jurgis-jankusjurgis-jankusNors Jurgis Jankus laimėjo pripažinimą savo pirmaisiais romanais – Egzaminai (1938) ir Be krantų (1939), kurių lakus impresionistinis stilius, lyriškai perteikiami gamtos vaizdai, o užvis labiau vaizduojamojo mokyklos pasaulio autentiškumas, laimėjo skaitytojo prielankumą, netenka užmiršt, kad jo kelias į literatūrą buvo nelengvas. Baigęs 1929 m. mokytojų seminariją, Jankus užsikasa provincijoj mokytojaudamas ir rašinėja spaudon, skatinamas, tarp kitko, Kazio Binkio. Taip pat studijuoja Kauno universitete germanistiką ir pedagogiką. Paradoksalu, kad nors jo kūrinėliai pasirodydavo dešiniųjų spaudoj, Jankaus nepriėmė „Šatrijos” meno draugijon, kuri tapo ilgainiui judriu vienetu, išaugi­nusiu Lietuvai daug pajėgių intelektualų. Nepakviečiamas jis taip pat dalyvauti nei Pjūvio, nei Granito almanachuos.

Mokyklinio darbo patirtis, kontaktas su Binkių skatina, iš kitos pusės, Jan­kų rašyti vaikams. Vėliau jis laimės 1942 m. pirmąją Žiburėlio premiją už apy­saką Vientautų vaikai. Tuo pačiu metu jis ima artimiau bendrauti su Jaunimo te­atru, sukurdamas jam pjesę Audronė.

Likimas lėmė, kad ir vėliau išeivijoj, užjūriuose, Jankui teko gyventi mažes­niam mieste, atokiau nuo didžiųjų lietuvių telkinių. Taip sakant, teko sekti mū­sų kultūrinio gyvenimo sūkurius iš tolį, mėginant pasiekti skaitytoją spausdin­tu žodžiu ir taip pat korespondencijomis Draugui iš Ročesterio.

Karo sūkurių nublokštas Vokietijon, Jurgis Jankus išleido stovyklinio gyve­nimo metais apybraižų ir novelių rinkinį Naktis ant morų (1948), kuriame retu mūsų literatūroj šiurpumu sužėrėjo aštriabriauniai karo pergyvenimų fragmen­tai. Vinjetės, kurios savo betarpiškumu, ekspresyvumu buvo giminingos Curzio Malaparte (Kaputt, La pelle) reportažiniam stiliui, nors anaiptol ne tokios ci­niškos. Net ir vėlesniuose Jankaus rinkiniuose dar ne kartą sužėrės to pergyvento siaubo, žmogaus savigynos instinktų ir sužvėrėjimo vaizdai. Tik gal ne taip ne­gailestingam, makabriškam fone.

Po šio rinkinio išėjo 1951 m. pasirodžiusi Jankaus novelių ir apsakymų knyga Pirmasis rūpestis, kuria Jankus užsirekomenduoja kaip didelio talento pasakoto­jas, intrigos meisteris. Išskirtine išraiškingumo galia čia pasižymi apsakymas ,,Velnio bala”, laimėjusi žurnalo Naujasis gyvenimas premiją. Tai vienas turbūt dramatiškiausių mūsų raštijoj „conte noir” žanro kūrinių. Jame autoriui pavyko sujungti fabulą ir gamtovaizdžio piešinį pasigėrėtinon simbiozėn. Tai taip pat vienintelis išeivijoj sukurtų apsakymų, kuriam pavyko – Romo Šležo dėka – persikelti net į ekraną, nors faktinai skriptui dėkingų Jankaus apsakymų esama žymiai daugiau.

Pirmąjį rūpestį, keturiolikos novelių rinkinį, skiria nuo vėlesnių Jankaus rinkinių daug ypatumų. Visų pirma – apsakymų trumpumas. Antra – tematikos įvairovė ir intonacijos skirtingumai. Iš tiesų, šalia būdingo mūsų literatūrai nuosaikaus, realistinio braižo ir kiek į buities idilinimą sukančių, nostalgijos paveiktų apsakymėlių aptinkame knygoj ir siurrealistinį „Pasaulio dailininką”, Tačiau gal neatsitiktinumas, kad knyga iliustruota Viktoro Pertravičiaus grafikos – ,,Blogio ir gėrio kova” reprodukcija. Iš esmės tai pagrindinė rinkinio tema, tas veikėjų rūpestis išsaugoti savyje rusenančią žmogiškumo žarijėlę. Visur iškeliamas sodiečio moralinis grožis. Žinia, siužetine medžiaga pasitarnauja kar­tais mokyklinė aplinka („Draugai”), netolimos kaimo praeities vaizdai („Tėviškė”, „Paminklas”), vaiko psichologijos analizė („Dubenėlis”, „Pirmasis rūpestis”), patirtos bolševikinės priespaudos prisiminimai („Tavo rankos švarios”).

Visur jaučiama Jankaus pastanga įsiskverbti į mažojo žmogaus sielą ir at­skleisti jos paradoksus – neišpažintus mąstymus, svajones ir suklupimus, prasiveržiančius, menkam incidentui ištikus, taip pat ramią rezignaciją, kylančią iš pasitikėjimo Apvaizda. Trumpesnių ar ilgesnių apsakymų konstrukcija sustyguota taip, kad veiksmui netrūktų įtampos, kad pasakojimas užsibaigtų aiškiu atomazgos kirčiu. Tokiais pavyzdžiais yra, sakysim, „Tavo rankos švarios”, o ypačiai „Velnio bala”, savo logiškai privesta prie galo atomazga. Neužginčijamas yra autoriaus sugebėjimas išvengti didesnių nukrypimų nuo pasakojimo trajektorijos, nepasimesti digresijose ir ištęstumuose. Taip pat reikšminga, palyginus su kitais nepriklausomybės amžininkų prozininkais, kad autorius nepasiduoda pagundai moralizuoti, taurinti skaitytoją, perteikdamas savo tezes ar komentarus veikėjų lūpomis. Autoriaus pergyventos ir aprašomosios nuoskaudos („Žmogus ir šuo”) atsiveria skaitytojui Jankaus sukur­tomis situacijomis, vaizdais.

Jei Pirmasis rūpestis buvo skaitytojų ir kritikos pasitiktas palankiai, tai sekantis Jurgio Jankaus veikalas – romanas Paklydę paukščiai susilaukė recenzentų tarpe kur kas nervingesnės reakcijos. Istorijos perspektyvoj verta ties ja stabtelti. Juo labiau, kad toji nuomonių sankirta, manding, yra kur kas reikšmingesnė literatūriniu atžvilgiu negu išgarsintoji kaktomuša dėl Vytauto Alanto Pragaro pošvaisčių. Ironiška tačiau, kad jinai liko beveik nepastebėta ir Vlado Kulboko, šiaip jau rūpestingai užregistravusio visus išeivijos kultūrinio gyvenimo plutos krustelėjimus savo knygoje Literatūrinė kritika tremtyje (1982).

Neįprastas Paklydusių paukščių sukirpimas, psichologinės painiavos, autoriaus nesibairninimas atskleisti moters juslinės prigimties („per kraštus besiliejančio sekso”, pasak Bern. Brazdžionio) aiškiai rodė J. Jankaus aikštingumą eksperimen­tuoti psichologinio-krimmalinio romano schema, ryžtingai pakeisti savo tematiką, nuspiriant j šalį įsikyrėjusį kritikinio realizmo trafaretą ar banalios kaimo buities pavadavimus. Aiškiai Jankui buvo pabodęs Lietuvoj įsipilietinęs negerovių vaiz­davimas, kurį kadaise Viktoras Katilius buvo aptaręs vienu sakiniu: „Visa literatūra suvaryta prie vieno siužeto: pirmyn prie lito, katastrofa, kalėjimas ir... moralas!” Nebūdami anaiptol jokiu šedevru, Paklydę paukščiai rodė autoriaus poslinkį pramanyti kažką europietiškesnio, miestietiškesnio, psichologiškesnio, dostojevskiškesnio, kas, tarp kitko, Vakaruose buvo seniai virtę plataus pareikalavimo preke. Tokių intencijų, kurios kai kam atrodė lėkštokos, buvo ir Jankaus romane. Bet pagrindiniu dalyku, atrodytų, jam buvo užgaida praplėsti mūsų romano valdas, ar bent sumoderninti jo rūbą. Ir tas posūkis buvo visiškai pateisinamas.

Tą dalyką, tarp kitko, puikiai pastebėjo ir suprato Aloyzas Baronas, įžvelgdamas Jankaus romane mūsų ,,prozos kėlimąsi į vienkiemius” (Draugo kultūr. priedas, 1952.VIII.23): „Gerai, kad mūsų proza keliasi į vienkiemius, kaip kad jau seniai tai padarė poezija, tapyba, muzika, pagaliau pats ūkininkas. Todėl kiekvienas bandymas palikti kerdžių ir išvažiuoti iš dirvonėlio yra sveikintinas”.

Kiti rašytojai ir kritikai pasitiko Jankaus romaną kur kas atšiauriau, nors ir slėpdami savo nepasitenkinimą visų pirma atlaidžia fraze, kad Paklydę paukščiai tesą vien pramoginė literatūra, ne daugiau, o vėliau susirasdami ne mažiau parankią diversiją, kad ten nesama jokių „slidumų” ir kad rašytojui leistina kiek­vienu atveju vaizduoti, ką jis „nori, su sąlyga, kad būtų išlaikoma meninė tiesa”.

Ne tiek slogi, neurotinė romano atmosfera, kiek fabulinių pinklių sudėtin­gumas, neįprasti moterų personažai ir iš viso panašumas į niekingąjį kriminalinį romaną buvo autoriui taikomais priekaištais. Autoriaus fantazijos, nutolimas nuo buitiškumo daug kam atrodė neleistinas dalykas. Ir ne be pagrindo. Valstietiškai savo mąstymo pradmenimis lietuvių literatūrai buvo gana svetimas grynas vaizduotės žaismas.

