Jonas Mekas. Žmogus be vietos. Nervuoti dienoraščiai. Baltos lankos. V, 2000. P 525.
Kai "Baltos lankos" po ilgo "gumos tempimo" išleido Jono Meko dienoraščius, pagalvojau: na, ir kas? Ar nenusibodęs yra Mekas lietuviams? Pasirodo, klydau. Vasario knygų mugėje J. Meko kūrinio pristatymo metu didžiulė Parodų rūmų kino salė "lūžo" nuo įvairiausio plauko smalsuolių. Susitikime su snobais, išsižiojusiais žurnalistais bei pseudointelektualais filmininkas ir rašytojas vis dėlto gailėjosi, kad savo dienoraščiuose paliko datas. Jo manymu, tai yra romanas. Kodėl gi ne? Jeigu galima skaityti troleibuso bilietus kaip lyriką, tai galima ir dienoraščius įvardyti romanu. Viskas yra leista…
Prieš tai, jei pamenu, buvo parodytas A. Maceinos videoklipas (kai kas tai vadina filmu). Ten Jonas su keliais muzikantais (kurių greičiausiai ieško kirpykla) "virina" gan trankų roką. O aplinkui savo sėdmenis kraipo Užupio mergšės ir klykia: "Mekai, mes mylime tave!". Pabaigoje avangardistas įkinko savo brolį į roges ir sako „- No!“ Labai gražu.
Taip baigėsi dokumentinis koliažas apie poeto viešnagę tėvynėje. Manau, daug įdomios medžiagos buvo visiškai nepanaudota. Na, o štai Meko knygoje panaudota viskas, ką galima buvo išspausti iš praeitų laikų fiksavimo: nuotraukos, šaržai, pažymos, maisto kortelės ir t. t. (dabartinėje semiotinės paranojos situacijoje tai galima skaityti net kaip poeziją), bet iš esmės lieka tekstas, tekstas ir tekstas, apimantis 1944-1954 metus. Č.Milošas yra rašęs, kad kažkada atmintis buvo laikoma visų mūzų motina - Mnemosyne mater musarum. Išties taip ir buvo, bet šiais laikais, kai galima viską dokumentuoti ir domėtis tik savim - yra kitaip. Praeitis kaip judėjimas yra šalis, kurioje kadaise gyvenę žmonės juda lyg šešėliai; jeigu autorius iš anksto neapsisprendžia kursiąs pasaką, tai kūrinį persmelkia kažkokie alpėjimai, būdingi blyškiam šešėlių gyvavimui.
Su kuo susiduriame mes, skaitydami Meko dienoraščius? Žinoma, kad su dokumentika. Tai nėra fiktyvi meninė tikrovė, nors pagal šį kūrinį galima būtų susukti įdomų filmą. Tačiau tai gali būti naudinga daugiau istorikams, kurie domisi lietuvių pabėgėliais Vakaruose arba mentaliteto tyrinėtojams, kurių "Šiaurės Atėnų" žemėje priviso nesuskaičiuojama daugybė. Štai kur, ponai, reikia ieškoti tiesos apie lietuviškumą, o ne iš piršto laužtuose Maceinos, Šalkauskio, Griniaus apriorinėse nesąmonėse. Tremtinių raštai, egzilų prisiminimai, parodantys mūsų tautiečius ekstremaliomis situacijomis - viską pasako ir apie tautinį charakterį. Štai kur traktatas apie lietuvių mentalitetą!
Tiesą sakant, lietuviai yra materialistinės kiaulės. Niekas nepasikeitė, niekas nepasikeis. Dabartiniai atsilikėliai, kurie lieja krokodilo ašaras dėl to, kad 1945 metais Lietuvą paliko visi padoriausi ir talentingiausi žmonės, arba nieko nežino, arba save apgaudinėja.
