Kęstutis Nastopka. Moteriška mitologija (Nijolė Miliauskaitė, Eilėraščiai Persefonės palydai) (2002)

       Šviestam Nijolės Miliauskaitės atminimui

       Nijolės Miliauskaitės cikle „Eilėraščiai Persefonės palydai“ susitinka dvi moterys – mirusi motina ir motina būti trokštanti duktė. Motina priklauso „gyvenimui, kurio nebėr“ ir kurį reprezentuoja daiktiški jos buvimo pėdsakai – „adatinė, kabėjusi prie veidrodžio“, „dryžuotas takelis / veidrody ant grindų, nuaustas / iš skudurų, sukarpytų į juosteles“, „gėlėmis siuvinėtas drobinis maišelis, kur laikė nosines / gintariniai karoliai, nuotraukos, kvitai / už mokesčius, laiškai, adresų knygelės / indai, staltiesės, rūbai“. Visą šį rekvizitą saisto kelios izotopijos. Laiškai, adresų knygelės, kvitai už mokesčius priklauso komunikacijos scenografijai, numatančiai žodžių ir paslaugų mainus. Indai ir rūbai yra išnykusių turinių tūriai. Veidrodis ir nuotrauka, priešingai, sustingdo buvusį laiką. Adatinė, iš skudurų nuaustas takelis, siuvinėtas drobinis maišelis įveda laiko adymo izotopiją. Nesatis reprezentuojama esatimi.

       Motina pasirodo sustingdytame baigtiniame laike:

       Kaip trečiasis sakymo instancijos atžvilgiu asmuo ji–motina įsiterpia į dialoginius aš/tu santykius:

       Nuotolis tarp pirmuoju asmeniu kalbančios dukters ir nebesančios motinos sunyksta („jos pavidalus laikas jau keičia many“) Dukteryje atgyja būsimoji motina: „... dar su lėlėm žaidi, o jau nešiotė“. Prarastoje vaikystėje motina savo ruožtu tampa dukterimi:

       Susikeičiantys motinos ir dukters vaidmenys sudaro prielaidas Persefonės mito transformacijai. Graikų mite Persefonės motina Demetra sielvartauja dėl dukters, patekusios į mirusiųjų karalystę, ir stengiasi ją susigrąžinti. N. Miliauskaitės cikle požeminis mirusiųjų pasaulis pasiima motiną, o duktė teiraujasi prie žemės palinkusios daržų ravėtojos, „ką mano motina ten veikia“. Motina tapatinama su geradare mirusiųjų valdove:

       Kai kuriuose ciklo eilėraščiuose Persefonė pasirodo kaip dukters, gedinčios savo motinos ir savo vaikystės, antrininkė – ,,geriausia vaikystės draugė“, „kaimynų mergaitė“, atskirta ne tik laiko nuotolio, bet ir dviejų pasaulių ribos: „...padėk man peršokt / griovį, kaupiną lietaus vandens, tamsų ir baugų“, „...išsivesk į šviesą, į žydinčius sodus, kur / šokčiau su kitais ir iš visos širdies dainuočiau“.

       Kai motinos ir dukters skirtis neutralizuojama, į Persefonę kreipiamasi tiesiog kaip į gyvybės ir mirties valdovę. Atminties dabartis priešinama mirusiųjų nesačiai:

       Persefonės mite gyvųjų ir mirusiųjų santykiai apsiriboja moteriškąja giminystės linija. N. Miliauskaitės cikle moterys taip pat yra vienintelės gyvybės davėjos, saugotojos ir išlydėtojos: „...tos pačios / rankos kūdikį išmaudo, apiprausia ligoni / numazgoja ir aprengia numirėlį“.

       Gyvenimo pusėje atsiduria „naminiai“ rankų darbai – kultūrinė lino kančios tąsa:

       Į žalią nebalintą drobę siuvinėtoja kartu su kraujo spalva („...tai nieko, kad įdūrė / į pirštą, tai nieko“) įpina savo gyvenimą: „adatų pagalvėlė / ašarų pagalvėlė“. Pasak B. Ciplijauskaitės, „ant audeklo išrašomi neįvykdyti troškimai; išsilaisvinimo ieškoma vaizduote“. Bet taip reiškiasi ir „moters polinkis atskiras apraiškas ar įvykius sieti į visumą, supinti gijas, apmestoms staklėms surasti ataudus“ (1). Taip užadomos spragos tebesitęsiančioje būtyje, iš atminties atplaišų audžiamas tęstinis pasakojimas.