„Lietuvio rašytojo kalbėjimas, – kaip taikliai pastebi Vytautas Kubilius savo straipsnyje „Humoras, paradoksai ir groteskas” (Šiuolaikinės prozos problemos, Vilnius, 1978), – visada buvo rimtas ir patetiškas. Jei paėmei plunksną į rankas tai rašyk apie aukštus ir prakilnius dalykus, brėžk kelią į tiesą, gėrį, laimę, paguosk nuleipusią sielą. Teisybės ieškotojo, guodėjo, pranašo misija nustatė lietuvių literatūroje iškilnios rimties, tauraus dvasingumo, emocinio patoso klimatą, kuris mažai keitėsi per dešimtmečius. Graudžiai intymi ir didingai pakili pasakojimo tonacija iki šiol tebekontroliuoja visą mūsų literatūrą”. Žinia, V. Kubiliaus pastabos taikomos dabartinei tenykštei literatūrai, kuriai jis prikiša šmaikštumo, autoironijos ir groteskinio nuspalvinimo stoką. Tačiau ne vien šaipūniškos gaidos stigo Lietuvoje kuriamoj, ilgai tikrovės lakavimo kamuo­jamoje prozoje. Nebuvo joje kultivuojama ir visų kitų romano atšakų – meilės romano, kriminalinio romano, religinio romano, psichologinio romano ar koliažinės romano atmainos. Juk psichologinė apysaka ten įsipilietino vos 1970 metais. Teoretiškai svarstant, reikšmingiau yra tai, kad visų tų žanrų užuomazgos buvo galimos, leistinos ir realizuojamos išeivijoje.

Deja, tėvynės netektis tik dar labiau sustiprino kritikų tarpe pasigedimą ir ilgesį to emocinio patoso. Nenuostabu, jei aptardamas Paklydusius paukščius, Stasys Tamulaitis pareiškė, kad šis romanas esąs „kūrybinio dekadanso, to susidėvėjimo, išsekimo ir aukštesnio skonio išgesimo pavyzdys” („Literatūros pažanga ar stagnacija”, Naujienos, 1952.VIII.2).

„Visa ši suminėtų ir nesuminėtų įvykių pynė, nepersunkta kokiu nors aukštesniu turiniu, stipresne pasaulėjauta, nuoširdesniu jausmu, karčiu liūdesiu, šviesiu gyvenimo optimizmu, gilesne, tegul ir eiline, mintimi, gerai nustatyta konstrukcine atomazga, parodant joje ką nors netikėtai naujo ir svarbesnio” („Rašytojas kryžkelėj”, Draugo kultūr. priedas, 1952.X.4).

Akivaizdu, kad, pasigesdamas „aukštesnio turinio”, „stipresnės pasau­lėjautos” (sovietai sakytų „kryptingumo”), „šviesaus gyvenimo optimizmo”, Tamulaitis pasigenda romane tradicinės „guodėjo”, „nuleipusios dvasios kėlėjo”, „iškilnios rimties reiškėjo” rašytojo pozos. Atseit visų elementų, kurių reikalauja utilitaristinė literatūros samprata. Ir pirmiausia socialistinis realizmas. Tiesą pasakius, St. Tamulaitis pačiu laiku Jankų (drausmino, nes, ko gero, Jankus būtų patekęs į dar didesnius formalistinius eksperimentus. Bent taip leistų manyti Paklydusių paukščių pabaiga. Tenai autorius sugalvoja sceną, kurioje pasakotoją užpuolę personažai kaltina jį ir priekaištauja, kam jis paleidęs juos knygon su sąnarių stygium. Atseit tą „atsipeikėjimo” valandą autorius susipranta, kad ta­riamai vaizduodamas gyvenimą su jo pragiedruliais ir šešėliais, su teigiamais ir mažiau teigiamais personažais, rašytojas iš tikrųjų darbuojasi žodžių žaismu, konvencijomis. Jis prasimano vaizduotės išmones, abstrakcijas, kurias jis mani­puliuoja, grupuoja ir perstatinėja pagal momento nuotaikas, pagal užgaidą išgauti vienokį ar kitokį efektą. Taip pažvelgus, Paklydę paukščiai gali būti inter­pretuojami kaip kriminalinio-psichologinio romano parodija, bet, savaime aišku, Jankus to žingsnio dar nebuvo žengęs sąmoningai. Užvirusi polemika dėl tariamų nešvankumų, iš kitos pusės, nepastūmėjo Jankaus į tokius teoretinius svarstymus, kurie būdingi dabartinei Vakarų prozai. Veikiau priešingai. Jis visoj savo kūryboj iškels į pirmąjį planą savo sugebėjimus vinkliai pasakoti. Isisiaus į liaudies pasakoriaus sermėgą. Prisiims liaudiško pasakojimo stilistinę gamą, laisvą toną.

Viktoras Mariūnas pavadino Paklydusius paukščius feljetoniniu romanu. Jo norėta, matyt, pasakyti „roman-feuilleton”, atseit pilnu įtampos romanu, spausdinamu laikraščio atkarpoj. Laimei, Jankaus Paklydę paukščiai nebuvo spausdinami atkarpoj, kaip buvo spausdinama apsčiai rusų emigrantų veikalų po Pirmo pasaulinio karo.

Vis dėlto Viktoro Mariūno palyginimas Paklydusių paukščių su „roman-feuilleton” visai vykęs, prisiminus, kad technikos pažanga pakeitė tą pilną įtampos romaną į radijo romaną, o vėlesnėj metamorfozėj į televizijos serialą (teleroman). Rasi ir Paklydę paukščiai, perkeisti į radijo vaidinimą ar TV seriją, būtų prašnekę kur kas įspūdingiau. Juk Jankaus sumanymas neblogas, veikalas gerai sunarstytas. Yra gera pradinė situacija: Lietuvos vasarvietėn susimeta dyka­duoniai, tuo tarpu šeimininkės vyras slapstosi aplinkui, pabėgęs iš kalėjimo ir turintis žūtbūtinai pasprukti Ispanijon. Prireikia visokių sandėrių, visokių kompromisų, visokių nukaukavimų, keitimosi žaidimų partneriais, nužudymų, vis dalykų, kurie, nesutvėrę šedevro, sudaro įprastinį europietiška ar amerikie­tišką romaną.

Už poros metų pasirodžiusiame antrajame Jurgio Jankaus romane – Namas geroj gatvėj (Lietuvių rašytojų draugijos premija) kur kas mažiau polėkio atsinau­jinti. Čia skaitytojas perkeliamas į Nepriklausomos Lietuvos buitį. Pavadinimas įtaigotų, kad autorius grįžta į nuvaikščiotus kritikinio realizmo takelius. Faktiškai pastangų analizuoti anadienykštės visuomenės socialinius santykius, smerkti jos negeroves, iškelti buvusias kliūtis prasimušti jaunam, nepasiturinčiam, am­bicingam jaunuoliui į materialiai saugesnį gyvenimą čia nesama. Namas geroj gatvėj laikytinas anuomet populiaraus Vakaruose analitinio, psichologinio romano variantu. Yra jauna pora, trokštanti gerovės, iškopimo visuomenėj, yra teisingiau jaunuolis, kuris to trokšta ir įgyvendina savo sumanymą neleistinomis priemonėmis (šantažu), įveldamas į kombinacijas savo sužadėtinę Stasę. Bet kaip skelbia dorovingi fariziejai, ,,ne piniguose laimė”. Visos tos klastos ir kompro­misai su sąžine sutraiško abiejų jaunuolių meilę.

Naujovė romane yra toji, kad intriga plėtojama trijų asmenų – pasakotojo, advokato ir protagonisto – versijom apie visą tą namuko aferą. Savaime supran­tama, kad protagonistui atitenka liūto dalis, kadangi iš jo lūpų skaitytojas sužino apie jo vargingą praeitį, troškimus, klystkelius. Kaip bebūtų, šio modelio dėka Stasės charakteris nušviečiamas skirtingo spalvinio prožektoriaus pluoštų. Vienam pasakotojui jos figūra pasivaidena slėpiningos, „velnių priėdusios” intrigantės pavidalu. Kitam – kaip gyvenimo aplinkybių auka. Kažin kokio novatoriškumo toje technikoj nesama. Juk dar Turgenevas elgėsi panašiai, leisdamas vieniems veikėjams išsipasakot, ką jie žino apie kitus. Bet vis tiek įvedama šviežumo, pakaitalo tradicinio „smėlio virvės” vijimo modeliui.

Iš pirmo žvilgsnio matyti, kad Namas geroj gatvėj lengvai įsirikiuoja į tezinio romano kategoriją, kadangi jo pagrinde yra moralas, jog materialinių gėrybių geismas deformuoja jauno žmogaus asmenybę, ugdo veidmainiškumą, ir neiš­vengiamai veda į sielos pražūtį. Stasė tampa taip pat materijos vergė. Ne vienas kritikas, taip dalykus išsiaiškinęs, pasitiko romaną palankiai. Bet jei ir esama Jankaus romane „kelio brėžimo į tiesą, gėrį ir laimę”, jam pavyko vis dėlto išvengti šaržuotų, schematiškų personažų. Nesama didaktinių refleksijų aforizmų pavidale pakrovos. Jo protagonistas vaikinukas nėra pavaizduotas kaip bekompromisinis niekšas. Autoriui taip pat pavyko išvengti ilgų įžangų, varginusių skaitytoją pirmajam romane. Vargu tačiau ar šis romanas laikytinas lietuvišku ,,rogue-novel”.

 

Foto Nr11Foto Nr11

Jurgio Jankaus laiško, rašyto 1978 m. liepos 21 d. Kaziui Bradūnui, ištraukos faksimilė.


Dr. Jonas Grinius, analizavęs Namą geroj gatvėj filosofiniu požiūriu, inter­pretavo jo problemą kaip moralinę ir ontologinę. Blogio šaknys glūdinčios žmogaus sugedusioj prigimtyje, ir tą blogį, padedamas Dievo malonės, jis galįs nugalėti. Jankus išvengęs pasąmonės proveržių, bet pakliuvęs silpnybėn – psichologinę analizę per arti siejęs su seksualiniu instinktu, nors ir normaliu. Šio autoritetingo kritiko ištarmė tuo svarbi, kad tada buvo labai gyvas susirūpinimas mūsų prozos dorovingumu. Nors lankininkas A. Audrius ir teigė, liesdamas Jankaus slidumus, kad „švariam žmogui viskas švaru”, kad specifinė literatūros galia – bekompromisinis galėjimas parodyti žmogų situacijose ir laike, būta tuomet ir isteriškesnių šauksmų. Andrius Baltinis savo straipsnyje „Lietu­viškos būties tragiką” (Draugo kultūr. priedas,, 1953.III.28) skundėsi, kad dalis rašytojų nemoralūs (Jankus, Savickis, Dovydėnas), tik antraeilių rašytojų dėka, pasak jo, laikosi tautos dorovė ir religija.

Kaip bebūtų, Jankaus tematika pasikeičia. Beveik tuo pačiu metu pasirodo dvi J. Jankaus knygos vaikams ir jaunimui: Po raganos kirviu (1953) ir Senas kareivis Matatutis (1955). Operuodamas tautosakiniais motyvais, Jankus bando rasti sin­tezę tarp realistinio ir fantastinio pasaulio, ypačiai daug laimima gerų rezultatų gamtos sudvasinimu. Daug lyrinės giedros, romantinių nuotaikų.

