daugelio jaunų poetų. Sutinku, kad ji turi labai savitą pasaulį, iš paviršiaus ne itin efektingą, bet labai subtilų ir išjaustą, piešia jį iš gilumos... Tada Nyka man sakė: tęstinumo nėra... Ką jis tuo norėjo pasakyti? Spėju, kad jį suerzino mano eilėraštis „Nuskendęs miestas“, kuris ne per seniausiai buvo pasirodęs Metmenyse (1977, Nr. 34). Jis to eilėraščio nekomentavo, bet kažkodėl rado reikalą tai pasakyti. Aš tuoj pagalvojau: čia tas eilėraštis. Aš minėjau, man tas eilėraštis svarbus. Manau, kad tęstinumas – tai tas bekraštis miestas, galbūt nusken­dęs mumyse: žmogus turi drąsos vis grįžti ir jo ieškoti. Tai intensyvus kuriančiojo gyvenimas –

 

viršuj kalnelyje

po žaibuojančia vaivorykšte

Andrea Palladio keturias knygas rašo,

įėjęs pro vartus šiurkštaus

akmens

atrasi tęstinumą,

bekraštį miestą,

langus pavasariui

 

Kartais klausiu savęs, kodėl „šiurkštaus akmens“? Galbūt vengiant traukte įtraukiančio sentimentalumo. Reikia turėti drąsos pažvelgti į tikrą dalykų padėtį. Tie vartai sunkiai praeinami, bet visa tai tęstinumas. Šitas ieškojimo pastangas gražina žmogui pavasaris.

 

R. P. Iš Jūsų reportažo Mūsų pastogėje (1978 11 6) matyti, kad tąkart Tabor Farmoje bendravote veik su išeivijos intelektualų elitu. Kaip rinkinio „Žodžiai kaip salos“ (1976) autorė bene pirmą kartą savo eilėraščius skaitėte kartu su Cz. Miłosz‘u, H. Nagiu, T. Venclova, V. Bogutaite.

 

A. V. Gyvas kontaktas su įdomiais rašytojais, kultūrininkais man buvo be galo svarbus. Naujos pažintys Tabor Farmoje davė impulsą susirašinėti, ypač su jaunesnės kartos žmonėmis – Živile Gimbutaite (dabar jau profesore), dailininke ir meno kritike Kristina Montvidas-Kutkus ir kt. Savo eilėraščių esu deklamavusi ir Melburno Lietuvių namų kultūrinėse popietėse.

 

R. P. Kokius kitus lietuvių poetus labiau vertinate?

 

A. V. Esu A. Mackaus knygų leidimo fondo narė ir gaunu visas naujas knygas. Iš išeivijos poetų žavėjo J. Meko „Semeniškių idilės“, „Gėlių kalbėjimas“. Labai vertinu Liūnės Sutemos poeziją – labai išjaustas savitas pasaulis, meistriška forma. Gerokai vėliau pradėjau įsiklausyti į H. Radausko eiles. Tikrai nuostabiai gražiai ir meistriškai eiliuoja. Norėjau gyvo kontakto, gyvo žodžio iš Lietuvos. Patiko V. Bložės ir M. Martinaičio lyrika. Ypač stebino „Kukučio baladės“... Ilgainiui pasida­riau labai kritiška. Kai po ilgesnio laiko retkarčiais paskaitai H. Nagį ir kitus poetus, tuos pačius žodžius išgirsti kitaip negu Freiburgo laikais. Aš lyg savotiškai pavargau nuo tų mūsų intelektualų – Radausko, ypač Nykos. Man ir Nykos poezija pasidarė lyg ir per daug išmąstyta, pasiilg­davau spontaniškumo. Kartais man norisi atsipalaiduoti nuo tų giluminių įtakų, norisi truputį daugiau žaismingumo. Ir staiga Metmenyse (1974, Nr. 27) perskaičiau R. Šilbajorio „Sigitas Geda: iš toliau ir arčiau“. R. Šilbajoris nepaprastai taikliai nusako beveik visus lietuvių poetus. Jis ten daug cituoja Gedos eilėraščių. Staiga labai patiko, labai stipriai mane paveikė, jo pasaulis man pasirodė visai priimtinas. Nyka ir Geda – nelygintini dydžiai. Vėliau, 1988 m. Tabor Farmoje girdėjau jį skaitantį „Septynias vasaros giesmes“.