Pasirodo, Lietuvą paliko pakankamai daug padugnių ir niekšų. Ir nereikia to gėdytis ir slėpti. Visokio plauko aferistai, vagys, spekuliantai, korumpuoti valdininkai, žydšaudžiai, religijos fanatikai, prostitutės, plėšikai ir t. t. užtvindė Europą. Po to visiškai kitaip imi galvoti apie tą publiką, kuri grįžta čia ir bando kažką keisti. Iš tikrųjų mes darome lygiai tokias pat klaidas, kaip ir smetoninė Lietuva. Tokia pat nulinė ekonomika, baisi emigracija, korupcija… Tik tuomet žmonės grįždavo ir pirkdavo žemę, ją dirbdavo. Ką dabar grįžę pirks lietuviai? Greičiausiai negrįš. Ir jeigu teisūs tie mąstytojai, kurie sakė, jog istorija kartojasi du kartus - vieną kaip tragedija, kitą kartą - kaip komedija - dabartinės Lietuvos galas bus gan komiškas, bet ne mažiau skaudus.
Pabėgėliai Europoje, lietuviai be Tėvynės, lietuviai tarp kitų tautų - jokio skirtumo, skiriasi tik temperamentas. Barbarai. Skaitydamas apie tai, kaip Jonas su broliu Adolfu kaupia knygas ir skaito, domisi, "dega", bet badauja - net supyksti. Norisi šaukti: spjauk tu į tai - pabūk nors valandėlę lietuviu - eik plėšt, vogt, žudyt, ištvirkaut, - neatsilik nuo daugumos. Bet ačiū Dievui, Mekas ir jo draugai atsispyrė toms pagundoms. Labai įdomi egzistencinė situacija žmogaus, nepritapusio prie bendruomenės. Garbinga žmogaus, kuris žino ko nori ir ko siekia, aimana.
Meko knygą reikia skaityti lėtai, kad įsijaustum į autentiškos kalbos ir santykių visumą. Pajustum praėjusio karo suniokotą gamtą bei žmones. Nors viską suversti karui - taip pat būtų kvaila. Labai smagu, kad Mekas tiksliai atkartoja lietuvių dialogus, visiškai nesibodėdamas rusiškų keiksmažodžių: "Eik miegot, jibitvaimat: Ei bliad!" - tai tipiška smetoninės Lietuvos inteliūgentų kalba, tautiečių, kuriems jau nereikia vaidinti padorių ir jaudintis: "O ką žmonės pasakys" Alter Ego. Netiesa, kad rusiški keiksmažodžiai prigijo tik sovietų laikais. Populiarūs jie buvo jau tada…
Knyga skyla maždaug į dvi dalis. Lietuviai Vokietijoje ir lietuviai Amerikoje. Prieš perplaukiant Atlantą privemtais laivais, nuotaikos nebuvo jau tokios blogos… Maždaug tokios:
- Tai kaip gyveni, Tarosai?
- A, bybis čia, ne gyvenimas
- Kaip vaikai laikosi?
- Ką čia ponuliuk, kalbieties prie tokio maisto. Kūnas sau, pautai sau.
- Kaip pats laikaisi?
- Ką čia ponuliuk. Kol pautai laikos, krutu po truputį.
- Ar važiuoji į Ameriką?
- Važiuoju, važiuoju.
Taroso pasakymai (p-241)
Amerika. Svajonių šalis. Lietuviai baigė ten išsilaipinti 1950 metais. Juos pasitiko dangoraižiai, Coca-cola, žodis Fuck ir Laisvės statula. Čia baigėsi nieko neveikimo, svajonių bei knygų europinė egzistencija. Išsilakstė tautiečiai - kas kur. Vieni metėsi į biznį - praturtėjo, nutuko, kiti veržėsi patenkinti savo dvasinius poreikius. Ir tiktai Amerikoje pasirodė giluminis lietuvių prigimties intencionalumas. Pasirodo, kad jo būta įvairaus. Vieni suprato, kad gimė su plaktuku vietoj smegenų, kiti ten aptiko olandišką sūrį ir duoną, treti susitalpino net fortepijoną. Pas Meką pasirodo ten buvo užsislėpusi kino kamera Bolex. (Tiesą sakant, kalbant apie J. M., nuo to reikėtų ir pradėti). Viskas išaiškėjo. Amerika parodė, kas yra kas. Nuo tada Meko gyvenimas įgauna konkurencinės egzistencijos atspalvį. Tenka dirbti pačius juodžiausius darbus už pačią mažiausią sumą. Bet aistra fiksuoti lieka nepakitusi, atsiranda ir pagalbininkas - kino kamera, filmuojanti pagal Dzigos Vertovo "subjektyvios akies" metodą.