Kaip dažnas išeivijos rašytojas (Vytautas Alantas, Nelė Mazalaitė) Jurgis Jankus mėgino pavaizduoti (bet šiuokart dramoj) partizanų kovas Lietuvoj. Trijų veiksmų pjesė Peilio ašmenimis (1967) yra tačiau pažymėtinai nesceniška. Kupina melodraminių situacijų, sutirštintų spalvų, retorikos, šaržavimo, dalykų, anaiptol neatskleidžiančių tos epochos gūdumo, kuris pamažėli ima ryškėti iš Lietuvoj spausdintų prozos veikalų nuotrupų.

Kokį penkmetį nutolęs nuo beletristikos, J. Jankus grįžta jon 1973 m. savo pasakojimų rinkiniu Užkandis. Nuo to laiko iki maždaug 1978 jo proza apsiribos apysakom. Kadangi jų metrika nepažymėta, nelengva atspėti, kada jos buvo rašytos. Labai galimas daiktas, jog kai kas dūlėjo juodraštyje ir buvo per­redaguota, kartais (visai be reikalo) perkeičiant veiksmo vietą. „Sužieduotuvių”, „Mažo nesusipratimo” veiksmas, sakysim, nukeliamas į Nepriklausomos Lie­tuvos laikus, tuo tarpu kai paskiros detalės leidžia atspėt, kad veiksmas vyksta Amerikoj. Kaip bebūtų, tematine prasme rinkinys įvairus, o meninio brandumo atžvilgiu apsakymai nelygūs.

Poetiškiausias iš visų Užkandyje talpinamų dalykėlių yra „Kryžius”. Jame Jankus labai įtikinamai perkuria daugely Europos tautų, o taip pat Lietuvoj, paplitusią legendą apie Kristų, keliaujantį pavargėlio rūbuose per pilkų žemdirbių žemę ir atsilyginantį tiems, kas Jį priglaudė ir pavalgydino. Tik Jankus sukuria kur kas dramatiškesni foną. Išganytojas ateina sodžiun maro metu, nešinas sunkiu kryžium. Nors Ignacas turi ir taip apsčiai bėdų su ligoniais ir mirusiųjų laidojimu, jisai padeda Kristui nešti kryžių iki kapinių. Kitą dieną Ignacas pamato kryžiuj mūkelę – Rūpintojėlį, kurio bruožai tie patys kaip palydėto pavargėlio. Gaila tačiau, kad Jankus sugadina lakiai pradėtą ir vystomą pasakojimą Kristaus pašnekesiu su Ignacu ir... moralu; dalykais, kurių būtų išvengęs Oscar Wilde. Bet šiaip grimstančio į žemes koplytstulpio aprašymas, vaizdingi aplinkos škicai ir iš viso realistinio ir legendinio prado samplaika tikrai vykusi.

Kur kas makabriškesnė yra titulinė novelė „Užkandis”, nukelianti skaitytoją į Vokietijos subyrėjimo laikmetį, kai pabėgėliai ir karo belaisviai būdavo suvaromi kasti apkasų ir engiami sadistų prižiūrėtojų. Atpasakojamas nutikimas, kaip vienas tokių nelaimingų badmirių atsikeršijo grynaveisliui germanui gastronomišku patiekalu – kepta žiurke. Čia atpažįstamas Nakties ant morų braižas ir tų vargo dienų buitis atkuriama itin tikroviškai, sausu, bet precizišku stiliu­mi.

Nuogiau, publicistiškiau skamba novelė „Konvertite”. Joje nupasakojamas kitas kerštas, bet šiuokart sovietų agentės, kurią, tada dar komjaunuolę, buvo paniekinę Lietuvoje bolševikmety du jaunuoliai, ir kurią jie netikėtai susitinka Bavarijos ar Austrijos kalnuose. Scenos, vykstančios Lietuvoje, sukurtos įtiki­namai, bet apskritai novelė dirbtinė.

Techniškai gerai pramanyta, gal kiek ilgoka, bet vykusiai sunarstyta, kupina įtampos ir pilna gerai sukurtų scenelių yra ilga apysaka „Ne dėl savęs”, prasidedanti vėlgi karo pergyvenimų vaizdais. Tai vienas labiausiai pavykusių Jankui išeivijos gyvenimo pavaizdavimų. Joje Jankus atlieka tikrą „tour de force” kaip pasakotojas, nes romano pradžioj skaitytojui atrodo, jog vaizduojama Onos ir Petro šeimos situacija beviltiška. Mat karo metu, bėgdami ir apšaudomi, jie prarado tris savo vaikus. Atrodytų lyg per vyro neapsižiūrėjimą ar lepšiškumą.

Tačiau atsikraustė į Ameriką, vargo drauge, prakuto, bet vis graužiami kaltės jausmo. Skaitytojui aišku, kad jų gyvenimas turės pasibaigti skyrybomis. Bet Jankus taip sumaniai painioja intrigą, kad atrodo, jog fasadinei jų santarvei nesama jokių pavojų. Petras įtarinėja, kad jų nuomininkas turi romanėlį su kaimyne, visai nepagalvojęs, kad jo meiluže gali buti ir Onutė. Paskui įvyksta drama. Onutė pabėga iš namų... Fabulos siūlai dar labiau susipainioja, kol pagaliau vyras sužino, kad visą tą laiką jo žmona kankino save, žinodama, jog vaikus jinai prarado per savo pačios kaltę. Didžiausiu apsakymo ar „novellos” privalumu yra tai, kad Jankus, išradingai pramanęs kontrastinį apsivertimą, išvengia melodraminio efekto, sukaupęs visą dėmesį į žmonių komunikacijos ribotumo pavaizdavimą. Taip pat be priekaišto atkurtas naujakurių įniršis prasikurti, apsirūpinti senatvei, prasmengant viršvalandžiuose, pašaliniuose užsakymuose. Tuo tarpu, kai moterų pasimetama patogaus gyvenimo kasdienybėj, ne mažiau alinančioj dvasią. Tas laiko kirvarpų tylus grikšėjimas perteikiamas itin girdimai. Žodžiu, esama tvirtai užbrėžtų personažų, geros naratyvinės struktūros, išbalansuotos epizodų simetrijos su veikėjų paralelizmu.

Apsakymėlis „Mergaitė” atrodo atklydęs iš Jankaus Lietuvoje rašytų Egzaminų, nes jame vaizduojamas „liaudies liktarnos” gyvenimas. Senstančio mokytojo nevykę bandymai prisipažinti meilę naujai atkeltai jaunai mokytojai. Neradęs kito būdo, jis ima rašinėti sentimentalaus dienoraščio lapelius, kuriuos tyčia palieka prie radijo, kad toji persiskaitytų. O jinai, ką gi, juos perskaito, bet palaiko literatūriniais bandymais, jokiu būdu ne jai skirtais. Kai pas ją atvažiuoja jos vyras, jinai pristato jam mokytoją kaip literatą. Žinoma, tie eilėraščiai, dienoraščio lapeliai, klaikūs, sentimentalūs, bet Jankus sugeba taip sumėtyti pėdas, taip tikroviškai perteikti to Verterio kančias, kad visa istorija nepasirodo banali. Tiesą pasakius, „Mergaitės” herojus skaitytojui atrodo visai patraukli asmenybė, viena iš tikrai patiklių Jankaus personažų.

Ir nebepasimatėm (1977) dar stambesnė puslapių skaičium knyga už Užkandį, dalinai panaši savo tematika. Pagaunanti pasakojimo gyvumu, bet taip pat praverianti duris į rašytojo dirbtuvėlę, parodanti jo įrankius ir gamybines paslap­tis. Iš kitos pusės, esama didelio skirtumo, lyginant su ankstyvesniais Jankaus apsakymų rinkiniais, ypač su Pirmuoju rūpesčiu. Čia pasakojimai kur kas ilgesni, ir fabula daugeliu atvejų nepaprastai sunarpliota. Blogiausia, kad kai kuriais atve­jais, kaip, pvz., apsakyme „Liudininkas” toji„macramė” gali raizgytis mazge­liais be galo. Žodžiu, Jankus piktnaudžiauja savo „apsigimusio pasakotojo” talentą, ne tiek prasikalsdamas užvilkiriimais, ištęstumais, kiek savo apsukrumu taip sujaukti fabulą, kad skaitytojui, iš karto nepastebint, kaip jis vedžioja šunkeliukais, ilgainiui pasimato, kad autorius mėgaujasi savo balsu ir papras­čiausiai nori blizgėti savo technika. Tematikos atžvilgiu rinkinys įvairus, bet tenka pripažint, kad apsakymai, vaizduojantys išeivių gyvenimą, mažiausiai autoriui nusisekę. Jaučiama, kad Jankus vis labiau linksta operuoti dienos temų siužeti­ne medžiaga. Aktualijomis.

Titulinė novelė vaizduoja išeivių dabartinį gyvenimą. Iš darbo rikiuotės pasitraukusio pensininko vienatvę, seno žmogaus pasigedimą kam nors išsi­pasakoti, kam nors pasiguosti, nes ,,šnekam ir nuo to šnekėjimo tvirtesni jau­čiamės”. Kol Jankus aprašinėja savo herojaus pasimetimą, išgaunama tikrovės iliuzija, bet po to prasimanyta fabula tokia naivi, kad viskas išskysta į lėkštoką reportažėlį. Visų pirma neįtikimu dalyku skamba tai, kad buvusiam šlavėjui būtų patikėtas Santa Claus darbelis žaislų krautuvėj. Dar neįtikimesnė scena, kurioj įvyksta konfliktas su darbdaviu, ir atomazga kažkaip pritempta. Jeigu Jankaus norėta šio apsakymėlio priedanga pašiepti amerikietiškąją tikrovę, tai jo komen­tarai pažymėtinai nedrąsūs ir banalūs. Juo labiau, kad novelėn privaryta ir taip didaktikos chemikalų.

Ne mažiau nuvilianti yra ir kita novelė, vaizduojanti pirmųjų lietuvių ateivių buitį. Pramanyta ji šitaip. Autorius susigalvoja parašyti apybraižą apie kažkokį Burbą, prieš ketvirtį šimtmečio buvusį stambų kukulį miesto gyvenime. Kažkada jis bičiuliavęsis su politikieriais, lankęsis Baltuose rūmuose ir daug padėjęs tėvynainiams, išrūpindamas jiems leidimus raitųjų paradams, piknikams ir panašiai. Reportažo autorius įsigeidžia patikrint, ar kas nors dar tą Burbą prisimena ir kaip. Užtat apsakymas ir pavadintas ,,Istorija iš pirmųjų šaltinių”.