 

Gal ir skambėjo jotvingio balsas, bet man labiau patiko anie Gedos eilėraščiai, kuriuos nagrinėjo R. Šilbajoris. Pagavo, stipriai pagavo – negalėjo nepagauti, stebino. Jo įvaizdžiai galėjo įsibrauti, nuaidėti ir mano eilėse. To spontaniško žaismingumo yra ir mano naujuose eilėraščiuose. Eilėraštis „Veržiasi žiedų skeveldromis“ (Metmenys, 1992, Nr. 62) turi įvadą, inspiruotą dailininkės K. Montvydas-Kutkus piešto Met­menų viršelio: poezija tarsi veržiasi pro langą „lengvutėmis žiedų ske­veldromis“. Turiu pasakyti, kad tvirtumu man visad imponuodavo suo­miai. Tad ir man, kaip tam suomiui, čia ir žmonės, ir debesys „beveik tokie pat“. Debesys man visad daug pasako, jie prasmingi: norėtum, kad jie būtų tokie pat kaip Europoj, bet žinai, jog jiems kažko trūksta. Esu uždaryta toj saloj ir negaliu prasiveržt per tuos vandenynus, lieka „go­džiai žvalgytis į jūsų vandenis“. Sidnyje aš dažnai krisdavau į gilią depresiją. Rodos, linksmas, gražus miestas. Australai didžiuojasi, kad Sidnis – vienas gražiausių pasaulio uostų. Turtingi, toli į jūrą įsiterpiantys krantų kontūrai. Bet kai iš arčiau pažvelgi – stinga stiliaus. Ne taip kaip tie į jūrą įsiterpę graikų maži miestukai... Ir norisi ištrūkti, bet negali savo kojom išeiti. Čia saulės per daug, ir niekur „nėra miškų nėra miškų“. Pasigedus miško, reikia labai toli važiuoti, bet ir tai – tik sodintos apsaugos zonos pušys. Norėjau grįžti prie senovės lietuvio pagoniško santykio su medžiu. Ir dabar man būtina retkarčiais išeiti ir pastovėti po medžiu ir pasikalbėti su juo. Man suprantamas ir to Australijon atklydusio suomio išlikęs ryšys su medžiu. Įsivaizduodavau, kaip jis, tampyda­mas lentas ar darydamas baldus, vis dar ieško medyje stiprybės ir prasmės. Nesu linkusi į tingumą, bet ir aš kartais save drąsinu: nepasi­duok, būk kaip tas suomis, „suomiškom mintim“ apsigaubęs. Ir mes, ieškodami prasmės, apsigaubiame tuo lietuviškuoju pasauliu. Man visad reikėjo to pagoniško ryšio, kurį pasisekdavo įprasminti S. Gedai...

 

R. P. Ir K. Bradūnui.

 

A. V. Teisingai – ir K. Bradūnui, nors jis man neturėjo didesnės reikšmės. Gal Bradūnas geriausias pagoniškos-katalikiškos Lietu­vos atstovas? Nežinau. Tik man truputį per daug to katalikiško religin­gumo. Aš nelabai suvokiu, kiek lietuvis yra katalikiškas. Nebent lenkų įtaka.

 

R. P. Įdomu, kodėl Jūsų eilėrašty šalia „suomiškom mintim“ apsi­gaubusio personažo iškilo ir net „visais šešiasdešimt septyniais / pusla­piais svariai įsirašė“ Tomo Venclovos rinkinys „Tankėjanti šviesa“?

 

A. V. Man būtų įdomu išgirsti ir Jūsų nuomonę. Aš tą knygą gavau pačiu laiku. Ir pavadink ją šitaip: TANKĖJANTI ŠVIESA! Man ta knyga labai reikšminga. Gąsdina autoriaus intensyvus jutimas, kaip užgula žmogų sunkumas, nuo kurio negali pabėgti, nes, anot jo paties, išmoksti matyti tamsoj. Aš tą rinkinį perskaičiau labai įdėmiai ir savo eilėraštį baigiu jo ironija (atseit, pamatysit – bus dar blogiau): „Kol kas pradžia, kol kas ne pats kartumas...“

 

R. P. „...Skaidrioj migloj suakmenės krantai, / Ir netgi Dievas, apsimetęs dūmais, / Išsisklaidys. Bet aš ne apie tai“. Tomo Venclovos poezijos pasaulis neįprastas, mįslingas, bet esama joje ir kiek šaltokos meistrystės.