       Gyvenimo ir mirties paribyje atsiduria nenustygstanti kapų tvarkytoja („...jos mažutė tamsi trobelė / baltuos pusnynuos / visai prie pat kapinių“) ir daržų ravėtoja žemės spalvos veidu ir žemėtomis rankomis. Šios, pa–saulio ir po–žemio tarpininkės – taip pat primena Persefonę, kuri kasmet žiemą praleidžia pas Hadą, o gamtai atgyjant grįžta pas savo motiną Demetrą.

       Su šaltu mirties pasauliu Persefonę sieja suvalgytos žalios granato sėklos:

       Tai primena žalios ir saulės išbalintos drobės priešpriešą lino cikle.

       Graikų įsivaizdavimu, požeminėje mirusiųjų karalystėje viešpatauja vandens stichijos. Čia plukdo savo vandenis Acherontas, Kokitas, Stiksas, Leta, tvyro Stikso pelkės ir Acherusijos ežeras. Hadą apjuosia ugnies upė Piriflegetontas. Atplaukęs į Hadą, Odisėjas nulieja vėlėms pieno su medum, vyno, vandens ir avių kraujo ir paberia miežinių miltų (Homeras. „Odisėja“, XI, 24–28). Tuo tarpu lietuviai požemio dievui priskyrė ugnies atributus. (2)

       N. Miliauskaitės cikle susitinka abi tradicijos. Ieškanti išėjusios motinos duktė kartu su žaliais granato vaisiais ir šlakeliu šaltinio vandens aukoja deivei duonelę, iškeptą iš rupių kvietinių miltų bei lydyto sviesto. Aukojimo ugnis priešinama požemio tamsai ir vandenims. Iš vandens iškilusi deivės figūra siejama ir su vedančiu į požemį urvu, ir su kylančiu į dangų mėnuliu:

       Vandens ir mėnulio gretimybė leidžia atpažinti senąjį lietuvių mitinį universumą. Dangaus ir žemės tarpininkių vaidmuo taip pat priskiriamas gėlių figūrai. Graikų mite Persefonę į požemį nuviliojo gėlių kvapas. N. Miliauskaitės cikle žvaigždišką gėlių prigimtį primena astros, „nuosmukio amžiuj“ pavirstančios žemiškais ratiliais.

       Nušviesta mėnesienos, deivės bruožų įgyja ir žemiškoji motina, maudanti dukterį gyvybės vandenyje:

       Vandens ir ugnies priešprieša pasikartoja moteriškoje puošyboje. Gintariniai karoliai patenka į buvimo ženklų seką. „Obsidiano karoliai – juodas vulkaninis stiklas“ siejami su prietema, magija („tai žiniuonių akmuo“), paslaptimi. Lietuvių mitologijoje magine funkcija priklauso požemio dievo sričiai, N. Miliauskaitės cikle ji atiduodama moterims: „...jaučiu, tai moterų pasaulis, uždaras, slaptas / tarsi pusė žodžio, pasakyta pusbalsiu“.

       Požemio deivės palydoje ryškiausia vyriška būtybė – drugys Papilio machaon. Jam, matyt, dėl puošnios išvaizdos ir elegantiškų judesių skiriamas karalienės pažo vaidmuo. Į vėlių pasaulį jis įvedamas ir dėl savo vardo: Machaonas – gydytojas karys, Trojos kare išgydęs daugelį achajų, sužeistas Pario ir žuvęs mūšyje (pagal vieną iš versijų – nuo amazonių karalienės rankos).