Spalvinių galimybių tokio pobūdžio apsakymui yra palyginti nemažai. Galima tais pirmaisiais šaltiniais paversti kitų žmonių prisiminimus, aprašomojo asmens dienoraščius, teismų bylas, foto albumus ir t.t. Bet iš esmės panašaus sukirpimo apsakymų kompozicija maždaug ta pati. Tai kvotos, apklausinėjimo metodas. Ir Jankui ši formulė paranki. Iš viso jis pamėgęs pasakojimą pirmu asmeniu ir šiuokart jam tereikia vien susirasti pakankamą skaičių liudininkų, kad susidarytų tokių monologų virtinė. Galima būtų pavadinti tą formulę „es­tafetine”. Kai vienas veikėjas baigia savo apsakymą, ateina kitas. Autoriui tereikia vien pabaksnoti juos savo įsikišimais, kad skaitytojui susidarytų dialogo iliuzi­ja. Žinoma, tenka veiksmą nukelti į kitas dekoracijas – tai į karčiamą, tai į privačius namus. Bet iš viso išeina paskirų liudijimų klijuotė (scrap book) ir niekur neatsiplėšiama nuo laikraštinio reportažo lygmens.

Aplamai gyvenime laikraštininkai-reporteriai paprastai kur kas apsukresni, įžūlesni. Jiems knieti išknist apklausinėjamo asmens parodymuose nutylėjimus. Ypač tada, kai turima reikalo su politikierių ir visuomenės šulu. Ir dargi iškopusio į miesto pareigūnus ne iš WASP tarpo. Čia būtina rašytojui gerai susipažinti su Amerikos santvarka ir korupcija. Jankus to pasiruošimo neparodo. Jis plavinėja paviršium, pasakodamas visiems žinomus daiktus, „sukramtytas tiesas”, įsibodusius dalykus: parapijų steigimą, šipkortes, prakalbas mitinguose, saliūnų „romantiką”. Tiek išgauti iš pirmųjų šaltinių yra pažymėtinai nedaug. Dabar, kai turime Pensilvanijos angliakasių Lietuvos albumą, toks aprašymo seklumas ir banalumas kažkaip nedovanotinas. Juo labiau, kad Liudo Dovydėno Vasaros vidudienyje anųjų „grinorių” buitis prabyla kur kas didesniu išjaustumu ir jėga. Iš viso galima būtų tvirtinti, kad šiame apsakyme, kaip ir vėlesniuosiuos, vaizduojančiuos išeivių buitį Amerikoj, Jankus, panašiai kaip kai kurie žydai (Rachel Ertel. Le roman juif american. Un ecriture minoritaire. Paris, Payot, 1980) amerikiečiai pokaryje, yra veikiamas „dėkingumo kulto” Amerikai, davusiai jam prieglobstį.

 

Foto Nr12Foto Nr12

Jurgis Jankus skaito savo kūrybą Aidų literatūros vakare Niujorke 1953 metais. Vytauto Maželio nuotrauka

 

Vokietmečio įvykiai teikia siužetinę medžiagą apsakymui „Gal tokios tik vienos”. Leistina spėlioti, kad tai perdirbta į prozos kūrinį melodraminė pjesė. Taip viskas čia paremta vietos, laiko ir veiksmo vienumos principu. Jaukus Kūčių pavakarys, nors už lango pūga. Švenčių nuotaiką sugadina įsibrovę į trobą vokiečiai, kurie reikalauja, kad ištemptų jiems į pusnį įvirtusį automobilį. Pasirodo jame jie gabena suimtą žydą. Juos kviečia prie Kūčių stalo, žydą taip pat. Sodybos gyventojai atpažįsta belaisvyje Abromą. Prašo jį paleisti, bet vokiečiai nesukalbami, kol nenusigeria. Tada atsiradęs keistu sutapimu troboj senasis Dūda papasakoja pusblaiviam vokiečiui Abromo istoriją. Paaiškėja, kad tas Abromas išgelbėjęs ano karo metu besislapstantį nuo kazokų vokiečių kareivį. Neišdavęs jo slėptuvės, nors kazokai jį užplakę kone mirtinai nagaikomis. Pusblaivis vokietis grąžina žydui gyvybę, nes girdėjęs iš savo tėvo lūpų kažkokį panašų įvykį. Gal tas Abromo išgelbėtas nuo kazokų vyras buvo Otto tėvas, gal ir ne... bet viskas baigiasi gražiuoju.

Pasakojimas gana gyvas, nors prie stalo žmonės varinėja kalbeles apie Kūčių papročius, valgių skanumą bei kitokią etnografiją. Tačiau visa šioji sensacinga istorija perdėm pakvipusi socialiniu užsakymu. Pilna kilnių intencijų pailiustruoti lietuvišką religingumą, svetingumą, humanizmą. Perdėm schematiška ir neiš­siverčiami be teatrinių ,,Deus ex machina” triukų. Puikiai tinkanti kalėdinėm TV programom.

Dar daugiau painiavos – fabulos raizgaliojimo raizgaliojimo dėlei, yra il­giausioj rinkinio apysakoj – „Liudininkas”, nukeliančioj skaitytoją į Lietuvą maždaug žemės reformos laikmetyje. Apysakaitės centre stambus ūkininkas, despotas namuos, siuntas ant dukters, kam jinai meiliai žvilgčioja kaimyno berno Petro pusėn. Kai kaimyno sodybą naktį užpuola vagys, tam buožei kyla mintis apkaltint Petrą susimokymu su plėšikais. Jis prikalbina savo paties berną Pranį, kad tasai apskųstų Petrą policijai, pažadėdamas jį užtart žemės dalinimo komisi­jai, idant jinai jam atrėžtų sklypelį. Paskui pažadų nesilaiko. Kai Petrą nelauktai paleidžia iš kalėjimo, liudininkui Praniui pasidaro riesta. Jis bėga pas šeimininką. Kai jie susikimba į atlapus, ūkininkas persišauna.

Pranys vis dėlto susiranda mašną, kurioj senis slėpė aukso rublius. Bet kai sekančią dieną jos ieško malkinėj, kur buvo paslėpęs, jos neberanda. „Velnias bus ją nujojęs”, taria sau.

Labiausiai iš visų šiame rinkinyje talpinamų apsakymų „Liudininkas” primena devynioliktojo šimtmečio ,,fantastique noir” žanro „dainas be galo”. Panašiai kaip Blaumanio natūralistinėje pjesėj Indranuos, galima įsivaizduoti tokios schemos pratęsimą į begalybę: kas pavogė mašną, kaip išaiškins Pranys policijai šeimininko mirtį, kada pasirodys scenoj Pranio žmonos sesuo, turinti simpatijų Praniui, ir ką jinai sakys, darys?., ir t.t. Iš kitos pusės, tenka pripažint Jankui sukūrimą neįprasto Lietuvos kaimo kolorito – niūraus, obskurantiško, valdomo godišių aistrų. Nėra tai naujovės mūsų prozoj. Bet šia prasme Jankus pasirodo kaip geras liaudies pasakorius, pažįstąs savo auditorijos poreikius. Tai ypačiai reljefiška ištęstose scenose, kuriose vaizduojamas užpultų kaimynų kankinimas, tarsi pasakotojas mėgautųsi sadistiniais reginiais, kurių nori klausytojas. Kitas būdingas Jankaus plunksnai bruožas yra kurti situacijas, kuriose veikėjus kamuoja šizofreniškai-dostojevskiškas kaltės jausmas. Tai sudaro skaitytojui iliuziją, tarytum apsakyme būtų kažin kokių psichologinių gelmių. Bet antrukart perskaičius, iš arčiau pažvelgus į tą personažų galeriją, akivaizdu, kad didesnio veikėjų išryškinimo nesama, kad kai kurie jų, kaip tas siaubūnas didžiažemis, net sušaržuoti. Kad tai kaimiško primityvo stilizacija. Nenuostabu, jei šis apsakymas primena savo niūrumu Petro Cvirkos Kasdienes istorijas.

Aiškiu kontrastu šiam apsakymui yra „Šiapus ir anapus” pasakojimas, kuris parodo kitą dažnai Jankaus naudojamą pasakojimo manierą – realistinio ir fan­tastinio elemento samplaiką. Šiuokart pasakotojas nukelia skaitytoją į tolimus senojo kaimo laikus, kai romius žemdirbius aplankydavo dar Valančiaus aprašytieji perėjūnai – vengrai ir čigonai. Kaip tik tokia „čerauninkė” čigonė čia ir sujaukia protus, įtikindama tėvus, jog jų mergytėje jinai atpažinus būsimą karalaitę. O kai ji prišneka tėtušiui, kad ir jis turįs gyslose karališko kraujo, to tik ir tereikia, kad Kundė būtų auginama kaip lepūnėlė. Ir tuo pačiu atbaidytų jaunikius su piršliais. Vis dėlto ji krenta į akį Soterui, darbščiam našlaičiui, pastačiusiam ūkį ant kojų. Nepaklusęs piršlio baiminimų, jis nuvažiuoja ir laimi jos ranką.

Šioj vietoj atsiduriama takoskyroj: ar pasakotojui prireiks pasirinkti Žemaitės „Petro Kurmelio”, ar Vaičiulaičio novelės „Daili žmona” modelį? Jankus susiran­da vidurio kelią, pasinaudodamas liaudies pasakų motyvu. Soterui irgi pridera įrodyti savo bajorišką kilmę, ir jis ima pasakoti ūkininkaitei apie paslaptingą mai­šiuką, kuris, nelyginant aitvaras, atliekąs jam namų darbus. Bet kuris gaunąs lupt, kai pritingsta. Kaip visos pasakos, apsakymas užbaigiamas laiminga pa­baiga.

Šiame apsakymėly jaučiasi Jankaus – liaudies pasakoriaus, panašaus į italų „fabulatori”, kūrybiškumas. Sugebėjimas ne vien gyvai pasakoti, palaikyti įtampą, bet ir operuoti puikiu dialogo valdymu, jautriai perteiktais gamtos vaiz­dais, tautosakiniu stilium (čigonė atlieka kaip operoj savo „solo partiją”). Vykusiai kuriamas pasakos koloritas suteikia apsakymui šventišką pakilumą, o vaikystės prisiminimų įtarpai – lyrišką gaivastį.

Pasirodęs 1979 metais kitas Jurgio Jankaus apsakymų rinkinys – Kol esu čia – jau savo pavadinimu skaitytojui kalba apie autoriaus pasiryžimą užbaigti kas likę rankraščiuose. Rinkinio sandara panaši į Vytauto Alanto knygos Atspindžiai ūkanose surėdymą ta prasme, kad apsakymai sudėlioti chronologine tvarka. Pirmųjų veiksmas vyksta Lietuvoje. Kitų – barakyno gadynėj, trečiųjų vėl – užjūriuos. Kaip visada, Jankus užimponuoja savo sugebėjimais pinti intrigą, pa­laikyti įtampą. Tai primena K. Reikalui (Akiračiai, 1980, Nr. 5) scenarijus psicho-logiškai-detektyviniams filmams, jei nebūtų juose „moralistinių užuominų”.