 

A. V. Tomą Venclovą matau kaip poetą ir žmogų, labai reikalingą išeivijai. Stebiu jį nuo pat pirmo viešo žingsnio – drąsaus atviro laiško, paskelbto Akiračiuose. Jis mane nuolat stebina sugebėjimu taikliai pa­reikšti savo nuomonę, pavyzdžiui, apie kalbą straipsny „Odi et amo“ (Metmenys, Nr. 60). Man pačiai rašant dozė jo ironijos padeda išlaikyti balansą, vengti per daug gražių žodžių. Sutinku, kad jo meistrystė kiek šaltoka. Gal ir man tas jo intelektualumas ne itin patrauklus. Man patinka ne kiekvienas jo eilėraštis. Patinka jo „Ruduo Kopenhagoje“, – tai liete išsiliejęs eilėraštis. Ypač įdomūs jo vertimai. Labai įdomiai parinkti autoriai, gerai ir verčia, nors R. Šilbajoris (berods Metmenų Nr. 61) ir prisikabino, kad jo vertimas kai kur neatitinka originalo (žmonėms, kurie nuodugniau susipažinę, gal tai ir svarbu)... Tačiau bandant gyventi to suomio gyvenimą, šitie pesimistiniai vandenys mane užlieja tik retkarčiais. Kaip gal ir Geda, šiaip esu linkusi dainuoti ir džiaugtis ta gyvybe, harmonija. Gal tik ne visad sekasi, kai mėginu tai išreikšti, kaip sakot, spontaniškai.

 

R. P. Susitikime Rašytojų klube vienas poetas stebėjosi, kodėl nei Lidijos Šimkutės, nei Jūsų eilėraščiuose nėra kengūros, nors tiek metų išgyvenote Australijoj. Koks Jūsų eilėraščių santykis su tuo žemynu?

 

A. V. Aš bandau į Australiją pažvelgti ir su šypsena. Sakoma, kad tai pats seniausias ir pats sausiausias žemynas (beveik visi miestai okeano pakrašty). Australiją norėjau pavaizduoti eilėrašty „Diprotodontas“. Man asmeniškai pakanka to didžiagalvio diprotodonto, milijonus metų ramiai miegojusio kur prie upelio ir niekad nesvajojusio atsidurti sostinės muziejuj. Australija ir jos gyvūnai be galo senoviški. Dykumos plačios. Ten žmogus lyg ir nereikalingas, nebent kur okeano pakraščiuos. Ir tie aborigenai priešistoriniai, primityvios net kūno proporcijos, veido išraiš­ka. O kengūros siaučia toli nuo didmiesčių, mes jas matome tik zoologi­jos sode... Lidija Šimkutė man labai įdomi. Australijoj ji iš tų retų žmonių, kurie ne tik išmoko lietuvių kalbą, bet ir ją jaučia. Australus lietuvius ji puikiai reprezentuoja pasaulio scenoj: gerai verčia į anglų kalbą ir iš anglų kalbos. Gal ji nori būti populiari, bet jos paskatos didesnės, jai rūpi Lietuva.

 

R. P. Kaip Jūs prakalbinote Australijos žemę?

 

A. V. Reikėjo atrasti ryšį su ta svetima žeme. Mums, lietuviams, šitas ryšys buvo būtinas norint pateisinti savo egzistenciją Australijoje. Mums buvo sunku priprasti, nes metų laikai visiškai priešingi negu Lietuvoj: čia pavasaris, o ten ruduo, čia ruduo, o ten pavasaris. Kaip visa tai suderinti ir likti ištikimam žemei? Rytais matydavau, kaip lietuviai savo kiemuose su kastuvais dirba susikaupę, retkarčiais akimis lydėdami praslenkančius debesis. Mums norėjosi toje žemėje ką nors pasodinti ir pamatyti išau­gant. Visais pojūčiais priešintasi neįprastom sąlygom, įsikibta į tą žemės ritmą. Mes kasėm tą žemę, sodinom daržoves, gėles, trokšdami džiaugtis vaisiais kaip ir Lietuvoj. Ir kai metų gale sulaukdavom savo užaugintų aviečių, prisimindavom vaikystę, uogavimą miške. Ir klausdavom savęs: kodėl mes čia? Ir mums ji prabildavo –

 

Žemė dusliai kvepianti,

Atvira saulei, liūtims karštoms

plėšiančioms audinį. Uolos rūstumui

nepraeinančiam. Žemė išdidžiai

nešanti bebalsį laiką.