       Vynuoginę sraigę su Persefonės valdomis sieja vanduo (ji atklysta „po lietaus, per visą naktį pliaupusio“) ir ūksmingų sodų kvapai. Mirusiųjų vėlės renkasi plėnūnių (asfodelių) „prižėlusioj pievoj“ (Homeras. „Odisėja“, XI, 573), iš ten sklinda gyvuosius viliojantis gėlių kvapas.

       Gausiausia požemio gyvūnų palyda. Dangų („mėlyni varpeliai saulei leidžiantis, vėjy“) ir žemę jungiančio sinavado pašaknėje spokso auksinis driežas. Greta užmiršto Rausvės vandens, „lyg iš kito pasaulio“ sklindančio gluosnių ir juodalksnių kvapo „...apsamanojus žalvarinė / rupūžė ant slenksčio tupi, slaptą / lobį saugo“. Eilėraštyje „Patikimiausia sargė“ šiam visų niekinamam padarui priskiriama galia apsaugoti žmonių pasaulį nuo mirties:

       Eilėraštyje „Trys sesutės“ trys rupūžių atmainos lokalizuojamos trijose skirtingose erdvėse. Dvi iš jų siejamos su požemiu (kapinynai, urvelis arba rūsiai ir duobės), o visos – su vienokiais ar kitokiais vandenimis (paežerės ir paupiai, pajūrio kopos, šulinys). Joms perkeliami kai kurie nesiliaujančių verpėjų laumių, taip pat gyvenančių vandenų pakrantėse, bruožai:

       M. Gimbutienė laikė rupūžę vienu iš trijų pagrindinių Senosios Europos deivių – Raganos įsikūnijimu nurodydama dviprasmį šio vaizdinio sąryšį su mirtimi ir atgimimu. (3) N. Miliauskaitės cikle rupūžė taip pat dvivertiška. Atstovaudama mirusiųjų karalystei – požemiui, ji saugo žmonių pasaulį nuo mirties ir nuogumo.

       Cikle „Eilėraščiai Persefonės palydai“ graikų mito nuorodos susipina su lietuvių senųjų tikėjimų vaizdiniais, o ši amalgama savo ruožtu priklauso N. Miliauskaitės poetiniam idiolektui, tame pačiame kalbančiojo aš sutalpinančiame „dukterį ir motina būti trokštančią moterį“. (4) Mirti įkūnijantys vaizdiniai tuo pat metu siejami ir su gimdančia, ir su gimdytoją laidojančia moterimi. Brazdžioniška šaltos sesers – mirties figūra, už kurios galima atpažinti moterį – gyvenimo palydovę (5), suskliaudžiama.

__________________________

       ¹ Ciplijauskaitė B. Sudaužytos veidrodžio sukės // Metmenys, 71. – p. 187.
       ² Greimas A. J. Gedimino sapnas (lietuvių mitas apie miesto įkūrimą: analizės bandymas) // Kultūros barai. – Nr. 8/9. – 1998. – P. 68–72.
       ³ Gimbutienė M. Baltai priešistoriniais laikais: Etnogenezė, materialinė kultūra ir mitologija. – V.: Mokslas, 1985. – P. 159.
       ⁴ Ciplijauskaitė B. Ten pat. – P. 186.
       ⁵ S. Freudas, analizuodamas trijų skrynelių motyvą literatūroje ir mitologijoje, kalba apie trejopą vyro santykį su moterimi gimdytoja, bendrininke pražudytoją – ir apie tris pavidalus, kuriais jo gyvenime reiškiasi motinos vaizdinys: „Jo paties motina, mylimoji, kurią pagal savo motinos paveikslą pasirenka vyras, ir galiausiai motina žemė, kuri ji vėl priglaudžia“. – „Freud S. „Das Motiv der Kästchemwahl“ in Sigmund Freud“ // Studienausgabe. B. 10. – Bildende Kunst und Literatur, – Frankfurt am Main: S. Fischer Verlag, 1997. – S, 81–193.

     „Metai“, 2002, Nr. 5–6

     Moteris su laiko gėlėmis: knyga apie Nijolę Miliauskaitę: atsiminimai, pokalbiai, laiškai / sudarė ir parengė Gražina Ramoškaitėi-Gedienė. – Vilnius: LRS leidykla, 2003.