Priešingai Vytautui Alantui (Liepkalnio sodyba) ar Jurgiui Gliaudai (Simas, Perlo­jos respublika), Jankus niekad nėra tvėręs užsakyminių kūrinių. Nėra taip pat, priešingai Alanto veikėjams, dėstęs savo tezių atvira retorika. Jo „moralistinės užuominos” veikiau pasireiškia siužetinės medžiagos pasirinkimu. Tokiu ataidžiu publicistinei aktualijai praskamba „Baimės užgultos dienos”, kur Jankus kažin kaip įtikinamai bando perteikti lietuvišką požiūrį į žydų tragediją Lietuvoje nacių okupacijos laikais. Tas polinkis netiesiogiai komentuoti išeivijos bend­ruomenę maudžiančius dalykus ilgainiui stiprės Jankaus apsakymuose, ir tai bū­dingas egzodinei literatūrai reiškinys. Pasak rusų emigrantų raštijos mokovų, neįmanoma gerai interpretuoti jų emigrantinės literatūros, atidžiau nesusipaži­nus su to laikotarpio publicistika. Su visais skersvėjais.

Prasilenkiant su Jankaus kūrinių pasirodymo tvarka, kad būtų galima užbaigti jo novelistikos apžvalgą, tenka šioj vietoj aptart priešpaskutinę jo apsakymų knygą – Paparčio žiedą, laimėjusią 1981 m. Lietuvių Bendruomenės literatūrinę premiją. Siame rinkinyje yra septyni nevienodo ilgumo apsakymėliai. Autorius juos vadina „pasakojimais”. Matyti, vengdamas priekaištų, kad tie dalykėliai ne visiškai atitinka klasikinės novelės reikalavimus. Tačiau neretai yra naudojama melodraminės pjesės sandara, o jinai yra labai gimininga tai klasikinei novelei. Kartais Jankui atrodo naudinga pasinaudoti ir kita sceninio veikalo – vodevilio ar farso – technika. Tokiu sąlygiškumu trenkia scena apsakyme „Teta Domincė”, kada Jankaus pasakotojas pasislėpęs klausos, ką šneka gerajam Die­vuliui teta Domincė savo maldose. Bet aplamai čia, kaip ir kituose rinkiniuose, Jankus prisiima sąmoningai liaudies pasakotojo rolę, kurio didžiausiu rūpesčiu yra intrigos vinklumu laimėti adresato dėmesį ir pritarimą, jo, gink Die, nepapiktinęs.

Du dalykai būdingi naujajam Jankaus rinkiniui. Pirmuoju yra tai, kad Jankus palieka nuošalyje bolševikmečio, vokietmečio ir bėgimo i Vakarus vaizdavimą ir stengias pirma pasitaikiusia proga perkelti veiksmą j tolimus Nepriklausomybės laikus. Antruoju, kad tuos šuolius praeitin, tuos ,,flash-backs” iššaukia koks nors netikėtas radinys (knyga), netikėtas susidūrimas su buvusiu kolega ir keistas jo užsakymas („Lapausis”) ar atklydęs laiškas iš šimtmečiais nematyto vaikystės draugo (,,Po tuo pačiu stogu”). Visa tai, žinoma, seniai įsipilietinusios tradicinio pasakojimo sukirpimo formulės ir jų pakartotinas panaudojimas suteikia Jankaus apsakymams vienodumo įspūdį. Iš kitos pusės, tai duoda Jankui galimybę vystyti pasakojimą pirmuoju asmeniu, suteikiant jam autentiškumo, intymumo gaidą. Ypač parankia Jankui laiško forma, kuria jis pasinaudoja net dviem atvejais at­skleisti skaitytojui tą „Vorgeschichte”. Kas be ko, tos atogrąžos į praeities tolius, į vaikystės pasaulį, suteikia autoriui progą atsirasti,,savam elemente”. Jankus puikiai pažįsta kaimo buitį, jo gyvenimo sanklodą. Nostalgijos auksinėj dulksnoj visa tai sutviska giedrumu, poetiškos nuotaikos virpesiais, ir tie puslapiai anaiptol neprailgsta net ir miestiečiui, nepatyrusiam palaimos augti kaime. Kai dėl nostalgijos, tai čia joks priekaištas, nes, kai žmogus myli gyvenimą, jis myli praeitį, kuri viena, ypačiai emigrantui, yra esamuojuo laiku. Vieninteliu tikruoju.

O tačiau (ir tai staigmena) priešingai daugeliui knygų, sukuriamų vis auto­biografiniais ataudais, Paparčio žiedas aplamai neprasikalsta beatodairiniu vai­kystės idealizavimu. Juk kaip dažnai, pravėrus tokią knygą, suskamba jausmin­gos muzikėlės pynė – upelių čiurlenimas, drugelių plevenimas ir orios giminėlės – visokių dėdžių, tetų, ar senelių beraščių, užtat genialių filosofų – tauri šne­ka, jausmingi treliai. Ne visada ir Jankus išsiverčia be tokių stereotipinių cha­rakterių. Toli gražu ne. Ypač tų štampų apstu „Tetoj Domincėj”, kur paleidžia­mi į sceną lipšnūs klebonai, michelangeliško nagingumo dievdirbiai ir kitokia įprastinė ruralistams fauna. Bet bent vienam apsakyme – „Knyga” – Jankaus vaikiukas šmėkšteli kaip gyvas padaras, nebe kaip cherubinas, papurusiomis garbanomis, ne kaip nekaltybės įsikūnijimas.

Čia Jankui pavyksta pagauti kur kas įtaigiau negu daugeliui mūsų prozininkų vaiko psichologiją, jo egocentrizmą, savanaudiškumą, nenuslepiant, kad jo poelgius determinuoja savigaila, instinktai, net atviras žiaurumas. Jankus leidžia nutuokti, kad vaiko gyvenime banalūs dalykai yra didingi, nelaukti, neaiškūs ir visada tragiški. Užtat visai tikroviškai skamba tos vietos, kur „Knygos” vaikutis visa širdim trokšta jj lepinusios ir globojusios dėdienės mirties, vien todėl, kad jam netektų aiškintis dėl paskolintos knygos sumaitojimo. Panašaus įžvalgumo į vaiko pasaulį aptinkame ir „Lapausyje”, tik šiuo kartu autorius pernelyg mėgina įtaigauti, kad komiškas vaikystės nutikimas turėjęs kone lemiamos reikšmės veikėjo asmenybės vystymuisi. Abiem atvejais turime pasaulio vaizdavimą, matomą iš vaiko stebėjimo taško. O to stebėtojo dar ne visai susigaudoma klaikaus suaugusių pasaulio – tamsuoliško, pilno prietarų ir konvencijų – aplinkoj. Užtat tie „prarastojo rojaus” šviesa nuplieksti puslapiai suteikia skaitytojui estetinį pasigėrėjimą. Apmaudu tačiau, kad novelės rėmai apyra epiloginėj daly, kurioj pasakotojas paberia pamokymų. Jei tos dalies nebūtų, Jankaus didaktinė tendencija liktų nepastebėta.

Dar daugiau publicistinio elemento aptinkama „Teta Domincė” apysakoj, kurios kompozicija visai nedarni. Pirmoji dalis pasižymi neįtikinamom situaci­jom, stereotipiniais personažais ir ilgom digresijom apie liaudies kulte garbstomas šventųjų figūras – Dzidorių, Agotą, Veroniką, šv. Jurgį. Tai atlikęs, autorius peršoka prie laiško iš Lietuvos, kuriame piešiamas tikrai „tikrovės lakavimo” stiliumi ekumeninis sąjūdis Sovietijoj. Leistina spėliot, kad tą eulologiją Jankus skyrė Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos ryžtingumui, tačiau visa tai išsakoma gerokai banaliai, ypač epiloginėje apysakos dalyje, skambančioj pertemptai, naiviai.

Paradoksalu, bet nedaug tetrūko, kad Jankus būtų sukūręs tetos Domincės asmenyje naują ir šviežią mūsų tautoj įsišaknijusio religingumo atstovės atvaizdą. Iš tiesų Jankui pavyksta išvengt persaldinimo ir šaržo, tų dviejų rėkiančių nuspalvinimų, kurie paprastai aptinkami, kai piešiamos pamaldžios moterėlės. Arba jos begaliniai sutaurinamos, paliejant akvarelėn daugiau panteizmo vandens negu dažo, arba sukarikatūrinamos, paverčiant jas senmergėm ir davatkom. Bet kokia jinai yra iš tikrųjų toji mūsų „religiositė populaire”? Jankaus pastanga pavaizduoti tą lietuviško religingumo specifiką buvo pastebėjęs Rim­vydas Šilbajoris, dar aptardamas Pirmąjį rūpestį ir sakydamas: „Visa tradicinė mūsų kultūra yra nukreipta ne į Dievo buvimą ar jo Esmės ieškojimą, bet į Jo valios vykdymą” (Lietuvių literatūra svetur, 1968). Jankus galbūt pasuka šiuokart geresniu keliu, ieškodamas mūsų katalikiškumo ištakų liaudies kulte šven­tiesiems, bet atsakymo neranda. Kaip bebūtų, jo teta Domincė būtų buvusi įdomus personažas, jei jos atvaizdo nebūtų sugadinęs Kęstučio laiškas, skelbiantis jo poveikį iš Anapus į gyvuosius. Skaitytojui vėl kyla abejonių – ar vėlai įvyku­si krašto katekizacija yra tikrai pasiekusi gilius žmonių pasąmonės klodus?

Titulinė novelė „Paparčio žiedas” rodo Jankų ir toliau puoselėjantį fantastinio ir reatistinio elemento sąmaišos pasakojimą. Žodžio sodrumu, turtingumu, drąsiu tarmybių panaudojimu ir apalamai orkestracija šis kūrinys išsiskiria iš kitų rinkinio apsakymų. Vaizduodamas nepaprastus kerdžiaus nuotykius, Jankus, tiesa, leidžia atspėti, kad jo veikėjas apsvaigęs, transo būklėje, veikiamas miško kvapų ar nuodingų žolelių. Bet yra kažkas gogoliško Jankaus pastangoje perteikti tais pasakotojo haliucinacijų vingiais paprastas tiesas – kaimo žmonių svajones staigiai praturtėti, iškopti iš vargo. Ne be to, kad kerdžiaus žmonos tipas yra taip tautiškai folkorinis, atitinkąs visiems žinomos „Auksinės žuvelės” žmonos tipą. Bet kaip tik tąja harmonizacija, tuo giminingumu kitoms pasakoms ši stilizacija yra laki ir spalvinga.