„Metų pabaigai Melburno avietės“

 

Norėjosi, kad žemė augintų ir bylotų, nors aplinkui visur svetima uola, grėsminga savo amžinumu. Kad ir kuriame pasaulio gale gyven­tum, pasitinki tą bebalsį žemės laiką. Ir kyla noras pajusti atsakomybę, suvokti prasmę, išsaugoti rimtį.

 

R. P. Maždaug kas dešimtmetis pasirodo vis nauja Jūsų poezijos knyga („Žodžiai kaip salos“, 1976; „Aidinčios upės“, 1985), atsinaujina ir ta bebalsio laiko tema.

 

A. V. Grįžta jaunatviški įvaizdžiai iš Lietuvos, –

 

Atsisėdus vartau šviesiaplaukes

knygas, užmirštus peizažus,

miestus užmirštus,

upes šakotas,

naktis baltas ir atviras

vartau.

 

Jau tada, kai rašiau šias eiles, labai pasigesdavau to sraunaus Lietuvos upių tekėjimo. Net ir melburniečiai turi savo upę Jarą, kuri vingiuoja per visą miestą kaip Neris per Vilnių. Kai nuvažiuodavau į Melburną, visad nueidavau prie Jaros ir atsigaudavau. Lietuviškos žemės gamtovaizdis man eilėse atgyja iš vaikystės – tos šalčio nebijančios sniegenos „liepsnukėm raudonom“, tie „raguoti grambuoliai“ tarp kaštonų lapų, – visa tai, kas matyta praeity, man tebėra dabartis. Rašant kildavo noras šaukti, kad tai ne praeitis, kad visa tai tebėra gyva. Laikini tik tie įsibrovėliai sunkiom kojom, o lietuvis, net ir skriaudžiamas, vis tiek gyvena. Štai kodėl, kaip ir kadaise, pareidamas gali parsinešti „užkritusį kalne saulėlydį / glėbius šakų prisėtų paukščiais raibais“.

 

R. P. Kaip keitėsi Lietuvos vaizdas?

 

A. V. Pirmą kartą į Vilnių atvykau 1982 m. penkiom dienom. Anksti rytą nusprendžiau kopti į Gedimino kalną – norėjau pajusti miesto ritmą. Pirmas stiprus įspūdis: akyse dar pilna tų plakatų, o čia staigmena: lipant į kalną praėjo būrys vienodai aprengtų vaikų su mokytoja, kalbėjosi lietuviškai. Australijoj tai neįsivaizduojama. (Faktas, kad tenai lietuviu­kų žodynas labai ribotas, stinga lietuviškai kalbančio jaunimo.) O čia vaikai kalba lietuviškai. Lipdama į kalną sutikau senyvą moterį. Iš veido atrodė, kad okupanto nesužalota. Tame veide lyg ir atpažinau, ką norėjau atpažinti. Ji nusišypsojo. Paprasta moterėlė. Prašneko į mane ir tie nepaprastai gajūs Gedimino parko medžiai. Buvo ankstyvas pavasa­ris. Man tie medžiai priminė, kad lietuviai vėl turėtų būti savo žemės šeimininkai, ir aš greit parašiau eilėraštį „Medžiai karaliai“ –

 

Medžiai karaliai

aisčių žemėj

ilgai karaliaukit.

 

Iš to paties pasivaikščiojimo ir eilėraštis „Kasdien užrašomas...“ Neseniai Akiračiuose radau Liūnės Sutemos interviu: lyg ir gėdos jaus­mas, kad mes palikome savo kraštą... Po pirmo apsilankymo Lietuvoj formavosi stipri nuojauta, kad anksčiau ar vėliau įsibrovėliai bus išstumti laukan, kad mūsų upių, ežerų ir medžių gyvybingumas prasiverš ir lydės lietuvį. Tas rūpestis yra. Bet norisi iš naujo atrasti džiaugsmą. Šalia nepaprastai turtinga gamta, žmogus neturi teisės kristi į neviltį. Mes kartu atsigausim. Mes prasimušim. Kaip ta žolė sumindžiota...