Iš visų Ameriką vaizduojančių fragmentų, labiausiai atspindinčių šią šalį, man pasirodė šitas: "Jie kalba, kas antras žodis fuck you, ir tai nėra keiksmas, tai tik tarpusavio žaidimas žodžiais, tas žodis yra tik garsas, kuriam suteikiant vis naują niuansą galima vis kitą pasakyti, o fabrike nedaug kas sakytino per dieną. Tai fuck you. Turi mergaitę? Fuck you. Eikš, padėk man čia, fuck you. Dvylika jau. Fuck you. Grąžtas nulūžo, fuck you" (p. 420). Beje, visoje savo knygoje Mekas nestokoja humoro. Jo kūrinį galima būtų lyginti su B. Sruogos "Dievų mišku", M. Katiliškio "Išėjusiems negrįžti", bet tai ateityje padarys studentai per seminarus.
Reikia pripažinti, kad Mekas yra Amerikos žmogus, jam tiko ta realybė, į kurią jis pateko. Tik Amerika padarė jį "žmogumi su kino kamera". Amerika kur viskas tik kūrėsi - muziejai, teatrai, mokyklos be istorijos pamokų, kur šalia neskoningiausių namukų franko L. Wrighto namai, o šalia Hollywoodo filmų - avangardinis kinas.
Bet ar taip iš tikrųjų buvo, ar taip tik atrodė jaunajam Jonui? Kaip tik tuo metu W. S. Burroughsas rašė, kad Amerika nėra nauja šalis. Ji sena, purvina ir pikta. Indėnų pyktis, kolonistų pyktis - viskas susimaišė ir tvyro… O H. Milleris truputį anksčiau fantazavo: "Visi žmonės Dievui lygūs ir jiems bus duotas šansas, jei ne dabar, tai po milijono metų. Mažieji rudaodžiai broliai iš Filipinų gali vėl vieną dieną suklestėti, o išžudyti indėnai Šiaurės ir Pietų Amerikoje irgi gali kurią dieną atgyti ir išjoti į lygumas, kur dabar stovi didmiesčiai, raugėjantys ugnimi ir maru".
Kodėl gi ne? Gal kada nors nutukę jankiai, sukaustyti grandinėmis, kaip gyvuliai bus plukdomi laivų triumuose vergiškam darbui į Afrikos plantacijas arba Sibiro miškus. O koks nors ciniškas nigeris ar rusas ims kurti naujas pilietiškumo teorijas, paremtas tam tikros rasės požymiais. Viskas yra leista. Gal galimybių įvairovė ir yra et ipso facto e pluribus unum*.
Ir aš šį vakarą žiūriu pro langą, mąstydamas: į kurgi mes patekom?
Taip kažkada rašė J. Brodskis, bandydamas apmąstyti sovietinę tikrovę. Panašiai galvoju ir aš, skaitydamas Meko knygą. Gal tikrai galima būtų atrasti prarastą laiką? Gal Žmogus be vietos galėtų būti lietuviškas prarasto laiko beieškant tik su datomis? Tai visai įmanomas dalykas, Mekas yra parašęs dienoraščių dar pusei amžiaus į priekį ir "Baltos lankos" yra pasiryžusios juos išleisti.
*Tai, kas džiugina širdį (lot).
LUKRECIJUS PETRAŠKANAS