 

Foto Nr13Foto Nr13

Jurgis Jankus su svečiu Stasiu Santvarų savo namuose, Ročesteryje, N.Y., JAV.


Du paskutiniai apsakymai – „Lapausis” ir ,,Po tuo pačiu stogu” vaizduo­ja naujųjų ateivių Amerikoj gyvenimą. Abiem atvejais tai daugiau mažiau „šeimos trikampio” situacijos. Panašių intymaus gyvenimo atovartų Jankus buvo davęs jau ankstyvesniuose rinkiniuose. Galbūt šiuokart tikrovės pagava kiek reljefiškesnė, bet apskritai tai trivialūs dalykai, kuriuos išsako priežodis: „Žilė galvon, velnias uodegon”. Jankaus veikėjai jau nebėra grinoriai, naujakuriai. Tai prasimušę jau j reliatyvią gerovę, išsikėlę gyventi į priemiesčius žmonės, nukapotais kampais. Prisiėmę amerikietiško gyvenimo stilių, ar bent jo išviršines formas, žmonės. Dvasinė jų raida, žinoma, nėra tokia pažangi. Kadangi abiem atvejais parodomos šeimos subyrėjimo problemos, aiškiai matyti, kad moterų žengimas su gyvenimu kur kas spartesnis. Jos kur kas guviau linkusios primiršti nustatytus garbės ir pareigos nuostatus ir puolančios į gyvenimo džiaugsmelius labiau negu vyrai, kurie apskritai (netgi ir „suvedžiotojų” rolėse) gerokai apsmuktkelniai nulėpausiai, kaimiški tipai, užsikirtę savo neklaidingume, užėsti menkavertybės kompleksų. Tuo pačiu ūmūs, brutalūs, gatavi paptert raudoną gaidį į savo varžovų namelį.

Vytautas Alantas irgi yra vaizdavęs panašius kerštuolius ir jų šeimynines nesantaikas, tokius pačius ,,urban villagers”, H. Gans terminu. Jankaus nelaimė toji, kad jo veikėjai įsivelia į svetimvyriavimo ar svetimoteriavimo avantiūras gyvenimo saulėlydyje ir kad autorius pasakoja tuos nutikimus be jokio ironijos šypsnio. Skaitytojui sunku patikėti tokio vėlyvo žiedo prasiskleidimo poetiš­kumu.

Kaip ir kituose apsakymuose Jurgis Jankus naudojasi čia monologine, „nuskriaustojo” išsipasakojimo forma. Apsakyme ,,Po tuo pačiu stogu” turime neregėto, negirdėto ilgumo laišką. Skaitytojo simpatijos, savaime aišku, lenkiamos „nuskriaustojo” pusėn, kurio dūsavimai pasireiškia nudėvėtom klišėm apie moterų nepastovų būdą. Pasidavęs pagundai žūtbūt palaikyti veiksmo įtampą ir rasti atomazgą, Jankus kartais pamaišo melodraminių komplikacijų. Taip, sakysim, apysakoj ,,Po tuo pačiu stogu” herojus sužino po šešiolikos su viršum metų, jog jo duktė nėra jo, bet architekto Algio, šeimos draugo, vaikas. Kažkaip Jankui sunku išvengti tokių ,,coup de thėatre”, staigių atidengimų, bet ar dėl to jo veikėjai pasidaro skaitytojui savi, artimesni, leistina suabejoti. Veikiau norėtųsi sutikti su Vyto Dyvo nuomone, kai, aptaręs Ir nebepasimatėm rinkinį, jis sako: „Jankus demonstruoja didelį apsakojimo talentą, bet jo žmonės nei traukia, nei erzina” (Aidai, 1978, Nr. 8).

1985 m. pasirodė Jurgio Jankaus apsakymų rinkinys Klajojančios liepsnos. Ap­tardamas jį Akiračiuos (1986, Nr. 3), K. Reikalas priekaištauja autoriui didelius ištęsimus. Vienas pasakojimas užimąs daugiau negu pusę knygos. Išskirtinesnių naujovių recenzentas rinkinyje neatrado.

Tas polinkis rašyti vis ilgesnės ir ilgesnės apimties apsakymus būdingas visiems po Pirmojo rūpesčio pasirodžiusiems Jankaus pasakojimų rinkiniams ir tai, sakytumėm, neišvengiama, pasirinkus intriginio pasakojimo formą, įsisiautus į liaudies pasakoriaus sermėgą. Nė vienas kritikų nėra užginčijęs Jankui pasako­jimo dovanos, bet ta rašymo maniera, kaip ir visos kitos, turi irgi savo suvaržymus. Ar tai būtų saloninis „račonteur”, ar italų „contastori”, visur pir­moj vietoj žmogus, kuriam žinomi (net būtini pažinti) adresato poreikiai, jo men­talitetas, jo dėmesio sukaupimo pajėgumas. Jau vien tai apsprendžia Jankaus stilių, kuris paprastai pasižymi lakoniškumu, nesivaikymu stilistinių puošmenų ar šungrožių, kurie veikiau gali pavojingai pasvirti laikraštinio paviršutiniškumo pusėn. Visa tai atsiliepia ir į dialogus, kurie privalo būti gyvi, taiklūs, bet irgi atitinką adresato pasaulėjautą. Paprastai įpinama tokiu atveju liaudies posakių, priežodžių, palyginimų. Atida skaitytojo (adresato) imlumui verčia Jankų užsigaišti įžangose, supažindinant jį su veikėjais. Tai savo ruožtu lėtina pasako­jimo eigą, kadangi tenka norom nenorom aiškint tų veikėjų veiksmų ar prasitarimų priežastingumą. Liaudies pasakojimui būtina būti nuosekliu, chronologiškos sekos, jo veikėjai turi irgi būti gal kiek lėtapėdžiai, bet logiškos mąstysenos žmonės. Užtat autoriui privalu vengti bet kokių pasakojimo sukeitimo planų, bet kokio vidinio monologo ar kitų stiliaus įmantrybių.

 

Foto Nr14Foto Nr14

Jurgio Jankaus novelių ir apsakymų knygos vir­šelis, pieštas Viktoro Petravičiaus. Lietuviškos knygos klubo 1951 metų leidinys.


Foto Nr15Foto Nr15

Dar Vokietijoje 1954 metais „Ventos” leidyklos išleisto Jurgio Jankaus romano aplankinis pie­šinys. Dail. Albinas Bielskis (Elskus).


Išsakymui personažų minčių ar jausenos autorius naudojasi veikiau netiesiogine kalba (erlebte Rede), tariamai sau sakomais dalykais, bet ir čia būtinas ra­cionalumas. Pasakojimo erdvė kartais tokia maža, kad jon telpa vien charakterio žaibinė nuotrauka, kurios blyškumas nepastebimas, nes viską nustelbia fabulos suraizgymai. Išradingai sugalvoti jos persipynimai, nelauktos reveliacijos. Viskas, kas giminiuojasi šiandien su televizijos „docu-drama”, „dramatiąue”, „real life” stories, sritim, kur, kaip sakėm, Jankaus talentas būtų galėjęs prasiskleisti visu puošnumu.

Žmonės, ar būtų tyrlaukių beduinai, ar didmiesčio bevardžiai piliečiai, visad peralkę istorijų, ir televizija tik sumaniau, išradingiau patenkina jų įnorius. Bet intriginis pasakojimas reikalauja pasyvaus klausytojo. Tokia yra ir Jankaus koncepcija. Jo tonas šaltas. Veikiau primenantis sakytojo kalbą, ne pasakotojo, kuris susimerkia su klausytoju, nuduoda naivuolį ar nušneka dviprasmiškai. Retai kada jo pasakotojo lūpomis prabyla cinikas jaunuolis, alkoholikas, doro­vingos visuomenės paribin nustumtas žmogus. Tai vis solidus, lojalus naujajai tėvynei pilietis, pasakojantis ne kažin kaip išradingai pusėtinai įdomias istori­jas. Tai matyti iš apsakymų, vaizduojančių lietuvių išeivių buitį Amerikoj. Jei Barėnas savo apsakymuose ir novelėse sugebėjo pavaizduoti Britanijos lietuvių gyvenimo epopėją visu ekologiniu plotu ir įvairumu, jei Gliaudą pateikė

 

Foto Nr16Foto Nr16

Jurgis Jankus autografuoja savo knygas jam skirtoje Jaunimo centro vakaronėje Čikagoj 1978 m. kovo 31 d. Algimanto Kezio nuotrauka


Šikšnosparnių soste, Brėkšmės naštoj ir Baltose vėliavose spalvingus išeivių gyvenimo fragmentus, tai Jankus šioj žanrinėj tapyboj nesukūrė labiau įsimenamų drobių. O bandydamas atkurti pirmosios kartos ateivių buitį (,,Istorija iš pirmų šaltinių”) neparodė didesnių sugebėjimų perkurti savaip dokumentinę medžiagą, piešiant istorinį foną. Iš viso Jankui, kaip pasakotojui, trūksta humoro dovanos, ironiškos distancijos. Jei Gliaudą išdrįso Baltose vėliavose žvilgterti į amerikietiškąją buitį, tegu ir nedrąsiu, bet vis tiek ironijos žvilgsniu, tai Jankus, pindamas intriginį savo pasakojimą, vien tiksliai aprašinėja gerokai trivialias jo apraiškas. Tuo tar­pu skaitytojas nutuokia, kad aplamai gyvenimas yra kur kas sudėtingesnis už įmantriausiai pramanytą fabulą, kad ne viskas jame gali būti išaiškinta, išnarstyta taip paprastai. Tos slėpiningumo dimensijos Jankaus išeiviškuose aprašymuose nedaug. Iš kitos pusės, pasikliovimas vien pasakotojo gabumais verčia autorių prasimanyti netikėtas reveliacijas, visokias melodramines situacijas bei kitokius teatralumus. Neužmirština tačiau, kad ir dramaturgijoj nūdien įvyko galybė permainų ir kad Jankaus pamėgdžiojamos struktūros dvelkia 19-to amžiaus pjesių dvasia.

Pasirinkusiam tradicinio pasakojimo sukirpimą, nepaisančiam naujos technikos poslinkių, Jankui geriausiai pavyksta tie apsakymi, kuriuose jis pasuka į tolimą Lietuvos nepriklausomybės praeitį, kaimo buitį. Ypačiai, kai jinai atkuriama iš vaikystės prisiminimų. Žodžiu, kai Jankus pasirenka „diedučio-šnekučio” tonaciją. Tada pasigirsta sodri liaudies kalba, pasimato charakteringi kai­mo reginiai, gal kiek pragiedrintas tolimos buities piešinys. Ypač stilizuotose liaudies pasakose esama tokio pakilumo, dvasingumo ir būdingos Jankui iškilnios, vaižgantiškos rimties.