 

R. P. Gal suminėtumėte savo mėgstamiausius eilėraščius?

 

A. V. Įvadu savo eilėraščių tėkmei laikyčiau „Aidą dainoj“. Sakyčiau, man pačiai svarbesni eilėraščiai „Nuskendęs miestas“, „Medžiai kara­liai“, „Metų pabaigai Melburno avietės“, „Visa apylinkė gieda me­džiais“, „Kelionės pažymėtos išnykimais“, „Veržiasi žiedų skeveldro­mis“ ir gal „Parsineši užkritusį kalne saulėlydį“.

 

R. P. Savo eilėraščiuose nepaisote įprastinių sintaksės ryšių, ardote sakinio tekėjimą, savaip jungiate skirtingų kategorijų žodžius. Įdomu, kokiomis aplinkybėmis bręsta Jūsų eilėraščiai, kada ir kaip rašote?

 

A. V. Manęs kartais klausia, kaip aš randu laiko rašyti? Rašymui tam tikrų dienų ar valandų neturiu. Beveik visuomet darbymetė. Aš ir Vytau­tas visad sunkiai dirbome. Ir dabar neinam į pensiją – nenorim priklausyti nuo valdžios. Kai Australijoj buvo įvestas multikultūrinis mokymas ir įsileistos svetimos kalbos (įsitikinta, kad mokiniai, kurie mokosi svetimų kalbų, turi platesnį horizontą, geriau orientuojasi gyvenime), 1980 m. pradėjau mokytojauti Lituanistiniuose kursuose. Šeštadieniais iš viso miesto suvažiuoja įvairių klasių studentai. Aš turėjau atrasti metodą, kaip juos sudominti lietuvių kalba ir užimti. Mokymo valandų nedaug, o paruošiamojo darbo – visai savaitei... Man rašymas – būtinybė. Negalvoji, ar turi energijos ir laiko. Ateina momentas, sėdies ir rašai. Svarbu nemeluoti sau, kad ir kaip būtų sunku, susikurti tą meninę tikrovę. Pastebėjot, kad esu spontaniška. Gal tokia esu, kad neturiu laiko? Kad turiu kasdien dirbti? Aš vis tiek žinau, kad parašysiu, nesvarbu kada. Kartais neįmanomiausioj aplinkoj žodžiai, vaizdai, įspūdžiai užgriūna, pinasi, formuojasi į paveikslus. Dienos man – nauji atradimai, staigme­nos. Viskas svarbu. Nauji pavidalai, formos ir individuali pastanga, sava interpretacija, kontaktas su žmonėmis. Traukia tai, kas keičiasi, dingsta, praeina. Mėgstu stebėti žmonių veidus – jų išraišką. Muzika visuomet jaudina, ypač klasikai. Ir dabar kas savaitę vidudieniais lankau nemoka­mus jaunų atlikėjų koncertus konservatorijoje: man labai įdomu, kas iš jų išaugs. Aš turiu matyti ateitį jauname žmoguje – nesvarbu, kokios jis tautybės. Tai mane stimuliuoja: poezija ir muzika jungiasi, atveria naujas galimybes. Kartais ir koncerto metu staiga kažkas mane pagauna, iškyla ryšys, ir aš čia pat užsirašau. Viską darau greit, bet rašau sunkiai. Bene vienintelis eilėraštis, kurį iš karto parašiau, tai „Medžiai karaliai“. Šiaip nemaža kankinuosi. Kartais eilėraštį perrašinėju tuzinus kartų. To tikru­mo niekad nėra. Materialinė būklė man nesvarbu, o netvarka gal ir padeda lipdyti eilėraščius... Norėjau, kad būtų tęstinumas – toks lyg ir džiaug­smas. Gal todėl aš ir šokau, ir dainavau, ir piešiau, ir rašiau...

 

1992, rugsėjis

 

Pakalniškis, Ričardas. Poezijos kryžkelės: Dialogai apie dvi poezijos šakas Lietuvoje ir išeivijoje. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1994.