Bandymu ištrūkti iš meninių konvencijų ir įprastinio braižo gali būti palaikytas paskutinis Jurgio Jankaus romanas – Anapus rytojaus (1978). Iš esmės Jankus ir toliau naudojasi įprastine intriginio pasakojimo forma, bet vienu nelauktumu yra tai, kad čia nebesilaikoma choronologinės sekos, yra kiek keičiami planai, pagaliau ir pats siužetas ne iš banaliųjų ,,šeimos trikampio” istorijų. Tiesa, jo veikėjai tokie pat ramūs, mokesčius mokantys piliečiai. Bet vieną jų ištinka žiemos nelaimė. Pūgoj netekęs sąmonės, pagrindinis veikėjas Miksa laiku išgelbėjamas juodukės Klaudijos. Jam tenka pabuvoti ligoninėj komatozinėje stadijoj. Būdamas ,,anapus”, jis regi niekad nematytus žmones ir pergyvena jį išgelbėjusios Klaudijos mirtį. Ir grįžusio namo sveikti jo neaplei­džia tie klaikūs sapnai ir haliuciniai būviai. Tuos dalykus jis išsipasakoja žmonai ir klebonui pokalbiuos, kurių objektu yra „plotmė”, atseit tarputinė fazė tarp gyvenimo ir fizinės mirties. Nelaukčiausia tame metafizika, neurastenija, teosofi­ja, telepatija permirkytam romane yra tai, kad dalis tų sapnuos matytų reginių realizuojasi gyvenime. Du kartus vizijose regėtą Klaudijos nužudymą Miksai tenka pergyventi tikrovėje. Žodžiu, esama moderniosios fantastikos elemento, ir nenuostabu, jei aptardamas tą kūrinį, Vytautas Dyvas pripažino jam potencialą sublizgėti ekrane kaip „mistikos pilnam thriller” (Aidai, 1979, Nr. 8). Kęstas Reikalas savo ruožtu pareiškė Akiračiuos (1979, Nr. 7), kad šis romanas „šviežias ne tik šio autoriaus kūryboje, bet iš viso lietuvių literatūroje”.

Iš tiesų, tematika nauja, aktuali. Čia prabyla kafkiškasis Angst. Nūdienio didmiesčio žmogėno pasąmonės klodai, visa, kas juosna nusėdo nepastebimai per ilgą laiką – fobijos, netikrumą, visoks metafizinis nerimas ir visa, kas ne­lauktai išnyra, kai tenka išlikti gyvam per plauką po širdies smūgio, katastrofos ar kitos nelaimės. Kada staiga tai, ką galima būtų pavadinti „realiąja” mistika, ar mūsų amžiaus „mitologija” – sensacingi apsireiškimų, stebuklų, okultinių dalykų aprašymai, „plotmės” ir mirties sociologija, kurių pilna spauda, dalykai, apie kuriuos girdėta ir kuriais netikėta – nelauktai senatvėj ima slėgti nebepa­keliamu slėgiu.

Atrodytų, kad metų krūvis Jurgiui Jankui kol kas dar pakeliama našta. Vis su ta pačia jaunatviška energija jis linkęs apsakinėti visokius nuotykius. 1984 m. „Nidos” leidykla buvo išleidus jo novelių knygą Klajojančios liepsnos, o 1988 m. Lietuviškos knygos klubas jo pasakojimų rinkinį Tėvas Venancijus ir jo Matilda. Jį sudaro dvylika, lygiai tuzinas, ne vienodo ilgio, nors daugiausia trumpų, apsakymėlių. Siužetinė jų medžiaga itin įvairi. Priešingai ankstyvesnėm jo knygom, nuklydimų į tolimą Nepriklausomos Lietuvos praeitį nedaug. Vos du-trys atvejai. Likusieji apsakymai paremti nusižiūrėjimu ir nusiklausymu ameri­kietiškų aktualijų.

Nemažiau skirtinga nuo ankstyvesnių Jurgio Jankaus rinkinių yra ši knyga ir savo naratyvinių stilių įvairove. Išlikdamas ištikimas savo pomėgiui pasakoti pirmuoju asmeniu, Jankus retai kada nulipa nuo šios pakylos, nežiūrint kokie bebūtų atvejai: buitiškas apsakymas, ar bufonadinis, ar koks paklupinėjimas sap­no duobėse. Vis dėlto bendru požymiu daugeliui knygoje talpinamų dalykėlių yra ilgokos ekspozicijos, ,,motoro užvedimas”, kuriam ėmus ritmingai birbt, įvykių eigą pramaniai plėtoja paprastas, nuosaikus, gyvas (humoro grybšniais dargi pagyvinamas) pasakojimas, dažniausiai užbaigiamas nelaukta atomazga ar bent netikėtu baigminiu akordu („Labiausiai palaimintas”, ,,Juanita”).

Argi būtina kartoti, kad Jurgis Jankus turi retą pasakotojo dovaną. Sis jo talentas sublizga galbūt dar virtuoziškiau šiame rinkinyje. Jo dėka darosi kar­tais patraukli net ir banaloka dokumentinė medžiaga. Iš kitos pusės žinoma, kad Jankus dažnai praktikuoja įvairias tarpines publicistikos paribio formas, priartinančias jo noveles prie gan paviršutiniškų realijų atpasakojimo. Tais atve­jais, kai prie ištęstos užuomazgos ir banaloko įvykio parinkimo prisideda visoks filosofinis didelių ir aukštų dalykų permalimas, jų išnagrinėjimas atskirybėje ir dialektiniame ryšyje, sukuriami kūrinėliai nepalieka skaitytojo atmintyje stipresnio įdrėskimo. Tokiais pasakojimais būtų titulinė novelė (,,Tėvas Venancijus...”), „Senųjų Kūčios”, skambanti perdėm laikraštinio feljetono registre ir „Užmiršta nuodėmė”, skirta Juozo Keliuočio atminimui, cituojanti jo laiško ištraukas, bet kažkaip perdėm suvelta, ištęsta, įvilkta į gražbylystės bei neaiškios simbolikos trinyčius.

Ne per toliausiai nuo šios grupės būtų dėtina ir „Juanita”, labai primenanti savo sukirpimu True Life Stoties žurnaliuką, kur tokie apsakymėliai apie merginas, besiginančias nuo donžuanų, būdavo kadais sumušami iki suragėjusių mėlynių. Nebūtų galima teigti, kad apsakymas nuobodus. Bet jau vien todėl, kad tas Love­lasais tokia superneigiama asmenybė, visa istorijėlė skamba kažkaip įtartinai ir naiviai. Išduoda autoriaus nepakankamą mūsų dienų pusmergių bei merginų psichologijos pažinimą.

Kur kas pranašesni yra Jankaus apsakymai, kai jis pasišauna pasakot apie dalykus, vykstančius išeiviškajam mikrokosme, kai jo veikėjai būna saulėleidžio kartos žmonės, kai priescenyje atsiranda kukli, rezignavusi senatvė, gyva pasikartojančių veiksmų rituališkumu. Tada, nors atomazga ir atspėjama, iš tokios novelės kaip „Tu, mirtie, ne tokia stipri!” puslapių padvelkia poetiškumu ir vienatvės šaltis ir vėlyvosios meilės.

Pakankamai tikroviška ir novelė „?”, nors ji užsibaigia nei šiaip, nei taip. Tarytumei autorius būtų prasimanęs neįtikimą burleskinę istoriją apie moterį, kemšančią vyrui į koldūnus, kukulius ir žirnienę jo pirmosios žmonos pelenus.

Atrodytų, kad įsilėkusiam, įsiazartinusiam pasakoti Jankui daros vis labiau būdinga sujaugot kokiu nors „Deus ex machina” šiaip jau tvirtos veiksmo spyruoklės varomą pasakojimą. Tokiu yra, sakysim, „Antakiai, kaip senelio”. Nespėja skaitytojas pasidžiaugti Jankaus sukurtu personažu, mergina grojančia fleita paukštukam ir dievažin iš kur atsiradusiam šunėkui, kai autoriui prireikia įpinti į apsakymą psichopatą prievartautoją ir paversti tą Juodį holivūdišku Rin Tin Tinu. Neįtikimos atrodo ir kitos situacijos bei tolesni herojės poelgiai.

 

Foto Nr17Foto Nr17

Jurgio Jankaus 80 metų sukakties sveikinimo pla­katas, sukurtas dail. Al­fonso Dargio. Vytauto Maželio nuotrauka


Kas kita, kai autorius atvirai (nors perspėdamas skaitytoją, kad tai skiedaliaus nebūtų istorijų skaldymas) bando traldyt traldą apie ,,Žemaičių laikrodį”. Savo sukirpimu toji istorija yra amerikiečių humoro pamėgdžiojimu, ,,Tall tale” tipo, kokių yra prikūręs Mark Twain. „Pūsdamas arabus”, Jankus pasirenka savo operetinio krašto scenovaizdžiu Žemaitiją. Situacijos kaitaliojamos be didesnio priežastingumo ryšio, tačiau šmaikščiai. Kaip bufonadinis pasakojimas, ar net kaip legendos parodija, su būtinom „čiūčelom” „Žemaičių laikrodis” visai vykęs kūrinėlis. Naujovė Jankaus „repertuare”.

Vaduodamasis iš buitiškos tematikos, Jurgis Jankus bando sukurti ir legendą-nelegendą, sakykim, „poringę” apsakyme, pavadintam „Labiausiai palairnintas”. Nepasidavęs pagundai jvilkt jo į ornamentuotą oskarvaildišką rūbą, autorius sumaniai, nors lėtapėdiškai, apsakinėja Ainijos Augintojų naujakurystės nuo­tykius šioj ašarų pakalnėj. Deja, skaitytojui bemaž neįmanoma atsiginti įspū­džio, kad viskas pašėlusiai knygiška, kažkur girdėta, iš kažkur „nusirašyta” su­lietuvinant. Kaip prityręs anekdotų skėlėjas, Jankus pasilaiko puantą („punch line”) pabaigai. Jinai efektinga, bet irgi pakvimpa ano šimtmečio kvapeliu.

Vaikystės atminimų ataudais sukurta „Barborytė” pasižymi gal kiek vangia, smulkmeniška pasakojimo tėkme, bet yra nuotaikinga ir miela savo sąmojinga, netikėta atomazga.

Didžiausia staigmena skaitytojui yra ilgokas (40 psl.) apsakymas „Melskis, kad numirtumei pirmas!” Jis laikytinas vienu iš pačių geriausių Jankaus apsakymų ir statytinas greta „Velnio balos”. Žinia, galbūt tą sugretinimą perša panašaus gūdumo ir brutalumo siužetas. Kaimo buities koloritas, primenantis veikiau Žemaitę, negu išeivijos rašalius, piešusius tą tikrovę pastelinėm spalvom. Kaip bebūtų, neužginčijamai tai retenybė mūsų prozoj, kad būtų pasakojama apie krikšto tėvus kaipo lytinius maniakus, išprievartaujančius savo krikštadukras. O šis įvykis ir sudaro apsakymo ašį. Kaimo buitis apžiūrima iš neutralaus pasakotojo regos taško. Kūrinėlio kompozicija tvirta, pilna dramatiškų veiksmo vingių. Apsakymas pasižymi taip pat stiliaus puošnumu, kalbos turtingumu, gal kiek tarmine leksika, turtinančia jo etnografiškumo faktūrą. Neregimo pa­saulio artumas su jo baubais perteikiamas sumaniai.

Kitu skaitytoją nustebinusiu, brandžiu apsakymu yra „Sukalkėjusi percep­cija, ar...?”, labai išradingai perteikiąs išeivių neišspręstas vidines problemas, traumas bei frustracijas. Jankui nėra naujiena pasinaudoti sapno vaizdinių srautu, ar daigstyt pojūčiais pagaunamas realijas su nuklydimais į ezoterinį, fantastinį pasaulį. Tą pačią samplaiką, persipynimą skaitytojas aptinka ir šiame pasako­jime. Nuostabu tik, kad šiuokart skaitytojas visai nepajunta, jog autorius jį chloroformavo, nuginė į sapno ertmę. Jam neprailgsta moksliški veikėjų debatai bei jų aforistinė išmintis. Jam neatrodo per ilgi, ištęsti Jankaus dialogai, paprastai tokie nesceniški. „Sukalkėjusi percepcija, ar...?” ne visai laikosi priežastinės epizodų sąrangos. Ji veikiau krypsta į nutrūkstančių linijų sandūras. Viskas paremta sapno logikos principais. Staigi atomazga paaiškina, kad tai būta sap­no. Chaotiško, o tačiau skaitytojui pažįstamo, nes juo kažkaip pasakoma sudie mitams, lūkesčiams, kankinusiems ne vieną emigracijos klystkeliuose.

 

VYTAUTAS A. JONYNAS

 

BIBLIOGRAFIJA

 

Jurgis Jankus. ANTANAITIS ALGIRDAS TITUS (KEST. REIKALAS). Jurgis Jankus. Užkandis. -Akiračiai, 1974, Nr. 5; Jurgis Jankus. Ir nebepasimatėm, -Akiračiai, 1978, Nr. 6; Jurgis Jankus. Paparčio žiedas. -Akiračiai, 1983, Nr. 3; Trumposios beletristikos kūriniai. Jurgis Jankus. Klajojančios liepsnos; Trum­poji beletristika ir drama. Jurgis Jankus. Tėvas Venancijus ir jo Matilda. -Akiračiai, 1989, Nr. 5. BABRAUSKAS BENEDIKTAS. Namas geroj gatvėj. -Draugo kultūr. priedas, 1954.VII.24. BAGDANAVIČIUS VYTAUTAS. Intriga lietuvių literatūroje. Išleidžiant Jurgio Jankaus Pirmąjį rūpestį. -Draugo kultūr. priedas, 1951.IX.29. BARĖNAS KAZIMIERAS. Naujieji Jurgio Jankaus pasakojimai – Klajojančios lieps­nos. -Aidai, 1986, Nr. 4. BRAZAITIS JUOZAS. J. Jankaus Naktis ant morų. -Kn.: Juozas Brazaitis Raštai III. Čikaga, 1982, p. 160-163.BRAZDŽIONIS BERNARDAS (J. STEBEIKIS). Seksapilis, pagonybė ir bala­nos gadynė. Jurgis Jankus. Paklydę paukščiai. -Gabija, 1952, Nr. 3. GRINIUS JONAS. Jurgio Jankaus Namas geroj gatvėj. -Aidai, 1955, Nr. 7; Jurgio Jankaus pasakojimai prie užkandžio. -Aidai, 1973, Nr. 8. JANKUS JURGIS. Apie pasakas, sukaktis ir 50 metų kūrybos. Žodis priimant Lietuvių rašytojų drau­gijos 1988 metų literatūros premiją. -Draugo kultūr. priedas, 1989.XII.2; Pasakoja Jurgis Jankus. Kad žodžiai atgimtų gyvais pasauliais. -Akiračiai, 1977, Nr. 2; Jurgis Jankus pasakoja apie rašytojo misi­ją, apie išeivijos rašytojų problemas, rašytojo ir visuomenės santykius, apie literatūros premijas bei konkursus, apie savo kūrybinį darbą ir kt. -Lietuvių dienos, 1982, Nr. 7. JONYNAS VYTAUTAS ALEK­SANDRAS. Naujoji J. Jankaus apsakymų knyga: Ir nebepasimatėm. -Draugo kultūr. priedas, 1978.IV.22; Premijuotoji Jurgio Jankaus knyga Paparčio žiedas, 1982.IX.18. KAUPAS JULIUS (COPPELIUS). Pasaka ir realizmas. Jurgio Jankaus Senas kareivis Matatutis. -Literatūros lankai, 1957, Nr. 7. KEBLYS KĘSTU­TIS. Romanas išeivijoje. -Kn.: Lietuvių literatūra svetur 1945-1967. Red. Kazys Bradūnas. Čikaga, 1968, p. 116-117; Apie Visvydo druską Jankaus Užkandžiui. -Draugo kultūr. priedas, 1973.XI.3. KLIMAS ANTANAS. Septynios dešimtys metų Jurgio Jankaus gyvenimo kelyje. -Draugo kultūr. priedas, 1976.VII.24. LANDSBERGIS ALGIRDAS. Jurgio Jankaus Pirmasis rūpestis. -Draugo kultūr. priedas, 1951.XI.17; Jurgio Jankaus Paklydę paukščiai. -Literatūros lankai, 1953, Nr. 2; (J. ŽEMKALNIS). Jurgio Jankaus dviejų varguolių meilės kronika [Kn.: Namas geroj gatvėj]. -Literatūros lankai, 1955, Nr. 5. LIULEVIČIENĖ AUŠRA. Meistro dirbtuvėje. Jurgio Jankaus romano Anapus rytojaus analizė. -Draugo kultūr. priedas, 1979.XI.10; Kol esame čia. Kn.: Kol esu čia. -Draugo kultūr. priedas, 1980.XII.27; (a. 11.). Jurgiui Jankui 80 metų. -Draugo kultūr. priedas, 1986.VII.26. NARKELIŪNAITĖ SALOMĖJA. Reportažas apie Jurgio Jankaus darbo sąlygas. -Lietuvių žodis, 1949, Nr. 12. NAUJOKAITIS PRANAS. Jurgis Jankus, -Kn.: Lietuvių literatūros istorija III. Čikaga, 1976, p. 408-421. NAZARAITĖ EDITA. J. Jankaus Tėvas Venancijus ir jo Matilda. -Aidai, 1989, Nr. 2. NYKA-NYLIŪNAS ALFONSAS (LEONAS MIŠ-KINAS). Jurgio Jankaus Pirmasis rūpestis. -Literatūros lankai, 1952, Nr. 1; (A. AUDRIUS). Jurgis Jan­kus. Paklydę paukščiai. -Aidai, 1952, Nr. 9. RED. Pasikalbėjimas su Jurgiu Jankum knygos Pirmasis rūpestis proga. -Draugo kultūr. priedas, 1951.VIII.25. RŪTA ALĖ. Šiandien ir Anapus rytojaus. Rašy­tojo Jurgio Jankaus kūrybos vakaro proga. -Lietuvių dienos, 1980, Nr. 1; Jurgio Jankaus Klajojančios liepsnos. -Lietuvių dienos, 1985, Nr. 9; J. Jankaus beletristikos žiedai [Kn.: Paparčio žiedas]. -Lietuvių dienos, 1982, Nr. 7. . SANTVARAS STASYS. Dramaturgija tremtyje: Jurgis Jankus. -Kn.: Lietuvių literatūra svetur 1945-1967. Red. Kazys Bradūnas. Čikaga, 1968, p. 328-332. STANKUS-SAULAITĖ MARIJA. Pasauliui sugriuvus. Jurgio Jankaus knyga Paparčio žiedas.'-Draugo kultūr. priedas, 1982.XI.6; ,,Reta Dievo dovana” Jurgio Jankaus pasakojimų rinkiny Tėvas Venancijus ir jo Matilda. -Draugo kultūr. priedas, 1989.11.25. ŠILBAJORIS RIMVYDAS. Pasakojimo struktūra ir poetika Jurgio Jankaus Paparčio žiede. -Draugo kultūr. priedas, 1983.X.15; Lietuviška novelė. Jurgis Jankus. -Kn.: Lietuvių literatūra svetur 1945-1967. Red. Kazys Bradūnas. Čikaga, 1968, p. 247-250; Jurgis Jankus. Peilio ašmenimis. -Books Abroad, 1969, Nr. 1.VAIČIULAITIS ANTANAS (AUG. RAGINIS). Jurgis Jankus. Pirmasis rūpestis. -Aidai, 1951, Nr. 10; Jurgis Jankus. Po raganos kirviu. -Aidai, 1953, Nr. 9. VISVYDAS PRANAS. Apie stovintį ir judantį gyvenimą. Jurgio Jankaus nauja pasakojimų knyga -Užkandis. -Draugo kultūr. priedas, 1973.X.27; Ir recenzentas užkandžiavo tris kartus. Atsakymas Kęstučiui Kebliui. -Draugo kultūr. priedas, 1973.XI.24. VOLERTAS VYTAUTAS (VYTAUTAS DYVAS). Jurgis Jankus. Ir nebepasimatėm. -Aidai, 1978, Nr. 8; Gyvenimas, mirtis ir pamišimas lygiomis. Jurgis Jankus. Anapus rytojaus. -Aidai, 1979, Nr. 8; Galingas ten, kur pats gyvena. Jurgis Jankus. Kol esu čia. -Aidai, 1981, Nr. 4; Ilga pasaka, trumpa tiesa. Jurgis Jankus. Paparčio žiedas. -Aidai, 1983, Nr. 4.

 

Lietuvių egzodo literatūra 1945–1990. Redagavo Kazys Bradūnas ir Rimvydas Šilbajoris. Čikaga: Lituanistikos institutas, 1992.